pamatyti Paryžių... ir numirti

Taip sakydavo mano jaunystėje... Bet regis dabar jis - ne toliau Berčiūnų ar kito priemiesčio. Rengiatės? Prisimenate? Ar svajojate?  Pasvajokime kartu. Bent tarp knygų lentynų...  arba namie... su arbatos puodeliu...  arba paryžietišku punšu ir paryžietišku obuolių pyragu

Didžiausia Paryžiaus įžymybė  Paryžiaus Notre Dame katedra, aprašyta Victor Hugo "Paryžiaus katedroje", pagal kurią kuriami filmai, miuziklai. Pasižvalgykime.
Paryžiaus katedra - žymiausias V. Hugo istorinis romanas. Knygos veiksmas plėtojamas Europos  istorinių įvykių fone. Viduramžių ir Renesanso riba, primenanti V. Hugo gyvenamus laikus.





Katedros centrinė nava



Nukreipdamas akis į Viduramžius autorius meta iššūkį klasicizmui, nevertinusiam šios istorinės epochos, jos meno, kultūros,  parodo, kokio nuostabaus grožio yra nežinomų statytojų kelis šimtmečius kur­ta senoji gotikinė  katedra.

V. Hugo piešia platų visuomenės vaizdą - nuo Prancūzijos karaliaus ligi Paryžiaus elgetų, tačiau virš margos miesto minios ir pastatų iškyla monumentalus katedros statinys. Katedra  - įvykių centras ir kompozicinė romano įvykių ašis, nes su ja susiję pagrindinių personažų likima. Ji-  daugiareikšmis simbolis (akmeninė istorijos knyga, trumpų žmogiškų aistrų stebėtoja, lemties liudytoja.

 Štai kaip Viktoras Hugo pateikia architektūros svarbą žmonijos istorijai:

Kai pirmykščių genčių atmintis persikrovė, kai žmonių giminės atsiminimų bagažas pasidarė toks sunkus ir toks sujauktas, jog plikas, paprastas, skrendantis žodis rizikavo jį pakeliui pamesti, imta tuos atsiminimus užrašinėti ant žemės matomesnių, patvaresnių ir sykiu natūralesniu būdu. Kiekvienas padavimas buvo įkūnytas kokiame nors paminkle.

Pirmieji paminklai buvo paprasčiausi uolų luitai, kurių nebuvo palietusi geležis, sako Mozė. Architektūra prasidėjo kaip ir kiekvienas raštas. Iš pradžių abėcėlė. Stačiomis pastatytas akmuo buvo raidė, ir kiekviena raidė reiškė hieroglifą, o ant' kiekvieno hieroglifo rymojo minčių grupė kaip kapitelis ant kolonos. Pirmosios žmonių giminės vienu metu taip darė ant žemės paviršiaus visame pasaulyje. Keltų stačiasis akmuo ran­damas Azijos Sibire ir Amerikos pampose.

Vėliau imta dėlioti žodžius. Imta statyti akmenį ant akmens, jungti tuos granitinius skiemenis visokiomis kombinacijomis. Keltų dolmenai ir kromlekai, etruskų milžinkapiai, hebrajų kapų kriptos — vis tai žodžiai. Kai kurie jų, ypač milžinkapiai,— . tikriniai vardai. Kartais, kai būdavo apstu akmenų ir daug vietos, būdavo parašomas sakinys. Didžiulė Karnako  krūsnis — jau ištisa formulė.

Pagaliau imta kurti knygas. Padavimai gimdė simbolius ir po jais dingdavo kaip medžio kamienas po lapais; visi tie simboliai, kuriais žmonija tikėjo, augo, dauginosi, šakojosi, vis labiau ir labiau pynėsi; pirmųjų paminklų jiems nebeužteko; iš visų pusių jie buvo tais simboliais perkrauti; tie paminklai vos įstengė išreikšti pirmykštį padavimą, paprastą kaip ir jie patys, nesu­dėtingą, gulintį ant žemės. Simboliui reikėjo suklestėti pastate. Tada kartu su žmogaus mintimi ėmė vystytis architektūra; ji pasidarė tūkstantgalve ir tūkstantranke milžine ir visą tą plevenantį simbolizmą užfiksavo amžina, matoma, apčiuopiama forma. Dedalui — jėgai — matuojant, Orfėjui — protui  — traukiant dainą, piliorius - raidė, arkada - skiemuo, piramidė — žodis, pastūmėti geometrijos ir poezijos dėsnių, ėmė grupuotis, - derintis, lietis į daiktą, leistis žemyn, kopti aukštyn, stoti vienas šalia kito ant žemės, aukštai kilti į dangų, kol, įdiktuojant bendrajai epochos idėjai, buvo parašytos tos nuostabios knygos, kurios sykiu yra ir nuostabūs pastatai: Eklingos pagoda, Ramzio mau­zoliejus Egipte, Saliamono šventykla.

Kartais koks nors portalas, fasadas ar visa bažnyčia atskleidžia simbolišką prasmę, visiškai svetimą kultui ir net priešišką bažnyčiai. Tokių gundančių puslapių yra parašę tryliktame amžiuje Gijomas Paryžietis, penkioliktame — Nikola Flamelis. Sen Žak de la Bušri bažnyčia buvo perdėm opozicinės dvasios. 

        Tais laikais minties laisve tik taip galėjo pasireikšti, ir mintį ištisai buvo galima užrašyti tik į knygas, vadinamas pastatais. Jeigu ji būtų buvusi neatsargi ir surizikavusi pasirodyti kaip rankraštis, budelis ją būtų sudeginęs viešoje aikštėje. Mintis bažnyčios portale būtų stebėjusi egzekuciją minties, įkūnytos knygoje. Taigi, neturėdama kito kelio kaip tik architektūrą, mintis veržėsi į ją iš visų pusių. Todėl taip gausu Europoje katedrų: jų skaičius toks didelis, jog sunku patikėti net ir patikrinus. Visos materialinės, visos intelektualinės visuomenės jėgos susi­telkė į vieną tašką: į architektūrą.

MONMARTRAS, MONPARNASAS

Menininkų, bohemos rajonas, pažįstamas iš XIX a. pabaigos kūrinių, tiek dailės (paveikslėlyje - Pissarro, Camille "Boulevard Monmartre in Paris"), tiek iš literatūros. 

Oskaras Milašius (1877-1939)

Gal kaip vedlys pasitarnaus L. Tapino knygos ištrauka "Septynios vienatvės Paryžiuje". Knyga apie didį menininką, Oskarą Milašių, - prancūzų-lietuvių ar lietuvių-prancūzų rašytoją (dažnai rašoma lietuvių kilmės prancūzų rašytojas). Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje (Gudija), o mirė 1939 m. kovo 2 d. Fonteneblo netoli Paryžiaus. Tai neeilinė asmenybė, dviejų kultūrų sandūros poetas ir prozininkas intelektualas, simbolistas pirmaisiais kūriniais bei mistikas, uždaros erdvės poetas.

Tad Milašius, tą pavakarę atėjęs į „Vers et prose" redakciją, su didele šiluma paspaudė ranką šitam tarsi iš flamandų dailininko drobės išlipusiam apkūniam vyrui, o Polis Foras, nelaukdamas Oskaro klausimo, iškart pranešė:

— Viskas tvarkoje!.. Jūsų „Mefibosetas" jau duotas rinkti, leisim per tris numerius... Pradedant nuo spalio...
Manytume, jog išgirdęs tokią gerą naujieną Milašius turėjo visą kompaniją pakviesti stikliukui į „Closerie des Lilas". Jie tą būtų padarę ir be atskiro pakvietimo, juoba kad ši kavinė buvo čia pat, už kelių žingsnių, ir bičiuliai ten praleisdavo visus savo vakarus.  Ir ne tik jie. Prieš pat karą Monparnasas smarkiai pasikeitė. Dingo maži nutriušę nameliai, o vietoj jų išdygo šešiaaukščiai pastatai, kur buvo galima išsinuomoti kambarėlį už palyginti neaukštą kainą. Todėl čia vienas netoli kito pradėjo kurtis rašytojai, žurnalistai, dailininkai, pabėgę iš savo numylėto Monmartro, nes šis vis labiau darėsi panašus į limonadiškai folklorinį kabaretą užsienio turistams. Paskui juos siūbtelėjo knygų pirkliai, ir dar šiandien Paryžiuje niekur nerasi tiek knygynų kaip Monparnaso bulvare.

Monparnaso kavinukė, XX a. pradžia

Monmartro laiptai

Vakarais ši marga ir spalvinga publika sulėkdavo į „Closerie des Lilas" — „Alyvų kaimelį", kur nebuvo jokių alyvų ir apskritai jokių 'prašmatnybių — tiesiog įprasta kavinė po senais platanais priešais maršalo Nejaus paminklą. Bet ji buvo įsikūrusi pasiutiškai geroje vietoje — čia pat, už kelių žingsnių — studentų ir profesorių Lotynų kvartalas, netoliese — žavusis Liuksemburgo sodas, o už jo žavusis Sen Žermeno rajonas. Iš čia, ne itin pavargdamas, gali pasiekti ir Pasi, ir Elyziejaus laukus. Taigi „Closerie des Lilas" netruko pasidaryti viso Paryžiaus menininkų prieglobsčiu. Žiemą šeimininkas negailėjo krosnelei anglių, o vasarą buvo gera ir vėsu terasoje po platanais. Be to, čia nemokamai duodavo popieriaus, ir įkvėpimo pagautas poetas galėjo užrašyti gimusį posmą. Skirtingai nuo prašmatniųjų „Foiquuet's" ar „Napolitain", gėrimai čia ypatingu taurumu nepasižymėjo... „Mandarin-citron", „Pi-con-curacao" likeriai, absentas, anyzetė... Ir visi jie dėl patogumo kainavo vienodai — po 20 santimų...

Užtat čia visada buvo linksma ir smagu. Čia vyko karščiausi ginčai apie „mokslinę poeziją", nuolat buvo krečiami pokštai, kartais ir gerokai ekstravagantiški... Atmina į „Closerie" dviračiu Alfredas Žari, nemirtingosios komedijos „Karalius Ubiu" autorius, apsižvalgo, kad kavinėje ramu, visi tykiai šnekasi, ir iššauna savo griausmingą petardą, su kuriom niekad nesiskirdavo.

— O dabar galim ir pasikalbėti. — sako Alfredas, patenkintas sukelta panika.

"Closerie des Lilas"

 Šiandien ant „Closerie" staliukų ir baro yra pritvirtintos mažos metalinės plokštelės, žyminčios nuolatinių čiabuvių pastovias vietas. Kokie vardai!.. Židas, Foras, Moreasas, Strindbergas, Eliuaras, Verlenas, Alenas Fournjė, Šagalas, Pikaso, Klodelis, Meterlinkas, Brakas, Apolineras, Sutinas, Hemingvėjus... Ir dar, ir dar daug kitų garsių rašytojų, dailininkų, kompozitorių vardų.

Sykį ūsorius Moreasas, kadaise globojęs jaunąjį Milašių, kuris kažkodėl nuo jo paskui atšalo, su kitu savo augintinių paankstino ateitį, apžvelgė pro savo monoklį salę ir nykiu" balsu nutęsė:

—      Dar nieko nėra...

Išties „Closerie" dar nieko nebuvo — tik Leninas ir Trockis... Bet netrukus ima rinktis spalvingoji bohemos fauna, ir Moreasas atgyja...

—Poezijoje reikia! laikytis  principų... — Žanas jau moko jį apsėdusius debiutantus.— Spauskit principus — jie labai gerai linksta....

Kaip vijurkas zujo oficiantas Isidoras, pats jau gerokai paėmęs, pats irgi poetas, čia pat ekspromtu kuriąs ketureilius savo klientams.

 Au maitre Moreas

J'apporte un cafe tasse...—

šaukia  jis,  nešinas  padėklu.  O  metras,  jau  persėdęs prie Pikaso, rimčiausiu veidu jo klausia:

—Pone Pikaso, ar Velaskesas tikrai  buvo  geras dailininkas?..

Pablas net krūpteli nuo tokio begėdiško klausimo ir ima karštai aiškinti, o jo staliuko bendrai net kreta iš juoko, nes dar vakar Moreasas teiravosi lygiai to paties...Bet šiandien, 1913-aisiais, linksmojo Moreaso, „Closerie" karaliaus, jau nebėra, prieš trejus metus kavinės lankytojai jį išlydėjo į Per  Lašezo kapines...

P. Picasso. Le Moulin de la Galette. 1990

Karaliaus sostas betgi tuščias ilgai nebūna. Jį kažkaip nepastebimai užėmė juodas kaip derva senas mūsų pažįstamas Polis Foras. Galutinai jis savo poste įsitvirtino, kai 1912 buvo išrinktas prancūzų poetų princu. Iki tol tą pusiau rimtą, pusiau linksmą titulą nešiojo Lekontas de Lilis, Verlenas, Malarmė. Foras jį  paveldėjo iš tais metais mirusio poeto parnasiečio  Leono Dirkso. Naujojo princo karūnavimas buvo surengtas... žinoma, ne kitur, o „Closerie des Lilas". Kas ten tada dėjosi!.. Įsivaizduokit du šimtus poetų, dailininkų, žurnalistų, girtų nuo absento ir bendro džiaugsmo. Ta proga atvežtas šampanas šaudė taip, kad net Zari petardos nieko nebegąsdino. Kavinės šeimininkas Kombesas, šiaip paskutinius diskusijų dalyvius paprastai išprašantis antrą valandą, tą naktį tik atlaidžiai šypsojosi, kai karūnacijos dalyviai, viens kitą prilaikydami, jau gerokai išaušus bandė išropoti pas savo žmonas, o didžiuma taip ir liko ilsėtis ant „Closerie" grindų...

Oskaras Milašius. Dailininkas A. Bilis, 1930 m.

Turime pagrindą manyti, kad ir Oskaras Milašius dalyvavo, negalėjo nedalyvauti tame baliuje. Polis Foras jam nemažai gyvenime buvo padėjęs, Oskaras mėgo šį mielą, šiltą žmogų, nuoširdžiai žavėjosi jo „Prancūziškomis baladėmis", dvelkiančiomis švelniu liūdesiu, kur tradiciniuose meilės, kaimo gamtos vaizduose blykčioja negirdėti ritmai ir nematyti įvaizdžiai. Už tas balades Polis ir buvo išrinktas „poetų princu". Ir kiekvieną trečiadienį naujasis monarchas užimdavo „Closerie" savo sostą, maloningai išgerdamas jam siunčiamus stikliukus. Bet greitai tas titulas nusibodo, ir gerokai įkaušęs bepinigis Foras vaikštinėjo po kavinę siūlydamas:

Oskaro Milašiaus laiško faksmilė

— Gal žinot, kas nori pirkti princo titulą? Nebrangiai parduosiu...

O baigiant mūsų kalbą apie Polio Foro ir Milašiaus santykius, reikia užbėgti toli į priekį, į 1939 metus, kai žurnalo „Le Goeland" birželio mėnesio numeryje buvo išspausdinti bene gražiausi kada nors apie Oskarą pasakyti žodžiai: „Šis lietuvių princas, šis didelis poetas, šis didelis žmogus yra prancūzų Gėtė... Milašius yra gražiausia dovana, kokią Prancūzija yra gavusi iš Europos". Šiuos žodžius parašė būtent Polis Foras, likęs jam ištikimas iki galo. Deja, Oskaras jų jau nebeperskaitė... Nebeperskaitys jis ir 1944 metais išleistų „Prisiminimų", kur Polis Foras su kartėliu rašė, jog spauda mielai išgarsindavo kokį nors isterišką šokėją, abejotiną bankininką ar žudiką, bet sistemingai nutylėdavo ar pasitenkindavo keliomis eilutėmis, kai pasirodydavo talentinga Milašiaus, Apolinero ar Sendaro poezijos knyga... Milašių Polis Foras ten pavadins „didžiuoju lyriku, mano brolišku draugu..."

Bet tai bus dar negreit, o mes pagaliau atveskim į „Closerie des Lilas" čionai žingsniuojantį būrelį — žurnale „Vers et prose" Milašiaus misterijos pasirodymą nutarusius pažymėti Andrė Salmoną, Maksą Zakobą, Gijomą Apolinerą, Polį Forą, na, žinoma, ir patį šios progos kaltininką. Gal skaitytojas mums atleis, kad taip ilgai užtrukome su „Closerie" istorijomis, bet juk turime žinoti, kur vedame padorius žmones...

Taigi susėdo jie prie staliuko. Tik išvydęs „princą", paknopstom atlėkė garsonas Isidoras su iš anksto žinomu užsakymu ir nauju ketureiliu. Milašius kaip paprastai iš pradžių sėdėjo tylėdamas, palenkęs savo paukščio galvą klausėsi draugų klegesio. Oskaro tylėjimas buvo kažkas neįprasto, gal net trikdančio... „Jis skleidė susimąstymo melancholiją, atrodė lyg prislėgtas susikūprinęs princas, iš kurio atimtos jo valdos. Jis pabėgo į kitą paslaptingą karalystę. Jos jam niekas negali atimti, kadangi ji yra ne iš šio pasaulio..." — prisimena Emilis Bomanas.

Tą vakarą „Closerie", o gal ir ne tą —koks skirtumas — Andrė Salmonas, puikus poetas, kurio, mes, deja, visai nepažįstame, puikus pasakorius, savaip iškreipdamas, savitai nuspalvindamas visus įvykius, kurių liudininku jis buvo, slapčia dirsčiojo į Oskarą savo delikačiomis protingomis akimis ir galvojo: „Kas jis yra iš tikrųjų?.. Iš kur jis? Mes niekad neklausinėjom, iš kokios jis šalies... Bet aš matau jo pilį... Ji yra puiki, apgriuvusi šimtametė... Pilies bokštų ir bokštelių šešėliai linguoja ant šiaurės jūros vandenų".

 Bet Oskarą kažkas sudomino, sujaudino — jis prabyla staiga, veržliai ir užlieja visus savo žodžių srautu— akinančiu, kandžiu, ironišku. Iš jo veido jau galima buvo atspėti, ką Milašius pasakys kitą sekundę — toks išraiškingas, gyvomis lūpomis, riešuto spalvos akimis iš po sunkių antakių švietė jo veidas. Ir kiekvieną sakinį jis palydi savo inteligentiškų rankų mostu, sulenkia ir vėl ištiesia pirštus, tarsi taip norėdamas padėti gimstančiai minčiai. Ir staiga nutyla taip pat netikėtai, kaip prabilo...

O "Closerie" su išgertų stikliukų skaičiumi auga, didėja klegesys. Prie gretimo staliuko Modiljanis švelniai moko Chaimą Sutiną, kaip naudotis šakute ir servetėle. Jis atvažiavo į Paryžių iš Lietuvos kone laukinis, pripažįstantis tik peilį. Sutinas, puikus skaudaus talento dailininkas, bet jo darbų niekas neperka, jis skursta ir gyvena iš nedidelių pinigų, kuriuos siunčia kažkoks daktaras iš Vilniaus.

Chaim Soutin. The man in prayer. 1921

Mįslingai, lyg japonų dievukas, sėdi ir tyli pirmasis Europos hipis — dailininkas Fudžita su savo kasele ir vainiku ant galvos. Iš profesinio įpročio pradeda nusirenginėti gražuolė pozuotoja Margo...

Jau įkaušęs žydas iš Bretanės Maksas Žakobas, dar vienas įdomus, irgi mums visai nežinomas poetas, pradeda savo eilinę istoriją. Apie jį tuojau susiburia klausytojai, neš kai Maksas praveria burną, visi žino, kad išgirs kokį pritrenkiantį nuotykį. Šį kartą Žakobas visiškai rimtai; kone su ašaromis akyse, tvirtina, kad matęs regėjimą: jam pasirodžiusi šventoji Marija...

—      Aš ją mačiau, va, kaip tave, Poli, dabar matau... Tik visa Švytinti švytinti...

—      Ir ką ji tau pasakė? — klausia kažkas.

—      Ji man pasakė... Ji man pasakė: „Maksai, šunsnuki, tu neteisingai gyveni!.."

Klausytojai ima kvatotis, bet Žakobas ne juokais supyksta, trinkteli kumščiu į savo plinkantį pakaušį ir kone verkdamas šaukia:

—      Jūs netikit, parazitai!.. Tegu mane čia vietoj perkūnas  nutrenkia, jeigu aš meluoju. Šventoji Marija liepė man atsiversti į katalikų tikėjimą. Pablai, tu sutinki būti mano krikšto tėvu?

Pikaso net krūpteli iš netikėtumo — jis yra giliai tikintis ir nežino, kaip reaguoti. Tokie pokštai šitam ispanui nepatinka, bet ant Žakobo negalima pykti, ir jis nusprendžia viską leisti juokais.

—      Sutinku, Maksai... Ir net turiu tau krikšto vardą. Aš siūlau tave pavadinti... e, e —Fiakru!  

—      Kodėl   Fiakru?.. — šis  vardas  Žakobui   kažkodėl atrodo  įtartinas.— Tokio šventojo nebuvo...  Aš  domėjausi.

—      Buvo!.. — spiriasi Pikaso.— Buvo. Šventasis Fiakras.

—      Nebuvo.

—      Buvo!!! — riaumoja visa salė.

Milašiui tokie juokai irgi yra ne prie širdies, bet jis šiek tiek pažįsta šitą žmogų, kuris ir poezijoje, ir gyvenime žaidžia kažkokį keistą žaidimą, kur mistifikacija neatskiriama nuo realybės. Po dvejų metų šis keistas burleskiškas poetas iš tiesų apsikrikštys. Ir jo krikštatėvis bus būtent Pablas Pikaso, tik apkrikštys, žinoma, ne Fiakro, o Cipriano vardu. Išleis jis daug gražių poezijos knygų, kur keistai susipina mistika ir burleskos, romanų, esė, nutapys paveikslų, kuriuose bandys vaizdais parodyti savo vizijas.

Luvras

Na ir kas iš jūsų nevaikščiojo paauglystėje  su muškietininkais siaurose Paryžiaus gatvelėse, neskyrė pasimatymų gražuolėms bažnyčiose, ir ėjo tarnybą ne bet kur, o karalių pilyje - Luvre. Taigi - Luvras.



Luvras XII amžiuje



Luvro (Louvre) istorija prasidėjo XII a. pabaigoje. 1190 m. Pilypas Augustas, išvykdamas į III Kryžiaus žygį dešiniajame Senos krante pastatė galingą tvirtovę, kad apgintų Paryžių nuo saksų antplūdžio (Luvro pavadinimas kildinamas iš saksoniško žodžio leovar, kuris reiškia “įtvirtintas statinys”). Pirmoji tvirtovės konstrukcija užėmė ketvirtį dabartinio Luvro Kvadratinio kiemo (Cour Carree), karalius gyveno Sitė saloje, o tvirtovėje buvo laikomi archyvai ir karališkasis iždas. XIV a. Karolio V Išmintingojo laikais tvirtovė buvo paversta gyvenamuoju pastatu. Po 150 m. karaliaus Pranciškaus I užsakymu ant senosios tvirtovės pamatų architektas Pierre’as Lescot pradėjo statyti naujus renesansinius rūmus, tačiau, mirus karaliui, rūmų statyba sustojo. Valdant Henrikui II, pagal karalienės Kotryna Mediči norą architektas P. Delorme pastatė puošnius Tiuilri rūmus ir sujungė juos su Luvru galerijomis nusitiesusiomis palei Senos upę. Henrikas IV statė Floros pavilijoną, Liudvikas XIII ir Liudvikas XIV –išpuošė rytinį rūmų fasadą, galutinai įrengė Keturkampį kiemą. Tačiau 1682 m. karaliui išsikėlus į Versalį, Luvre įsikūrė meninkai ir įvairios akademijos. Po Revoliucijos Napoleonas I ėmėsi atnaujinti Luvrą. Architektai Charles’is Percier ir Pierre’as Fontaine’is pradėjo šiaurinio sparno statybas, kurias 1852 m. užbaigė Napoleonas III, užsibrėžęs tikslą baigti visus darbus Luvre. Po didžiojo gaisro Komunos laikais (1871 m.), sunaikinusio Tiuilri rūmus, Luvras išliko toks, kokį matome šiandien.



Luvras nuo krantinės pusės





 Gal keista, gal ir ne, bet Aleksandras Diuma gebėjo aprašyti damų garderobą, sukurti įdomų ir įmantrų siužetą, ryškius charakterius, tačiau aplinkos vaizdų, rūmų aprašymų praktiškai nėra. Tiesiog - Luvro koridorius, šoniniai varteliai, kurie skirti tarnams ir pro juos įvedamas D`Artanjanas ar hercogas Bekingemas.





Luvras



Ten pat vyko Moriso Driuono romanų ciklo "Prakeiktieji karaliai".

Pilypas iš pagrindų atnaujino ir gerokai praplėtė rūmus, šimtmečiais tiek kartų perstatinėtus ant senų romėniškų pamatų. Tuo laikotarpiu žavėtasi statybomis, ir valdovai rungtyniavo tarp savęs. Vestminsteryje statybos darbai dar ėjo, Paryžiuje jau  buvo užbaigti.

Iš senųjų pastatų Pilypas paliko nelietęs tik Sent Šapelės, statytos jo senelio Liudviko Šventojo. Naujas architektūrinis Sitė salos ansamblis, kurio dideli balti bokštai atsispindėjo Senoje, buvo didingas, masyvus, arogantiškas.

Karalius Pilypas, labai taupus smulkioms išlaidoms, negailėjo pinigų, kai reikėdavo pabrėžti valstybės galybę. Tačiau niekada nepraleisdamas progos pasipelnyti, jis už metinį užmokestį suteikė pirkliams privilegiją įsitaisyti krautuvėles didžiojoje rūmų galerijoje, todėl ji ir buvo vadinama Prekijų galerija, vėliau - Prekybine galerija.  

Šis milžiniškas priebutis, aukštas ir erdvus kaip katedra su dviem navomis, žavėdavo atvykusius keliauninkus. Ant kolonų kapitelių stovėjo keturiasdešimt skulptūrų - keturiasdešimt karalių, kurie, pradedant Faramonu ir Merovingu, vienas po kito valdė Frankų Karalystę. Priešais Pilypo Gražiojo statulą buvo pastatytas Angeranas de Marinji, karalystės koadjutorius ir rektorius, šių statybos darbų įkvėpėjas ir vadovas.

Luvro muziejus

Visiems atvira galerija tapo pasivaikščiojimų, sandėrių ir pasimatymų vieta. Čia buvo galima apsipirkti ir kartu pasistumdyti su kunigaikščiais. Čia kūrėsi mada. Tarp prekydėžių, po didžiulėmis karalių statulomis nuolat vilnijo minia. Krūvos siuvinių, nėrinių, šilkų, aksomų ir Flandrijos gelumbių, galionų, papuošalų, smulkios bižuterijos tviskėjo, raibuliavo ant ąžuolinių prekystalių, kurių viršus būdavo atverčiamas vakarais. Prekės gulėjo ant skobnių, pritvirtintų prie stovų, arba kabėjo ant žalgų. Rūmų damos, miestelėnės, tarnaitės ėjo nuo prekystalio prie prekystalio. Čiupinėjo, derėjosi, svajojo, slampinėjo. Ertmė skardėjo nuo ginčų, derybų, pokalbių, juoko, kuriuos perrėkdavo pardavėjai, girdami savo prekę ir kviesdami pirkėją. Buvo girdėti nemažai balsų svetimšalių akcentu, ypač italų ir flamandų.

Kažkoks džiūsna piršo siuvinėtas nosinaites, išdėstytas ant kanapinės marškos tiesiog po kojų.

-           Argi neapmaudu, gražiosios ponios, - šaukė jis, - šnypšti į saują arba į rankovę, kai yra taip dailiai išdabintų nosinaičių, kuriomis galite žaviai apsirišti ranką ar kapšelį?

Pora žingsnių toliau kitas pokštininkas žongliravo Malinos nėrinių juostomis ir svaidė jas taip aukštai, kad jų baltos įvijos pasiekdavo Liudviko Storojo akmeninius pentinus.

-           Kur rasite pigiau! Šeši denjė už uolektį! Kuri iš jūsų nesukrapštys šešių denjė, kad gundomai atkištų savo krūtinėlę?

Pilypas Gražusis perėjo išilgai visą galeriją. Dauguma vyrų, sutikę jį, žemai lenkdavosi; moterys sveikindavosi šiek tiek pritūpdamos. Karalius mėgo Prekijų galerijos bruzdesį ir jam rodomą pagarbą, bet savo jausmų nerodė.

Tebeskambino didysis Dievo Motinos katedros varpas; jo gausmas, atplaukęs iki čia, aidėjo kurčiai ir slopiai.

Knygos, kurių veiksmas vyksta Paryžiuje

M. Driuonas. Prakeiktieji karaliai:

• Geležinis karalius (Le Roi de fer, 1955 m., (Vilnius : Žaltvykslė, 2007);
• Pasmaugta karalienė (La Reine étranglée, 1955 m.  (Vilnius : Žaltvykslė, 2007)
• Karūna ir nuodai (Les Poisons et la couronne, 1956 m., (Vilnius : Žaltvykslė, 2007);
• Vyrų teisė (La Loi des males, 1957 m., (Vilnius : Žaltvykslė, 2007);
• Prancūzijos vilkė (La Louve de France, 1960 m., (Vilnius : Žaltvykslė, 2007);
• Lelija ir liūtas (Le Lis et le lion, 1960 m., (Vilnius : Žaltvykslė, 2007);
• Kai karalius žlugdo Prancūziją (Quand un roi perd la France 1977 m. (Vilnius : Žaltvykslė, 2007).

V. Hugo

• Paryžiaus katedra (Notre-Dame de Paris, 1831 (Vilnius : Margi raštai, 2010)  
• Vargdieniai (Les Misérables, 1862 m. (Vilnius : Vaga, 2009)
• Devyniasdešimt tretieji metai (Quatrevingt-treize, 1873 (Vilnius : Margi raštai, 1999)

A. Diuma

• Karalienė Margo (La reine Margot,1845 m, (Vilnius : Alma littera, 2006).
• Grafienė de Monsoro (La Dame de Monsoreau, 1846 m. (Kaunas: Markas, 1994. - 2 t.)
• Liudvikas XIV (Louis XIV et son siècle, 1844 m.  (Kaunas: Markas, 1996.)
• Dvi karalienės (Les deux reines, 1897  (Kaunas: Markas, 1997)  
• Trys muškietininkai  (Les trois mousquetaires, 1844,  - (Vilnius : Alma littera, 2006.)