Šįkart - ne grožinė literatūra. Nors lietuviai visada jautė dvasinį artumą ukrainiečiams, tačiau kūrinių vertė labai mažai. be abejo, pasakos ir Tarasas Ševčenka (mokęsis, beje, Vilniuje. O Maironis - Kijeve. Taigi 1:1). Dar versti Olesio Gončaro, Ivano Korsako, Serhij Žadan kūriniai. Toliau - kaip ir nebūta kultūrinių ryšių, ukrainiečių literatūros, kino. Visi kultūriniai ryšiai sovietiniais laikais turėjo vykti per Maskvą, taip iškreipdami tikrą kultūrų bendravimo esmę.
Pagal knygos koncepciją šis leidinys turėjo tapti savotišku "katalizatoriumi" padedančiu įveikti istorines užmarštis ir paskatinti Ukrainos bei Lietuvos visuomenes įdėmiau pažvelgti į šį konkretų laikotarpį bei jo palikimą. Siekiant tai įgyvendinti visų pirma teko įvertinti priežastis, kurios privedė prie tokios "lietuviškojo" laikotarpio "užmaršties", o taip pat atlikti kruopštų tiriamąjį darbą - t.y. peržiūrėti, kas iš tiesų Ukrainoje sukurta per 200 m. trukusią "Lietuvos epochą". Tuo pačiu keliais štrichais paryškinant Lietuvos ir Vilniaus vaidmenį Ukrainos istorijoje.
Skaitome...
Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569 / [Andrijus Blanuca,
Alfredas Bumblauskas, Borisas Čerkasas, Genutė Kirkienė, Olena Rusina, Ivanas
Svarnikas, Feliksas Šabuldo, Dmitro Vaščukas, Leontijus Voitovičius ;
sudarytojai Alfredas Bumblauskas, Genutė Kirkienė, Feliksas Šabuldo ; vertėja
Aušrelė Taranenko]. - Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas,
2010 (Vilnius : BALTO print). - 190 p.
PRATARMĖ LIETUVIŠKAJAM LEIDIMUI
doc. dr. Genutė Kirkienė, prof. dr. (hp) Alfredas Bumblauskas
Viename internetiniame Kijevo laikraštyje 2009 m. sausį buvo tokie žodžiai: Але побякуемо литовським браттям за це. Taip buvo dėkojama už knygą, kurios vertimą skaitytojas dabar laiko savo rankose ir kuri išėjo (tiek idėjiškai, tiek finansiškai) Lietuvos institucijų rūpesčiu, išleido Ukrainos leidykla, kuriai vadovauja lietuviai, o svarbiausia - tiek pavadinimu, tiek
turiniu knyga „uždengia" ištisą dviejų šimtmečių Ukrainos istoriją, kas iki šiol yra retas reiškinys Ukrainos kultūroje. Gal todėl knyga iš karto pradėjo savarankišką gyvenimą - tuoj pat buvo įvertinta Ukrainoje ir pripažinta geriausia 2009 metų knyga...
Didžiulė dalis Ukrainos daugiau kaip 200 metų - nuo XIV a. 1-osios pusės iki 1569 m. Liublino unijos - tiesiogiai buvo valdoma iš Vilniaus, taigi įėjo į LDK sudėtį. Net neskaičiuojant, kad po to dar du šimtmečius gyvenome bendroje valstybėje - Abiejų Tautų Respublikoje, „lietuviškasis" tarpsnis, galima sakyti, chronologiškai yra proporcingas kitiems Ukrainos istorijos tarpsniams - Kijevo Rusios laikams, „lenkiškajai" epochai (1569-1795) ar „rusiškajam" dušimtmečiui XIX-XX a. Tačiau „lietuviškoji epocha" nei istorikų dėmesiu, nei visuomenės atmintimi nė iš tolo negali prilygti minėtiems kitiems laikotarpiams. Dažnai tiek ankstėliau rašytuose, tiek dabar rašomuose Ukrainos politinės ir kultūros istorijos veikaluose apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją nerasime nė žodžio.
Tai galima paaiškinti visų pirma Rusijos istoriografijos poveikiu; joje nematyti ne tik Ukrainos, bet ir LDK istorinio subjektiškumo. Savo ruožtu LDK istorijos užmarštį lėmė carinės Rusijos siekis šioje erdvėje matyti vien rusiškas žemes ir „Pietvakarių" arba „Šiaurės Vakarų" kraštus. Sovietų Sąjunga perėmė šią LDK ignoravimo estafetę ir savo istoriją pavertė Maskvos valstybės istorija, o LDK erdvėje leido matyti tik į Rytus orientuotų „broliškų tautų" (ukrainiečių ir baltarusių) istorijas. Sovietinio režimo primesta LDK ir Ukrainos santykio koncepcija, kurią galima glaustai išreikšti schema „užgrobimas-išsilaisvinimo pastangos-išsivadavimas", nejučiom prigijo istorinėje ukrainiečių sąmonėje ir tapo dar vienu barjeru aktualizuoti LDK istoriją Ukrainoje.
Tiesa, Ukrainos nacionalinės istoriografijos patriarchas ir klasikas Mychailo Hruševskis daugiatomės Ukrainos-Rusios istorijos ketvirtajame tome (skirtame Ukrainos istorijai nuo 1340 m. iki Liublino unijos) plačiai kalbėjo apie Lietuvos ir Lenkijos „okupaciją" ir įvedė į istoriografiją sąvoką „Lietuvos-Lenkijos epocha". Iš pirmo žvilgsnio garsusis istorikas šia sąvoka tarsi pritaria tiems, kurie LDK istoriją priskiria Lenkijai jau nuo Krėvos. Tačiau Hruševskis turėjo galvoje ką kita. Mat nemaža ir turtinga Ukrainos dalis, Haličas su Lvovu, jau XIV a. 1-ojoje pusėje pateko ne į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, o į Lenkijos sudėtį. Antra vertus, ir pats Hruševskis XIV-XVI a. Ukrainos istorijoje LDK pripažino didesnę reikšmę, taigi ir politinį Lietuvos vaidmenį, palyginti su Lenkija: būtent Vilnius, o ne Maskva ar Krokuva telkė ukrainiečių žemes, taigi - ne tik Maskva, bet ir Vilnius buvo Kijevo Rusios paveldėtojas.
Vis dėlto Hruševskis šioje valstybėje nematė nieko ukrainietiško: „LDK formavimesi mūsų žemės ir mūsų tauta atliko šalutinį vaidmenį; LDK pagrindą sudarė lietuvių ir baltarusių gentys; rusiškasis elementas, kūręs LDK, buvo ne ukrainietiškasis, o baltarusiškasis". Iš šios pozicijos, regis, seka mintis jog lietuviai buvo „geriausi okupantai", tokie geri, kad nepaliko jokio pėdsako Ukrainos istorijoje.
Tokia pozicija neskatino ukrainiečių istorikų domėtis LDK istorija, tad XIV-XVI a. ukrainistikoje vadinamųjų „litvanistų" (taip Ukrainoje vadinami aptariamosios epochos specialistai) nėra daug (tuo reikšmingesni „litvanistų" Natalijos Jakovenko, Felikso Šabuldo, Olenos Rusinos ir kitų darbai); monografijų, kuriose būtų kalbama apie LDK ar lietuviškąjį laikotarpį nėra daug, ryški išimtis čia yra prieš dešimtmetį parašyta Olenos Rusinos knyga (O. Rusina, Украина пiд mamapaми Лiтвою, Киiв, 1998).
Taigi net po „oranžinės revoliucijos" permainų, siekusių atsikratyti sovietizmo tradicijų, ukrainiečių istorinėje kultūroje „Lietuvos epocha" niekaip neprilygsta kitiems, ukrainiečių manymu, jų tapatybę lėmusiems šimtmečiams ir procesams: pasipriešinimui Rusijai ir Sovietų Sąjungai, kazokų epochai ir jų kovoms su Lenkija, pagaliau - Kijevo Rusios epochai. Iš senųjų laikų jei ir prisimenamas Vilnius, tai kartais susidaro įspūdis - tik kaip Taraso Ševčenkos miestas, kuriame šis ukrainiečių dainius 1829-1831 m. mokėsi dailės.
Visa tai turint galvoje ir buvo pradėta konstruoti knygos koncepcija - pažiūrėti, kas iš tiesų Ukrainoje sukurta per 200 metų trukusią „Lietuvos epochą" ir vienu kitu štrichu paryškinti Lietuvos ir Vilniaus vaidmenį Ukrainos istorijoje. Iš karto buvo apsispręsta orientuotis ne tiek į akademinę, kiek į plačiąją visuomenę, sutelkti dėmesį ne į šios epochos procesus, o į paveldą (architektūros ir dailės paminklus), kurį gali matyti ne tik specialistai. Tai diktavo leidinio struktūravimą pagal regionus: aprašomos keturios žemės, įėjusios į LDK (Kijevas, Voluinė, Podolė bei Siverų žemė su Černigovu) ir keturios žemės, nepriklausiusios LDK, o įėjusios į kitų valstybių sudėtį - Krymo chanatas, Haličas (Lenkijos), Užkarpatė ir Bukovina - atitinkamai į Vengrijos ir Moldavijos sudėtį. Ne visi šie regionai lygiai svarbūs Ukrainos istorijai, ne visų minėtų valstybių ryšiai su LDK buvo tokie pat intensyvūs ir reikšmingi kaip su Krymo chanatu, ypač Lenkija ir jai priklausiusiu Haliču arba Raudonąja Rusia. Tačiau ir Užkarpatės Mukačevėje prisimenamas Teodoras Karijotaitis (tiesa, kol kas tik kaip „slavų kunigaikštis"), o Bukovinos Chotyne - Lenkijos-Lietuvos valstybės pergalės prieš turkus ir Jonas Karolis Chodkevičius.
Tačiau svarbiausia - paaiškėjo, jog Ukrainos „lietuviškosiose" žemėse per 200 metų trukusią „Lietuvos epochą" buvo sukurta dalykų, kuriuos galime laikyti ne tik Ukrainos, bet ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo dalimi. Visų pirma tai Voluinės ir Podolės paminklai: Vladimiro, Lucko, Kremenecio, Podolės Kameneco, Ostrogo,Oleskos, Dubno pilys ar šventyklos. Dažnai šį „Lietuvos epochos" paveldą yra uždengę vėlesnių laikų klodai, tačiau ir po Liublino unijos, kai Ukrainos žemės jau nepriklausė tiesiogiai LDK, lietuviškos kilmės didikai kūrė rezidencijas „Lietuvos epochoje" įgytose valdose. Reikšmingiausi pavyzdžiai - Radvilų Olyka ir Chodkevičių Mlynivas Voluinėje. Visa tai puikiai atspindi LDK tautų ir regionų saitus. Drįstume manyti, kad apie šį paveldą, nors ir fragmentiškai, buvo žinoma. Tačiau Kijevas tiek lietuvių, tiek ukrainiečių specialistų buvo pradėtas skaityti iš naujo. Žinojome, kad Kijevo Rusios laikais miesto centras kilnojosi kalvose tarp Šv. Andriejaus, Šv. Sofijos, Šv. Mykolo cerkvių, ir kad Kijevą nušlavė mongolų invazija. Tačiau nežinojome, o ir niekas neakcentavo, kad LDK laikais Kijevas atsikūrė Podile, t. y. Žemutiniame mieste, virš kurio buvo iškilusi neišlikusi „Lietuvių pilis" su 18 bokštų. Kito Kijevo branduolio ilgai ir nebuvo, visas „Lietuvos epochos" Kijevas ir buvo Podilas. Tai pripažino ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1494 m. (kitais duomenimis - 1497 m.), suteikęs Kijevui miesto savivaldos Magdeburgo teisę. Podile stovėjusi rotušė ilgam tapo Kijevo miesto gyvenimo epicentru. Antra vertus, atsikūrė - tik kaip bažnytinių valdų miesto dalis - ir Aukštutinis Kijevas. Juk ir Kijevo Pečorų lauroje žinome buvus LDK rusėnų panteoną, kuriame palaidoti Konstantinas Ostrogiškis ir iki šiol garbinama mergaičių globėja lietuvių kilmės Julijona Alšėniškytė.
 |
| Olykos pilis - Radvilų rezidencija Ukrainoje XVI a. (Dmitrij Slediuk nuotrauka) |
Tačiau ukrainiečių prisiminimui apie Lietuvą tik „kaip geriausią imperialistą Ukrainos istorijoje" niekuo nenusileido lietuvių „atmintis" apie „valstybę nuo jūrų iki jūrų". Tai buvo taip pat tik skambus, tačiau turiniu, ypač bendrabūvio siužetais, neužpildytas teiginys. Įdomiausia, kad šio lietuviško vaizdinio kilmė yra taip pat tiesiogiai susijusi su Ukraina. Kaip žinoma, lietuvių tapatybės pagrindus padėjo Maironis, o jo koncepcija - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikai tapo Lietuvos mito kulminacija. Maironis mokėsi Kijevo universitete ir pas iškilų istoriką Vladimirą Antonovičių studijavo LDK istoriją. Po neilgai trukusių mokslų Maironis parašė pirmą trumpą Lietuvos istoriją, kurioje ir buvo suformuluotas iki šiol populiarus „didysis pasakojimas" apie herojišką Lietuvos valstybės laikotarpį, apie valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, taigi su Ukraina. Tačiau lietuviai, iki šiol kartodami pasakojimą apie „didžiavyrių epochą" ir apie Vytauto žirgus, girdytus Juodojoje jūroje, apie LDK paveldą Ukrainoje žino be galo mažai ir miglotai. Juk tarpukariu net dėl Trakų ir Vilniaus galėjome verkti tik iš tolo, nes net ir šie buvo tapę Lenkijos dalimi. Vėliau mintis jau galėjo nuklysti iki Krėvos, Lydos, tačiau Ukraina ir tada liko toli už šios atminties ribų. Todėl LDK paveldo paieškas jau šiais laikais ir buvome pavadinę „Užmirštosios Lietuvos" paieškomis. Šį darbą su LTV laidomis pradėjome dar 1988 m. (Krėva, Nesvyžius, Gardinas, Naugardukas), šiek tiek vėliau jau „Būtovės slėpiniuose" atsirado Palenkė (Supraslė, Tykocinas, Biala, Kodenis). Taip 1998-1999 m. atrasta Ukraina ir sukurtas 12-os TV laidų ciklas apie LDK pėdsakus joje (Luckas, Kremenecis, Podolės Kamenecas, Olyka, Oleska ir kt.), o laidų pagrindu išleista DVD Užmirštoji Lietuva: Ukraina (2007) bei CD LDK Europos kelyje (2008). LDK paveldo keliais šiandien jau sudaromi turistiniai maršrutai, vyksta naujų albumų leidyba ir kt., tačiau tarsi pradedama perlenkti lazdą - Ukrainoje matant ne „Užmirštąją Lietuvą", o „Didžiąją Lietuvą". Tada tarsi vėl aktualizuojasi „Būtovės slėpinių" laidose ne kartą keltas klausimas - kaip elgtis su Lietuvos pėdsakais svetur, koks yra vietinių „ukrainietiškų" ir „lietuviškų" „akcijų" santykis paveldo objektuose ir kloduose, kuriuos pripažįstame bendrais.
Kaip minėta, Ukrainoje yra regionų, kurie niekada nepriklausė Lietuvai. Tačiau net ir tose žemėse, kurios tiesiogiai įėjo į LDK, reikia atsiminti komplikuotą civilizacinį šios valstybės pobūdį: ją kūrė senieji lietuviai, bet rašto mokė juos senieji ukrainiečiai ir senieji baltarusiai, kurių protėvius šiandien vadiname senrusiais ar rusėnais ir su kuriais šiandien privalu dalytis Lietuvos Metrika, Lietuvos statutais ir Lietuvos metraščiais, surašytais dažniausiai rusėnų kalba. Taigi užmirštosios LDK istorijos puslapiuose atsiskleidžiančios daugiatautės valstybės paveldo vienareikšmiškai negali savintis nė viena LDK „palikuonė", kita vertus, nemažiau neteisinga būtų ir j į pamiršti.
Tačiau dar svarbesnis yra kitas klausimas, ar „Didžiosios Lietuvos" idėja ugdo lietuvių pasitikėjimą ne tik praeitimi, bet ir dabartimi? Juk labai dažnai yra girdimas šūksnis ir klausimas: kaip iš tokių didelių tapome tokiais mažais? Ši neviltis egoistiška, nes senojoje Lietuvoje tokie lietuviai mato tik save. Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštija tapo lopšiu ne tik Lietuvai, bet ir Baltarusijai bei Ukrainai. O jau kam kils mintis, kad Ukraina - maža šalis? Taigi LDK niekur nedingo - mes visi esame čia šalia, tik reikia įveikti įvairaus pobūdžio užmarštis.
Šiandien Lietuvos užsienio politikoje, ypač jos naujosios kaimynystės strategijoje, dažnokai galima pasigesti idėjinio-kultūrinio konteksto - numanomasis Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos regionas jungiamas tik posovietinių aktualijų. Todėl būtent Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pažinimas ir paveldo aktualizacija šiandien gali tapti itin svarbiomis Lietuvos užsienio politikos komponentėmis. Kaip tik per paveldą, ypač jo bendrumo suvokimą, atsiranda pirmieji pretekstai šiuolaikiniam specialistų ir netgi plačiųjų visuomenės sluoksnių bendravimui. Tai ir yra užsienio politikos kultūros ir paveldo dimensija, o dar kitaip tarus - žmogiškoji dimensija. Bendro paveldo pažinimas - tai ne praeitį reanimuojančios išgalvotos imperialistinės ambicijos, o naujos regioninės tapatybės konstravimas, gal net ir rekonstravimas. Vykstant šiandieniams eurointegracijos procesams, LDK istorijos europinė patirtis atsiveria naujai ir aktualiai. Lietuva jau grįžo į Europos šalių šeimą, Ukrainoje esama tokios politikos krypties.
 |
| Olykos pilis XIX a. Napoleono Ordos graviūroje |
Ši mokslinė pažintinė knyga rodo, kad Ukrainos istorikai jau yra pasirengę bendriems leidiniams, tai atskleidžia vientisesnį ir visapusiškesnį LDK istorijos vaizdinį, apimantį LDK paveldą, esantį skirtinguose politiniuose ir kultūriniuose regionuose; remiantis istorija, galima kurti buvusios LDK teritorijų bendrumo jausmą, jungiantį regiono visuomenes.
Tačiau, mūsų manymu, svarbiausias projekto rezultatas -Ukrainos istorikai pradeda drąsiai kalbėti apie tai, kas iki šiol buvo sakoma, regis, tik puse lūpų: jei ne „Lietuvos epocha", jei ne privilegijos visam bajorų luomui ir turtinių teisių sulyginimas su katalikais, jei ne privilegijos magdeburginiams miestams, tikriausiai, nebūtų galima kalbėti apie Ukrainos vesternizaciją, t. y. Vakarų civilizacijos požymius.
Pažintinę vertę turės gal ir tai, kad pirmą sykį pateikiami sunorminti Ukrainos vietovardžiai (pagal: Pasaulio vietovardžiai. Europa, 2006), kai kurių formos buvo naujiena ir šios knygos sudarytojams.
LDK KŪRIMASIS IR RYŠIŲ SU UKRAINA PRADŽIA
Nors šiandien Lietuva mini savo vardo tūkstantmetį (1009 m. šv. Brunono Bonifaco misijos pabaiga viduramžių šaltinyje lokalizuojama „Lietuvos ir Rusios pasienyje"), vis dėlto valstybės pradžios reikėtų ieškoti XIII a. Kaip rašo rusų metraščiai, lietuviai nenutrūkstama grandine naujai į istoriją „iš pelkių" ar „iš miškų" pajudėjo XII a. pabaigoje - visi kaimynai: rusai, lenkai, latviai, estai pajuto jų intensyvius plėšiamuosius žygius. Pirmasis rašytinis šaltinis, aiškiai užrašęs lietuvių visuomenės politinę organizaciją, yra 1219 m. Lietuvos kunigaikščių sutartis su Voluinės kunigaikščiais Danieliumi ir Vasilka. Iš jos matyti, kad Lietuva yra žemių konfederacija, kuriai vadovauja penki vyresnieji kunigaikščiai. Dar praeis keli dešimtmečiai ir vienas iš jų - Mindaugas - taps vieninteliu valdovu. Valdžios koncentracija baigėsi pergale prieš opoziciją (kuri buvo sudariusi sąjungą su Voluine) 1248-1251 m. vidaus kare. Šie įvykiai, kaip teigia istorijos mokslas, yra senosios Lietu-vos valstybės formavimosi pabaiga.
Kaip ir visi viduramžių Europos valdovai, Mindaugas tuoj pat krikštijosi ir 1253 m. buvo karūnuotas karaliaus karūna. Natūrali Lietuvos valstybės plėtros erdvė buvo lietuviams giminingų kitų baltų genčių žemės. Tačiau tuo metu jos buvo tapusios vokiečių valstybių -
karinių vienuolių ordinų - agresijos objektais: prūsų ir jotvingių erdvėje susiformuos Vokiečių ordinas, o latgalių, žiemgalių ir kuršių - Livonijos ordinas. Todėl natūraliai Lietuvos ekspansija krypo į pietryčius - į Kijevo Rusią, kuri tuo metu ne tik išgyveno decentralizaciją, bet ir buvo nusiaubta bei pajungta mongolų imperijos. Jau Mindaugo laikais prie Lietuvos buvo prijungta Juodoji Rusia (dab. Baltarusija su Naugarduku, Slanimu ir Gardinu). Pasukęs šia kryptimi, Mindaugas ir susidūrė su Haličo-Voluinės kunigaikštija, kuri tuo metu siekė tapti visos Rusios vienytoja, o jos valdovas Danielius 1254 m. buvo karūnuotas visos Rusios karaliumi. To meto Lietuvos ir Haličo-Voluinės įtakų pusiausvyrą rodė vedybų politika: Danieliaus žmona buvo Mindaugo dukterėčia, o už Danieliaus sūnaus Švarno bus ištekinta Mindaugo dukra.
 |
| Ostrogo tvirtovės gyvenamas gynybinis bokštas - Ostrogiškių kunigaikščių tėvonija. Pirmą kartą paminėta 1386 m. Konstantinas Ostrogiškis - 1497 m. tapo pirmuoju Lietuvos etmonu |
Tačiau Mindaugo karalystė liko tik neilgas istorinis epizodas. Mindaugas buvo vidaus priešų nužudytas, kelerius metus truko Mindaugo šalininkų ir priešininkų kova, keitėsi valdovai - tarp jų buvo ir Danieliaus Haličiečio sūnus Švarnas, kuriam sostą perdavė stačiatikišką krikštą priėmęs Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Štai šiuo, nors ir trumpalaikiu, Švarno valdymo (1267-1269) tarpsniu, kai Lietuva pateko į Haličo-Voluinės įtakos erdvę, ir galima baigti pirmąjį Lietuvos ir Ukrainos santykių istorijos laikotarpį. Kol kas jis istorikų konceptualiai dar neįvertintas.
GEDIMINAIČIŲ DINASTIJA IR UKRAINOS UŽVALDYMAS
Kaip manoma, Švarną išvijo kunigaikštis Traidenis, kuris, kovodamas su Haliču-Voluine, galutinai pajungė Juodąją Rusią. Netrukus po Traidenio pradeda kilti dinastija, kuri bus pavadinta ne pirmojo LDK valdovo vardu: plačiau Europoje žinias apie save paskleidė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (valdė 1316-1341 m.). Jis (kaip ir jo pirmtakai po Mindaugo bei iš jo sostą paveldėję sūnūs Algirdas ir Kęstutis) buvo pagonis, kartu LDK buvo vienintelė pagonių valdovų valdoma Europos valstybė. Taip susiklostė dėl to, kad LDK susikūrė kryžiaus karų laikotarpiu, kai Vakarai nepripažino pagonims teisės į savarankišką krikštą. Nors XIV a. beveik visi Lietuvos valdovai vedė derybas dėl krikšto, tačiau jos baigdavosi nesėkme, nes paaiškėdavo, kad krikštas nesustabdys Vokiečių ordino agresijos, kuri XIII a. pabaigoje jau pasiekė Nemuną. Todėl ir toliau Lietuva plėtėsi į senosios Rusios erdvę.
Aišku, kad XIV a. lietuvių kunigaikščiai iš Gedimino dinastijos užvaldė Ukrainą. Tiesa, iki šiol nesutariama, ar Gediminas dar 1322 m. užėmė Kijevą, ar tai įvyko jau vėliau. Žinoma, kad nuo 1340 m. Gedimino sūnus Liubartas valdė Haličą-Voluinę (vėliau Haličas atiteko Lenkijai), o 1363 m., įveikęs Aukso Ordą prie Mėlynųjų Vandenų, Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas (valdė 1345-1377 m.) užėmė ar įtvirtino savo valdžią Kijeve (valdė Algirdo sūnus Vladimiras), Černigove, Siverų žemėje (Algirdo sūnus Kaributas) ir Podolėje (Algirdo brolio Karijoto sūnūs). Vis dėlto per visą XIV a. atskirose kunigaikštijose tebebuvo mongolų baskakai ir tebebuvo mokamas jarlykas. Nors Lietuva prisijungė nemažai senrusių žemių, bet ir Gediminas, ir Algirdas už teisę jas valdyti turėjo nuolat mokėti duoklę Aukso Ordai. Taigi kartais ir kalbama apie LDK ir Aukso Ordos bendrą Ukrainos žemių valdymą. Nepaisant to, moksle gyva didvalstybės sąvoka, kuria apibūdinamos regioninę reikšmę įgyjančios valstybės; kaip tik tokia Algirdo laikais tapo LDK, virtusi reikšminga jėga visai Vidurio ir Rytų Europai.
UŽVALDYMO POBŪDIS
Akivaizdu, kad LDK niekada nebūtų galėjusi užvaldyti Kijevo Rusios erdvių, jei ne mongolų invazija - LDK XIV a. tai „šakalas, einantis paskui mongolų tigrą" (E. Gudavičius). Dažnai kalbama apie natūralų senųjų ukrainiečių žemių linkimą prie švelnesnio okupanto ar net taikų pajungimo pobūdį. Tačiau naujausi „imperiologiniai" tyrimai nerodo, jog lietuvių ekspansija buvo kitoniška - būta visko: ir tiesiogiai nukariaujama, ir įtaka skleidžiama kitais būdais. Šiuolaikinėje istoriografijoje pabrėžiamas vienas dalykas - „savanoriškai" (nebent prisimintume sovietų režisuotą 1940 m. Baltijos valstybių prisijungimo „spektaklį") prie didvalstybių niekas nesijungė, nebent tokiais spektakliais laikytume vedybines sąjungas. Tačiau jau viduramžiais buvo aišku, kaip rašo Beowulfo sagos autorius: „Nuotaka gali trumpam atnešti taiką, gali priversti trumpam nuleisti ietis, bet šitai trunka neilgai". To meto Bizantijos šaltiniai apie jokį lietuvių taikumą neužsimena, priešingai, kalba apie „narsią ir karingą tautą". Todėl kai kada istorikai mano, kad net dinastinės vedybos vykdavo tiesioginiu kariniu spaudimu: kaip antai Algirdo paveldėjimo teisės į Vitebską, o Liubarto - į Voluinės Vladimirą buvo įgytos karu. Todėl tiek Ukrainos, tiek kitų senosios Rusios žemių taikaus prisijungimo prie LDK idėja šiandien laikoma XIX a. Rusijos istoriografijos suformuotu mitu.
 |
| Liubarto, arba Aukštutinė pilis Lucke. XIV a. |
Žodžiu, lietuviai veikiausiai buvo tokie pat grobikai kaip ir kiti, tik užgrobę svetimą kraštą „nespausdavo", t. y. iš pradžių nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos. Tiksliausiai tokią taktiką apibūdina lietuvių kunigaikščių posakis „senovės negriauname, naujovių neįvedame": palikdavo senąsias kunigaikštijų struktūras (vėliau tai virs Voluinės, Polocko, Vitebsko, Kijevo sričių privilegijomis) ir perimdavo net kai kurias visuomenės ir valstybės organizacijos formas, tai liudija į lietuvių kalbą atėjusios socialinės sąvokos, kaip valsčius ar bajoras.
 |
| Liubarto pilies kiemas |
„FRANKAI GALIJOJE"?
Labiausiai įtikinamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos lyginimas su ankstyvųjų viduramžių frankais Galijoje – vyraujantis politinis elitas, turintis įtakos socialiniam lygmeniui, perima valdinių kalbą ir kultūrą. Lietuviai atėjo iš ryškią individualią alodinę nuosavybės struktūrą turinčios visuomenės. Individualiu ūkininkavimu ji skyrėsi nuo rytinių slavų: kuo toliau į rytus, ypač Maskvos valstybėje ir Rusijoje, dar ilgai buvo ryški bendruomeninė žemėvalda. Ar ne tai tapo pagrindiniu Ukrainos ir Maskvos visuomenių skirtumu, ar ne šis skirtumas juo toliau, juo labiau ryškėjo, ypač akivaizdus tapo XX a., kai stalininės represijos užgriuvo ukrainiečių ūkininkus, ir ar ne dėl to toks panašus buvo lietuvių ir ukrainiečių priešinimasis gyvenimo būdo permainai? O dabar juokais - ar atsitiktinai į rusėnų kalbą jau XV-XVI a. atėjo tokie lietuviškos „gerovės" žodžiai, kaip dalgio pavadinimas „litovka", „kumpis" ar „skilandis", ar apie Trakus, Gardiną, Brastą, Lucką susiformavę medžio klės, kulinarijos, „naminės", arba „horilkos", pirties fenomenai, kuriuos vėliau pasisavino ir iki šiol savinasi Maskva? Nors ir kaip ten būtų buvę, būtent ši erdvė kartu su Palenkė buvo LDK „vizitinė kortelė", kurią jau nuo XVI a. matome Europos kartografijoje. Nuo čia pradedami vaizduoti Europos miškai, čia poetiškai aprašomos stumbrų medžioklės (1522, Mikalojus Husovianas), o tarp miškų bręsta javų ūkiai, kurie Bugu ir Narevu per Vyslą teikia javus Gdanskui. LDK ūkininkavimo kultūros fenomenus, jų simbiozę istorikams dar reikės nuodugniai tirti. Darbas nelengvas, nes tai paprastai priskiriama „žemajai", mažai dokumentuotai kultūrai.
STAČIATIKYBĖ IR „AUKŠTOJI" LDK KULTŪRA
„Aukštojoje" LDK kultūroje ilgai vyravo stačiatikiškasis regionas. Kunigaikščiai užvaldytoje erdvėje krikštydavosi pagal stačiatikių tikėjimą ir perimdavo valdinių kalbą bei kultūrą, nes jų pačių pagoniškasis potencialas nebuvo didelis. Lietuviai Rusioje rado mūrinių cerkvių ir vienuolynų, juose - tapybos, bažnytinės dailės ir rašto rinkinių, o svarbiausia - rašyti mokančių vienuolių. Savo kalba rašyti Lietuva nebuvo išmokusi, lotyniškasis raštas pasiekė vėliau ir buvo daug brangesnis, o valdiniai turėjo jau XI a. surašytas Ostromiro ir Turovo evangelijas. Todėl darosi suprantama, kodėl su krikščionybe susijusios sąvokos, tokios kaip krikštas ar bažnyčia, atėjo į lietuvių kalbą ne iš Vakarų, o iš Rusios. Tai liudija, kad Lietuvos pagoniškoji kultūra negalėjo primesti kitiems nei kalbos, nei kultūros, nei religijos dėl to, kad pagonybė neįstengė konkuruoti su institucijas ir raštą turinčia stačiatikybe.
Stačiatikiškojo regiono kultūros įtaka ypač išryškėjo LDK valdovų raštinėje: pradėjo vyrauti kalba, kartais vadinama „senąja ukrainiečių", kartais - „senąja baltarusių", o kartais - „LDK kanceliarine", nors seniai mokslas žino, kad iš pradžių joje buvo daugiau „ukrainizmų", vėliau - „baltarusizmų". Tačiau svarbiausia - ji buvo kitokia negu stačiatikių bažnytinė liturginė kalba. Negana to, Maskvos valstybėje tik tokia -bulgarų kilmės raštijos tradicija - ilgai ir buvo vienintelė, o LDK susiformavo alternatyvi raštijos tradicija, kuriai priskiriami ne tik kanceliarijos raštai - Lietuvos Metrika, bet ir ja rašyti Lietuvos metraščiai bei Lietuvos statutai.
PERMAINOS
Ryškia permaina LDK istorijoje tapo Vytauto valdymas (1392-1430). Šių permainų reikšmę suvokė jau amžininkai, jų palankūs vertinimai lėmė, kad Vytautas pradėtas vadinti Didžiuoju. Visų pirma Vytautas pradėjo nebemokėti mongolams duoklės, taip pat panaikino senovinę dalinių kunigaikštijų sistemą. Tiesa, formaliai tai buvo jau Gediminaičių paveldėjimo teisės naikinimas, nes jei į tas kunigaikštijas buvo skiriamas ir kitas kunigaikštis Gediminaitis, tai jau kaip Vytauto vietininkas. Jau XIV a. pabaigoje Vytautas pašalino svarbiausius sričių kunigaikščius, o į jų vietą paskyrė savo vietininkus ir taip realią LDK valdžią suėmė į savo rankas. Tiesiogiai Vytauto žinion 1393 m. perėjo Luckas, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikštiją (Kijevą gavo Skirgaila, jam 1397 m. mirus, Vytautas paskyrė Joną Alšėniškį), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolei (Teodoras Karijotaitis pasitraukė į Vengriją ir iki šiol prisimenamas Mukačevėje), Siverų Naugardą gavo valdyti iš Voluinės Vladimiro atkeltas Teodoras Liubartaitis. Išliko tik mažesnės ar net visai smulkios Ostrogo, Turovo, Pinsko, Ratno ir kitos kunigaikštijos. Tačiau svarbiausios Vytauto politikoje buvo socialinės permainos - kuriamas žemvaldžių riterių sluoksnis. Gausus valstiečių dalijimas bajorams reiškė, kad žemvaldžiais užvaldytose erdvėse tampa ir patys Gediminaičiai, žeme aprūpinami atvykėliai lietuviai pilėnai, o svarbiausia - kuriamas lojalus vietinių žmonių sluoksnis ir net toleruojami lojalūs vietiniai kunigaikščiai. Po 1387 m. Lietuvos krikšto politiniam elitui perėjus iš pagonybės į katalikybę, katalikiško valstybės branduolio ir stačiatikiškos periferijos (stačiatikiams uždrausta užimti aukščiausius valstybės postus, o valstybės branduolyje - statyti stačiatikių cerkves) kultūros svarstyklės apsilygino. Politinės lietuvių įtakos ir stačiatikių kultūrinio pranašumo pusiausvyra neteko savo svertų -politinis elitas pradėjo įgyti ir kultūrinio elito statusą, nes stačiatikiai neteko savo civilizacinio pranašumo. Tačiau tai pagimdė naują problemą - konfesinį dualizmą (į ką negalėjo pretenduoti pagonybė). Etninis „katalikiškas" valstybės branduolys sudarė tik 10% teritorijos, o gyventojų skaičiumi -20%. Be abejo, jis buvo tankiau gyvenamas, iš jo į LDK kariuomenę ėjo vos ne pusė raitijos, tačiau su tokiu didžiuliu kitos konfesijos valdinių svoriu nesusidūrė jokia kita Europos valstybė.
Vytauto inspiruotos permainos kultūroje irgi buvo radikalios - intensyviai kurdamas katalikiškų institucijų tinklą, jis ryžtingai atsigręžė ir į stačiatikybę. Jau Gediminas ir Algirdas siekė atriboti „savo" stačiatikius nuo Maskvos, kūrė savarankišką stačiatikių metropoliją, nors dėl Konstantinopolio politikos jos neįgydavo tęstinumo. Tą patį darė ir Vytautas, tik ryškiau tai įtvirtino instituciškai. 1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir metropolitu paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Camblaką. Negana to, „Kijevo ir Visos Rusios" metropolitas buvo patikimai įkurdintas Vilniuje: jam pastatyta katedra ir rezidencija, Vilniaus „rusėnų pusėje" suformuota metropolito jurisdikcija, gyvavusi iki pat XVIII a. pabaigos. Maža to, Grigorijaus Camblako vadovaujama LDK stačiatikių delegacija nuvyko į Katalikų bažnyčios susirinkimą Konstancoje, kur iškėlė visuotinės bažnyčių unijos idėją (kuri, kaip žinoma, realizuota buvo vėliau - 1439 m. Florencijoje).
Vytauto centralizacinė politika įgalino sutelkti plačios Rytų Europos erdvės resursus, padėjo pasiekti ir Žalgirio pergalę 1410 m.: kartu su visų LDK žemių kariuomene turėjo kautis ir Ukrainos žemių pulkai. Labiausiai integruota į LDK gyvenimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė laikyti tėvonijos dalimi, Voluinės kryžius tapo jo majestotinio antspaudo svarbiausia dalimi (šalia Vilniaus, Trakų ir Smolensko ženklų). Voluinės Luckas tapo ir LDK politinės istorijos kulminacijos vieta - čia pas Vytautą 1429 m. susirinko Vidurio ir Rytų Europos valdovai svarstyti Osmanų imperijos keliamo pavojaus, kartu subrendo ir Vytauto karūnacijos karaliumi projektas, bet to neįvyko: 1430 m. Vytautas mirė. Voluinė apskritai tapo šalutinių Gediminaičių šakų įsitvirtinimo erdve - juk čia tėvonijas sukūrė iš šių šakų kilę Sanguškos (Kovelis, vėliau Slavuta), Čartoriskiai (Klevanė), Vyšnioveckiai (Vyšnivecis) ir kiti, tą patį darė čia valdas įgiję didikai Radvilos (Olyka) ir Chodkevičiai (Mlynivas), pagaliau iš Voluinės, iš Ostrogo, buvo kilę itin reikšmingą vaidmenį suvaidinę Riurikaičiai, taip pat „ukrainietiškos" kilmės kunigaikščiai Ostrogiškiai. Šie procesai tik dabar ryškėja Lietuvos ir Ukrainos „tautinių" istorijų kontekstuose.
Taigi apibendrinkime: anot Norkaus, būtent Vytauto laikais LDK pradėjo artėti prie „pirminės" imperijos; Vytauto reformos net ir tų laikų mastais buvo radikalios. Jos grindžia mintį, kad „senovės nekeitimo" tezė yra istoriografinis mitas, puoselėtas Rusijos istoriografijos, kad LDK žemėse lietuvių faktoriaus nebuvo. Be LDK faktoriaus būtų sunku interpretuoti reiškinį, kurį jau seniai pastebėjo Rusijos mokslininkas Aleksejus Šachmatovas: būtent Lietuvos ekspansija svariai prisidėjo prie senosios Kijevo Rusios padalijimo į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos (beje, tai galima įžvelgti net sugretinus LDK ir XX a. Ukrainos rytines ribas), kurių istorija ilgam nuėjo atskirais keliais. Į vieną - Maskvos kelią - jau prievarta jas apjungė Rusijos carai ir bolševikai, Ukrainą laikę Rusijos žemėmis.
Daugybė senovės imperijų žlugo palikdamos apie save tautų kalėjimo atmintį, o tos, kurios nežlugo, virto tautų lydymosi katilais. Tokie lydymosi procesai vyko ir LDK, ypač svarbus čia buvo lenkų kalbos faktorius.
Tačiau šie procesai baigėsi ne visuotine polonizacija, o kelių modernių tautų (lietuvių, baltarusių, ukrainiečių) susikūrimu. Todėl LDK į istoriją įėjo ne kaip tautų kalėjimas ar lydymosi katilas, o kaip tautų lopšys, Norkaus manymu, tai yra svarbiausias LDK imperijos savitumas.
IŠCENTRINIAI IR CENTRALIZACINIAI PROCESAI XV-XVI A.
Vytauto karūnacijos karaliumi projekto nesugebėjo įgyvendinti ir sosto paveldėtojas Švitrigaila (valdė 1430-1432 m.). Jis gynė Lietuvos suverenumą, bet neturėdamas Vytauto politinio lankstumo nesugebėjo išvengti karo su Lenkija, todėl po perversmo galiausiai prarado ir didžiojo kunigaikščio sostą. Šis perversmas suskaldė LDK į dvi tarpusavyje kovojančias stovyklas: Švitrigailą rėmė LDK rusėnų žemės ir Livonijos ordinas, o po perversmo į sostą sėdusį Žygimantą Kęstutaitį (valdė 1432-1440 m.) - etninė Lietuva ir Lenkija. LDK pilietinis karas (kurio konfesinį pobūdį dirbtinai išpūtė senoji Rusijos
istoriografija) baigėsi 1435 m.
 |
| Kamenec - Podolskas, Algirdo užkariauta pilis |
Pabaisko mūšiu, kurį Švitrigaila pralaimėjo. Tačiau LDK politinis elitas turėjo skaitytis su LDK rusėnų žemėse didžiulę įtaką turinčiu Švitrigaila. Šis iki gyvenimo pabaigos įsitvirtino Lucke, galima sakyti, atkūrė Voluinės kunigaikštiją, tiesa, lojalią Vilniui ir į sostą sėdusiam Kazimierui Jogailaičiui (valdė 1440-1492 m.). Nors Švitrigaila kartais vertinamas prieštaringai, tačiau reikia pripažinti, kad į ukrainiečių ir lietuvių istorinę atmintį jis įėjo kaip ryžtingas kovotojas su Lenkijos pretenzijomis. Per sumaištį, kilusią po Vytauto mirties, atgimė ir Kijevo kunigaikštija, kurią pradėjo valdyti Algirdo vaikaitis Olelka (1440-1454), o po jo - šio sūnus Simonas (1454-1470).
Pamažu Kazimieras grįžo prie Vytauto politikos: Voluinės kunigaikštija, su Vilniumi tvirčiau susaistyta Gediminaičių ir politinio elito žemėvaldos, po Švitrigailos mirties nunyko, o Kijevo kunigaikštiją 1475 m. Kazimieras panaikino - įkūrė vaivadiją. Dėl to 1480 m. įvyko Olelkaičių vadovaujamas maištas, tačiau ir vėl: juk čia dėl politinės įtakos maištavo tie patys Gediminaičiai, o ne rusėnai ar Ukraina. Vis dėlto stačiatikiškos visuomenės veiksnys buvo svarbus kitu lygmeniu. Nors 1453 m. žlugus Konstantinopoliui visuotinės bažnytinės unijos atsisakė didelė dalis stačiatikių pasaulio elito, Kazimieras ir vėlesni LDK valdovai neatsimetė. Bažnytinė unija buvo toliau įgyvendinama (tiesa, jau ne visuotiniu, o lokaliu LDK lygmeniu) ne tik metropolito - popiežiaus lygmeniu, bet netgi neformaliu valdovo (kaip aukščiausiojo Stačiatikių bažnyčios globėjo) ir antrąjį krikštą priėmusių, tačiau graikiškąją liturgiją išlaikančių valdinių lygmeniu. Tik šitaip šiuolaikiniai istorikai aiškina, kaip stačiatikių diskriminacines normas apėjo rusėnų kilmės Chodkevičiai (Jonas Chodkevičius dar XV a. antrojoje pusėje tapo Kijevo vaivada) ir kaip jiems buvo leista Palenkės Supraslėje statyti garsiąją cerkvę. Atrodo, kad Chodkevičiai ir su jais susiję Sapiegos turėjo vilčių sukurti naują maldos namų, o gal ir Bažnyčios modelį - šventovę abiem liturgijoms, taigi bažnytinė unija realizuojama kur kas konkrečiau nei buvo numatyta Florencijoje. Šis projektas ypač išryškėjo LDK sunkmečiu, kai Maskvos valstybės spaudimas privedė prie didelių teritorinių praradimų. Tai vertė LDK valdovą Aleksandrą II Jogailaitį (valdė 1492-1506 m.) ieškoti išeičių ir net vesti Maskvos kunigaikštytę Eleną. Bažnyčių unijos klausimas tuomet įgijo net tiesioginę asmeninę prasmę. Tačiau radikalus Chodkevičių ir Sapiegų unijos modelis nebuvo įgyvendintas (nugalėjo katalikų vyskupų egoizmas), tačiau Supraslė tapo svarbiu LDK „graikiškosios" kultūros centru, o jo architektūros stilius - gotikos ir bizantiškosios tradicijos simbiozė - pradėjo diktuoti madas visai LDK. Jomis pasekė ir antrojo krikšto nepriėmęs, tačiau savarankiškos LDK stačiatikių metropolijos stiprintojas LDK didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis. Kaip žinoma, 1514 m. būtent jis vadovavo jungtinei LDK ir Lenkijos kariuomenei, sutriuškinusiai keleriopai didesnę Maskvos kariuomenę. Prieš pat mūšį Konstantinas Ostrogiškis išprašė iš valdovo Žygimanto Senojo (valdė 1506-1548 m.) leisti, apeinant draudimus, ne tik atnaujinti stačiatikių katedrą Vilniuje, bet ir pastatyti dar dvi mūrines gotikines cerkves. LDK sostinė tapo ir tikra valstybės stačiatikių sostine, nors Kijevas toliau išlaikė savo sim-bolinę reikšmę, o valdovai teikė privilegijas ir Kijevo Šv. Sofijos soborui, ir Pečorų laurai.
Konfesinio sugyvenimo procese reikia atkreipti akis į 1563 m. Žygimanto Augusto (valdė 1548-1572 m.) privilegiją, sulyginusią visų krikščioniškųjų konfesijų teises, ir į iki galo 1596 m. Brastoje realizuotą bažnytinę uniją.
Tačiau svarbiausia buvo kas kita - bendras valstybės politinis gyvenimas, besiformuojanti bajoriškoji santvarka, kurią XVI a. pradėjo tiesiogiai reguliuoti Lietuvos statutai (1529, 1566, 1588, tik pastarasis, priimtas po Liublino unijos, neįsigaliojo Ukrainoje, čia liko galioti Antrasis) formavo ir bendrą mentalitetą, ir politinę natio lituana savimonę - tarp rusėnų ji įgijo dvilypės savimonės formulę rusų kilmės lietuvis (литвин русского роду) etc. Jos ištakose matome tą patį Konstantiną Ostrogiškį, kuris, patekęs į Maskvos nelaisvę, iš jos pabėgo į „tėvynę Lietuvą". Kai 1508 m. kilo maištas prieš valdovą ir buvo bandoma pasinaudoti stačiatikių korta, amžininkams buvo aišku, kodėl tai nepavyko - todėl kad, kaip sakė amžininkai, Lenkijoje ir Lietuvoje ponai yra patys savaime, o Maskvoje - iš valdovo malonės (L. Decijus). Santvarkų skirtumai buvo akivaizdūs - LDK gyveno savarankišką gyvenimą, kuris amžininkams atrodė turintis daugiau privalumų.
BENDRAS LDK PAVELDAS
Taigi Lietuvą ir Ukrainą sieja gilūs bendro gyvenimo ir paveldo klodai, kuriuos tik pamažu pradedama pažinti. Tiek ukrainiečiui, tiek lietuviui bus nauja rasti XIV a. susiformavusį „rusų miestą" Vilniuje, apie kurio ukrainietiškumą kol kas mena tik Konstantino Ostrogiškio graikų katalikų konfesijai atiduota Švč. Trejybės cerkvė (dabar vadinama ukrainiečių), jo statytos cerkvės, iš jo vardo kildinamas Aušros Vartų pavadinimas, stačiatikių, vėliau graikų katalikų Kijevo metropolito katedra ir rezidencija. Tiek ukrainiečiui, tiek lietuviui ne taip paprasta bus atrasti kalną Kijeve, ant kurio nuo XIV a. pabaigos stovėjo 15-os bokštų „lietuvių pilis", kurios papėdėje išaugo naujasis Kijevas - Podilas, ir kuriam dar 1494 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras II Jogailaitis suteikė Magdeburgo teisę. Teks prisiminti Konstantiną Ostrogiškį, palaidotą Kijevo Pečorų lauroje, ten pat kaip mergaičių globėją garbinamą lietuvių kunigaikščių palikuonę Julijoną Alšėniškytę. O kur dar Liubartą, Vytautą ir Švitrigailą menanti Lucko pilis, kur dar Ostrogas, Kremenecis, Olyka, Klevanė? O kur dar Oleskos istorinių portretų galerija, kurią išsaugojęs ir išpuoselėjęs Borisas Voznickis ieško LDK laikų asmenybių portretų, kas taip aktualu LDK portretų tyrėjai menotyrininkei Marijai Matušakaitei.
Istorinės teisybės vardan reikėtų pridurti, kad nors po Liublino unijos 1569 m. Ukrainos vaivadijos tapo pavaldžios nebe Vilniui, o Krokuvai (vėliau Varšuvai), tada susikūrusi valstybė buvo kompromiso rezultatas. Todėl jei Abiejų Tautų Respubliką nelaikysime vien lenkų valstybe - Lenkija, tai turėsime pripažinti, kad Ukraina ir Lietuva (žinoma, kartu su Baltarusija, o nuo Liublino - ir su Lenkija) išgyveno dar du bendro gyvenimo šimtmečius, taigi vos ne pusę tūkstantmečio gyvenome greta ir kartu bendroje valstybėje. Ukrainoje Abiejų Tautų Respublika priešinosi Osmanų imperijai, LDK karvedžiai kartais vadovavo visai jungtinės valstybės kariuomenei, o 1621 m. prie Chotyno, mūšyje su turkais, mirė garsusis karvedys Jonas Karolis Chodkevičius. Be to, Ukrainoje tėvonijas turėję didikai buvo LDK pareigūnai ir po Liublino unijos, išliko LDK ir Ukrainos stačiatikių ryšiai (ypač tarp Vilniaus ir Lvovo stačiatikių brolijų), kurių ištakose galima įžvelgti net garsųjį Ivaną Fiodorovą, po LDK didžiojo etmono mecenato Grigaliaus Chodkevičiaus mirties persikėlusį iš Zabluduvo pas Ostrogiškius į Ostrogą ir Lvovą. Šiuo aspektu reikia traktuoti ir tais pačiais 1618 m. pasirodžiusių dviejų garsių veikalų autorius, kurie abu buvo Vilniaus universiteto auklėtiniai: lvovietį Martyną Smigleckį, kurio Logika išgarsėjo visoje Vakarų Europoje, ir iš Smotryčiaus kilusį Meletijų Smotrickį, Lietuvoje sukūrusį ir Vievyje prie Vilniaus išspausdinusį pirmąją Slavų gramatiką, taip pat nuo Minsko kilusius, bet su Vilniumi ir Kijevu susijusius XVII a. antrosios pusės dailininkus brolius Tarasevičius. Pagaliau iki pat LDK žlugimo Vilniuje išliko visos jungtinės valstybės graikų katalikų metropolija, o 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija metropolitui suteikė senatoriaus statusą, tuo prilygindama jį katalikų vyskupams.
Ir vis dėlto, nors po Liublino unijos Lietuvos ir Ukrainos keliai išsiskyrė, ryškėjo bendros problemos. Ukrainai taip ir nepavyko jungtinės valstybės paversti „Trijų Tautų Respublika", nugalėjo lenkų ir lietuvių didikų egoizmas. Šiandien tai vertinama kaip viena didžiausių politinių klaidų, svariai prisidėjusių prie valstybės likimo. Ši klaida privedė prie kazokų desperacijos, nulėmusios, kad Kijevas tapo Rusijos pasienio miestu. Tiesa, Lietuva išlaikė suverenumą Abiejų Tautų Respublikoje ir netgi įtvirtino valstybės dualizmą Gegužės 3-iosios Konstitucijos 1791 m. spalio 20 d. pataisoje, tačiau ir jai iškilo Lenkijos kultūros ir lenkų kalbos dominavimo problema. Gal vėlesni tautiniai atgimimai, tiek lietuvių, tiek ukrainiečių, ir perdėm išpūtė šią problemą, tačiau būtent tada tiek Lvove, tiek Kaune susiklostė idėja, jog būtina išsivaduoti iš Varšuvos kultūrinės įtakos - antilenkiškumas tapo tautinių atgimimų bruožu (1910 m. lietuviai net dėl Žalgirio mūšio minėjimo vyko tartis ne į Krokuvą, o į Lvovą, pas M. Hruševskį), dažnai užtemdančiu svarbiausią problemą -Maskvą ir Sankt Peterburgą. Šiaip ar taip, ši istorinė Vilniaus ir Kijevo ašis prisimenama šiandien geopolitinėje strateginėje Ukrainos ir Lietuvos partnerystėje kaip atsvara visokiems dominavimams ir kaip pagrindas didžiojo Lenkijos ir Europos mąstytojo Jerzyo Giedroyco pranašautam „ULB" (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) regionui.
SVARBIAUSIOS LDK DATOS IR ĮVYKIAI
Mindaugas, Lietuvos karalius, 1253-1263
Gediminas, Lietuvos didysis kunigaikštis, 1316-1341
Vilnius LDK sostinė, 1323
Liubartas pradeda valdyti Haličo-Voluinės kunigaikštiją, 1340
Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, 1345-1377
Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų, 1363, Algirdas įsitvirtina Ukrainoje
Krėvos sutartis, 1385, pagal ją Jogaila tampa Lenkijos karaliumi
Lietuvos krikštas, 1387
Vytautas Didysis, 1392-1430
Žalgirio mūšis, 1410
Lucko žemės privilegija,
1427 Lucko suvažiavimas, 1429
Švitrigaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, 1430-1432
Pabaisko mūšis, 1435, Švitrigaila kartu su Livonija galutinai pralaimi Žygimantui Kęstutaičiui kovą dėl sosto
Kazimieras, Lietuvos didysis kunigaikštis, 1440-1492
LDK stačiatikių metropolija, 1458 Įsteigta Kijevo vaivadija, 1475
Aleksandras, Lietuvos didysis kunigaikštis, 1492-1506
Kijevui suteikta Magdeburgo teisė, 1494/1497
Žygimantas Senasis, Lietuvos didysis kunigaikštis, 1506-1548
Oršos mūšis, 1514
Pirmoji LDK spausdinta knyga -Pranciškaus Skorinos Mažoji kelionių knygelė, 1522
Lietuvos statutai, 1529, 1566,1588
Pirmoji lietuviška knyga, 1547
Žygimantas Augustas, Lietuvos didysis kunigaikštis, 1548-1572
Krikščioniškųjų konfesijų teisių sulyginimas, 1563
Įsteigiamos Voluinės ir Braclavo vaivadijos, 1566
Liublino unija, 1569, Ukrainos vaivadijos pereina Lenkijos priklausomybėn
Vilniaus universitetas, 1579 Brastos bažnytinė unija, 1596
Meletijaus Smotrickio Slavų kalbos gramatika, 1618
Vilniaus barokas, XVIII a. vidurys
1791 gegužės 3-spalio 20 Konstitucija
Rusija, Austrija ir Prūsija pasidalija Lietuvos-Lenkijos valstybę, 1795
1 komentaras:
Be galo geras straipsnis! Puikios įžvalgos!
Rašyti komentarą