Draugystė. Šiaurietiškai taip pat: Šaurės šalių bibliotekų savaitei

Šių metų Šiaurės šalių bibliotekų savaitė skirta Draugystės temai. Tai, kad  apie draugystę nuolat kalbame vaikams, tai, kad vertiname patys, lyg ir įprasta. neįprasta, kai draugystės temą randame tekstuose, atkeliavusiuose iš IX amžiaus (užrašyta Egilio saga XIII a. iki tol keliavo iš lūpų į lūpas). Regis, tamsieji, karo ir smurto amžiai, tačiau žmogaus prigimtis nesikeičia - jam reikia draugystės.
Tyrėjai pastaruoju metu sutaria, kad sagos (segja ‘pasakoti, sekti, sakyti’) yra priimtinas šaltinis mentalitetui, socialinei struktūrai, kasdieniam senosios skandinavų visuomenės gyvenimui pažinti, tačiau nepatikimas analizuojant Skandinavijos krikšto ar politinės istorijos klausimus. Visose sagose pasakojama apie praeitį – vienose apie tolimą, netgi mitologinę praeitį, kitose – apie netolimą, apie tokius įvykius, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar tebegyvi tuo metu, kai pasakojama pati saga. Šie pasakojimai apie praeitį – sagos – viduramžiais būdavo mėgstama skandinavų pramoga.
Papramogaukime ir mes - paskaitykime temstant - Egilio sagos ištrauką.

Egilio saga. Iš senosios islandų kalbos vertė Svetlana Steponavičienė. – Vilnius: Aidai, 2012, – 260 psl.

LX. Egilis sako „Galvos išpirkimą"

Konungas Eirikas nuėjo, kaip paprastai, prie stalo, o su juo - daugybė žmonių. Sužinojęs apie tai, Arinbjornas atėjo su visais savo ginkluotais vyrais į konungo kiemą, kai konungas jau sėdėjo prie stalo. Jis pareikalavo, kad jį įleistų, ir jam iš karto leido įeiti. Pasiėmę pusę

Osvor kaimelis - žvejybos muziejus po
atviru dangumi

 žmonių, jiedu su Egiliu įėjo į rūmus. Kita pusė liko už durų. Arinbjornas pasveikino konungą, ir tas jam maloniai atsakė. Arinbjornas tarė:
- Egilis atėjo. Jis nebandė pabėgti naktį. Mes norėtume žinoti, valdove, koks bus jo likimas. Aš laukiu iš jūsų gero. Žodžiais ir darbais aš, kaip ir dera, visada iš paskutiniųjų stengdavausi padidinti jūsų šlovę. Aš palikau visus savo turtus, gimines ir draugus, kuriuos turiu Norvegijoje, aš sekiau paskui jus, kai visi jūsų lendrmanai jus paliko. Aš negalėjau kitaip pasielgti, nes jūs padarėte man daug gero.
Tada prabilo Gunhilda:
- Nutilk, Arinbjornai, ir nekalbėk tiek daug apie tai. Tu padarei daug gero konungui Eirikui, bet jis tau atsilygino. Konungas Eirikas turėtų būti tau nepalyginamai artimesnis už Egilį. Tu neturi teisės reikalauti, kad Egilis, tiek žalos mums padaręs, išeitų iš čia nenubaustas.
Arinbjornas atsakė:
-Jeigu jūs, konunge, su Gunhilda tvirtai nusprendėte nesitaikyti su Egiliu, tai būtų kilnu duoti jam savaitę laiko ramiai išvykti iš šalies. Juk jis savo valia atvyko pas jus ir tikėjosi taikos. O tada - kas bus, tas.
Gunhilda tarė:
- Dabar aš matau, Arinbjornai, kad tu ištikimesnis Egiliui, negu konungui Eirikui. Jei Egilis galės savaitę ramiai keliauti po šalį, jis suspės pabėgti pas konungą Adalsteiną. Dabar visiems aišku, jog konungas Eirikas silpniausias iš visų konungų, nors visai neseniai niekas nebūtų patikėjęs, kad jis neturės nei jėgų, nei noro atkeršyti už nuoskaudas tokiam žmogui kaip Egilis.
Arinbjornas atsakė:
- Niekas nepalaikys Eiriko galingesniu, jeigu jis nužudys atsidavusį į jo rankas svetimšalio bondo sūnų. Bet jeigu jau jis nori tuo pagarsėti, tai aš padėsiu jam padaryti šį įvykį, vertą padavimo. Mes su Egiliu gelbėsim vienas kitą, taigi teks kovoti prieš mus abu. Tau, konunge, teks brangiai sumokėti už Egilio gyvybę, nes mūšio lauke liksime mes visi, aš ir mano
vyrai. Aš nesitikėjau iš jūsų, kad jūs greičiau leisite užmušti mane, negu
dovanosite gyvybę žmogui, kuriam tarpininkauju.
- Labai j au karštai tu stengiesi padėti Egiliui, Arinbj ornai. Aš nenoriu
tau daryti nieko bloga, net jeigu tu pasiryžęs greičiau pats mirti, negu
leisti užmušti Egilį. Kad ir kaip aš pasielgčiau, jo kaltė vis vien didelė.
Kai konungas tai pasakė, Egilis išėjo į priekį ir pradėjo sakyti savo giesmę. Jis kalbėjo garsiai, ir stojo tyla.

GALVOS IŠPIRKIMAS

Audrų sparnai
mus nešė čionai,
širdy saldus
Odino midus.
Palikom toli
ledų šaly
savo namus.
-Tu globoki mus.
 

Atėjom mes
į anglų žemes,
mums malonus
valdovas kilnus,
mano daina
šlovės sklidina.
Klausykit gerai,
tarnai ir kariai.

Sukluski nūnai
valandėlei vienai,
eilių, kary,
išklausyti turi.

Žino visi,
koks narsus esi.
Daugel karių
nukirtai kardu.



Žvejybos valtis Osvor  muziejuje

Griausmas kovos
lyg audra virš galvos,
veda visus
konungas drąsus. 

Skydų žvangesys
kurtina ausis,
strėlių liūtis –
tai priešų mirtis.

Kariai narsieji
deny stovėjo
už skydų sienos
visi kaip vienas,
veržės į kovą
paskui valdovą,
daug priešų žuvo,
kraujais pasruvo.
 

Priešų pulkai
grūmės ilgai,
įveikė visus
Eirikas drąsus.

Kariai kai nutils,
skaldas prabils,
žygius apdainuos
lyg raštuos senuos.

Konungo kely
darbai dideli,
daug liko žaizdų
nuo jo kardų.

Mena giesmė,
kaip kirvių žaisme,
žiro žaibai,
mūšis truko ilgai.

Ten kardas kirto
sėdamas mirtį,
nuo plieno grėsmingo
kraujas stingo.

Strėlės pulkais
skraidė laukais,
Eirikas drąsus
įveikė visus.

Galingu kardu
daug kirto žaizdų,
strėlė kiekviena
buvo mirtina,
vilkus pasotins,
įveikęs škotus.

Helė dalgiu švaistos –
arams bus maisto.

Debesys iečių
plėšrūnus kviečia,
varnai puotavo
prie grobio savo.
Kol mūšis truko,
ietys atbuko,
kardų daugybė
į skydus smigo.

Deniuos sugriuvo
lavonų krūvos,
Eirikas
juos rykliams atiduos.

Ietys skrajojo,
mirtį nešiojo,
virpėjo timpos
ir strėlės zvimbė.

Grobio sulaukę,
vilkai kaukė,
į šarvus smigo
kirvių galybė.

Narsus valdovas
veržės į kovą,
su skydu rankoj
jis priešus trankė.

Minės jo vardą
būsimos kartos,
ir mano giesmės
šlovės pridės jam.

Sparnuotom strėlėm
priešus klojo eilėm,
Eirikas juos
rykliams atiduos.
 

Dainavau šlovę
kilniam valdovui,
narsiausią vyrą
eilėm pagyriau.
Pavargo laivo
kautynių deivė,
dailus jos kylis į uolą skilo.

Vadui kilmingam
turtų nestinga,
jis dosniai žeria
atpildą kariui.
Eirikui tinka
būti turtingam,
jo rūmuos žiba
aukso gausybė.
 

Už kruviną kovą
žmonės nešlovins,
neims girti
sėjančio mirtį.
Kas skydu taikos
visus užstos,
kas kardą padės,
tam meilė žydės.
 

Vikingų valtis muziejuje (Oslas)

Išklausė mus
valdovas ramus,
-tai ženklas vilties,
laimingos lemties.
Liejos saldus
Odino midus.
Konungui mana
širdies daina.
 

Tarp savo karių
aš drąsiai tariu
skambiąsias eiles,
pasimokyt galės
daug skaldų jaunų
iš šių dainų.
Valdovo verta
giesmė sukurta.

LXI. Egiliui dovanojama gyvybė

Kol Egilis sakė savo giesmę, konungas Eirikas sėdėjo tiesus, įsmeigęs į jį žvilgsnį. Giesmei pasibaigus, konungas tarė:
- Giesmė atlikta kuo gražiausiai. Dabar, Arinbjornai, aš nusprendžiau, kaip pasielgsiu su Egiliu. Tu taip karštai gynei jį, jog ketinai net mano priešu tapti. Tebūnie, kaip tu prašai: tegul Egilis palieka mano namus gyvas ir sveikas. Bet tu, Egili, ateityje keliauk taip, kad apleidęs mano namus, nepakliūtum daugiau į mano ir mano sūnų akis. Nepakliūk daugiau nei man, nei mano žmonėms, o šį kartą dovanoju tau gyvybę. Dabar aš nedarysiu tau nieko bloga, nes tu pats atsidavei mano valiai, bet žinok, kad tai joks susitaikymas su manimi ar su mano sūnumis ir giminėmis, jeigu jie panorės vykdyti teisingą kerštą.
Tada Egilis pasakė:
Liko galva
man antpečių,
brangi ji man,
nors negraži.
Labai kilni
ši dovana,
 konungas ją
davė dosnus.
Arinbjornas gražiais žodžiais padėkojo konungui už jam parodytą garbę ir draugystę. Tada Arinbjornas su Egiliu išėjo ir nuskubėjo į Arinbjorno rūmus. Paskui Arinbjornas liepė savo žmonėms balnoti arklius ir išjojo su Egiliu. Juos lydėjo šimtas gerai ginkluotų vyrų. Arinbjornas ir jo žmonės jojo, kol atvyko pas konungą Adalsteiną. Ten juos gerai priėmė. Konungas pasiūlė Egiliui likti pas jį ir paklausė, kas įvyko tarp jo ir konungo Eiriko. Tada Egilis pasakė:
Konungo rūstybę
mums įveikt pavyko. -
Man paliko galvą
ir akis juodąsias.
Mano giminaičio Arinbjorno ryžtas
 man labai padėjo.
Taip likau aš gyvas.

Atsisveikindamas Egilis davė Arinbjornui dvi auksines apyrankes, kuriuos jam padovanojo konungas Adalsteinas. Kiekviena jų svėrė po markę. O Arinbjornas padovanojo Egiliui kalaviją, kuris vadinosi Kovos Valdovas. Torolvas, Grimo Plikagalvio sūnus, davė jį Arinbjornui, o dar anksčiau Grimas Plikagalvis gavo jį iš savo brolio Torolvo, o Torolvui šį kalaviją padovanojo Grimas Gauraveidis, Ketilio Upėtakio sūnus. Ketilis Upėtakis kovėsi su šiuo kalaviju dvikovose, ir tai buvo aštriausias iš kalavijų.
Arinbjornas ir Egilis išsiskyrė kaip geri draugai. Arinbjornas grįžo namo į Jorviką pas konungą Eiriką. Egilio žmonių ir laivininkų niekas nelietė, ir jie, Arinbjorno globojami, galėjo parduoti savo prekes. Žiemai baigiantis, jie išvyko į pietus, Anglijon, ir atvyko pas Egilį.

LXII. Egilis vyksta į Norvegiją

Vienas Norvegijos lendrmanų buvo vardu Eirikas Išmintingasis. Jis vedė Torą, hersiro Toriro dukrą ir Arinbjorno seserį. Jo valdos buvo rytuose, Vike. Tai buvo labai turtingas, gerbiamas ir protingas žmogus. Jo ir Toros sūnus buvo vardu Torsteinas. Jį auklėjo Arinbjornas, ir jis anksti suvyriškėjo. Jis išvyko į Angliją kartu su Arinbjornu. Tą patį rudenį, kai Egilis atvyko į Angliją, iš Norvegijos atėjo žinia, kad Eirikas Išmintingasis mirė, o jo palikimą pasiėmė konungo valdytojai ir paskelbė jį konungo nuosavybe. Sužinojęs apie tai, Arinbjornas ir Torsteinas nusprendė, kad Torsteinas vyks Norvegijon ir stengsis atgauti savo palikimą. O kai atėjo pavasaris, žmonės, išsirengę važiuoti užjūrin ėmė ruošti laivus, Torsteinas išvyko į pietus, Lundunan (dab. Londonas), pas konungą Adalsteiną. Jis parodė konungui Arinbjorno ženklus ir perdavė konungui, taipgi Egiliui Arinbjorno žodžius. Arinbjornas prašė Egilį tarpininkauti prieš konungą Adalsteiną, kad šis prašytų konungą Hakoną, savo auklėtinį, atiduoti Torsteinui jo palikimą ir valdas Norvegijoje. Konungas Adalsteinas lengvai sutiko, kadangi pažinojo Arinbjorną tik iš gerosios pusės. Tuomet ir Egilis pasikalbėjo su konungu Adalsteinu apie savo ketinimus.
- Šią vasarą, - pasakė jis, - aš noriu vykti į rytus, Norvegijon, atgauti turto, kurį iš manęs atėmė konungas Eirikas su Onundu Kalniečiu. Jį dabar valdo Atlis Trumpasis, Onundo Kalniečio brolis. Aš žinau, kad jeigu konungą pasieks jūsų žodis, mano byla bus išspręsta teisingai.
Konungas atsakė, kad Egilis gali važiuoti, jei nori.
- Nors, - pridūrė jis, - aš pageidaučiau, kad tu liktum pas mane ir būtum mano šalies gynėjas ir mano kariuomenės vadas. Aš tau duočiau valdyti geras valdas.
Egilis sako:
- Šis pasiūlymas labai viliojantis. Aš sutinku ir nenoriu jo atsisakyti. Bet pirmiausia norėčiau nuvykti Islandijon aplankyti žmonos ir pažiūrėti savo turto.
Konungas Adalsteinas davė Egiliui gerą prekybinį laivą su kroviniu. Ten buvo kviečių, medaus ir daug kitokių gėrybių. Kai Egilis paruošė savo laivą užjūrio kelionei, su juo vykti nusprendė ir Torsteinas, Eiriko sūnus, apie kurį jau buvo kalbėta ir kurį vėliau ėmė vadinti Toros sūnumi. Susiruošę jie išplaukė. Konungas Adalsteinas su Egiliu išsiskyrė kaip geri draugai. Egilio ir Torsteino kelionė sekėsi puikiai. Jie pasiekė Viką ir pasuko į Oslofiordą. Ten, kaip ir šalies gilumoje, Raumarikyje, buvo Torsteino valdos. Atvykęs Norvegijon, Torsteinas pareikalavo, kad konungo paskirti valdytojai, užėmę jo valdas, grąžintų jam tėvo palikimą. Daugelis palaikė Torsteiną. Buvo apklausta daug įvairių žmonių. Torsteinas turėjo ten daug kilmingų giminių. Pagaliau byla buvo perduota spręsti konungui, ir Torsteinui pavedė prižiūrėti jo tėvo turtą. Egilis žiemai nuvyko pas Torsteiną, o su juo - dar vienuolika žmonių. Jis liepė atgabenti pas Torsteiną kviečius ir medų. Jie linksmai praleido žiemą. Torsteinas plačiai gyveno, kadangi turėjo didelių atsargų.

LXIII. Egilis ir Torsteinas susitinka su konungu

Gyvenamieji laivai Islandijoje -
stogai iš žolės

Kaip jau buvo sakyta, Norvegiją tuomet valdė konungas Hakonas, Adalsteino auklėtinis. Tą žiemą jis praleido šiaurėje, Trandheime.
Baigiantis žiemai, Torsteinas išsiruošė kelionėn, o su juo - ir Egilis. Jie turėjo apie trisdešimt žmonių. Susiruošę jie nuvyko iš pradžių į Uplandą, o iš ten - šiaurėn per Dovro kalnus į Trandheimą, pas konungą Hakoną. Jie papasakojo konungui, ko atvykę. Torsteinas nusakė savo bylą ir atvedė liudininkus, ir tie patvirtino, kad jam priklauso visas tas palikimas, kurio jis siekia. Konungas palankiai išklausė jo kalbą, atidavė jam nuosavybę ir, be to, padarė jį karališkuoju lendrmanu, kaip anksčiau buvo jo tėvas.
Paskui pas konungą atėjo Egilis ir išdėstė savo bylą, perduodamas konungo Adalsteino žodžius ir parodydamas jo ženklus. Egilis norėjo Bjorno Nepriklausomojo turto, žemių ir kitų gėrybių. Jis reikalavo pusės viso to turto sau ir savo žmonai Asgerdai, siūlydamas pakviesti liudininkus ir duoti priesaiką. Jis sakė tą patį dėstęs konungui Eirikui ir pridūrė, kad jam nepavyko pasiekti teisybės dėl konungo Eiriko savivalės ir Gunhildos intrigų. Egilis papasakojo, kas įvyko Gulatinge. Jis prašė konungą išspręsti šią bylą taip, kaip reikalauja įstatymas.
Konungas Hakonas atsakė:
- Aš girdėjau, kaip mano brolis Eirikas ir Gunhilda kalbėjo, esą tu, Egili, varžydamasis su jais, panorai nusviesti didesnį akmenį, nei gali pakelti. Man atrodo, Egili, tau būtų geriau, jei aš nesikiščiau, nors man su Eiriku ir nebuvo lemta gyventi santarvėje.
- Tau, konunge, nevalia tylėti, kai sprendžiami svarbūs reikalai, nes visi žmonės čia — vietiniai ir svetimšaliai - klauso tavo balso. Aš girdė jau, kad jūs įvedėte čia, šalyje, įstatymus ir teises kiekvienam žmogui, ir aš žinau, kad jūs ir man, kaip ir kitiems žmonėms, leisite jais naudotis. Manau, kad savo kilme ir gimine aš nė kiek nenusileidžiu Atliui Trumpajam. O dėl santykių su konungu Eiriku turiu jums pasakyti, kad aš buvau pas jį, ir jis leido man ramiai keliauti, kur aš noriu. Aš norėčiau, valdove, pasisiūlyti jums tarnauti ir prisijungti prie jūsų palydos. Žinau, kad jūsų žmonės nebus drąsesni už mane mūšio lauke, ir jaučiu, kad neilgai trukus jūs susidursite su konungu Eiriku, jei tik jums bus lemta iki tol išgyventi. Bus keista, jei vieną gražią dieną tau nepasirodys, kad Gunhilda užaugino per daug sūnų. Konungas atsakė:
- Tu, Egili, nebūsi mano kariauninkas. Per didelę spragą tavo gentai niai pralaužė mano giminėje, kad galėtum gyventi šioje šalyje. Važiuok Islandijon ir gyvenk savo tėvonijoje. Tada nebus tau jokios skriaudos iš mūsų giminės. O šioje šalyje, reikia manyti, kol būsi gyvas, mūsų giminė
bus pati galingiausia. Bet konungo Adalsteino, mano auklėtojo, dėka tu galėsi niekieno netrukdomas ieškoti savo teisių, nes aš žinau, kad konungas Adalsteinas tave labai myli.  Egilis padėkojo  konungui už jo žodžius ir paprašė, kad konungas duotų jam savo ženklus, vykstant pas Tordą į Aurlandą arba pas kitus lendrrna-nus - į Sogną ir Hiordalandą. Konungas pasakė, kad jis juos duos. Egilis padėkojo konungui už jo žodžius ir paprašė, kad konungas duotų jam savo ženklus, vykstant pas Tordą į Aurlandą arba pas kitus lendrrnanus - į Sogną ir Hiordalandą. Konungas pasakė, kad jis juos duos.

 

 

Skaitykite ankstesnių metų Šiaurės šalių bibliotekų savaitės įrašus