Tolimi artimi kaimynai

Kai kalbame apie Lietuvos kaimynus, be abejo, pirmiausia turime galvoje latvius. Jie mums artimiausi, jie mūsų "braliukai".  Toliau, dažniausiai - apie Lenkiją, su kuria sieja istorija, senos draugystės ir seni vaidai. Kažkada su nuoskauda stebėjome, kad Estija nebelaiko savęs Baltijos valstybe, o sieja save su kraujo giminaičiais - Skandinavija, tačiau visvien mūsų sąmonėje išlieka, kad Estija - Baltijos valstybė.

Kur kas liūdniau, kad tas geografinis skirstymasis nepaliečia kultūros ir literatūros. Estų kūryba Lietuvoje mažai žinoma, dar mažiau versta, ypatingai - šiais laikais. Liūdna, deja...

Lietuvos didieji

Ne kunigaikščiai. LDK - jau toli praeityje ir mūsų atmintyje. Dabar - kitų didžiųjų laikas. Tų, kurie kuria ir žadina  naują tautos dvasios pakilimą, naują atmintį, naują tautinės ir valstybinės savasties laiptelį. Ir niekur nedingsi, atsiremiame į senąją kartą, senąją istoriją.

Šiaurė. Labai Šiaurė

Gegužės mėnesį, kartu su visa "Lietuvos kultūros sostine" keliaujame į Norvegiją. Sutinku, ten jau yra nemažai mūsų tautiečių, ir netgi įleidusių ten šaknis nuo II pasaulinio karo, tačiau ši kelionė - kultūrinė.

Kai kalbame apie šiaurės šalių literatūrą, pirmiausia turėtume pasakyti, kad Šiaurės šalyse didžiulis dėmesys skiriamas vaikams ir moterims.  Kaip ir visuomenėje. Turbūt kiek keista, kad paprastai Šiaurės Europos šalis būdavo  įvardinamos kaip socialistinės, tačiau šiame socializme rado vietos sau visi, taip pat ir karaliai. Iš 4 šalių - trys monarchijos. Kiekvienas žmogus čia svarbus. Tai tikrai Šiaurės tradicija. Ir būtent Norvegijoje prasidėjo sufražisčių  judėjimas, siekęs gauti moterims balsavimo teisę.

Hansas Kristianas Andersenas. Karalius iš pasakininkų tarpo

Taip jau atsitiko, kad Danijos mėnesį žymime tada, kai gimė garsiausias Danijos rašytojas. Ir  garsiausias vaikų literatūros kūrėjas.

Hansas Kristianas Andersenas.

Jo gimimo dieną pažymime kaip Tarptautinę vaikiškos knygos dieną. Jo vardo apdovanojimas - aukščiausias tarptautinis apdovanojimas vaikų rašytojams ir knygų iliustruotojams, kartais vadinamas ir "mažuoju Nobeliu". Vienas iš H. K. Anderseno medalio nuostatų punktų - teikiamas už naujausią kūrinį, "įnešusį indėlį į vaikų ir jaunimo literatūrą", gyvam, aktyviai kuriančiam rašytojui.

Tėvams turbūt reiktų atkreipti dėmesį į šiuos rašytojus, kad vaikai skaitytų tikrai vertingą literatūrą.

Undinėlė, panelė Smila ir kiti Danijos gyventojai

Balandį  visas Panevėžys, kaip Lietuvos kultūros sostinė turėtų nukeliauti į Daniją. Ko ten? O čia jau pasirinktinai... Vaikai tikriausiai keliautų į Legolendą arba kurį nors Hanso Kristiano Anderseno muziejų. Istorijos mėgėjai - pažiūrėti šalies, kur gyvena pačių pirmųjų vikingų palikuonys. Pedagogai - pasisemti naujų profesinių idėjų, nes Lietuvoje labai populiarios danų idėjos šioje srityje. Visi paniurėliai ir nelaimingi - į miestelį, kuris vadinamas vienu iš keturių laimingiausių pasaulio miestų. Ar reikia daugiau krypčių? Literatūra. Lietuvoje danų literatūra ne pati populiariausia. Be Anderseno pasakų, žinoma. Šio rašytojo sėkmė - nepakartojama. Galbūt jo asmenybė - tas pradas, kuris taip pažadino danus rūpintis vaikų gerove?

  

Paryžiaus poezija. Polis Eliuaras

Kartais į galvą šauna kokia netikėta mintis. Ypač pavasarį. Ypač - apie poeziją. Šį kartą - prancūzišką poeziją, vis tik esame Lietuvos kultūros sostinė. Eilėraščius parinkau atspindinčius tai, kas sklando ore - karą ir meilę..

Romain Gary. Vilnietis prancūzas

Lietuviai turbūt turi vieną panašu bruožą, kaip ir žydai - jie visur ieško savų. Kaip Prancūzijoje jų nerasi? Ten gyveno ir Oskaras Milašius, ir Jurgis  Baltrušaitis, mokėsi Juozas Miltinis ir visa krūva menininkų, visuomenės veikėjų. Argi gali būti kitaip? Paryžius - vienas iš pasaulio kultūros sostinių, mokslo ir meno centras.

Tikriausiai nekeista, kad Prancūzijoje radome saviškį, ar bent jau beveik saviškį - rašytoją Romain Gary, gimusį Vilniuje, diplomatą, aviatorių, filmų kūrėją.

 

Kelionė į užsienį Lietuvoje

Negalime nepasidalyti atradimu - savo mėgstamo žurnalo "Kelionės ir pramogos" straipsniu - apie pasaulio vietovių pavadinimus Lietuvoje. Regis turime įvairių senovę siekiančių vietovardžių, kilusių iš pavardžių (Jonava ar Joniškis, netgi Kaišiadorys, sako, kilo iš totoriško vardo Chaišadar), turime sudurtinių vietovardžių, sudarytų iš vardo ir kokio bendrinio žodžio (Ilgakiemis, Petrapilis - senasis lietuviškas Peterburgo pavadinimas). Kartais vietovardis nurodo, jog gyvenamoji vieta yra prie kokios upės, miško, ar ežero, mūsų gimtasai Panevėžys  - vieta prie Nevėžio. O štai Antakalnis yra tiesiog "Ant Kalno". Būna, kad vietovė pavadinama kokio augalo (Kauno Ąžuolynas), arba gyvūno (Gegužinė) garbei. O kartais kokiame kaime ar miestelyje apsigyvena svetimtaučiai ar svetimgenčiai  žmonės ir tada atsiranda 40 Totorių kaimas arba Kuršėnai, kur apsigyveno iš Kuršo pabėgę gentainiai....

Bet tos vietovės, apie kurias rašo Rimantas Šilagalis - ypatingos. Jos liudija kintančius pavadinimus ir mūsų tautiečių aplankytas vietas, arba - rodančias ilgesį joms.

Paskaitysime ...

Japonija. Sakuros, geišos ir kamikadzės

Šiuo įrašu pradedame Kultūros sostinės ciklą. Džiugu, kai gimtasis miestas tampa kultūros sostine, dar džiugiau, kai pasirenka tokį būdą švęsti - pristatyti pasaulio kultūrą.

Pirmosios šalys, pagal programą - pačios tolimiausios. Tolimieji Rytai.

Pristatant tokį platų regioną ( 1 574 000 000) visada norisi sistematizuoti, "sudėlioti į lentynėles", tačiau pasirodo, jog dėlioti nelabai yra ką.

Kas atneš dovanėlę po egle?

 Labai aktualu. Dabar, prieš pat Kalėdas, kai  netgi didieji abejotojai, susitikę barzdotį apsidžiaugia  -
"yra Kalėdų senis, tik dar liesas, matosi, kad niekas nevaišino".

Taigi, lietuviai turi senelį Kalėdą, apsitaisiusį avikailiais, laiminantį namus ir apdovanojamą, kad juos palaimino. Be savo palinkėjimų senelis Kalėda neatsinešdavo jokių kitų dovanų.

Lietuvoje buvęs paprotys Kalėdų dieną vaikščioti po kiemus, persirengus Kalėdų seniu (Kalėda), linkint gero derliaus. Liaudies dainose kalbama apie jo atvažiavimą iš tolimos šalies.