Panevėžio akmenys

Birželio pradžia - kaip ir dvynių ženklas - labai dvipusis. Vasara dar neįsibėgėjo, imtis atostogų dar nesinori, bet knieti papramogauti, pakeliauti. Juolab - mokykliniams vaikams jau atostogos, reikia naujų įspūdžių ir laiko su jais. Siūlome mažą kelionę gimtajame mieste. O ta pačia proga - Laimučio Vasilevičiaus knygą "Panevėžio akmenys".

Panevėžio akmenys

Panevėžio mieste yra išlikusių keletas šventųjų akmenų. Jie tebesaugo užmirštųjų Dievų vardus, lietuvišką pasaulėvaizdį, senąsias sakmes. Deja, daug garbintų akmenų pražuvo, buvo suskaldyti, sunaikinti, paskandinti. Ir dabar žmogus, radęs šventą akmenį, parsivelka į savo kiemą, kolekcionuoja, parduoda, be gailesčio sunaikindamas savo giminės šimtametę šventvietę...

Klasikinių ugnies aukurų yra sukrovę Panevėžio romuviai. Ant ugnies aukuro per apeigą kuriama ugnis, kuri laikoma Gabijos įsikūnijimu. Ugnis virš aukuro skirta Dangaus Dievams, ji palaiko  žmonių ryšį su jais. Ugnelėj apvalo  žmogų  nuo  blogų minčių, nesėkmių.

Pirties krūsnyje dega kitokia, požemio ugnis. Senoje pirtelės vietoje išliko įgriuvusi krosnis, joje buvo kūrenama žemės ugnis. Vaikams pasakodavo, kad krūsnies skylė, kurioje ruseno žarijos yra „skylė į pragarą" Kartais požemio    dievas  Vėlinas iškiša savo akmeninę galvą, kad pažiūrėtų, kaip žmonės gyvena...

Kertinis akmuo. Skulptorius A. Pajuodis.
2003. Granitas

Mieste yra apie dešimt dubenuotųjų akmenų, vadinamų aukštaitiškaisiais aukurais, kuriuose buvo aukojamos birios ir skystos aukos. Seniausias guli prie Plukių senkapių. Kiti, prisiglaudę kiemuose, patvoriuose, saugo senelių rankų šilumą. Aukštaitiškųjų aukurų yra įvairių formų, spalvų, su skirtingais ženklais. Trikampės formos dubenuotas akmuo buvo mūrijamas į pamatą trobos kerčioje, kur iš dubenėlio lakindavo žalčius. Tokie akmenys vadindavosi „Kertiniais akmenimis". Skulptorius A.Pajuodis 2005 m. iškalė modernų aukštaitiškąjį aukurą, pavadinęs jį „Kertiniu akmeniu", papuošė Senvagės pakrantę.

Bene įspūdingiausias aukštaitiškasis aukuras, skirtas aukojimo apeigoms, su iškaltais latakėliais, saugomas Panevėžio kraštotyros muziejaus kiemelyje. Kitas didesnis aukuras su trimis latakais guli „Romantic" viešbučio kiemelyje.

Taip pat yra aukštaitiškų aukurų su iškaltu dubenėliu ir Laimos šluotele. Tai - Laimės aukurai. Toks yra Žaliosios girios Laimės aukuras su „šluotele" iš dešinės pusės. Kitas Laimės aukuras įmūrytas į varpinės pamatą Paįstrio bažnyčios šventoriuje. Ir dabar, uždėjęs ranką, gali paprašyti deivės Laimos pakeisti likimą. Medinėje bažnytėlėje geraširdis kunigas laimina vaikus, jaunuosius...

Bažnyčios rytinės sienos išorėje, maždaug
 4 m aukštyje nuo žemės,
 šalia Nukryžiuotojo įmūrytas Akmuo Vyžas, t.y.,
 žalčio Vyžo galva laikomas maždaug 0,3x0,3 m dydžio,
 natūraliai žaltį pravertais nasrais primenantis akmuo.

 

Pumpėnų kapinėse vietoje antkapio tebestovi stebuklingas Laimos akmuo. XIX amžiuje rašyta, kad jis gydė visas moteriškas ligas. Dabar jau dingęs Pažibų stebuklingas, gydantis akmuo gulėjo prie Nevėžio. 

Panevėžys apsuptas drėgnų miškų, kuriuose žalčiai vis dar kelia vestuves. Kartais pats Vėlinąs pasiversdavo žalčiu. Ant Lietuvos karininkų paradinių diržų pavaizduotas Vėlinas (žalčiukas) ir Deivė (kryžma). Galbūt ornamentas išsaugojo žinią apie užmirštas Dievų vestuves. Karininkai nepamiršo, kad Vėlinąs buvo ne tik amatų, bet ir karinio meno, karinės klastos mokytojas. Prisiekdami kariai bučiuoja vėliavą, nulenkdami galvas Vėlinui, vėlėms. Ne veltui kryžiuočiai rašė, kad lietuviai eina į mūšį su numirėliais. Metraštininkas, o gal vertėjas suklydo, mes į mūšius ėjome su vėliavomis, su vėlėmis ir buvome neįveikiami.

Pasak padavimų, akmuo senovėje buvęs
 garbinamas ant Vyžuonų Kartuvių kalno,
vėliau atsidūręs bažnyčioje ir ją remontuojant,
kartu su akmeniniu sviediniu buvo įmūrytas jos sienoje.

Apie žalčius pasakojama, kad jie teikia gerovę namams, kuriuose gyvena. Tie namai yra laimingi, į juos netrenkia žaibas, aplenkia ligos, geriau auga gyvuliai. Žalčiai draugaudavo su vaikais, miegodavo vienoje lovoje, valgydavo iš vieno indo, kartu žaisdavo. Jei koks vaikas žaltį nuskriausdavo, tai žaltys jam nekeršydavo. Pamenu senelio pasakojimą, kaip per šienapjūtę į talką suvažiavo sūnūs su marčiomis iš miesto. Naktį bemiegant pas vieną į lovą įlindo žaltys pasišildyti. Ryte, radusi žaltį lovoje, marti baisiai išsigando. Vienais naktiniais, klykdama išlėkė į kiemą ir sukėlė daug juoko visai giminei. Žalčių nedievino, jie buvo tik Dievų pasiuntinėliai. Žalčius žmonės gerbė, maitino. Kai mano sode apsigyveno žalčiai, labai sumažėjo pelių.

Oi tu Žalty Žaltinėli

Dievų siuntinėli,

Vesk mane in kalnelį

Pas mielą Dievelį.

(Lietuvių liaudies daina)

Šalia pagrindinio Panevėžio kraštotyros muziejaus įėjimo guli kitas nepaprastas aukštaitiškasis aukuras, apjuostas žalčio. Žalčiukas, plaukiantis tarp bangų, yra ant akmens A.Smetonos gatvėje. Prie Marnakos upelio skulptorius A.Jonušis rado antrąją Vyžo galvą, ji šiuo metu įmūryta į Laimos aukurą. (Pirmoji Vyžo galva įmūryta į Vyžuonų bažnyčios sieną.) Literatūroje minima, kad be kitų šventviečių, prie Nevėžio būta Vyžo šventyklos. Pušyno gatvėje, sveikatingumo centre „Vidmavita" stovėjo sukrautas Aušauto (Aušlavio), visų žalčių Dievaičio, grąžinančio sveikatą, aukuras (Šiuo metu perkeltas į Tarnagalą).

Žemių ribas ir priesaikas saugojo Dievas vykdytojas - Perkūnas. Jam skirti aukštaitiškieji aukurai būna ryškiai raudonos spalvos. Vienas jų guli A.Smetonos gatvėje, kitas Berčiūnuose. Klaipėdos ir Vilniaus gatvių išsišakojime, prie Kolegijos, P.Plechavičiaus skverelyje, miestą saugo R.Antinio sukurtas varinis Perkūnas. Kartais virš namo galima pamatyti prikaltą Perkūno strėlę. Seniau šis ženklas rodė kario trobą. Ant Perkūnui skirtų akmenų - riboženklių būdavo iškalama strėlė arba trys sukryžiuotos strėlės - Perkūno skydas. Daugelio bajorų herbus puošia karo dievo - Perkūno strėlės. 

Skaitykite bibliotekoje taip pat: