Indėnai. Mažuma savoje žemėje

Mary Crow Dog, Richard Erdoes. Lakotų moteris. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2010

Sudėtinga būti mažuma. Ypatingai - savo žemėje. Ypatingai tada, kai vyraujanti dauguma nori ne tik išstumti iš tavo protėvių žemės, bet ir dėl to, kad prigimtinė pasaulėjauta neleidžia įsijungti į greitai kintantį pasaulį.

Ką skaitėme iki šiol apie indėnus? Dee Browno „Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny“ ir Arkady Fiedlerio „Mažasis Bizonas“ ir be abejo, visa vaikiškoji Vinetu,  ir Čingačgukas ir Harka, kurį skaičiau jau suaugusi. Be galo romantiška bei žavu, kartu - labai realiai suvokiau, kad rašė europietiškos kultūros žmogus. Šios knygos bendraautorė - siju genties indėnė, praėjusi kelią, kurį praeidavo daugybė indėnų vaikų XX amžiaus Amerikoje - iširusi šeima, internatinė mokykla ir bandymas nutautinti.

„Lakotų moteris“ – tiek  autobiografinis sijų genties moters pasakojimas savą gyvenimą bei  indėnų padėtį, tiek  indėnų politiniai-istoriniai reikalai bei indėnų kultūrinių ypatumų apžvalga bei kultūrų susiliejimas. Visi tiek trys dalykai tarpusavyje glaudžiai susiję ir persipynę. Kaip visada - ištrauka iš knygos.

Privalai į viską žiūrėti

širdies akimi,

o ne ta, kuri yra tavo kaktoje.

- Šlubas Briedis

Kai kurie mūsų šamanai sako, kad žmogus į pasaulį privalo žiūrėti širdies akimi, o ne vien tik pasitikėti akimis, kurios įstatytos kaktoje. „Pažiūrėk į tikrąją realybę, esančią po butaforine daiktų ir niekalų tikrove, - visada man sako Leonardas. - Žiūrėk širdies akimi. Tai indėnų religijos esmė."

Lakotų gyvenamoji teritorija

Kai susiėjau su Leonardu ir tapau jo žmona, mano širdies akis vis dar buvo akla. Aš ne ką teišmaniau apie tradicinę indėnų gyvenseną. Dalyvavau keliuose meskalo susibūrimuose, bet iš tikrųjų jų nesupratau. Vieną Saulės Šokio apeigą, paskiau Vėlių Šokį Vunded Ni stebėjau kaip žiūrovė - gal emocinga žiūrovė, tačiau nesiskirianti nuo baltaodžių draugų, kurie stebėjo tuos šokius. Jie irgi buvo persiėmę tomis emocijomis. Kaip ir aš, per jų simboliką jie nepersismelkė iki tikrosios prasmės. Dar nebuvau dalyvavusi daugelyje senųjų mūsų genties ritualų: apsivalymo prakaitu, regėjimo šaukimosi, yuwipiy giminiavimosi,  sielos  sulaikymo.  Aš  netgi  nežinojau, kad tos ceremonijos vis dar buvo atliekamos. Buvo ritualų, kurių net nežinojau egzistuojant. Dabar buvau žmona šamano, kuris ieškotojas ir aiškiaregys buvo nuo vaikystės, - genties vyresnieji jo dvasinius gebėjimus pastebėjo, kai jis dar buvo visiškai jaunutis, kokių aštuonerių metų. Jie pasakė: „Saugokite šitą berniuką. Tai jis", ir mokė jį, taip pat rengė būsimam šamano gyvenimui. Kadangi baltųjų mokykla būtų padariusi jį netinkamą vaidmeniui, kurį jam parinko vyresnieji,  senukas  Henry dykaduonius pareigūnus   nuvijo   šautuvu,   sakydamas:   „Aš greičiau sėsiu į kalėjimą nei leisiu šitam vaikui lankyti jūsų mokyklą!" Dabar Leonardas mokė mane būti šamano žmona, ir aš to mokiausi labai noriai.

Manau, jam nebuvo lengva tų dalykų mokyti žmoną. Juk ji pažįsta jį dieną ir naktį. Žinodama, kokių jis turi galių, ji negali nežinoti ir jo silpnybių. Jis irgi žino jos gerąsias ir blogąsias savybes. Mus visą laiką slėgė išorės stresas, tad mudu patyrėme savo pakilimų ir nuopuolių. Be to, po tokio gyvenimo, kokį gyvenau prieš tai, jį gerbiau ne vien dėl to, kad jis buvo tiesiog vyras, kaip elgiasi kai kurios sijų moterys. Tokie senų sijų mačo priežodžiai kaip: „Moteris neturi eiti pirma vyro", mano akimis, buvo skirti ne man.

Mudu vienas kitą mylėjome ir kartais vienas su kitu kaudavomės. Kaipgi kitaip galėjo būti tokiomis sąlygomis, kuriomis mudu turėjome gyventi? Bet visada, visada aš jutau milžinišką jo galią - gaivališką galią, dvasinę indėnišką galią, kylančią iš pačių jo gelmių, ir ja žavėjausi. Ji gaivališka todėl, kad, niekada nelankęs mokyklos, nemokantis skaityti nei rašyti, jis visiškai neturi baltaodžiams įprasto intelektualumo. Bet tuo pat metu jo mąstysena ir mintys dažnai yra be galo rafinuotos - nepakartojamos, originalios, net bauginančios.



Janice Raudonasis Karklas



Iš pradžių aš labai menkai teišmaniau apie šamano žmonos vaidmenį, apie vaidmenį, kurį moteris vaidina ar kurį jai leista vaidinti indėnų religijoje. Nuo vaikystės žinojau tik viena - kad mėnesinėmis serganti moteris turi šalintis ritualų, ir ta mintis mane baugino. Leonardas padėjo man tą nesaugumo jausmą įveikti. Jis man papasakojo apie Ptesan Win, Moterį Baltąją Bizone, kuri mūsų gentims atnešė šventąją pypkę. Jis papasakojo man apie šamanes. Papasakojo, kaip 1964 metais buvo nuvykęs į Aleną Pietų Dakotoje dalyvauti keliose ceremonijose. Ir ten sutiko šamanę. Per tą ceremoniją ji žmonėms pasakė daug gerų dalykų. Ji buvo vardu Bessie Gerasis Kelias. Savo ritualuose ji naudojo bizono kaukolę, ir visada į jos susirinkimus bizonas ateidavo. Ji turėjo dvasinės bizono galios. Kiekvienąsyk, kai bizono dvasia pajudindavo kojas, jo kanopos įžiebdavo žaibo kibirkštis. Kiekvienąsyk, kai bizonas sukriūkdavo, iš jo šnervių išsiverždavo liepsnos. Kiekvienąsyk, kai bizonas mosteldavo uodega, išvysdavai liepsnojantį ratą.

„Aš pasiėmiau būgną ir pradėjau dainuoti jai, - pasakojo man Leonardas. - Prieš tai niekada nebuvau matęs šamanės, ir jos galia mane gąsdino. Ji man pasakė: „Ateis diena, kai manęs čia nebebus. Šituos dalykus, šitą galią noriu palikti savo žmonėms, kad jie juos tęstų. Mes prarandame daug šventų dalykų, prarandame šventą žinojimą, bet čionai bizono dvasia dar lankosi."





Skraidantis paukštis

Šamanė pasakojo nedaug. Jai teko ilgai laukti, kol praeis jos mėnesio dienos, kad galėtų panaudoti savo augalus. Leonardui nebuvo gėda, kad ta šventa moteris jį moko. Tai išgirdusi pasijutau geriau.   

Šitaip su manimi kalbėdavosi Varnas Šuo. Bet kur. Važiuojant automobiliu, valgant aliejuje keptą paplotį ir mėsainį, prie krosnies, klausantis kitiems žmonėms, ar naktį, kai gulėdavau jam prie šono. Jis mokė mane klausytis. Garsas - svarbu. Mūsų garsas - gamtos ir gyvūnų garsas, o ne baltaodžio gamos gaidos. Mūsų kalba randasi iš vandens, gėlių, laukinių gyvūnų, vėjų. Varnas Šuo tiki, kad naujagimis tą visuotinę kalbą supranta, tik vėliau ją pamiršta. Jis moko dermės tarp žmonių ir žemės, tarp vyro ir vyro, tarp vyro ir moters. Jis visada sako: „Kam reikalingas balnas, jeigu nėra arklio? Dėk arklį, balno gūnią ir balną draugėn. Štai ką reiškia šventasis lankas."

Tunkashila, Senolis Dvasia, pripildė šią visatą galių, galių, kuriomis privalu naudotis, - darant gera, ne bloga. Turime tik pakentėti, kad tos galios į mus įsiskverbtų, užlietų mus, turime joms nesipriešinti. Šamanai, pasakė man Leonardas, turi savotišką slaptą kalbą. Sijų, Varnų,  Juodakojų šamanai dar prieš prabildami žino, ką pasakys vieni kitiems. Manau, kad šamanės taip pat.

Turėjau viską sužinoti apie apsivalymą prakaitu, nes juo pradedamos visos šventos ceremonijos, o sykiu tas apsivalymas irgi yra ceremonija. Matyt, tai seniausias iš visų mūsų ritualų, nes jis susijęs su blizgančiais akmenimis, perša mintį apie Tunka, akmenį, seniausią mūsų dievą. Mūsų šeimos pirtelė, mūsų oinikaga tipis, įrengta prie upelio, tekančio per Varno Šuns sklypą. Tai labai gerai. Tyras, tekantis vanduo atlieka didelį vaidmenį prakaituojant. Pirtelėje mes nuolat girdime upės balsą, jos vandens čiurlenimą. Palei jos krantus auga washte wikcemna, maloniai kvepianti aromatinė žolė - indėnų kvepalai.

Pirtelė sudaryta iš šešiolikos žilvičio lazdų, kietų, bet stangrių ir lengvai sulenkiamų. Jos sulenktos skliautu, yra avilio pavidalo. Pirtelės skiriasi savo dydžiu. Visur į jas telpa nuo aštuonių iki dvidešimt keturių žmonių. Lenktos žilvičio lazdos viena su kita tvirtinamos raudono audeklo juostomis. Kartais prie jos karkaso pririšamos „Bull Durham" tabako aukos, tuomet jis uždengiamas antklodėmis arba brezentu. Senais laikais tam tarnaudavo bizono odos, tačiau dabar jų sunku gauti. Pirtelės grindys paprastai būna nuklotos šalavijais. Viduryje - apskrita duobė, į kurią sudedami įkaitinti akmenys. Statydami pirtelę žmonės privalo pamiršti visas nesantaikas ir darbuotis tik su geromis mintimis.

Lauke prie pirtelės guli tam tikra tvarka sukrautos malkos laužui, kuriame įkaitinami akmenys peta owihankeshni - „negęstanti ugnis", perduodama iš kartos į kartą. Kai ugnis kurį laiką paliepsnoja, į jos vidurį sukraunami balti kalkakmeniai. Jie nuo karščio nesuskeldėja. Ir atnešti yra iš kalnų. Kai kurie iš jų apraizgyti žalių šamanų voratinkliu. Esama manančiųjų, kad tai - slaptas dvasių raštas.

Žemė, susemta iš laužo duobės pirtelėje, supilama į takelį, vedantį nuo įėjimo į pirtelę ir užsibaigiantį mažu pylimu. Jis vaizduoja Unci - Senolę Žemę. Pilant tą pylimą, kartojama malda. Tada išrenkamas vyras, kuris prižiūrės ugnį, suneš į pirtelę karštus akmenis - dažniausiai ant šakių - ir tvarkys įėjimo užlaidą.

Narsusis sakalas su tomahauku. 1899.

Kai kur vyrai ir moterys prakaituoja drauge. Mes to nedarome. Mūsuose vyrai ir moterys prakaituoja atskirai. Apsinuoginę ir susivynioję į rankšluosčius, prakaitavimo ceremonijos dalyviai pagal laikrodžio rodyklę įšliaužia į pirtelę. Viduje patamsyje jie nusimeta rankšluosčius ir nuogi atsitupia. Mane vis stebina, kiek daug žmonių gali sutalpinti ta mažytė, aukščio sulig juosmeniu iglu pavidalo trobelė. Tada vienas po kito į vidų perduodami akmenys. Kiekvienas akmuo ant šakės iš briedžio ragų dedamas į duobę viduryje, paliečiamas pypkės galvute. Ceremonijos vadovas įeina pirmas ir iš dešinės atsisėda prie įėjimo. Priešais jį, kitoje įėjimo pusėje, sėdi jo padėjėjas. Vadovas prie savęs turi kubiliuką šalto tyro vandens ir samtį. Ant įkaitusių akmenų pabarstomą žalio kedro, jis patalpą užlieja maloniu aromatu. Anapus įėjimo užlaido stovi bizono kaukolės altorius. Prie jo ragų pririšti tabako raiščiai. Be to, yra lentyna pypkei padėti.

Per šią ceremoniją gali būti naudojama nuo dvylikos iki šešiasdešimties akmenų. Juo daugiau akmenų, tuo bus karščiau. Kai visi akmenys jau perduoti į vidų, užlaidas nuleidžiamas. Viduje tamsu, tik duobėje šviečia raudoni akmenys. Prasideda apsivalymas. Ant akmenų užberiama šalavijų arba kedro, ceremonijoje dalyvaujantys vyrai arba moterys rankomis prisitraukia jų kvapo, įkvepia, įsitrina juo veidą ir kūną. Paskui ant akmenų užpilama šalto vandens. Pirtelę užlieja balto garo debesis, „senolio kvėpavimas". Prakaitas turi ketverias „duris", tai reiškia, jog per ceremoniją užlaidas pakeliamas keturis kartus, kad iš lauko įeitų truputį vėsaus oro, kuris dalyviams suteikia palengvėjimą.

Per tą ceremoniją kiekvienas turi privilegiją melstis arba kalbėti šventus dalykus. Svarbu, kad tame rituale visi išlietų savo širdį, sielą, protą. Kai moterys pradeda prakaituoti, ceremoniją veda šamanas, ir tai normalu, nes viduje taip tamsu, kad nieko nemato.

Sėdintis Jautis. 1890. 

Kai pirmą kartą buvau oinikaga tipyje, pirtelėje, ir kai ant akmenų buvo pilamas vanduo ir mane apsiautė garas, maniau, kad neištversiu. Tokio karščio negalėjau nė įsivaizduoti. Maniau, pritruksiu kvapo, nes rodės, kad įkvepiu skystos ugnies. Sudėjau delnus sau virš akių ir virš burnos ir taip pasidariau kiek vėsesnės erdvės. Po kurio laiko pastebėjau, kad iš pradžių mane žeidęs karštis tapo raminantis, įsirangę į patį mano kūno vidurį, persmelkė kaulus ir suteikė nuostabią savijautą. Jei karštis užkyla taip, kad kuris nors dalyvis nebegali jo ištverti, jis arba ji gali sušukti „Mitakuye oyasin!“ - Visi - mano giminės!" (Tai indėnų ceremonijose dažnai kartojamas refrenas, reiškiantis „visi - mano giminės" arba „visi mes susiję/giminės". Tai Amerikos čiabuvių kultūroms būdingas pripažinimas, kad mes ir visa, kas mus supa: paukščiai, gyvūnai, augalai, medžiai, akmenys upės, - vienodi pasaulio sukūrimo dalyviai)  ir užlaidas bus pakeltas, kad įeitų truputis vėsaus oro. Buvau pakankamai išdidi ir nesušukau. Išprakaitavusi pasijutau tarsi iš tikrųjų naujai gimusi. Mano poros atsivėrė, o su jomis - ir protas. Kūnas dilgčiojo. Atrodė, kad visiškai nejuntu skausmo. Galvoje patyriau nuostabų lengvumą, jaučiausi pakylėta, persmelkta dvasingumo. Netrukus pradėjau nekantriai laukti, kada vėl galėsiu gerai išprakaituoti.

Kartą mes viešėjome Kalifornijoje, liudijome vieno brolio indėno teisme Los Andžele. Vietiniai indėnai pakvietė mus išprakaituoti kažkur dykumoje už aštuoniasdešimties mylių nuo L.A. Kai atsitūpiau pirtelėje, jie pradėjo perdavinėti akmenis. Kai maždaug dvidešimt akmenų -įprastinis skaičius moterų prakaitavimo ceremonijoje - jau buvo duobėje, tikėjausi, kad jie nuleis užlaidą ir pradės ceremoniją. Tačiau tebebuvo perduodama vis daugiau ir daugiau akmenų, visa jų krūva. Tik stebeilijau į tą tolydžio vis augančią didžiulę švytinčių, šnypščiančių akmenų krūvą. Pamėginau nuo jų atsitraukti, bet ten nebuvo vietos. Mano keliai paėjo pūslėmis. Karštis buvo siaubingas, bet jie dar nė nepradėjo pilti vandens. Susigūžiau nuo minties, kas atsitiks, kai ant to didžiulio degančių akmenų pylimo bus užpilta vandens. To ilgai laukti neteko. Maniau, mirsiu. Po to niekada, niekada nebevalgiau omarų, nes supratau, ką turi išgyventi tie vargšai padarai. Jaučiau, man nederėjo šūktelti, kad būtų pakeltas užlaidas. Juk aš čia atstovavau sijų moterims. Kai mus apsiautė šnypščiantis garas, pasigirdo choras šauksmų: „ Ou, ou ou, Didžioji Dvasia, dėkojame, kad verti mus šitaip kentėti. Mes kenčiame dėl savo vargšų brolių kalėjime. Priversk mus dar labiau kentėti!"

Šeima prie tipi palapinės

„Jergutėliau, - pamaniau, - šitie žmonės prakaituoja ne norėdami apsivalyti. Jie prakaituoja, kad kentėtų." Pasigirdo keli nerimastingi šūksniai: „Visi - mano giminės!" Durys atsidarė, bet dykumoje buvo taip karšta, kad nepajutau jokio palengvėjimo. Užlaidas nusileido ir vėl buvo užpilta vandens. Prasidėjo maldos. Aš irgi meldžiausi, tyliai: „Būkit geri, sutrumpinkit maldas", bet jos buvo ilgos. Kai viskas baigėsi, iš pirtelės dumte išdūmėme. Kai kurios moterys taip skubėjo, kad net neapsigaubė rankšluosčiais ir išlindo nuogut nuogutėlės. Palengvėjimas, išlindus iš tos ypatingos pirtelės, buvo nepaprastas. Leonardas man prasitarė, kad į vyrų pirtelę jie sunešė dar daugiau akmenų nei į mūsiškę. Nesupratau, kaip tai buvo įmanoma.

Kartą Leonardas apsivalymo prakaitu ceremonijai vadovavo Naujajame Džersyje - tiesiog tai buvo geras, normalus karštas sijų stiliaus prakaitavimas. Kai Leonardas užpylė vandens, tie Niujorko indėnai pradėjo klykti. Jie išdraskė pirtelės galą ir pasileido bėgti į visas puses. Jeigu tai būtų atsitikę sijų krašte, tai būtų buvęs rimtas religinės ceremonijos išniekinimas. Bet Leonardas tik nusijuokė, kaip jis daro tragikomiškose situacijose. „Aš tiems žmonėms atleidžiu, - pasakė jis. - Jie tiesiog nesupranta indėniškos gyvensenos. Juos reikia to išmokyti."

Lakotų moterys. XIX a.

Turiu pripažinti, kad Leonardo prakaito vonios labai karštos. Jis patyrė jų tiek daug, kad, regis, nejaučia deginančio karščio. Per meskalo ceremoniją mačiau, kaip jis plikais pirštais kilnoja degančias žarijas. Kadangi jo didžiulis karštis nebevargina, jis mano, kad ir visi kiti šiuo atžvilgiu nuo jo nesiskiria. Žmonės nuolat užsuka susipažinti su šamanu ar iš jo pasimokyti, arba paprasčiausiai smalsaudami. Vienas toks svečias buvo jaunas juodaodis vardu Jamesie. Jis savanoriškai tapo mano vergu: skaldė malkas, nešė vandenį, padėdavo virtuvėje. Tai buvo malonu. Paskui panoro dalyvauti apsivalymo prakaitu ceremonijoje. Jo nelaimei, tai buvo viena iš tų ceremonijų, kur vyrai norėjo pakentėti dėl vieno mūsų į kalėjimą pasodinto brolio. Tai reiškė ne tik tai, kad ten bus nepakeliamai karšta, bet ir tai, kad ten nebus galima šaukti „Visi - mano giminės!" ir kad per ceremoniją nebus pakeltas užlaidas. Kai karštis persmelkė vargšą Jamesie, jis ėmė šaukti: „Aš mirštu, aš mirštu!" Varnas Šuo jam paaiškino, esą mirti per šią ceremoniją- nuostabiausias dalykas pasaulyje, gražiausias galas, kokio tik gali norėti žmogus. Tai nelabai paguodė vargšą Jamesie.

Dažnai Leonardui kartoju: „Apvalyk juos, bet neišvirk jų!" Ir Leonardas visada nekalta veido išraiška atsako: „Bet ten visai nebuvo karšta. Nesuprantu tų žmonių. Jiems kažkas negerai."

Skaitykite mūsų bibliotekoje: