2019 m. rugsėjo 18 d., trečiadienis

Ir vėl žemėlapiai! Estija


Žaidžiame žemėlapius toliau. Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmieji du etapai jau įvyko.  Žengiame toliau. 
Estija, trečioji Baltijos sesė. 
Balsuokime ir nuspręskime, kokia knyga turėtų reprezentuoti Estiją!
Balsuoti galite:
  • Komentuodami po šiuo įrašu;

Pristatome kūrinį, kuris atstovaus Estiją Literatūriniame žemėlapyje:

Kalevo sūnus : Kalevipoegas : estų liaudies epas / surinko ir atkūrė Fr. Kroicvaldas ; vertė Justinas Marcinkevičius.- Vilnius, 1963




PIRMOJI GIESMĖ KALEVO KILMĖ.  SALMĖ ir LINDA. VESTUVĖS
Tai pradėk, garbingas dainiau,
Tai irkluok dainų laivelį,
Kalevo Sūnus, išleista Estijoje 1973 m.
Knyga remiasi sakytine Estijos tradicija
- epais ir padavimais.




Pasakojimo valtelę
Į tą krantą, j tą statų,
Kur ereliai aukso žodį,
Kur varnai sidabro giesmes
Ir kur gulbė vario žodį
Apie praeitį didingą
Nešę pametė, išbarstė.
Pasakykit, gudrūs paukščiai,
Jūros bangos, pramurmėkit,
Vėjai, žinią mums atneškit,
Kur lopšys narsiųjų vyrų,
Kurgi Kalevų gimtinė?
Uždainuok, garbingas dainiau,
Žodžiais skambančiais, auksiniais!
Ko gi, dainiau, nedainuoji,
Ko gi, dainiau, neposmuoji?

Ką aš, žmonės, bekukuosiu —
Nelaiminga gegutėlė!
Jau nuvyto jaunos dienos.
Beržo lapuose nugelto
Ir viržyne nubyrėjo.

Kitados, aušros sulaukęs,
Kai pradėdavau iš ryto
Dūdele laukus skardenti,
Ausdamas auksinę drobę,
Sidabrinę skambią dainą, -
Ko tiktai aš neregėjau,
Ko tiktai aš negirdėjau!

Vėjų motina pakėlė
Vieną sparną — ėmė lūžti
Ąžuolai ir senos pušys,
O plačiojoj jūroj bangos
Siausdamos pradėjo žaisti;
Erdvėse galiūnas Piknė
Puolė debesis vaikytis.

Suradau linksmybės uolą
Friedrich Reinhold Kreutzwald (1803-1882)
- mokytojas, gydytojas, liaudies epų
rinkėjas ir "Kalevo sūnus" kūrėjas
Ir nuo jos žvelgiau į saulę,
Į senų legendų gelmę,
Į žilųjų amžių aušrą.

Jūs greičiau atbėkit, upės!
Jūs, piliakalniai ir gojai,
Eikit čia, į ratą stokit
Praeities didingos liudyt!

Kyla jau giesmė gražioji
Iš po debesio kaip saulė,
Žadindama mano mintį,
Budindama man vaizduotę.

!r matau išaugant rūmus
Kalevų garbingo miesto,—
Mūro sienas uolos remia,
Ąžuolai seni prilaiko,
O erdvusis kiemas skęsta
Baltame ievų pusnyne.

Ir girdžiu, kaip bangos gūra,
Atsimušdamos į uolą,
Kur nė jūra nesudaužė,
Kur nė lietūs nepaplovė,
Kur nė vėjai nenupustė.

Tai išarkim žodžių dirvą,
Sekdami legendą seną,
Seną kartą geležinę!

Kitą sykį Kalevaloj
Milžinų, galiūnų būta,
Daugelyje kaimų augta,
Daugely trobų gyventa,
Šį taraičių ąžuolyną
 Žemės moterys mirtingos
Išnešiojo ir pagimdė.

O paskui Senolio sūnūs —
Išmintingais patarimais
Ir darbais bei žygiais garsūs —
Su mirtingom žemės dukrom
Kitados gražiai draugavo,
Kol merginų silpnos sterblės
Meilės vaisiais neapsunko.
Tat iš jų ir gavo pradžią
Kalevų gentis garsioji,
Giminė narsiųjų vyrų,
Ąžuolų tų galingųjų.

Šiaurės šalyje stovėjo
Ant uolos medinis namas,
Šliejosi prie Taros gojų:
Pusę namo miškas slėpė,
O kita ant lauko liko.

Tam name trys sūnūs augo —
Trys taraičių atžalėlės.
Viens j Rusią iškeliavo,
Kitas gi j Turjos žemę,*
Trečias sau pasibalnojo
Ilgasparnį šiaurės arą.

Kurs į Rusią iškeliavo,
Tas pirkliu turtingu tapo,
Margo kaspino pynėju;
Kurs j Turją gi išvyko —
Karo kirvio nusitvėręs,
Karžygiu narsiu išaugo.

Tas, kuris ant aro sėdo —
Daug skrajojo, daug lakiojo,
Į pietus pradžioj nuskrido,
Suko iš tenai į rytus,
Perlėkė per Suomių jūrą,
Praūžė per Vakarinę,
Sukosi virš Viru jūros,
Kol, padavus laimei ženklą,
Dangui pagaliau paliepus,
Ant uoloto Viru kranto
Aras didvyrį nuleido.

Nusileidęs mūsų žemėj,
Jis valstybę čia įkūrė
Ir, nuvalęs dirvos plotą,
Gražų namą pasistatė.
Jo ranka — stipri, teisinga —
Valdė apskritis plačiausias.

O daugiau žinių neliko,
Pėdsakai visi jo dingo
Lankoje nenušienautoj,
Pievos kilime žaliajam.
Tik kaip Kalevas kadaise
Sau jaunos žmonos ieškojo,—
Apie tai prie Pskovo sienų
Pasakojimai dar vaikšto.
Tad įpinkim juos į dainą
Auksiniu žodžiu skambiuoju.

Lianės žemėje kadaise
Vieniša našlė gyveno,
Kaip neparamstytas bokštas,
Kaip liūdna pilis be stogo.

Ji šventadienį iš ryto,
Ji šiokiadienį iš ryto
Galvijus į lauką ginė.
Ką pamatė ji ant tako,
Ką ganykloje išvydo,
Po sūpuoklėmis atrado?
Pastebėjo ji vištelę,
Rado raibąją ant tako;
Pievoj — tetervos kiaušinį
Ir varniuką gyvą rado.

Pasiėmusi kiaušinį,
 Priglaudė našlė višteię
Savo gedului gesinti,
Savo liūdesiui raminti,
Vietoje vaikų auginti
Ir senatvei savo guosti.
O varniuką įsidėjo
Į prijuostę pakaišytą.
Radinį namo parnešus,
Paslėpė jį rūpestingai,
Nuošalioj padėjo vietoj.
Atnešė pintinę vilnų,
Gūžtą dideię padarė
Ir patupdė ant kiaušinio
Raibąją rūsy perėti;
Gūžtą skepeta uždengus,
Nunešė našlė pintinę
Netoli kviečių aruodo.
O varniuką ji paleido
Užu skrynios į pasuolę.

Po dangčiu vištelė augo,
Po višta kiaušinis brinko,
Augo, pūtėsi, didėjo.
Pirmas mėnuo, antras, trečias Ir ketvirtas jau atėjo,
Baigės jo pirma savaitė,
Po savaitės dar dvi dienos.
Ir našlė nuėjo klėtin
Įvaikių pasižiūrėti.
Žiūri — jos raiba vištelė
Mergele gražia pavirto,
Mergele — švelniąja Salme;
Tetervos kiaušinis taipgi
Mergele gražia pavirto,
Maloniąja Linda tapo.

Na, o kas gi iš varniuko
Kertėje tamsioj išaugo?
Ten ji rado našiaitėlę,
Vargdienėlę nelaimingą
 Krosnyje anglims maišyti,
Naščiais vandeniui nešioti.

Ir pradėjo Salmei pirštis,—
Po septynis užklausėjus,
Po aštuonis patarėjus
Dideli svečiai važiavo.
Viens jaunikis buvo Mėnuo,
Kits jaunikis buvo Saulė,
O Žvaigždė — jaunikis trečias.

Penkiasdešimčia ristųjų,
Šešiasdešimčia vežikų
Mėnuo pirštis atvažiavo —
Šviesiaakis, baltaveidis,
Salmę jis norėjo vesti,
Su švelniąja susituokti.

Susivokus Salmė tarė,
Taip atsiliepė iš rūsio,
Iš po stogo akmeninio:
„Ne, aš — auksas, ir Mėnuliui
Žmonele nenoriu būti!
Aš — sidabras — ištekėti
Už nakties šviesos nenoriu!
Tris tarnybas Mėnuo turi,
Prievoles šešias atlieka:
Kartais vakare pakyla,
Kartais — dienai įpusėjus,
 Kartais ryto aušrai švintant;
Čia jisai anksti pavargsta,
Čia per visą naktį šviečia,
Kartais būna — į sargybą
Ir pietų metu išeina."

Blykstelėjęs baltu veidu,
Mėnuo liūdnas išvažiavo.

Penkiasdešimčia ristųjų
Saulė pirštis atvažiavo,—
Šviesiaakis jaunikaitis
Su kapa tarnų atvyko:
Salmę jis norėjo vesti,
Su švelniąja susituokti.

Salmė perprato, atsakė:
„Nėjo auksas už Mėnulio,
Tai sidabras neis už Saulės!
Saulė irgi mėgsta keistis,
Papročiai jos nepastovūs:
Čia, žiūrėk, ji aiškiai šviečia,
Aisią kaitrą žemėn kioja,
Čia per pačią šienapiūtę
Audrą su žaibais atvaro;
O kada deriingi metai
Avižoms ir miežiams būna —
Miežiai išdega ant iauko,
Avižų pasėliai žūsta,
Pabarėj linai išdžiūsta,
Išgula pakluonėj žirniai,
Grikiai prie namų nusvyra,
Skynimuos nunyksta lęšiai;
Kai atšarpsta rugiapiūtė,
Saulė gailią rasą beria,
Lietumi kasdien krapnoja."

Saulė apgręžė ristuosius,
Karštį tvoksdamas j žemę,
Viską švitino iš pykčio.

Pagaliau Žvaigždė atvyko:
Pats vyriausias, pats gražiausias
Tarp sūnų Žvaigždės Šiaurinės —
Penkiasdešimčia ristųjų,
Šešiasdešimčia vežikų,—
Salmę jis norėjo vesti,
Su švelniąja susituokti.

Salmė pratarė iš klėties,
Iš kamaros prakalbėjo:
„Pastatykit svečio žirgus
Į erdviausiąją arklidę!
Bėrį veskite į stainią,
Prie tašytų rąstų sienos,
Šyviui duokit atsigerti!
Ėdžiosna pameskit šieno,
Avižų švarių paberkit,
Mišinio nesigailėkit,
Kubilus vandens atriskit,
Šutinio balčiausio duokit!
Juos paklodėmis uždenkit,
Audeklu plačiu užmeskit,
Šilko mituku užklokit,
Kad arklių pavargę akys
Juodame aksome snaustų,
Jų kanopos pailsėtų!
Už Žvaigždės tai aš tekėsiu,
Žvaigždei ranką atiduosiu,
Žmona auksine jam būsiu.
Jo akelės aiškiai šviečia,
Neišmąstomos jo mintys!
Jis javų mums nenaikina,
Negadina rugiapiūtės!

Svečią brangųjį sodinkit
Prie tašytų rąstų sienos,
Ant us!ano šermukšninio,
Už stalelio išrašyto,
Balta staltiese apkloto!
Neškite žuvies į stalą,
Dėkite mėsos jaunikiui,
Duokite dešrų skaniausių,
O vestuvinį pyragą
Medumi storai aptepkit;
Ąsočius alaus atneškit,
Į taures midaus pripilkit!"
Žvaigždę pakvietė seklyčion,
Sėst prie stalo pavadino.

O našlė jam tarė meiliai:
„Valgykit ir gerkit, Žvaigžde,
Linksminkitės į sveikatą!"

Svečio kardas sužvangėjo,
Auksu biizgančiu suskambo,
Jo pentinai sudžerškėjo,
Kulnys kaustytos sutrinko:
„Aš nevalgysiu, močiute,
Aš negersiu, motinėle,
Nesilinksminsiu, senoji!
Jūs atveskite man Salmę
 Į seklyčią išrašytą!"

Saimė klėtyje išgirdo
 Šitokią jaunikio kalbą,
Šitokį Žvaigždės troškimą,
Ir atsiliepė iš klėties,
Ir per platų kiemą tarė:

„Mielas mano jaunikaiti,
ilgą kelią atkeliavęs!
Jei davei užaugt man laiko,
Duok ir laiko pasipuošti,
Apsirengt vestuvių rūbais!"

„Linda, sese greitakoje,
Tu nubėki į kamarą
Ir atnešk iš kraičių skrynios
Mano suknią gelumbinę,
Šilko marškinius raštuotus,
Auksu siūtą rankovinę,*
Baltas kojines lamstuotas,
Papuoštą blizgučiais skarą
Ir kaklajuostę languotą!"

Įmotė ir vėi prabilo,
Iš kertės senoji tarė:
„Valgykit ir gerkit, Žvaigžde,
Linksminkitės į sveikatą,
Sėskitės kartu puotauti!"

O Žvaigždė-jaunikis tarė,
Išmintingai jai atsakė:
„Gert ir valgyt aš nenoriu,
Linksmintis taip pat netrokštu
Ir, jaunosios nepamatęs,
Aš puotauti nesisėsiu!"

Jam tada našlė pasiūlė:
„Gal pavargęs iš kelionės,
Pailsėt, uogele, nori?"

O Žvaigždė-jaunikis tarė,
Išmintingai jai atsakė:
„Aš nenoriu miego, motin,
Anei poilsio, uogele!
Niekada žvaigždė nemiega,
Ji nesudeda blakstienų Ir akių ji nesumerkia.
Jūs atveskite čia Salmę,
Jūs parodykit mergelę,
Iš vištelės išaugintą!"

Atvedė tada jam Salmę
Ir viduasly pastatė.
Motina pasižiūrėjus
Įdukros nebepažino —
Tos, kurią senelė Muru*
Kamaraitėje išgarbstė,
Miško dukros išdabino.
Ir našlė paklausė Salmę:
„Ar mėnulis tu, ar saulė,
Ar duktė aušros rausvosios?"

Ir tada, visus suprašę,
Pakvietė piršlius brangiuosius
Prie stalų, į linksmą puotą.
Ąžuolas nuo Tartu sienų,
Šalia jo ieva — jaunoji
Šaknimis draugėn suaugo,
Šakomis apsikabino.
Risti šokį dailiai šoko,*
Viru šokį trypinėjo,
Aukso smėlį kojom žarstė.
Tankią veją batais mindė,—
Taip tatai Žvaigždė ir Salmė
Vestuves linksmąsias kėlė.


 PIRMOJI GIESMĖ
KALEVO KILMĖ.  SALMĖ ir LINDA. VESTUVĖS
Tai pradėk, garbingas dainiau,
Tai irkluok dainų laivelį,
Pasakojimo valtelę
Į tą krantą, j tą statų,
Kur ereliai aukso žodį,
Kur varnai sidabro giesmes
Ir kur gulbė vario žodį
Apie praeitį didingą
Nešę pametė, išbarstė.
Pasakykit, gudrūs paukščiai,
Jūros bangos, pramurmėkit,
Vėjai, žinią mums atneškit,
Kur lopšys narsiųjų vyrų,
Kurgi Kalevų gimtinė?
Uždainuok, garbingas dainiau,
Žodžiais skambančiais, auksiniais!
Ko gi, dainiau, nedainuoji,
Ko gi, dainiau, neposmuoji?

Ką aš, žmonės, bekukuosiu —
Nelaiminga gegutėlė!
Jau nuvyto jaunos dienos.
Beržo lapuose nugelto
Ir viržyne nubyrėjo.

Kitados, aušros sulaukęs,
Kai pradėdavau iš ryto
Dūdele laukus skardenti,
Ausdamas auksinę drobę,
Sidabrinę skambią dainą, -
Ko tiktai aš neregėjau,
Ko tiktai aš negirdėjau!

Vėjų motina pakėlė
Vieną sparną — ėmė lūžti
Ąžuolai ir senos pušys,
O plačiojoj jūroj bangos
Siausdamos pradėjo žaisti;
Erdvėse galiūnas Piknė
Puolė debesis vaikytis.

Suradau linksmybės uolą
Ir nuo jos žvelgiau į saulę,
Į senų legendų gelmę,
Į žilųjų amžių aušrą.

Jūs greičiau atbėkit, upės!
Jūs, piliakalniai ir gojai,
Eikit čia, į ratą stokit
Praeities didingos liudyt!

Kyla jau giesmė gražioji
Iš po debesio kaip saulė,
Žadindama mano mintį,
Budindama man vaizduotę.

!r matau išaugant rūmus
Kalevų garbingo miesto,—
Mūro sienas uolos remia,
Ąžuolai seni prilaiko,
O erdvusis kiemas skęsta
Baltame ievų pusnyne.

Ir girdžiu, kaip bangos gūra,
Atsimušdamos į uolą,
Kur nė jūra nesudaužė,
Kur nė lietūs nepaplovė,
Kur nė vėjai nenupustė.

Tai išarkim žodžių dirvą,
Sekdami legendą seną,
Seną kartą geležinę!

Kitą sykį Kalevaloj
Milžinų, galiūnų būta,
Daugelyje kaimų augta,
Daugely trobų gyventa,
Šį taraičių ąžuolyną
 Žemės moterys mirtingos
Išnešiojo ir pagimdė.

O paskui Senolio sūnūs —
Išmintingais patarimais
Ir darbais bei žygiais garsūs —
Su mirtingom žemės dukrom
Kitados gražiai draugavo,
Kol merginų silpnos sterblės
Meilės vaisiais neapsunko.
Tat iš jų ir gavo pradžią
Kalevų gentis garsioji,
Giminė narsiųjų vyrų,
Ąžuolų tų galingųjų.

Šiaurės šalyje stovėjo
Ant uolos medinis namas,
Šliejosi prie Taros gojų:
Pusę namo miškas slėpė,
O kita ant lauko liko.

Tam name trys sūnūs augo —
Trys taraičių atžalėlės.
Viens j Rusią iškeliavo,
Kitas gi j Turjos žemę,*
Trečias sau pasibalnojo
Ilgasparnį šiaurės arą.

Kurs į Rusią iškeliavo,
Tas pirkliu turtingu tapo,
Margo kaspino pynėju;
Kurs j Turją gi išvyko —
Karo kirvio nusitvėręs,
Karžygiu narsiu išaugo.

Tas, kuris ant aro sėdo —
Daug skrajojo, daug lakiojo,
Į pietus pradžioj nuskrido,
Suko iš tenai į rytus,
Perlėkė per Suomių jūrą,
Praūžė per Vakarinę,
Sukosi virš Viru jūros,
Kol, padavus laimei ženklą,
Dangui pagaliau paliepus,
Ant uoloto Viru kranto
Aras didvyrį nuleido.

Nusileidęs mūsų žemėj,
Jis valstybę čia įkūrė
Ir, nuvalęs dirvos plotą,
Gražų namą pasistatė.
Jo ranka — stipri, teisinga —
Valdė apskritis plačiausias.

O daugiau žinių neliko,
Pėdsakai visi jo dingo
Lankoje nenušienautoj,
Pievos kilime žaliajam.
Tik kaip Kalevas kadaise
Sau jaunos žmonos ieškojo,—
Apie tai prie Pskovo sienų
Pasakojimai dar vaikšto.
Tad įpinkim juos į dainą
Auksiniu žodžiu skambiuoju.

Lianės žemėje kadaise
Vieniša našlė gyveno,
Kaip neparamstytas bokštas,
Kaip liūdna pilis be stogo.

Ji šventadienį iš ryto,
Ji šiokiadienį iš ryto
Galvijus į lauką ginė.
Ką pamatė ji ant tako,
Ką ganykloje išvydo,
Po sūpuoklėmis atrado?
Pastebėjo ji vištelę,
Rado raibąją ant tako;
Pievoj — tetervos kiaušinį
Ir varniuką gyvą rado.

Pasiėmusi kiaušinį,
 Priglaudė našlė višteię
Savo gedului gesinti,
Savo liūdesiui raminti,
Vietoje vaikų auginti
Ir senatvei savo guosti.
O varniuką įsidėjo
Į prijuostę pakaišytą.
Radinį namo parnešus,
Paslėpė jį rūpestingai,
Nuošalioj padėjo vietoj.
Atnešė pintinę vilnų,
Gūžtą dideię padarė
Ir patupdė ant kiaušinio
Raibąją rūsy perėti;
Gūžtą skepeta uždengus,
Nunešė našlė pintinę
Netoli kviečių aruodo.
O varniuką ji paleido
Užu skrynios į pasuolę.

Po dangčiu vištelė augo,
Po višta kiaušinis brinko,
Augo, pūtėsi, didėjo.
Pirmas mėnuo, antras, trečias Ir ketvirtas jau atėjo,
Baigės jo pirma savaitė,
Po savaitės dar dvi dienos.
Ir našlė nuėjo klėtin
Įvaikių pasižiūrėti.
Žiūri — jos raiba vištelė
Mergele gražia pavirto,
Mergele — švelniąja Salme;
Tetervos kiaušinis taipgi
Mergele gražia pavirto,
Maloniąja Linda tapo.

Na, o kas gi iš varniuko
Kertėje tamsioj išaugo?
Ten ji rado našiaitėlę,
Vargdienėlę nelaimingą
 Krosnyje anglims maišyti,
Naščiais vandeniui nešioti.

Ir pradėjo Salmei pirštis,—
Po septynis užklausėjus,
Po aštuonis patarėjus
Dideli svečiai važiavo.
Viens jaunikis buvo Mėnuo,
Kits jaunikis buvo Saulė,
O Žvaigždė — jaunikis trečias.

Penkiasdešimčia ristųjų,
Šešiasdešimčia vežikų
Mėnuo pirštis atvažiavo —
Šviesiaakis, baltaveidis,
Salmę jis norėjo vesti,
Su švelniąja susituokti.

Susivokus Salmė tarė,
Taip atsiliepė iš rūsio,
Iš po stogo akmeninio:
„Ne, aš — auksas, ir Mėnuliui
Žmonele nenoriu būti!
Aš — sidabras — ištekėti
Už nakties šviesos nenoriu!
Tris tarnybas Mėnuo turi,
Prievoles šešias atlieka:
Kartais vakare pakyla,
Kartais — dienai įpusėjus,
 Kartais ryto aušrai švintant;
Čia jisai anksti pavargsta,
Čia per visą naktį šviečia,
Kartais būna — į sargybą
Ir pietų metu išeina."

Blykstelėjęs baltu veidu,
Mėnuo liūdnas išvažiavo.

Penkiasdešimčia ristųjų
Saulė pirštis atvažiavo,—
Šviesiaakis jaunikaitis
Su kapa tarnų atvyko:
Salmę jis norėjo vesti,
Su švelniąja susituokti.

Salmė perprato, atsakė:
„Nėjo auksas už Mėnulio,
Tai sidabras neis už Saulės!
Saulė irgi mėgsta keistis,
Papročiai jos nepastovūs:
Čia, žiūrėk, ji aiškiai šviečia,
Aisią kaitrą žemėn kioja,
Čia per pačią šienapiūtę
Audrą su žaibais atvaro;
O kada deriingi metai
Avižoms ir miežiams būna —
Miežiai išdega ant iauko,
Avižų pasėliai žūsta,
Pabarėj linai išdžiūsta,
Išgula pakluonėj žirniai,
Grikiai prie namų nusvyra,
Skynimuos nunyksta lęšiai;
Kai atšarpsta rugiapiūtė,
Saulė gailią rasą beria,
Lietumi kasdien krapnoja."

Saulė apgręžė ristuosius,
Karštį tvoksdamas j žemę,
Viską švitino iš pykčio.

Pagaliau Žvaigždė atvyko:
Pats vyriausias, pats gražiausias
Tarp sūnų Žvaigždės Šiaurinės —
Penkiasdešimčia ristųjų,
Šešiasdešimčia vežikų,—
Salmę jis norėjo vesti,
Su švelniąja susituokti.

Salmė pratarė iš klėties,
Iš kamaros prakalbėjo:
„Pastatykit svečio žirgus
Į erdviausiąją arklidę!
Bėrį veskite į stainią,
Prie tašytų rąstų sienos,
Šyviui duokit atsigerti!
Ėdžiosna pameskit šieno,
Avižų švarių paberkit,
Mišinio nesigailėkit,
Kubilus vandens atriskit,
Šutinio balčiausio duokit!
Juos paklodėmis uždenkit,
Audeklu plačiu užmeskit,
Šilko mituku užklokit,
Kad arklių pavargę akys
Juodame aksome snaustų,
Jų kanopos pailsėtų!
Už Žvaigždės tai aš tekėsiu,
Žvaigždei ranką atiduosiu,
Žmona auksine jam būsiu.
Jo akelės aiškiai šviečia,
Neišmąstomos jo mintys!
Jis javų mums nenaikina,
Negadina rugiapiūtės!

Svečią brangųjį sodinkit
Prie tašytų rąstų sienos,
Ant us!ano šermukšninio,
Už stalelio išrašyto,
Balta staltiese apkloto!
Neškite žuvies į stalą,
Dėkite mėsos jaunikiui,
Duokite dešrų skaniausių,
O vestuvinį pyragą
Medumi storai aptepkit;
Ąsočius alaus atneškit,
Į taures midaus pripilkit!"
Žvaigždę pakvietė seklyčion,
Sėst prie stalo pavadino.

O našlė jam tarė meiliai:
„Valgykit ir gerkit, Žvaigžde,
Linksminkitės į sveikatą!"

Svečio kardas sužvangėjo,
Auksu biizgančiu suskambo,
Jo pentinai sudžerškėjo,
Kulnys kaustytos sutrinko:
„Aš nevalgysiu, močiute,
Aš negersiu, motinėle,
Nesilinksminsiu, senoji!
Jūs atveskite man Salmę
 Į seklyčią išrašytą!"

Saimė klėtyje išgirdo
 Šitokią jaunikio kalbą,
Šitokį Žvaigždės troškimą,
Ir atsiliepė iš klėties,
Ir per platų kiemą tarė:

„Mielas mano jaunikaiti,
ilgą kelią atkeliavęs!
Jei davei užaugt man laiko,
Duok ir laiko pasipuošti,
Apsirengt vestuvių rūbais!"

„Linda, sese greitakoje,
Tu nubėki į kamarą
Ir atnešk iš kraičių skrynios
Mano suknią gelumbinę,
Šilko marškinius raštuotus,
Auksu siūtą rankovinę,*
Baltas kojines lamstuotas,
Papuoštą blizgučiais skarą
Ir kaklajuostę languotą!"

Įmotė ir vėi prabilo,
Iš kertės senoji tarė:
„Valgykit ir gerkit, Žvaigžde,
Linksminkitės į sveikatą,
Sėskitės kartu puotauti!"

O Žvaigždė-jaunikis tarė,
Išmintingai jai atsakė:
„Gert ir valgyt aš nenoriu,
Linksmintis taip pat netrokštu
Ir, jaunosios nepamatęs,
Aš puotauti nesisėsiu!"

Jam tada našlė pasiūlė:
„Gal pavargęs iš kelionės,
Pailsėt, uogele, nori?"

O Žvaigždė-jaunikis tarė,
Išmintingai jai atsakė:
„Aš nenoriu miego, motin,
Anei poilsio, uogele!
Niekada žvaigždė nemiega,
Ji nesudeda blakstienų Ir akių ji nesumerkia.
Jūs atveskite čia Salmę,
Jūs parodykit mergelę,
Iš vištelės išaugintą!"

Atvedė tada jam Salmę
Ir viduasly pastatė.
Motina pasižiūrėjus
Įdukros nebepažino —
Tos, kurią seneiė Muru*
Kamaraitėje išgarbstė,
Miško dukros išdabino.
Ir našlė pakiausė Salmę:
„Ar mėnuiis tu, ar saulė,
Ar duktė aušros rausvosios?"

Ir tada, visus suprašę,
Pakvietė piršlius brangiuosius
Prie stalų, į linksmą puotą.
Ąžuolas nuo Tartu sienų,
Šalia jo ieva — jaunoji
Šaknimis draugėn suaugo,
Šakomis apsikabino.
Risti šokį dailiai šoko,*
Viru šokį trypinėjo,
Aukso smėlį kojom žarstė.
Tankią veją batais mindė,—
Taip tatai Žvaigždė ir Salmė
Vestuves linksmąsias kėlė.
  ********

Estija jau buvo minėta ir šiame tinklaraštyje:



Komentarų nėra: