Misija: Somalis

 

Naujos knygos - džiaugsmas kiekvienam skaitytojui. Nauja kelionių knyga - nauja patirtis, nauji įspūdžiai. Šįkart - labai vyriška kelionė ir labai vyriški įspūdžiai - Aivaro Pliatkaus "Misija: Somalis" (Vilnius, Alma littera, 2015). Kelionė - ne įspūdžių ieškojimas, bet darbas ginti  laivus nuo piratų. Tai, ką perskaitome tik žiniasklaidos žinutėse - "pagrobė",  "paėmė įkaitais" - šįkart pamatyta iš arti. Ir rūsti realybė karių ir jų šeimų - ilgi išsiskyrimai ir vienas kito palaikymas. Autorius pristato knygą taip: "Somalis – ne silpnų nervų žmonėms, bet aš ir mano vyrai buvome pasiruošę iššūkiams. O su rutina kovojau rašydamas dienoraštį."

 

 

 

 

 

Skaitome...

 

 

 

 

Šešiolika vyrų kariškomis  uniformomis

 

 

„Paskutiniais metais dažnai pasikartoja, kad kinų prekiniai laivai, kurie gabeno labai vertingas prekes, dingdavo be jokios žinios. Nepaisant visų pastangų, nepavyko išaiškinti, kur palieka dingusieji laivai. Neseniai įvykęs atsitikimas atidengė paslaptį. Amojos uoste į vieną laivą su keliamuoju kranu įkėlė milžinišką Budos statulą. Tokios Budos statulos kelis kartus jau būdavo pakraunamos ir kituose uostuose, ir uosto darbininkai jau buvo pripratę matyti tokius krovinius. Paskutinį kartą dėl darbininkų nerūpestingumo Budos statula įkrito vandenin. Suskambėjo baimės klyksmai ir, visų didžiausiam nustebimui, iš Budos medinio kamieno išlindo 20 plėšikų. Iš pradžių jie mėgino bėgti, bet uosto valdininkams pavyko sugauti visus plėšikus. Vėliau paaiškėjo, kad piratai jau nuo seniau naudojo Budos paminklą, kad slapta patektų į laivą. Laivui išplaukus į jūrą, plėšikai tylomis, niekam nepastebint, išlysdavo iš Budos, puldavo komandą, ją išžudydavo ir laivą nuplukdydavo į savo slėptuves. Jūrų plėšikų vadas Tao-Ši-Kai, naudodamas Budos statulas lyg Trojos žirgą, susikrovė didelius pinigus. Prieš keletą dienų Ven-Cou mieste jam nukirsta galva."

Laikraštis „Vakarai", Lietuva, 1935 m. balandžio 1 d.

 

Ši žinutė laikraštyje veikiausiai yra balandžio pirmosios pokštas, nors jūrų plėšikų išradingumu abejoti neverta. Šiais laikais su piratais kovojama kiek kitaip: Europos Sąjungos valstybės vykdo kovos su piratavimu misiją ATALANTA. Panašios operacijos, nukreiptos prieš piratavimą Rytų Afrikos pakrantėse, vykdomos NATO ir JAV vadovaujamų pajėgų. NATO operacija vadinasi OCEAN SHIELD („Vandenyno skydas"), o JAV vadovaujama - CTF* 151 („Jungtinės operatyvinės pajėgos"). Pajėgos, dalyvaujančios operacijoje ATALANTA, vadinamos EUNAVFOR (Combined Task Force (pavadinimai ir sutrumpinimai čia ir toliau - angį).  EU Navai Forces (Europos Sąjungos jūrų pajėgos). Būtent šių pajėgų dalimi buvome ir mes, 20 žmonių: 16 karių grupė (turinti saugoti humanitarinę pagalbą gabenantį sausakrūvį laivą), 2 logistikos karininkai Džibutyje, vienas lietuvis karininkas operacijos štabo laive ir vienas lietuvis strateginėje operacijos vadavietėje Anglijoje.

  

Buvo 2013 metų liepos 30 diena, pats vidurvasaris, atostogų  metas. Šešiolika vyrų susirinkome Vilniaus oro uoste, antrame  aukšte. Vilkėjome šviesiomis kariškomis dykumos spalvos uniformomis su lietuviška vėliavėle ant vieno peties (antsiuvą su užrašu „Somalis" ant kito peties prisisiuvome vėliau). Vyriausiam vyrui, mūsų gydytojui, - apie keturiasdešimt, jauniausiam - dvidešimt, man, grupės vadui, - trisdešimt vieni. Kiekvienas buvome pasiėmę po du kelioninius krepšius su asmeniniais daiktais. Ginklai, šaudmenys, ekipuotė ir dalis kelionėje nebūtinų asmeninių daiktų jau išgabenta anksčiau kariniu transporto lėktuvu. Mes skrisime civilinėmis oro linijomis. Kelionės tikslas - Džibutis, nedidelė valstybė Šiaurės Afrikoje už šešių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos (jeigu matuosime tiesiai), o mūsų misijos tikslas - dalyvavimas Europos Sąjungos vadovaujamoje kovos su piratavimu ir ginkluotais plėšimais jūroje operacijoje ATALANTA.

Į oro uostą atvykome gerokai anksčiau, kad, iškilus nenumatytiems sunkumams, turėtume laiko išspręsti problemas. Antrame oro uosto aukšte svetimų žmonių buvo nedaug, bet į mus kaipmat susmigo smalsūs žvilgsniai.

- Kur jūs, vyrai? Į Afriką? Į Somalį? Dieve brangus! - aiktelėjo vienas pagyvenęs vyriškis.

Nuogąstauti tikrai buvo ko. Iš šešiolikos karių patirties tarptautinėse misijose turėjau tik aš ir dar trys mano grupės vyrai. Mūsų gydytojui su kapitono antpečiais, taip pat ir vienuolikai kitų karių, tai buvo pirmoji misija svetur. Jei atvirai, ir mano patirtis ne ką tegalėjo padėti, bet vyrai tryško energija ir buvo nusiteikę optimistiškai. Juk mūsų laukė ypatingas, sakyčiau, labai rizikingas iššūkis.

Nužvelgiau susirinkusiuosius ir apėmė keistas jausmas. Prisiminiau ankstesnę savo misiją Afganistane. Ir tada jaučiau jaudulį, bet šįkart jaudulys buvo visiškai kitoks. Žinojau, kad šioje operacijoje kitiems vyrams teks pasikliauti vien tik manimi, nes aukštesni vadai geriausiu atveju bus laive už kokių dvidešimties jūrmylių, o dažniausiai - už tūkstančių jūrmylių nuo mūsų. Taigi visa atsakomybė už misiją ir penkiolikos vyrų komandą gula ant mano pečių.

Oro uoste į mus žvelgė ir artimųjų akys. Tėvai atlydėjo sūnus, draugės ir žmonos - vyrus, vaikai - tėčius, ir visi buvo su mumis iki pat registracijos. Mažieji nesuprato, kad išsiskiria su tėveliais beveik pusmečiui, tad žaidė, dūko, zyzė ir kaulijo saldainių ar kokakolos. Jų mamos dėjosi tvirtos ir bandė palaikyti pokalbį, bet virpančios rankos ir išsiblaškę žvilgsniai išdavė, kad labai jaudinasi. Viena mergina keletą valandų sėdėjo padėjusi galvą savo draugui ant peties. Vyrukui turėjo paskausti petį.

Mūsų išlydėti atvyko ir bataliono vadas. Jis buvo ką tik perėmęs pareigas, tad mūsų pasirengimo misijai procese nedalyvavo, bet dabar buvome jo kariai. Malonus, draugiškas gestas.

Manęs neatlydėjo niekas. Mūsų šeimai tai buvo eilinė diena. Rytą nuvežėme sūnų į darželį, ir jis išsyk nulėkė žaisti su vaikais. Paskui žmoną nuvežiau į darbą. Ilgai nestoviniavome. Žmonai bučkis, „lik sveika, laikykis..." - ir nulėkiau namo tvarkyti paskutinių reikalų. Sentimentalioms kalboms tiesiog nebuvo laiko.

Mūsų sūnui tebuvo dveji su puse. Oro uoste staiga prisiminiau, kad nebuvau šalia ir kai jis gimė. Tuo metu aš mojavau trispalve Afganistane. Pagalvojau: „Kaip bus dabar? Jis juk manęs kasdien pasiilgsta." Visas viltis dėjau į žmoną. Kai reikėdavo, ji būdavo labai stipri. Tai įrodė prieš pustrečių metų, kai teko gimdyti vienai. Atsimenu, pamatęs sūnų nustebau: „Koks mažas!" „Brangusis, jam jau pusė metų", - nusijuokė žmona.

Sukviečiau vyrus, daviau paskutinius nurodymus ir nuėjome registruotis skrydžiui. Stovėdamas eilėje mačiau, kad artimieji nesiskirsto. Kai dingome jiems iš akių, pajutau palengvėjimą. Niekas nebeblaškė dėmesio, galėjau ramiai apmąstyti laukiančius darbus.

  

2010 m. danų žurnalistui Rasmusui Krath'ui pavyko nusigauti pas Somalio piratus ir juos pakalbinti. Pasak piratų, plėšikaudami jūroje jie elgiasi teisėtai - gina savo vandenis nuo įsibrovėlių užsienio žvejybinių laivų, kurie ne tik išgaudė visas žuvis, bet ir užvertė pakrantes šiukšlėmis. Esą iš pradžių vietiniai bandę tartis gražiuoju, bet kai nepavyko, paprasti žvejai tapo piratais. Dabar į žmogų jie esą šauna be sąžinės graužaties, nes atvykėlis - jų priešas. Užpuldami laivą, apie baimę negalvoja. „Tu nesi badavęs ir nežinai, ką tai reiškia", - pareiškė žurnalistui vienas iš piratų vadeivų, jaunas vyras. Pasak piratų, pats didžiausias jų stimulas - alkis. Paklaustas, kur išleidžia neteisėtai gautus pinigus, vadeiva atsakė: kotui (narkotikas), alkoholiui, brangiems automobiliams ir prostitutėms. Žinoma, ir ginklams. Šiuolaikiniai piratai gerai ginkluoti, turi greitaeigių katerių, vietos nustatymo sistemų, naudojasi mobiliaisiais palydoviniais telefonais. Paklaustas, ko reikia norint tapti piratu, vadeiva atsakė, jog užtenka keturių savybių: būti geru plaukiku, mokėti valdyti motorinę valtį, būti fiziškai stipriam, nes teks kabarotis į laivą, mokėti taikliai šaudyti.

2011-aisiais Somalio piratai 237 kartus užpuolė prekybinius laivus, 28 iš jų užgrobė. Taip pat užgrobė 4 privačias jachtas, 5 žmonės žuvo, paimta 10 įkaitų, paleistas vienas, kiti išpirkti.

2012 metais užpulti 35 laivai, 7 iš jų užgrobti piratų.

2013 m. ir 2014 m. piratų užpuolimų labai sumažėjo: atakuoti atitinkamai

7 ir 2 laivai, bet neužgrobtas nė vienas, atmuštos atitinkamai 5 ir 1 atakos. (pagal: EU NAVFOR Somalia („Šaltiniai" - žr. knygos gale).

 

Berbera



Berbera

Berber - Somalio Respublikos miestas prie Adeno įlankos, pusiau autonominio Somalilando jūrų uostas, turintis apie 78 OOO gyventojų. Jūrinių kelionių žurnale „Periplus Maris Erythraei" („Eritrėjos jūros periplas“; autorius nežinomas), išleistame tarp I ir III a., dabartinė Berberą vadinama Malao ir apibūdinama kaip prekybinis uostas, iš čia esą gabendavę ladaną (aromatinę dervą), mirą (aromatinius sakus), įvarius prieskonius ir kopalį (natūralią dervą, išgaunamą iš kopalio genčiai priklausančių augalų sakų).

Šiame žemės kampelyje labai graži gamta. Čia pat plyti Gubaro („Išdegusioji") dykuma, dėmesio vertas 2460 m aukščio Šimbirio kalnagūbris, kurio pavadinimas reiškia „Paukščių buveinė“, taip pat Laas Geel („Kupranugarių šulinys") - uolų kompleksas, kuriame išlikę vieni iš seniausių Somalio pusiasalyje uolų raižiniai, atsiradę apie 3500-3000 m. pr. Kr. Vietiniai apie raižinius žinojo seniai, bet nekreipė į juos dėmesio. Dabar Somalilando valdžia stengiasi padaryti šias uolas prieinamas turistams, bet kelionių vadovai primygtinai rekomenduoja susilaikyti nuo vizitų į šį pavojingą kraštą.

 

Laas Geel urvo piešiniai

Pirmas Somalio uostas, kurį aplankėme tik pradėję vykdyti užduotį, buvo Berberą šiaurvakarinėje šalies dalyje, pusiau  autonominio Somalilando regiono (nepripažintos respublikos) centras. 1884-1941 m. Berberą priklausė britams, buvo žvejybinis ir prekybinis uostas, iš čia dažniausiai eksportuoti galvijai, avys, odos.

Atstumas tarp Džibučio ir Berberos nedidelis, todėl Berberą pasiekėme jau kitą dieną. Aš kas valandą raportuodavau vadavietei apie mūsų buvimo vietą ir gaudavau informacijos apie saugumo padėtį uostuose. Dar prieš laivui atvykstant į uostą grupės kariams priminiau saugumo reikalavimus. Karinėje hierarchijoje galioja principas „pranešti tik tiek, kiek kariui būtina žinoti", todėl informavau juos tiek, kiek buvo būtina vykdant

Laas Geel urvų piešiniai datuojami 9 tūkst - 3 tūkst PME.
Laikomi vienais seniausių piešinių
Afrikos žemyne

užduotį. Gavę informacijos kariai pasiruošė netikėtumams, o aš pats jaučiausi tvirčiau.

Netrukus laivas įėjo į uostą. Būtent įėjo, o ne įplaukė. Užkietėjęs jūreivis gali net įsižeisti išgirdęs sakant, kad jo laivas „plaukia". „Plaukia šūdas, o laivas eina, aišku?" - būtinai atrėš. Jūros vaikai ypač jautrūs kai kuriems dalykams ir vadovaujasi begale prietarų. Jūra ar vandenynas - paslaptinga ir pavojinga stichija, siunčianti išmėginimus audra, varanti iš proto stojus štiliui, tad nenuostabu, kad jūrininkai prietaringi. Tarkim, laive draudžiama švilpauti - prisišauksi audrą. Banginis neša laimę. Ant bangų besisupančios žuvėdros žada gerą orą. Pirmadienį išeiti iš uosto į atvirus vandenis - blogas ženklas. Nevalia pirštu rodyti į horizontą ar dangų - prisišauksi bėdą. Lygiai taip pat negerai pirštu baksnoti į svetimą laivą uoste - pasmerksi jį pražūčiai.

Taigi atvykome į Berberos uostą ir tą pačią dieną prasidėjo laivo iškrovimo darbai. Pirmas įspūdis buvo savotiškas. Ko gero, jau vien dėl to, kad pirmą kartą gyvenime atsidūriau Somalyje. Išsyk pajutau pavojų, jis tiesiog sklandė ore. Gal dėl to, kad sukauptos žinios apie šią šalį vis lindo į galvą? Iškart pastebėjau, jog žmonės čia apspangę, akivaizdžiai nuo kato. Vaikščiojo netvirtai, akys pasruvusios krauju, elgėsi akiplėšiškai, išsyk puolė kaulyti pinigų. Akivaizdu: sunkiai prognozuojama publika. Silpnesnių nervų žmogus galėjo pasijusti ne itin smagiai, šiurkščiu žodžiu įžeisti priekabų vietinį ar netgi įžiebti konfliktą. Kariai, budintys denyje, nuolat jautė vietinių dėmesį, buvo provokuojami. Vėliau prie tokio elgesio pripratome, o ir vietiniai krovikai pamatę, kad nesiruošiame žaisti jų žaidimų, liovėsi prašinėję ir išsyk imdavosi darbo. Prieplauka tiesiog dūzgė nuo žmonių, vienu metu plušėdavo šimtas, kartais du šimtai varguolių.

Krovikai dirbo savo darbą, mes akylai saugojome laivą ir konteinerį su mūsų maisto atsargomis, laikinai iškeltą į krantą.

Staiga horizonte, maždaug už keturių kilometrų, pamačiau liepsnojantį laivą, sprendžiant iš konstrukcijos, skirtą gyvuliams gabenti. Laivas buvo atvykęs visai neseniai ir stovėjo nuleidęs inkarą netoli uosto. Laimė, tuo metu buvo tuščias, antraip būtų jūroje iškepęs koks tūkstantis tonų šašlyko. Stebėdamas laivą, degantį atvira liepsna, suvokiau, kad niekas negali jam padėti. Uoste nebuvo nei tinkamos įrangos, nei gaisrą gesinti galinčių laivų - nieko. Uosto laivas - buksyras tik po poros valandų teikėsi nuplaukti nelaimės vieton gelbėti jūrininkų. Man regis, išgelbėjo tris, bent jau tiek suskaičiavau buksyro denyje. Degantis laivas buvo nemažas, dydžiu, ko gero, prilygo mūsiškiam. Mano galva, tokio dydžio laivuose įgulos būna šiek tiek daugiau nei trys asmenys.

Mūsų, laivo apsaugos grupės, veiksmai tokioje situacijoje buvo paprasti: „Stebėk ir raportuok vyresnybei." Taip ir padariau. Daugiau nieko ir nebūčiau galėjęs padaryti. Kita vertus, tokie dalykai - ne mūsų reikalas. Šiame pasaulio kampelyje, tai, ko gero, niekieno reikalas. Taigi laivas liepsnojo, kol išdegė visas. Metalas, žinoma, nedegė, todėl liepsnai užgesus laivas taip ir liko plūduriuoti jūroje visas pajuodęs.

Berberos uoste per visą misiją lankėmės tris kartus. Ne visada vien tik pristatydavome humanitarinį krovinį, kad čia jį iškrautų. Kartą mūsų laivo įgulai teko krovinį pasikrauti. Pasaulio maisto programa Berberoje turėjo savo sandėlius, o ir uostas buvo tinkamas švartuotis dideliems laivams, iš Vakarų atgabenantiems didžiulius kiekius humanitarinių gėrybių. Mūsų laivas nesunkiai įplaukdavo ir į mažesnius uostus, tad, išvežiojant krovinį po Somalio uostus, galima sakyti, teikė kurjerio paslaugas. Beje, tas mūsų „kurjeris" gabendavo ne tiek jau ir mažai - apie 4,5 tūkstančio tonų krovinį.

Kitą sykį, kai vėl buvome Berberoje, gavau pranešimą, jog šiame regione piratai ketino užgrobti tanklaivį. Laimė, jį saugojo privati apsaugos komanda. Pasirodo, piratams sąlygos išpuoliui įvykdyti buvo labai palankios: jūra gana rami, bet ne tiek, kad laivo radarai pastebėtų mažą valtį, nardančią tarp bangų. Vieno metro aukščio bangos - puiki priedanga nedidelei valčiai. Piratai plaukė dviem valtimis, paskui staiga padidino greitį ir ėmė artėti prie saugomo laivo. Tanklaivio apsaugos darbuotojai valtis pastebėjo plika akimi, kai piratai dar buvo už keturių jūrmylių, ir pasielgė pagal taisykles: iššovė dvi signalines raketas, taip duodami ženklą, kad mato priešą. Toji žinia šiek tiek sutrikdė užpuolikus, jie sulėtino greitį, bet sumanymo neatsisakė. Kai valtys priartėjo tiek, kad iki tanklaivio buvo likę apie penki šimtai metrų, apsauga paleido dar du įspėjamuosius šūvius. Viena valtis sustojo, kita, kurioje buvo penki žmonės, rovėsi pirmyn. Likus dviem šimtams metrų iki laivo ji sustojo ir atidengė ugnį. Žinoma, buvo atsakyta tuo pačiu ir dar pridėta: tanklaivio snaiperis paleido keletą šūvių į valties korpusą, ir tai privertė piratus atsitraukti.

Šis antpuolis - tipiška piratų taktika. Paprastai būna taip: šturmo grupė, kurią sudaro 3-6 piratai, bando pulti laivą. Planui pavykus, prisideda antra grupė ir paskesnės, jei tokių yra. Šiuo atveju tanklaivio šturmuoti nepavyko. Apie sužeistus piratus niekur nebuvo paskelbta, nors, manau, galėjo tokių būti.

Minėtas užpuolimas mums priminė, kad pavojus niekur nedingo, kad naftos produktus gabenantys tanklaiviai išliko „paklausūs". Labai jau daug milijonų dolerių galima prašyti išpirkos. Nusikalstamai grupuotei ar klanui tokie pinigai - tiesiog palaima. Beje, saugomuose laivuose tuo metu dirbo ne vienas lietuvis, tik vilkėjo ne kariškai, o civiliniais drabužiais ir atlygį gaudavo doleriais.  

Ir vis dėlto Berbera buvo gana ramus uostas. Somalilandas - mažiausiai su terorizmu siejamas regionas. Incidentai čia buvo reti, vietiniai vaikštinėdavo atsipalaidavę.

Priminsiu, kad Berbera buvo vienas iš trijų mūsų lankomų Somalio uostų. Vieną dieną buvo velniškai tvanku, karštis tiesiog vertė iš kojų, kūnu nepaliaujamai sruvo prakaitas. Vėjo nebuvo, todėl, galima sakyti, viriau savo sultyse. Nė nepajutau, kaip nusivilkau marškinėlius, bet vėsiau nepasidarė. Buvome jau įpratę gerti daug arbatos, nevalingai pradėjome jos norėti. Šlapimas kartais būdavo tamsokas - dehidratacijos požymis. Vienintelė išeitis tokiais atvejais - gerti dar daugiau skysčių.

Šias eilutes rašiau sėdėdamas laivo denyje ant plastikinės kėdės prie plastikinio stalo,

Berberos turgus

kuriuos radau po laivo antstato laiptais ir atvilkau į ramesnį kampą, kur niekas beveik neužsuka, nebent prireikia atokesnės vietelės, kad galėtų netrukdomas pasišnekėti mobiliuoju telefonu. Dalis mano grupės vyrų tuo metu akylai stebėjo laivą ir plušančius krovikus, dalis ilsėjosi.

Berberoje mums neteko išgirsti nė vieno šūvio. Nei uoste, nei jo prieigose. (Kituose uostuose girdėdavome dažnai, bet apie tai vėliau.) Šis uostas gana svarbus vietiniams, laivai Adeno įlanka kursavo iš Somalio į Etiopiją ir atgal. Tiesa, vadinamasis Somalilando regionas deklaravo esąs nepriklausomas nuo centrinės Somalio valdžios, vietiniai save vadino Somalilando piliečiais ir labai tuo didžiavosi. Be Somalilando, pusiau autonomiją deklaravo Puntlando ir Galmundugo regionai, esantys šiaurinėje šalies dalyje. Visi jie turi savo vėliavas, kurios skiriasi nuo oficialios Somalio vėliavos.

Somalis - labai susiskaldžiusi šalis. Vos prieš keletą metų išrinkta oficiali valdžia dėjo didžiules pastangas, kad suvienytų klanus ir regionus (klanų ir genčių buvo apie trisdešimt), tad darbo tikrai netrūko. Kita vertus, ne vienas aukštas valstybės pareigūnas padėjo dėl to galvą. Ir aš gaudavau žinių, kad nušautas ar susprogdintas koks politikas, dažnai prie pat savo namų, kur būdavo pažeidžiamiausias. Kova dėl valdžios ir įtakos šalyje tapo kasdienybe.

Daug mąsčiau apie šią Dievo užmirštą šalį, apie tai, kaip skursta jos žmonės, kokius vargus patiria ir smurtą. Supratau, kad pažangioms valstybėms nenaudinga turėti reikalų su žlugusia šalimi, todėl ir dedamos didelės pastangos kovojant su terorizmu, stiprinama ir remiama centrinė valdžia. Pasaulio bendruomenė leidžia didelius pinigus kasmet maitindama milijonus skurstančių šio ir kitų Afrikos regionų žmonių. Girdėdavau šnekant, esą čia nėra nei naftos, nei deimantų, nieko iš jų nepaimsi, tad ir investuoti neverta. Vis dėlto maniau, kad parama, tegu ir minimali, padeda sureguliuoti migracijos mastus. Jei ne parama, pasiturinčias šalis, taip pat ir Lietuvą, užplūstų armijos išlaikytinių. O tai - daug didesnė bėda nei savi bedarbiai. Juk žmogus, pabėgęs nuo skurdo, kitai valstybei negali duoti nieko gero: jis nemoka kalbos, neturi profesijos, be to, ir pritapti sunku, ir noro nelabai yra. XXI a. ekonomiškai ir technologiškai pažangiose valstybėse pabėgėlis iš Somalio taptų visišku išlaikytiniu. Tarptautiniai teisės aktai draudžia deportuoti žmogų ten, kur gresia pavojus jo gyvybei. ES šalyse paisoma tarptautinių žmogaus teisių, tad tokiems atvykėliams turi būti suteiktas prieglobstis, jie gauna pabėgėlio statusą ir pašalpą, vėliau gal net ir pilietybę. Naivu tikėtis, kad toks žmogus pasiraitojęs rankoves pultų nešti naudą visuomenei, kurioje atsidūrė. Minimali pašalpa jam gali atrodyti kaip aukso kalnai, ypač jei pinigai mokami neatliekant jokio darbo. Sunku net įsivaizduoti, kiek kainuotų išlaikyti milijonus pabėgusių nuo bado žmonių.

Pas mus madinga apie svetimą skurdą kalbėti viešai ir paaikčioti. Tačiau didžioji dauguma saugiai gyvenančių ir, palyginti su mano matytais Afrikos regionais, viskuo aprūpintų žmonių stengiasi atsiriboti nuo šios nemalonios temos. Laimė, yra ir manančiųjų kitaip. Knygos „Uždirbkite daugiau" („Alma littera" 2007) autorius Bodo Šėferis, kurio skelbiamos gyvenimiškos tiesos mane labai žavi, rašo, kad daugelis žmonių gyvena tarsi kokone, sukasi kaip voverės rate ir mato tik savo bėdas. Štai puiki ištrauka iš knygos:

...ar jums nėra taip nutikę, kad skridote atostogauti ir dingo jūsų lagaminas? Ar tai nebuvo katastrofa? Visi tie gražūs drabužiai, su kuriais puikiai atrodėte, - viskas prapuolė! O draudimo suma juokingai maža. Ir kas sumokės jums už laiką, sugaištą perkant tokius pat daiktus; atostogos nuėjo šuniui ant uodegos...

Kaip manote, kiek varguolių sutiktų keistis su jumis vietomis? Argi mūsų problemos neatrodo jiems kaip patyčios? Ką reiškia lagaminas (per atostogas!), palyginti su pabėgėlio dalia, be maisto, gal net žiemos vidury? Ką mano alkstantys žmonės išgirdę, jog viena pagrindinių „civilizuoto" pasaulio problemų - antsvoris?

Gyvename pasaulyje, kuriame kas minutę 25 milijonai JAV dolerių išleidžiama ginkluotei ir kas minutę keturiasdešimt vaikų miršta iš bado. Kas gyvena pasiturimai ir vis vien galvoja tik apie savo saugumą, panašėja į lipantį kopėčiomis viršun ir paskui nusviedžiantį jas ant žemės.

Berbero uoste

Nesakau, jog visi uždirbame tiek, kad galėtume dešimt procentų savo pajamų skirti labdarai. Tačiau gyvename vienoje iš penkiasdešimties pasaulio reitinge pirmaujančių valstybių, todėl šventai tikiu pareiga savaip prisidėti prie globalinių problemų sprendimo. Būtent dėl to ir dalyvavau šioje misijoje, nors nesu labai turtingas, be to, turėjau teisę atsisakyti. Galbūt todėl ir kiti mano grupės vyrai leido dienas, savaites ir mėnesius laive ir uostuose, padėdami varganos šalies gyventojams gabenti paramą, kurią, beje, saugojome nuo jų pačių: vagių, teroristų ir piratų.

Kai nėra kam saugoti savos teritorijos, teritorinių vandenų ir kovoti su nusikalstamumu, susidaro palankios sąlygos savivalei. Kai nėra valstybės, nėra nei policijos, nei kariuomenės, nei kitų vidaus tarnybos dalinių, kurie gintų savo piliečius. Mąstant visai primityviai tai reikštų: „Galiu nužudyti kaimyną, ir man nieko už tai nebus, nebent keršys kaimyno šeima. Tokiu atveju, norėdamas apsaugoti savo kailį, turiu ieškoti stipresniųjų paramos." Taip buriamasi į grupuotes, o šių interesai skiriasi. Kiek nuomonių, tiek grupuočių, tad vyksta tarpusavio kovos, žūsta žmonės. Nuošalyje likti dažnu atveju neįmanoma, o jei ir įmanoma, vis tiek būtum tas, iš kurio pelnomasi. Tai, mano galva, paprasta loginė veiksmų seka, kai šalyje neveikia centrinė valdžia, nėra įstatymų, nėra įrankių ir tarnybų, galinčių užkirsti kelią tokiai savivalei. Tokia terpė - puiki dirva veistis tarptautinio terorizmo šaukliams. Štai piratai trikdo visą tarptautinę laivybą Adeno įlankoje ir netgi Indijos vandenyne. Kita vertus, daugelis žmonių šioje šalyje nuo pat gimimo matė vien smurtą ir skurdą.

Pakėlęs galvą nuo užrašų pamačiau įdomų reginį. Į galu prie kranto prišvartuotą „medinuką" (medinį laivą) buvo kraunami galvijai. Laivas neturėjo specialaus trapo ir galvijų suvaryti buvo neįmanoma, tad jie, surišti „kekėmis" (po penkis vienetus per „pažastis") buvo įkeliami kranais. Keisčiausia, kad galvijai - nei „mū", nei „bū". Atrodė, lyg dažnai kilnojami būtų. Banda, atvaryta į uostą, buvo labai didelė, tad galvijų į laivą buvo prigrūsta tiek, kad jie galėjo miegoti vienas kitam padėję galvas ant nugaros, nebijodami suklupti.

Mūsų laivo kapitonas paaiškino, kad visa mėsa, užauginta šiuose kraštuose, parduodama „gyva", nes vietos prekeiviai neturi galimybių užšaldyti didelius kiekius skerdienos. O ir vietiniai laivai neturi šaldytuvų. Todėl ir gabena gyvą produktą, kuris suvartojamas galutinėje stotelėje. Gyvi galvijai yra daug pigesni nei skerdiena, pardavinėjant pastarąją būtų įmanoma uždirbti daugiau, bet tam reikia nemenkų investicijų.

Vietos prekeiviai dažnai prie laivo net turgavietę įkurdindavo. Kartą paklausei kainos, ir nebeatsiginsi siūlytojų. Bet lankydamiesi skirtinguose uostuose po truputį pripratome prie Somalio kasdienybės.

Skaitykite mūsų bibliotekoje: