Pasaulis, man regis, kraustosi iš proto. Gaisrai, naikinantys vieną valstybę po kitos, sukasi tolyn ir platyn. Dabar Damoklo kardas, man regis, pakibo virš Irano. Ir gal ne vien virš Irano, kadangi Iranas - branduolinė valstybė, kuri gali savo turimais ginklais smogti ir atgal, tada nukentės ir Izraelis.
Man, kaip istorijos ir senovės kultūrų mėgėjai, galų gale moteriai, visi karai kelia siaubą. Žūsta ne vien žmonės, žlunga ir ištisos kultūros, lieka - griuvėsiai gatvėse ir širdyse. Ir aprašai istorijos vadovėliuose.
Ar karas vėl ištiks senąją persų žemę? 
Renkantis knygą skaitymams, pamačiau, kad bibliotekoje turime tik vieną knygą, kurios autorystė priskiriama šiai šaliai.... Taigi - "Mečetės namai". Autobiografinė knyga, prasidedanti dar prieš Irano revoliuciją, po kurios į valdžią atėjo ajatola su radikaliu islamo taikymu visuomenėje,
Pati knyga mums labai vaizdingai pavaizduoja Iraną istorinių įvykių sukūryje, kurie formavo ir kūrė pačią šalį. Vis tik labiau akcentuojama ką tie įvykiai reiškė paprastų žmonių gyvenime, ką jiems teko išgyventi, kiek netekti.
Namų mergaitės užaugo, kelioms jų atėjo metas kurti šeimas. Bet kaip ištekėti, kai dar joks vyras nepasibeldė į duris prašyti jų rankos?
Senedžane svetimi vyrai niekada nesibelsdavo j duris, norėdami gauti į žmonas kieno nors dukterį, dažniausiai tai darydavo tarpininkės. Būrelis senų moterų rūpinosi suvesti galimą jaunikį ir šeimą. Dažniausiai tokie susitikimai vykdavo šaltais žiemos vakarais.
Kai kurioms giminėms nereikėjo jokių tarpininkų. Tokių namų moterys apsigaubdavo čadromis, o vyrai užsidėdavo skrybėles. Jie patys neperspėję užsukdavo į namus, kuriuose gyveno tekėti tinkama mergina.Šeimos, turinčios suaugusių dukterų, visada buvo pasirengusios išgirsti netikėtą beldimą į duris. Todėl visi būdavo nuolatos pasiruošę priimti netikėtus svečius. Tokiais vakarais būdavo ilgai kalbamasi apie auksą ir kilimus, kuriuos nuotaka turėtų pasiimti kaip kraitį. Ir apie namus, lopinį žemės ar pinigų sumą, kuriuos nuotakai turėtų įteikti jaunikis, jeigu sąjunga iširtų.
 |
| Persepolio griuvėsiai |
Kai susitardavo vyrai, moterys derybas pratęsdavo - pasirūpindavo, kokius drabužius ir papuošalus nuotaka gaus iškilmėms. Senedžano turguje ką tik pasirodę moteriški laikrodžiai buvo trokštamiausia visų nuotakų dovana.
Jeigu žiemos vakarą pas kaimyną už lango matydavai degant šviesą, iškart suprasdavai, kad ten deramasi dėl dukros vestuvių. Tų namų kambariuose oras įkaisdavo, o nuo rūkomos vandens pypkės aprasodavo langų stiklai. Šaltos žiemos naktys baugindavo tik tas šeimas, kurios turėjo pasirengusią tekėti dukrą ir žinojo, kad niekas neketina belstis į jų namų duris.
Mečetės namų imamo dukra Sedika buvo pasirengusi tekėti.
Visi tyliai laukė gal kas nors pasibels į namų duris, o gal suskambės telefonas. Tačiau žiema jau ėjo į pabaigą, o svečiai nesirodė. Surasti tinkamą vyrą mečetės namų dukroms buvo sunku. Ne kiekvienas galėjo prašyti jų rankos. Paprastoms miesto mergaitėms kandidatų netrūko: jaunas dailidė, mūrininkas, kepėjas, savivaldybės tarnautojas, pradinės mokyklos mokytojas ar geležinkelių tarnyboje ką tik pradėjęs dirbti jaunuolis. Bet mečetės namų dukroms tokia partija netiko.
Šacho valdžia buvo korumpuota, todėl jai dirbantis jaunuolis negalėjo pirštis tokiai merginai. O mokytojas? Galbūt. Tiesą pasakius, tinkamiausi būtų vien stambių prekybininkų sūnūs.
Žiema ėjo į pabaigą, o jaunos moterys, kurioms niekas nepasipiršo, žinojo, kad reikės laukti dar vienus metus. Laimė, gyvenimas ne visada laikosi įprasto kelio ir kartais pasirenka takelį. Vieną naktį į mečetės namų duris kažkas pasibeldė.
- Kas čia? - paklausė Muedzino sūnus Šabhalas.
- Aš, - nuskambėjo savimi pasitikinčio vyriškio balsas už durų.
Šabhalas atidarė duris ir išvydo stovint jauną imamą su geltono žibinto šviesos išryškintu juodu turbanu. Šis buvo kiek pakreiptas į šoną, o jaunuolis maloniai kvepėjo rožėmis. Buvo matyti, kad ilgą, tamsų imamo apdarą jis apsivilko pirmą kartą.
 |
| Persepolio griuvėsiai |
- Labas vakaras, - pasisveikino jaunasis imamas.
- Labas vakaras, - atsakė Šabhalas.
- Aš esu Mahometas Gaigalas! - prisistatė svečias.
- Malonu! Kuo galiu padėti?
- Jei galima, norėčiau pasikalbėti su imamu Alsaberiu.
- Apgailestauju, tačiau jau vėlu ir jis nieko nebepriima. Galite jį sutikti rytoj mečetėje.
- Bet aš norėčiau su juo pasikalbėti dabar.
- Ar galėčiau sužinoti, kokiu klausimu? Gal aš jums pagelbėčiau?
- Atvykau dėl jo dukros Sedikos. Noriu su imamu pasikalbėti apie ją.
Staiga Šabhalas suglumo, nebežinojo, kaip reaguoti, bet patylėjęs ramiai atsakė:
- Apie tai turėtumėte pasikalbėti su Aga Džanu. Aš perduosiu jam, kad atėjote.
- Luktelėsiu čia, - atsakė imamas.
Šabhalas paliko duris praviras ir nuėjo į Aga Džano darbo kambarį, kur šis kaip tik sėdėjo ir rašė.
- Prie durų stovi jaunas imamas. Sako atėjęs dėl Alsaberio dukros.
- Jis stovi prie durų?
- Taip. Ir nori pasikalbėti su imamu.
- Ar aš jį pažįstu?
- Man regis, ne. Jis keistas imamas, tikrai ne iš miesto. Ir kvepia rožėmis.
- Pakviesk jį vidun, - paragino Aga Džanas stodamasis ir tvarkydamas popierius.
- Jūsų laukia, - tarė Šabhalas imamui. - Prašom į vidų.
Jis palydėjo svečią į Aga Džano kambarį.
- Aš esu Mahometas Gaigalas. Linkiu jums labo vakaro! Ar netrukdau? - pasisveikino imamas.
- Ne, visiškai ne. Sveiki atvykę! Prašom sėstis, - atsakė Aga Džanas, spausdamas Gaigalui ranką.
 |
| Oroomieh ežeras šiaurės vakaruose |
Aga Džanas matė, kad imamas tikrai ypatingas. Jam buvo malonu, kad imamas, kaip ir jo namų dvasininkai, nešioja juodą turbaną. Tai reiškė, kad atvykėlis - Mahometo palikuonis. Aga Džanas turėjo seniausią genealoginį giminės medį. Pergamente surašyti giminės vyrų vardai siekė net patį pranašą Mahometą. Giminės medis ir šventojo imamo Alijaus žiedas buvo saugomi specialioje dėžėje sename mečetės lobyne.
- Gal išgertumėte arbatos? - pasiūlė Aga Džanas.
Kiek vėliau pasirodžiusi Golbanu padavė Šahbalui padėklą su arbata ir datulėmis. Pastatęs prieš Gaigalą stiklinę arbatos ir dubenėlį datulių, šis norėjo išeiti iš kambario.
- Gali pasilikti, - pasakė jam Aga Džanas.
Šabhalas atsisėdo ant kėdės kampe.
Gaigalas įsidėjo datulę į burną ir gurkštelėjo arbatos. Paskui tyliai kostelėjo ir be įžangų išpylė:
- Atėjau prašyti imamo Alsaberio dukters rankos.
Aga Džanas kaip tik kėlė stiklinę su arbata prie lūpų, bet išgirdęs svečio žodžius padėjo ją ir dirstelėjo į Šabhalą. Jis nesitikėjo, kad imamas taip greitai išklos savo apsilankymo tikslą, be to, vyrai niekada neateidavo pirštis kieno nors dukrai vieni. Tradiciškai tokiems pokalbiams vadovaudavo būsimojo jaunikio tėvas. Tačiau Aga Džanas buvo prityręs vyriškis. Jis mandagiai pasiteiravo:
- Esame pagerbti, bet ar galėčiau paklausti, kur gyvenate ir ką šiuo metu veikiate?
- Gyvenu Kome, ką tik baigiau imamų mokslus.
- Pas kurį ajatolą mokėtės?
- Pas didįjį ajatolą Almakį.
- Almakį? - pakartojo nustebęs Aga Džanas. -Turėjau garbės asmeniškai susitikti su didžiuoju ajatolą.
Vos nuskambėjus Almakio vardui, Aga Džanas suprato, kad jaunasis imamas priklauso revoliuciniam judėjimui prieš dabartinį režimą. Almakio vardas buvo kone kitas slapto religinio judėjimo prieš šacho valdžią pavadinimas.
Nors daug jaunų imamų, kurie mokėsi pas Almakį, visiškai nekvaršino sau galvų dėl politikos, bet kuris jo mokinys galėjo būti tuo įtariamas.
Aga Džanas, pro kurio akis nepraslydo jaunojo imamo iš šaunumo kreivokai užmaukšlintas turbanas, o pro nosį - per stiprus rožių aromatas, spėjo, kad svečias nėra neutralus. Tačiau jis nieko nepasakė.
- Ką šiuo metu veikiate? Ar turite nuolatinę mečetę, kurioje dirbate?
 |
| Kelias kalnuose Šiaurės Irane |
- Ne, dar ne, bet dažnai pavaduoju įvairių mečečių dvasininkus vis kituose miestuose. Jeigu kuris imamas suserga ar iškeliauja, manęs prašo padirbėti už jį.
- Suprantu. Taip būna ir mūsų mieste, tik mes turim nuolatinį imamą, kuris prireikus pakeičia mūsiškį, - pasakė Aga Džanas. -Jis gyvena Džirdžos kaime. Labai patikimas dvasininkas, vos prireikus kaipmat atkeliauja.
Aga Džanas norėjo paklausti, kur gyvena Gaigalo tėvai ir kodėl jis neatsivedė jokio giminaičio, o vienas pats atkeliavo prašyti Alsaberio dukros rankos. Tačiau susilaikė, nes žinojo, kad jaunasis imamas atsakytų: „Esu suaugęs ir pats galiu nuspręsti, su kuo man tuoktis. Mano vardas - Mahometas Gaigalas. O mano ajatola -Almakis. Ką dar norite išgirsti?"
- Kaip sužinojote apie mūsų dukrą? Ar kada nors ją matėte? -paklausė Aga Džanas.
- Ne, bet ją matė mano sesuo. Be to, ją man rekomendavo ajatola Almakis, jis įdavė ir jums skirtą laiškelį. Iš vidinės kišenės imamas ištraukė vokelį ir padavė jį Aga Džanui.
Paėmęs ajatolos laišką į rankas, Aga Džanas turėjo susilaikyti nuo tolesnių įtarių klausinėjimų. Jeigu jau pats Almakis palaimino jaunikį, toliau kamantinėti nebebuvo kaip. Nuspręsta. Aga Džanas pagarbiai atplėšė voką. Ajatola buvo parašęs:
„Alacho vardu.Dabar, kai Mahometas Gaigalas svečiuojasi pas Jus, noriu Jus pasveikinti.
Wassalam (Viskas). Almakis"
Laiškas atrodė keistokas, tačiau Aga Džanas nesuprato kodėl. Almakio žinutė nesuteikė jokio patvirtinimo, bet neatmetė ir imamo kandidatūros, tik kažką pranešė. Matyt, ajatola nebuvo labai susižavėjęs jaunuoju imamu, kitaip tikrai būtų leidęs tai pajusti. Ir vis dėlto Gaigalas gavo Almakio rekomendaciją, o tai jau daug reiškė. Aga Džanas įkišo laišką į stalo stalčių ir pasakė:
- Turėčiau apgalvoti, ką daryti toliau. Susitarkime taip. Aš pasikalbėsiu su imamu Alsaberiu ir jo dukra apie mūsų susitikimą. Paskui kartu nuspręsime, kada jums geriau ateiti su savo šeima, su savo tėvu. Sutarta?
- Gerai! - sutiko Gaigalas.
Šabhalas išlydėjo Gaigalą ir grįžo į kambarį.
- Ką manai, Šabhalai? - paklausė Aga Džanas.
- Jis kažkuo išsiskiria ir yra gudrus. Man jis patinka.
- Tu teisus. Matau jau vien iš to, kaip jis sėdėjo ant kėdės. Jo nepalyginsi su provincijos imamais. Bet turiu savų įtarimų.
- Kokių įtarimų?
-Jis labai ambicingas. Ajatola savo laiške neparašė apie jį nieko konkretaus. Mokytojas jį rekomendavo, tačiau neskyrė jam nė vieno žodžio. Jo laiške aš įžvelgiu abejonę. Gaigalas tikrai neblogas kandidatas, bet ir rizikingas. Ar jis bus tinkamas mūsų mečetei? Alsaberis minkštas, o šis jaunas imamas, man regis, tvirtas.
- Ką turite galvoje?
- Ar Alsaberis dar nemiega?
Šabhalas pro užuolaidą pažvelgė į lauką.
- Bibliotekoje dega šviesa, - tarė jis.
-Tegu viskas lieka tarp mūsų, moterims dar nieko nesakykim, -nusprendė Aga Džanas ir pasuko į biblioteką. Pasibeldęs į duris, jis įėjo vidun. Alsaberis sėdėjo ant savo kilimėlio ir skaitė knygą.
- Kaip šiandien sekėsi? - paklausė Aga Džanas.
- Kaip visuomet, - atsakė Alsaberis.
- Ką skaitai?
 |
| Ajatola Khomeinis, Irano revoliucijos vadas |
- Knygą apie politinę ajatolų veiklą per praėjusį šimtmetį. Regis, jie niekada nesėdėjo rankų sudėję, visada rasdavo dėl ko sukilti. Visada sugalvodavo būdą, kaip paimti valdžią į savo rankas. Ši knyga - tarsi veidrodis, kuriame matau pats save. Politika man atrodo rimtas reikalas, bet negaliu jos imtis. Man regis, nesu jai tinkamas. Todėl jaučiuosi kaltas.
Alsaberis buvo netikėtai atviras. Aga Džanas pajuto, kad užsuko pas imamą svarbiu metu.
- Žinau, kad Komas nėra manimi patenkintas. Bijau, kad jeigu ir toliau taip tylėsiu, žmonės pasirinks kitą mečetę, o mūsiškė ištuštės.
- To tikrai nereikia bijoti, - atsakė Aga Džanas, - priešingai, kai tik žmonės pamatys, kad mūsų mečetė nepolitikuoja, jų ateis daugiau. Tikintieji, lankantys mūsų mečetę, yra paprasti miesto gyventojai, miestiečiai iš gatvės. Mečetė yra jų namai, visą savo gyvenimą jie čia ateina, tikrai taip lengvai jos nepaliks. Jie pernelyg gerai tave pažįsta ir pernelyg tave gerbia.
- Bet turgus, - atrėmė Aga Džano kalbą imamas, - turgus visada buvo politinis centras. Taip parašyta ir šioje knygoje. Turgūs pastaruosius porą šimtų metų buvo labai svarbūs, o imamas pirklių rankose dažnai virsdavo ginklu. Prekybininkai uždaro turgų, visi akimoju supranta, kad nutiko kažkas neįprasta, kažkas svarbaus. Žinau, kad turgus manimi nepatenkintas.
Aga Džanas gerai suprato, apie ką kalba Alsaberis. Jam i r pačiam imamas nepatiko, bet argi galėjo jo atsisakyti vien dėl to, kad šis vyras toks silpnadvasis? Šiaip ar taip, Alsaberis yra ir iki mirties bus mečetės imamas. Aga Džanas žinojo, kad turguje Alsaberiu skundžiamasi, kad pirkliai iš mečetės laukia daugiau aktyvumo, tačiau ką jis gali padaryti, jei Alsaberis tam netinkamas? Paskutinįsyk ajatolos Aga Džaną iškvietė net į Komą. Jie aiškiai nurodė, kad mečetės laikysena turi pasikeisti. Ajatolos norėjo išgirsti balsus, prieštaraujančius šacho valdžiai, balsus, kurie smerkia amerikiečius. Aga Džanas jiems pažadėjo, kad mečetė taps aktyvesnė, tačiau kartu suprato, kad Alsaberis - ne kovotojas.
 |
| Fatimos kapo šventovė Qum mieste |
Komas buvo šiitų dvasinio pasaulio centras. Čia gyveno didieji ajatolos ir iš Komo vadovavo visoms mečetėms. Senedžano mečetė buvo viena svarbiausių šalies šventyklų. Štai kodėl ajatolos iš jos tikėjosi daugiau iniciatyvos. Komas klausė, Komas reikalavo, o Aga Džanas negalėjo šventykloje nieko pakeisti, kol čia buvo Alsaberis. Gal kaip tik todėl Almakis jiems atsiuntė jaunąjį imamą.
Norėdamas pakeisti pokalbio temą, Aga Džanas pasakė:
-Turiu tau staigmeną. Ji labai tinka prie tavo skaitomos knygos.
- Kokią staigmeną?
- Kai kas paprašė tavo dukters rankos.
- Kas?
- Jaunas imamas iš Komo! Ajatolos Almakio sekėjas!
- Almakio? - paklausė nustebęs Alsaberis ir padėjo knygą ant kilimėlio.
- Jam politika nebaisi, jis gerai apsirengęs, pasitiki savimi, o juodą turbaną nešioja kiek ant šono, - nupasakojo šypsodamasis Aga Džanas.
- Kaip jis mus, tai yra mano dukrą, rado?
- Visas miestas žino, kad turi dukrą. Ir kiekvienas gali prašyti jos rankos, bet, regis, šis jaunas imamas atėjo ne tik Sedikos rankos, o ir mečetės su tavo sakykla.
- Ką?!
- Puikiai supranti, kad ir čia kvepia politika, o už imamo nugaros slepiasi Almakis.
- Turime gerai pagalvoti prieš duodami jam atsakymą. Išsiaiškinti, ko jis nori - ar mūsų mečetės, ar mūsų dukters.
-Taip ir padarysim, nors aš nebijau tokių permainų. Ir atkreipiu dėmesį į tai, kas pasitaiko mano kelyje. Aš netikiu atsitiktinumu. Ne be priežasties jis pasibeldė į mūsų duris, šiems namams jis puikiai tinka. Mečetė praeityje turėjo keletą ugningų imamų. Vyksiu į Komą pats pasikalbėti apie jį su Almakiu. Jeigu ajatola palaimins jį kaip žmogų, kaip sutuoktinį, pritarsiu šiam pasipiršimui. Paskambinsiu tavo sūnui Ahmadui. Nors jis mokosi kitoje imamų mokykloje, turbūt pažįsta Gaigalą.
- Daryk kaip nori, tik būk atsargus. Saugokis, kad tai netaptų politine-religine sąjunga. Savo dukros taip lengvai neatiduosiu kažkokiam imamui. Turime įsitikinti, kad jis geras vyras. Sedikai linkiu laimingos santuokos. Nenoriu jos atiduoti ajatoloms.
- Tikrai nereikia taip baimintis, - nuramino Aga Džanas.
- Pastaruoju metu jaučiuosi prastai, mano širdį dažnai graužia kartėlis. Pasidariau bailus, visko bijau, o labiausiai mečetėje, kartais net nežinau, ką pasakyti per penktadienio pamaldas.
-Tu pavargai, nukeliauk porai dienų į Džirdžą. Pasiimk drauge seneles ir savaitėlę pailsėk. Joms tai irgi į sveikatą. Jau senokai buvo kur nors iškeliavusios. Tu pats sau gadini gyvenimą. Niekas nesiprausia taip dažnai kaip tu, nuo visų užsidarei, ilgai taip neištversi. Keliauk į Džirdžą, kas žino, gal po kiek laiko turėsi stiprų žentą, į kurį kartkartėmis galėsi atsiremti, - pasakė Aga Džanas ir šypsodamasis išėjo iš bibliotekos.
Kitą dieną Aga Džanas paskambino Ahmadui į Komą.
- Ar pažįsti Mahometą Gaigalą?
- Kur jūs su juo susipažinote?
 |
| Teheranas. Azadi aikštė |
- Jis paprašė tavo sesers rankos.
- Negali būti! - nusistebėjo vaikinas.
- Gali. Kas jis per žmogus?
- Čia jį visi žino, nors aš pats jo nepažįstu. Jis neieško žodžio kišenėje ir apie viską turi savo nuomonę. Labai skiriasi nuo kitų imamų. Bet nežinau, ką jis veikia.
- Kaip manai, ar jis tinka tavo seseriai?
 |
| Shiraz minaretas. Iš tokio bokšto muedzinai 5 kartus į dieną kviečia tikinčiuosius maldai. |
- Nežinau, sunku spręsti, rodos, jis smarkus vyrukas. Mano sesuo pažįsta tik vieną imamą - mūsų tėvą. Ji mano, kad visi dvasininkai tokie.
- Man svarbu, kad tavo sesuo su juo rastų laimę, - pasakė Aga Džanas.
- Jau sakiau jums, jis geras ir galvotas jaunuolis, bet nedrįstu pasakyti, ar Sedikai jis bus tinkamas vyras.
- Man regis, jau užtektinai iš tavęs sužinojau, Ahmadai.
Vėliau Aga Džanas paskambino į ajatolos Almakio rezidenciją ir susitarė dėl priėmimo. Ankstyvą ketvirtadienio rytą pirklio vairuotojas sustojo prie namo ir nuvežė jį į stotį.
Vilkėdamas ilgu švarku ir užsidėjęs skrybėlę Aga Džanas išlipo prie stoties ir įžengė į milžinišką keleivių salę. Jį pamatęs stoties direktorius kaipmat užgesino cigarą ir atskubėjo pasitikti.
- Labas rytas. Linkiu palaimingos kelionės, - pasisveikino jis mandagiai.
- Ensha Allah (Jei Dievas nori.), - atsakė Aga Džanas.
Aga Džanas ruošėsi keliauti ilgu rudu traukiniu, kuris prieš pusvalandį kaip tik atvyko iš tolimų pietų, nuo Persijos įlankos, ir važiavo į rytus iki pat Afganistano sienos. Pakeliui jis stabtelės dar ne vienoje stotelėje. Aga Džanui teks riedėti tris valandas.
Stoties laukiamajame stoviniavo apsčiai keleivių ir miesto gyventojų, atvykusių pasitikti svečių. Šimtai vyrų su skrybėlėmis, moterų ilgais apdarais ir - neįprastai daug moterų be čadrų.
 |
| Emam mečetė Isfahan mieste |
Stoties direktorius pakvietė Aga Džaną į savo kabinetą, pavaišino ką tik užplikyta arbata, o atėjus laikui atsisveikinti palydėjo jį į specialią svarbiems keleiviams skirtą kupė.
Po trijų valandų kelionės išniro Šventosios Fatimos kapo mečetės bokštas.
Traukinys įriedėjo į Komo stotį. Išlipęs iš traukinio, patekdavai į visai kitą pasaulį. Moterys juodais, aklinai kūną dengiančiais drabužiais, barzdoti vyrai. Kur tik pažvelgtum, akys užkliūdavo už daugybės imamų.
Aga Džanas išlipo. Nuo visų mečečių stogų per garsiakalbius sklido muedzinų skaitomas Koranas. Niekur nematyti šacho portreto, vietoj jo čia didelės drobės su Korano tekstais. Šachas niekada nesumanytų atkeliauti į Komą. Nė vienas amerikiečių diplomatas nedrįstų automobiliu ar traukiniu važiuoti per šį miestą.
Komas buvo šiitų Vatikanas, švenčiausias šalies miestas, kuriame gulėjo palaidota šventoji Fatima. Žibantis auksinis kupolas virš jos kapo buvo miesto centro puošmena.
Aga Džanas susistabdė taksi ir nuvažiavo į ajatolos Almakio mečetę. Buvo lygiai vidurdienis, kai jis išlipo iš automobilio priešais šventyklą.
Jaunųjų imamų, mokinių, apsuptas, ajatola atėjo į šventyklą. Pamatęs Almakį, Aga Džanas pagarbiai palenkė galvą. Ajatola padavė jam ranką, Aga Džanas paspaudė ją, prisišliejo prie būrelio ir kartu su visais įėjęs į mečetę atsistojo pirmoje eilėje. Pasibaigus maldai, Aga Džanas priklaupė prie ajatolos.
 |
| Korano vartai Qum mieste |
- Sveiki atvykę! Kokie vėjai jus čia atpūtė?
- Pirmiausia norėjau išvysti palaimingą jūsų veidą, antra, esu čia dėl Mahometo Gaigalo.
- Jis buvo geriausias mano mokinys. Ir gavo mano palaiminimą, - atsakė ajatolą.
- Tada žinau užtektinai, - atsakė Aga Džanas, pabučiavo ajatolai petį ir atsistojo.
- Bet... - toliau pratarė šis. Aga Džanas vėl priklaupė.
- Jis visuomet ieško savo kelio.
- Ką garbusis ajatola nori tuo pasakyti? - paklausė Aga Džanas.
- Na, kad jis neseka paskui bandą.
- Supratau, - tarė Aga Džanas.
- Palaimintos santuokos ir geros kelionės namo, - užbaigė ajatola ir dar kartą padavė Aga Džanui ranką.
Aga Džaną įtikino ajatolos žodžiai apie Gaigalą - jis išgirdo lauktąjį patvirtinimą. Tačiau giliai širdyje vis tiek jautė nerimą. Sugrįžęs namo pasikvietė į savo darbo kambarį Šabhalą.
- Šabhalai, gal galėtum pašaukti Sediką?
Išgirdusi, kad Aga Džanas nori su ja kalbėtis, jaunoji moteris iškart suprato, kad nutiko šis tas svarbaus.
- Prašau sėsti. Kaip tau sekasi? - paklausė Aga Džanas.
- Gerai.
- Klausyk, mano dukra, kai kas paprašė tavo rankos. Sedika paraudo ir nunarino galvą.
 |
| Studentų masinės vestuvės |
- Jis - imamas.
Ji pažvelgė į Šabhalą. Šis nusišypsojo ir pridūrė:
- Nuostabus jaunas imamas!
Sedika nusišypsojo.
- Buvau Kome ir kalbėjausi su jo ajatola. Savo mokiniui jis negailėjo gerų žodžių. Tavo broliui jis irgi patinka. Ką manai? Ar eisi už imamo?
Ji tylėjo.
- Per piršlybas tylėti negalima, - paragino Aga Džanas. – Koks tavo atsakymas?
- Jis gražus imamas. Vilkėjo madingu imamo apsiaustu ir avėjo gerai nuvalytais šviesiai rudais batais. Jo išvaizda negalėtum skųstis, - pasakė šypsodamasis Šabhalas.
Aga Džanas laikėsi taip, lyg nebūtų girdėjęs Šabhalo, tačiau pastarojo žodžiai tikrai pasiekė Sedikos ausis, ir ši vėl nusišypsojo.
 |
| Kermano turgus |
- Galim pradėti, - pasakė ji tyliai po ilgos pauzės.
- Dar turiu šį tą pridurti, - pasakė Aga Džanas. - Jis visiškai kitoks negu tavo tėvas. Jis - ajatolos Almakio sekėjas. Ar šis vardas tau ką nors sako?
Sedika pasižiūrėjo į Šabhalą.
- Jis - ne provincijos imamas, - pasakė šis.
- Su juo tavo gyvenimas bus neramus, o kartais ir sunkus, -aiškino Aga Džanas. - Ar manai, kad galėsi taip gyventi?
Ji pagalvojo ir atsakė:
- O kaip jums atrodo?
- Viena vertus, tokį gyvenimą gyventi yra garbinga. Antra vertus, jis gali virsti tikru pragaru, jeigu netiki tuo, ką darai, - atsakė Aga Džanas.
- Ar galėčiau pirmiausia su juo pasikalbėti?
- Savaime suprantama, - pritarė Aga Džanas.
Po savaitės Šabhalas palydėjo imamą Gaigalą į svečių kambarį, kuriame stovėjo dubuo su vaisiais ir kvepėjo ką tik užplikyta arbata.
Paskui Šahbalas pasišaukė Sediką ir pristatė ją Gaigalui.
Ji pasisveikino su Gaigalu ir sustojo prie veidrodžio, kabančio ant sienos. Jis paklausę, ar Sedika nenorėtų atsisėsti. Ši atsegė savo čadrą, kad Gaigalas galėtų geriau matyti jos veidą.
Šahbalas paliko juos vienus ir tyliai paskui save uždarė duris.
Senelės stovėjo prie baseinėlio ir viską stebėjo. Aga Džano žmona Fagri Sadata matė Gaigalą pro savo langą viršutiniame aukšte. Zinata Ganuma meldėsi savo kambaryje už sveiką savo dukters santuoką. Tik tiek ji ir tegalėjo, nes niekas niekuomet neklausė, ką ji mananti. Zinatos Ganumos nuomonė nebuvo svarbi. Namie viską nuspręsdavo Fagri Sadata.
Aga Džano dukros tūnojo pasislėpusios už užuolaidų, kad galėtų pamatyti Gaigalą, kai šis išeis iš svečių kambario.
Gaigalo ir būsimosios nuotakos susitikimas tetruko trumpą valandėlę, mat veikiai durys atsivėrė ir Sedika išėjo iš svečių kambario. Ji atrodė laiminga; žvilgtelėjusi į seneles, užlipo į viršutinį aukštą.
Šahbalas aprodė Gaigalui vidinį kiemą.
- Štai mūsų namų senelės.
Iš viršutinio aukšto nusileido Fagri Sadata.
- Aga Džano žmona, namų karalienė, - pristatė juokdamasis
Gaigalas pasisveikino nežiūrėdamas į ją. Viena po kitos su Gaigalu susipažino ir mergaitės. Kai Gaigalas pamatė visus namų gyventojus, Šahbalas palydėjo jį į turgų, kad jis toliau aptartų vedybų reikalus su Aga Džanu.
Po poros dienų Aga Džanas priėmė imamą Gaigalą su jo tėvu namie, savo darbo kambaryje, dalyvavo ir Alsaberis. Pokalbio tonas buvo visiškai kitoks negu per įprastas piršlybas, nebuvo ištarta nė žodžio apie auksą ar pinigus. Nuotaka padovanos savo jaunikiui auksu aptaisytą Koraną, o savo tėvo namus paliks pasipuošusi balta čadra su viduramžių poeto Hafizo poezijos tomeliu rankose. Bet visi žinojo, kad turtinga miesto šeima neišleis savo dukters į naujus namus tuščiomis rankomis. Savaime suprantama, nuotaka gaus viską, ko tik gali prireikti. Paskui pokalbis pakrypo apie mečetę, apie biblioteką, knygas, senuosius rūsius, akląjį Muedziną ir, žinoma, apie seną namų kedrą, galiausiai buvo paskirta ir vestuvių diena.
- Mobarak ensha Allah (Dievo palaimos), - atsisveikino vyrai, spausdami kits kitam rankas.
Pokalbiui pasibaigus, į kambarį įėjo Sediką, nešina sidabriniu padėklu, ant kurio stovėjo penki sidabriniai puodeliai arbatos. Vestuves buvo sutarta kelti šventosios Fatimos gimimo dieną. Tai viena gražiausių metų dienų, ne per karšta, nes iš kalnų atklystantis vėjas maloniai vėsina. Tokią dieną pagaudavo noras griebti savo nuotaką į rankas ir nerti po plona vasarine antklode. Šituo metų laiku beveik visi miegodavo ant stogų. Kad ir kur pažvelgdavai, virš namų matei baltuojant permatomas, nakvynei skirtas palapines. Jose dažniausiai miegodavo jaunieji.
Buvo sutarta surengti šventę ir pakviesti į ją svarbiausias miesto ir turgaus šeimas. Juk vestuvės nepaprastos, išteka imamo Alsaberio pukra. O ir jaunikis - ne bet kas, ne koks mokytojas ar piliečių registro valdininkas. Jis buvo net ne pirklys, o imamas iš Komo tamsiu turbanu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą