Habemus Papam. Argentina

Turime Popiežių!

Ilgos laukimo valandos ir labai ankstyvi ir netikėti "Fumato! Dūmai!". Vėl laukimo valanda, kol visas pasaulis sužinos, kas dabar Ašarų kambaryje.

Užsidegančios šviesos, aiktelėjimai minioje, kai kažkas prieina prie durų, už besiplaikstančios užuolaidos, kai paskelbiamas vardas - Jorge Mario Bergolio, kuris nuo šiol vadinsis Popiežiumi Pranciškumi.

Tai vardas, kurio popiežiai iki šiol nesirinko. Vardas, kuris žymi šventąjį, įkūrusį pirmąjį vienuolyną, išėjusį už vienuolyno sienų. Vargšų globėjas. Gyvūnų globėjas. Socialinio teisingumo ieškotojas.  Taip pat ir Pranciškus Ksaveras, vienas jėzuitų ordino steigėjų, misionierius Rytų šalyse.

Naujasis popiežius vienuolis jėzuitas. Na kaipgi šioje vietoje nerasi sąsajų su Lietuva? Šis ordinas įkūrė Vilniaus universitetą.

Italų emigrantų sūnus. Taigi - mokantis būti savu tarp svetimų.

Pirmasis ne europietis (beveik) po 1200 metų.  Bent nominaliai - Argentinos pilietis, taigi - pirmasis iš Amerikos žemyno.

Buvome už geležinės uždangos, tad nemačiau Jono Pauliaus II pirmųjų žodžių, išrinkto popiežiumi, bet jeigu ir galiu su kuo nors lyginti šį naująjį Popiežių, tai su juo. Šiltas, paprastas. Ir jaudinantis. Nepatekęs į 10 potencialių kandidatų sąrašą.

Gimęs 1936 metų gruodžio 17 d., taigi jau vyresnės kartos žmogus, pakankamai konservatyvus, nors sakoma, kad konklavoje atstovavo liberaliajam sparnui. Iš vardo pasirinkimo, ankstesnio gyvenimo būdo tikėtina, kad ypatingą dėmesį skirs socialiniams klausimams, skurdo problemoms.

Kaip rašoma laikraštiniuose straipsniuose - pratęsime ryt. Kol pateksiu į darbą, bus laiko apmąstymams, kuri iš minėtų Popiežiaus žymių bus patraukliausia literatūros pristatymui.

Pratęsime. Pasirinkimas paprastas - komentaruose jau nuskambėjo autorius, kurio knygas naujasis popiežius labiausiai vertina - Jorge Luis Borges (Chorche Luis Borches), be abejo. 

 

Skaitysime novelę "Gvajakilis" iš rinkinio "Broudžio pranešimas"  
Jorge Luis Borges. Smėlio knyga : smulkioji proza /iš ispanų kalbos vertė ir komentarus parengė Lina Rybelis. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006 (Kaunas : Spindulys). - 383 p.

Gvajakilis¹

 

Jau nepamatysiu, kaip Igeroto viršūnė dvejinsis Ramiosios įlankos vandenyse, nenuvyksiu į Vakarų provinciją² ir bibliotekoje, kurią, sėdėdamas Buenos Airėse, įsivaizduoju įvairiais rakursais ir kuri, be abejo, turi savo konkretų pavidalą ir savo tirštėjančius šešėlius, neiššifruosiu Bolivaro laiško.

Perskaitau šią pastraipą, kad parašyčiau kitą, ir pats stebiuosi jos stiliumi, melancholišku ir įmantriu. Ko gero, negali kalbėti apie tą Karibų respubliką nepasiduodamas, tegu ir netiesiogiai, didingo paties žymiausio jos istoriko, kapitono Jozefo Korzeniovskio³, stiliui, bet mano atveju priežastis yra kita. Pirmąją pastraipą man padiktavo vidinė paskata suteikti patetišką toną vienam gana slogiam, bet veikiau banaliam epizodui. Pamėginsiu kuo sąžiningiau papasakoti apie tą nutikimą - gal tai padės man jį suprasti. Be to, pripažindamas įvykį iš veikėjo tampi liudininku, kažkuo, kas jį stebi, pasakoja apie jį, ir jau nesi jo dalyvis.



Su manim tai nutiko praėjusį penktadienį, tame pačiame kambaryje, kur dabar rašau, ir tą pačią vakarinę valandą, tik šiandien kiek vėsiau. Žinau, kad mums būdinga užmiršti nemalonius dalykus, todėl noriu aprašyti savo pokalbį su Pietų universiteto daktaru Eduardu Cimermanu anksčiau negu jis nugrims užmarštin. Kol kas mano prisiminimai dar labai gyvi.

Popiežius su tėvais ir broliais bei seserimis

Mano pasakojimas nebus suprantamas, jei bent prabėgom nepaminėsiu įdomaus kai kurių Bolivaro laiškų, rastų daktaro Aveljanoso⁴ archyve, likimo; paties Aveljanoso Penkiasdešimties savivalės metų istoriją, laikomą dingusia visiems žinomomis aplinkybėmis, suieškojo ir 1939 metais išleido jo anūkas, daktaras Rikardas Aveljanosas. Pasak atsiliepimų, mano surinktų iš įvairių leidinių, šie laiškai nežadina didesnio susidomėjimo, išskyrus laišką, parašytą Kartachenoje 1822 metų rugpjūčio 13 dieną; laiške Išvaduotojas pasakoja savo susitikimo su generolu San Martino detales. Vargu, ar reikia pabrėžti šio dokumento vertę - jame Bolivaras, tegu ir iš dalies, atskleidė, kas įvyko Gvajakilyje. Daktaras Rikardas Aveljanosas, atkaklus oficialiosios versijos priešininkas, atsisakė perduoti šį laiškų rinkinį Istorijos akademijai ir pasiūlė jį kelioms Lotynų Amerikos valstybėms. Mūsų ambasadoriaus, daktaro Melasos, pagirtino uolumo dėka Argentinos vyriausybė pirmoji sutiko priimti šį nesavanaudišką pasiūlymą. Buvo susitarta, kad įgaliotas asmuo atvyks į Sulaką⁵, Rytų valstybės sostinę, ir nukopijuos laiškus, kad išleistų juos čia, Argentinoje. Mūsų universiteto - jame aš einu Amerikos istorijos ordinarinio profesoriaus pareigas - rektorius maloningai rekomendavo ministrui paskirti mane šios misijos vykdytoju; taip pat už mane daugmaž vienbalsiai nubalsavo Nacionalinė istorijos akademija - esu jos narys. Jau buvo paskirta audiencijos pas ministrą data, kai sužinojome, kad Pietų universitetas, - esu linkęs manyti, nežinojęs apie šį sprendimą, - pasiūlė daktaro Cimermano kandidatūrą.

Metro stotyje, pakeliui į vyskupijos rūmus.
Kardinolas važinėjo visuomeniniu transportu.
Ir aišku - gėrė matę.

Kalbama, kaip tikriausiai skaitytojas žino, apie užsienio istoriką, Trečiojo Reicho išvarytą iš gimtosios šalies ir tapusį Argentinos piliečiu. Iš jo darbų, be abejo, vertų dėmesio, man pavyko susipažinti tik su semitiškos Kartaginos valstybės apologija, nes palikuonys apie ją sprendžia remdamiesi romėnų istorikų, jos priešų, liudijimais ir savotiška esė, teigiančia, kad vyriausybė neturi būti prašmatnus ir jausmingas spektaklis. Sis argumentas susilaukė ryžtingo Martino Haidegerio atkirčio: pateikęs dienraščių antraščių fotokopijas, jis įrodė, kad šiuolaikinis valstybės vadovas, toli gražu ne anonimas, o protagonistas, choregas, šokantis Dovydas⁶, kumetiškai atkartojantis savo tautos dramą, apsuptas teatro pompos ir nedvejojantis griebtis retorinių hiperbolių. Taip pat jis įrodė, kad Cimermano kilmė - hebraiška, kad nepasakytų žydiška. Ši garbiojo egzistencialisto publikacija tapo tiesiogine mūsų svečio tremties ir veiklos sferos pakeitimo priežastimi.



Cimermanas, be abejo, atvyko į Buenos Aires, kad susitiktų su ministru; pastarasis, tarpininkaujant sekretoriui, pasiūlė man asmeniškai pasikalbėti su Cimermanu ir išsiaiškinti padėtį, kad būtų išvengta negražaus dviejų universitetų konflikto. Savaime suprantama, aš sutikau. Grįžęs namo, sužinojau, kad skambino daktaras Cimermanas ir pranešė, jog ateisiąs šeštą valandą vakaro. Kaip žinoma, aš gyvenu Čilės gatvėje. Lygiai šeštą pasigirdo skambutis. 

Kardinolas pakeliui į konklavą.

Aš pats, vaizduodamas paprastą respublikoną, atidariau duris ir nuvedžiau svečią į savo kabinetą. Pakeliui jis stabtelėjo pasigrožėti patiju - baltos ir juodos plytelės, pora magnolijų ir baseinas pažadino jo iškalbą. Jis niekuo ypatingai neišsiskyrė: vyresnis nei keturiasdešimties, tik galva didoka. Jo akis slėpė tamsūs akiniai; jis kartais nusiimdavo juos ir vėl užsidėdavo. Kai sveikinomės, aš patenkintas pastebėjau, jog esu aukštesnis, tačiau iškart dėl to susigėdau - juk kalbama ne apie fizinę ar juolab moralinę dvikovą, bet apie mise au point^7,  tegu ir nesmagų. Prastas iš manęs stebėtojas, tačiau prisimenu tai, ką vienas poetas negrabiai, bet suvokdamas esmę apibūdino „keverziškom drapanom". Taip ir matau šį ryškiai mėlyną kostiumą su besaike sagų ir kišenių. Jo kaklaraištis priminė slankius iliuzionistų mazgus, tvirtinamus dviem sąsagom. Rankoje jis laikė odinį portfelį, tikriausiai prikimštą dokumentų. Nešiojo trumpus kariškus ūselius; kai per pokalbį užsidegė cigarą, aš pajutau, jog šis veidas turi per daug bruožų. Trop meuble⁸ tariau sau.

Žodžių eiliškumas netikslingai išpučia jais pažymimus dalykus, mat kiekvienas žodis užima tam tikrą puslapio vietą ir tam tikrą skaitytojo minčių akimirką; išskyrus mano išvardytus įprastus bruožus šis žmogaus veidas žadino mintis apie nelengvą praeitį.

Mano kabinete kabo ovalus Nepriklausomybės karuose dalyvavusio prosenelio portretas ir kelios įstiklintos spintelės su kardais, ženklais ir vėliavom. Jam parodžiau šias šlovingas relikvijas su keliais paaiškinimais; jis greitomis apžiūrinėjo jas tarsi iš pareigos ir užbaigdavo mano komentarus gan įžūliu tonu, - mano galva, nesąmoningai, mašinaliai. Pavyzdžiui, jis pasakė:

-      Teisingai. Chunino mūšis, 1824 metų rugpjūčio 6 diena. Chuarezo kavaleristų ataka.

-      Suarezo, - pataisiau aš.

Įtariu, kad jis tyčia suklydo. Rytietiškai iškėlęs į viršų rankas, šūktelėjo:

-      Mano pirmoji klaida ir turbūt ne paskutinė. Mintu tekstais ir klumpu, užtat jūsų širdyje visa ta įdomi praeitis - gyvų gyva. Garsą v jis tarė beveik kaip f.

Tokios liaupsės man nepatiko. Knygos labiau jį sudomino. Jis meiliai apžiūrinėjo pavadinimus ir, pamenu, pasakė:

-      A. Šopenhaueris, visados įtariai žvelgęs į istoriją... Tą patį Grizbacho⁹ leidimą aš turėjau Prahoje. Maniau pasensiąs šių patogių tomelių draugijoje, tačiau kaip tik istorija, įsikūnijusi į vieną beprotį, išvarė mane iš tų namų ir miesto. Ir štai aš čia, su jumis, Amerikoje, jūsų jaukiuose namuose...

Jis kalbėjo laisvai, bet ne visai taisyklingai; kiek juntamas vokiškas akcentas neblogai derėjo su švepla ispanų s.

Mes jau buvom atsisėdę, ir aš pasinaudojau jo replika, kad pereičiau tiesiai prie reikalo.

-      Čionai istorija gailestingesnė, - tariau aš. - Viliuosi mirti šiuose namuose, kuriuose gimiau. Čionai mano prosenelis atsivežė savo špagą, pasidarbavusią Amerikoje, čionai aš mąsčiau apie praeitį ir rašiau savo knygas. Galiu bemaž teigti, kad niekad nesu palikęs šios bibliotekos, tačiau dabar galų gale išeisiu iš čia, kad pamatyčiau kraštus, kuriais keliaudavau tik žemėlapiuose.

Ir pasistengiau šypsena sušvelninti tikėtiną gražbylystės perteklių.

-      Jūs turit omeny vieną Karibų respubliką? - paklausė Cimermanas.

-      Būtent. Dėl šios artimiausios kelionės aš ir turiu garbės jus priimti, - atsakiau aš.

Trinidada atnešė mums kavos. Aš tęsiau, lėtai ir ryžtingai:



Reta nuotrauka. iš kairės:
Benediktas XVI, Pranciškus, Jonas Paulius II

-      Manau, jūs jau žinote, kad ministras pavedė man perrašyti Bolivaro laiškus, atsitiktinai rastus daktaro Aveljanoso archyve, ir  parašyti jiems pratarmę. Ši misija laimingu likimo lėmimu vainikuoja visą mano gyvenimo darbą, darbą, kuris vienaip ir kitaip įaugęs man į kraują.

Man palengvėjo pasakius tai, ką turėjau pasakyti. Cimermanas, regis, negirdėjo manęs; jo akys žvelgė ne į mane, bet į knygas už mano nugaros. Nežymiai linktelėjęs, jis iškilmingai tarė:

- Taip, į kraują. Jūs apsigimęs istorikas. Jūsų tauta klajojo Amerikos platybėmis ir dalyvavo didžiuose mūšiuose, o mano tauta, skendinti nežinomybėje, dar tik ruošiasi palikti getą. Istorija jums, pasak jūsų iškalbingų žodžių, įaugusi į kraują; jums gana įsiklausyti į jos slaptą balsą. O aš gi, priešingai, esu priverstas važiuoti į Sulaką, nagrinėti tekstus, galbūt netikrus. Patikėkit, daktare, aš pavydžiu jums.

Nei iššūkio, nei pašaipos nebuvo girdėti jo žodžiuose; jie tik liudijo valią, primetančią sau ateitį, tokią pat neišvengiamą kaip ir praeitis. Stiprūs buvo ne jo argumentai; galia slypėjo žmoguje, o ne dialektikoje. Pamokomu tonu Cimermanas lėtai kalbėjo toliau:

Buenos Airių katedra

- Bolivaro (atleiskite, San Martino) atžvilgiu jūsų nuostata, garbusis metre, yra gerai žinoma. Votre siege est fait¹⁰. Aš dar neskaičiau minėtojo Bolivaro laiško, tačiau neišvengiama ar protinga manyti, jog Bolivaras parašė jį norėdamas pasiteisinti. Šiaip ar taip, šis išbūgnytas laiškas atskleis mums tai, ką galėtume vadinti „Bolivaro sritimi", o ne „San Martino sritimi". Laišką išspausdinus, teks jį vertinti, analizuoti, kritiškai sijoti ir, jei būtina, atmesti. Šiai galutinei ekspertizei nėra tinkamesnio kandidato nei jūs ir jūsų lupa. Ar skalpelis, lancetas, jei mokslinis tikslumas to reikalaus! Kartu leiskite pridurti, jog laiško leidėjo vardas nuo šiol visad siesis su laišku. O toks ryšys jums visai nepageidautinas. Juk publika yra daltonike.

Argentinietis be futbolo? Taip nebūna!

Dabar suprantu, jog tolesnis mūsų pokalbis buvo beprasmis. Ko gero, ir tuomet tai jutau, bet nenorėdamas prieštarauti, nusitvėriau šios pastabos ir paklausiau, ar iš tiesų jis manąs, jog laiškai esą neautentiški.

-      Tegu jie rašyti Bolivaro ranka ir stiliumi, - atsakė jis, - bet tai nereiškia, kad jų žodžiuose slypi tiesa. Gal Bolivaras norėjo apgauti savo adresatą, gal tiesiog apsigavo pats. Jūs, istorikas, mąstytojas, geriau negu aš žinote, jog paslaptis glūdi pačiuose mumyse, o ne žodžiuose.

Jo išpūstos banalybės mane suerzino, ir aš sausai pažymėjau, kad mus supančioje paslaptyje Gvajakilio susitikimas, kuriame San Martinas atsižadėjo savo ambicingų planų ir Amerikos likimą atidavė į Bolivaro rankas, taip pat yra tyrinėjimų verta mįslė.

-      Tų versijų per akis... - atsakė Cimermanas. - Vieni spėja, kad San Martinas pateko į spąstus; kiti, tarkim, Sarmiento¹¹, kad jis, išėjęs europinę karo mokyklą, pasimetė žemyne, kurio niekad nesuprato, treti, daugiausia argentiniečiai, viską aiškina jo pasiaukojimu, ketvirti - nuovargiu. Esama ir tokių, kurie kalba apie slaptą kažkokios masonų ložės¹² įsakymą.

Aš pasakiau, kad šiaip ar taip būtų įdomu atkurti tikrus žodžius, kuriais persimetė Peru Protektorius ir Išvaduotojas. Cimermanas pareiškė: 

Gatvė. Linksma?

-      Galbūt jie kalbėjosi pačiais paprasčiausiais žodžiais. Du žmonės susitinka akis į akį Gvajakilyje; jei vienas paėmė viršų, vadinasi, stipresnė buvo jo valia, o ne dialektiniai sofizmai. Kaip matote, aš nepamiršau savojo Šopenhauerio.

Ir šyptelėjęs pridūrė:

-      Words, Words, Words¹³. Šekspyras, neprilygstamas žodžių meistras, juos niekino. Gvajakilyje, Buenos Airėse ar Prahoje žodžiai visada reiškia mažiau nei asmenybė.

Tą akimirką pajutau, jog su mumis kažkas vyksta ar, tiksliau sakant, jau įvyko. Kažkaip mes tapome kiti. Sutemos smelkėsi į kambarį, bet aš nedegiau lempų. Kone spėtinai paklausiau:

-      Jūs iš Prahos, daktare?

-      Buvau iš Prahos, - atsakė jis. Vengdamas pagrindinės temos, pažymėjau:



La Boka.

-      Tikriausiai keistas miestas. Jo nepažįstu, bet pirmoji mano skaityta vokiška knyga buvo Meirinko¹⁴ Golemas¹⁵.

-      Vienintelė verta paminėti Gustavo Meirinko knyga, - atsakė Cimermanas. - Kitų geriau ir nesklaidyti — prasta literatūra ir dar prastesnė teosofija. Vis dėlto keista Prahos aura gaubia šią sapnų, persiliejančių su kitais sapnais, knygą. Prahoje viskas keista arba, jei jums geriau, nieko nėra keista. Ten bet kas gali nutikti. Tas pats jausmas mane vakarais užplūsta Londone.

- Jūs kalbėjote apie valią, - prabilau aš. - Mabinogione¹⁶ du karaliai kalvos viršūnėje žaidžia šachmatais, o slėnyje grumiasi jų kariai. Vienas iš karalių laimi partiją; bemat atšuoliuoja žygūnas ir praneša, jog antrojo karaliaus kariauna sumušta. Žmonių mūšis buvo mūšio šachmatų lentoj atspindys.

-      Aha, magiškas veiksmas, - pasakė Cimermanas.

-      Arba valios apraiška dviejose skirtingose plotmėse, - atsakiau aš. - Kita keltų legenda pasakoja apie dviejų garsių bardų varžybas. Vienas, pritardamas sau arfa, dainuoja nuo ryto aušros iki vakaro žaros. Jau suspindus žvaigždėms ar mėnuliui, jis perduoda arfą kitam. Sis padeda arfą į šalį ir atsistoja. Pirmasis prisipažįsta esąs nugalėtas.

-      Kokia erudicija, kokia sintetinio mąstymo galia! – šūktelėjo Cimermanas.

Ir apsiraminęs pridūrė:

-      Turiu pripažinti, kad visai, visiškai neišmanau bretonų sakmių. Jūs tarytum dienos šviesa aprėpiat Vakarus ir Rytus, o aš pats esu įspraustas į kartaginišką kampą, kurį dabar papildau Amerikos istorijos trupiniais. Viso labo esu sistemintojas.

Jo balse skambėjo judėjiškas ir vokiškas nuolankumas, bet aš jaučiau, kad jam nieko nereiškia pripažinti mano pranašumą ir man pataikauti, juolab kad jo buvo viršus.

Jis paprašė manęs nesirūpinti jo kelionės formalumais. („Lygtuvėmis" - tokį klaikų žodį jis pavartojo.) Paskui išsitraukė iš portfelio ministrui adresuotą laišką, kuriame aš išsakiau savo atsisakymo priežastis ir neginčijamus daktaro Cimermano nuopelnus, ir įspraudė man į ranką parkerį, kad pasirašyčiau. Kai jis dėjosi į portfelį laišką, spėjau pamatyti lėktuvo bilietą reisu Eseisa - Sulakas.

Išeidamas jis stabtelėjo prie Šopenhauerio tomelių ir tarė:

-      Mūsų mokytojas, mūsų abiejų mokytojas laikėsi nuomonės, jog nėra atsitiktinių veiksmų. Jeigu jūs liekate šiuose namuose, vadinasi, giliai širdyje norite pasilikti. Gerbiu jūsų valią ir dėkoju.

Neprataręs nė žodžio, aš priėmiau šią paskutinę išmaldą. Nulydėjau jį iki laukujų durų. Atsisveikindamas jis mestelėjo:

-      Nuostabi kava.

Perskaitinėju šias nerišlias frazes, paskui įmesiu jas į ugnį. Taip, susitikimas buvo trumpas. Jaučiu, jog daugiau nieko neberašysiu. Mon siege estfait¹⁷.

 

 

 

Komentarai

1     Gvajakilis (isp. Guayaquil) - Ekvadoro miestas, didelis jūrų uostas, įkurtas

1536 m. 1822 m. birželio 26-27 d. jame vyko slaptos S. Bolivaro ir J. San Martino derybos, po kurių San Martinas atsistatydino ir perdavė savo kariuomenę S. Bolivaro žinion. Pasitraukimo priežastys lig šiol nėra žinomos.

2     Igerota (isp. Higuerota), Ramioji įlanka (isp. Golfo Placido), Vakarų provincija (isp. Estado occidental) yra išgalvotos Kostagvanos respublikos pavadinimai J. Conrado romane Nostromas (Nostromo, 1904).

3     Josef Teodor Konrad Korzeniowski - tikroji lenkų kilmės anglų rašytojo Josepho Conrado (1857-1924) pavardė.

4     Jose Avellanos - J. Conrado romano Nostromas personažas, apibūdinamas

BROUD kaip valstybės veikėjas, poetas, kultūringas žmogus ir Penkiasdešimties savivalės metų istorijos autorius.

5     Sulakas (isp. Sulaco) - išgalvotos Kostagvanos respublikos miestas ir vakarų

provincijos centras.

6     Žr. 2 Sam 6, 2-5.

7     Sureguliavimą, susitarimą (pranc).

8     Perkrautas (pranc).

9     Eduard Rudolf Grisebach (1845-1906) - vokiečių rašytojas, literatūros istorikas, filosofas, A. Schopenhauerio raštų leidėjas.

10   Jūsų apgultis baigta (pranc.).

11   Domingo Faustino Sarmiento (1811-1888) - argentiniečių istorikas, rašytojas ir švietėjas, Argentinos prezidentas 1868-1874 m. Savo politinėmis pažiūromis buvo unitaras, siekęs Argentinos suvienijimo ir europeizacijos. Kovodamas su politiniais priešininkais federalistais, buvo priverstas pasitraukti tremtin į Čilę. Čilės vyriausybės pavedimu lankėsi Europoje mokyklinės sistemos reformos tikslais. Paryžiuje kelissyk susitiko su San Martinu, jau pasitraukusiu iš aktyvios politinės veiklos; iš generolo lūpų jis sužinojo nemažai Gvajakilio susitikimo detalių. Vėliau šie pokalbiai tapo Sarmiento inauguracinės kalbos tema, kuomet jis tapo Prancūzijos istorijos instituto nariu 1847 m. liepos 1 d. Tos kalbos protokolą, naujai nušvietusį Gvajakilio polemiką, lygiai po šimto metų Sarmiento istorinio muziejaus archyvuose surado ir paskelbė istorikas Antonio Castro. Be to, Sarmiento buvo parašęs ciklą straipsnių, pavadinimu Rašiniai apie San Martiną (Escritos sobre San Martin), į kuriuos įtraukė ir trumpą San Martino biografiją.

12   San Martinas buvo masonų ložės Logia Lautaro narys.

13   Žodžiai, žodžiai, žodžiai (angl). (Hamlet, II, 2, 192.)

14   Gustav Meyrink (tikr. GustavMeyer, 1868-1932) - austrų rašytojas, okultistas, ilgą laiką gyvenęs Prahoje ir į gyvenimo pabaigą tapęs budistu. Golemas (Der Golem, 1915) yra jo labiausiai žinomas romanas.

15 Golemas (hebr. - neužbaigta, beformė masė, homunkulas; manoma, kad šis žodis kilęs iš gelem, „žaliava") yra maginėmis priemonėmis sukurtas besielis automatas, robotas, dirbtinis žmogus. Romanas pagrįstas XVI a. žydų legenda apie golemą, molinį milžiną, žydų gelbėtoją. Pasak jos, garsusis Prahos rabinas Judah Loew ben Bezalel (1525?-1609) 22 hebrajų abėcėlės ir slaptųjų Dievo vardo raidžių kombinacijomis suteikė iš molio nulipdytai milžino golemo statulai gyvybę, kad šis apsaugotų vietos žydus nuo persekiojimų ir patarnautų sinagogoje.

16 Mabinogionas (žodžio kilmė neaiški: vieni jį kildina iš valų motinoj „bardų mokinys", kiti mano, jog tai žodžio mabinogi „pasakos vaikams" daugiskaita) -XIII-XIV a. užrašytų valų mitologinių sakmių rinkinys. J. L. Borgesas glaustai atpasakoja epizodą iš Mabinogiono sakmės Ronabvi sapnas (The Dream of Rhonabwy). Teisybės dėlei reikia pažymėti, jog karaliai (Artūras ir Ovenas) žaidžia i senovinį keltų žaidimą gwyddbwyll, kurio taisyklės panašesnės į go žaidimą, arba trik-trak, o ne į šachmatus. Nors dabartinėje valų kalboje gwyddbwyll verčiamas | kaip šachmatai, tačiau tarp šiuolaikinių šachmatų ir senovinio gwyddbwyll mažai    kas bendro.

17 Mano apgultis baigta (pranc.). Tai sparnuota prancūzų abato ir Maltos ordino istoriko Renė Aubertb (1655-1735) frazė. Jos atsiradimo istorija tokia: jis ką  tik buvo baigęs istorinį veikalą apie Rodo salos apgultį, kai buvo gauta naujų žinių apie tą įvykį. Abatas nepanoro ką nors keisti ir savo atsisakymą motyvavo šia fraze.