2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Lai dzivo Latvija

Tegyvuoja Latvija! Kaimynus su  švente tikrai verta pasveikinti. Netgi aplankyti gimtadienio proga verta ir reikia. Juolab, kai sukaktuvininkai rengia tokias akiai patrauklias šventes.  Juolab - šalis, kurią tikrai mėgstu. Mes daug ko nežinome apie Latviją, dažniausiai vadovaujamės stereotipais arba vienadienių kelionių įspūdžiais.
Kai pamačiau lentynoje Arvydo Juozaičio knygą - mielai pačiupau - viskas viename - istorijos vadovėlis, krašto ir literatūros pristatymas. Vertas dėmesio ir laiko tekstas.

   TRYS ŽVAIGŽDĖS
Į Rygą užklydęs svetimų kraštų kareivis dirstelėjo kartą kitą į Laisvę, liaudyje Milda  vadinamą, ir paklausė šalia paminklo stoviniuojančio latvių Kindziulio:
- Sakyk, gerasis žmogau, ar ši mergina ten, ant bokšto, leitenanto laukia? O gal pulkininko?
Kindziulis išsižiojo iš nuostabos ir kone sprogo iš pykčio. Nes jis tik tą aki-mirką pirmą kartą gyvenime suprato, kad tris žvaigždes laikanti Milda iš tikrųjų primena tą panelę...
Bet mes taip negalvojame ir neklausinėjame, mes tikime, kad trys žvaigždės - tai trys Latvijos žemės.
Pradėkime nuo vidurinės žvaigždės - toliausiai nuo Lietuvos esančios Vidžemės.

 

Skaitykite - rekomenduoju
Keisti tos žemės bokštai ir bokšteliai - retas primena sunkiasvorius riterių šalmus, kokie puošia Rygos Domo katedrą ar daugybę Kuršo bažnyčių. Nepanašūs tie bokštai ir į katalikiškus Latgalos architektūros debesis - baroką. Vidžemė, iki pat XX a. vadinta Lifliandija, beveik šimtą metų (1629-1710) priklausė Švedijos karūnai. Tad ar reikia stebėtis, kad ir bažnyčių bokštai bei smailės - šaltas dūris į šiaurės dangų. Kartais bokštai primena ir kertantį, iš dangaus besileidžiantį kardą. Vos iš Rygos pajudi Valmieros ar Saulkrastų link - dairykis, kad tik koks bokštas nekirstų į akį tarytum žaibas.
Švedija ne vien bažnyčių architektūra, bet ir bažnytine tvarka gerokai pakeitė Rygos  miestiečių ir latvių kaimiečių gyvenimą. Vazų karalystė, apžiojusi pusę Baltijos, valdė užtikrintai ir tvirtai - be jokio telefono ir telegrafo, tiesiai iš Stokholmo, nepaisydama jūros ir jūrmylių. Švedijai valdyti padėjo vietos landtagai ir evangelikų liuteronų bažnytinės diecezijos. Ir kodėl tuos laikus latviai vadina „auksine okupacija"?
Karolis XI, karingojo Karolio XII pirmtakas, labiausiai pasitikėjo ne ginklu, o kita vienijančia jėga - Bažnyčia. 1686 m. jis paskelbė „Švedijos bažnyčių įstatymo ir tvarkos" ediktą, kuris, savaime suprantama, buvo skirtas visai imperijai. Vadinasi, ir provincijoms - Rygai su Vidžeme. Ediktas įsigaliojo 1687-aisiais. Po trejų metų jis buvo patvirtintas Dorpate (Tartu), kur posėdžiavo Lifliandijos landtagas, dar po kelerių metų ėmė reguliuoti Bažnyčios vidaus gyvenimą. Ilgai veikė karališkoji demokratija. Ir užtikrintai. Jos pasekmės buvo jaučiamos net karalystei iš Rygos pasitraukus.
Karolio XI ediktas - ypatingos svarbos dokumentas.
Pirma, jis reikalavo iš pavaldinių tapatinti pasaulietinę ir bažnytinę valdžias, vadinasi, pripažinti karalių Švedijos liuteronų bažnyčios galva. Antra, ediktas numatė griežtą bažnytinių apeigų tvarką - „valstybines mišias". Trečia, buvo reikalaujama giedamų maldų. Pats Švedijos karalius sudarė Upsalos giesmyną. „Ergo! - pasakytų šiuolaikinių dainų švenčių dirigentas. - Štai kada mes uždainavom." Giedant choru per mišias gimė didžioji latvių tradicija - chorinis giedojimas per dainų šventes. Iki tų visuotinių švenčių pradžios dar buvo likę pusantro šimto metų, o latviai jau įsidainavo. Šalia Šv. Jono, Janu dainų ir laužo, bažnyčios choras tapo sekmadienio būtinybe.   
Įprotis - antra prigimtis. XIX a. antrojoje pusėje renkant latvių dainas, pusė jų, per 100 000, buvo užrašytos Vidžemėje.

Rygos pilis, pastatyta 1330, atstatyta 1515 m.
Kitas Švedijos karūnos palikimas Livonijos žemėse - Dorpato (Tartu) aukštoji mokykla. Ją Švedijos karalius Gustavas II Adolfas įsteigė 1632 m. Tai dabar liudija paminklas Tartu universiteto kiemelyje. Švedų karalystė pasirūpino vietos baronų vaikų, vokiečių protestantų, švietimu, kad šiems dingtų noras blaškytis po Europą. Tiesa, iš pradžių buvo tik 65 jaunuoliai, iš jų vos 10 proc. vietos baronų vaikų. Anuomet mokykla nebuvo tikras universitetas, o akademija (ir vadinta Academia Gustaviana), imperatoriškuoju universitetu ji tapo tik Rusijos laikais, 1802 m., Aleksandro I dekretu. Geresnės aukštosios mokyklos vietiniai vokiečiai negalėjo nė norėti (universitetu latviai ir estai džiaugtis ėmė tik panaikinus baudžiavą).
Kas šiandien likę iš Švedijos? Na, šis bei tas... Pavyzdžiui, Švedų vartai Rygos senamiestyje, šalia Seimo, ir kavinė Gustavs Adolfs Miško parke. Žmonės neria po tais vartais, lyg galvą po giljotina kištų, o Kuoknesės prospektu važiuodami mato gundančią užeigą šalia lanku išsiriečiančios Stokholmo gatvės.
Švedai, gviešęsi net Ukrainos, 1710 m. turėjo nešti kudašių iš Rygos ir visos Vidžemės. Prie Poltavos įveikęs paskutinį Vazų didžiavyrį Karlą XII, Petras r atėjo į Rygą pasiimti raktų nuo Baltijos jūros.
Bet gavusi Lifliandija savo valdžion, Rusija nepakeitė Vidžemės žmonių būdo. Čia nuolat jautėsi laisvesnis alsavimas, čia būta daugiausiai religinio individualizmo. 1802 m. praūžė ir vieninteliai Latvijoje valstiečių neramumai, žinomi kaip Kauguriešu sacelšanas - Kauguriedų sukilimas (šis įvykis meno kalba aprašytas Karlio Zarinio romane „Kauguriečiai" (1938).

Juodagalvių brolijos namai laukia Kalėdų. Juodagalviai -
viengungiai pikliai, laikinai gyvenę Latvijoje.
 Įkūrėjas buvęs juodaodis.


Antroji Latvijos padangės žvaigždė - Kuržemė-Žiemgala. Kuršo kunigaikštystė.
Gimė ji, kaip žinome, 1562 m. kovo 5 d., kai paskutinis Livonijos landmeisteris magistras Gotardas Ketleris priėmė iš Lietuvos etmono ir kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo rankų Kuržemės - Žiemgalos hercogo (kunigaikščio) regalijas. Gavo valdyti gana didelę, per 27 000 km2, teritoriją - nuo Palangos iki pat Zarasų.

Tai buvo Ducatus Curlandiae et Semigaliiae, bet dažniausiai naudotas vien Kuršo vardas, o Žiemgalos nutylimas. Ši vasalinė valstybė politiniuose žemėlapiuose išsilaikė 233 metus. (Tiesiog dabartinės Latvijos idealas - o, kad tiek nugyvenus!)

Jokūbas Ketleris,nenuorama Kuršo hercogas
Livonijos riteriui Ketleriui teko kurti visai naują administraciją, organizuoti „socialistinių" Ordino žemių „privatizavimą", išdalijimą buvusiems ginklo broliams, paverčiant juos žemvaldžiais. 1570 m. jis sukvietė landgrafų landtagą (susirinkimą) ir paskelbė „Gotardo privilegiją". Tai buvo kone luominės monarchijos formavimo aktas. Hercogas neapmokestino naujųjų savininkų ūkių, paliko verslo laisvę, įtvirtino paveldėjimo teisę (galiojančią ir dukterims), nepakeitė viduramžių normos teisti savus valstiečius baudžiauninkus. Kartu Ketleris paskelbė visuotinę karo prievolę, centralizavo biudžetą ir dvasinę valdžią. Jis įvedė liuteronų tikėjimą ir Karaliaučiuje užsakė atspausdinti Liuterio katekizmą latvių kalba. Pagrečiui įsteigė aštuonias viešas mokyklas bei pastatė 70 naujų bažnyčių.

Tačiau Kuršo kunigaikštystės sužydėjimas prasidėjo vėliau, į sostą sėdus hercogo vaikaičiui Jokūbui.
Vaikis buvo Anglijos karaliaus Jokūbo I krikštasūnis, išsimokslinęs kaip retas kuris, baigęs kelis Europos universitetus. Šeimos giminystė su Prūsijos Hohencolernais suteikė jam laisvę kartais net pamiršti Lenkiją ir Lietuvą. Jis ėmė tvarkytis taip, tarsi nė nebūtų girdėjęs apie 1629 m. pasirašytą Altmarko paliaubų sutartį dėl vasalinės priklausomybės.
1642-1682 m. pasaulio žemėlapiuose atsirado politinis Kuršo kunigaikštystės vardas ir stojo šalia Lietuvos bei Lenkijos.
Hercogas Jokūbas buvo sumanus, veiklus ir drąsus Livonijos vadų palikuonis. Sumanus, mat iš Ordino turto sau pasiliko 2/5 visų žemių; veiklus, nes bemat ėmėsi modernaus ūkininkavimo, įsteigė daugiau kaip 200 manufaktūrų (geležies liejyklų, lentpjūvių, verpyklų, audyklų, stiklo ir popieriaus fabrikų ir kt.); pagaliau buvo drąsus, mat atėjo prie atviros jūros pasinaudodamas unikalia kunigaikštystės geografine padėtimi. Jis ėmėsi laivų statybos. Kuldygoje, Liepojoje ir Ventspilyje per gana trumpą laiką jis sukūrė 65 laivų prekybinį hercogystės laivyną. Šalia to - iki 100 laivų karinį laivyną. Ne karui, o prekybai - kariniai laivai lydėdavo jūromis prekybinius, kad nugintų piratus. Manufaktūros kalė geležį, verpė ir audė, apdirbo kailius, odą ir gintarą. Taigi hercogas turėjo ką gabenti į užjūrį ir ką parduoti. Šitaip iš niekam nežinomo Kuršo į Europą ir tolimesnius kraštus ėmė keliauti įvairiausi gaminiai, o atgal, pamalonindamas tėvynainius, laivynas plukdė egzotiškas prekes. Hercogystės žemėse atsirado kavos, kakavos, cukraus, tabako, prieskonių, medvilnės, nuostabiausių paukščių plunksnų (populiari to meto prekė). Kuršas ėmė prekiauti su Rusija. Su Jokūbu imta skaitytis, jo karinis laivynas buvo didžiausias Baltijoje, o kur kariniai laivai, ten rimta.
Hercogystės liejyklose pradėtos lieti sunkiosios patrankos, jos buvo parduodamos Anglijai, Venecijai, Olandijai, Prancūzijai.
Nieko stebėtina, kad hercogas ryžosi didžiajai avantiūrai - ėmėsi kolonijinės politikos. Charakteringa Jokūbui veikla: jis plėtė savo galią ne ginklu, o susitarimais ir sudarydamas pirkimo ir pardavimo sandorius. Apsukruolis buvo.
Tuo metu imta aktyviai gabenti Afrikos gyventojus į Ameriką, suklestėjo vergų prekyba. Numatęs naudą, hercogas įsigijo Vakarų Afrikos Kumbo salą Gambijos upės žiotyse ir Tobago salą Karibų jūroje - kaip tranzito punktą. Pastarąją perėmė iš Anglijos karūnos gubernatoriaus. Taip, taip: Kuršo gubernija, Curonian principat, įsigijo kolonijas Afrikoje ir Karibuose, du strateginius taškus abipus Atlanto, surišusius į mazgą hercogo laivyno maršrutus. Jokūbas tiesiausiu keliu per Atlantą gabeno vergus iš jų telkimo punkto Gambijos saloje, Jakobštate.
Ši intensyvi laivininkystė vyko dešimtmetį. Autoritetingiausioje pasaulio enciklopedijoje Britannica, straipsnyje „Trinidadas ir Tobagas" rasime pasakojimą, kuriame pasaulio galingieji išrikiuoti tokia tvarka: Kurliandija, Ispanija, Anglija, Prancūzija, Vokietija...
Jelgavos rūmai
Tobagas (nykštukinė 300 km2 sala, jos ilgis 60 km, plotis kai kur - vos 10 km)  trisdešimt tris kartus ėjo iš vienų rankų į kitas, kol 1814 m. tapo Britų imperijos dalimi.
Šiandien apie „savas" kolonijas latviai prabyla kaip apie stebuklinę pasaką. Tobagas - tai kažkas magiško, mistiško, narkotizuojančio. Mitų ir vaizduotės sala, įsiliejusi į latvių kultūrą ir literatūrą. 1934 m. Aleksandras Grynas parašė romaną „Tobagas". Naujosios nepriklausomybės metais sukurtas smagus Janio Lūseno ir Maros Zalytės miuziklas „Tobagas!" Jis nuo Nacionalinės operos scenos nenuėjo ilgiausiai, o LTV1 rodo iki šiol (pastarąjį kartą - 2010 m. balandį).

  Bet tai dar ne visa mistika, susijusi su Tobagu.
2008 m. rugpjūtį, XXIX olimpinių žaidynių Pekine metu, per atidarymo ceremoniją atsitiko neįtikėtinas dalykas. Nutiko TV ekranuose, ne stadione, todėl apie jį žino ne visas pasaulis. Per paradą, tą akimirką, kai televizorių ekranuose pasirodė Trinidado ir Tobago delegacija, rusų kalba transliuojanti Eurosport trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Du (Eurosport TV) rusų komentatoriai prabilo apie... Latviją. Milijoninei žiūrovų auditorijai jie paaiškino, kad štai eina Karibų jūros salos delegacija, kuri kitados buvo šiandieninės Latvijos kolonija. „Kas? Kaip? Afroamerikiečiai - latvių palikuonys?!" - turėjo surikti žiūrovai. TV ekrane šmėstelėjo Trinidado ir Tobago komandos vėliavnešys - aukštas šviesaus gymio vyras. Nežinia, kaip sureagavo koks nors latvis, įsijungęs rusišką Eurosport, tačiau lietuvių Kindziulis riktelėjo: „Mūsiškis!"

Hercogų kapavietė Jelgavos rūmuose
Latvijos ir Rusijos santykių kontekste ši pastaba apie Latvijos koloniją - ašaka skaudamoje vietoje. Arba bakstelėjimas, kaip tame anekdote: „Pats kvailys!" Suprask: „Mus okupantais vadini? - Še tau, pats okupantas!" - tokia tad tiesa slypėjo už rusų sporto žurnalistų žodžių.
Juokas juokais, tačiau nežinia, kuo visa tai baigsis. O gal niekada nesibaigs?
Niekas šiame pasaulyje nesibaigia. Prieš keletą metų JAV Senatas viešai atsiprašė indėnų už vergvaldinę politiką, kurią jų protėvių protėviai vykdė vargšų indėnų atžvilgiu. Prieš keletą metų panašiai pasielgė ir Didžiosios Britanijos parlamentas: atsiprašė airių už jų žemėse dirbtinai sukeltą badą, nusinešusį į kapus milijonus gyvybių, stūmusį airius emigruoti į JAV. Prieš keletą metų popiežius Jonas Paulius II išreiškė apgailestavimą dėl Bažnyčios sprendimo sudeginti ant laužo Žaną d'Ark ir atgailavo už kryžiaus žygius.
Vadinasi, po kelerių metų galime sulaukti... Taip, sulaukti, kada Europos Sąjunga atsiprašys visos Afrikos ir Karibų jūros salų gyventojų už vergų prekybą, už tai, kad žmonės buvo laikomi blogesnėmis sąlygomis negu gyvuliai. Ir ką tada darys Latvija, ES narė? Latvija turės stovėti pirmoji atgailautojų gretose. Nes Latvija - visuomet pirmųjų gretose, sako latvių Kindziulis.
O kas toliau? Žmonijos sąžinė pasibels į Latvijos Respublikos duris ir paprašys kompensacijų. Vergų palikuonims. Ir pasų - Latvijos pilietybės egzotiškiems atvykėliams, daugiausia juodaodžiams. Nes kaip kitaip? Jeigu jau pripažįstama, kad vykdyta vergvaldinė ir kolonijinė politika, - mokėk kompensaciją. Žiūrėk, gal tikrai teks užmokėti... Netgi latviška šventenybe - pilietybe ir pasais. Na ir kas, kad savi gentainiai rusai ir baltarusiai dar ne visi pasus gavo, - Tobago žmonės atsidurs pirmi eilėje, tarptautinė bendruomenė tuo pasirūpins. Kaip kokioje Olandijoje. Duoti pilietybę kaip labdarą, ir gana.
Negali būti? Šiais laikais viskas įmanoma.
-        Vadinasi, atsiras afrolatvių populiacija, - suploja delnais lietuvių Kindziulis.
-        Radai kuo džiaugtis. Jie bemat ir pas jus persimes, - atšauna latvių Kindziulis.
Jelgavos rūmų vartai
Visko gali būti. Ir nesvarbu, kad hercogas Jokūbas buvo baltų vokietis, kad Latvijos vardo nebuvo net drąsiausioje galvoje, kad laivų kapitonai buvo anglai, olandai ir vokiečiai, o kolonijomis užsiėmė kažkokia Kurland. UNESCO duomenų bazė bemat pateiks žinių, kad XVH a. viduryje iš 200 000 Kuržemės-Žiemgalos hercogystės gyventojų 80 proc. buvo latvių protėviai ir tik 4 proc. - vokiečiai. Ar galėjo tie keli procentai vokiečių sudaryti laivų įgulas? Tikrai ne! Pasitaikydavo lai-vuose ir užsieniečių, tačiau baltų kalbomis kalbančiųjų buvo dauguma. Hercogo laivai gabeno per Atlantą latvių valstiečius - ištisais kaimais. Ne iš dangaus nukritęs ir Pekino olimpinėse žaidynėse šmėstelėjęs Trinidado ir Tobago vėliavininkas. Juk negalėjo nelikti latvių pėdos tropikuose. Iki šių laikų Tobage yra latvių kilmės pavardžių, pvz., Lejini, Kviesi, Lėti, Venti, Aldari, Spoki ir kt.
Tikrai ne juokas: latviai ir dabar jaučia sentimentus Tobagui. Sala tapo latvių piligrimystės vieta. Kaip ir Šveicarijos Alpių papėdė, kur ieškoma poeto Rainio ir jo žmonos Aspazijos dvasios. 1972 m. JAV gyvenantys latviai buvusioje hercogo Jokūbo sostinėje pastatė paminklą. Atėjus laisvei, 1999 m. Tobago salos sostinėje Skarbore įvyko Latvijos ir JAV tautiečių surengta pasaulio latvių dainų šventė. Egzotika. Sako, su afroamerikiečių pilvo šokiais.
Nėra ko stebėtis, kad nebenutraukiamas latvių ryšys su Tobagu turi ir šiokį tokį šlovės dūmą. Salai vardą suteikė anglai, kurie ten pasirodė 1580 m., o dabartinis Oxford English Dictionary aiškina, kad žodį tabakas pasauliui padovanojo sala Tobagas, Latviai bus prikišę nagus prie pasaulyje labiausiai paplitusio narkotiko. Ak!
O kaip su Afrikos pakrante? Ten, Gambijos upės žiotyse, tebėra Šventojo Andrejaus sala (5128 km2), tebestovi ir Džeimstaunas - „Jokūbo miestas", kurį hercogas statė kaip fortą (dabar - vergovės istorijos muziejus; šalia muziejaus - paminklas, ant kurio postamento galima perskaityti ir Kurland, ir Jacob).
Plaukai šiaušiasi - net po trijų su puse šimto metų šiaušiasi.

Jelgavos centre stovi rūmai, kuriuos apėjęs pajunti, jog tai ne šiaip kilnaus grožio citadelė - tai valdovo rezidencija, pastatyta paties Frančesko Bartolomėjaus Rastrelio (Francesco Bartolomeo Rastrelli, 1700-1771). Šiandien čia viešpatauja Latvijos žemės ūkio akademija, o juk amžinai viešpatauti turėjo visai kas kita - imperijos vasalas.
Rūmai iškilo praėjus šimtui metų po kunigaikščio Jokūbo valdymo pabaigos. Kokiai valstybei tarnavo ši didybė? Kodėl pirmasis Rusijos imperijos architektas Frančeskas Bartolomėjus Rastrelis buvo atitrauktas nuo svarbiausių darbų, nuo reprezentacinių rūmų Sankt Peterburge ir Carskoje Selo statybų ir atvyko į nežinia kokią provinciją? Ir netgi projektavo toje provincijoje Peterburgo užmojų rūmus nežinia kokios kilmės hercogui. Be to, ne vienus rūmus, o dvejus: žiemos - Mintaujoje, vasaros rezidenciją - Rundalėje.
Tai antroji Kuržemės ir Žiemgalos stebuklinė pasaka.


 1710 m., po pergalės Šiaurės kare, Petras I įžengė į Rygą kaip visateisis šeimininkas. Jis dislokavo kariuomenę Lifliandijoje (šiaurės Latvija ir pietryčių Estija), iš dalies - ir Kuršo hercogystėje. Tačiau pastarosios neaneksavo. Viena, nepageidavo naujo konflikto su Lenkija ir Lietuva, kurių vasalu Kuršas tebebuvo; antra, hercogystė jokių kolonijų nebeturėjo, turtų - taip pat; pagaliau trečia: Rusija troško parodyti Europai, kad nėra grobuonis. Nebrangi logika, nes ji vis vien pasiėmė sau Baltijos jūros uostus. Ir dar: Petras I sutarė su Lenkijos karaliumi Augustu II, kad abu monarchai skirs Kuršo hercogą. O kad būtų dar smagiau, sumanė meilės dramą:  Ketlerių palikuonis Frydrichas Vilhelmas pakviečiamas į Peterburgą, į savo paties vestuves. Už jo ištekinama caro dukterėčia Ana. Po vestuvių grįždamas į tėvynę, nė dvidešimties neturintis hercogas netikėtai suserga ir miršta. Hercogystės sostas įkrinta Anai Joanovnai į skreitą.  1725 m. miršta Petras I, ir imperijos sostas, kiek pabuvęs Jekaterinos I rankose, 1730 m. atitenka Anai Joanovnai. Į  Peterburgą ji atvyksta su savo favoritu Ernestu Johanu Bironu.
Štai tas žmogus! Ernestas Johanas Bironas (Ernst Johann von Biron, 1690-1772), ėmęs valdyti didžiausios pasaulyje valstybės valdovės imperatorės Anos Joanovnos širdį.
Rundalės pilis
Bironas buvo nusigyvenęs baltų vokietis. Iš prigimties avantiūristas. Jaunystėje mokėsi Karaliaučiaus universitete, tačiau iš antro kurso buvo pašalintas už amoralų elgesį. įsitaisė prie dvaro Peterburge, bet buvo greitai išguitas. Dirbo kurpiumi Rygoje. Pagaliau grįžo į Kuršą, gavo vietelę hercogystės raštinėje. 1718 m. per vieną medžioklę krito į akį našlei hercogienei Anai Joanovnai. Ji, vieniša ir, amžininkų liudijimais, itin godi vyrų dėmesio, paskyrė arogantišką raitelį savo kamerjunkeriu. Atkaklus avantiūristas Bironas įsikūrė valdovės širdyje, o 1724 m. ir miegamajame.
Rusijos imperijos sostinėje 1730 m. pasirodęs Kuršo hercogystės vokietis sukėlė sumaištį. Jo beribė įtaka valdovei buvo žinoma, tad valstybės taryba, teikdama jai skyrimo raštus, paprašė pasirašyti dokumentą, kad valdovė neįleis į dvarą siaubūno iš Kuršo. Ana Joanovna pasielgė imperatoriškai: prašymą - reikalavimą viešai suplėšė, o tarybą paleido.
Bironas ėmė mėgautis prabangiu gyvenimu. Peterburge baronas įsikūrė su šeima, tačiau tai netrukdė imperatorei pasilaikyti jį kaip favoritą, turintį teisę bet kuriuo metu įeiti į jos miegamąjį. Ji neslėpė savo meilės ryšio, nedelsdama išrūpino baronui grafo titulą bei Šventosios Romos imperijos regalijas. Per trumpą laiką jis buvo apdovanotas visais pagrindiniais imperijos ordinais. Pagaliau, susitarusi su Abiejų Tautų Respublikos karaliumi, 1737 m. imperatorė paskyrė meilužį Kuržemės ir Žiemgalos hercogu - Bironas galėjo valdyti hercogystę iš Peterburgo. Šlovės viršūnė.

Ir tada atėjo stebuklų metas: iš moters malonės baronas – grafas - hercogas pastatė (padovanojo būsimai Latvijai) dvejus rūmus - Mintaujos (Jelgavos) ir Rundalės.
Nevaržomai naudodamasis imperijos iždu, Bironas nepasikuklino ir angažavo pirmąjį imperijos architektą F. B. Rastrelį. 1736 m. gegužės 24 d. Rundalėje buvo padėtas kertinis būsimos vasaros rezidencijos akmuo, o 1738 m. tas pats padaryta ir Mintaujoje. Vasaros ir žiemos rūmai Kuršo hercogystei? Pasaulinio garso architekto dovana nykštukinei valstybei! Maža to, rūmus statė iš Peterburgo atvežti geriausi mūrininkai. To meto masteliais matuojant,  Birono avantiūra prilygo didžiausiems Rusijos imperijos statybų užmojams. Šiandien net sunku suprasti tą paradoksą: kaip galėjo būti vykdomos tokio masto statybos anapus imperijos sienų? Dėl ko? Dėl tuštybės ir blizgesio, valstybėlėje,  neturinčioje nė menkiausio politinio laivo? Karališki užmojai karaliavo Anos Joanovnos širdyje ir vokiškoje hercogo sieloje.
Tuo metu Peterburge buvo kalbama: imperiją valdo neganda - „bironiana". Michailas Lomonosovas apie Bironą pasakęs: „Prakeiktas išdidumas, pyktis, akiplėšiškumas - visa susiliejo viename siaubūne." Kai dvaro nepalankumas tam „asmeniui" pasiekdavo apogėjų, hercogas tyliai pasitraukdavo į savo ramią hercogystę. Ten, Mintaujoje, 1740 m. jį ir pasiekė žinia apie netikėtą Anos Joanovnos mirtį. Nejaugi pabaiga?
Ne! Jis išskubėjo į Peterburgą ir sugebėjo regento teisėmis kiek mažiau nei mėnesį pabūti didžiausios pasaulio imperijos valdovu (imperatorė paliko jam regalijas).
Rundalės rūmų interjeras
Ne, Bironas nemirė prievartine mirtimi. Jis buvo ištremtas į Sibirą. Paskui grąžintas į Europą ir su visa šeima įkurdintas Jaroslavlyje. Dvidešimt metų jis gyveno istoriniame Rusijos mieste, nekamuojamas nei rūpesčių, nei sąžinės. Bet ir ten nemirė, tik sulaukė imperatorės Jelizavetos Petrovnos mirties. Ir grįžo į savo hercogystę, atgavo titulus bei ordinus, o itin pamalonino tai, kad senatvėje ir vienatvėje gavo puikų pašnekovą - tą patį architektą Rastrelį. Keitėsi epochos ir stiliai, naujoji valdovė Jekaterina II architektūros projektams angažavo kitus meistrus. Taip užsakymų nebegaunantis italų genijus ir ūkininkaujantis vokiečių ponas keturis gyvenimo saulėlydžio metus bičiuliškai praleido Mintaujos ir Rundalės rūmuose, karališkai, po Žiemgalos dangumi. Sako, jiedu ilgai kalbėdavęsi parkų šešėliuose... apie Romos imperijos saulėlydį.

Praėjus dešimtmečiams, Aleksandras Puškinas parašys: „Savo nelaimei, jis buvo vokietis, ant jo pečių užvirto visas Anos valdymo laikų siaubas, būdingas to meto dvasiai. Bet, reikia pripažinti, jis pasižymėjo didžiais talentais".  Vienas iš Birono talentų buvo arklininkystė. Jis pradėjo žirgų verslą Rusijos imperijoje, norom nenorom prisidėdamas prie jos karinės galios stiprinimo. Nes žirgas tuo metu atstojo viską - ir mašiną, ir lėktuvą, ir raketą.
Taigi ne tokie jau ir menki Birono, Baltijos vokiečių šaknies, vaisiai didžiausios pasaulio imperijos soduose.

O kas nutiko B. Rastrelio architektūros šedevrams?
Rundalės rūmų sodas
Mintaujoje įvairiu metu lankėsi ir avantiūristai, ir karūnuoti asmenys. 1764 m. į rūmus užsuko Europos meilužių karalius italas Džakomas Džirolamas Kazanova (Giacomo Girolamo Casanova, 1725-1798) - atvyko su trim dukatais kišenėje ir rekomendaciniais laiškais grafui Kaizerlingui. Grafas tvarkė iš tremties grįžusio hercogo Birono kanceliariją, tad jam buvo vieni juokai supažindinti keliautoją su Birono žmona hercogiene Beniną. Vakare Venecijos pilietis buvo pakviestas į rūmuose surengtą pokylį. Ten, kaip rašo pats Kazanova, jam teko atsisakyti moterų draugijos, nes pokalbis su senstelėjusia hercogiene ir hercogu Bironu užsitęsė kone visą vakarą. Tačiau auka pasiteisino, nes padaręs gerą įspūdį Kazanova gavo rekomendacinį laišką hercogo sūnui Karlui (spėjama, kad tai Anos Joanovnos sūnus) ir išvyko į Rygą. Jaunasis Bironas sutiko keliauninką išskėstomis rankomis, bendraamžiai susigyveno. Kazanova praleido Rygoje kelis mėnesius ir tapo imperatorės Jekaterinos II apsilankymo Mieste liudininku.
Lankėsi Mintaujos rūmuose ir garsusis Europos magas bei avantiūristas Alesandras Kaliostras (Alessandro di Cagliostro, 1743-1795), kuris taip pat vyko į Peterburgą. Jis Rusijoje sulaukė daugiau palankumo negu Kazanova. Kodėl? Rusija labai mėgsta mistikus, kita vertus, žvairuoja į „įkyriai besisiūlančius", o Dž. Kazanova būtent toks ir buvo.
Tačiau visi šie keliauninkai traukiasi į šešėlį pasirodžius didžiajam Mintaujos rūmų svečiui - Prancūzijos karaliui Liudvikui XVIII.
1793 m. giljotinavus Liudviką XVI, Burbonai buvo medžiojami po visą Europą. Liudvikas XVIII slapstėsi Italijoje, Vokietijoje, kol pagaliau Rusijos imperatorius Pavelas I pasiūlė prisiglausti Mintaujoje - garantavo Liudvikui apsaugą ir išlaikymą. Būsimasis Prancūzijos monarchas atvyko į buvusios hercogystės sostinę su visu dvaru. Jam čia itin patiko, tad užsibuvo. Prancūzijos dvaras Žiemgaloje rezidavo 1798-1801 ir 1804-1807 m. Būtent Lielupės oazėje Burbonai susigrąžino Versalio papročius - tai, ko turėjo atsisakyti klajodami po Europą: tai buvo lever ir coucher apeigos - kėlimosi ir gulimo ritualai. Mintaujoje monarchas rašė dienoraštį ir knygą. Taip latvių žemės padėjo Europai išsaugoti monarchą, kurio jai prireikė 1814 m., kai Burbonai buvo grąžinti] Paryžių ir į sostą.
Europos istorijoje Mintauja suvaidino svarų vaidmenį - Rygos pašonėje švietė Versalio prabangos šešėlis.
1818 m. Rusijos imperatorius Aleksandras I Mintaujos rūmų heraldinėje salėje paskelbė didžią privilegiją - baudžiavos panaikinimą Kuršo gubernijoje.
1919 m. rūmų heraldinę salę išplėšė ir rūmus nuniokojo iš Latvijos bėganti Pavelo Bermonto - Avalovo kariauna.
Abeji Birono rūmai tebestovi iki šiol. Dabar jie puošia Latvijos Respubliką.
Tiesa, atsisveikindami su Mintauja neturėtume pamiršti, kad 1895 m. mieste įvyko IV visuotinė latvių dainų šventė. Ji buvo pirmoji ir vienintelė, surengta anapus Rygos.


Ir vis dėlto pasakojimas apie antrąją Latvijos žvaigždę Žiemgalą būtų nepilnas, jeigu nepažvelgtume į Rundalę  -  dabartinės Latvijos Respublikos heraldinį ženklą.
Apleisti ir nusiaubti Rundalės rūmai, buvusi Birono vasaros rezidencija, ilgokai laukė 1963 metų, kuomet Bauskės rajono valdžia į leisgyvius pastatus įkėlė Kraštotyros muziejų. Skyrė jam kelis kambarius. Tai buvo siūlo galas, už kurio jau buvo galima timptelėti Rygos institucijas - prašyti dėmesio ir pinigų. Viltis pasiteisino: po kelerių metų iš Rygos atvyko Dailės instituto absolventai, kuriems buvo lemta tapti pirmaisiais Rundalės restauratoriais. Taip prie komunistų ir prasidėjo didieji atstatymo darbai.
Iš tais laikais plušėjusių šimtų tarnautojų, darbininkų, dailininkų ir restauratorių iki šių dienų išgyveno tik vienas asmuo - Imantas Lancmanis. Latvija jį vadina Rundalės dvėsele - siela. Ant I. Lancmanio pečių gulė dešimtmečių atsakomybė, apie jį kaip apie Žiemgalos ašį ėmė suktis visi atstatymo ir restauravimo darbai. Kai 1991 m. Latvijai prireikė reprezentacinių rūmų, kuriuose būtų galima priimti karūnuotus Europos valdovus, nieko geresnio už Rundalę valstybėje neatsirado. Ir apsilankė čia Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas su karaliene Silvija, išsyk po jo - Danijos karalienė Margaretė II.
Dabar rūmuose apsilanko ir Ernstas Johanas Bironas - lyg senojo hercogo dvasia. Bet jis ne šmėkla, o tikras palikuonis tokia pačia pavarde ir tokiu pat vardu, gyvenantis Vokietijoje, kur gimė šiurpokais 1940-aisiais. Jokių pretenzijų į Rundalės nuosavybę jis nėra pareiškęs.

2009 m. pradžioje populiariausia Latvijos roko grupė Prata vėtra paskelbė kursianti istorinį nuotykių filmą apie Kuržemės ir Žiemgalos hercogystę. Esą tai bus XVIII amžius, antroji jo pusė, kai Mintaują aplankė Rusijos imperatorė Jekaterina II. „Kodėl?" - išsižiojo žurnalistai. Renaras Kauperas, grupės protas ir siela bei metalinis balsas, atsakė: „Mintaujos mitui kurti!"
Jeigu mitas - tai mitas su triukšmu, kaip ir dera roko grupei.


Pagaliau ir trečioji Latvijos žvaigždė - Latgala.
Dabartinė Latgalos teritorija susiformuoja irgi XVI a., irgi po 1562 metų, Lietuvai su Lenkija skaidant buvusį Livonijos ordiną. Ši teritorija atiteko Lenkijai ir imta vadinti Lenkų Infliantija - „Vidine žeme". Tuo daug kas paaiškinama, taip pat ir katalikybės įsigalėjimas tarp latgalių.

Politinis Latgalos likimas nė iš tolo nepanašus į Vidžemės istoriją, nė lašo - į Kuržemę ir Žiemgalą. Didingos praeities čia nebuvo. (Jeigu neminėsime Mindaugo laikų.)
1795 m. žlugus Lenkijos ir Lietuvos valstybei, atsidūrusi Rusijos imperijos sudėtyje Latgala iš pradžių administruota iš Pskovo, vėliau - iš Vitebsko. Taip ji buvo atkirsta nuo latvių kamieno ir tapo sudėtine rusiškos gubernijos dalimi. 1863 m- sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje negalėjo nepaliesti katalikiškos Latgalos.
Sukilimui pralaimėjus, čia buvo uždrausta latgalių kalba, kaip Lietuvoje - lietuvių. Teisės atkovotos taip pat kartu su lietuviais, kai advokatas T. Vrublevskis 1904 m. Peterburge laimėjo bylą prieš caro administraciją.
Latgala - sunkiai įkandamas riešutas. Latgalių savimonė - istorinis paradoksas. Nes, pirma, Latgala atsirado anksčiau negu pati Latvija ir, antra, šiuo metu ji mažiausiai latviška.
Latgalos krantus skalauja slavų jūra, ji - šalies rytai, o rytuose visuomet sunkiausiai apčiuopiamos ribos, tapatybė. Joje neapibrėžti, susipynę, išskydę kultūros kontūrai, nėra vientiso etnoso. Susimaišiusios tautos, šeimos, žmonės tarsi suklijuoti iš kelių sielų. Susilietimas su Baltarusija ir Rusija čia kasdienis, amžinas - buvo, yra ir bus. Mišrios bendruomenės, rusų kalbos diktatas. Net užstalės dainos čia atliekamos keliomis kalbomis. Latgaloje tai įprasta. Latgalių dialektų ir jų rašybos ypatybės stovi atokiau nuo bendrinės latvių kalbos, tų dialektų - keliolika.
Latviai Latgaloje - akivaizdi mažuma. Didesniuose miestuose ir miesteliuose dažniau sutiksi slavą negu latvį. Senieji krašto gyventojai latgaliai save laiko katalikais, vėlgi lyg ir ne latviais. O kiek dar jų yra perėję į ortodoksų tikybą. Ir atskira kalba - sentikiai. Žodžiu, latviui latgalis - kone slavas.
Niekur kitur Latvijoje nerasi tokios jausmų pynės, tiek atvirų sielų, nuogų nervų. Čia dažniau sutinki ne racionalių evangelikų liuteronų, o slaviško plauko teatralų. Ne veltui Rainis - latgalis. Čia ir šiandien sklando Rainio simbolizmo debesys - katalikiškas jausmingumas, sentikių užsispyrimas, ortodoksų mostai. Čia daug dažniau negu kitose latvių žemėse žmogus žmogui taria „aš tave myliu". (Šitai liudija ne močiutės, o sociologiniai tyrimai.)
Latgalos centras - Daugpilis, antras pagal dydį valstybės miestas. Juokingas tas dydis, vos daugiau nei 100 tūkstančių gyventojų. Mieste net dabar, praėjus dviem dešimtmečiams po nepriklausomybės atgavimo, latvių ir latgalių nėra nė dešimties procentų. Nėra ir normalaus teatro, pratinančio bendruomenę prie valstybinės kalbos ir viešų reginių. Stovi prieškario laikais pastatytas puikus Tautas nams, dar K. Ulmanio atidarytas, tačiau jis vos alsuoja. Trupės vaidina rusų, latvių, kartais latgalių kalba. Vaidina nereguliariai, trokšdamos dėl deguonies -pinigų - stygiaus. Daugpilis - slavų kalbos ir vis dar sovietinės buities jūra.
Tačiau ne Daugpilis, o Rezeknė vadinama Latgalos širdim. Čia latvių kilmės gyventojų daugiau - trečdalis. Miesto centre, ant kalnelio, stovi paminklas  Vienoti Latvijai, liaudyje vadinamas „Latgalos Mara". Gražuolis Karlio Jansono kūrinys, spėtas pastatyti prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. 1940 m. užėjus raudoniesiems paminklas buvo nugriautas. Prie vokiečių skulptorius jį atstatė, bet ir vėl - grįžę komunistai bemat pakartojo vandalizmo aktą - paminklą sunaikino. Regėjosi, amžiams. Tačiau nieko nėra amžiams, net griuvėsių. 1992 m. paminklas atstatytas trečią kartą ir padarė tai Karlio Jansono sūnus Andris.
Akmeninę moterį su vaikais ir auksiniu kryžiumi rankoje žmonės ne veltui vadina Latgalas Mara. Galėtų pridurti - Ištikimoji, atsidavusi Latvijai.
Latgalos Mara
 Vis dėlto tikroji, jausmingoji Latgalos sostinė - Agluona. Švč. Mergelės Dangun Ėmimo bazilika. Agluona tampa Latvijos centru per Žolinės atlaidus. Nėra kitos tokios šventovės visoje šalyje, tai Latvijos Šiluva. į atlaidus piligrimai pajuda prieš kelias savaites. Sueina, suvažiuoja apie šimtas tūkstančių žmonių - maldininkai ir turistai, žiopliai ir fanatikai. Visa kvepia naujove ir šviežia aistra, nes Latvijoje katalikybė atgimsta mėgdžiojant Lietuvą ir Lenkiją. Ir eina per visą šalį svėtcelotaji - maldininkai, naujieji sielos pėdsekiai, jauni žmonės. Iš Liepojos keliauja 460, iš Ventspilio - 450 kilometrų. Latvijos keliais tokie atstumai sukariami per 19 ir 18 dienų. Eina jaunimas dainuodamas, nakvoja pakelėse, šieno kaugėse ir vienkiemiuose. Kaip viduramžiais.
Komunizmo laikais Agluonos šventovė buvo išsaugota. Kaip pavyko? Katalikų vyskupo Janio Vaivado dėka. Padėjo ir Roma, tačiau tik jos autoritetas - ne daugiau. O visa kita reikėjo padaryti J. Vaivadui, susitarti su komunistais ir reakcionieriais - irgi jam. Ir išliko neuždaryta Švč. Mergelės Dangun Ėmimo bazilika, taigi ir katalikybė - išsaugota. Stipresnė negu liuteronybė. Tai ne tik Latgalos, tai visos Latvijos katalikų bažnyčia. O legendinė asmenybė J. Vaivadas šiandien guli Agluonos bazilikos kriptoje. Popiežius Jonas Paulius II dar spėjo jį įšventinti pirmuoju Latvijos kardinolu. Guli jis sienoje, už didžiulės aukso plokštės. Užrašas latvių kalba, nei gyvenimo, nei tarnystės metai nenurodyti. Ilsisi amžinybėje. Sovietmečio užgrūdintas amžinybei.

Latvių istorikai tebesiginčija, kokiu būdu lemiamais 1918-aisiais Latgala pasuko Latvijos pusėn. Yra rimtų įsitikinimų, kad tai nutiko dėl kairiųjų įtakos ir apskritai - raudonųjų latvių šaulių dėka. Norom nenorom raudonieji latvių šauliai turėjo įtakos 1917 m. liepos 30 d. įvykusios visų latvių žemių politinių ir visuomeninių jėgų konferencijos sprendimams. Latgaliai buvo neturtingiausi, ilgiausiai baudžiavą kentę, daugiausia kaimo bendruomenėmis gyvenę valstiečiai. Jau tada, į Miestą dar neįėjus vokiečiams ir iki perversmo Peterburge, Rygos pilyje buvo nuspręsta siekti Latvijos autonomijos, o Latgalai suteikti savivaldą. Kietas riešutas buvo ta Latgala: dar nesant Latvijos ji drįso reikalauti sau išskirtinių sąlygų.
Latvių šauliai, kovoję latviškuose Rusijos armijos daliniuose ir apsisprendę eiti su bolševikais, grįžo į namus su raudonais raiščiais. Grįžo iš revoliucinio Peterburgo persiėmę Lenino ir bolševikų propaganda, skelbė tautų apsisprendimo teisę, teisę į taiką ir žemę. Skleidėsi ankstyvieji bolševikų revoliucijos žiedai, šūkiai naudoti tiesiai ir aštriai masėms vilioti. Latgaloje jie gavo balso teisę, nes, pasak Karlo Markso, idėja, užvaldžiusi mases, tampa jėga. Ta jėga pasirodė esanti naudinga Latvijos integracijai.


Štai tokia Trijų žvaigždžių karalystė spindi Rygos padangėje. Mildos rankose. Vienoti Latvijai.

1 komentaras:

Ele rašė...

Man teko kelis kartus lankytis atstatomuose Rundalės rūmuose, tai įspūdis tikrai nepakartojamas. Ypač nuostabu kai jau žydi sodai. Jie kiekvienais metais stengiasi atidaryti po naujai sutvarkytą kambarį.