Savickaitė E., Kazlauskis K.
Iter vitae, arba Gyvenimo kelionė aplink pasaulį. - Vilnius : Alma littera, 2015 (Vilnius : Spauda). - 383 p., [20] iliustr. lap.
Vartydama knygą suvokiau, kad norėčiau ją įtraukti į skaitomųjų sąrašą - vasarai.
Dar daugiau dėmesio skirta vidinei kelione - po save, po bendražygį. Tam skirti ir tylos laikotarpiai, ir nuokrypiai į vidines būsenas, kurias sukelia sutikti pakeleiviai ir vietiniai gyventojai. Knyga - lyg ir keliautojų dienoraštis, tačiau didžiausia dėmesio dalis krinta ne į lankomos vietovės materialųjį pasaulį, bet į žmones, jų kultūrą ir tradicijas.
Skaitymui parinkome ištrauką apie kelionę po Turkiją - vieną populiariausių lietuvių atostogų maršrutą. Ištraukoje rasite ne tik visiškai ne turistinę Turkiją, bet ir galėsite palyginti savo įspūdžius iš "nublizgintosios" ir paprastos šalies, iš Europos gyventojams pritaikyto komercinio krašto ir turkų tradicijų bei gyvenimo būdo.
2012 M. SAUSIO 8 D. ĮVEIKTA 2300 KM,
Savaitė paskubomis per Europą mūsų artimiesiems kėlė džiugesį, juk tai reiškia, kad rankas grąžyti laukiant reiks trumpiau. Tiesa, mano močiutė sunerimo, kad šuoliuojame per greitai, - tokiu greičiu, pasak jos, pasaulį apkeliausime per vasarą. Gal mes nekantravome ištrūkti iš pažįstamos aplinkos nujausdami, kad nuo Turkijos mūsų kelionė įgaus kitokį skonį?
Vienišame plente čiūžteli apšepusi mašina, ir mums nespėjus sumoti, kas čia vyksta, moja jon sėsti iš pažiūros draugiškas seniokas. Automobilis nedidelis, bemaž tų pačių metų gimimo kaip vairuotojas. Vietos čia nedaug, Karolis klesteli ant galinės sėdynės, aš vos
įsispraudžiu priekyje. Nuo pat pradžių vairuotojo artumas mane gerokai trikdo. Nieko negaliu suprasti, ką anas postringauja ir buria, vypsau ir tiek. Lyg netyčia, lyg iš rūpesčio, jis vis paliečia mano kelį, rodo į burzgiantį pečiuką, tikriausiai klausdamas, ar jau spėjau sušilti. Nurašau tai kultūriniams skirtumams. Ne kartą teko susidurti su pietiečių bučiniais ir glėbesčiais, bet gal mes, šiaurietiško būdo, į meilikavimus žiūrime per daug įtariai.
 |
| Turistinis Stambulas. |
Senioko rūpestis įgrysta, ir kai jis bando mano koją paglostyti bene penktą kartą, atsiduriu taip arti durų, kad dar kiek, ir pavirsiu rankenėle arba išsprūsiu laukan. Laimei, netrukus vairuotojas sumosuoja, kad jam reiks sukti į dešinę, o mus paleis čia, pakelėje. Širdis atlėgsta, nes jau darėsi tvanku. Automobiliūkštis pradeda lėtėti ir jau visai besustojąs, bet staiga lyg iš pragaro, nors greičiausiai iš pakelės krūmų, išnyra milžiniškas baltas šuo, l skalydamas ir seilėdamasis. Krūpteliu. Negana to, mūsų vairuotojas, tarsi bandydamas nuvyti šunį, lenkiasi pro mane prie durelių ir staiga čiupt man už tarpkojo. Kaip įgelta nusviedžiu jo ranką ir sustingstu. Kas dabar? Sėdžiu it akmeninė. Šaukti? Žiebti atbula ranka per veidą? Betgi tuoj stosim, todėl tyliu it į burną vandens prisipylusi, visa įsitempusi. Jei dar kartą mane būtų palietęs, būčiau sutrūkusi ir tulžimi aptaškiusi žaliai automobilį.
Dar kiek pavažiavęs jis iš tikrųjų sustoja. Paskubomis išsiritu iš mašinos, Karolis lyg niekur nieko traukia lauk kuprines. Vairuotojas saldžiai šypsodamasis - man koktu - su juo atsisveikina kaip senas bičiulis, pabučiuodamas į abu skruostus, o pro šalį eidamas ranka brūkšteli man per sėdynę. Aš įsiutusi, o jis atsisukęs pamojuoja ir ramiausiai įsėda į mašiną. Kai tik automobilis pajuda, apsipilu ašaromis. Karolis nustebęs žiūri nesuprasdamas, kas mane taip sugraudino, žmogėną vos pusvalandį tepažįstame. Šliurpsėdama papasakoju, kas vyko tiesiai prieš jo nosį. Seniokas taip gudriai elgėsi, kad Karolis nieko nepastebėjo.
 |
| Neturistinis Gozene miestelis kalnuose |
Tą akimirką tuoj pat lipti į kitą mašiną nesinori. Dingojasi, kad nuo šiol kiekvienas turkas už vairo - patvirkęs niekšas, sieksiantis patenkinti kokias nors užgaidas. Po galais, negi tie stereotipai, kuriais visada abejojau, yra tikrovė? Karolis irgi susinervina, jaučiasi apgautas. Jam nesmagu, kad negalėjo apginti manęs, pykteli, kad nepasakiau iškart. Aš ir pati nesuprantu, kodėl nė garso neišleidau. Juk galėjau tuoj pat išrėkti: „Mulki, sustok, toliau mes niekur nevažiuojam." Bet ne, sėdėjau ir tylėjau it mietą prarijusi. „Daugiau taip niekada nedaryk", - Karolis teisus. Susitariame, kad jei kas nors vyks, kelsime delną į viršų, tai bus mūsų SOS ženklas vienas kitam. Be to, juk kalbame kitiems nesuprantamai, tai slapta galime bet kokį planą sukurpti. Guodžiausi tiesiog nesitikėjusi tokios pažinties. O gal turiu visą laiką būti ragus atstačiusi? Susitvardau, juk reikia judėti pirmyn.
***
Mes vos savaitė kelyje, o dėl šalčio, nuovargio, tempo ir mūsų barnių (užtrukai-neužknisk-stok-baik-neik-einu-kiekgalima-negalima-nebenoriu-apsiverksiu) jau ilgiuosi namų. Kol kas prausiamės šaltu vandeniu apsilaupiusiose, suskilinėjusiose pakelės užeigų ar degalinių kriauklėse, valgome duoną užsigerdami šaltu vandeniu, o mūsų kilimas - apšarmojusi žolė. Vis dėlto skųstis gal dar ankstoka, juk iki šiol stabdyti sekasi puikiai, įšoki, išlipi, išsimiegi kur patvory ar lauko gale ir toliau riedi.
Atsipučiame patekę į mažą miestelį - Kešaną, Turkijos vakaruose, pirmojoje mūsų planuotoje stotelėje. Susitinkame su lietuvaite Kristina, jos ir sužadėtinio Tolgos namuose kelias dienas valgome naminį maistą, turškiamės šiltame duše ir ruošiamės tolesnei kelionei, lyg būtume trumpam sugrįžę namo.
***
Kešano kasdienybė tyki. Dieną gatvėse ramiai vaikšto žmonės, nuskamba moteriškas
balsas, garsiai pranešantis apie kieno nors mirtį. Tolga kviečia mus į savo šeimos juvelyrinę parduotuvę puodelio turkiškos kavos. Kava stipri ir saldi, sukrutinanti miegančius kūno kampelius. Krautuvėlės durys varstomos dažnai, stebime, kaip bruzda moterys, išrankiai apžiūrinėdamos spindinčius papuošalus. Tą akimirką viską pamiršusios jos tirpsta aukso ar sidabro vėriniuose. Išdidūs vyrai kyšteli pluoštelį lirų, turkams onoras aprūpinti savo pačią prabanga.
 |
| Kešanas |
Turėk nedaug
Pakeliui į Stambulą pralekiame pastelinių namų giraites, kurios plečiasi greitai, nes, turkai sako, jų ekonomikos niekas nesustabdys, viskas kyla auga, sunkvežimiai rieda ilgomis eilėmis, veždami kalnus prekių pirmyn ir atgal. Nepageidaujami jie buvo Europos Sąjungoje, tad patys nusisuko nuo išdidžios kaimynės, pasistiebė ir suklestėjo. Artėjame link didmiesčio ir jaunas vairuotojas perspėja, kad tai milžiniškas, patikėkit, tikrai didelis miestas, keturiolika milijonų žmonių jame, ir nors jau važiuojame pro priemiesčių daugiaaukščius, iki centro dar labai labai toli. Išleidžia jis mus kažkur prie metro jau sutemus, ir mus tuoj įsuka minia žmonių. Kad tik nepamestume vienas kito.
„Kaip pirmokas eilėraštį deklamuoja", - burbteli Karolis, kai metro traukinio prieigos spūstyje prekeivis greitakalbe pyškina tos dienos naujienas, siūlydamas pirkti. Tas juokelis išsprūsta pro sukąstus dantis, nes sostinės triukšmas ne mūsų ausiai, norisi grįžti į mažą miestelį, kur buvome šiltai priglobti ir gerai papenėti. Stambulo statinė gerokai perpildyta - nėra nieko po vieną, viskas upėmis: žmonės, automobiliai, garsai, kvapai. „Barabarabara", - nesuprantami balsai aidi it koks užkeikimas.
***
Apsistojame pas turkus, su kuriais susipažinome per internetą, (čia ir toliau žodžiai „rasti internete" ar panašūs reikš, kad mes naudojomės internetiniu puslapiu „Couchsurfing", kuriame galima susipažinti su žmonėmis, siūlančiais nemokamą nakvynę (aut. past.)., jie niekuo nesiskiria nuo jaunų inžinierių ar kompiuterių specialistų Europoje: vakarais gurkšnoja alų, plepa iki išnaktų, o iš ryto užmiegotomis akimis traukia į darbą. Tiesa, pirmasis jų klausimas nustebino. Paprastai nepažįstami žmonės iš pradžių teiraujasi apie mėgstamą muziką ar filmą, o Emra iškart paklausia, kokio filosofo idėjoms labiausiai pritariame. Mes net tarp savo draugų nedažnai kimbame į tokias rimtas kalbas, juolab nesu girdėjusi vakariečių bendradarbių filosofinių pašnekesių, net prie alaus. O turkai kalba. Nes jiems tai svarbu.
Sako esantys alavitai*, (Alavitai - musulmonai šiitai, labiau siejami su sufijais. Palyginti su sunitais, kurie yra didžiausia musulmonų atšaka, yra laisvesni. Alavitai priekaištauja sunitams, kad Koraną pagal save iškraipė ir kitiems liepia jo laikytis. Meldžiasi ne penkis kartus, o tiek, kiek jaučia esant reikalinga. Moterims nereikia dengtis galvos, piligrimystės neprivalomos, vyrai turi tik vieną žmoną. „Rankų, liežuvio ir strėnų šeimininkai" (D. Zeidan, The Alevi of Anatolia) - susilaiko nuo vagysčių, melagysčių ir neištikimybės. ) musulmonai, tačiau veikiau panašūs į sufijus mistikus, nes kalba apie tai, kad Dievas yra kiekviename žmoguje ir kiekvienas turi siekti širdies gerumo, o svarbiausia yra meilė ir atlaidumas, kuriuos ne ritualais reikia rodyti, o kasdienybės veiksmais. Emrą erzina tai, kad turkai musulmonai nė dorai nesupranta, apie ką meldžiasi, mat tai daro arabiškai, o alavitai ritualus atlieka turkiškai, dėl to jaučiasi bene tikriausi turkų palikuonys, atsilaikę prieš arabų įtaką. Bemaž primena viduramžių krikščionybę, kai žmonės Šventojo Rašto neįkirsdavo, mat šis lotyniškai parašytas.
Stoviniuojame virtuvėje, ramstydami palanges ir stalus, ir Ozguras, Emros bičiulis, dalijasi mėgstamo išminčiaus sufijaus Mevlevio mintimis: „Turėk nedaug, tik vienus marškinius. Gražius, gerus, gal net pačius geriausius marškinius, bet vienus. Tiek tau užtenka. Valgyk nedaug, bet patį geriausią maistą. Tebūnie tai kąsnis, bet pats skaniausias kąsnis." Iki išnaktų šnekamės apie kurdus ir lietuvius, sufijus ir alavitus, politiką ir kelią, ir iš ryto į perpildytą savo kuprinę įsidedu svarbius žodžius: „Turėk nedaug, tik vienus marškinius."
***
Drožiame patyrinėti Stambulo senamiesčio gatvių, o jose - kvapų milijonai: kvepia keptais kaštonais, halkomis - sirupu persisunkusiomis spurgelėmis, Lietuvos „nacionaliniu" patiekalu kebabais, pardavėjai praeivius vilioja riestainių rietuvėmis, kukurūzų burbuolėmis, kalnais vaisių, fontanais sulčių. Galatos tiltas atsiduoda žuvimi, ir žvejai, tankiai nutūpę turėklus, į mečetes mums leidžia pažvelgti tik pro netaisyklingą valų voratinklį. Šis tiltas per Auksinio Rago įlanką jungia ramų senamiestį, kuriame snaudžia gražiausios mečetės, ir pasaulietinę dalį, tarp jų ir Taksimo aikštę, kurion žmonės skuba apsipirkti. Jei tik sultonas Bajazitas II būtų panoręs, šis tiltas pagal Leonardo da Vinčio ambicingus brėžinius galėjo būti sukonstruotas, pats ilgiausias pasaulyje tuo metu būtų buvęs, tik, matyt, sultonui genijus ne visai patikimas tada pasirodė. Perėję tiltą, už nugaros paliekame miestą su šurmuliuojančiomis kavinėmis, juokais ir alumi ir atklystame į senąjį pusiasalį, kuriame gyvena tyla.
Šventyklos kyla virš namų, jų kupoluose ryte žaidžia spinduliai, o vakare jos nušvinta melsvai žalsvomis žibintų šviesomis. Saulei tik nusileidus, ezan - imamo kvietimas melstis, it aidas atsikartoja kitų mečečių aimanose.
Naujojoje mečetėje (Yeni Camii), vos perėjus Galatos tiltą, galvas tenka užversti taip, kad, rodos, nusisuksime kaklus, kol skliautus apžiūrėsime. Viskas mus stebina: mėlyni plytelių ornamentai, aukštos kolonos, margi kupolai. Žemai nuleisti sietynai tokie dailūs, kad atrodo - dangus ant žemės nusileidęs. Imamas kažką kalba klūpantiesiems, prie arkos saulės spinduliuose meldžiasi tikintysis, matyt, arabiškai. Susėdame ant kilimo ir ilgai ilgai sėdime.
Senamiesčiu nuo Sultono Ahmeto (Sultan Ahmet Camii), arba Mėlynosios, mečetės iki Sofijos soboro vaikštinėjame tol, kol vakarėjanti saulė dar gražiau nudažo jų kupolus, toje ramybėje visai užsimiršę, kad esame didžiulio miesto katilo viduryje. Nes vos sugrįžus atgal į Taksimo aikštę miestas sukrunta visai kitu ritmu, ramybės nelikę nė lašo.
Aikštėje būriuojasi jaunų žmonių grupelės ir vaikštinėja šeimos. Tąkart, ramiai šlaistydamiesi gatvėmis ir stebėdami, negalėjome numanyti, kas po metų čia dėsis. Premjerui R. T. Erdoganui dėl ekonomikos plėtros daugelis žarsto komplimentus, tačiau jo siekiai suislaminti Turkiją Taksimo aikštėje laiką leidžiantį jaunimą erzina. Kai vienas ministras pasišovė nupjauti medžius, kad jų vietoje iškiltų dar vienas prekybos centras, jauni žmonės neištvėrė. Viskas išaugo į tokias riaušes, kurias vietiniai dar ilgai prisimins. Bet tai vyks po metų, o dabar čia klega studentai, pro šalį skuba biurų ir bankų klerkai, amžiną (laikiną) meilę žada įsimylėjėliai, arbatinėse verslininkai ir bėdžiai siurbčioja čajų* (turkiška juodoji arbata).
Trintis
Nuvargome Stambulo gatvėse, net grožis gali alinti. Mūsų kišenės vėjo perpučiamos, tad prisėdame kuklesnėje arbatinėje šalia Taksimo ir užsisakome turkiškos arbatos bardakuose - tradicinėse taurelėse. Kai liekame tik vieni du, gera proga pasikalbėti apie tai, kaip jaučiamės kelyje.
Stebiu ir girdžiu Karolį. Jis vienišas vilkas, jam sunku keliauti su kitu žmogumi. Įmanytų, turbūt šią akimirką viską mestų ir pasileistų miškais ir pievomis, gulėtų sau po medžiu, žiūrėtų į debesis, o tada vėl keltųsi ir eitų tolyn. Nelengva, kai kasdien aibės žmonių, kai
kaskart reikia daug jėgų išeikvoti bendravimui, o laiko „įsikrauti" nėra. Ir mano, ir jo žvilgsniai nuklysta pro langą. Ten siuva žmonės, minios žmonių. „Kam reikalingi žmonės?" - nudūręs akis klausia Karolis. Ne juokais suklustu, galgi jis šaiposi šitaip kalbėdamas, o gal tai gera proga šviežiai permąstyti dalykus, kurie iki šiol buvo aiškūs, ir apie juos niekas neklausė. „Žmonės yra dovanos vienas kitam, - pradedu nuvalkiotai, nemokšiškai, bet taip, kaip geriausiai jaučiu tą akimirką užklupta pirmapradžio, tačiau esminio klausimo. - Būtų be galo liūdna vienam gyventi it atokioje saloje. Vieni geba viena, kiti kita. Žmonės tokie skirtingi, įdomūs, tiek daug išmokstame vieni iš kitų. Kasdienybėje esame vieni kitiems laipteliai, padedantys užkopti kartais neįveikiama siena. Po vieną būtų nepalyginamai sunkiau." Mėginu regzti mintis, painiojuosi, kartojuosi, nes jaučiuosi taip, tarsi ateivis m būtų paprašęs papasakoti, kaip kvepia obuolys. Man regis, dar kažką jam kalbu apie žmogišką artumą, kurio taip siekiame kiekvienas, gal net apie tai, kad tik tarp žmonių žmogus jaučiasi tuo, kuo yra, tačiau Karoliui patinka i mintis apie kopimą siena. „Gal dėl to ir keliaujame kartu, kad galėtume daugiau vienas iš kito išmokti", - pamąsto, bet iš jo balso girdžiu, kad iki galo nėra tuo tikras.
Matau, Karolis kartais valandų valandas nuščiuvęs neatitraukia akių nuo kelio, bet kas ten vyksta - nemato. Jis mąsto. Galvoje verda didelės ir Į mažos idėjos, kunkuliuoja vizijos. Aš, atvirkščiai, stebiu ir į galvą deduosi pakelių nuotaiką, visiems potyriams vos užtenka laiko. Einant miegoti palieku įvykių jaukalą toliau kunkuliuoti, sapnuose užbaigiu visas dienos kovas. Tai bus mano silpnoji vieta: kaip, pagautai įspūdžių ir atsitiktinių pažinčių, neišbarstyti savęs.
***
„Ką man jums kelionei įdėjus?" - svarsto Emra išvykstant iš Stambulo. „Nieko, Emra, juk jau davei medaus", - sakau tebelaižydama korį virtuvėje, kol jis sukasi aplink. „Gal kortelę? Gal pinigų? - klausia. - Juk jūs įgyvendinate ir mano svajonę." Pasižiūriu į Karolį, na va va, toks rūpestis galbūt ir yra žmogaus tarp žmonių esmė. Kol kas jo žvilgsnis nieko nesako.
Vos išsikrapštome iš Stambulo pinklių. Dar ilgai būtume ten vargę, jei ne vienas nepriekaištingo kostiumo ir prabangios mašinos savininkas, susidomėjęs ant kelio mindžikuojančiais svetimšaliais. Jo akys spindėjo klausantis apie mūsų murziną, kol kas trumpą kelionės atkarpą.
Prie tiriamų žvilgsnių gatvėse pamažu priprantame. Vietiniams nuostabą kelia, ką veikia dvi kuprinės su palapinėmis vidury žiemos. „Kur jūsų viešbutis?" Veidai persimaino. „Nakvosit lauke? Juk šiandien minus 15, vešiuos jus su savimi", - neatlyžta vienas vilkiko vairuotojas vakarieniaujant drauge pakelės valgyklėlėje. O kartą net armijos automobilis sustoja pasižiūrėti, kas ten kuičiasi ant sniego netoli kelio. „Mes čia miegosime", - tvirtai pareiškiame. Jauni kareiviai ilgai žvingauja, skėsčioja rankomis ir gūžčioja pečiais, kol vienas mums išverčia jų rūpestį: „Šiąnakt bus labai šalta, vyrukai jus nuveš iki kokio viešbučio." Užsispyrę - niekur nejudėsim. Ilgai stebeiliję į mūsų pasus ir nieko blogo juose neradę, galų gale kareiviai mus palieka ramybėje.
***
Nors tąkart Stambule mes tarpusavy kalbėjomės iš dūšios, pokalbio nebaigėme. Žmonių nemažėja, mes vis dar keliaujame iš vienų namų į kitus, iš vienos mašinos į kitą, barniai netyla. Toks įspūdis, lyg Karolis būtų įspraustas į ne jam skirtus rėmus, jaučiasi negerai dėl tokios kelionės pradžios. Mintyse jis yra susidaręs aiškią viziją, ir kol kas tai skiriasi nuo tikrovės. Jam yra svarbu kontroliuoti. Tokio keliavimo būdo jis jau ragavo ir gerai numato, kaip viskas turėtų būti, numato, kur apsistoti, kokiais žmonėmis pasitikėti, kur stoti kelyje. Drabužiai turi būti švarūs ir tvarkingi, kad vairuotojai norėtų mus priimti į savo mašinas. Kuprines reikia sudėti prieš save, kad jie matytų, jog mes ne kokie plėšikai, o keliautojai. Žodžiu, jis gerai pažįsta tokį keliavimo būdą ir pyksta, kai aš nepasitikiu juo iki galo.
Dienoraštyje keverzoju pirmąsias išvadas: „Praėjus lygiai dviem savaitėms nuo mūsų kelionės pradžios galiu pasakyti - santykių laikrodis prasuko amžius. Jau pirmomis dienomis bandėme įtvirtinti savo ribas ir taisykles, kilo pirmieji konfliktai. Aš mėgstu laisvę ir esu įpratusi, kad niekas nesikiša į mano gyvenimą. Karoliui patinka preciziška tvarka ir punktualumas. Vienam svarbu finišas, kitam - visai tai, kas iki finišo. Ir nors anksčiau kelionėse mes dažnai mąstydavome panašiai, dabar matau, kad pradeda atsiskleisti skirtumai, o jie kiša koją taikai, juolab kad abu užsispyrę iki kvailumo ir kenčiame paskui abu."
Stebiu ir girdžiu Karolį. Jis vienišas vilkas, jam sunku keliauti su kitu žmogumi. Įmanytų, turbūt šią akimirką viską mestų ir pasileistų miškais ir pievomis, gulėtų sau po medžiu, žiūrėtų į debesis, o tada vėl keltųsi ir eitų tolyn. Nelengva, kai kasdien aibės žmonių, kai
 |
| Šv. Sofijos bažnyčia - VI amžiaus Bizantijos paminklas. |
Matau, Karolis kartais valandų valandas nuščiuvęs neatitraukia akių nuo kelio, bet kas ten vyksta - nemato. Jis mąsto. Galvoje verda didelės ir Į mažos idėjos, kunkuliuoja vizijos. Aš, atvirkščiai, stebiu ir į galvą deduosi pakelių nuotaiką, visiems potyriams vos užtenka laiko. Einant miegoti palieku įvykių jaukalą toliau kunkuliuoti, sapnuose užbaigiu visas dienos kovas. Tai bus mano silpnoji vieta: kaip, pagautai įspūdžių ir atsitiktinių pažinčių, neišbarstyti savęs.
***
„Ką man jums kelionei įdėjus?" - svarsto Emra išvykstant iš Stambulo. „Nieko, Emra, juk jau davei medaus", - sakau tebelaižydama korį virtuvėje, kol jis sukasi aplink. „Gal kortelę? Gal pinigų? - klausia. - Juk jūs įgyvendinate ir mano svajonę." Pasižiūriu į Karolį, na va va, toks rūpestis galbūt ir yra žmogaus tarp žmonių esmė. Kol kas jo žvilgsnis nieko nesako.
Vos išsikrapštome iš Stambulo pinklių. Dar ilgai būtume ten vargę, jei ne vienas nepriekaištingo kostiumo ir prabangios mašinos savininkas, susidomėjęs ant kelio mindžikuojančiais svetimšaliais. Jo akys spindėjo klausantis apie mūsų murziną, kol kas trumpą kelionės atkarpą.
Prie tiriamų žvilgsnių gatvėse pamažu priprantame. Vietiniams nuostabą kelia, ką veikia dvi kuprinės su palapinėmis vidury žiemos. „Kur jūsų viešbutis?" Veidai persimaino. „Nakvosit lauke? Juk šiandien minus 15, vešiuos jus su savimi", - neatlyžta vienas vilkiko vairuotojas vakarieniaujant drauge pakelės valgyklėlėje. O kartą net armijos automobilis sustoja pasižiūrėti, kas ten kuičiasi ant sniego netoli kelio. „Mes čia miegosime", - tvirtai pareiškiame. Jauni kareiviai ilgai žvingauja, skėsčioja rankomis ir gūžčioja pečiais, kol vienas mums išverčia jų rūpestį: „Šiąnakt bus labai šalta, vyrukai jus nuveš iki kokio viešbučio." Užsispyrę - niekur nejudėsim. Ilgai stebeiliję į mūsų pasus ir nieko blogo juose neradę, galų gale kareiviai mus palieka ramybėje.
***
Nors tąkart Stambule mes tarpusavy kalbėjomės iš dūšios, pokalbio nebaigėme. Žmonių nemažėja, mes vis dar keliaujame iš vienų namų į kitus, iš vienos mašinos į kitą, barniai netyla. Toks įspūdis, lyg Karolis būtų įspraustas į ne jam skirtus rėmus, jaučiasi negerai dėl tokios kelionės pradžios. Mintyse jis yra susidaręs aiškią viziją, ir kol kas tai skiriasi nuo tikrovės. Jam yra svarbu kontroliuoti. Tokio keliavimo būdo jis jau ragavo ir gerai numato, kaip viskas turėtų būti, numato, kur apsistoti, kokiais žmonėmis pasitikėti, kur stoti kelyje. Drabužiai turi būti švarūs ir tvarkingi, kad vairuotojai norėtų mus priimti į savo mašinas. Kuprines reikia sudėti prieš save, kad jie matytų, jog mes ne kokie plėšikai, o keliautojai. Žodžiu, jis gerai pažįsta tokį keliavimo būdą ir pyksta, kai aš nepasitikiu juo iki galo.
Dienoraštyje keverzoju pirmąsias išvadas: „Praėjus lygiai dviem savaitėms nuo mūsų kelionės pradžios galiu pasakyti - santykių laikrodis prasuko amžius. Jau pirmomis dienomis bandėme įtvirtinti savo ribas ir taisykles, kilo pirmieji konfliktai. Aš mėgstu laisvę ir esu įpratusi, kad niekas nesikiša į mano gyvenimą. Karoliui patinka preciziška tvarka ir punktualumas. Vienam svarbu finišas, kitam - visai tai, kas iki finišo. Ir nors anksčiau kelionėse mes dažnai mąstydavome panašiai, dabar matau, kad pradeda atsiskleisti skirtumai, o jie kiša koją taikai, juolab kad abu užsispyrę iki kvailumo ir kenčiame paskui abu."
Kelionė pakimba ant plauko
Einame keliu, abu su mintimis apie bėdas, pakelėje nusiperkame krepšelį mandarinų. Jau temsta, trūks plyš reikia išsinešdinti iš miesto, kad galėtume ramiai palapinę pasistatyti. Mums dar dorai nė rankos neiškėlus, sustoja baltas automobilis. „Jūs kur pėdinate?" - klausia. „Čanakalė", - išdrožiu. Karolis sako, tai buvo pirmoji klaida. Auksinė taisyklė: pirma pasiteirauti, kur keliauja vairuotojas. „O, aš irgi ten", - koks sutapimas žinant, kad tas miestas nearti. Nors iš pirmo žvilgsnio vyrukas atrodo kaip tūkstančiai kitų, aš kažkodėl pasijuntu nemaloniai. Susižvelgiame su Karoliu, jis sėda į priekį, o aš apkabinu savo kuprinę gale. Kaip visada vairuotojui paklausus, Karolis pradeda pasakoti apie kelionę, dalytis įspūdžiais apie Stambulą. Vairuotojas atidžiai stebi ir domisi mumis, bet kai užlaiko žvilgsnį veidrodėlyje, jaučiuosi keistai. Staiga jis prisipažįsta, kad yra policininkas, ir ištraukia pažymėjimą. „Ką vežatės kuprinėje? Kur jūsų pasai?" - teiraujasi. Pasidaro tikrai nejauku. „Giliai kuprinėje", - abu vėl susižvelgiame, tokie klausimai nieko gero nežada.
„O marihuanos jums nereikia?" - galų gale išsiduoda, kad su policija jis mažai ką bendro turi, nebent bėdų. Mums tą akimirką pasidaro aišku, kad derėtų lipti lauk. Karolis paprašo vairuotojo sustoti. Bet stoti jis neketina, todėl jei neišsinešdinsime iš automobilio dabar, vėliau gali liūdnai baigtis. Pakelėje išnyra armijos padalinys. „Sustok čia", - Karolis jau griežtai paliepia, tačiau vairuotojas, nors ir sulėtina greitį, toliau važiuoja nekreipdamas dėmesio. „Šakės!" - pagalvoju ir man jau ne juokais tirta kinkos. Gerokai pravažiavęs kariuomenės pastatus, jis galiausiai sustoja.
Aš kaip kulka šaunu lauk iš automobilio, išvelku paskui save kuprinę ir drebiu ją pakelėje. Kol Karolis išlipa, drebančiomis rankomis puolu prie bagažinės, bet ši neatsidaro. Staiga automobilis, žerdamas paskui save žemių kamuolį, neria į priekį. Laimei (ar nelaimei?), Karolis spėja įšokti pro galines dureles į vidų, mat palikau jas atidarytas. Tuščiomis tirtančiomis rankomis ir pražiota burna lieku stovėti, Karolis - skrendančioje sukčiaus mašinoje, man žemė slysta iš po kojų, burna džiūsta, galva sukasi. Viskas, likau tik aš ir mano kuprinė.
Pavažiavęs pusšimtį metrų automobilis netikėtai sustoja. Atsitokėjusi skuodžiu prie bagažinės, šįkart ji lengvai atsidaro, ištraukiu kuprinę, maišelį mandarinų ir rikteliu: „Jau išėmiau viską!" Tuoj iššoka lauk ir Karolis. Baltas automobilis nurūksta kiek įkabindamas. Žiūriu į Karolį ir negaliu patikėti, kad viskas vyko vos kelias akimirkas, itin svarbias sekundes. „Kaip tau pavyko?" - klausiu apstulbusi. „Ranka prispaudžiau jo gerklę, tai jis neturėjo kur dėtis ir sustojo", - nenoriai pasakoja. Jam nepatinka, kad teko naudoti jėgą, bet kas beliko daryti? Susirenkame daiktus nuo kelio ir nuėję į žandarmeriją mėginame papasakoti, kas ką tik įvyko, bet tiek iš to ir naudos, juk numerių siaubo apimti neįsidėmėjome, tad ko vertas apibūdinimas: „Mus norėjo apiplėšti baltas automobilis."
Sulindę į palapinę tą vakarą ilgai aklinoje tamsoje svarstome, kas įvyko. Pasirodo, abu prieš įsėsdami jautėme, kad kažkas ne taip, širdis mums sakė gero iš to žmogaus nesitikėti, bet mes, užuot kliovęsi vidiniu balsu, vis tiek lindome tiesiai į nasrus. Nors veikėme išvien ir stebėtinai sėkmingai išsisukome, Karolis dar ilgai mąstė, ką galėjome daryti kitaip. Man regis, svarbiausia pamoka buvo ta, kad reikia kliautis intuicija. Tąkart, tiesa, Karolis man buvo herojus, jo žaibiška reakcija ir tvirtas sprendimas išsuko mus iš beviltiškos situacijos. Jei jis būtų likęs stypsoti ant kelio, greičiausiai kelionė ten ir pasibaigtų, nes kuprinė - tai prarasti namai, be jų toliau nė iš vietos.
„O marihuanos jums nereikia?" - galų gale išsiduoda, kad su policija jis mažai ką bendro turi, nebent bėdų. Mums tą akimirką pasidaro aišku, kad derėtų lipti lauk. Karolis paprašo vairuotojo sustoti. Bet stoti jis neketina, todėl jei neišsinešdinsime iš automobilio dabar, vėliau gali liūdnai baigtis. Pakelėje išnyra armijos padalinys. „Sustok čia", - Karolis jau griežtai paliepia, tačiau vairuotojas, nors ir sulėtina greitį, toliau važiuoja nekreipdamas dėmesio. „Šakės!" - pagalvoju ir man jau ne juokais tirta kinkos. Gerokai pravažiavęs kariuomenės pastatus, jis galiausiai sustoja.
Aš kaip kulka šaunu lauk iš automobilio, išvelku paskui save kuprinę ir drebiu ją pakelėje. Kol Karolis išlipa, drebančiomis rankomis puolu prie bagažinės, bet ši neatsidaro. Staiga automobilis, žerdamas paskui save žemių kamuolį, neria į priekį. Laimei (ar nelaimei?), Karolis spėja įšokti pro galines dureles į vidų, mat palikau jas atidarytas. Tuščiomis tirtančiomis rankomis ir pražiota burna lieku stovėti, Karolis - skrendančioje sukčiaus mašinoje, man žemė slysta iš po kojų, burna džiūsta, galva sukasi. Viskas, likau tik aš ir mano kuprinė.
Pavažiavęs pusšimtį metrų automobilis netikėtai sustoja. Atsitokėjusi skuodžiu prie bagažinės, šįkart ji lengvai atsidaro, ištraukiu kuprinę, maišelį mandarinų ir rikteliu: „Jau išėmiau viską!" Tuoj iššoka lauk ir Karolis. Baltas automobilis nurūksta kiek įkabindamas. Žiūriu į Karolį ir negaliu patikėti, kad viskas vyko vos kelias akimirkas, itin svarbias sekundes. „Kaip tau pavyko?" - klausiu apstulbusi. „Ranka prispaudžiau jo gerklę, tai jis neturėjo kur dėtis ir sustojo", - nenoriai pasakoja. Jam nepatinka, kad teko naudoti jėgą, bet kas beliko daryti? Susirenkame daiktus nuo kelio ir nuėję į žandarmeriją mėginame papasakoti, kas ką tik įvyko, bet tiek iš to ir naudos, juk numerių siaubo apimti neįsidėmėjome, tad ko vertas apibūdinimas: „Mus norėjo apiplėšti baltas automobilis."
Sulindę į palapinę tą vakarą ilgai aklinoje tamsoje svarstome, kas įvyko. Pasirodo, abu prieš įsėsdami jautėme, kad kažkas ne taip, širdis mums sakė gero iš to žmogaus nesitikėti, bet mes, užuot kliovęsi vidiniu balsu, vis tiek lindome tiesiai į nasrus. Nors veikėme išvien ir stebėtinai sėkmingai išsisukome, Karolis dar ilgai mąstė, ką galėjome daryti kitaip. Man regis, svarbiausia pamoka buvo ta, kad reikia kliautis intuicija. Tąkart, tiesa, Karolis man buvo herojus, jo žaibiška reakcija ir tvirtas sprendimas išsuko mus iš beviltiškos situacijos. Jei jis būtų likęs stypsoti ant kelio, greičiausiai kelionė ten ir pasibaigtų, nes kuprinė - tai prarasti namai, be jų toliau nė iš vietos.
Kelias tyloje
Sėdime ant suoliuko Čanakalėje, nors saulės atokaitoje, tačiau šalta ir išorėje, ir viduje. Kuprinės kaip nuščiuvę vaikai laukia, kas bus. Abu suprantame, kad nors nė mėnesio nepraėjo nuo kelionės pradžios, reikia žūtbūt kažką daryti, viską nuvalyti, nupūsti dulkes nuo nemalonios pradžios ir pradėti bendrystę iš naujo, nes patirdami tokią įtampą mes visai prarasime budrumą, gal ir pavojų prisišauksime.
Karolis tylomis įbruka man raštelį. Pradeda virpėti rankos, nes tame sulankstytame lapelyje gali būti visko. Gal tai susitaikymo žodžiai, o gal jau sudiev, ir kuprinės turės skirtis. Išlankstau popierėlį. Akys bėgioja eilutėmis, bandau suvokti, kas parašyta. Pradedu verkti. Pro šalį žingsniuoja laimingi žmonės, o aš sunkiai matau, ką skaitau. Parašyta be proto gražiai. Tačiau ką jis sako? Kad tylės? Tylės visą savaitę? Toks jo asmeninis iššūkis. Jis nori išmokti klausyti, nori viską pradėti iš naujo. O aš? Ar irgi turiu tylėti? Ar galiu jam ką nors sakyti? Jo kančios, bet jau nebe pykčio kupinos akys žvelgia į mane, galų gale matau ir šypseną. Taip prasideda savaitė tylos.
Mus vežantys turkai mano, kad Karoliui šaltukas gerokai pakandęs gerklę. Kartkartėmis jie liūdnai palinguoja: „Vargšas nebylys", laimei, daugiau prie šios temos nekimba. Tačiau aš diena iš dienos girdžiu tik savo balsą, kalbėti norisi vis mažiau, jau net aptingau sakyti nereikšmingus dalykus. Trokštu žūtbūt išgirsti Karolio balsą, pasiilgau jo rytinių juokų, filosofavimų, kai galėdavome taukšti iki begalybės. Gal jau pakaks, gal jau reiktų nutraukti tuos įžadus? Nors visi pasaulio mąstytojai dėsto tą patį - kad tyla yra raktas į save ir kelias į vidinę ramybę bei išsilaisvinimą, tačiau man jos buvo per daug.
Nujausdamas, kad mūsų keliavimo būdai skiriasi, Karolis rašo popieriuje man: „Kodėl tu nori keliauti su manimi?" Akimirką nutilusi, visus žygius prisiminusi, sakau jam: „Nes tik su tavimi galiu keliauti taip, kaip dabar, pakliūti į tokias aplinkybes, kokių niekaip nesuplanuosi, išdrįstu miegoti po tiltu ar miške, mokausi peržengti per save, valdyti baimę. Su niekuo kitu taip negalėčiau ir nenorėčiau." - „Na taip, žinoma, ne kiekvienas prismaugia sutranzuotų mašinų vairuotojus", - parašo Karolis ir nusišypso. Turiu sau pripažinti, kad su juo keliauti - sunkiai apžiojamas kąsnis, bet be jo - išvis negaliu. Jei keliaučiau taip, kaip pratusi anksčiau, viskas būtų prėska ir dirbtina.
Ilgainiui rimstu ir aš, pradedu pati tylėti, nors niekas manęs to neprašė, kur kas įdėmiau stebiu Karolį, žvelgdama į jo akis pamažu imu numanyti, ką jis nori pasakyti, - iš rankos mosto, voko virptelėjimo, šypsnio, žvilgsnio į tolį - tai vis begarsiai jo žodžiai. Kai kada atrodome komiškai, mūsų pokalbiai - tai šarados, kartkartėmis visai taikliai sugestikuliuotos.
Karolis tylomis įbruka man raštelį. Pradeda virpėti rankos, nes tame sulankstytame lapelyje gali būti visko. Gal tai susitaikymo žodžiai, o gal jau sudiev, ir kuprinės turės skirtis. Išlankstau popierėlį. Akys bėgioja eilutėmis, bandau suvokti, kas parašyta. Pradedu verkti. Pro šalį žingsniuoja laimingi žmonės, o aš sunkiai matau, ką skaitau. Parašyta be proto gražiai. Tačiau ką jis sako? Kad tylės? Tylės visą savaitę? Toks jo asmeninis iššūkis. Jis nori išmokti klausyti, nori viską pradėti iš naujo. O aš? Ar irgi turiu tylėti? Ar galiu jam ką nors sakyti? Jo kančios, bet jau nebe pykčio kupinos akys žvelgia į mane, galų gale matau ir šypseną. Taip prasideda savaitė tylos.
Mus vežantys turkai mano, kad Karoliui šaltukas gerokai pakandęs gerklę. Kartkartėmis jie liūdnai palinguoja: „Vargšas nebylys", laimei, daugiau prie šios temos nekimba. Tačiau aš diena iš dienos girdžiu tik savo balsą, kalbėti norisi vis mažiau, jau net aptingau sakyti nereikšmingus dalykus. Trokštu žūtbūt išgirsti Karolio balsą, pasiilgau jo rytinių juokų, filosofavimų, kai galėdavome taukšti iki begalybės. Gal jau pakaks, gal jau reiktų nutraukti tuos įžadus? Nors visi pasaulio mąstytojai dėsto tą patį - kad tyla yra raktas į save ir kelias į vidinę ramybę bei išsilaisvinimą, tačiau man jos buvo per daug.
Nujausdamas, kad mūsų keliavimo būdai skiriasi, Karolis rašo popieriuje man: „Kodėl tu nori keliauti su manimi?" Akimirką nutilusi, visus žygius prisiminusi, sakau jam: „Nes tik su tavimi galiu keliauti taip, kaip dabar, pakliūti į tokias aplinkybes, kokių niekaip nesuplanuosi, išdrįstu miegoti po tiltu ar miške, mokausi peržengti per save, valdyti baimę. Su niekuo kitu taip negalėčiau ir nenorėčiau." - „Na taip, žinoma, ne kiekvienas prismaugia sutranzuotų mašinų vairuotojus", - parašo Karolis ir nusišypso. Turiu sau pripažinti, kad su juo keliauti - sunkiai apžiojamas kąsnis, bet be jo - išvis negaliu. Jei keliaučiau taip, kaip pratusi anksčiau, viskas būtų prėska ir dirbtina.
Ilgainiui rimstu ir aš, pradedu pati tylėti, nors niekas manęs to neprašė, kur kas įdėmiau stebiu Karolį, žvelgdama į jo akis pamažu imu numanyti, ką jis nori pasakyti, - iš rankos mosto, voko virptelėjimo, šypsnio, žvilgsnio į tolį - tai vis begarsiai jo žodžiai. Kai kada atrodome komiškai, mūsų pokalbiai - tai šarados, kartkartėmis visai taikliai sugestikuliuotos.
Kapadokijos urvuose
Kraupiai šalta. Apgavikės skrajutės, žadančios rojų Žemėje ir amžiną šilumą Turkijoje, meluoja. Čia toks speigas, kad net Europoje tokio nejutome. Į kalnus važiuojantys sunkvežimiai ant padangų mauna grandines, antraip aukštyn nepajudėtų. „Ko čia žiemą atsibeldėt, kai taip šalta?" - drebia vienas prekeivis, įpratęs matyti minias žmonių, vasarą atriedančių autobusais paspoksoti į miestą uolose. Lyg koks milžinas prieš 60 milijonų metų būtų sumanęs pažaisti smėliu ir supylęs urvų išakėtas pilis. Nežinia, kaip čia būna, kai žioplinėtojai užpildo ertmes, bet dabar girgždantis sniegas ir bežadis grožis priklauso tik mums.
Artėja vakaras, žvarba smelkiasi į kaulus, skubiai reikia surasti urvą, kol tamsa nenusėdo apsnigtuose koridoriuose. Laukia ledinė naktis, šaltesnė nei praėjusi, kai vargiai galėjau pakęsti drėgną šaltį, persismelkiantį į pėdas ir per jas į visą kūną, miegmaišiams taip ir nespėjus išdžiūti.
Karolis tylomis ieško žabų laužui. Jam ugnies kūrimas - kaip kitados pagonims - šventas ritualas. Jis gali neskaičiuodamas laiko skrupulingai dėlioti savo kūrinį, pradėdamas nuo smulkių šapelių ir baigdamas drūtomis malkomis. Ugnis ne tik greitai įsikuria, bet dar ir rusena ilgą laiką. Teka jaunas mėnulis, nieko gero nežadantis. Bus nepakeliamai žvarbu. Ko gero, reikalingiausia ugnis mano gyvenime, atsidustu, džiaudama šlapias kojines ir pirštines, vėliau liepsnos iki pusės nuvalgytas.
Pradedu justi, kaip šaltis ima stingdyti kūną, krečia drebuliai, stiprūs, nevaldomi. Karolis net nusigąsta, puola rengti mane savo pūkine striuke ir atliekamu megztiniu. Kai paskubomis užvalgau ką tik virtos košės, užsigerdama žolelių arbata, pradedu atgauti jėgas, viskas, kas buvo taip ūmai sustingę, pamažu atsileidžia, po plotelį gyvybė ima tekėti mano kūnu. Galų gale jau aiškiomis akimis galiu matyti urvo sienose atsispindinčią ugnį, žaidžiančią su šešėliais, o uolos dabar atrodo kaip mėnulio kanjonai. Pamatau pro tarpus spingsinčias žvaigždes. Šiluma nuo laužo vis dar kaunasi su šalčiu. Atsisėdu labai arti ugnies, pamažu akys pradeda merktis ir švelniai apsunksta. Šią naktį mes miegosime spaudžiant -20, ne, man atrodo, kad -30 laipsnių.
Rytas šviežutėlis, tačiau viduje kaip žvyro pripilta. Nubalusios uolos tyliai stebi mūsų pusryčius. Atrodo, taip gražu, bet kai širdis abiem vis dar skauda, tas grožis nebylus ir tuščias. Kapadokijos uolų koridoriuose sniego pripustyta iki kelių, kiekvienas kristalėlis davęs tylos įžadus, visai kaip Karolis. Girdėti tik kaip girgžda mūsų pačių batai. Tolumoje kyla tingūs balionai, iš kurių turistai apžiūrinėja rūke paskendusias akytas uolas. Taip norėtųsi su jais pakilti aukštyn ir nusileisti tik tada, kai viskas bus sužaliavę ir šilta.
***
Jis tebetyli, galiu tik spėlioti, kas sukasi jo galvoje. „Man truputį sunku, kai tiek daug žmonių mus supa nuo ryto iki vakaro, jaučiu, kad mūsų kelionei trūksta pusiausvyros, - ataidi iš ankstesnio pokalbio, - ne taip viską įsivaizdavau. Man atrodė, kad eisime į vieną didelį žygį, na, kaip eidavome į Škotijos kalnus, pažinsime geriau save. Žmogus turi kibiriuką jėgų, ir jei aš jį šitaip eikvosiu, nežinau, iš kur beatrasiu jėgų jį papildyti." Žmonės man visada buvo pažinimo šaltinis, bet jeigu jie kankins Karolį, nieko doro neišeis.
„Kai aš matau labai daug gražių vietų, po kurio laiko pradedu jų neįvertinti, be to, jaučiu, kad pats kelias gali daug duoti. Taip aš keliaudavau iki šiol, kitaip sunku įsivaizduoti", - prisimenu iš kito pokalbio. Pats kelias gali daug duoti? Iki šiol viską kruopščiai suplanuodavau pati, iš anksto turėjau sąrašą „pirkinių" - tobulų vietų, laukiančių, kad jas pamatyčiau, nufotografuočiau ir palikčiau kitiems, kurie eilėje po manęs. O ką gali duoti kelias? Pakeles ir trumpas atsitiktines pažintis?
Artėja vakaras, žvarba smelkiasi į kaulus, skubiai reikia surasti urvą, kol tamsa nenusėdo apsnigtuose koridoriuose. Laukia ledinė naktis, šaltesnė nei praėjusi, kai vargiai galėjau pakęsti drėgną šaltį, persismelkiantį į pėdas ir per jas į visą kūną, miegmaišiams taip ir nespėjus išdžiūti.
Karolis tylomis ieško žabų laužui. Jam ugnies kūrimas - kaip kitados pagonims - šventas ritualas. Jis gali neskaičiuodamas laiko skrupulingai dėlioti savo kūrinį, pradėdamas nuo smulkių šapelių ir baigdamas drūtomis malkomis. Ugnis ne tik greitai įsikuria, bet dar ir rusena ilgą laiką. Teka jaunas mėnulis, nieko gero nežadantis. Bus nepakeliamai žvarbu. Ko gero, reikalingiausia ugnis mano gyvenime, atsidustu, džiaudama šlapias kojines ir pirštines, vėliau liepsnos iki pusės nuvalgytas.
Pradedu justi, kaip šaltis ima stingdyti kūną, krečia drebuliai, stiprūs, nevaldomi. Karolis net nusigąsta, puola rengti mane savo pūkine striuke ir atliekamu megztiniu. Kai paskubomis užvalgau ką tik virtos košės, užsigerdama žolelių arbata, pradedu atgauti jėgas, viskas, kas buvo taip ūmai sustingę, pamažu atsileidžia, po plotelį gyvybė ima tekėti mano kūnu. Galų gale jau aiškiomis akimis galiu matyti urvo sienose atsispindinčią ugnį, žaidžiančią su šešėliais, o uolos dabar atrodo kaip mėnulio kanjonai. Pamatau pro tarpus spingsinčias žvaigždes. Šiluma nuo laužo vis dar kaunasi su šalčiu. Atsisėdu labai arti ugnies, pamažu akys pradeda merktis ir švelniai apsunksta. Šią naktį mes miegosime spaudžiant -20, ne, man atrodo, kad -30 laipsnių.
Rytas šviežutėlis, tačiau viduje kaip žvyro pripilta. Nubalusios uolos tyliai stebi mūsų pusryčius. Atrodo, taip gražu, bet kai širdis abiem vis dar skauda, tas grožis nebylus ir tuščias. Kapadokijos uolų koridoriuose sniego pripustyta iki kelių, kiekvienas kristalėlis davęs tylos įžadus, visai kaip Karolis. Girdėti tik kaip girgžda mūsų pačių batai. Tolumoje kyla tingūs balionai, iš kurių turistai apžiūrinėja rūke paskendusias akytas uolas. Taip norėtųsi su jais pakilti aukštyn ir nusileisti tik tada, kai viskas bus sužaliavę ir šilta.
***
Jis tebetyli, galiu tik spėlioti, kas sukasi jo galvoje. „Man truputį sunku, kai tiek daug žmonių mus supa nuo ryto iki vakaro, jaučiu, kad mūsų kelionei trūksta pusiausvyros, - ataidi iš ankstesnio pokalbio, - ne taip viską įsivaizdavau. Man atrodė, kad eisime į vieną didelį žygį, na, kaip eidavome į Škotijos kalnus, pažinsime geriau save. Žmogus turi kibiriuką jėgų, ir jei aš jį šitaip eikvosiu, nežinau, iš kur beatrasiu jėgų jį papildyti." Žmonės man visada buvo pažinimo šaltinis, bet jeigu jie kankins Karolį, nieko doro neišeis.
„Kai aš matau labai daug gražių vietų, po kurio laiko pradedu jų neįvertinti, be to, jaučiu, kad pats kelias gali daug duoti. Taip aš keliaudavau iki šiol, kitaip sunku įsivaizduoti", - prisimenu iš kito pokalbio. Pats kelias gali daug duoti? Iki šiol viską kruopščiai suplanuodavau pati, iš anksto turėjau sąrašą „pirkinių" - tobulų vietų, laukiančių, kad jas pamatyčiau, nufotografuočiau ir palikčiau kitiems, kurie eilėje po manęs. O ką gali duoti kelias? Pakeles ir trumpas atsitiktines pažintis?
***
Ilgai vienoje vietoje būti, kai šitaip šalta, negali. Judant šiek tiek šilčiau. Atkeliaujame į Sivasą, nors apie jį nesame girdėję, tačiau mus ten pakvietė internetu, laiko turime, kol laukiame vizų į Iraną. Stovime prie savivaldybės, rankos šąla, mane nebe pirmą kartą aplanko mintis: „Kad taip karštos arbatos..." Tokie pasvajojimai turi pagrindo, nes jau ne kartą stovint pakelėse ar prie degalinių yra išlindęs dosnus kirpyklos ar parduotuvėlės savininkas su padėklu, nukrautu taurelėmis ir būtinai gabaliniu cukrumi. Šįkart iš pastato išeina žmogus su puodeliais karšto gėrimo. „Ar kas tau išneštų arbatos, jei atsidurtume prie Šilalės savivaldybės?" - kandžiai šypteliu, nė neįsivaizduodama tokios situacijos, pavyzdžiui, Kaune, nors Sivasas tokio pat dydžio kaip mano gimtasis miestas. Maža to, valdininkas iš savo telefono paskambina mūsų būsimam šeimininkui ir priglaudžia pastato viduje, kol jo sulaukiame. Kad neprailgtų, kelio istorijas pasakoju savivaldybę saugantiems policininkams, šie kraipo galvas, kaip mes taip leidžiamės į nežinomybę, nė menkiausio ginklo neturėdami, ir kaip mes nakvosime pas bičiulius, kurių akyse nesame regėję. Viena pareigūnė, neapsikentusi tokios netvarkos, mūsų pasiimti atėjusį Sametą prisaikdina, kad tiesiu taikymu drožtume į kariškų prekių parduotuvę ir įsigytume mažų mažiausiai dujinį balionėlį, dėl viso pikto.
Kukliuose namuose Sametas ir jo draugai net išsižioję žiūri, kas čia bus, kol Karolis kruopščiai karpo ir lanksto kokakolos skardinę ir pagamina viryklėlę. Nuo šiol virsimės karštos arbatos bet kur. Kukliai pavakarieniaujame įr susėdame studentiškame kambaryje pakalbėti.
Kokie svarbiausi dalykai iškyla pasakius „turkiška kultūra"? Tiesa, atsakymą jau numanome: vaišingumas, pagarba. Tą ir patys po šalyje praleistos savaitės galėjome pasakyti, nes dauguma turkų pasirengę ant rankų svečius nešioti, nuoširdžios jų akys, dosnios širdys.
„Greitukės" būstinėje
Po dienos viešnagės ir pasibastymų po senovinį Sivasą, studentai mus palydi iki greitkelio, keliaujame tolyn. Nušalusia nosimi keliu nykštį. Artėja greitosios pagalbos automobilis. „Stabdyk, stabdyk ir jį", - Karolis rodo nebyliai. „Nejuokink, čiagi greitoji. Nestos!" Čiūžt, girdžiu slystančius ratus. Negali būti. Tekina pasileidžiu ir galvą įkišusi į kabiną sušvokščiu: „Mes iki Tokato." Seselė linkteli, mat pastebėjo mūsų rankose popieriaus lapą su Tokato pavadinimu, dėl to ir sustojo.
Savo daiktus užmetame ant ligoniams skirtų gultų, patys grūdamės į priekį. Vairuotojas, seselė, aš ir Karolis. Islamiškuose kraštuose mes žinome savo išsidėstymą automobilyje: aš sėdu šalia moteriškių, Karolis savimi atskiria mane nuo vyriškių. Studentai pamokė keletą turkiškų posakių, tai mes jau gudrūs. Be to, personalas linksmas. Aš žiūriu į kelią, vėjas taršo sniegą sūkuriais. Bloga vien pagalvojus, kaip vėl bus klaikiai šalta miegoti. „Važiuojam pas mus, - rodo, - neleisime jums miegoti lauke. Taip šalta." Man regis, tąkart aš garsiai atsikvėpiau ir mano akys išdavė, kad jaučiuosi labai dėkinga.
Pakeliui sustojame benzino ir tualeto reikalų. Kaip įprasta, čia niekas kūlversčiais nesiverčia, degalinėse parūpina arbatos, nes gyventi turkai neskuba. Gal dėl to ir mums sulėtinus tempą imu geriau įsiminti pakelių akimirkas. Kol Karolio nėra, o vairuotojas šnekučiuojasi su darbuotoja, aš siurbčioju arbatą. Paprastai tualete užtrunku gana ilgai, bent jau taip mano Karolis, nes degalinė man - tai reta proga ne tik atlikti reikalą, bet ir nusiprausti. Todėl jis nuolat inkščia, kad aš vėl užtrukau visą amžinybę. Jam reikia kareiviškai - keleto minučių. Šįkart jo paties vis nėra. Karoliui tai nebūdinga. Žiūriu, kad jau ir vairuotojas žvilgčioja būdelės pusėn, būtų linkęs judėti tolyn. Dar po kelių minučių Karolis grįžta ir pusiau kikendamas rodo „važiuojam". „Kas atsitiko?" - klausiu automobilyje. Užrašų knygutėje jis parašo: „Neklausk. Nueinu į tualetą, neturėdamas nė skiautės tualetinio popieriaus, o reikia „didelio". Ten tik arbatinukas su vandeniu. Ką daryti?" Jau garsiai kikenu įsivaizduodama, kaip Karolis žongliruoja tuo arbatinuku. „Dabar jau suprantu, kodėl arabai nenori sveikintis kaire ranka", - rašo jis man lapelyje išsprogusiomis akimis. Pirmoji kultūrinė pamoka ant savo kailio.
Tokate „greitukės" personalas mus iš karto kviečia prie stalo. Tuoj pat prisijungia vairuotojų ir seselių būrys. Jiems smalsu, kas mes tokie. O mums įdomu, kaip verda gyvenimas paprastoje greitosios pagalbos būstinėje. Jie šiąnakt čia budės, na, ir švęs vienos iš seselių gimtadienį. To dar negana: jie pasišauna mus vidurnaktį pavedžioti po miestą. Einant pro hamamus Ali, vienas iš vairuotojų, kikendamas plekšnoja sau per pažastis, suprask, čia pirtis. Užeigoje, kur žiūrimas futbolas ir gurkšnojama arbata, Ali ir kiti pavaišina mus salepu - šiltu saldžiu pienu, kurį mes taip pamėgsime, kad nuo šiol Azijoje bemaž visur saldinsime pieną.
Angliškai nei seselės, nei vairuotojai nesupranta, o turkiškai nemokame mes. Karoliui gera proga tylėti, jis jiems - vargšas ligonis, peršalęs per tokius šalčius ir visai praradęs balsą. Aš vis dėlto sugebu su jais bendrauti net visai rimtomis temomis. Susėdame aplink kompiuterį ir bandome šifruoti vieni kitų klausimus ir atsakymus. Netobulas instrumentas kartais mintis paverčia visai nešventomis frazėmis (paplekšnok ar panašiai). Žiūriu plėstomis akimis, ką anie prirašė, o jie kikendami skuba taisyti sakinio, nes ir vėl mums gūglis pridirbo.
Klausau ausis ištempusi, ką jie pasakoja apie islamą, ir retsykiais jaučiu, kad jų pašaukimas įgauna pagreitį. „Juk islamas - naujausia ir visa vienijanti religija", - kartoja jie. Matyt, dėl to, kad mano žvilgsnis įdėmus, jiems atrodo, kad aš jau pakeliui į atsivertimą, tad padovanoja maldos vėrinį, o man juk rūpi, kuo jie gyvena, iš kur kyla tas gerumas: iš vidaus ar todėl, kad to reikalauja religija. „Svečias į namus - Dievas į namus", - sako jie, ir šitą posakį girdėsime ne kartą.
Naktį draugiškas medikų kolektyvas svečių nenugrūda į kampą, nors mes puikiai ir ramiai išmiegotume susivynioję kur nors po stalu. Moterys nebyliai šypsodamos vadina mane į viršų, miegosiu šiąnakt su jomis plačioje lovoje. Vienas vairuotojų žadina savo brolį: „Eik miegot kitur, lovą užleisk svečiui." Vyras be jokio irzulio susistato kėdžių eilutę ir susirango ant jų tęsti sapno. Užtat Karolis miegos kaip karalius. Ir negali prieštarauti, nes atimtum iš jų galimybę būti geriems, dalytis tuo, ką turi. O širdingumo jie turi tikrai daug.
Irano konsulatas mums sako, kad vizų mes kol kas negausime, reikia laukti kito pirmadienio, o gal dar kito, tad nieko nelieka, kaip tik... keliauti į Gruziją, ten ir lietuvaičių pažįstame, ir šalis, sako, graži svetinga.
Knygos autorės blogas
Savo daiktus užmetame ant ligoniams skirtų gultų, patys grūdamės į priekį. Vairuotojas, seselė, aš ir Karolis. Islamiškuose kraštuose mes žinome savo išsidėstymą automobilyje: aš sėdu šalia moteriškių, Karolis savimi atskiria mane nuo vyriškių. Studentai pamokė keletą turkiškų posakių, tai mes jau gudrūs. Be to, personalas linksmas. Aš žiūriu į kelią, vėjas taršo sniegą sūkuriais. Bloga vien pagalvojus, kaip vėl bus klaikiai šalta miegoti. „Važiuojam pas mus, - rodo, - neleisime jums miegoti lauke. Taip šalta." Man regis, tąkart aš garsiai atsikvėpiau ir mano akys išdavė, kad jaučiuosi labai dėkinga.
Pakeliui sustojame benzino ir tualeto reikalų. Kaip įprasta, čia niekas kūlversčiais nesiverčia, degalinėse parūpina arbatos, nes gyventi turkai neskuba. Gal dėl to ir mums sulėtinus tempą imu geriau įsiminti pakelių akimirkas. Kol Karolio nėra, o vairuotojas šnekučiuojasi su darbuotoja, aš siurbčioju arbatą. Paprastai tualete užtrunku gana ilgai, bent jau taip mano Karolis, nes degalinė man - tai reta proga ne tik atlikti reikalą, bet ir nusiprausti. Todėl jis nuolat inkščia, kad aš vėl užtrukau visą amžinybę. Jam reikia kareiviškai - keleto minučių. Šįkart jo paties vis nėra. Karoliui tai nebūdinga. Žiūriu, kad jau ir vairuotojas žvilgčioja būdelės pusėn, būtų linkęs judėti tolyn. Dar po kelių minučių Karolis grįžta ir pusiau kikendamas rodo „važiuojam". „Kas atsitiko?" - klausiu automobilyje. Užrašų knygutėje jis parašo: „Neklausk. Nueinu į tualetą, neturėdamas nė skiautės tualetinio popieriaus, o reikia „didelio". Ten tik arbatinukas su vandeniu. Ką daryti?" Jau garsiai kikenu įsivaizduodama, kaip Karolis žongliruoja tuo arbatinuku. „Dabar jau suprantu, kodėl arabai nenori sveikintis kaire ranka", - rašo jis man lapelyje išsprogusiomis akimis. Pirmoji kultūrinė pamoka ant savo kailio.
Tokate „greitukės" personalas mus iš karto kviečia prie stalo. Tuoj pat prisijungia vairuotojų ir seselių būrys. Jiems smalsu, kas mes tokie. O mums įdomu, kaip verda gyvenimas paprastoje greitosios pagalbos būstinėje. Jie šiąnakt čia budės, na, ir švęs vienos iš seselių gimtadienį. To dar negana: jie pasišauna mus vidurnaktį pavedžioti po miestą. Einant pro hamamus Ali, vienas iš vairuotojų, kikendamas plekšnoja sau per pažastis, suprask, čia pirtis. Užeigoje, kur žiūrimas futbolas ir gurkšnojama arbata, Ali ir kiti pavaišina mus salepu - šiltu saldžiu pienu, kurį mes taip pamėgsime, kad nuo šiol Azijoje bemaž visur saldinsime pieną.
Angliškai nei seselės, nei vairuotojai nesupranta, o turkiškai nemokame mes. Karoliui gera proga tylėti, jis jiems - vargšas ligonis, peršalęs per tokius šalčius ir visai praradęs balsą. Aš vis dėlto sugebu su jais bendrauti net visai rimtomis temomis. Susėdame aplink kompiuterį ir bandome šifruoti vieni kitų klausimus ir atsakymus. Netobulas instrumentas kartais mintis paverčia visai nešventomis frazėmis (paplekšnok ar panašiai). Žiūriu plėstomis akimis, ką anie prirašė, o jie kikendami skuba taisyti sakinio, nes ir vėl mums gūglis pridirbo.
Klausau ausis ištempusi, ką jie pasakoja apie islamą, ir retsykiais jaučiu, kad jų pašaukimas įgauna pagreitį. „Juk islamas - naujausia ir visa vienijanti religija", - kartoja jie. Matyt, dėl to, kad mano žvilgsnis įdėmus, jiems atrodo, kad aš jau pakeliui į atsivertimą, tad padovanoja maldos vėrinį, o man juk rūpi, kuo jie gyvena, iš kur kyla tas gerumas: iš vidaus ar todėl, kad to reikalauja religija. „Svečias į namus - Dievas į namus", - sako jie, ir šitą posakį girdėsime ne kartą.
Naktį draugiškas medikų kolektyvas svečių nenugrūda į kampą, nors mes puikiai ir ramiai išmiegotume susivynioję kur nors po stalu. Moterys nebyliai šypsodamos vadina mane į viršų, miegosiu šiąnakt su jomis plačioje lovoje. Vienas vairuotojų žadina savo brolį: „Eik miegot kitur, lovą užleisk svečiui." Vyras be jokio irzulio susistato kėdžių eilutę ir susirango ant jų tęsti sapno. Užtat Karolis miegos kaip karalius. Ir negali prieštarauti, nes atimtum iš jų galimybę būti geriems, dalytis tuo, ką turi. O širdingumo jie turi tikrai daug.
Irano konsulatas mums sako, kad vizų mes kol kas negausime, reikia laukti kito pirmadienio, o gal dar kito, tad nieko nelieka, kaip tik... keliauti į Gruziją, ten ir lietuvaičių pažįstame, ir šalis, sako, graži svetinga.
Knygos autorės blogas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą