Martynas Starkus. Kartą Pietų Amerikoje

1. Starkus, Martynas
2. Kartą Pietų Amerikoje : kelionių apybraižos. - Vilnius: M. Starkus, 2012. - 303 p.
3.  
4. Pristatome naują kelionių įspūdžių knygą - Martyno Starkaus "Kartą Pietų Amerikoje". Kaip sakoma -  „Jei susirasi darbą, kuris yra tavo hobis, tuomet tau niekada nereikės dirbti“. Knygos autorius - žinomas televizijos ir radijo žurnalistas, ne vienus metus pristatantis kelionių reportažus iš įvairių pasaulio kraštų. Ši knyga - jau trečioji po "Šilko kelias" (2009) ir "Tuk tuk Indija" (2010).   Taip pat labai populiarios TV laidos, filmuojamos kelionių metu. Kaip ir knygų atveju - informacija įdomi tiek kiek įdomi šalis + autoriaus asmenybė bei gebėjimas perteikti savoasmeninius įspūdžius.
5. Pasirinktas skyrius - apie Argentinos miestą su 12 tūkst. gyventojų, o vizito į miestelį tikslas - apie lietuvio išeivio, žinomo  Argentinoje atminties vietoje. 



 Kazimieras

Yra tokia sala Velse, kurios visą pavadinimą nevietinis standartinių gabumų žmogus vargiai ištartų net gerai pasitreniravęs ir skaitydamas iš popieriaus. Vadinasi tas kaimelis Llanfairpwllgwyngyllgogerychwyrndrobwllllantysiliogogogoch. Tragedija. Prisiminęs tą pavadinimą, sunkesnį už visus į vieną sujungtus burtažodžius vengrų kalba, tiksliau, patį faktą, nes galvoje laikyti tokio žodžio neįmanoma, gali tik džiaugtis, kad Argentinos miestų vardai nepalyginti paprastesni. Nepaisant to, kad besikeičiant orams ir net atsakančiai, nors ir trumpai gavę per stiklą pirmuoju kelionės sniegu, jau sutemus pasiekėm ketvirtą iš eilės didesnį miestą, kuriam pavadinti įkūrėjams vieno žodžio neužteko. Po Buenos Airių, Bahija Blankos, Puerto Madrino įvažiavome į Komodoro Rivadaviją. Kita vertus, kuo jie blogesni už Kazlų Rūdą ar Kudirkos Naumiestį. Svarbu, kad liežuvis nelūžta ir neiškrinta iš atminties vos ištarus.

Kazimieras Šlapelis su žmona

Pagrindinė priežastis ilgiau užsibūti Čubuto provincijoje buvo surasti mums svarbaus žmogaus pėdsakus. Dėl to jau iš anksčiau buvome sutarę pasimatyti su dviem garbaus amžiaus lietuvių kilmės damomis, kurios prisakė vos atvykus apsistoti nurodytame viešbutyje. Jos gimė  Argentinoje, lietuviškai niekuomet nekalbėjo, tačiau vyliausi, kad kažkaip pavyks iš jų išgauti daugiau žinių apie garsiąją Šlapelių giminę ir daugiau sužinoti apie žymiausią iš jų - seserų dėdę, Oro Seneliu šioje šalyje vadinamą legendinį lakūną Kazimierą Šlapelį.

Dar kai Vytaras dirbo žurnalo „Istorijos" redaktoriumi, į redakciją užsuko lietuviško kraujo turinti argentinietė Victoria Diaz Szlapelis. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad lietuviška Šlapelių giminė Argentinoje toli gražu ne tik kovojo dėl įsitvirtinimo naujoje tėvynėje, bet yra nuveikusi gerokai daugiau. Vidury Patagonijos su Argentinos prezidento palaiminimu Šlapeliai įkūrė miestelį, septintojo šalies prezidento garbei pavadintą Sarmjento vardu. O iš Kupiškio krašto kilęs Kazimieras Šlapelis buvo prancūzų rašytojo ir lakūno Antoineb de Saint-Exupery artimas bičiulis!

Kelionės maršrutas

Pasirodo, Kazimieras, vienu metu tituluotas vyriausiu pasaulyje skraidančiu lakūnu, buvo savamokslis, įkūręs Sarmjente aeroklubą. Būtent į šį Patagonijos užkampį, dirbdamas Argentinoje, atskrisdavo „Mažojo princo" autorius. Tokios žinios ir Sarmjente lietuviui pastatytas paminklas sužadino ypatingą norą aplankyti šias vietas.

Viešbutis, į kurį patekome, buvo labai keistas. Naujas. Su durininku. Ir dar žvaigždučių ties pavadinimu buvo pripiešta tiek, kiek ant Brazilijos futbolo rinktinės emblemos. Prieš kelias dienas malonias, dar tik iš pokalbių telefonu pažįstamas moteris patikinome, kad vos atvykę į Komodoro Rivadaviją būtinai prisistatysime ten, kur jos pageidauja, ir pernakvoję bei pavakarieniavę lauksime rytinio senjorų vizito.

Ir kas galėjo nuspėti, kur pateksim! Pamatę, kur pakliuvom, dulkes nuo kuprinių ir striukių nupurtėm dar prieš žengdami ant blizgančių marmurinių grindų, perbraukėm per galvas paseilėtus delnus, o „Snaigę" laikinai palikome viešbučio aikštelės tolimesniame kampe, idant jai pačiai būtų jaukiau. Nes šalia rūdžių nepažinusio jaunimo, naujausios kartos modelių, juk gerai nesijausi. O dar būdamas jos metų.

Priėmė mus ne iš karto. Labai suprantama. Nors ir šypsodamasi, registratorė vis dėlto paskambino vienai iš Šlapelio dukterėčių dar kartą pasitikslinti, ar šie neglamūrinės išvaizdos džentelmenai išties yra tie, apie kurių atvykimą ji buvo įspėta iš anksto. Informacijai pasitvirtinus, dviejų pirštų galais, laikant beveik vien nagais, mums buvo ištiesti raktai, o nešikus, neramiai žvelgiančius tai į savo švara spindinčias liemenes, tai į mūsų kuprines, nuraminau, kad jų turinys mums labai brangus (apatinių drabužių pamaina, amžinai drėgnas rankšluostis ir smėlėti sandalai iš Rio), tad tenesupyksta, nešimės į kambarius patys. Akivaizdžiai palengvėjo abiem pusėms. 

Detalesniam kambarių aprašymui vietos neskirsiu. Nervų gadinimas ir tyčiojimasis iš doro keliautojo. Pakanka paminėti, kad šalia baltos, idealiai paklotos lovos buvo nemokamų gėrimų rinkinys (kiekis nedidelis, pagailėjo), o vonioje, jau neskaičiuojant daugybės neaiškios paskirties buteliukų ir kelių chalatų, kabėjo net dviejų spalvų maudymosi kepuraitės. Naujos.

Žinoma, pasaulyje yra daugybė prašmatnesnių viešbučių su didžiajai daliai žmonijos sunkiai suvokiamais įkainiais. Tokių, kurių pinigų neskaičiuojantiems klientams pamaloninti galima gauti net patį Šventąjį Gralį. Tačiau mes tą vakarą patys atrodėm kaip Šiaurės Korėjos socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai, eksperimento tvarka įmesti į serialą „Viešbutis Babilonas". Tik kiek aukštesni.

Sarmiento katedra

Po atitinkamos kokybės ir nedievobaimingos patiekalų gausos restorane viešbučio apačioje, paskraidžiojus pakilioje malbeko palaimoje ir pasibaigus rungtynėms dėl simpatiškos padavėjos iš lenkų palikuonių dėmesio, beliko nerimas. O kas mokės? Žinoma, kaip save gerbiantys džentelmenai, nosinėse užrištų santaupų kažkiek turėjome. Dar įskaičiuokim ir „Snaigės" kad ir neaukštą, bet vis vien galiojančią šiokią tokią rinkos kainą. Šitaip iš nejaukios situacijos, kuri neišvengiamai kiltų gavus solidžią sąskaitą už patirtus malonumus, dar garbingai išsisuktume. Bet kas toliau? 

-        Marcelo tai namo varys, - paniurnėjau apsvarstęs galimus rytojaus scenarijus. - O mes - autostopu.

-        Viskas bus gerai, vaikinai, mėgaukitės vakaru. Labanakt, - ištarė žiovaudamas argentinietis ir užsidarė savo prezidentiniame.

Kad taip su šiais žodžiais tiesiai į „Išsipildymo akcijos" nugalėtojus. Nors juk Marcelo vietinis, jam svetingumo tradicijos geriau pažįstamos. Bus matyt.

Kitą rytą, lengvai pusryčiaudami ir vienas kitam prisiekinėdami, kad nei muilo, nei šampūno, netgi šlepečių iš kambarių niekas nepasiėmėm, galų gale susitikome ir su seserimis. Elvyra ir Klara Šlapelis (Elvira y Clara Szlapelis), negaišdamos laiko, išties daug papasakojo apie savo dėdę.

Garsusis lakūnas Don Casimiro buvo pašėlęs, darbštus ir visų mylimas, paskutinius gyvenimo metus praleido būtent Sarmjente, kur planavome vykti šiandien. Jos kalbėjo, kad vietiniame aeroklube vis dar turėtų stovėti jau seniai niekieno nebenaudojamas jo lėktuvas „Ei Chimango". Supratingos seserys jau net sutarusios su miestelio kultūros skyriumi, kad rytoj ryte mums būtų atidaryti angaro vartai, idant galėtume netrukdomi iš arčiau apžiūrėti jau eksponatu tapusį, kažkada su savo nenuorama šeimininku šlovingai lakiojusį aparatą. Anot pasakojimų ir gausių mums dovanotų laikraščių straipsnių kopijų, Kazimieras Šlapelis skraidydavo per didžiausius Patagonijos vėjus, iš savo kabinos vaikams mėtydavo saldainius, o virš mirusios žmonos kapo kas savaitę paskleisdavo puokštes gėlių. 

Su tokia širdinga šiluma priimti jautėmės lyg sūnūs paklydėliai, sugrįžę pas jų užmaršumą ir nuodėmes seniai atleidusias motinas. Jos fotografavosi kartu, glėbesčiavo mus ir spinduliavo nuoširdžia laime, kad susitikome. Ir kol galutinai nespėjome priprasti prie tokio rūpestingumo ir aplink švytinčios švaros, atėjo laikas išvykti. Padėkoję pasukom registratūros link, neramiai laukdami sąskaitos už vizitą, kadangi šeimininkės, kažkokiais giminystės ar finansiniais ryšiais susijusios su šio viešbučio valdymu, šia tema pačios taip ir neprabilo. O ir mes neklausinėjom. Išdidumas neleido.

Tačiau vos išvydusios traukiamas pinigines ir bankų korteles, seserys aki-mirksniu pasikeitė, puolė protestuoti ir dėjosi įsižeidusios dėl tokio įžūlaus svetingumo taisyklių pažeidimo. Todėl net „Snaigė", paslaugaus personalo nuplauta, šypsojosi visa savo lipnia juosta užklijuota ventiliacija. Kažkokiu paslaptingu būdu senutė per naktį spėjo sužavėti aplinkinę jaunuomenę, kadangi laisvos vietos šalia jos, skirtingai nei vakar vakare, jau nebebuvo.

- Prieš šimtą metų mūsų giminės iš Komodoro Rivadavijos į Sarmjentą arkliais su visa manta keliavo šešias dienas. Reikia tikėtis, jums pasiseks tą atstumą įveikti greičiau, - atsisveikindamos tarė gerosios tetos, meiliai žvelgdamos į „Snaigę". 

Greta miesto - paleontologijos parkas

Kol galutinai nespėjome priprasti prie rūpestingumo ir aplink švytinčios švaros, atėjo laikas išvykti.

Daugybė šalių turi nuosavus svieto lygintojus, panašius į Tadą Blindą ar Robiną Hudą, ir kuria apie juos romantiškas istorijas. O jei tokio veikėjo iš tikrųjų nebuvo - juk nesunku sugalvoti. Be abejo, legendos - gražu. Jas ir įsiminti lengviau nei sausus istorinius faktus. Tad nenuostabu, kad per vieną susitikimą su studentais jų paklausus, kas žino legendą apie Gedimino sapną, rankas pakėlė visa auditorija. O iš trijų ant lentos užrašytų variantų teisingus Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo metus pasirinko tik kiek daugiau nei pusė. Argentina - ne išimtis. Jie irgi turi nevieną gražią skirtingų laikų pasaką. Vieną paporinsiu jums dabar.

Greta tikro dinozauro kaulo - Kazimieras Šlapelis (viduryje)

Seniai seniai (XIX a. pabaigoje ) gyveno čia toks piemuo Gaučitas. Gaučitas Gilas. Kiek paaugęs ir jau mokėdamas rankose laikyti ne tik avies kumpį, bet ir kardą, pateko į kariuomenę. Atitarnavo vaikinas savo metelius ir grįžo į gimtuosius namus. Tačiau netrukus vėl buvo pašauktas kariauti. Pabodo žmogeliui tas kruvinas reikalas - perniek galvas kapoti, savo kailiu rizikuoti, tad dar su keliais sėbrais nusprendė Gaučitas dezertyruoti. Žinoma, dėl tokio sprendimo teko slapstytis, namo juk negrįši, sučiups, nubaus. Kad liūdna nebūtų ir jaunų rankų sudėjus sėdėt nereikėtų, vaikinai nusprendė paįvairinti gyvenimą. Pradėjo plėšikauti: grobė gėrybes iš turčių ir laimikį dalijosi su skurdžiais kaimų gyventojais. Todėl šie juos ir globojo, mylėjo, saugojo nuo įstatymo persekiojimo.

Tačiau vieną niūrią dieną Gaučitas Gilas vis dėlto pakliuvo į nagus piktiesiems valdžios tarnams. Mirties bausmė ir jokio pasigailėjimo. Viskas. Pakabino vargšą už kojų ant medžio ir gražiai nukirsdino. Tačiau čia nutiko dalykas, kuris Gilo vardą padarė nemirtingą. Prieš mirtį savo budeliui pasmerktasis pasakė, kad kai tik jis grįšiąs namo, rasiąs savo sūnų sunkiai sergantį. O pasveiksiąs šis tik tuomet, kai Gaučito kūnas bus palaidotas.

Taip ir nutiko. Namo grįžęs kareivis, vos įsitikinęs, kad nukirsdintas maištininkas buvo teisus - sūnus išties sunkiai serga, parlėkė atgal į egzekucijos vietą, palaidojo kūną šalia to paties medžio, ir jo vaikelis iš karto stebuklingai pasveiko. Legenda gimė. Taigi iki šiol Argentinos pakelėse galima pamatyti daugybę raudonais kaspinais puoštų altorėlių, skirtų čia šventuoju laikomam žmogui (ir visiškai nesvarbu, kad Vatikanas turi savo, ne taip stipriai legendą garbinančią nuomonę). Sakoma, kad važiuojant pro tokią iš toli kraujuojančią vietą būtina signalizuoti. Kitaip tavo kelionė užtruks, arba - žinoma, tai visai realu -gali ir išvis savojo tikslo nepasiekti.

Pats rinkis, tikėti tuo ar ne, gali juoktis, bet visuomet ramiau, kai dėl visa ko padarai viską, kas rekomenduojama, ir per daug neišsidirbinėji. Išvydę pilkame pampų fone raudonuojančią aukavietę, signalą spausdavom ir mes, stipriai, net po kelis kartus. Ir ilgai.

Aš vis dėlto drįsčiau ginčytis su klasiku. Andriau, tavo lyrinio herojaus šauksmas dainoje, jog meilės jam „niekada nebus per daug", sakyčiau, perdėtas, o uolus šio jausmo demonstravimas gali net virsti įkyriu priekabiavimu ir užtraukti neigiamų pasekmių mylinčiajam. Štai važiuodami gražiu, kalnuotu, saulėtu keliu į Sarmjentą, ne tik kaip įprasta signalizavom Gaučito raudoniui, bet sykį nusprendėme net sustoti, pabūti šalia jo. O pasirodo - visai to nereikėjo. Per daug dėmesio. Vos nusilenkę legendai, pabandėme užvesti „Snaigę", bet jai iš po vairo pliūptelėjo tirštas dūmų kamuolys. O kvapas nė iš tolo nepriminė vakarykščio viešbučio asado (didelio puodo ant grotelių keptos mėsos). Pasirodo, „Snaigė" neteko regėjimo. Dingo šviesos. Trumpinti pradėję laidai ėmė taip smagintis, kad net susikūrė vietinį fejerverkų šou.
 

Ir tai dar ne viskas. Kur kas įdomiau tapo netrukus. Pabrukę uodegas šiaip taip nutolom nuo raudonuojančių kaspinėlių ir pradėjom tyrinėti, kas čia mums užsakė kinų Naujuosius metus, o tada išsijungė ir variklis. Nebeužsivedė. „Labai įdomus atvejis, sakyčiau", - tarė Vytaras daktaro intonacija krapštydamas apšepusį smakrą. Ir pateikė konsiliumui sudėtingą klausimą: „Kaip užgesusios šviesos gali paveikti variklio darbą?"

Prie garsiosios Snaigės. Nuotrauka iš Delfi.lt
 

Tikrai keista. Gal jie per tiek metų tapo tokie artimi, kad vieni be kitų jau nebegali egzistuot? Gal talentingose rankose lempos ir variklio istorija pavirstų dar viena meilės sakme, tokia pat nemirtinga, kaip pasaka apie alavinį kareivėlį ir šokėją?

Vis dėlto tikroviškiau skambėjo žemiška versija. Vairą dvi paras tvarkę mechanikai Puerto Madrino garaže greičiausiai bus sujudinę persenusį širšių lizdą - beveik ketvirtį amžiaus neliestų laidų raizgalynę, kuri dabar visai pagrįstai pradėjo piktintis dėl sudrumstos ramybės. Todėl dar su šviesa pasiekę Sarmjentą, pirma pradėjom remonto darbus. „Gyvenimo ritmas kaip ralyje Paryžius-Dakaras. Dieną važiuoji, naktį dirbi mechaniku", - palinkę prie blausios šviesos apšviestų „Snaigės" vidaus organų kalbėjo mūsų vietinio technikų būrelio pirmūnų duetas - operatorius Edis ir jau seniai visaverčiu kompanijos nariu tapęs Marcelo.

Likusios kelios poros tepalais nesuterštų rankų atliko dvasingesnį darbą. Įvažiavę į Sarmjentą, tik kokią dešimtį tūkstančių gyventojų turintį miestą, pastebėjome vangiai vasnojančią lietuvišką trispalvę, liūdnai skaičiuojančią metus ant to paties stulpo prie įvažiavimo į miestą šalia keliolikos kitų. Tai simboliška pagarba toms tautoms, kurios prisidėjo prie Sarmjento istorijos. Vėliavų išvaizda buvo tapusi jau ne itin prekinė - amžini vėjai Patagonijoje neleidžia pailsėt, tad audeklui tenka plakti juose be laisvadienių. Mes tesu-gebėjome tik kiek pataisyti ir išlaisvinti susisukusias spalvas ir vėl iškėlę jas į viršų palikti dirbti toliau.

Niekas netrukdė krapštytis. Kad ir dorais tikslais savavaliaujant bene pagrindinėje aikštėje, vos keli praeiviai tik paspoksodavo ir nukulniuodavo savo tikslais toliau. Per daug čia ramu.

Miestelio apylinkėse

Laukėm ryto ir tikėjomės, kad Šlapelio lėktuvas vis dar stovi šiame mieste. Nerimą kėlė gandai apie nesutarimus dėl jo likimo. Vieni kalbėjo, kad reikia jį išgabenti kitur, parduoti ar surasti vertingesnę, gausiau lankomą vietą šalia kitų Argentinos aviacijos istorijos reliktų. Kiti nieko apie tai nenorėjo girdėti ir siekė, kad eksponatas pasiliktų ten, kur jam ir privalu būti - savoje aplinkoje.

Vos pasirodžiusi, vietinio kultūros skyriaus mums atsiųsta moteriškė švytėdama iš laimės pradėjo kalbėti ir lenkti pirštus. Tik žodžius ji tarė ne jau įprasta mano ausiai ispanų kalba. Jie kažką labai priminė. Kelis kartus pakartojusi tą patį ir matydama nesikeičiančius, klausiamai į jos pastangas žiūrinčius žmones, moteris akivaizdžiai nusivylė. Pabandė dar kartą ir dar. Galų gale, jai kartojant gerokai lėčiau, išgirdome: „Vienas, du, trys, keturi, penki..." - lietuviškai su labai stipriu akcentu skaičiavo maždaug šešiasdešimties metų Liuli.

Pamačiusi, kad jos pastangos galų gale nenuėjo perniek, liko baisiai patenkinta savo pasirodymu. Net žandai užkaito. Tad su palengvėjimu atsipūtusi ir grįžusi prie kasdieniuose pokalbiuose su kaimynėmis vartojamos kalbos papasakojo, kad jos amžiną atilsį mama dar mokėjo mūsiškai, o štai mums prieš akis stovinti Sarmjerto senbuvė tiek ir tesugeba. Tačiau turimos žinios moterį taip džiugino, kad ji kartojo ir kartojo skaičius. Prireikė laiko, kad prisimintų, dėl ko atėjusi. Kažkur nukištas raktas, kuriuo, pasak Liuli, atrakinus angarą po dulkėmis turėtų tūnoti Oro Senelio lėktuvas, ilgai ieškojus atsirado. Netrukus ten žadėjo atvažiuoti kitas žmogus, lyg ir šio objekto sargas, kuris mus įleis pasižvalgyt. Nuostabi naujiena, kurią išgirdę, negaišdami šokom į vėl kriuksinčią „Snaigę" ir, palikę moteriškę dar kartą suskaičiuoti iki penkių, pasileidom į nurodytą vietą.

Mažame miestelyje, kaip ir priklauso tokio dydžio gyvenvietei tokiame klimate, gyvenimas tekėjo lėtai. Ir tai Šiomis dienomis, pasak tos pačios Liuli, buvo juntamas didelis pagyvėjimas. Šalia miesto specialiai įrengtoje vietoje kaip tik buvo ruošiamasi automobilių lenktynėms, tad pakeliui į aeroklubą kartkartėm prasilenkdavom su vienintele didesne miesto gatve pralekiančiu priešstartinio jaudulio apimtu, nekantraujančiu riaumojančiu padaru. Su dideliu numeriu ant variklio dangčio.

- Lenktynininkų dabar čia daug. Lėktuvai - tik du. O pilotų nė vieno. -atsisveikindama dar ištarė Liuli, paskutinę frazę tardama gal net kaip pasiūlymą. Būtų su kuo paskaičiuot ilgais ir tamsiais Patagonijos vakarais.

Laukiant sargo buvo pakankamai laiko paslampinėt aplink didelį, rūdžių išmargintą angarą. Šalia - žole apaugęs, seniai pagal paskirtį nebenaudojamas kilimo takas, krūva besimėtančių, niekam nereikalingų daiktų. Pro užrakintų vartų rakto skylę gerai įsižiūrėjus pavyko aptikti iš nuotraukų gerai pažįstamo Šlapelio „EI Chimango" kampą angaro gilumoje. Šio apdulkėjusio snaudžiančio orlaivio vaizdas per pastarąsias dienas buvo taip tvirtai įsitaisęs mano galvoje, kad niekaip negalėjau supainioti jo su kitu. Jaudulys dėl laukiančio susitikimo su legenda maišėsi su liūdesiu, atneštu be paliovos siaučiančio vėjo. Gal dėl apniukusio dangaus, niūrios gamtos, o gal iš sentimentų vietai, kurioje žmogus iš mažos šalies sugebėjo taip ryškiai sušvytėti.

Kazimieras Šlapelis - vieno iš Sarmjento miestelio įkūrėjų Izidoriaus Šlapelio anūkas - į Argentiną atkeliavo kartu su tėvu Justinu XX amžiaus pradžioje, būdamas dar visai pyplys. Tad kelionę turbūt vargiai atsiminė. Mums artėjant prie Sarmjento, istorijų apie šį iš Kupiškio kilusį vyrą girdėjome vis daugiau, o prie balto akmens paminklo, jam pastatyto tyrlaukiuose pasiklydusiame miestelyje, aiškiai suvokėm, kad Casimiro (taip jį vadina argentiniečiai) buvo ir yra tikrų tikriausia Patagonijos garsenybė.

Kazimieras nebaigė aukštų mokslų, tačiau dėl smalsaus, judraus ir drąsaus būdo visą gyvenimą buvo daugelio naujovių pradininkas.

Pasakojama, kaip dar paauglystėje jis su draugu sugalvojo, kad malkų į miestą iš kito Musterso ežero kranto geriau parsiplukdyti burlaiviu, o ne tris dienas tempti vežimu , kaip darydavo daugelis vietinių. Žinant, kad žmonės laikė šį ežerą bedugniu, tai buvo drąsus sumanymas, tačiau netrukus įgyvendintas. Vaikinai malkas plukdė tol, kol Kazimiero motina griežtai uždraudė tokią veiklą, nes negalėjo ramiai miegoti. O Kazimieras jau buvo spėjęs sukurti ir verslo planą - plaukiant su malkomis, kad laikas neitų veltui, dar pažvejoti ir grįžus pardavinėti pakeliui sugautą žuvį...

Suaugęs Kazimieras dirbo avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku. Jis taip pat tapo pirmuoju Sarmjento automobilistu - 1918 metais jaunuolis įsigijo keturių cilindrų „Buick" automobilį. Vėliau dirbo rangovu, statė kelius bei mokyklas. 1922 metais vėl sugebėjo visus nustebinti, įsigijęs pirmąjį Sarmjente radijo imtuvą. Prie Kazimiero namų nieko nestebindavo būrys žmonių, besiklausančių radijo iš Buenos Airių.

1929 metais lietuvis žemės paviršiuje netoli Sarmjento pastebėjo keistai tamsią medžiagą: paėmęs mėginį, nusiuntė jį ištirti - tai buvo gryna geležies rūda! Tad netrukus geležies rūdos kasyklos lietuvišku pavadinimu „Saulelė" atidaryme iškilmingai grojo municipalinis Sarmjento orkestras.

O Kazimieras ir toliau nenustygo vietoje - ieškojo urano Patagonijos plynaukštėse, dirbo kino operatoriumi, tyrinėdamas Andų priekalnes surado didžiausius Argentinoje dinozauro griaučius ir juos atidavė paleontologijos muziejui. Jie buvo net pavadinti Šlapelio pavarde.

Tačiau visą šį laiką lietuvis labiausiai troško skraidyti - jis suprato, kad Patagonijos platybių atstumus galima sutrumpinti tik lėktuvu. 1933 metais, kai Darius ir Girėnas skrido į Lietuvą iš Niujorko, Kazimieras pakilo į orą sklandytuvu. Netrukus jis įsigijo ir lėktuvą, slapčia parsiskraidino jį į Sarmentą, dangų raižė be leidimo ir lakūno licencijos.

Kartą lietuvis į Komodoro Rivadaviją parskraidino gydytoją ir policija žemėje pričiupo bebaimį lakūną. Kazimierui, charizmos nestokojusiam žmogui, pavyko susitarti, kad jį paleistų, bet pats turėjo prižadėti gauti lakūto licenciją (tą pažadą po kurio laiko įvykdė).

Patagonijos lakūnas artimai bičiuliavosi su prancūzų rašytoju ir aviatoriumi Antoine'u de Saint-Exupėry, kuris nuo 1929 metų dirbo oro bendroės „Aeroposta Argentina" direktoriumi. Prancūzas, daug skraidęs Patagonijos oro erdvėje, nepraleisdavo galimybės nusileisti Sarmjente ir pabendrauti u savo bičiuliu.

1947 metais Kazimieras įsigijo trečiąjį orlaivį, nedidelį „Luscombe" lėktuvėlį, ir pavadino „Ei Chimango" („Vanagas"). Tolimiausias lietuvio skrydis - į Buenos Aires ir atgal, bet daugiausia jis skraidė aplink Sarmjentą, gabendamas ligonius, gydytojus ir visais kitais svarbiais atvejais. Buvo pasakojamas nutikimas, kai per vieną tokį skrydį Kazimieras pateko į baisią audrą ir lėktuvas tapo visiškai nevaldomas. Spėjęs atsisveikinti su gyvenimu, vis dėlto paskutinę akimirką staiga pajuto, kad lėktuvas vėl tapo paklusnus, iš mirties nagų pavyko ištrūkti.

Tačiau Kazimieras Šlapelis labiausiai Argentinoje ir pasaulyje išgarsėjo, kai vis dar skraidė net sulaukęs garbaus amžiaus. Spauda jį praminė „El abuelo ei aire“ - Oro Seneliu. Kai Argentinoje lankėsi Neilas Armstrongas, pirmasis Mlėnulyje išsilaipinęs žmogus, jis buvo supažindintas ir su legendiniu lakūnu. Buvo išlikusi nuotrauka su Amstrongo dedikacija Kazimierui - deja, per gaisrą aeroklube po lakūno mirties daug vertingų relikvijų išnyko amžiams.  Paskutinį kartą į orą Kazimieras Šlapelis pakilo būdamas 82 metų, bet sėkmingai. Variklis užgeso maždaug dvidešimt metrų aukštyje ir lėktuvas nukrito. Lakūnas susižeidė ir po šio įvykio nutarė nebeskraidyti.

Paskutinius gyvenimo metus Kazimieras gyveno savo įkurtame aeroklube Sarmjente. Mirė 1983 metų gegužės 10 dienos popietę, po priešpiečių oro klube, kuriame dabar kaip tik ir stovėjome, užmigdytas iš radijo imtuvo sklindančios Brahmso melodijos, su laikraščiu rankoje.

- Per 28 metus čia nedaug kas pakito, - žvilgsniu apmetęs aplinką tarė mums istorijas pasakojęs žilagalvis sargas, pats anuomet dar pažinojęs Kazimierą. Paskui lyg ką prisiminęs nutilo, žvilgtelėjo į laikrodį ir pridūrė: - „Lygiai per 28 metus. Šiandien gegužės 10-oji“.

Nežinodami, kaip reaguoti į tokį stebuklingą sutapimą, tylėdami išėjome lauk. Sugirgždėję raktai vėl suteikė po Kazimiero mirties restauruotam „EI Chimango" ramybę. Tarp šalia pastato besivoliojančių daiktų, išmestų lauk po gaisro, buvo ir apdegęs radijo imtuvas, spėju, tas pats, iš kurio paskutinę gyvenimo muziką girdėjo narsusis žmonių mylėtas lietuvis, palikęs ryškią žymę Patagonijoje.

Bruce'as Chatwinas, talentingas tragiškos lemties anglų keliautojas ir rašytojas, savo pirmąją knygą „Patagonijoje" („In Patagonia", 1977) parašė pusę metų keliavęs po šį kraštą. Jo aprašyti gamtos įspūdžiai tapo nebe  jo vieno turtu. Lankydamasis Sarmjente, anglų rašytojas buvo sutikęs Kazimierą važinėjantį senu motociklu „Moskva". Jis ypač šiltai aprašo neilgai trukusį bendravimą su įžymiausiu miesto žmogumi, pabrėždamas neapsakomai stiprų Casimir Slapelic gyvenimo geismą, kurį dar labiau žadino rizikingi pomėgiai. Net paskutiniais gyvenimo metais jis nenurimo.

Šio skyriaus pabaigoje, mums vėl artėjant prie vandenyno ir ruošiantis netrukus grįžti į Ugnies Žemėn vedantį kelią, labiausiai tinka trys puikūs Bruceb Chatwino knygos sakiniai: „Kazimieras Šlapelis buvo stebuklas. Kartą jis bandė tapti žmogumi paukščiu. Dabar jis jau norėtų pasiekti Mėnulį".

Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat: