Literatūrinis žemėlapis. Baroko atspalvio Kristinos Sabaliauskaitės kūrinys - Lietuvos veidas

 Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmasis žingsnis - savos šalies literatūra. Į apklausą įtraukėme tiek klasikos, tiek šiuolaikinės literatūros kūrinius, daugybė jų skaityta dar mokyklos suole, ir žinoma, juk sekame savo šalies literatūros naujienas žymiai intensyviau, nei užsienio. 

Skaitytojų balsavimas lėmė, kad Lietuvą atstovaus Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum".  Pasirinkimas nestebina, tai tikrai populiariausia XXI amžiaus Lietuvos rašytojos kūrinys, išverstas ir į kitas kalbas. Beje, apdovanotas ir užsienio šalyse, Latvijoje vykusios akcijos „Didysis skaitymas“ metu ši knyga pateko tarp 100 visų laikų mėgstamiausių latvių knygų ir tapo vienintele lietuviška knyga, patekusia į šį  sąrašą. 

Kristina Sabaliauskaitė (g. 1974), dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, itin kruopščiai renka istorinius duomenis. Pati autorė dažnai pabrėžia, kad savo kūriniuose pateikia tik gerai patikrintus istorinius faktus, diskusijose apie kūrinius pateikia nuorodas į šaltinius. K. Sabaliauskaitės "Silva Rerum" – tai romanas, kuriame susipina istoriniai įvykiai ir personažai, o pasakojime, kuris plėtojasi XVII a. Žemaitijoje ir Vilniuje, atsiskleidžia vienos  šeimos likimas.  

Beje, Vilniuje ilgą laiką vyko (o gal ir tebevyksta) ekskursijos romano  "Silva rerum" keliais, bet pirmiausia vistiek reikia perskaityti knygą: 

Kristina Sabaliauskaitė. Silva rerum. - Vilnius,  2015. - 286 p. 

Uršulės pirmąjį žingsnį šventumo link pastebėjo tik jos brolis dvynys, tačiau tasai didvyriškas judesys sulaukė tik nepatiklaus Kazimiero prie smilkinio pasukioto piršto. Rytojaus dieną, namų koplytėlėje laikant laidotuvių mišias už Oną Magdaleną ir jau užsriegus jos mažytį karstelį, Uršulė pakilo iš suolo, priėjo prie altoriaus, persižegnojo ir apsidairiusi bei pasistiebusi iškilmingai, kaip jai pačiai atrodė, pabučiavo relikvijoriaus stikliuką, už kurio glūdėjo baisusis įskeltanagis nežinomo kankinio pirštas. Deja, jos pasiaukojantis tikėjimo aktas kažkaip stebuklingai praslydo pro akis gedulo prislėgtiems namiškiams, ir tik Kazimieras, seseriai grįžus į maldos suolą, pusbalsiu pasiteiravo, ar tik toji nebus pablūdusi. Tačiau Uršulė jau buvo nusprendusi kentėti tiek, kiek tik reikės kelyje į šventumą, tad į brolio patyčias nekreipė dėmesio.

Atvirkščiai, po šlykščioj o piršto pabučiavimo sekusiomis dienomis, savaitėmis ir mėnesiais Uršulė visiškai įsitikino, kad jos pasiaukojimas ir įveikta baimė pamaldžiai bučiuojant baisiąją relikviją įvykdė stebuklą, mat Norvaišų šeimos gyvenimas po mažylės laidotuvių, priešingai nei galėjo lemti toks liūdnas įvykis ir buvo galima tikėtis sveiku protu, ėmė stebėtinai laimingai stotis į vietas, tarsi kažkieno stebuklinga ranka būtų ėmusi pamažu traukti virš namų pakibusią slogios nevilties ir nusivylimo skraistę.

Todėl savo sukeltam stebuklui Uršulė nedvejodama priskyrė motinos išbridimą iš beviltiško liūdesio liūno, nors iš tiesų šis nuopelnas priklausė ne kam kitam, o Jonui Motiejui ir grynam atsitiktinumui. Vos dviem savaitėms praslinkus po mažosios Onos Magdalenos laidotuvių kaimyninėje Viržuvėnų bažnytėlėje, Jonas Motiejus jodamas iš tenykščio vikaro, su kuriuo buvo suderėjęs naują altariją (Kuriam nors iš bažnyčios altorių tikinčiojo užsakomos mišios, kurios turi būti laikomos tam tikrais laiko tarpais priklausomai nuo tam tikslui paaukotų lėšų kiekio) mažiukei atminti, Tarvydų kaimelio pakelėje pastebėjo prie vienos iš vargingų trobų besibūriuojančius mužikus. Nulipęs nuo arklio aptiko, kad vis didėjantis žioplių būrys, apspitęs trobos langus, pasirodo, smaginosi stebėdamas, kaip trobos šeimininkei maišosi protas. Nei vyras, nei susirinkę kaimynai negebėjo įveikti vargšės moters, kuri, paaiškėjo, kaip tik tądien buvo palaidojusi vos kelias savaites teišgyvenusį savo kūdikį. Tarsi šėtono apsėsta moteriškė blaškėsi po trobą, įsibėgėjusi trankė galvą į rąstų sieną, draskė drabužius ir rėkė dvesiančio gyvulio balsu, kuriame nebebuvo nieko žmogiška, ir net kelios poros rankų negalėjo suturėti besiblaškančio kūno, iš kurio visiškai pasitraukė sąmonė, užleisdama vietą beatodairiškai, skausmo nejaučiančiai ir tik bepročiams būdingai jėgai. Kaimiečiai, išvydę Joną Motiejų, akimirką pertraukė savo bergždžias pastangas suvaldyti motiną ir pagarbiai šnabždėdamiesi nusitraukė nuo galvų kepures, o vėliau vienu balsu žioptelėjo, kai tasai, ramiai priėjęs prie vis dar inkščiančios moteriškės, atsivedėjęs rėžė jai du antausius, po vieną į kiekvieną žandą, mat buvo skaitęs savo knygose, kad būtent taip reikia tramdyti įsisiautėjusius nevispročius. Nežinia, ar netikėtumas, ar nutvilkantis antausis, ar neginčijama medicinos mokslo tiesa lėmė, kad moteriškė išties bent jau kuriam laikui nurimo. Jonas Motiejus liepėją už parankių išvesti į lauką ir perlieti kibiru, o geriausia - keletu kibirų šalto vandens, vėliau sugrąžinus trobon paguldyti, apklostyti ir pagirdyti kokiu karštu viralu. Paliepęs smalsuoliams nešdintis, vyrui pasakė netrukus grįšiąs, mikliai įšoko į balną ir pentinais paragino arklį mikliau įveikti tas kelias mylias, skiriančias jį nuo Milkantų. Vos grįžęs į namus, liepė pabalnoti antrą arklį, o patsai nuskubėjo į antikamerą, kurios plačioje palangėje žinojo rasiąs Elžbietą, kaip ir kasdien pastarąją savaitę sėdinčią su siuviniu rankoje, tačiau iš tiesų dygsniuojančią ne audinį, o savo iškankintą sielą nesibaigiančiomis sąžinės priekaištų adatomis. Išvydęs į vieną tašką įsmeigtą žmonos žvilgsnį, liepė jai rengtis, susirinkti visus savo vaistinius antpilus, nes josią į Tarvydus, kur reikią jos pagalbos, mat buvo tikras, kad tik pareigos jausmas gali priversti Elžbietą pakilti iš sielvarto krėslo.

Kai abu Norvaišos, paskubom į skepetas surišę kelis butelaičius Elžbietos variniame alembike (Alembicus (.lot.) - specialus distiliavimo indas, plačiai naudotas XVII-XVIII a. dvaruose farmacijos tikslais) išdistiliuotų vaistažolių antpilų, po kelių valandų vėl sugrįžo prie nelaimingosios trobos Tarvyduose, smalsuoliai ne tik nebuvo išsiskirstę, bet ir dar labiau bruzdėjo, žegnodamiesi ir minėdami Šėtoną bei Dievo bausmę, o prie slenksčio sutiko Jonelio tėvą, patį kaimo šaltyšių Antaną Tarvydą, žmogų, šiaip jau ne itin jautrų mužikų vargams. Įžengus į trobą jų laukė baisus vaizdas ir tatai buvo ne išprotėjusi motina, kuri dabar virvėmis surišta gulėjo kampe ant gulto: kol vyras ir kaimynai bergždžiai bandė ją slaugyti, be priežiūros paliktas keturmetis tos pačios motinos vaikelis bemaklinėdamas aplinkui sugebėjo užsiversti ant kobinio virš ugnies kabėjusį katilą verdančio vandens, klaikiai nusiplikyti ir dar įgriūti į patį ugniakurą ir beveik mirtinai nusideginti. Elžbieta Norvaišienė, pamačiusi nuplikytą, klaikiomis pūslėmis nuėjusį ir veikiausiai nebeatsigausiantį kūnelį, nevalingai įsikniaubė Jonui Motiejui į petį. Tasai, paglostęs žmonai pečius, tepasakė: „Matai, kas būna.“ Paskui paėmęs už parankės tvirtai ją tarsi laivą nuvairavo į kampą, kur tebeinkštė vargšė motina, ir toje liūdnoje akistatoje pridūrė: „Mes neturim tokios prabangos.“

Nežinia, ar toji vyro netyčiomis surengta pamoka, ar savosios nelaimės atspindys, kurį išvydo vargšės surištos moters akyse, ar suvokimas, į kokias beprotybės plynes gali tarsi pasibaidęs arklys nunešti netramdomas sielvartas, ar jos kraujyje tekantis įgimtas pareigos jausmas lėmė, kad visą kelią iki Milkantų tylėjusi Elžbieta Norvaišienė nuo arklio nulipo pagaliau iš tiesų palaidojusi savo kūdikį ir pati tvirtai apsisprendusi dar kiek pagyventi gyvųjų pasaulyje. Tądien pirmą kartą po paskutinio jųdviejų kūdikio mirties ji pagaliau apkabino ir priglaudė dvynukus, išalkusi, noriai pavakarieniavo ir paprašė antros taurės vyno po vakarienės. Kitą rytą atsibudusi nešina raktais apėjo namus, kurie palikti tarnams šeimininkauti šen bei ten buvo bepradedą trauktis netvarkos greimu, ir užkūrė vajų - liepė vėdinti patalus, dulkinti kilimus, šveisti sidabrą, gremžti grindis, - tarsi siekdama išnaikinti net menkiausią namus paženklinusios mirties pėdsaką ir ieškodama paguodos ilgas dienas trunkančiuose darbuose.

Jonas Motiejus, iš savo patirties tvirtai žinodamas, kad ne kas kita, o dykinėjimas yra pati trąšiausia dirva savigailos piktžolėms tarpti, ir matydamas, kokią atgaivą Elžbietai teikia jos pastangos, jei neįveikti žiaurų chaoso dėsnių valdomą pasaulį, tai bent sutvarkyti nedidelį to pasaulio lopinėlį Milkantuose, priėmė nelengvą sprendimą ir seniai jam ramybės

neduodantiems Zabieloms pardavė vieną iš valdų pakraščio palivarkų. Šiokių tokių sąžinės priekaištų kamuojamas, mat dar tėvo buvo įkalta, kad žemę galima tik pirkti, bet ne parduoti, pats sau tylomis teisinosi tai darąs dėl sunkaus pokario meto, tačiau iš tiesų darė tai dėl žmonos užsimiršimo. Ir dėl savęs paties, nes širdies gilumoje pats geidė pasijusti šiokiu tokiu kūrėju ir sutvarkyti seni) dvarą pagal savo supratimą ir sukauptas mokslo žinias, pradėti viską iš naujo ir paversti jį mažyte klestinčia Arkadija, kur karaliautų sveikas protas, graži tvarka ir paprasti gyvenimo džiaugsmai, regis, visiškai pastaruoju metu išnykę iš karo ir suirutės išdraskyto pasaulio. Po galais, tyliai sau mintijo, juk gyventi galima ir nuošaliame dvare vidury miškų, ir tegu visi pasikaria su savo intrigomis, politika, rietenomis ir karais. Dalį už žemę gautų pinigų apdairiai padėjęs už geras palūkanas pas Varnių vyskupą, idant priaugtų lėšų tam metui, kai Kazimierą gal reikės leisti į rimtesnius mokslus, didžiąją dalį nusprendė skirti Milkantų dvarui atnaujinti. Ir dar save teisino darąs tai dėl vaikų - juk nebe už kalnų, o tik už gerų kelerių metų ateis laikas, kai Kazimieras turės parsivesti naują šeimininkę, o pas Uršulę pradės lankytis piršliai, tad suprantama, kad dvaras turi atrodyti deramai. Nutaręs, jog prieš šimtmetį statytas patsai rūmas storomis mūro sienomis ir drūtais kampiniais bokščiukais, kad jau ir išėjęs iš mados, vis dar pakenčiamas, Jonas Motiejus užsiėmė sodu, o Elžbietai leido į valias atsidžiaugti šeimininkaujant namų viduje. Įdiegtam saiko jausmui galynėjantis su nevaržoma ir mylinčio vyro skatinama galimybe leisti pinigus, ji vis noriau ėmėsi keisti dvaro rūmą. „Daryk ką nori, tik kad paskui neatrodytų kaip prakutusio plebėjo svajonė“, - toks buvo vienintelis Jono Motiejaus pageidavimas, išsakytas su šiokia tokia šypsena ir veikiau sau pačiam į žilstelėjusį ūsą.

Pirmiausia Jonas Motiejus pasirūpino viso rūmo langais - išimdamas bene piršto storumo, grubaus pūtimo ir seno butelio dugną primenančius senuosius ir pakeisdamas juos naujo rašto, plonais ir skaidriais kaip ašara. Pro juos įspindusi saulė apšvietė visus įtrūkius sienose, voratinklius kampuose ir iki ataudų nudilusį aksomą, kuriuo buvo aptraukti keli krėslai, ūmai pasirodę tokie graudūs ir beviltiškai pasenę, kad buvo nutarta juos atiduoti kumečiams ir namų tarnams. Tuo pat metu į Milkantus ėmė plaukti pirklių katalogai, mat pakalbinus stiklių ir audinių pirklį garsas apie išlaidauti pasiryžusį Norvaišą pasiekė ir baldininkus, ir pasmanterininkus (galionų, juostų ir galanterijos pirklius), ir puodžius, ir tapisierius (gobelenų ir kilimų pirklius),  ir liustrius (veidrodžių ir lempų pirklius,  tad nebuvo nė savaitės, kad namų nepasiektų kokia knyga odiniais viršeliais, prie kurios puslapių būtų prisiūtų įvairiausių audinių atraižų, aplankas su tinkuotojo išpaišytais štukaterijų1 (tinko apdailų), karnizų ir gzimsų (puošnių architektūrinių karnizų tipas) projektais, albumas su šimto Gdansko spintų piešiniais ar net iš Karališkųjų Prūsų atkeliavusi knyga, kurių reikėjo grąžinti šiukštu ne vėliau kaip po savaitės ir kurioje buvo neįtikėtino brangumo mėlynai paspalvintų dar brangesnių kiniškų vazų pavyzdžių graviūrų ir pluoštas piešinių, vaizduojančių kur kas pigesnes, bet ne tokias gražias olandiškas. Elžbieta Norvaišienė smaginosi glostydama glotnias damasto ir kitaikos (vidutinės kokybės šilko audinys, naudotas ir drabužiams, ir interjero apdailai) skiautes, siausdama prieš plaukų venecijietiškų aksomų ar šiurpdama pirštui pabraukus per standų sidabrinėmis skaisgijomis ataustų brokatų; žingsniavo po kambarius matuodama vietų naujiems baldams ir pasiėmusi rankon uolektimis sudalytų kartelę pasistiebusi matavo, ar naujosios konsolės aukštis nesikirs su įstabaus, dar tik paveikslėlyje matyto, tačiau jau užsisakyto itališko veidrodžio rėmais. Kartais, negalėdama naktį užmigti, apsigaubusi pečius kailiu pamuštu kambariniu rūbu ir pasiėmusi žvakę, nutapsėdavo žemyn į menę ir mintyse pradėdavo stumdyti bei rikiuoti dar neatkeliavusius baldus, mintyse kabinti ant sienų dar nepagamintus veidrodžius ir nenutapytus paveikslus ir mintyse kurti naujus namus, kurie, jos šventu įsitikinimu, turėjo nuo šiol įstabiai ir laimingai pakeisti visos šeimos likimų. 

Tuo tarpu Jonas Motiejus tyloje ir ramybėje, kurių matavo tik vienas paskui kitų beveik nepastebimai slenkantys metų laikai, kūrė savo mažųjų svajonių Arkadijų. Daržoves išgyvendinęs iš sodo į ežių pakraštį, liepė iškirsti paežerėje esantį miškelį taip, kad nuo dvaro rūmo atsivertų niekieno netrikdomas vaizdas į Salotą. Nepatikliai galvą kraipantiems baudžiauninkams atseikėjęs po gorčių kviečių ir atsidėkodamas iškepęs nemažą veršį darbų užbaigtuvėms, jis įgyvendino savo viziją: į laiptus panašiomis pakopomis liepė nukasti nelygų link ežero besileidžiantį kalnelį, jo šlaitus apsodino atvežtais kleveliais ir arklio kaštonais, kiekvieną pakopą aprėmino kirptomis žalitvorėmis ir padalijo į keturias dalis keturių metų laikų, keturių elementų ir keturių temperamentų garbei, o už jų įrengė brangiai kainavusi tikro marmuro saulės laikrodį su paauksintu rodyklės galu. Atsivertęs herbariumus jis ilgai suko galvą ir popieriuje plunksna braižė projektus, kaip susodinti augalus, kad jo arkadiškas sodas ne tik visuomet būtų gyvas - ar tai būtų sangviniškasis pavasaris su vėjo kedenamu hiacintų kvapu, ar choleriškoji vasara, liepsnojanti raudonomis nasturtomis, ar melancholiškasis ruduo su žemėn svyrančiais granato vaisiais, ar flegmatiškoji žiema su sustingusiais varvekliais ir atsiveriančiu ežero vandenų vaizdu, - bet ir kad tas sodas teiktų peno išsilavinusiam protui, gebančiam vertinti subtilesnius gyvenimo dalykus ir matyti po kasdienių daiktų paviršiumi glūdinčią dieviškąją pasaulio prasmę. Paleidęs vaizduotės vadžias, jis leidosi jos nevaržomai nešamas ir netgi pradėjo svajoti apie dar niekur nematytas beprotiško grožio augalų rūšis - juodas tulpes, sprindžio aukščio medžius, trimito dydžio nasturtas, žmogaus ūgio hiacintus, mėlynus varpelius, tokius didelius, kad po jais būtų galima slėptis nuo lietaus, nesibadančias rožes ir rankomis neapglėbiamus obuolius, o vėliau netgi pradėjo įsivaizduoti, kas būtų, jei pavyktų išauginti augalus, turinčius pasakiškų, beveik embleminių savybių, - pušį, ant kurios vietoj kankorėžių derėtų raudoni obuoliai, ar rožę, kuri nužydėjusi sukrautų granato vaisių. Prisiminęs Radvilų kunstkameros undinę, per kazokų antpuolį išmestą į rūmų kiemą, kurią įtarė esant apsukraus meistro susiūtą iš žuvies uodegos ir dar nežinia kokio padaro, jis sumanė šį keistenybių kūrimo būdą pritaikyti augalams ir tarsi apsėstas susižavėjo skiepijimu. Apsiginklavęs aštriu sodininko peiliu ir skustuvu, jis valandų valandas leido sode skiepydamas visus įmanomus augalus vieną į kitą ir skverbdamas įkypai nusmailintas vieno augmens šakeles ar ūglius po kito augalo žieve, o vėliau tvarstydamas šią dirbtinę jungtį tarsi gyjančią žaizdą pakulomis ir audinio atraižomis; apmaudžiai genėdamas nudžiūvusius ir neprigijusius savo bandymus ir mėgindamas iš naujo, o tomis dienomis, kai neskiepydavo, Jonas Motiejus, padėjęs peilį į šalį, galėdavo valandų valandomis stebėti amžiną augimo stebuklą - besikalančius daigus, sprogstančius pumpurus, atsiriečiančius lapelius, besiskleidžiančius žiedus ir besimezgančius vaisius - ir gelbėti juos nuo visokeriopų kirmėlių, amarų, muselių, erkučių, lervų ir kitokių kenkėjų, mat šiems veistis buvo stebėtinai palankūs šio nedėkingo krašto orai, tokie atšiaurūs ir negailestingi lepiems Jono Motiejaus augalams. Užėjus žiemai vakarus jis leisdavo prie savo knygų ir graviūrų, vėl ruošdamasis artėjančiam pavasariui ir stengdamasis pasivyti Elžbietą, kuri, į darbą įkinkiusi ne tik namų tarnus, bet ir kaimiečius, siautėjo po dvarą apsiginklavusi apmušalų rietimais, rėmais, užsakytomis vazomis, stumdydama kiekvieną baldą po tuziną kartų, kol visiems namams buvo suteikta prašmatni, bet saikinga tobulybė su arabeskomis spaustais odiniais apmušalais, altembasu (Venecijietiško reljefinio aksomo rūšis)  muštais ąžuoliniais baldais, žalvario sietynais su ąžuolo lapų pavidalo krištolo karuliais ir dideliais veidrodžiais, dėl kurių senos pirmo aukšto menės dabar atrodė dvigubai didesnės. Nebuvo nė vieno pakojo, nė vienos kiliminės kutuotos staltiesės, nė vienos pagalvėlės, nė vienos vazos su svyrančiomis sodo ir lauko gėlėmis, kurių vieta nebūtų kruopščiai apgalvota bent dvidešimt kartų; nė vienos Gdansko spintos, nė vieno prancūziško armuaro (Armoire (pranc.) - prancūziškos spintos tipas), nė vienos konsolės, kurių, keikdamiesi pro griežiamus dantis, bent tuziną kartų nebūtų perstumdę tarnai, o sienas, be protėvių portretų, papuošė ir keliolika paveikslų, kruopščiai parinktų pagal prasmę ir paskirtį, tad, be flandriškos Švenčiausiosios Panelės, apsuptos gėlių vainiko, kuri nukeliavo į koplyčių, atsirado ir iš prūsų pirklių įsigytų medžioklės paveikslų, ir paveikslas su gėlėmis, vaisiais ir vabalais, tarp kurių buvo pavaizduoti gyvenimo tuštybės ženklai - išmėtytos kortos ir lošimo kauleliai, ir netgi ganėtinai nepadorus paveikslas iš pagoniškos romėnų istorijos, kuriame visas paišinas Marsas laikė suėmęs už spenelio rubuilę Venerą ir kuris, atsidūręs priešais Norvaišų alkovą, vakarais pakurstydavo ne tik valiūkišką bendrą poros kikenimą, bet kartais - ir geismą pamažėliais senstančio Jono Motiejaus slėpsnose. O paskui vėl išaušdavo rytas ir vėl Elžbieta paskęsdavo rūpesčiuose dėl namų, patalų, sidabro, baldų, podėlių, atsargų, tarnų ligų ir užpiltinių, sūrių, uogienių ir skilandžių, ir vėl Jonas Motiejus, praleidęs kelias valandas prie savo knygų ir sąskaitų ar pavizitavęs aplinkinius kaimus, keliaudavo į sodą džiaugtis prasikalusiais ūgliais ir nepaliaujamai stebėtis, kodėl neprigyja koks nors eilinis beprotiškai kergiamas skiepas.

Taip bežaisdamas kūrėją ir beplanuodamas savąją Arkadiją, Jonas Motiejus nė nepastebėjo, tik vieną gražią dieną pakėlęs galvą nuo savo užrašų ir popierių ūmai išvydo kaip reikiant ūgtelėjusius klevelius, į vientisą sieną suaugusią kitados kuokštais susodintą žalitvorę ir trimis terasomis link ežero besileidžiantį iš dvylikos ketvirtainių dalių sudarytą sodą, kuriame be perstojo viskas žydėjo - vos nuvytus krokams, skleidėsi snieguolės, šioms nužydėjus - žibuoklės, tada hiacintai, o po jų - narcizai ir olandiškos tulpės, vėliau - rožės, nasturtos, lelijos, levandos, jurginai; ir netgi stiebėsi iš Amerikų atvežta didžialapė Nicotiana tabacum ir lepus, žiemą šiaudų kūliais apraišiojamas granatmedis. Truputį palenktas nuo ežero pučiančio vėjo stiebėsi jo didysis ir bene vienintelis sukurtas stebuklas - pušaitė, į kurią buvo įskiepyta beržo šaka ir kurios vainike pynėsi spygliai ir širdies formos lapeliai. Tiesa, kitų jo bandymų nevainikavo tokia sėkmė ir jam nepavyko sukurti rožės,  kraunančios granato vaisių, ar varpinės dydžio mėlynųjų varpelių, užtai jis galėjo didžiuotis obelimi, kuri savo lajoje brandino net keturių veislių obuolius. Besigėrėdamas savo sodu, jis ūmai pastebėjo kai ką, kas privertė susimąstyti, kad pro jo akis vis dėlto praslydo bene pats didžiausias augimo stebuklas.

Ten, sodo kampe prie gyvatvorės, jis pastebėjo žaidžiančius savo vaikus ir Jonelį ir staiga suvokė, kad mato nebe vaikus, o išstypusius jaunus žmones, tiesiog nepastebimai pačioje jo panosėje virtusius beveik suaugėliais. Ir nors jie kaip kokie mažvaikiai tebežaidė aklą vištą, tačiau Jonas Motiejus ir iš savo lango tolybės galėjo aiškių aiškiausiai matyti, kad Kazimiero ir Uršulės rykštelėmis kirkinamam juos gaudančiam Joneliui net ir skepetaite užrištomis akimis kuo puikiausiai pavyksta vis tarsi netyčiomis grybštelti Uršulei už prasikalusių - ką ten prasikalusių, net ir didžiausius Jono Motiejaus išvestus obuolius jau praaugusių - krūtų. Uršulė savo ruožtu Šiam aklam gaidžiukui taikėsi ne tik skaudžiai šmaukštelti rykštele, bet ir už marškinių užkišti kitoje rankoje laikomą slapčia išsirautą dilgynę, o Kazimieras smaginosi pasalūniškai vanodamas ir draugą, ir seserį, užuot slėpdamasis nuo aklos vištos, nes akivaizdžiai nė nesistengė laimėti.

Tasai bruožas - niekaip ir niekada Kazimierui neįsižiebiantis noras laimėti - ne juokais kėlė nerimą Jonui Motiejui, kuris, būdamas protingas ir įžvalgus žmogus, jau senokai buvo pastebėjęs, kad jo vienintelis įpėdinis į daugumą kasdienio gyvenimo dalykų ir vyksmų dažnai žiūri su tam tikra vos juntama panieka ir pašaipa, visuomet tarsi iš šalies, į prieš jį besiskleidžiančias aplinkybes žvelgdamas kaip į kokį olandų paveikslą, vaizduojantį smuklėje lėbaujančius juokingus valstiečius, bet visuomet tarsi pabrėždamas esąs už to paveikslo ribų, tarsi anapus rėmo, bet jokiu būdu ne tame, kas vyksta. Apdovanotas guviu protu, iš pusės žodžio suvokiančiu net painiausius moksliškus aiškinimus iš Jono Motiejaus knygų, ir vikrumu, dėl kurio ir arklio balnas, ir kardas rankoje jam tebuvo vieni neprakaituojantys juokai, Kazimieras iš tiesų niekada nerodė noro atsiduoti kuriam vienam užsiėmimui, tarsi niekur nematytų jokio tikslo ir viskas jam atrodytų vienodai kvaila ir beprasmiška. Jonas Motiejus kartais pats savęs klausdavo, ar šis Kazimiero bruožas - nepataisomo tingumo ar neeilinės rezignacijos požymis, ir spėliodavo, kur pakastas šuo, kad taip, regis, Dievo apdovanotas ir kalnus gyvenime nuversti galintis sūnus savo dienas skina tokia atbula ranka. Tačiau mąslusis Jonas Motiejus klydo dėl vieno dalyko - iš tiesų čia buvo pakastas ne šuo, o katinas, ir tas pats - ne pakastas, o atkastas, mat būtent tądien, kai prieš šešerius metus Kazimieras atkasė Mauricijų, kartu su katino dvėsena atkapstė ir savąjį beviltišką suvokimą, kad žmogus - tai tik

kada nors taip pat supusiantis gyvulys, ir būtent tada abejonės dėl savojo gyvenimo kasdienės prasmės jį apniko visiems laikams, tarsi iš katino kadaverio (Lavono (vulg. lot.).  išsiveržusios kirmėlaitės, nuolatos graužiančios jo sielą it augalo lapą, mat jokiuose savo veiksmuose jis nebematė jokio tikslo ir net aršiausi žaidimai ar pratimai nepriversdavo jo užsimiršti.

Ir tėvui nejučia kirbėjo nerimas, kad jo atžala visiškai negebės gyventi įžūlių ir suktų žmonių pasaulyje, kuriame, kaip jis pats puikiai žinojo, ne tik reikia numatyti penkis žingsnius į priekį, bet ir nuolatos saugoti nugarą nuo pasalūniško dūrio. Jonui Motiejui dingojosi, jog atėjo metas sūnų tarsi kačiuką įmesti į gyvenimo vandenį, kad tasai pagaliau atsibustų iš pašaipaus visažinio vaikiško snūdo ir kapanodamasis pradėtų gyventi nebe pagal virvelę susodintoje, levandomis dvelkiančioje atokioje Milkantų Arkadijoje, o tikrame pasaulyje su visa jo klasta, bjaurumu ir netikėtumais. Pasaulyje, prie kurio, atrodo, buvo puikiai prisitaikęs Jonelis, jau kuris laikas kamuojamas nerimo, tarsi rimbo genamas amžino paties neįsisąmoninto pavydo jausmo ir savo įsivaizduojamo menkumo suvokimo, pagimdyto nuolatinio noro pasivyti ir pralenkti draugą, kuriam likimas nepašykštėjo tik vieno pranašumo - gimti kitame luome.  Dargi išvaizdesnis už Norvaišaitį, nes vešlių garbanų ir mėlynų akių, tarsi koks Apolonas, ir ne mažiau sumanus, nes draugo gabumą pavydavo savo uolumu ir pastangomis, Jonelis Tarvydas užsidegęs mėgdžiojo viską, ko tik imdavosi jo bičiulis, ir Jonas Motiejus, atokiame širdies kampelyje jaučiantis beveik tėvišką meilę šaltyšiaus vaikiui, niekada neprieštaravo, kad tasai kartu su jo sūnum mokytųsi rašto ir skaičiavimo ar pasibalnojęs geri} arklį iš jo arklidžių muštruotųsi drauge. Kartais pagalvodavo, kad sulipdžius abu jaunuolius išeitų bene tobulas bajoraitis, išmintingas ir veržlus, atsainus, bet siekiantis sėkmės. 

Kur kas mažiau mįslių Jonui Motiejui teikė Uršulė, mat būdama mergaitė, dargi labai griežtai išauklėta, užaugo dailutė, nuolanki, lipšni ir meili, tikras džiaugsmas senstančiam tėvui, niekada nedraskanti akių ir nesakanti žodžio „ne“, už ką atsidėkodamas tasai niekada nebuvo su ja pernelyg griežtas ir elgėsi tarsi su lepiu augalėliu, kuriuo dėl trumpo žydėjimo reikia skubėti džiaugtis, ir todėl nevengė jos paikinti, lepinti, laistyti pagyrų vandenėliu ir tręšti brangiais niekučiais. Elžbieta, būdama nekvaila moteriškė ir dargi priklausydama tai pačiai moterų padermei, o todėl puikiai perprasdama visas jų gudrybes, kiek įtariau žvelgė į bręstančią dukterį, mat gyvenimo išminties buvo išmokyta niekada nepasitikėti lipšniais žmonėmis, kurių neįmanoma išmušti iš pusiausvyros, o jei tas žmogus - septynioliktus metus pradėjusi angeliška, niekada nesiožiuojanti ir nė menkiausių įnorių neparodanti panelė, tai ja reikia nepasitikėti dvigubai. Iš tiesų net visokių siaubų gyvenime prisižiūrėjusi Elžbieta būtų krūptelėjusi, jei koks stebuklingas raktas jai būtų leidęs atsirakinti dukros sielą ir pažvelgti jos vidun, mat Uršulė buvo tarsi flamandų ebenisto (Ebenistas (pranc. ėbėniste) - XVII a. baldininkas, gaminantis prabangius baldus, ypač tam tikro tipo spinteles, gausiai dekoruotas skirtingo medžio, brangiųjų metalų ir kt. medžiagų inkrustacijomis)  spintelė, kurios paviršius – iš šilto raudonmedžio, inkrustuotas švelniai žibančiu sidabru ir rausvu perlamutru, lygus kaip veidrodis, o viduje - stalčių, stalčiukų ir slaptų užkaborių labirintas. Po glotniu ir spindinčiu paviršiumi Uršulės sielos stalčiuose ropinėjo neišduodamo pykčio tarakonai, puikybės blakės, driekėsi susikaupusios paaugliškos pagiežos pelėsiai ir ramybės nedavė betikslio žiaurumo kinivarpos, mintančios išlepusios vaikystės kvailumu, o po visu tuo dar slūgsojo ir dvigubas dugnas, kuriame paslėpta glūdėjo didžioji Uršulės paslaptis. Tik pasiryžimas vieną gražią dieną neišvengiamai tapti šventąja ir tokiu būdu išsikovoti amžinąjį gyvenimą ne tik savo sielai, bet galbūt ir kūnui tarsi švininis dangtis laikė prislėgęs ir neleido išsiveržti Uršulės viduje siaučiančiam septynerius metus slopinamam įtūžiui, tylomis nurytoms nuoskaudoms, netėkštiems antausiams ir neišverktoms ašaroms. Pati sau įsikalbėjusi esanti nepaprasta ir ypatinga, ją supantį pasaulį galinti paveikti vien savo valios, minčių ir norų galia ir gebanti daryti tikrus stebuklus, ji, nutaisiusi angelišką ir nekaltą veidelį, iš tiesų nedarė nieko kita, kaip tik bergždžiomis stūmė laiką, kantriai laukdama ženklo iš aukštybių, neabejotinai turinčio įrodyti jos šventumą. Atsiklaupusi koplytėlės klaupte melstis ir sunėrusi rankeles, Uršulė nė pati nepajusdavo, kaip mintyse atitrūkdavo nuo maldos žodžių ir vaizduotės leisdavosi nešama į netolimą ateitį, kurioje save regėjo aprengtą įstabiausio aukso brokato suknia, su rožių vainiku ant išleistų garbanų, apkarstytą brangenybėmis, perlais ir koralais, kuriuos sunešė dėkingi ją garbinantys maldininkai, alpstantys nuo jos dangiško grožio ir mielaširdingumo, o tėvai, Kazimieras ir visi namų tarnai tyrai ja didžiavosi ir dėkojo Viešpačiui, jiems bent trumpam dovanojusiam tikrą šventąją, karčiai atgailavo už visus jai pasakytus piktus žodžius ir ne iš blogos valios padarytas skriaudas... Ir nuo šio šventybės triumfo bei visuotinio garbinimo Uršulei taip salo širdis ir jaukėsi galvelė, kad ji nė nesusimąstydavo, o kas gi būtų toliau. Atsitiktinai ar ne, ji pastebėjo, kad geriausiai sekasi svajoti nevalgius, o ryškiausios vizijos gimsta tuščiame ir gurgiančiame skrandyje, tad ėmė uoliai pasninkauti arba per pusryčius namiškiams nematant į skepetą skreite slėpdavo maistą, o vėliau ištykinusi iš namų išmesdavo kur į pakrūmę. Bet ką gi jai reiškė bedieviškai į krūmus išmesta kasdienė duona ar kitos Viešpaties suteiktos ir palaimintos stalo gėrybės, kai jos tikslas buvo tapti tikra šventąja, imsiančia dangiškąja ambrozija ir angelų giesmėmis? Vienintelis tikras stebuklas buvo tik tai, kad tokio jos elgesio nepastebėjo senstantis, akylumą beprarandantis ir vis dažniau savo svajonių sode gyvenantis tėvas ir namų ūkio rūpesčiuose užsimiršimą radusi motina, tačiau maisto pilnas skreitas nepraslydo pro dvynio akis, kuris, nepaisant visos broliškos meilės, jau kuris laikas manė, kad seseriai trūksta kelių šulų, todėl jokios jos keistenybės nebegalėjo jo nustebinti ir pakeisti jo gilaus įsitikinimo, kad pasaulyje aplink jį - vieni kvailiai.

Tik vienui vienas žmogus pasaulyje nė nelaukdamas dangiško ženklo ar kanonizacijos jau dabar visiškai dievino Uršulę ir buvo pasiruošęs bučiuoti žemę, kuria ši vaikščiojo ir kurią lietė jos pėdos, galbūt širdies gilumoje turėdamas karčią nuojautą, kad tai bene vienintelis su Uršule susijęs dalykas, kurį jis gali bučiuoti nebaudžiamas. Jonelis nė pats nepastebėjo, kada jam, tarsi nujunkytam kačiukui, nuo akių nukrito kažkoks giedravalkis, ir vieną gražią dieną jis ūmai praregėjęs pamatė, kokios keistos, į nieką nepanašios Uršulės akys - rudos kaip biržietiškas alus, o saulėje geltonos tarsi katino, kokie blizgantys jos plaukai, tamsūs it viržių medus, kokios putlios ir tvinksinčios jos aviečių spalvos lūpos ir kokia švelni jos oda, vienur vos vos paliesta saulės ir atrodanti tarsi krosnies nurudinta kvietinė bandelė, kitose gi vietose, tokiose kaip dilbio vidinė pusė, - pagailėta šešėlio ir balta it nenugriebta grietinėlė. Jonelis galėdavo valandų valandom stebėti, kaip nuo vėsesnio gūsio pašiurpsta Uršulės ranka ir ant jos tarsi kviečių laukas pasišiaušia auksiniai plaukeliai, ir svajoti, kaip būtų nuostabu patapti kokia mažyte blusele ar net neįžiūrimu utėliuku ir nebaudžiamam neregimam nuropoti tuo auksiniu kviečių lauku ant dilbio, ką ten ant dilbio - pakilti alkūne link jos peties, aplankyti jos kvepiantį paausį, baltu kaklu ir melsva vos persišviečiančios gyslelės upe nusileisti iškirpte žemyn, užkopti į abu krūtų kalnus ir pasiilsėti jų rausvose viršūnėse, o tada keliauti toliau, žemyn, į juodą miškais apaugusį tarpeklį, kuriame žioji svaiginanti bedugnė, kur kartą patekus jam kelio atgal nebebūtų... Čia Joneliui užgniauždavo kvapą, ausyse pradėdavo skambėti varpai ir taip suskausdavo stuburo apačią, kad dingojosi, jog jis kietu kaulu išlįs per papilvę ir kartu su jo pimpalu pradurs pludrus   (XVII a. mados plačios, rauktos, kelius siekiančios kelnės, mūvimos su kojinėmis ar ilgaauliais batais), kurių plačios klostės jį maloningai gelbėjo nuo viešos jaudulio gėdos. Kitąkart, užuot svaigęs būti blusele, jis svajodavo tapti didžiuliu nuožmiu milžinu, paimti Uršulę į ranką tarsi šiltą, kvepiančią bandelę su medumi, grietinėle ir avietėmis ir negailestingai, be mažiausio pasigailėjimo ją kąsti, suvalgyti ir praryti, amžinai padaryti ją savo dalimi ir užgerti protą jaukiančiu jos akių alumi.

Nors ir neįtardama, kokią negailestingą baigtį milžino nasruose jai žada Jonelio vaizduotė, Uršulė puikiausiai matydavo, kaip tasai tarsi į krantą išmesta žuvis žiopso į jos plaukus, ranką ar krūtinę. Nė pats velnias nebūtų paaiškinęs kodėl, bet ji jautė nepaaiškinamą malonumą jį erzindama ir žaisdama, jos manymu, nekaltą žaidimą - vos pajutusi, kad šaltyšiukas įsistebeilijo į kurią nors jos kūno dalį, ji tarsi netyčia atsiliepdavo į jo žvilgsnį. Šiam bespiginant akimis į jos plaukus, ji neva užsisvajojusi pradėdavo juos sukti ant piršto ar pakreipdavo galvą taip, kad jie kuo labiau spindėtų saulėje, paskui krestelėdavo galvą atmesdama garbaną, apnuogindavo kaklą ir leisdavo jam pasigrožėti raktikaulio duobute; jam užsižiopsojus į lūpas - jas papūsdavo, prikąsdavo jų kampelį, o vėliau ūmai praverdavo, palikdama beveik alpstantį Jonelį gėrėtis, kaip raudonas kraujas po plonyte drėgnos lūpos oda suplūsta į tą vietą, kur ką tik rėmėsi jos iltinis dantis. Tačiau baisiausias jos ginklas slypėjo po tankiomis juodomis blakstienomis - jomis taip pat buvo išsigudrinusi įspūdingai klapsėti ar atgręžti į šviesą taip, kad nuo jų ant skruostų kristų ilgi tarsi vėduoklės šešėliai, - mat, sumaniai be tikslo paklejojusi akimis, Uršulė ūmai ir netikėtai įbesdavo žvilgsnį tiesiai į Jonelį ir tatai jam prilygo mažų mažiausiai plaktuko smūgiui per galvą, kuriam laikui galinčiam jį palikti be žado. „Ar ne taip, Jonai?“ - iškart po to paklausdavo Uršulė, nors prieš tai nebuvo uždavusi jokio, nė mažiausio klausimo, o Jonelis triko, suprasdamas, kad kuriam laikui buvo ištrūkęs iš šio pasaulio ir dabar atrodo kaip visiškas kvailys. Kazimieras ir Uršulė juokdavosi stebėdami besimuistantį draugą, o žiauri būsima šventoji dar ir susimąstydavo, kad Jonelis kažkuo - veikiausiai sukeliamu svetimo skausmo, draudžiamo žaidimo ir pikto smagumo mišiniu - primena senąjį katiną Mauricijų, tampomą už uodegos.

Kazimieras, kaip ir anuomet niurkant katiną, čia buvo nepamainomas Uršulės sėbras, su dvyne seserim jau seniai bendraujantis nebe žodžiais, o dažnai vienodomis ir vienu metu į galvą ateinančiomis mintimis. Jis nė neprašytas prigalvodavo trijulei naujų įmantriausių išdaigų ir sudėtingų taisyklių žaidimų, kupinų gaudynių, gužynių ir ristynių, kurių tikslas iš esmės tebuvo vienas - erzinti ir iš proto varyti Jonelį neva atsitiktiniais prisilietimais, šmėsčiojančiais kūno lopinėliais ir netyčiniais niuksais ar įbrėžimais; o įsiūbavęs žaidimo šėlsmą - tarsi patyręs sąvadautojas pamažu nemačiomis atsilikdavo ir leisdavo seseriai smagintis su jos savanore, iš nesuvokto malonumo alpėjančia auka. Tačiau kartą, pačiam Kazimierui nė nežinant, vienas jo sumanytų žaidimų nuvedė į klaidžią dviprasmybių tankmę ir joje pasiklydę Uršulė ir Jonelis jau niekaip nebegalėjo rasti kelio atgal į pirmykštį nesugadintos paauglystės būvį. Prasidėjusios Kazimiero sugalvotos įmantrios gaudynės su pėdsakų mėtymu, netikėtais iššokimais iš krūmų ir paslėptų ženklų ieškojimu juos nuvedė gerokai toliau nuo dvaro, į mišką tarp Saloto ir Kliokio ežerų, kuriuo, pasikėlusi sijonų palankas ir spiegdama iš noro būti pagauta, lėkė įraudusi Uršulė, persekiojama per ištiestą ranką atsiliekančio Jonelio, tikro, kad pavys, ir įsivaizduojančio save esant katinu, žaidžiančiu su pele. Pusiaukelėje atsilikęs Kazimieras, ūmai susidomėjęs skruzdėlyne baltai nugraužtais kažkokio smulkaus gyvūnėlio kaulais, nė nepastebėjo, kaip ir sesuo, ir draugas dingo iš akių, ir juo labiau nematė, kaip Jonelis, pagaliau sukaupęs jėgas vienam paskutiniam šuoliui, pargriovė Uršulę aukštielninką ant žalių samanų geltonomis viršūnėlėmis ir prispaudęs jos užlaužtas rankas prie žemės buvo besiruošiąs visu balsu skelbti savo pergalę žaidime, bet staiga nematomas gumulas užgniaužė jam gerklę, mat atsidūręs taip arti, vos per sprindį nuo viso Uršulės medaus, alaus, aviečių ir grietinėlės, jis vėl patyrė protą jaukiančius pojūčius, ausyse tvinksinčius varpus, galūnes apleidžiantį kraują ir gero nežadantį skausmą stubure, dėl kurio visiškai pamiršo ne tik ką darąs, bet ir kas esąs, ir pasidavė vienam vieninteliam įmanomam veiksmui, kurį tą akimirką tebuvo pajėgus atlikti - įveikti jį skiriantį oro sprindį iki Uršulės lūpų ir išvalgyti visas iki vienos jų avietes, ir kiek įmanoma užtęsti kelionę iki jų, kad spėtų pasigrožėti dar niekada iš taip arti ir tokiu kampu nematytu veidu, panirti į kiekvieną jos odos porą, žvilgsniu paglamonėti blakstienas ir pasigrožėti savo paties atspindžiu jos drumstose geltonose akyse... Tačiau apsalęs Jonelis be reikalo uždelsė vos kelias akimirkas, nes Uršulė, taip pat nustebinta visiškai kitaip atrodančio ir priartėjusio išdaigų draugo veido su lig tol nepastebėtu prinokusiu spuogu ant kaktos, jo staiga įtartinos ūkanos aptrauktų akių, jo kūno kvapo, kuriame maišėsi ką tik nukirsto alksnio ir kažko aitraus dvelksmas, ir pasinaudodama tuo, kad Jonelis akivaizdžiai išmuštas ne tik iš žaidimo, bet ir apskritai iš šio pasaulio vėžių, ūmai išsivadavo iš jo gniaužtų, kakta vožė jam į raktikaulį ir žaibiškai paguldžiusi ant menčių raita užšoko ant Jonelio, pasiruošusi skelbti savo pergalę ir juokais smaugdama jam kaklą abiem rankom, iš anksto tikėdamasi jį pasiduosiant. Tik vieno ji nesitikėjo - užuot pasidavęs, Jonelis, atrodo, buvo pasiruošęs leistis dusinamas jos rankų, ir ji nė nespėjo atsitokėti, kai pajuto kažin ką kieto remiantis į šlaunį per ploną pasijonio drobelę, o Jonelio kūnas, išsirietęs tarsi lankas, ūmai pavirto šuoliuojančiu ristūnu ir po kelių šuolių išleido visiškai neatpažįstamo balso aimaną ir čiurkšlę kažko karšto ir lipnaus tarsi ką tik paskersto gyvulio kraujas. Uršulei prireikė kelių akimirkų susivokti, kad veikiausiai ką tik įvyko tai, apie ką jai buvo pasakojęs Kazimieras ir kas buvo jų dažnų slaptų juokų ir nešvankių pokštų turinys. Nė pati nesuprasdama kodėl ir negalėdama susivaldyti, ji staiga pradėjo balsu kvatotis - taip juokinga jai pasirodė visa, kas ką tik įvyko, toks apgailėtinas, į save nebepanašus ant samanų gulintis pridusęs Jonelis išdrikusiais plaukais ir drėgnu primušto šuns žvilgsniu, ir taip saldu suvokti, kokio nieko pakanka, kad įveiktum dvigubai už save stipresnį vaikį, kad ji leidosi į valias purtoma per mišką aidinčio ir jos garbanas drebinančio juoko. Jį nutraukė tik Jonelio rankos, staiga sugriebusios už liemens ir piktai nubloškusios ją nuo savęs. Netaręs nė žodžio, atsistojęs ir nuėjęs akivaizdžiai linkstančiomis, tarsi išnarintomis kojomis kažkur į tankmę, jis paliko Uršulę sėdinčią ant samanų su tarsi gėlės žiedas išsiskleidusiais sijonais, sutaršytais, spyglių prisivėlusiais plaukais ir gerklės pusiaukelėje įstrigusiu juoku. Po kelių minučių atklydęs brolis pirmąkart pamatė Uršulę tokią sutrikusią. Pagaliau išsivadavęs iš amžino abejingumo, Kazimieras sunerimo, ar kas nebus atsitikę, ir pridūrė užmušiąs Jonelį, tačiau sesers patikintas, kad nieko baisaus neįvyko, padėjo jai atsikelti ir iš bežadžio dvynio supratingumo daugiau nekamantinėdamas parlydėjo Uršulę namo, kuri eidama tylomis, mintyse pati savęs klausinėjo, ar iš tikrųjų kažkas ką tik nebus nutikę. Tik beveik pasiekus namus, jau prie dvaro sodo ir vaistažolių daržo, Uršulei nežinia kodėl į galvą atėjo keista mintis, kad po gaudynių su Joneliu jos širdį užgulusį blogumą galima prilyginti tik vienam jausmui - tarsi anuomet tampoma Mauricijaus uodega ūmai būtų nutrūkusi ir likusi jos rankoje.