Prancūzija, teisingiau - Prancūzijos virtuvė, kuri yra saugoma UNESCO kaip kultūrinis paveldas.
Maistas - ne tik valgymas, toks, tikriausiai prancūzų moto. Net 95 procentai prancūzų teigė, jog maisto tradicija yra jų identiteto dalis ir pagrindas.
Saugoma ne tik patiekalų receptūra, bet visas maisto ruošimo procesas - vietinių produktų naudojimas, šeimos bendras patiekalų ruošimas, perdavimas ateities kartoms šeimos ir tautos
tradicijų, įtraukiant į maisto ruošimą, stalo dengimą ir vaikus. Ir - o taip, prancūzai į prancūziškos virtuvės, mitybos tradiciją įtraukia ir džiaugsmą būti kartu - kartu ruošti maistą, dalintis receptais perkant produktus (žinoma, ne supermarketuose, o mažuose turgeliuose arba parduotuvytėse), bendrauti prie stalo.
Prancūzai savo kulinarijos istoriją pradeda skaičiuoti nuo Viduamžių, aukštuomenės puotų. Jau XIV amžiuje į rašytinę istoriją papuola ne tik karaliai, karvedžiai, šventieji, bet ir virėjai! Žinomiausias to laikotarpio virėjas - Guillaume Tirel, Prancūzijos karaliaus Karolio V virėjas.
Žinoma, ne tik aukštuomenė įtakojo šiuolaikinę Prancūzijos virtuvę, joje - ir visų regionų gyventojų indėlis, ir šiuo metu teigiama, jog atskirose Prancūzijos dalyse meniu gali skirtis gana reikšmingai. Be abejo, greta gyvenančios tautos irgi įtakoja, tad Lotaringijoje ir Elzase maistas panašesnis į vokiečių patiekalus, o Korsikoje ir Pirėnuose - italų ispanų. Tai juk suprantama? o prisiminus užjūrio teritorijas - Martiniką, Prancūzijos Polineziją ar Rejunjoną, gaunasi didžiulė įvairovė.
Liepos 14 - Nacionalinė Prancūzijos šventė - Bastilijos paėmimo diena.
Meniu? Prancūziškas!
Nicos salotas tikrai žinome, o
Paragausime cassoulet?
Prancūzai savo kulinarijos istoriją pradeda skaičiuoti nuo Viduamžių, aukštuomenės puotų. Jau XIV amžiuje į rašytinę istoriją papuola ne tik karaliai, karvedžiai, šventieji, bet ir virėjai! Žinomiausias to laikotarpio virėjas - Guillaume Tirel, Prancūzijos karaliaus Karolio V virėjas.
Žinoma, ne tik aukštuomenė įtakojo šiuolaikinę Prancūzijos virtuvę, joje - ir visų regionų gyventojų indėlis, ir šiuo metu teigiama, jog atskirose Prancūzijos dalyse meniu gali skirtis gana reikšmingai. Be abejo, greta gyvenančios tautos irgi įtakoja, tad Lotaringijoje ir Elzase maistas panašesnis į vokiečių patiekalus, o Korsikoje ir Pirėnuose - italų ispanų. Tai juk suprantama? o prisiminus užjūrio teritorijas - Martiniką, Prancūzijos Polineziją ar Rejunjoną, gaunasi didžiulė įvairovė.
Liepos 14 - Nacionalinė Prancūzijos šventė - Bastilijos paėmimo diena.
Meniu? Prancūziškas!
Nicos salotas tikrai žinome, o
Paragausime cassoulet?
O gal Tartiflette?
Kišas - Lotaringijos patiekalas
Coq au vin - tiks?
Bouillabaisse irgi neragauta?
Na bent jau creme - brulee tikrai galime pasiruošti?
Mousse au chocolat irgi nebandytas?
O gal Croquembouche ? labai puošnu!
Nepamirškite dailiai padengti stalo - tai privaloma tradicijos dalis!
Kišas - Lotaringijos patiekalas
Coq au vin - tiks?
Bouillabaisse irgi neragauta?
Na bent jau creme - brulee tikrai galime pasiruošti?
Mousse au chocolat irgi nebandytas?
O gal Croquembouche ? labai puošnu!
Nepamirškite dailiai padengti stalo - tai privaloma tradicijos dalis!
Skaitykite mūsų bloge taip pat:
Prancūzija ir jos virtuvė rašytojų akimisSkaitykite mūsų bibliotekoje:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą