Mes draugaujame ne tik su knygomis, bet ir su žurnalais. Maloniai leidus "Kelionėms ir pramogoms", pateikiame jų straipsnį apie Romą.
Monika Vasylienė. Amžinoji Roma
Roma - lyg solidaus amžiaus turtinga dama, kuri tiek daug matė ir patyrė, kad jos niekuo nebenustebinsi. Tačiau pas ją ir daug kartų besisvečiuojantys visada turi kuo nustebti. Istorija kvėpuojantys mūrai, skersgatviai, gardžiausias tiramisu, o kava, kuria Ji vaišina Šv. Eustachijaus kavinėje, sušvelnina širdį ir didžiausiam niurzgliui veide nupiešdama šypseną, kurią kaip lauktuves parsiveži namo. Jos būdas toks pat karštas, kaip ir imperatorių laikais. Kai Olimpiniame stadione karaliauja futbolas, gatvėmis plaukia profsąjungų organizuojami mitingai — Romos charakteris prasiveržia visu stiprumu. Sakoma, jog jai pažinti ir aštuonių gyvenimų nepakaktų. O ką pamatytume išsiruošę tik ilgajam savaitgaliui? Bet kokiu atveju tai būtų tik mažas gurkšnis karštą dieną, reikalaujantis dar kartą sugrįžti... Kad ir skaitant apie Ją knygas...
Koliziejus. Statytas I a. pr. Kr. didžiausias Romoje amfiteatras, seniausias pasaulyje. Garsėjo kovomis tarpusavyje ir prieš laukinius gyvūnus |
Civilizacijos lopšys
Gal kiek įžūlu būtų tikėtis pažinti daugiau nei 2000 metų skaičiuojančią ir apie 80 proc. viso pasaulio kultūros paveldo objektų ir apie 6 mln. gyventojų (beveik dvi Lietuvos) turinčią, pasaulio kultūrai iki pagrindų įtaką darančią Romą. Bet pamėginkime nubrėžti sau pirmą maršrutą.
Pirmą pažintį pradėkime nuo galingosios Romos širdies — seniausių jos pastatų, aikščių, mažiausios pasaulyje valstybės — Vatikano, tų vietų, kur prieš daugiau nei 2000 metų čia broliai Romulas ir Rėmas įkūrė savo valstybę, miesto gyventojai rinkdavosi išklausyti oratorių kalbų, statė šventyklas, ugnies dievaitės vėstelės kūreno amžinąją ugnį, kur buvo sudegintas Cezaris, o šalia išdidžiai stovintis Koliziejus mena Romos tvirtybę ir žmogaus menkumą.
O kitą maršrutą skirkite romietiškiems kulinarijos šedevrams.
Katakombos. Požeminių laidojimo angų labirintai, naudoti ir žmonių slapstymuisi. Bendras ilgis - apie 800 km. |
Įdomybės
Kas dieną, kas valandą mes vartojame žodžius, naudojame daiktus, net nesusimąstydami, kad jie atsirado Romoje. Ant vienos iš septynių kalvų Campidoglio antikos laikais romėnai garbino deivę Monetą. Taigi ir pinigus, kuriuos mes ir dabar vadiname monetomis, Amžinojo miesto gyventojai jau taip ir vadino. Jie taip pat mums davė žodžius: kalendorius, reksas, rajonas, milicija, respublika, mėnesių pavadinimus... Romėnės mėgo bikinius ir kelnaites su juostele, dažytis, gladiatoriai buvo pardavinėjami kitoms gladiatorių mokykloms, kaip dabar tai daro futbolo ir krepšinio klubai, ištisas valandas lepintis pirtyse, o jei tektų imperatoriui Karakalai pamatyti mūsiškes — jam tik šypseną išspaustų jų mažumas. Trokšdami stiprių jausmų mes organizuojame kovas be taisyklių, girti prie vairo skraidome gatvėmis, o romėnai organizuodavo kautynes arenose.
Kupolas rakto skylutėje.
Maltos kavalierių aikštės vaizdas į šv. Petro baziliką, reikšmingiausią katalikų šventovę |
Maltos kavalierių aikštėje ant Aventino mums leidžia pamatyti labai mažutį, bet ypatingą vaizdinį. Pro rūmų durų raktų skylutę galime išvysti Šv. Petro bazilikos Vatikane kupolą. Aikštė, sodai, durys buvo suprojektuoti būtent taip, kad būtų galima išvysti šį optinį efektą.
Romoje buvo nutiesta pirmoji autostrada pasaulyje. Via Appia Antika (senasis Apijaus kelias) iniciatorius imperatorius Appio Claudio Cieco 312 m. pr. Kr. Jos ilgis apie 533 km. Didžiulių akmenų grindinys, išlikęs iki mūsų dienų, byloja apie jos patvarumą. Romėnai juo keliavo ne tik užkariauti kitų kraštų, juo atvyko pirmieji apaštalai iš Pažadėtosios žemės. Čia šv. Sebastijonas ir šv. Kalistas įkūrė vienas iš garsiausių katakombų.
Panoramos nuo Džanikolo, Vatikano kalvų, Borgezių rūmų sodų, Tautos altoriaus ir Angelo pilies terasos yra pačios populiariausios. Todėl čiupkite dvi vyno taures, itališko spumante (putojančio vyno) ir pažadėkite amžiną meilę Amžinojo miesto fone.
Sakoma, kad daugiau Romos yra po žeme nei ant jos. Pirmųjų krikščionių ir romėnų laidojimo vietos (katakombos ir nekropoliai), pastatų požemiai mums atskleidžia, kokie didingi inžinieriai anuomet buvo. Keliasdešimt kilometrų vingiuojančios katakombos kartais labiau panašėja į miestelį po žeme, kuriuose daugiau gyvybės nei mirties. O po Šv. Petro bazilika esantis nekropolis leis persikelti į imperatoriaus Nerono laikus, kuomet čia buvusiame cirke buvo „linksminamasi" kankinant pirmuosius krikščionis.
Sant Angelo pilis – didžiulė tvirtovė, pastatyta 139 m. kaip imperatoriaus Adriano mauzoliejus. Vėliau naudotas kaip citadelė, kalėjimas, popiežių tvirtovė neramumų metais. |
Kai vakaro šviesos papuošia miestą, būtina išsiruošti į kitą žygį. Tuomet turistų srautai pabyra po kavines, viešbučius, o F. Felinio „Saldus gyvenimas" aktorių įamžintas Trevi fontanas pasitinka mažesniu šurmuliu. Atsukę nugarą į fontaną dešine ranka per kairį petį mestelkite monetą ir taip galbūt dar kartą čia sugrįšite. Romėnų forumo panorama, atsiverianti nuo Kampidoljo aikštės krašto, nenorom priverčia giliai įkvėpti. O Šv. Petro aikštė Vatikane apie 22 val. būna tuščia ir iš netoliese esančios jūros atskridę kirai kartais sklando lyg dvasias primindami virš Berninio sukurtos aikštės. Tuomet negali patikėti, kad šiandien čia šurmuliavo tūkstančiai turistų iš viso pasaulio.
Pirmieji lietuvių pėdsakai Romoje mus atveda į mūsų šaliai dvi svarbias vietas. Nomentana gatvėje esantis buvusios ambasados pastatas ir Asti aikštėje lyg du broliai dvyniai stovi „Villa Lituania" svečių namai bei Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero kolegija.
Kai pakilsite aukštyn Ispanijos laiptais į Piazza Tirinita dei Monti aikštę ir pasuksite dešinėn — išvysite Palazzo Zuccari rūmus. Marijos Teresės balkono apačioje (virš durų) išvysite Abiejų Tautų Respublikos ir Sobieskių herbą. Jis čia įkomponuotas buvusios nuomininkės Jono Sobieskio našlės pageidavimu XVIII a.
Siksto koplyčia. Čia renkami popiežiai. Konklavų metu į ją negali patekti nei vienas pašalinis asmuo |
Eidami nuo Venecijos aikštės (kur stovim Tautos altorius) link Panteono, nepamirškite užsukti į Romos Jėzaus vardo bažnyčią. Vilniui ir visai Lietuvai ji yra labai artima, nes čia dešinėje didžiojo altoriaus pusėje yra palaidotas kardinolas Jurgis Radvila.
Pirmosios Vilniaus barokinės bažnyčios (Šv. Kazimiero ir Šv. Teresės) buvo pastatytos sekant būtent Jėzaus vardo bažnyčios pavyzdžiu. 1970 m. kai Lietuvą spaudė geležiniai komunizmo gniaužtai Vatikane po Šv. Petro bazilika (šalia apaštalo Petro kapo) buvo atidaryta Gailestingumo Motinos koplyčia. Si garbingoje vietoje esanti koplyčia byloja apie Lietuvos diasporos meilę ir ilgesį Tėvynei ir tikėjimo triumfą prieš anuometinę diktatūrą.
Siksto koplyčios freskos motyvas. Mikelandželas. Sukūrimas. |
Lankydamiesi Vatikano muziejuose, išvysite didžiulį lenkų dailininko Jano Mateikos 1800 m. nutapytą paveikslą „Mūšis prie Vienos", kuriame vaizduojamas G. Sobieskio mūšis su turkais. Paveikslas saugomas Sobieskio salėje. A. Mickevičiui gyvenant Romoje atėjo žinia apie sukilimą Lietuvoje ir Lenkijoje (1830 m.). Kadangi didysis rašytojas negalėjo niekaip jame dalyvauti, apie sukilimo žiaurumus jis kalbėjo Romėnų forumo (Foro romano) pašonėje esančioje Campidoglio aikštėje.
Romos skonis
Jau senovės romėnai valgymą buvo pavertę menu ir švente, kurią vainikuodavo vėsaus vyno taurės, putpelių liežuvėlių užkandžiai, grūstas ledas, pagardintas medumi. II dolce far niente (lietuviškai reiškia „tas saldumas nieko nedaryti, arba tiesiog dykinėjimas"), ko gero, yra vienas skaniausių „patiekalų" „Saldaus gyvenimo" mieste. Koks tas Romos skonis? Saldus!
Trevi fontanai |
Ledai. Po karštos Romos saulės vonių smagu pailsėti su didžiule itališkų ledų (gelato) porcija. Mažiausiai 15 min. užtruksite, kol ledainėje „Gellateria della Paima" (via Madalena 20, prie Panteono) iš daugiau nei 100 išsirinksite. O netoliese esančioje legendinėje „Giolitti" „pasaldinti" savo viešnagę Romoje atėjo ir JAV prezidento žmona. Net jei ir nesate ledų mėgėjas — gausus jų pasirinkimas ir skoniai gali ir pakeisti nuomonę. Yra šimtai rūšių ir tarp jų tokių subtilių skonių, kaip anyžiniai, pistacijų riešutų, kavos ir kt. O jei pavargote po įspūdingos ekskursijos po Vatikano muziejus, atsikvėpkite laižydami šį desertą Piazza del Risorgimento aikštės kampe (priešais Vatikano sieną) esančioje ledainėje.
Tiramisu receptas. Norėdami padidinti - spauskite ant paveikslėlio |
Kava. Senovės romėnai, kaip ir visa Italija, didžiuoju imperijos pakilimo metu nepažinojo kavos. Tačiau dabar pamaloninti gomurį šiuo XVI a. venecijiečių keliautojų ir pirklių atgabentu gėrimu būtina. Nenustebkite, jei „Caffe Sant Eustachio" (Piazza di Sant'Eustachio, 82, Panteno pašonėje) barmenas Jūsų paklaus, ar norite su cukrumi ar be jo. Tiesiog atsakykite taip arba ne, nes gamindamas jis pats įbers cukraus. Didžiule putele pasipuošęs espreso puodukas visame mieste yra vienas skaniausių akiai ir gomuriui, o jos gamyba yra griežtai saugoma.
Tiramisu deserto rojumi praminta „Pompi" (netoli Piazza Re di Roma ir svečių namų „Villa Lituania" ir Popiežiškosios lietuvių Sv. Kazimiero kolegijos) leidžia paskanauti ne tik tradicinio tiramisu, bet ir miško uogų, braškių, pistacijų riešutų skonių. Tiramisu (lietuviškai — „pakylėja mane į viršų") čia turi kone didžiausią gerbėjų būrį ir šiltais vakarais valgo šį desertą tiesiog atsisėdę ant mašinų kapotų ir ant gatvės.
Skaitykite apie Romą grožinėje literatūroje:
Roma mokslinėje literatūroje:
1 komentaras:
Roma buvo mano antras miestas po Paryžiaus kurį žadu aplankyti, dabar liko jis. Istorija ir gracija, ačiū už patarimus.
Rašyti komentarą