Nyderlandų literatūra. Žaidžiame žemėlapius. Hendrik Groen

 

Žaidžiame žemėlapius toliau.

Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmieji  etapai jau įvyko.  Žengiame toliau.

Nubalsuota: Hendrik Groen. Bandymai šį tą išspausti iš gyvenimo : slaptas Hendriko Gruno (83 1⁄4 metų) dienoraštis 

 

Šios knygos autorius - Hendrik Groen, nors toks žmogus, bent jau rašytojas, iš tikro neegzistuoja. Daugelį metų buvo įvairių spėlionių, kas slepiasi po slapyvardžiu. 2016 metais vienu metu iš kelių šaltinių išaiškėjo tikrasis vardas - Peter de Smet (1944 – 2003). Iki slapyvardžio pagarsinimo Peter de Smet jau buvo žinomas reklamos srityje bei kaip komiksų kūrėjas, taip pat parodija "Generolas", kuri buvo ekranizuota. 

Pasislėpimą po slapyvardžiu rašytojas pakomentavo, esą  „jis neieško viešumos“ ir nesidomi „šlovės šurmuliu“. Pagal rašytojo knygas 2007 metais sukurtas serialas "Slaptas Hendriko Groeno dienoraštis". 

Hendrik Groen. Bandymai šį tą išspausti iš gyvenimo : slaptas Hendriko Gruno (83 1⁄4 metų) dienoraštis. – Vilnius : Alma littera, 2016. – 317 p.

Antradienis, 2013 m. sausio 1 d.

Ir šiais metais nemėgsiu senukų. To jų čiūžavimo paskui vaikštynę, to jų ne laiku ir ne vietoje rodomo nekantrumo ir amžinų skundų, tų sausainių su arbata, tų atodūsių ir dejonių.

Man pačiam - 83 1/4 metų.

Trečiadienis, sausio 2 d.

Ant stalo buvo negailint pribarstyta cukraus pudros. Ponia Smit, norėdama patogiau nušluostyti stalą, nukėlė ant kėdės dubenį, pilną trikampių pyragėlių su obuolių įdaru.

Atėjusi ponia Vortheizen nieko nepastebėjo ir milžinišku užpakaliu užsėdo dubenį. 

Tik kai ponia Smit, panorusi vėl pastatyti dubenį ant stalo, jo nerado, kažkam šovė į galvą pažiūrėti po ponia Vortheizen. Šiai atsistojus, prie gėlytėmis išmargintos jos suknelės buvo prilipę trys pyragėliai.

- Visai dera prie rašto, - pasakė Evertas.

Vos neuždusau iš juoko.

Užuot visus pralinksminusi, ši smagi naujų metų pradžia davė dingstį keturiasdešimt penkias minutes praniurnėti tema „kas kaltas“. Man visa tai pasirodė juokinga, dėl to sulaukiau piktų žvilgsnių. O ką aš? Aš kažką sumurmėjau atsiprašydamas.

Iš tikrųjų norėjau nusikvatoti, bet tik suveblenau.  

Juk aš, Hendrikas Gerardas grunas, visada esu taktiškas, malonus, draugiškas, mandagus ir paslaugus. Ne todėl, kad toks iš prigimties, o kad nedrįstu būti kitoks. Retai sakau, ką galvoju iš tikrųjų. Visada renkuosi saugų kelią. Mano šūkis: ir vilkas sotus, ir avis sveika. Tėvai, pavadinę mane Hendriku, buvo tikri aiškiaregiai - didesnį Šventeivą vargu ar sutiksi. „Argi nepažįsti Hendriko? Jis visuomet taip mandagiai kilsteli skrybėlę eidamas pro šalį.“ Taip, tai aš.

Šalin depresiją, tariau sau. Nusprendžiau leisti pasisakyti ir tikrajam Hendrikui Grunui: lygiai vienus metus necenzūruodamas aprašinėsiu senelių namų, įsikūrusių šiaurinėje Amsterdamo dalyje, gyvenimą.

Jei mirsiu anksčiau, nei baigsis šie metai, manykim, kad tai force majeure. Tokiu atveju paprašysiu savo draugo Everto Deikerio, kad per laidotuves paskaitytų keletą ištraukų iš mano dienoraščio. Gulėsiu pašarvotas nedidelėje krematoriumo „Baigmė“ salėje, rūpestingai nupraustas ir sušukuotas, o čia nesmagią tylą nutrauks gergždžiantis Everto, nustėrusiai publikai skaitančio rinktines ištraukas, balsas.

Ramybės man neduoda tik vienas dalykas: o jeigu Evertas numirs anksčiau už mane?

Negražiai pasielgtų, juolab kad ligų ir auglių aš turiu daugiau už jį. Kuo pasitikėti, jeigu ne geriausiu draugu. Reikės su juo pasitarti.

Ketvirtadienis, sausio 3 d.

Evertas žinią sutiko pakiliai, bet nepažadėjo gyventi ilgiau už mane. Jis irgi pasidalijo keliomis dvejonėmis. Pirmiausia sunerimo, kad pagarsinęs kai kurias mano dienoraščio ištraukas bus priverstas ieškotis būsto šalia kitos prieglaudos. Nuogąstavo ir dėl savo dantų protezo. Protezą pagadino Vermeterenas, netyčia vožęs Evertui lazda, kai jie žaidė biliardą. Nuo tada, kai Vermeterenui nustatytu dešinės akies katarakta, jam reikia padėti nusitaikyti. Visada pasirengęs pagelbėti Kvortas tąkart atsistojo už Vermetereno ir prikišo nosį kone prie pat lazdos.

- Taikykis siek tiek dešiniau, kiek žemiau... ir...

Ir Vermeterenas, užuot smogęs į kamuoliuką, lazdos galu trenkė tiesiai Evertui į dantis, tai yra į protezą. Puikus smūgis!

Dabar Evertas vaikštinėja su švarple, tarytum laukdamas išaugant tikrųjų dantų. Beveik neįmanoma suprasti, ką jis sako - taip švepluoja. Protezą būtina sutaisyti, iki Evertas skaitys ištraukas šalia mano grabo. Tačiau - po paraliais! - tai ne taip paprasta, mat dantų protezuotojas sakosi pervargęs. Dvidešimt gabalų per metus, gražuolė asistentė, trejos atostogos per metus Havajuose - ir vis tiek pervargo? Ar tai įmanoma? Gal jam saulė užtemo nuo visų tų senų dirbtinių dantų, tarp kurių maisto likučiai užsibūna taip ilgai, kad juose galima rasti net lervų? Taip ir yra, ne kitaip.

Pirmame aukšte, svetainėje, mus vaišina spurgomis, pirktomis senienų krautuvėje. Vakar rytą iš mandagumo paėmęs vieną spurgą kramčiau ją dvidešimt minučių, galiausiai turėjau nuduoti, jog atsirišo batraištis, ir paskutinį kąsnį paslėpiau kojinėje.

Štai kodėl dubenys tebėra pilni spurgų. Šiaip jau už dyka dalijami dalykai pas mus pradingsta akimirksniu.

Kavą į svetainę paprastai atneša 10.30 vai. Jeigu dvi minutės po pusės vienuoliktos kava dar neatkeliavusi, ankstyvieji prieglaudos įnamiai ima pabrėžtinai žvilgčioti į rankinius laikrodžius. Tarsi turėtų kur skubėti. Tas pat ir laukiant arbatos, kuri atkeliauja 15.15 vai.

Vienas svarbiausių dienos klausimų: kokių sausainių duos prie kavos? Ir užvakar, ir vakar ir prie kavos, ir prie arbatos gavom susenusių spurgų. Nes mes, žinoma, neišmetame jokio maisto. Jau geriau paspringsime, bet suvalgysime.

Penktadienis, sausio 4 d.

Vakar pasivaikščiodamas nuėjau iki gėlių kioskelio ir nusipirkau svogūninių gėlių vazonėlyje. Hiacintai pražys po savaitės, ir galėsiu džiaugtis, kad vėl sulaukiau pavasario.

Daugelyje mūsų prieglaudos kambarių balandžio mėnesį, šalia persenusių sansevjerų ir beveik pražydėjusių raktažolių, vis dar žydi kalėdinės puokštės. Nes „nuodėmė mesti lauk“.

Gal gamta žmogų ir veikia teigiamai, bet jos įtakos Nyderlandų senolio svetainėje - miegamajame nejusti. Kambarinio augalo būklė dažniausiai atspindi šeimininko padėtį: nenumaldomai artėja neišvengiamas galas. Užmaršūs seneliai iš dyko buvimo laisto augalų tris kartus per dienų. Ilgainiui neatlaiko net sansevjeros.

Ponia Viser pakvietė rytoj popiet užsukti puodelio arbatos. Reikėjo man atsisakyti - jau vien todėl, kad toji ponia dvokia, bet linktelėjęs pažadėjau užeiti. Štai dar viena popietė šuniui ant uodegos. Dievaži, koks aš vis dėlto skystablauzdis. Lemiamų akimirkų nedingtelėjo joks padorus pasiteisinimas, taigi niekaip neišvengsiu plepalų ir padžiūvusio pyrago. Laužau galvų, kaip poniai Viser pavyksta drėgniausių pyragų per trumpų laikų paversti dulkėtu kartonu. Kad suvalgytum vienų gabaliukų, prireikia trijų puodelių arbatos. Rytoj ryšiuosi žygdarbiui - antro gabaliuko atsisakysiu.

Tebus tai naujo gyvenimo pradžia.

Naujo gyvenimo, avint kruopščiai nublizgintais batais. Tam prireikė pusės ryto. Iš tiesų batus valiau ne taip ir ilgai. Daugiau laiko sugaišau bandydamas nuo marškinių rankogalių pašalinti batų tepalo dėmes. Užtat dabar smagiai blizga. Batai. Rankoves galiausiai tiesiog atsiraitojau. Dėmių taip ir nepavyko išvalyti.

Tai, aišku, bus pastebėta. „Pone Grunai, ir kaip čia jūs sugebate visada šitaip išsiteplioti rankogalius?“

Gyvenimas pas mus susideda iš „visada“ arba „niekada“. Vienų dienų valgis „niekada nepatiekiamas laiku ir, kaip visada, yra per karštas“, kitų dienų - „visada per anksti ir, kaip visada, atšalęs“.

Kai kada žmonėms atsargiai primenu, kad  jie prieštarauja patys sau, bet logika pas mus nesivadovaujama. „Jūs, kaip visada, geriau už kitus žinote, ar ne, pone Grunai?“

 

Šeštadienis, sausio 5 d.

Vakarykštė vakarienė - tikra šventė: valgiaraštyje buvo nasi (Indonezietiškas ryžių patiekalas. (Čia ir kitur - vertėjos pastabos.). Dauguma čia gyvenančių senų berniukų ir mergaičių mėgsta bulvių košę su kopūstais, egzotiškų kąsnelių geriau nesiūlyk. Jie kapituliavo dar septintojo dešimtmečio viduryje, kai į Nyderlandus buvo atvežta spagečių. Šie jų griežtam racionui taip pat netiko: pirmadienį - salotinė trūkažolė, antradienį žiediniai kopūstai su koše (trečiadienis - įdarytų maltinių diena), ketvirtadienį šparaginės pupelės, penktadienį žuvis, šeštadienį sriuba ir sumuštiniai, sekmadienį jautienos kepsnys. Norėdami iškrėsti pokštą, maltinių jie pageidaudavo antradieniais ir taip sujaukdavo kitas savaitės dienas.

Užsienietiškos užgaidos? Ne, ačiū, mes ne tokie. Paprastai patiekalus galime pasirinkti prieš savaitę iš trijų skirtingų valgiaraščių, bet kartais ir čia pasitaiko klaidų. Vakar dėl nežinomų priežasčių ant stalo buvo padėti dubenys su naši. Kažkas ne tą užsakė. Tačiau tai tikrai ne mūsų virėjo darbas.

Taigi galėjome rinktis iš naši ir naši. Besilaikantieji griežtų dietų gavo sumuštinių.

Kilo pasipiktinimo banga. Ponia Hogstraten van Dam, pageidaujanti, jog į ją būtų kreipiamasi pavarde, iš patiekalo iškrapštė tik kepto kiaušinio gabaliukus, van Gelderis į burną neįsidėjo „nė vieno“ ryžio, bet sušveitė visą puodą saldžiarūgščio padažo, o storulis Bakeris plonu balsu pareikalavo užpilti jam ant ryžių tradicinio olandiško mėsos padažo.

Mano draugas Everetas retsykiais, kai pačiam namie pabosta paminti kulinarinius šedevrus, prisėda prie mūsų stalo. Šį kartą jis irgi valgė drauge ir nieko bloga neįtariantiems žmonėms pasiūlė sambalo (itin aštrus su ryžiais patiekamas aitriųjų paprikų padažas): „Gal norite kiek pomidorų padažo prie ryžių?“

Kai ponia de Preiker paragavusi padažo iškosėjo į saldžiarūgštes daržoves savo dantų protezą, Evertas patenkintas apsimetė nieko nesuprantančiu kvaileliu. Besispjaudančią de Preiker išvežė, o kiek vėliau Evertas ėmė vaikštinėti su jos protezu ir kam pakliūva siūlė jį pasimatuoti tarytum stiklinę Pelenės kurpaitę. Iškviestas ant kilimėlio pas skyriaus vedėją, vaidino Šventą nekaltybę. Net pagrasino kreipsiąsis į Maisto produktų inspekciją, nes tarp saldžiarūgščių daržovių aptikęs dantų protezą.

Prieš vakarienę dar spėjau užsukti pas ponią Viser išgerti arbatos. Jos arbata skysta, bet plepalai dar prėskesni. Pasakiau, kad gydytojas man uždraudė valgyti pyragą. Tikrai, kodėl gi? Atsakiau, kad dėl cukraus kraujyje. Norma pastaruoju metu kiek per aukšta, svyruoja tarp 20 ir 25. Išpyškinau šią nesąmonę negalvodamas, bet ją toks paaiškinimas įtikino. Vis tiek privertė paimti tris pyrago gabaliukus - esą suvalgysiu, kai cukraus kraujyje sumažės. Pyragas atsidūrė akvariume ketvirtame aukšte.

 

Sekmadienis, sausio 6 d.

Varvu vis labiau. Ant baltų trumpikių aiškiai matyti geltonos dėmės. Geltonos spalvos apatiniai būtų daug patogesni. Truputį gėdijuosi skalbykloje dirbančių ponių. Tad prieš atiduodamas apatinius, išskalbiu juos rankomis, kad pašalinčiau bent jau baisiausias dėmes. Pavadinkime tai parengiamuoju skalbimu. Jeigu nieko neatiduočiau skalbti, pasėčiau įtarumą. „Ar tikrai pasikeitėte apatinius, pone Grunai?“ - paklaustų storulė iš ūkio skyriaus. Kaip norėčiau jai atšauti: „Ne, storule iš ūkio skyriaus, trumpikes taip pridergtos, kad prilipo prie senos šiknos ir nebenusimausiu jų visą  gyvenimą“.   

Šiandien sunki diena: girgžda visi sąnariai. į pakalnę riedu su pagreičiu. Kartais, kokią dienelę, kai mažiau skauda vieną ar kitą kūno dalį, būna prošvaisčių, bet į priešingą pusę jau niekada nebepasuksiu. Nebepradės staiga vėl augti plaukai. Nebent iš nosies ir ausų. Neatkalkės kraujagyslės. Gumbai nepradings, ir čiaupas apačioje nenustos varvėti. Tai vienakrypčio judėjimo gatvė - karsto link. Niekada nebebūsiu jaunesnis - nei dienos, nei valandos, nei minutės.

Sėdžiu ir skundžiuosi kaip koks seniokas. Jei norėčiau, galėčiau tūnoti apačioje, svetainėje. Ta vieta - dykinėjimo viršūnė. Manau, ten niekada nepraeina nė pusvalandžio, kad kas nepaminėtų ligos.

Man regis, Šiandien esu be nuotaikos. Sakoma, kad senatvėje kasdien reikia džiaugtis, bet tai ne visada pavyksta, po perkūnais!

Metas kiek pasivaikščioti - galų gale, juk sekmadienio popietė. Paskui - šlakelis Mocarto ir didelė taurė konjako. Gal užsuksiu pas Evertą, jo tiesmukumas pasižymi puikiomis gydomosiomis savybėmis.

Pirmadienis, sausio 7 d.

Pasirodo, vakar pradėta tirti, kodėl netikėtai išgaišo žuvys ketvirtame aukšte. Vandenyje plūduriavo pyrago gabalėliai.

Neprotingai pasielgiau išmetęs ponios Viser pyragą į akvariumą. Jeigu ji išgirs, kad žuvys nugaišo perdozavusios šlapio pyrago, pėdsakai atves tiesiai pas mane. Reikia pasiruošti gynybai, patarimo užsuksiu pas advokatą Deikerį. Evertas - tikras švento melo žinovas.

Šioje prieglaudoje neleidžiama laikyti jokių naminių gyvūnų, išskyrus žuveles ir paukščius, „su sąlyga, kad jie ne didesni nei atitinkamai 10 ir 20 cm“, - nurodyta namų taisyklėse. Aišku, norėta užsitikrinti, kad nelaikysime nei ryklių, nei jūrinių erelių.

 

Ak, kiek prisikentėjo šių Saulėlydžio namų  gyventojui, be jokio pasigailėjimo atskirti nuo savo augintinių šunų ir kačių. Kad ir kokie taikingi ir romūs buvo seni ir ligoti jų keturkojai, taisyklės yra taisyklės: marš į gyvūnų prieglaudų.

„Ne, ponia, nesvarbu, kad Šelmis - vienintelis pasaulyje, kuris jums rūpi, niekam nedarome išimčių.“

„Tikiu, kad jūsų katė ištisų dienų snaudžia ant palangės, bet jeigu leisime laikyti katę, kas nors užsimanys ant savo palangės laikyti tris danų dogus. Arba violetinį krokodilų.“

Ponia Brinkman - mūsų prieglaudos rekordininkė, jai net septynias savaites pavyko slėpti spintelėje po kriaukle senų taksų, kol galiausiai šuo buvo aptiktas. Greičiausiai kas nors išdavė. Visi išgyvenome karų, bet vis tiek atsirado tokių, kurie įdavė direktorei nusenusį šuniukų. O direktorė, užuot ištepusi derva, išvoliojusi plunksnose ir išgrūdusi lauk patį kolaborantų, kurio sąžinę slegia tokia išdavystė, mieliau deportavo šunelį į prieglaudų. Porų dienų ten prainkštęs, šunėkas nugaišo. Kaip manote, ar gyvūnų apsaugos tarnyba ko nors ėmėsi?

Direktorei pasirodė išmintingiausia nepranešti poniai Brinkman apie šį įvykį. Kai ponia po trijų dienų pagaliau įsėdo būtent į tų tramvajų, kuris veža iki gyvūnų prieglaudos, jos taksas jau gulėjo po žeme.

Ponia Brinkman paklausė, ar, jai pačiai numirus, būtų įmanoma perlaidoti šunelį šalia jos. „Tai prieštarauja taisyklėms“, - nuskambėjo atsakymas.

Ryt rytų keliausiu pas gydytojų.

 

Antradienis, sausio S d.

Skelbimų lentoje šalia lifto kabo pranešimas:

Akvariume ketvirtame aukšte rasta daug pyrago. Jo persiėdusios nugaišo žuvys. Visi, galintys suteikti žinių apie įvykį, prašomi kreiptis į skyriaus vedėją ponią de Ros. Pageidaujantiems anonimiškumas garantuojamas.

11 valandų nužingsniavau pas ponią de Ros (de roos – rožė – iš olandų k). Jos pavardė - tikra likimo ironija. Ponia Dilgėlė - ir tai per daug garbės.

Būtų logiška, jeigu šlykščiai neišvaizdūs žmonės dėl atsvaros elgtųsi maloniai, tačiau šiuo atveju yra atvirkščiai: ponia de Ros - surūgėlė iki kaulų smegenų.

Na, bet tebūnie - ponia de Ros.

Pasakiau jai, kad galbūt galiu suteikti tam tikrų žinių apie tų nutikimų. Ji iškart pavirto didele raudona ausimi. Taigi papasakojau, kad buvę nemandagu atsisakyti ponios Viser kepto pyrago, tad keletu jo gabalėlių su visa lėkštute padėjau ant bufeto ketvirtame aukšte, nuoširdžiai vildamasis, kad kuris nors gyventojas priims Šių anoniminę dovanų. Tačiau apgailestaudamas turiu pranešti, jog kažkokiu būdu pyragas pateko į akvariumų, o mano mėlyna lėkštelė pradingo.

De Ros klausėsi manęs su neslepiamu nepasitikėjimu. Kodėl pats nesuvalgiau pyrago? Kodėl būtent ketvirtame aukšte? Ar kas nors gali tai paliudyti?

Paprašiau, kad ši istorija liktų tik tarp mūsų. Ji pažadėjo padaryti, kas įmanoma.

Paskui puolė klausinėti, kaip poniai Viser apskritai pavyko iškepti pyragų. Juk kepti ir virti kambariuose draudžiama. Pasiskubinau paaiškinti, jog nežinau, ar pyragų tikrai iškepė pati Viser, bet buvo jau per vėlu: pyrago istorija išaiškėjo. Vadinasi, prarasiu ponios Viser prielankumą. Šiaip  jau anokia čia bėda, bet ši istorija kelias savaites maitins gandais visą mūsų skyrių ir stiprins nepasitikėjimų, kurio jau ir taip j valias.

Pas gydytojų nenuėjau. Jis pats apsirgo. Jeigu iki pirmadienio nepasveiks, kas nors jį pakeis. Neatidėliotinais atvejais galime kreiptis į kitų senelių namų, mūsų konkurentų, gydytoją. Iškart atsirado žmonių, kurie pareiškė jau mieliau mirsią, nei leisią tam „šundaktariui iš „Sambrėškio“ prieglaudos apžiūrėti jųjų susiraukšlėjusius kaulelių maišus“. Kiti dėl kiekvieno pirstelėjimo kviestų greitosios pagalbos sraigtasparnį, o man jokio skirtumo, kuris gydytojas pasakys, kad „čia jau nelabai kas bepadės“.

 

Trečiadienis, sausio 9 d.

Vakarykštė nugaišusių žuvų istorija mane kiek išmušė iš vėžių. Nuo ponios Viser kavos ir iš nervų susuko pilvą. Pusę ryto prasėdėjau tualete, vartydamas svetainėje rastus senus žurnalus.

Mūsų svetainė vadinama gražiai: pokalbių kambarys. Tai menkai atspindi tiesą. Būtų daug tiksliau kambarį vadinti „AAA erdve“. Tos trys „A“ - tai aikčiojimai, apkalbos ir aimanos. Kasdienis kai kurių gyventojų užsiėmimas.

Trumpam užsuko Evertas. Stovėdamas tualeto tarpduryje, jis informavo mane apie tolesnę įvykių eigą: dabar niekas niekuo nepasitiki ir kits į kitą žiūri kaip į galimų žuvų žudikų. Tai, kad manęs niekur nematyti, visiems sukėlė įtarimų. Paprašiau Everto patyliukais paplatinti žinių, kad viduriuoju, - tebus tai mano alibi. Pats nedaug ką tegalėjau padaryti, nebent kiek praverti tualeto ir kambario duris. Paprastai pats sau patinku, bet dabar mane nuo savęs vemti verčia. Visomis prasmėmis, nes argi nesu skystablauzdis prisitaikėlis šiknius? Toks įvardijimas - pats tas.

Reikia nurimti, tad pirmyn į kiemą kiek prasivėdinti. Po dienelės, po džiūvėsių dietos ir „Norit“ tablečių netrukus išdrįsiu vėl išeiti į lauką. Reikia paieškoti pavasarinio švitriešio -  pasak laikraščių ir Fenologinių reiškinių stebėjimo asociacijos kalendoriaus (taip, perskaitėte teisingai), tai pirmas tikras pavasario ženklas. Jeigu vietoje švitriešio išvysiu nedidelį šaukštį, krūminį builį ar kvapiąją našlaitę, pavasaris jau prasidėjo. Viena bėda - neįsivaizduoju, kaip tie augalai atrodo.

Gamta šiemet skuba šešias savaites. Tačiau paukščiams. keliauninkams, nusprendusiems žiemoti namie, turiu blogą žinią: vėl grįžta šalčiai.

 

Ketvirtadienis, sausio 10 d.

Mūsų prieglauda turi gražų sodą. Tačiau dėl nežinomų priežasčių jis užrakintas. Žiemą tenai nieko neleidžia. Direkcija netenkina mūsų užgaidų. Pati žino, kas mums geriausia.

Norintieji įkvėpti gryno oro šiuo metų laiku raginami pėdinti aplink prieglaudos pastatą.

Kur pažvelgsi, aplink vien bjaurūs septintojo dešimtmečio pabaigos daugiabučiai. Ir liūdnos vejų juostos, kai kam atstojančios šiukšliadėžes. Veik įsivaizduoju, kad miesto svarinimo tarnybos mašinos naktimis važinėja ne tam, kad surinktų šiukšles, o kad jas išpiltų ant gatvių ir vejų. Vaikštinėju braidydamas skardinių, maišelių nuo traškučių ir senų laikraščių jūroje. Beveik visi senieji daugiabučių gyventojai išsikraustė į sublokuotus namus Piurmerende ar Almerėje. Liko tik negalintieji išsimokėti už būstą. Ištuštėjusius butus užėmė turkų, marokiečių ir surinamiečių šeimos. Nelabai smagi maišalynė.

Mano įveikiamas atstumas šiuo metu - maždaug 500 metrų, ties šios atkarpos viduriu stovi suoliukas. Ilgesnio kelio nebesukariu - man per toli. Pasaulis mažėja. Turiu numatęs maždaug kilometro ilgio keturis skirtingus maršrutus.

Ką tik buvo užėjęs Evertas. Jis iš širdies smaginasi - jam patinka sumaištis dėl žuvų; surezgė planą, kaip viską paaštrinti dar labiau.

Nori dar vieno akibrokšto - šį sykį su žydiškais sausainiais. Kad jų nusipirktų, vakar jis pavažiavo autobusu porų kilometrų iki prekybos centro, mat mūsiškėje maisto prekių parduotuvėlėje, įsispraudusioje tarp pastatų, pardavėjos lengvai įsimintų ir pirkėjų, ir jo pirkinį. Sausainiai dabar guli jo spintelėje. Paklausiau Everto, ar jiems ten saugu. „Čia laisva šalis! - atkirto jis. - Namie kiekvienas gali slėpti tiek žydiškų sausainių, kiek širdis geidžia.“ Mane kiek trikdė sausainių pavadinimas. Laimė, žydiški sausainiai - Everto pokštas, užtat jie rožiniai. Pasirinkęs tokių spalvų jis tikisi didesnio efekto.

 

Šeštadienis, sausio 12 d.

Direktorė ponia Stelvagen (apie jų tikrai dar kalbėsime) paskelbė: įvedama aplinkos tausojimo taisyklė: prieglaudos įnamių kambariuose temperatūra neturi viršyti 23 laipsnių. Potekstė aiški: jeigu senukams ir tada dar šalta, tegu užsivelka megztinį. Prieglaudoje gyvena moterėlė iš Indonezijos, ji prikaitina savo kambarį iki 27 laipsnių. Pas jų visur pristatyta indų su vandeniu, kad oras būtų drėgnas. Tropiniai augalai čia tarpte tarpsta. Kiek kambarinių augalų leidžiama auginti, kol kas nenurodyta, bet esu tikras, kad Stelvagen jau kurpia taisykles.

Mūsų direktorė visada draugiška, išklausys kiekvienų ir padrąsins, bet po šiuo blizgiu geranoriškumo sluoksniu slepiasi nesveikai didelis pasipūtimas ir valdžios troškimas. Jai keturiasdešimt dveji, viršininkauja jau pusantrų metų; braudamasi per kitų galvas ar laižydama užpakalį (priklausomai nuo to, kas prieš jų stovi), ji vis kyla aukštyn. Aš jų atidžiai stebiu jau metus.

Be to, turiu patikimų informatorę - direktorės Stelvagen sekretorę ponių Apelbom. Anja Apelbom dvidešimt trejus metus sekretoriavo prie senojo direktoriaus pono Lemero; žmogus neatlaikė paskutinės sujungimų bangos ir anksčiau išėjo į pensijų. Anjai iki pensijos liko vos dveji metai, tad ji nusprendė nenusileisti poniai Sielvagon, kai toji, priėmusi naujų administracijos vadovų, skyrė jai žemesnes pareigas. Anja vis dar gali prieiti prie visų susirinkimų protokolų ir slaptų dokumentų. Prieš porų metų ji buvo mano kaimynė ir išgelbėjo mane nuo benamių prieglaudos - įtaisė čionai. Gal ir apie tai kada parašysiu.

Ketvirtadienio rytais dažnai užsuku pas Anjų puodelio kavos. Tuo metu direktorė ir administracijos vadovas posėdžiauja kartu su sektoriaus vedėjais ir regiono direktoriumi. Regiono direktorės pareigos - štai kitas žingsnis, kurį tikisi žengti Stelvagen.

Susitikę su Anja aptariame naujienas. „Tik tarp mūsų, gerai?“ - kartkartėmis primena ji ir po tokios įžangos papasakoja apie dar vienų Stelvagen manipuliacijų. Jau surinkome nemažų manipuliacijų kolekcijų.

 

Sekmadienis, sausio 13 d.

Vakar vakare Evertas į akvariumų trečiame aukšte įmetė šešis rožinius sausainius. Auksinės žuvelės persiėdė jų ir dabar plūduriuoja išverstais pilvais tarp sausainių likučių. Pas mus užvirė tikras pragaras.

Buvo taip: kai gėrėme kavų, Evertas neva išėjo į tualetų, užlipo laiptais į trečių aukštų, atidžiai apsižvalgė ir sumetė į vandenį sausainius, ištraukęs iš švarko kišenės. Plastikinį maišelį tvarkingai išmetė į šiukšlių dėžę - kvailoka vieta įkalčiui slėpti. Laimė, valytoja neilgai trukus ištuštino visas šiukšlių dėžes.

Akvariumas stovi gana tamsiame kampe, ir vakar vakare niekas nieko nepastebėjo. Operacija buvo rizikinga - jeigu Evertą būtų sučiupę, jam teliktų skambinti perkraustymo tarnybai. Gal širdies gilumoje jam ir nerūpi, pričiups jį kas ar ne, bet pagautas jis, žinoma, išsijuosęs viską neigtų ir meluotų, o užspeistas į kampų ginčytųsi. Tik taip ir reikia laikytis, įsitikinęs jis. Everto filosofija: gyvenimas - tai galimybė kuo maloniau leisti laikų. Tada gali gyventi atsipalaidavęs. Pavydžiu jam. Ir greitai iš jo mokausi.

Aš puls vakar buvau gerokai įsitempęs, nes Evertas iš anksto papasakojo man apie savo kėslus, kad galėčiau susikurti alibi. Tik va nelabai sekėsi. Ilgokai laukiau svetainėje, kol du mano aukšto gyventojai teiksis lipti į viršų. „Einu su jumis. Kartu daug smagiau.“ Sutuoktiniai Jakobsai nustebę sužiuro į mane.

Šįryt, kiek po devintos, pasigirdo pavojaus signalas. Pakeliui į bažnyčią ponia Brandsma pastebėjo aukštyn pilvais plūduriuojančias žuvis. Gal ir būtų buvę pamėginta apie tai nutylėti, bet Brandsma, eidama pas budinčią slaugę, kiekvienam sutiktam pliauškė apie žuvis. Ką tik į mano duris pasibeldė kaimynas: „Nepatikėsi, ką išgirdau...“

Jau dabar džiaugiuosi pokalbiais prie kavos.