2012 m. vasario 22 d., trečiadienis

Ar yra tokia šalis - smurtas?

Nuo meilės iki neapykantos - vienas žingsnis. Nors gal nereikia kalbėti net apie neapykantą ar kitus jausmus, o tiesiog žmogaus, kaip biologinės rūšies, kažkokį laukinį instinktą - agresiją, kuri, net jei tai tikrai instinktas, vistiek nepateisinamas.



Agresija  apibrėžiama kaip fizinis ar žodinis poelgis, kuriuo  siekiama kam nors sukelti skausmą. Ši sąvoka neapima  netyčinės žalos, pavyzdžiui,   autoavarijų, susidūrimų  šaligatvyje ir veiksmų, sukeliančių skausmą, kurio  negalima išvengti padedant žmonėms,  pavyzdžiui,  dantų gydymo ar pagalbos savižudžiams. Šia sąvoka apibūdinami smūgiai į veidą ir spyriai,   grasinimai ir užgauliojimai, netgi apkalbos ar pašaipos;  eksperimentuose -  tai galimybė rinktis, kokį skausmą  suteikti kitam, pavyzdžiui, kokio stiprumo elektros  smūgį skirti. Šia sąvoka apibūdiname ir turto niokojimą,  ir kitokį elgesį, kurio tikslas -  įskaudinti.
D. G. Meyers Socialinė psichologija. 






 Smurtas – tai veikimu ar neveikimu prieš
nukentėjusio asmens valią atliekamas tyčinis fizinis,
psichinis ar seksualinis smurtas arba kiti
smurto veiksmai kuriais jam sukeliama
fizinė, psichinė, seksualinė ar kita žala. 





 O kaip jaučiasi auka? Sukrečiančios istorijos...  išgyvenusiųjų ir pakeitusių gyvenimo tėksmę... Patyrusieji smurtą jau niekada nebus tokjie, kaip prieš šią patirtį, jų gyvenimas kinta, ir net galbūt negrįžtamai. Pateikiame ištrauką iš 2004 metais išleistos knygos,  kuri nepraranda aktualumo, ir vargu ar kada praras.

Deivas Pelzeris Vaikas be vardo: Atstumto vaiko noras išgyventi.- V., 2004.



Mano santykiai su mama staiga pasikeitė: nuo drausminimo ji perėjo prie bausmių. Kada egzekucija tapdavo nevaldoma, aš nebeturėdavau jėgų šliaužti, net jei tai būdavo vienintelis būdas išsigelbėti.
Vaikystėje mano balsą turbūt būdavo galima išgirsti iš toliau nei kitų. Ir man amžinai „sekdavosi": mane visada sugaudavo krečiantį kokią nors išdaigą, nors tiek mano broliai, tiek aš dažnai įvykdydavome tą patį „nusikaltimą". Iš pradžių mane pastatydavo į kampą miegamajame. Iki to laiko mamos jau pradėjau bijoti. Labai bijoti. Niekada jos neklausdavau, ar jau galiu eiti. Sėdėdavau ir laukdavau, kol kuris nors brolis užeis į kambarį ir jos paklaus, ar Deividas gali eiti žaisti.
Maždaug tuo metu mamos elgesys ėmė visiškai keistis. Kai tėvas būdavo darbe, ji kiauras dienas pragulėdavo ant sofos, apsirengusi tik chalatą, ir žiūrėdavo televizorių. Mama keldavosi tik tam, kad nueitų į tualetą, pasiimtų dar vieną taurę alkoholio ar pašildytų maisto likučius. Kai ji ant mūsų šaukdavo, jos balsas pasikeisdavo: iš auklėjančios motinos balso jis tapdavo piktos raganos rėkimu. Greitai nuo motinos balso mano nugara pagaugais eidavo. Netgi kai ji bardavosi ant kurio nors mano brolio, aš dumdavau į savo kambarį, ieškodamas kur pasislėpti ir tikėdamasis, kad ji greitai vėl atsiguls ant sofos, pasiims savo gėrimo taurę ir toliau žiūrės televizorių. Po kurio laiko pagal jos drabužius galėdavau spręsti, kokia manęs šiandien laukia diena. Su palengvėjimu atsidusdavau, kai išvysdavau mamą, išeinančią iš savo kambario gražia suknele ir pasidažiusią. Tomis dienomis ji visada šypsodavosi.
Kai mama nusprendė, kad „auklėjimas kampe" daugiau neduoda naudos, ji man paskyrė „gydymą veidrodžiu". Iš pradžių tai buvo neverta dėmesio bausmės forma. Mama paprasčiausiai pagriebdavo mane už galvos, trenkdavo į veidrodį ir tempdavo mano apsiašarojusį veidą slidžiu veidrodžio paviršiumi. Tada ji liepdavo be paliovos kartoti: „Esu blogas vaikas! Esu blogas vaikas! Esu blogas vaikas!" O paskui privalėdavau atsistoti prieš veidrodį ir žiūrėti į jį. Aš stovėdavau prispaudęs prie šonų rankas, svirduliuodavau pirmyn atgal ir su baime laukdavau momento, kai per televizorių vėl bus reklaminė pertraukėlė. Žinojau, kad tada motina greitai atitrepsens per koridorių pažiūrėti, ar aš vis dar atsisukęs į veidrodį, ir priminti, koks esu pasišlykštėjimo vertas vaikas. Kai mano broliai įeidavo į kambarį tuo metu, kai stovėdavau prieš veidrodį, jie pažiūrėdavo į mane, truktelėdavo pečiais ir grįždavo prie savo žaidimų. Tarsi manęs nė nebūtų. Iš pradžių jiems pavydėjau, bet paskui supratau, kad jie tik stengėsi išsaugoti savo kailį.
Kol tėvas būdavo darbe, motina bardavosi ir šaukdavo ant mūsų. Ji dažnai liepdavo visame name ieškoti kažko, ką ji pametė. Paieška paprastai prasidėdavo ryte ir trukdavo kelias valandas. Po kurio laiko motina mane ėmė siųsti ieškoti į garažą, kuris buvo po namu, kaip rūsys. Netgi ten drebėdavau iš baimės girdėdamas, kaip motina rėkia ant mano brolių.
Paieška tęsdavosi mėnesius, bet galiausiai motina išsirinko mane vienintelį, kuris privalėjo surasti jos daiktą. Kartą pamiršau, ko ieškau. Droviai jos paklausiau, ką turiu rasti. Motina, neatsikėlusi nuo sofos, užvožė man per veidą. Ji net nesiliovė žiūrėti per televizorių kažkokios pramoginės laidos. Kraujas pliūptelėjo man iš nosies, o aš pravirkau. Tada motina pagriebė servetėlių dėžutę nuo stalo, ištraukė vieną ir švystelėjo man panosėn.
- Kvaily tu puikiai žinai, ko ieškai! - ji šaukė. - O dabar eik ir surask!
Aš nubėgau į rūsį. Stengiausi sukelti kuo daugiau triukšmo, kad motina įsitikintų, kad karštligiškai vykdau jos paliepimus. Kai motinos užgaida „surask daiktą" tapo gana įprastu dalyku, pradėjau įsivaizduoti, kad man pavyko rasti tą dingusį daiktą. Matydavau save užbėgantį laiptais su savo radiniu, o motina mane pagiria, apkabina ir pabučiuoja. Aš taip pat įsivaizduodavau, kad mūsų šeima nuo to laiko ima gyventi laimingai. Tačiau taip ir neradau dingusių motinos daiktų, o ji niekada neleido man užmiršti, kad esu nemokša ir nevykėlis.
Dar būdamas mažas vaikas, pastebėjau, kad tomis dienomis, kai tėvas nedirbdavo, mamos elgesys nuo įprasto skyrėsi kaip diena ir naktis. Kai mama susisegdavo plaukus ir apsivilkdavo gražius darbužius, ji atrodydavo ramesnė. Man labai patikdavo, kai tėtis būdavo namie. Tada mama manęs nemušdavo, netaikydavo „gydymo veidrodžiu" ir nereikalaudavo ilgai ieškoti pamestų daiktų. Tėvas tapo mano gynėju. Kai jis eidavo į garažą dirbti savo darbų, aš sekdavau jam iš paskos. O kai jis, sėdėdamas ant mėgstamos kėdės, skaitydavo laikraštį, aš susiraitydavau jam prie kojų. Po vakarienės mes sutvarkydavome stalą, tėvas plaudavo indus, o aš šluostydavau. Žinojau, kad kol būsiu šalia jo, niekas manęs nenuskriaus.
Vieną dieną, ruošdamasis išeiti į darbą, jis padarė kažką tokio, kas mane baisiai sukrėtė. Jis atsisveikino su Ronu ir Stenu, o tada pritūpė, stipriai suėmė mane per pečius ir pasakė, kad esu geras. Mama stovėjo už jo nugaros sunėrusi rankas ir niūriai šypsojosi. Pažvelgiau tėvui į akis ir jau supratau, kad esu „blogas vaikas". Ledinis šiurpulys nubėgo mano kūnu. Norėjau jį apkabinti ir niekada nepaleisti, bet nespėjau. Jis atsistojo, apsisuko ir žengė durų link, netardamas nė žodžio.
Dave Pelzer darželyje

Po šitokio tėvo poelgio įtampa tarp manęs ir motinos kurį laiką, atrodo, buvo nuslūgusi. Kai tėtis būdavo namie, mes su broliais žaisdavome kambaryje arba kieme maždaug iki trečios valandos popiet. Tada mama įjungdavo televizorių ir mes žiūrėdavome animacinius filmus. Mano tėvams trečia popiet reiškė „laimingąją valandą". Tėtis sustatydavo ant virtuvės spintelės alkoholio butelius ir aukštas kokybiškas taures. Jis supjaustydavo citrinas bei žaliąsias citrinas ir sumesdavo juos į mažus dubenėlius šalia vyšnių stiklainio. Jie dažnai gerdavo nuo popietės iki vakaro, kai su broliais eidavome miegoti. Atsimenu, kaip stebėdavau juos, šokančius virtuvėje pagal muziką, sklindančią iš radijo. Jie tvirtai prisiglausdavo vienas prie kito ir atrodydavo tokie laimingi. Maniau, kad blogus laikus galiu užmiršti. Bet klydau. Blogi laikai tik prasidėjo.
Po mėnesio ar dviejų, vieną sekmadienį, kai tėtis buvo darbe, mes su broliais žaidėme kambaryje. Staiga koridoriuje išgirdome skubius motinos žingsnius. Ji šaukė ant mūsų. Ronas su Stenu nubėgo į svetainę pasislėpti. O aš tučtuojau atsisėdau ant kėdės. Su ištiestomis ir pakeltomis rankomis mama priėjo prie manęs. Kai ji artėjo, aš atlošiau kėdę į sieną. Greitai galva paliečiau sieną. Mamos akys buvo paraudusios ir blizgėjo, o jai iš burnos smirdėjo alkoholiu. Užsimerkiau, kai jos smūgiai ėmė tvatyti mano šonus. Bandžiau gintis: užsidengiau veidą rankomis, bet motina stipriai plėšė jas man nuo veido. Atrodė, kad smūgiai niekada nesiliaus. Pagaliau pakėliau kairę ranką ir užsidengiau veidą. Bet kai motina pagriebė mano ranką, ji prarado pusiausvyrą ir susvyravusi žengę žingsny atgal. Bandydama tvirtai atsistoti ant kojų, motina staigiai truktelėjo mano ranką. Išgirdau kažkokį trekštelėjimą, o po akimirkos pajutau stiprų skausmą petyje ir visoje rankoje. Iš išsigandusio motinos veido supratau, kad ir ji girdėjo tą garsą. Bet ji mane paleido, apsisuko ir nuėjo, lyg nieko nė nebūtų nutikę. Liūliavau ranką visas drebėdamas iš skausmo. Dar nespėjus man jos apžiūrėti, motina pakvietė pietų.
Aš šleptelėjau ant kėdės ir bandžiau valgyti. Norėjau pasiekti pieno stiklinę, bet kairė ranka manęs neklausė. Pirštus galėjau judinti, bet ranka tvinkčiojo ir atrodė be gyvybės ženklų. Pažvelgiau į motiną stengdamasis žvilgsniu prašyti pagalbos. Ji nekreipė į mane dėmesio. Supratau, kad tai labai blogai, bet buvau per daug išsigandęs ištarti nors žodį. Paprasčiausiai sėdėjau ir spoksojau į savo lėkštę. Galiausiai motina man leido pakilti nuo stalo ir liepė eiti miegoti anksčiau. Dar pridūrė, kad šią naktį miegočiau viršutinėje lovoje. Man pasirodė keista: juk visada miegodavau apačioje. Paryčiais pagaliau užmigau atsargiai laikydamas kairę ranką.
Ilgai nemiegojau. Mane pažadino motina. Ji paaiškino, kad naktį nuriedėjau nuo antro aukšto lovos. Kol ji vežė mane į ligoninę, atrodė baisiai dėl manęs sunerimusi. Gydytojai ji pasakojo, kaip nukritau nuo viršutinės lovos. Bet iš gydytojos žvilgsnio, kokiu ji mane nužvelgė, supratau, kad ji žino, jog tai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Aš buvau per daug išsigandęs, kad iškločiau visą tiesą. Namie motina tėvui papasakojo dar dramatiškesnę istoriją. Pagal naująją versiją, motina bandė pagauti mane ore, kol dar nebuvau atsitrenkęs į grindis. Kai sėdėjau motinai ant kelių ir klausiausi jos melo, supratau, kad mama serga. Bet mano baimė privertė laikyti liežuvį už dantų. Nelaimingas atsitikimas tapo mūsų paslaptimi. Man pasidarė aišku, kad jeigu kam nors prasitarsiu, kitas „nelaimingas atsitikimas" bus dar baisesnis.
Mokykla man buvo tikras išsigelbėjimas. Jaučiausi toks laimingas galėdamas būti kuo toliau nuo motinos. Per pertraukas siausdavau kaip laukinis. Aš perbėgdavau akimis per medžio žieve nuklotą kiemą, dairydamasis naujų rizikingų nuotykių, kuriuos galėčiau patirti. Labai lengvai susidraugaudavau ir taip džiaugiausi, kad galiu lankyti mokyklą. Vieną vėlyvo pavasario dieną, kai po pamokų grįžau namo, mama įstūmė mane į miegamąjį. Ji mane apšaukė ir pareiškė, kad lieku antriems metams pirmoje klasėje, nes esu blogas vaikas. Negalėjau suprasti. Iš visų bendraklasių aš juk turėjau daugiausia „linksmų veidelių". Aš klausiau mokytojos ir jaučiau, kad jai patinku. Bet motina ant manęs klykė, kad aš užtraukiau gėdą mūsų šeimai ir privalau būti griežtai nubaustas. Ji nusprendė, kad man jau niekada nebus galima žiūrėti televizoriaus. Nuo tada negaudavau vakarienės ir privalėdavau padaryti visus namų ruošos darbus, kokie tik motinai šaudavo į galvą. O dar kartą viską apgalvojusi, motina nusiuntė mane į garažą, kur privalėjau stovėti ir laukti, kada ji man leis eiti miegoti.
Tą vasarą pakeliui į stovyklavietę be jokio įspėjimo motina mane išsodino tetos Džousės namuose. Niekas man apie tai anksčiau nieko nesakė, todėl negalėjau suprasti kodėl. Jaučiausi kaip išmestas. Mūsų mašina tolo, o aš likau vienas. Man buvo taip liūdna. Viduje atsivėrė tuštumą. Bandžiau pabėgti iš tetos namų. Norėjau surasti šeimą. Ir dėl kažkokių keistų priežasčių norėjau būti su motina. Toli nenubėgau, o teta vėliau pranešė motinai apie mano sumanymus. Kai tik tėvas išėjo į darbą visai parai, aš atsiėmiau už savo nuodėmę. Motina mane mušė, trankė kumščiu ir spardė tol, kol susmukau ant grindų. Bandžiau paaiškinti, kad pabėgau todėl, kad norėjau būti su ja ir savo šeima. Mėginau jai pasakyti, kad ilgėjausi jos, bet motina neleido man šnekėti. O kai pravėriau burną dar kartą, ji nulėkė į vonią, pagriebė muilą ir grįžusi sugrūdo man į gerklę. Nuo to laiko galėdavau šnekėti tik tada, kai man liepdavo.
Grįžti į pirmą klasę buvo tikra palaima. Mokėjau pagrindinius dalykus ir tuoj pat buvau pripažintas klasės genijumi. Kadangi buvau paliktas antriems metams, dabar kartu su Stenu buvome pirmokai. Per pertraukas bėgdavau pas Steną į klasę pažaisti. Mokykloje buvome geriausi draugai. Namie, abu žinojome, motina to niekada neleistų.
Po kelių mėnesių motina tapo tikra slaptąja jaunųjų skautų vadove. Kai tik pas mus namie būdavo kitų vaikų, su jais motina elgdavosi kaip su karaliais. Vaikai man ne kartą prisipažindavo, kad labai norėtų turėti tokią mamą kaip mano. Niekada neatsiliepiau į tokias jų kalbas, bet mintyse svarsčiau, ką gi jie pamanytų, jeigu žinotų visą tiesą. Vadovės pareigas motina ėjo kelis mėnesius. O tada ji metė šį užsiėmimą, ir aš pajutau palengvėjimą. Dabar trečiadienio susirinkimai vykdavo kitų vaikų namuose ir aš galėdavau pas juos nueiti.
Vieną trečiadienį, grįžęs po pamokų, užsivilkau savo mėlynai geltonos spalvos jaunojo skauto uniformą. Namie buvo tik motina. Iš jos veido išraiškos supratau, kad ji įsiutusi. Trenkusi mano veidą į miegamojo veidrodį, pagriebė mane už rankos ir nusitempė prie mašinos. Pakeliui į mūsų slaptųjų susirinkimų vadovės namus motina man paaiškino, ką ji man padarys, kai parvažiuosim namo. Aš net šoktelėjau iš vietos, norėdamas prisispausti prie priekinių automobilio durelių, bet tai nepadėjo. Ji ištiesė ranką per sėdynę, sugriebė mano smakrą ir prisitempė mano galvą prie savosios. Motinos akys buvo pasruvusios krauju, o jos balsas skambėjo lyg apsėstosios. Kai atvykome prie susirinkimų vadovės namų, verkdamas nubėgau prie durų. Verkšlendamas išlemenau, kad buvau blogas vaikas ir todėl negaliu dalyvauti susirinkime. Vadovė mandagiai nusišypsojo ir pasakė, kad ji manęs laukia kitame susirinkime. Tai buvo paskutinis kartas, kai ją mačiau.
Kai grįžome namo, motina man liepė nusivilkti drabužius ir atsistoti priešais virtuvės viryklę. Drebėjau iš baimės ir sutrikimo. Pasirodo, ji atskleidė slaptą mano nusikaltimą. Motina man pasakė, kad per pietų pertrauką ji dažnai atvažiuodavo į mokyklą pažiūrėti, kaip mes su broliais žaidžiame. O vieną dieną ji matė, kaip aš žaidžiau ant žolės, ką jos taisyklės griežtai draudė. Bet aš žinojau, kad motina klysta. Kaip atpildą už tai, kad laikiausi motinos taisyklių ir sakiau tiesą, gavau stiprų smūgį kumščiu į veidą.
Tada motina ištiesė ranką prie dujinės viryklės degiklių ir juos užžiebė. Ji man paaiškino, kad skaitė straipsnį apie vieną motiną, kuri savo sūnų už melagystes pasodino ant karštos viryklės. Staiga persigandau. Man atėmė žadą, kojos pradėjo drebėti. Troškau išnykti. Užsimerkiau tikėdamasis, kad motina išgaruos. Mano mąstymas užsiblokavo iš karto, vos tik pajutau motinos pirštus, sugriebusius mano ranką tarsi spaustuvų gniaužtais.
-      Per tave mano gyvenimas pavirto tikru pragaru! - ji tyčiojosi. - Pats laikas, kad ir tu sužinotumei, kaip atrodo pragaras!
Pagriebusi mano ranką, motina įkišo ją į geltonai mėlyną liepsną. Atrodė, kad oda tuoj sutrūkinės nuo karščio. Užuodžiau nusvilusių apdegusios rankos plaukelių kvapą. Kad ir kaip besistengiau, negalėjau ištraukti rankos iš motinos gniaužtų. Galiausiai parpuoliau kniūbsčias ant grindų. Ėmiau pūsti ranką, bandydamas ją atvėsinti.
-      Kaip blogai, kad dabar nėra tavo nusigėrusio tėvo ir kad jis negali tavęs išgelbėti, - ji iškošė pro dantis.
Tada motina man paliepė užsiropšti ant įjungtos viryklės ir atsigulti ant liepsnos, o ji žiūrės, kaip degu. Priešinausi verkdamas ir maldaudamas. Buvau toks išsigandęs, kad prieštaraudamas trypiau kojomis. Bet motina vis tiek reikalavo, kad užlipčiau ant viryklės. Žvelgiau į liepsnas melsdamas, kad tučtuojau pasibaigtų dujos.
Suaugęs Dave Pelzer

Staiga supratau, kad kuo ilgiau laikysiuos atokiai nuo viryklės, tuo labiau padidinsiu savo galimybes išlikti gyvam. Iš skautų susirinkimo greitai turėtų grįžti mano brolis Ronas. Motina niekada taip keistai nesielgia, kai namie dar kas nors yra. Kad išlikčiau gyvas, turėjau laimėti laiko. Vogčiomis dirstelėjau į laikrodį už nugaros. Ilgoji rodyklė, atrodė, net nejudėjo iš vietos. Kad užimčiau motinos dėmesį, verkšlendamas ėmiau jai uždavinėti klausimus. Bet tai ją dar labiau siutino. Ant mano galvos ir krūtinės pasipylė smūgių kruša. Kuo motina mane daugiau talžė, tuo man darėsi aiškiau, kad laimėjau. Bet kas galėjo būti geriau, nei sudegti ant viryklės.
Galiausiai išgirdau, kaip plačiai atsivėrė paradinės durys. Grįžo Ronas. Mano širdį užplūdo palengvėjimas. Motinos veidas pabalo. Ji suprato, kad pralaimėjo. Kelioms akimirkoms motina suakmenėjo. O aš tuo pasinaudojau: pagriebiau drabužius ir nudūmiau į garažą, kur greitai apsirengiau. Stovėjau atsirėmęs į sieną ir žliumbiau tol, kol supratau, kad tai aš ją nugalėjau. Tai aš laimėjau kelias brangias minutes. Aš pasinaudojau savo galva, kad išgyvenčiau. Aš laimėjau! Pirmą kartą gyvenime.
Stovėjau vienas drėgname ir tamsiame garaže. Tik dabar supratau, kad galiu išlikti gyvas. Nusprendžiau pasinaudoti bet kokia taktika, kuri tik man šaus į galvą, kad įveikčiau motiną ir išsigelbėčiau nuo nesveikos jos aistros. Supratau, kad jeigu aš noriu išgyventi, privalau numatyti viską. Negalima daugiau verkti kaip bejėgiam kūdikiui. Kad išlikčiau gyvas, privalau jai nepasiduoti. Tą dieną pasižadėjau, kad niekada daugiau gyvenime šitai bjaurybei nesuteiksiu malonumo ir nemaldausiu, kad liautųsi mane mušti.
Šaltame garaže visas drebėjau iš baisaus įniršio ir stiprios baimės. Laižiau apdegusią tvinksinčią ranką, stengdamasis numalšinti skausmą. Norėjau klykti, bet negalėjau suteikti motinai malonumo klausytis mano verksmo. Aukštai iškėliau galvą. Girdėjau, kaip viršuje motina kalbasi su Ronu. Ji prisipažino, kad labai juo didžiuojasi ir kad jai nėra reikalo nerimauti, jog Ronas galėtų tapti toks pat kaip Deividas - blogas vaikas.

Skaitykite taip pat:


Mokslinė literatūra:



  1. Gilligan, James Smurto prevencija. - Vilnius : Eugrimas, 2002. – 151 p.
  2. Gilligan, James Smurtas : apmąstymai apie nacionalinę epidemiją  - Vilnius : Vaga, 2007. - 302 p.
  3. Büttner, Christian Gyvename su agresyviais vaikais : svarbūs patarimai tėvams ir auklėtojams . - Vilnius : Presvika, 1998. - 158 p.
  4. Rumpf, Joachim Rėkia, pešasi, viską gadina : kaip elgtis su agresyviais vaikais. - Kaunas : Šviesa, 2004. - 111 p.
  5. Teisiniai ir praktiniai patarimai moterims, patyrusioms prievartą šeimoje : informacinė medžiaga / Vilnius : UAB "Petro ofsetas", 2004. - 75 p.
  6. Teisiniai medicininiai smurto aspektai : monografija / Lietuvos teisės universitetas. - Vilnius : LTU Leidybos centras, 2002. - 333 p.
  7. Praktiniai patarimai smurtą patyrusioms moterims. - Vilnius : Deiva, 1999 (Vilnius : Spauda). – 55 p.
  8. Herman, Judith Lewis (1942-) Trauma ir išgijimas : prievartos pasekmės - nuo buitinio smurto iki politinio teroro. - Vilnius : Vaga, 2006. - 375 p.
  9. Rincon-Robichaud, Maria-Guadalupe (1950-) Vaikas kenčia pažeminimus mokykloje. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, 2007. - 142 p.
  10. Žižek, Slavoj (1949-) Smurtas. - Vilnius : DEMOS kritinės minties institutas, 2010. - 232 p.


Grožinė literatūra:

  1. Hayden, Torey L. Mergaitė vaiduoklis : tikra istorija apie išgelbėtą mergaitę. - Kaunas : Jotema, 2011. - 414 p.
  2. Hayden, Torey L. Mergaitė. - Kaunas : Jotema, 2010. - 318 p.
  3. Guénard, Tim Stipriau už neapykantą. - Vilnius : Katalikų pasaulis, 2001. - 278 p.
  4. Picoult, Jodi Dešimtasis ratas. - Vilnius : Alma littera, 2008. - 348 p.
  5. Picoult, Jodi Devyniolika minučių. - Vilnius : Alma littera, 2008. - 554 p.

Paaugliams:

  1. Reuter, Bjarne Busterio pasaulis. - Vilnius : Alma Littera, 1998. – 141 p.
  2. Sachar, Louis Berniukas be veido. - Vilnius : Alma littera, 2006. - 207 p.
  3. Cann, Kate Šuolis : kartais privalai žengti ryžtingą žingsnį… - Vilnius : Gimtasis žodis, 2006. - 173 p.
  4. Železnikovas V., Baidyklė. - Vilnius : Vyturys, 1987.-166 p.

Komentarų nėra: