Olga Tokarczuk: Nobelio literatūros premija už pasąmonės gelmes

Olga Tokarczuk

Olga Nawoja Tokarczuk  – viena geriausiai vertinamų lenkų rašytojų. Gimusi 1962 metų sausio 27 d., išsilavinimas įgijo  Varšuvos universiteto Psichologijos fakultete ir keletą metų dirbo kaip psichoterapeutė. 

Už romanus „Bėgūnai“ (2008) ir „Jokūbo knygos“ (2014) ji yra laimėjusi dvi svarbiausias Lenkijos literatūros premijos „Nike“ statulėles ir penkis skaitytojų apdovanojimus. Už romaną „Bėgūnai“ rašytoja 2018 m. apdovanota „The Man Booker International“ premija, tas pats romanas  apdovanotas ir Nobelio literatūros premija. Ši premija įteikta „už vaizduotę, su enciklopedine aistra atskleidžiančia ribų peržengimą kaip gyvenimo būdą“. Iš tiesų,  Olgos Tokarczuk kūryba dažniausiai pristatoma kaip magiškasis realizmas, įkvėptas Carlo Gustavo Jungo psichoanalizės, tad realybė pinasi su archetipais ir pasąmone.

 Pati autorė yra sakiusi: „Mane domina žmonių patiriamas pasaulio sudėtingumas. Realu ir tikra yra tai, kas mus veikia, daro mums įtaką.“ 

Skaitome:  Olga Tokarczuk. Praamžiai ir kiti laikai/ iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. - Vilnius : Strofa, 2000.- 255 p.

Praamžių laikas

Praamžiai - tai vieta pasaulio vidury.

Skubriu žingsniu pereiti Praamžius iš šiaurės į pietus užtektų valandos. Tiek pat - iš rytų į vakarus. O jei kas panorėtų Praamžius apeiti aplinkui, pamažėle, viską gerai apžiūrėdamas, apmąstydamas, turėtų sugaišti visą dieną. Nuo ryto iki vakaro.

Šiaurinė Praamžių riba yra kelias iš Tašovo į Kelcus, judrus ir pavojingas, žadinantis kelionės nerimą. Šią ribą globoja arkangelas Rapolas.

Pietuose riba eina per Ješkotlių miestelį, kuriame yra bažnyčia, senelių prieglauda ir žemų mūrinukų apsupta pabjurusi turgaus aikštė. Miestelis grėsmingas, nes kelia norą valdyti ir būti kieno nors valdomam. Nuo miestelio pusės Praamžius saugo arkangelas Gabrielius.

Iš pietų į šiaurę, nuo Ješkotlių ligi Kelcų kelio vinguriuoja Vieškelis, abipus kurio ir įsikūrę Praamžiai.  

Praamžių vakarinė riba - tai šlapios paupio pievos, nedidelis miškas ir dvaro rūmai. Netoli rūmų stovi arklidės, kur vienas žirgas vertas tiek. kiek visi Praamžiai. Arkliai yra pono. O pievos - klebono. Vakarinė riba šiepia pavojų pasikelti į puikybę. Šią ribą saugo arkangelas Mykolas.

Rytuose Praamžių riba yra upė Baltė, kuri jų žemes skiria nuo Tašovo. Paskui upė pasuka malūno link, o riba toliau pati sau eina per ganyklas, per alksnynus. Tame šone pavojingas kvailumas, kuris kyla iš per didelio noro gudragalviauti. Šią ribą saugo arkangelas Urielis.

Praamžių viduryje Dievas supylė kalną, ant kurio vasarą suskrenda debesys karkvabalių. Todėl šią aukštumą žmonės praminė Karkvabalių kalneliu. Mat Dievo darbas yra kurti, o žmonių - įvardyti.

Nuo šiaurės vakarų pusės į pietus teka upė Juodė, kuri prie malūno susilieja su Balte. Ji yra gili ir tamsi. Plaukia mišku ir atspindi apžėlusį miško veidą. Juodės vandeniu lyg burlaiviukai slysčioja sausi lapai, o duburiuose dėl gyvybės kovoja neatsargūs vabzdžiai. Juodė dreskia medžių šaknis, paplauna mišką. Kartais tamsiame jos paviršiuje ima suktis verpetai, nes upė gali būti rūsti ir nesutramdoma. Kasmet įpavasarėjus ji užlieja klebono lankas ir kaitinasi ten saulėje, leisdama veistis tūkstančiams varlių. Klebonas galynėjasi su upe visą vasarą, kol liepos pabaigoje ji pati kasmet nuolankiai grįžta j savo vagą.

Baltė sekli ir greita. Ji plačia vaga išsilieja ant smėlio, teka nieko neslėpdama, skaidri ir savo švariu, smėlėtu dugnu atspindi saulę. Panaši į didžiulį žvilgantį driežą. Šmėkščioja tarp tuopų ir rangosi lyg padūkusi. Sunku nuspėti jos išdaigas. Kuriais nors metais ji gali padaryti salą iš alksnių guoto, o paskui dešimtmečius nė nesiartinti prie medžių. Baltė teka per atžalynus, per lankas ir ganyklas. Tviska smėlio ir aukso švituliais.

Prie malūno upės susijungia. Iš pradžių teka gretimai, nesiryždamos, drovėdamosi išsiilgto artumo, o paskui puola viena į kitą ir viena kitoje pranyksta. Upė,  ištekanti iš duburio prie malūno, jau nėra nei Baltė, nei Juodė, užtat - galinga ir lengvai pasuka malūno ratą, kuris mala grūdus į  miltus.

Praamžiai yra prie šių dviejų upių ir prie tos trečiosios, kuri gimsta iš abipusio geidulio. Upė, atsiradusi Baltės ir Juodės santakoje prie malūno, vadinasi Upe ir toliau teka romi ir pasitenkinusi.

Genovefos laikas

Keturioliktųjų vasarą du caro kareiviai šviesiais mundurais atjojo išsivesti Michalo. Šis matė, kaip jie artinosi nuo Ješkotlių pusės. Per įkaitusį orą sklido jų juokas. Michalas miltuota palaidine stovėjo ant namų slenksčio ir laukė, nors žinojo, ko jiems reikės.

-   Vy kto? - paklausė kareiviai.

-   Menia zovut Michail Juzefovič Niebieski, - atsakė Michalas taip, kaip ir turėjo atsakyti.

-   Nu, jest u nas siurpriz.

Paėmęs iš jų raštą, nunešė žmonai. Toji raudodama visą dieną ruošė Michalą į karą. Nuo verkimo pasijuto tokia silpna, tokia sunki, kad net akimis nebepajėgė nuo namų slenksčio palydėti vyro iki tilto.

Kai nubyrėjo bulvių žiedai ir jų vietoje užsimezgė nedidukai žali vaisiai, Genovefa pajuto besilaukianti. Pirštais skaičiuodama mėnesius, nuskaičiavo į  šienapjūtės pradžią gegužės pabaigoje. Buvo tikra, kad tai atsitiko kaip tik tada. Dabar sielvartavo, kad nespėjo pasakyti Michalui. Gal kasdien vis labiau augantis pilvas, lyg koks ženklas, tikino, kad Michalas sugrįš, kad turi sugrįžti. Genovefa tvarkėsi malūne lygiai kaip ir Michalas. Prižiūrėjo darbininkus, o grūdus atvežusiems ūkininkams išrašinėjo kvitus. Klausydavosi, kaip šniokščia girnas sukantis vanduo, kaip ūžia mašinos. Jos plaukai ir blakstienos taip apdulkėdavo miltais, kad vakare veidrodyje pamatydavo seną moterį, kuri paskui prieš veidrodį nusirengdavo ir apžiūrinėdavo savo pilvą. Guldavosi į lovą, ir nei pagalvės, nei vilnonės puskojinės jos nesušildydavo. O kadangi į miegą, kaip ir į vandenį, visada pirmiau nugrimzta pėdos, ilgai neužmigdavo, todėl pasimelsti laiko turėdavo į valias. Pradėdavo nuo „Tėve mūsų", paskui - „Sveika, Marija", o pabaigai pasilikdavo savo mėgstamiausią miego maldą angelui sargui. Prašydavo jį, kad globotų Michalą, nes kare gal vieno angelo sargo per maža. Vėliau iš tų maldų imdavo plaukti karo vaizdai - paprasti ir skurdūs, nes Genovefa nebuvo mačiusi jokio kito pasaulio, tik Praamžius, jokių kitų karų, tik muštynes turgaus aikštėje šeštadieniais, kada girti vyrai išeidavo iš Šliomo. Griebdavo vieni kitiems už skvernų, pargriūdavo žemėn ir imdavo raičiotis purve, išsiterlioję, murzini, apgailėtini. Todėl Genovefa karą vaizduodavosi tiesiog kaip muštynes purvynuose, balose ir šiukšlynuose, kaip muštynes, kuriose viskas baigiama iškart, vienu užsimojimu. Todėl stebėjosi, kad karas trunka taip ilgai.

 Kartais, nuėjusi į miestelį apsipirkti, pasiklausydavo, ką šneka žmonės.

-   Caras stipresnis už vokietį. - sakydavo vieni.

Arba:

-   Per Kalėdas karas baigsis.

Tačiau karas nesibaigė nei per tas Kalėdas, nei per kitas - dar ištisus ketverius metus.

Prieš pat šventes Genovefa išėjo į Ješkotles pirkinių. Nuo tilto pastebėjo paupiu einančią mergaitę, varganai apsirengusią ir basą. Jos plikos kojos drąsiai brido per sniegą, palikdamos gilias mažas pėdas. Genovefa net krūptelėjo. Sustojo. Pasižiūrėjo iš viršaus į mergaitę ir rankinuke surado jai kapeiką. Mergaitė pakėlė akis  ir jų žvilgsniai susitiko. Moneta nukrito į sniegą. Mergaitė nusišypsojo, tačiau toje šypsenoje nebuvo nei padėkos, nei palankumo. Pasirodė dideli balti dantys, blykstelėjo žalios akys.

-   Čia tau. - pasakė Genovefa.

Mergaitė pritūpė ir atsargiai pirštu iškrapštė iš sniego monetą, o paskui nusisuko ir netarusi nė žodžio, nuėjo toliau.

Ješkotlės atrodė taip, lyg kas būtų iš jų atėmęs spalvas. Viskas juoda, balta ir pilka. Turgaus aikštėje būreliais stoviniavo vyrai. Susirūpinę kalbėjosi apie karą. Miestai sugriauti, o gyventojų manta išmėtyta gatvėse. Žmonės bėga nuo kulkų. Brolis ieško brolio. Nežinia, kuris blogesnis - rusas ar vokietis? Vokiečiai nuodija dujomis, nuo kurių sprogsta akys. Prieš naują derlių bus badas. Karas - tai pirmoji nelaimė, po jos užgrius kitos.

Genovefa apėjo arkliamėštių krūvas, kurios tirpdė sniegą priešais Šenberto krautuvę. Ant prikaltos prie durų faneros buvo užrašyta:

 D RO G E R I J A

Šenbertas ir b-vė.

visada tik

geriausios kokybės

Skalbimo muilas

Skalbinių melsvė

Kviečių ir ryžių krakmolas

Alyva žvakės degtukai

Vabzdžių nuodai

Nuo žodžių „vabzdžių nuodai" jai staiga pasidarė silpna. Pagalvojo apie tas dujas, kurias leidžia vokiečiai ir nuo kurių sprogsta akys. Ar tarakonams irgi taip būna. kai juos apibarsto Šenberto milteliais? Keletą kartų giliai įkvėpė, kad nesusivemtų.

-   Ko norėtumėt, ponia? - dainingu balsu paklausė jauna, nebe pirmus nėštumo mėnesius skaičiuojanti moteris. Nužvelgusi Genovefos pilvą, ji nusišypsojo.

Genovefa paprašė žibalo, degtukų, muito ir naujos ryžių šiaudų šluotos. Pirštu perbraukė aštrius šerius.

-Tvarkysiuos šventėms. Šveisiu grindis, skalbsiu užuolaidas, išvalysiu krosnj.

-   Mes taip pat greit sulauksime švenčių. Hanukos. Jūs iš Praamžių, ar ne? !š malūno? Pažįstu jus.

-   Dabar jau esame pažįstamos. Kada jums laikas?

-   Vasarį.

-   Ir man vasarį.

Šenbertova ėmė krauti ant prekystalio ūkišką muilą.

-   Kaip jums atrodo, kodėl mes, kvailės, gimdome, kai visur aplinkui karas?

 -  Matyt, Dievas...

-   Dievas, Dievai.. Jis geras buhalteris ir tvarkingai pildo grafas ,.atiduota" ir „gauta". Turi būti balansas. Kiek pražūva, tiek gimsta... O jūs, ponia, tikriausiai sūnaus laukiatės, kad taip gražiai atrodote.

Genovefa pakėlė krepšj.

-   Man dukters reikia, nes vyras kare, o berniuką be tėvo sunku auklėti.

Šenbertova išlindo iš už prekystalio ir palydėjo Genofevą ligi durų.

-   Mums išvis reikia dukterų. Jei visos staiga imtų gimdyti dukteris, pasaulyje būtų taika.

Abi nusijuokė.

Misios angelo laikas

Angelui Misios gimimas atrodė visai kitaip nei pribuvėjai Kučmerkai. Angelas apskritai viską mato kitaip. Angelai pasaulį suvokia ne per fizines formas, kuriose pasaulis nuolat skleidžiasi ir kurias pats naikina, bet per jų prasmę ir dvasią.

Misiai Dievo priskirtas angelas matė iškankintą ir sukritusį kūną, plazdantį būtyje lyg skarulėlis, - tai buvo Misią gimdančios Genovefos kūnas. O Misia angelui atrodė kaip nauja. šviesi ir tuščia erdvė, kurioje po akimirkos rasis apstulbusi, beveik nesąmoninga siela. Kai kūdikis pravėrė akis, angelas sargas padėkojo Aukščiausiajam. Paskui angelo ir žmogaus žvilgsniai susitiko pirmąkart, ir angelas krūptelėjo, kaip tik gali krūptelėti neturintis kūno angelas.

 Angelas priėmė Misią į šį pasaulį už pribuvėjos pečių: išlaisvino jos gyvenimui erdvę, parodė kitiems angelams ir Aukščiausiajam, o jo bekūnės lūpos kuždėjo: „Žiūrėkit, žiūrėkit, štai man skirta sielelė". Jis buvo kupinas nepaprasto, angeliško švelnumo, meilios užuojautos - tai vieninteliai jausmai, kuriuos jaučia angelai. Mat Kūrėjas nedavė jiems nei instinktų, nei emocijų, nei poreikių. Visą tai gavę, jie nebebūtų dvasios. Vienintelis instinktas, kurį turi angelai, yra užuojauta. Vienintelis angelų jausmas - begalinė, sunki kaip dangaus skliautas užuojauta.

Dabar angelas matė Kučmerką, kuri mazgojo vaiką šiltu vandeniu ir šluostė minkšta flanele. Po to pažvelgė į paraudusias nuo įstangos Genofevos akis.

Stebėjo įvykius lyg tekantį vandenį. Patys savaime jie jo nedomino, nežadino smalsumo, nes jis žinojo, iš kur ir kur jie plaukia, žinojo, kur prasideda ir kur baigiasi. Matė, kaip klostosi įvykiai, panašūs ir nepanašūs, artimi laike ir vienas kitam tolimi, vieni iš kitų išplaukiantys ir visai nepriklausomi. Bet ir tai jam nieko nereiškė.

Angelams įvykiai kažkuo panašūs į sapną ar filmą be pradžios ir be pabaigos. Angelai nesugeba juose dalyvauti, jiems jie nereikalingi. Žmogus mokosi iš pasaulio, iš įvykių, mokosi pažinti pasaulį ir pats save,  atsispindi įvykiuose, nustato savo ribas, galimybes, įvardija save. Angelui nereikia nieko iš išorės, jis viską suvokia pats per save, visos žinios apie pasaulį ir save glūdi jame pačiame - tokį jį sukūrė Dievas.

Angelas neturi ir žmogaus proto, nedaro išvadų, nevertina. Nemąsto logiškai. Kai kuriems žmonėms angelas pasirodytų kvailas. Tačiau angelas nuo pradžios nešioja savyje  pažinimo medžio vaisių, gryną žinojimą, kurį papildyti gali tik paprasta nuojauta. Tai protas, atsikratęs mąstymo, o kartu ir baimės lydimų klaidų, protas be išankstinių nuostatų, kurios kyla iš klaidingo suvokimo, tačiau, kaip ir visi kiti Dievo kūriniai, angelai keičiasi. Štai dėl ko Misios angelo taip dažnai nebūdavo šalia tuomet, kai Misiai jo reikėdavo.

Nebūdamas šalia, angelas nukreipdavo savo žvilgsnį nuo žemiškojo pasaulio į  kitus angelus ir į kitus pasaulius, aukštesnius ir žemesnius, priskirtus kiekvienam daiktui, kiekvienam gyvuliui ir augalui. Matydavo milžiniškas būčių pakopas, nepaprastą statinį ir jame esančius Aštuonis Pasaulius, matydavo ir Kūrėją, įnikusį į savo kūrybą, tačiau būtų klaidinga manyti, kad angelas regėdavo Dievo veidą. Angelas matydavo daugiau nei žmogus, bet ne viską.

Mintimis sugrįžęs iš kitų pasaulių, angelas sunkiai sutelkdavo dėmesį į Misios pasaulį, kuris, kaip ir kitų žmonių bei gyvūnų, buvo tamsus ir pilnas kančios - lyg drumzlina, plūdenom apaugusi kūdra.

Varpenės laikas             

Ta basa mergaitė, kuriai Genovefa davė kapeiką, buvo Varpenė.

Praamžiuose Varpenė atsirado liepą ar rugpjūtį. Žmonės taip ją praminė, nes ji rinkdavo nuo laukų po javapjūtės likusias varpas ir kepdavosi jas ant laužo. Vėliau, rudenį, vogdavo bulves, o lapkritį, laukams ištuštėjus, sėdinėdavo smuklėje. Kartais kas nors pavaišindavo degtine, kartais – rieke duonos su lašiniais. Žmonės, žinia, nėra greiti duoti taip sau, už dyką, juo labiau smuklėje, taigi Varpenė ėmė paleistuvauti. Šiek tiek išgėrusi ir įkaitinta degtinės, vesdavosi vyrus kieman ir atsiduodavo jiems už ritinį dešros. O kadangi buvo vienintelė tokia jauna ir lengvai gaunama moteris visoje apylinkėje, vyrai sukiodavosi apie ją lyg šunys.

Varpenė buvo aukšta ir stotinga. Šviesių plaukų ir šviesaus, saulės neįveikto veido. Žvelgdavo visuomet įžūliai tiesiai į akis, netgi kunigui. Jos akys buvo žalios, tik viena truputį nuklystanti šonan. Vyrai, krūmuose pasinaudoję Varpene, po to jausdavosi nejaukiai. Užsisegiodavo savo milo kelnes ir paraudusiomis akimis grįždavo smuklės tvankon. Varpenė visad spyriodavosi gultis, kaip Dievo liepta:

- Kodėl turiu po tavimi gulėti? Esu tau lygi.

Verčiau jau atsiremdavo į medį arba medinę smuklės sieną, užsiversdavo ant pečių sijoną. Jos nuogas užpakalis boluodavo tamsoje lyg mėnesiena.

Štai kaip Varpenė mokėsi pasaulio.

Yra du pažinimo būdai. Iš išorės ir iš vidaus. Tas pirmasis laikomas geriausiu ir netgi vieninteliu. Dėl to žmonės siekia žinių keliaudami, stebėdami, skaitydami, studijuodami universitetuose, lankydami paskaitas - mokosi iš to, kas vyksta už jų. Žmogus - kvaila būtybė, kuriai reikia mokytis. Taigi ir lipdo žinias prie savęs, renka kaip bitės medų ir turi jų vis daugiau, naudojasi jomis ir jas keičia. Tačiau, nepaisant to, viduje vis vien lieka kvailas. Ir Varpenė mokėsi, vidun dėdamasi tai, kas buvo aplinkui.

Žinios, kuriomis žmogus tik apauga, jo nekeičia arba keičia vien tariamai, išoriškai, tarsi vieną drabužį pakeistų kitas.

 Tuo tarpu tas. kuris mokosi imdamas vidun, mainosi nuolatos, nes įkūnija savyje tai, ko mokosi.

Taip ir Varpenė, imdama savin dvokiančius, nešvarius prasčiokus iš Praamžių ir apylinkių, darydavosi panaši į juos - būdavo tokta pat girta kaip ir jie, lygiai kaip ir jie - įbauginta karo, taip pat kaip ir jie - apimta geismo. Negana to, imdama juos savin krūmuose, už smuklės, Varpenė savin imdavo ir jų žmonas, jų vaikus, jų medines, priplėkusias ir dvokiančias trobas aplink Karkvabalių kalnelį. Iš dalies ji priimdavo į save visą kaimą, kiekvieną jo skausmą ir kiekvieną viltį.

Tokie buvo Varpenės universitetai. Augantis pilvas tapo jos diplomu.

Apie Varpenės likimą sužinojo dvarponė Popietska ir liepė atvesdinti ją į rūmus. Pažvelgė į tą jos didelį pilvą.

-   Greitai gimdysi. Kaip manai pragyventi? Išmokysiu tave siūti ir gaminti valgį. Galėsi netgi dirbti skalbykloje. Kas žino, jei viskas gerai susiklostys, galėsi vaiką prie savęs pasilikti.

Vis dėlto, pamačiusi svetimą ir įžūlų Varpenės žvilgsnį, drąsiai keliaujantį paveikslais, baldais ir apmušalais, dvarponė sudvejojo. O kai šis žvilgsnis nukrypo į nekaltus jos sūnų ir dukters veidus, pakeitė toną.

-   Mūsų pareiga - padėti artimui bėdoje. Tačiau artimieji privalo norėti pagalbos. Aš kaip tik tokią pagalbą teikiu. Ješkotlėse ištaikau prieglaudą. Ten gali atiduoti vaiką, ten labai švaru ir labai miela.

Išgirdusi žodį „prieglauda", Varpenė sukluso. Pažvelgė į  dvarponę. Ponia Popietska įgavo pasitikėjimo savimi.

-   Iki derliaus daliju drabužius ir maistą. Žmonės nenori čia tavęs matyti. Tu sujauki čionykštę tvarką ir laužai papročius. Nepadoriai elgiesi. Turi iš čia išeiti.

-   O ar negaliu būti ten, kur noriu?

-   Visa tai priklauso man, tai mano žemė ir mano miškai.

Plačia šypsena Varpenė atidengė savo baltus dantis.

-   Viskas tavo? Tu!... vargana, maža, išdžiūvus kale...

Dvarponės Popielskos veidas suakmenėjo.

-   Išeik, - ramiai paliepė dvarponė.

Varpenė apsisuko, girdėjosi jos basas pėdas nupliaukšint parketu.

-   Kurva, tu, - metė jai Franė, rūmų valytoja, kurios vyras vasarą buvo pamišęs dėl Varpenės, ir tėškė jai per veidą.

Varpenei linguojant stambiu žvyru pro rūmus, pavymui nuo stogo švilpė dailidės. Tuomet ji užsivertė sijoną ir atkišo jiems nuogą užpakalį.

Už parko trumpam stabtelėjo, svarstydama, kur eiti.

Dešinėje buvo Ješkotlės, kairėje - miškas. Ją traukė miškas. Vos tik įžengusi tarp medžių pajuto, kad viskas kvepia kitaip: stipriau, ryškiau. Pasuko tink apleisto namo Dūmynėje, kuriame kartais nakvodavo. Namas, likęs čia sudegus kažkieno sodybai, dabar buvo užžėlęs mišku. Jos ištinusios nuo sunkumo ir karščio kojos nebejautė kietų kankorėžių. Prie upės Varpenė pirmąkart pajuto maudžiantį, svetimą kūnui skausmą. Pamažu ėmė kaustyti baimė. „Mirsiu. dabar mirsiu, nes niekas negali man padėti", - siaubo apimta galvojo. Įsistojo į vandenį Juodės vidury ir nebenorėjo žengti toliau nė žingsnio. Šaltas vanduo skalavo jai kojas ir papilvę. Iš vandens pamatė zuikį, kuris bemat pasislėpė papartyne. Pavydėjo jam. Pastebėjo žuvį, nuvinguriuojančią tarp medžio šaknų. Pavydėjo jai. Pamatė šmukštetėjant po akmeniu driežą, ir jam taip pat pavydėjo. Vėl nusmelkė skausmas, tik šįkart stipresnis, keliantis dar didesnį siaubą. „Mirsiu, - pamanė. - dabar tai mirsiu. Pradėsiu gimdyti, ir niekas man nepadės." Šaltis ir tamsa, kurių ji taip geidė, kvietė atsigulti papartyne prie upės, tačiau, nepaisydama savo kūno, ėjo toliau. Vėl, trečiąkart, suėmė skausmas, ir Varpenė suprato, kad laiko jai liko nedaug.

Apgriuvęs namas Dūmynėje teturėjo keturias sienas ir gabalą stogo. Vidus buvo nuklotas nuolaužom, ant kurių žėlė dilgėlės. Dvelkė drėgme. Ant sienų klajojo akli šliužai. Varpenė rovė didžiulius varnalėšų lapus ir klojo jais guolį. Skausmas grįždavo vis įkyresnėm bangom. Kai akimirką tapo nebepakenčiamas. Varpenė suprato turinti ką nors daryti, kad išstumtų jį iš savęs, išmestų ant dilgėlių ir varnalėšų lapų. Surakino žandikaulius ir ėmė stangintis. „Skausmas išeis pro ten. pro kur įėjo". - mintyse pagalvojo Varpenė ir atsisėdo ant žemės. Pasikėlė sijoną. Nieko ypatinga nepamatė: pilvo siena ir šlaunys. Kūnas dar vis buvo vientisas ir užsivėręs. Varpenė pamėgino ten pasižiūrėti, tačiau jai kliudė pilvas. Tuomet drebančiais iš skausmo delnais bandė apčiuopti tą vietą, pro kurią iš jos turėjo išeiti vaikas. Pirštų galiukais jautė sutinusią vaginą, šiurkščius gaktos plaukus, tačiau jos tarpvietė pirštų prisilietimų nejautė. Varpenė lietė save lyg kažką svetimą, lyg daiktą.

Skausmas stiprėjo ir temdė protą. Mintys trūkinėjo it sudūlėjęs audeklas. Žodžiai ir sąvokos kriko ir gėrėsi žemėn. Viskas pakluso gimdymo išbrinkintam kūnui. O kadangi  žmogaus kūnas gyvas vaizdais, šie užliejo pusiau sąmoningos Varpenės protą.

Varpenei rodėsi, kad gimdo bažnyčioje, ant šalto grindinio, tiesiai priešais altorių. Girdėjo raminamą vargonų gaudesį. Paskui pasidingojo, kad tai ji yra vargonai ir groja, kad savyje turi daugybę garsų ir panorėjusi gali visus juos išgauti vienu metu. Pasijuto stipri ir visagalė. Tačiau jau kitą akimirką ši visagalybė subyrėjo, suzyzus čia pat palei ausį musei, paprasčiausiai didelei mėšlinei musei. Varpenė pajuto dar galingesnį skausmo smūgį. „Mirsiu, mirsiu", - vaitojo. Po akimirkos dejavo: „Nemirsiu, nemirsiu". Prakaitas lipdė blakstienas ir graužė akis. Pradėjo kūkčioti. Pasirėmė rankomis ir ėmė beviltiškai stangintis. O po šių pastangų pajuto palengvėjimą. Kažkas šliokštetėjo ir išlėkė iš jos. Dabar Varpenė buvo atsivėrusi. Parvirto ant varnalėšų lapų, ieškodama juose vaiko, tačiau ten nebuvo nieko, tik šiltas vanduo. Tuomet Varpenė sukaupė jėgas ir ėmė vėl stangintis. Raudojo ir žiūrėjo viršun. Pro sudūlėjusias lentas matė giedrą dangų. Ir išvydo ten savo vaiką. Vaikas netvirtai pasikėlė ir atsistojo ant kojų. Žvelgė į ją taip. kaip niekas kitas dar nėra žiūrėjęs: su begaline. nenusakoma meile. Tai buvo berniukas. Pakėlė nuo žemės šakelę, o ši pavirto mažyčiu žalčiu. Varpenė pasijuto laiminga. Atsigulė ant lapų ir įpuolė į kažkokį tamsų šulinį. Mintys sugrįžo ir tyliai, grakščiai plaukė jos sąmonėje. „Namai juk turi šulinį. O šulinyje - vanduo. Apsigyvensiu šuliny, kur vėsu ir drėgna. Šuliniuose žaidžia vaikai, o šliužai atgauna regėjimą, ir javai ten bręsta. Bus kuo vaiką maitinti. Kurgi vaikas?"

Atmerkė akis ir su siaubu pajuto, kad laikas sustojo. Kad nėra jokio vaiko.

Vėl suėmė skausmas, ir Varpenė ėmė šaukti. Šaukė taip garsiai, kad sudrebėjo apgriuvusio namo sienos ir išbaidyti sukilo paukščiai, o pievose grėbiantys šieną žmonės pakėlė galvas ir persižegnojo. Varpenė užspringo ir prarijo tą šauksmą. Dabar šaukė į vidų, į save. Jos šauksmas buvo toks smarkus, kad pilvas krustelėjo, tarp kojų Varpenė pajuto kažką naują ir svetimą. Pasikėlė ant rankų ir pažvelgė savo vaikui į veidą. Vaiko akys buvo liguistai suspaustos. Varpenė dar kartą įsitempė, ir vaikas užgimė. Nuo įtampos drebėdama mėgino paimti jį ant rankų, tačiau rankos neįstengė pasiekti akimis matomo vaizdo. Nepaisant to, su palengvėjimu atsiduso ir nebesipriešindama nušliaužė kažkur į tamsą.

Kai pabudo, šalia savęs išvydo vaiką: susitraukusį ir nebegyvą. Mėgino priglausti jį prie krūties. Krūtis buvo už jį didesnė, skausmingai atgijusi. Apie ją skraidžiojo musės.

Visą popietę Varpenė bandė prikalbinti negyvą kūdikį žįsti. Vakarop grįžo skausmas, ir Varpenė išgimdė placentą. Paskum vėl užsnūdo. Sapne maitino vaiką, tačiau ne pienu, o Juodės vandeniu. Tasai vaikas buvo šmėkla, kuri užsikaria ant krūtinės ir iščiulpia iš žmogaus gyvenimą. Jis reikalavo kraujo. Varpenės miegas ėjo vis sunkyn, neramyn, tačiau pabusti iš jo negalėjo. Prisisapnavo jai didžiulė, sulig medžiu moteris. Matė ją aiškiai, kiekvieną jos veido, šukuosenos, drabužio smulkmeną. Tai buvo labai didinga moteris. Jos plaukai tarsi žydės - juodi, garbanoti, o veidas - nepaprastai išraiškingas. Varpenei ji pasirodė graži. Geidė jos visu savo skaudančiu kūnu, tačiau šis geismas nebuvo tas - pažįstamas nuo seniau - iš papilvės, iš tarpukojo: jis kilo kažkur iš kūno vidaus, iš aukščiau nei pilvas, arčiau širdies. Moteris milžinė  pasilenkė ir paglostė Varpenei skruostą. Varpenė iš arti pažvelgė jai į akis ir pamatė jose kažką iki šiol nepažintą, ko net nenumanė esant. „Tu - mano", - tarė didžiulė moteris, glostydama Varpenės kaklą ir pritvinkusias krūtis. Ten, kur jos pirštai prisiliesdavo, Varpenės kūnas tapdavo palaimingas ir nemarus. Ji atsidavė šiam lytėjimui visa. dalis po dalies. Po to didingoji moteris paėmė Varpenę ant rankų ir priglaudė prie krūties. Sutrūkinėjusiomis lūpomis Varpenė susirado spenelį. Kvepėjo žvėries vilna, ramunėm ir rūtom. Varpenė gėrė ir gėrė.

Į jos sapną trenkė perkūnas, iri staiga pabudusi, pasijuto begulinti kaip gulėjusi, apgriuvusioj troboj ant varnalėšų lapų. Aplinkui tvyrojo prieblanda. Nesuvokė, ar tai aušra, ar saulėlydis. Antrą kartą kažkur visai čia pat kirto žaibas, ir po akimirkos iš dangaus prapliupo liūtis, nuslopinusi paskesnius trenksmus. Vanduo liejosi pro plyšius stogo lentose, plovė nuo Varpenės kraują ir prakaitą, vėsino karščiuojanti kūną, girdė ir penėjo. Varpenė gėrė vandenį tiesiog iš dangaus.

Išlindus saulei, išropojo priešais trobą ir ėmė kasti duobę, traukioti iš žemės susiraizgiusias šaknis. Žemė buvo minkšta ir lengvai pasiduodanti, lyg būtų norėjusi palengvinti laidotuves. Naujagimio kūnelį Varpenė įguldė  netaisyklingon duobėn.

Ilgai lygino žemes ant šio kapo, o pakėlusi akis ir apsidairiusi pamatė viską kitaip. Tai jau nebebuvo tas pats pasaulis, susidedantis iš daiktų, dalykų ir reiškinių, esančių greta vienas kito. Dabar tai. ką matė Varpenė, tapo vienu luitu, vienu didžiuliu žvėrimi ar vienu didžiuliu žmogumi, kuris turi daugybę pavidalų, kad vis keltų pumpurus, vis mirtų ir vėl  atgimtų. Viskas aplinkui Varpenę buvo vienas kūnas, ir jos pačios kūnas buvo to didelio kūno dalis - didžiulis, nepaprastai stiprus, neįtikėtinai galingas. Jo galybė reiškėsi kiekvienu judesiu, kiekvienu garsu - vien jos valios pakanka, kad kas nors atsirastų iš nieko ar j nieką pavirstų.

Apsisuko galva ir Varpenė pečiais atsirėmė į apgriuvusią sieną. Jau vien žiūrėjimas svaigino lyg degtinė, maišė protą ir kažkur pilve žadino juoką. Aplinkui niekas lyg ir nepasikeitė: anapus nedidelės žalios pievelės, priešais kurią bėgo smėlėtas keliukas, augo pušynas, pakraščiais apžėlęs lazdynais. Lengvas vėjelis kedeno žolę ir lapus, kažkur čirpė žiogas ir zyzė musės. Nieko daugiau. Ir vis dėlto Varpenė dabar matė, kas sieja žiogą ir dangų ir kodėl lazdynai laikosi miško keliuko. Matė ir dar daugiau, žvelgė visur prasismelkiančią jėgą, suprato jos veikimą. Matė kitų pasaulių ir kitų laikų apmatus, nusidriekusius virš mūsiškių ir po jais. Matė taip pat dalykus, kurie nenusakomi žodžiais.