Netyčia aptikome, kad šiandien, vasario 2 d. - TARPTAUTINĖ Cepelinų diena. Įsivaizduojate? Cepelinų! Tarptautinė! o kai toks žodžių sąskambis pasiekia ausį norisi suabejoti - kokiu būdu lietuviškas cepelinas gali tapti tarptautiniu patiekalu, ypač žinant kaip reaguoja ne lietuviai, kurie pavaišinami vaišingų lietuvaičių tokia tautine vertybe? Turbūt kaip lietuviai į pasiūlymą paragauti skėrių ir kitų pikantiškų gėrybių.
Bet apie viską iš eilės. Apie bulves, cepelinus, Donelaitį ir Valančių, bei rezistencijos ginklus.
Skaitymui, nepaprastai įdomi, humoru atmiešta kulinarijos istorijos knyga.
Skaitymui, nepaprastai įdomi, humoru atmiešta kulinarijos istorijos knyga.
Puronas, Vilius.
Nuo mamutų iki cepelinų, arba Kai kas įdomaus iš Lietuvos kulinarijos istorijos : su daugybe paveikslėlių ir keturiais nemokamais priedais išalkusiems žinių … / Vilius Puronas. - Vilnius : Vaga, [1999] (Kaunas : Spindulys). - 255, [1] p.
Bulvė.
Bulvės Lietuvoje atsirado XVIII amžiuje Augusto III viešpatavimo laikais. Antrojoje amžiaus pusėje bulves sodino ir valstiečiai, ypač Rytprūsių lietuviai. Kristijonas Donelaitis „Metuose" rašo apie „visaip virtus kartupelių valgius“. XIX amžiuje jos tapo vienu iš pagrindinių maisto produktų.
Tuomet pirmą kartą karalius paragavo bulvių, kurias, kaip užjūrio keistenybę, augino Vienos imperatoriškuose soduose. Karalius Jonas III įsakė bulves pasodinti savo rezidencijoje Viljanove.
Bulvė šauniai prigijo, prisitaikė prie mūsų klimato. Karaliaus svečiams, nuo amžių pripratintiems prie košių, bulvė iš pradžių nepatiko. Meilę bulvėms įskiepijo... mada („O ternpora, o moresl"). Karaliaus sodininko žentas bulves pradėjo auginti masiškai, o Varšuvos didikai, įvairūs magnatai madingam augalui pinigų nesigailėjo. Apsukrusis sodininko žentas susikaupė nemažą turtelį, o madingieji magnatai išvežiojo bulvių šlovę plačiai plačiai po visą mūsų plačiąją Tėvynę - Lenkijos—Lietuvos valstybę. Taip bulvės pirmą kartą išvydo Lietuvą.
Tačiau tik karaliaus Augusto III laikais bulvė tapo „industriniu" augalu: daugelyje karaliaus dvarų buvo apgyvendinami saksai kolonistai, kurie puoselėjo šį augalą, su jo auginimu supažindindavo valstiečius. Draudžiamas vaisius skanesnis. Ši patarlė bulvei pagelbėjo. Apie bulvių populiarinimą išliko visokių paskalų ir išsigalvojimų. Pasakojama, kad valstiečiai į šią naujovę žiūrėjo labai labai įtariai. Amžių patirtis kuždėjo: iš visokių poniškų sumanymų gero nelauk, vien bėdos. Savo ūkeliuose sodinti naujovę vengė, visaip išsisukinėjo. Tuomet buvo sugalvota strateginė gudrybė: kai bulvės pražydėjo ir pribrendo kasimui, prie pirmojo bulvių lauko buvo pastatytas sargybinis, kuriam prisakė saugoti lauką nuo kasikų, bet „ne per labai". Tamsūs valstiečiai netruko pakliūti ant tos meškerės. Mat amžių patirtis jiems tebekuždėjo: jei ponai saugo, vadinasi, geras daiktas. Slapta pasikasė, išsikepė, paragavo ir... pamilo. Visiems laikams!
Tuomet pirmą kartą karalius paragavo bulvių, kurias, kaip užjūrio keistenybę, augino Vienos imperatoriškuose soduose. Karalius Jonas III įsakė bulves pasodinti savo rezidencijoje Viljanove.
Bulvė šauniai prigijo, prisitaikė prie mūsų klimato. Karaliaus svečiams, nuo amžių pripratintiems prie košių, bulvė iš pradžių nepatiko. Meilę bulvėms įskiepijo... mada („O ternpora, o moresl"). Karaliaus sodininko žentas bulves pradėjo auginti masiškai, o Varšuvos didikai, įvairūs magnatai madingam augalui pinigų nesigailėjo. Apsukrusis sodininko žentas susikaupė nemažą turtelį, o madingieji magnatai išvežiojo bulvių šlovę plačiai plačiai po visą mūsų plačiąją Tėvynę - Lenkijos—Lietuvos valstybę. Taip bulvės pirmą kartą išvydo Lietuvą.
Tačiau tik karaliaus Augusto III laikais bulvė tapo „industriniu" augalu: daugelyje karaliaus dvarų buvo apgyvendinami saksai kolonistai, kurie puoselėjo šį augalą, su jo auginimu supažindindavo valstiečius. Draudžiamas vaisius skanesnis. Ši patarlė bulvei pagelbėjo. Apie bulvių populiarinimą išliko visokių paskalų ir išsigalvojimų. Pasakojama, kad valstiečiai į šią naujovę žiūrėjo labai labai įtariai. Amžių patirtis kuždėjo: iš visokių poniškų sumanymų gero nelauk, vien bėdos. Savo ūkeliuose sodinti naujovę vengė, visaip išsisukinėjo. Tuomet buvo sugalvota strateginė gudrybė: kai bulvės pražydėjo ir pribrendo kasimui, prie pirmojo bulvių lauko buvo pastatytas sargybinis, kuriam prisakė saugoti lauką nuo kasikų, bet „ne per labai". Tamsūs valstiečiai netruko pakliūti ant tos meškerės. Mat amžių patirtis jiems tebekuždėjo: jei ponai saugo, vadinasi, geras daiktas. Slapta pasikasė, išsikepė, paragavo ir... pamilo. Visiems laikams!
Apie tokią meilę svajoja visos moterys. Pavydi bulvei.
Taigi į bajoriškąsias lenkų ir lietuvių virtuves bulvė buvo įdiegta tiek Jono Sobieskio „iš viršaus", tiek po jo buvusių valdovų „iš apačios". J. Kitovičius konstatuoja, kad „karaliaus Augusto III laikais bulvė buvo gerai pažįstama Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje".
Pirmieji bulvių paragavo šiauliečiai ir alytiškiai. Pirmąsias bulves Lietuvoje suvalgėme mes, Šiaulių ir Alytaus karališkųjų ekonomijų piliečiai, apie 1769 metus. Karaliaus dvaruose jas įsakė veisti nenuilstamas novatorius, kiemo iždininkas Antanas Tyzenhauzas. Istorikai neužmiršo paminėti, kad jau karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764-1795) laikais iš bulvės buvo masiškai gaminama „degtienė", „arielka", „naminė". Lietuviškų bulvinių tautinių patiekalų iš tarkuotų bulvių tešlos dar nebuvo. Juos sugalvojome gerokai vėliau, už gero šimtmečio, apie juos dar skaitysime. Taip bulvė pradėjo mūsų skonio, pilvo ir sąmonės visuotinį užkariavimą, pasibaigusį pergale XIX amžiaus viduryje.
Kugelis
Kugelis — tai vokiškas apvalus artilerijos sviedinys, ant kurio lekiojo melagis baronas Miunhauzenas, rusiškai ядро (jadro). Pavadinimas sako, kad kugelis iš pat pradžių buvo apvalus, jį gamino ketiniame puode, duonkepėje krosnyje tarp žarijų. Kai vietoj puodo imtas kepti skardose, buvo mūsų tautos pamiltas ir pasisavintas. Tas meilės objektas pateko į lituanistų akiratį: jį pakrikštijo plokštainiu — tai trumpa šio lietuviško patiekalo biografija, ilgesnę paskaitykite viename iš šios knygos priedų. Senovinis kugelis nemirė, jį išlaikė daugelis Vakarų Europos tautų virtuvių. Puodas iš vidaus patepamas taukais, pageidautina žąsies ar kitokio paukščio, į bulvių tešlą dedama žąsienos, vištienos ar jautienos gabaliukų. Kugelis ilgą laiką Europoje buvo žinomas kaip žydų patiekalas, mėgstamas Italijoje, besisavinamas vokiečių.
Žemaitijos aktualijos
Pirmieji vokiškosios kartopelės daigai. „Pilypas Brazdauskis, Salantų parapijos, Nasrėnų sodžiaus, pasiturįs ūkininkas, metuose 1806 pavasaryje, iš Klaipėdos parvažiavęs, tarė savo šeimynai: „Štai pirkau Klaipėdoje septynias kartopelės — vokiečiai sako, jog tai yra iš Amerikos parvežtos, labai naudingos ir skanios. Mergaite, paimk torielių ir sugraižyk vieną — paragausime ir suprasime ar tiesą vokiečiai sako. "Mergaitė tuo jaus sugraižė vieną žalią kartopelę. Pilypas ir visa šeimyna, su druska pasisudindami kando, bet praryti negalėjo. „Et, negut vokiečiai jas gali valgyti, o ne žmonės", liepė duoti kiaulei — ta bežiūrint vieną suėdė. Pilypas atsiliepė: „Penkias likusias pasodinkit darže: kad patys negalėsime valgyti, bent kiaules pašersime. "Mergaitė tuoj aus darže pas namą ir susodino. Išdygus, stebėjosi lapams naujos žolės ir laiškams. Tą pat metą rudeniop atvažiavo is Liepojaus vokietys linų pirkti. Tam Brazdauskis tarė: „Pirkau kelias kartopelės, bet nežinau, kaip su jomis apsieiti. Pamokink mane. " Vokietys apsakė, jogei vėlai rudenyje reikia jas rauti: norint valgyti — reikia jas virti ar kepti, per žiemą laikyti arba rūsyje arba kamaroje, it batvinius. Pavasaryje anksti sodinti, bet retai. Pilypas, gavęs rudenyje iš penkių bulvių trisdešimt tris, keletą išvirino ir vėl paragavo; atlikusias sėklai pasiliko". (M. Valančius. „Antano Tretininko pasakojimas“).
Kaip kartopeles vadindavo. „O jogei bulvės yra apvalios, kaip ropės, dėlto ir praminė roputėmis. Kitur jas vadina bulvėmis, dar kitur dūlėmis, jierčukais, pumpučiais. Užrašiau tai, kad butų žinoma, kaip neseniai tas žemės vaisius įvestas paliko Žemaičių krašte ". (Ten pat).
Kelios mintys apie lietuviškus patiekalus
Kai šimtmečio pabaigoje pradėjo atgimti tauta, tai naujoji Lietuvos inteligentija atgimė daugiausia iš valstietijos, naujai. Tautinę virtuvę ji siejo su liaudies etnografija. Tą požiūrį turėjome visą XX amžių, bet dvidešimt pirmajame pakeisime.
Tie gaminiai labai nesudėtingi. Tai — bulviniai blynai, kugelis, vėdarai ir cepelinai. Įpratome žinoti, kad lietuviški tautiniai patiekalai yra tarkuotų bulvių tešlos gaminiai. Tą garbę gavome užgimę, pasisavinome ir juos ramiausiai valgome net nesusimąstydami. Kodėl? Šiuos patiekalus padaryti labai paprasta, negi mes išskirtiniai? Ar Jurns neatrodo įtartinas ir keistokas mūsų begėdiškas abejingumas?
Kaimyninės ir nekaimyninės tautos bulves tarkuoja kaip ir mes, bulvinius blynus kepa, bet jų nesisavina kaip mes. Keistas jausmas apėmė, kai, viešint pas tūlą Frankfurto turtuolį, jo žmona sekmadienį pakepė bulvinių blynų ir patiekė į stalą su šerniena. Mat paprašiau ko nors vokiška... Tiesa, yra išimtis, nesutariame su gudais. Broliškąją Baltarusiją nuo seno Bulbonija pravardžiuodavome, nes jie bulves mėgsta dar labiau už mus. Atrodo, viena bulvinių blynų rūšis, primenanti mūsų žemaitiškų blynų konstrukciją, vogčiomis atkeliavo į Lietuvą iš ten, tai — bulviniai blynai su mėsos įdaru, bet jų lyg ir nesisaviname. Kiti abiejų tautų tautiniais patiekalais vadinami valgiai yra labai panašūs arba skiriasi neesminėmis smulkmenomis, padažais. Nieko nuostabaus, mus ilgą laiką vienijo ir bendrų valstybių teritorija, ir panašus klimatas, dirvožemis, ir panašūs ūkininkavimo principai.
Beje, su gudais nepasidalijame ne tik tautinių patiekalų. Kurį laiką ginčijomės dėl valstybės herbo - Vyčio... Gerai, kad jų tarybinė liaudis pati atsisakė, grįžo prie internacionalinio BTSR simbolio, Stalino laikais sukonstruoto. Hm, matote, kaip nesunku nusipolitikuoti besigilinant kulinarijon.
Labai populiari pas juos bulvė ir dabar, nors kai kas tai sieja su įsisenėjusiu socializmu.
Kodėl jie vadinami lietuviškais tautiniais patiekalais?
Pažvelkime istorijon, tiksliau — į XIX—XX amžių sandūrą. Kas buvome tuomet? Valstiečių tauta, nutautinama kaimiečių tauta.
Vienas kitas lietuviškos dvasios šviesuolis gyveno miestuose, kurių elitą, turtingesnius, labiau išsilavinusius sluoksnius sudarė kitataučiai: rusai, žydai, lenkai. Miestuose buvome liaudis, juodadarbiai, tarnaitės, virėjų vaikai — „kucharkiny dieti" (dar vienas Lietuvos kulinarijos istorijos bruožas). Į pirmuosius tautinės savimonės pasireiškimus buvo žiūrima iš aukšto, pašaipiai ir nedraugiškai: „...tie litvomanai!.." Aušrininkai, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, kiti tautos žadintojai ieškojo lietuviškumo pamatų, kėlė ir patys kūrė mus jungiančią lietuvybės atributiką: „Tautišką giesmę" ir „Tautos himną", atgaivino Vytį, Vytautą pavadino Didžiuoju, sukūrė tautinę Trispalvę, o šventiniai valstiečių rūbai tapo tautiniais, reprezentaciniais, šventiniais.
Tuomet ir bulvinės tešlos gaminiai bulviniai blynai, vėdarai ir cepelinai buvo pavadinti tautiniais patiekalais. Kuo vaišindavo motinėlė sengalvėlė sūnų gimnazistą, viešintį gimtojoje pirkioje, kokie skaniausi patiekalai primindavo vaikystę?
Bulviniai.
Tie gaminiai labai nesudėtingi. Tai — bulviniai blynai, kugelis, vėdarai ir cepelinai. Įpratome žinoti, kad lietuviški tautiniai patiekalai yra tarkuotų bulvių tešlos gaminiai. Tą garbę gavome užgimę, pasisavinome ir juos ramiausiai valgome net nesusimąstydami. Kodėl? Šiuos patiekalus padaryti labai paprasta, negi mes išskirtiniai? Ar Jurns neatrodo įtartinas ir keistokas mūsų begėdiškas abejingumas?
Kaimyninės ir nekaimyninės tautos bulves tarkuoja kaip ir mes, bulvinius blynus kepa, bet jų nesisavina kaip mes. Keistas jausmas apėmė, kai, viešint pas tūlą Frankfurto turtuolį, jo žmona sekmadienį pakepė bulvinių blynų ir patiekė į stalą su šerniena. Mat paprašiau ko nors vokiška... Tiesa, yra išimtis, nesutariame su gudais. Broliškąją Baltarusiją nuo seno Bulbonija pravardžiuodavome, nes jie bulves mėgsta dar labiau už mus. Atrodo, viena bulvinių blynų rūšis, primenanti mūsų žemaitiškų blynų konstrukciją, vogčiomis atkeliavo į Lietuvą iš ten, tai — bulviniai blynai su mėsos įdaru, bet jų lyg ir nesisaviname. Kiti abiejų tautų tautiniais patiekalais vadinami valgiai yra labai panašūs arba skiriasi neesminėmis smulkmenomis, padažais. Nieko nuostabaus, mus ilgą laiką vienijo ir bendrų valstybių teritorija, ir panašus klimatas, dirvožemis, ir panašūs ūkininkavimo principai.
Beje, su gudais nepasidalijame ne tik tautinių patiekalų. Kurį laiką ginčijomės dėl valstybės herbo - Vyčio... Gerai, kad jų tarybinė liaudis pati atsisakė, grįžo prie internacionalinio BTSR simbolio, Stalino laikais sukonstruoto. Hm, matote, kaip nesunku nusipolitikuoti besigilinant kulinarijon.
Labai populiari pas juos bulvė ir dabar, nors kai kas tai sieja su įsisenėjusiu socializmu.
Kodėl jie vadinami lietuviškais tautiniais patiekalais?
Pažvelkime istorijon, tiksliau — į XIX—XX amžių sandūrą. Kas buvome tuomet? Valstiečių tauta, nutautinama kaimiečių tauta.
Vienas kitas lietuviškos dvasios šviesuolis gyveno miestuose, kurių elitą, turtingesnius, labiau išsilavinusius sluoksnius sudarė kitataučiai: rusai, žydai, lenkai. Miestuose buvome liaudis, juodadarbiai, tarnaitės, virėjų vaikai — „kucharkiny dieti" (dar vienas Lietuvos kulinarijos istorijos bruožas). Į pirmuosius tautinės savimonės pasireiškimus buvo žiūrima iš aukšto, pašaipiai ir nedraugiškai: „...tie litvomanai!.." Aušrininkai, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, kiti tautos žadintojai ieškojo lietuviškumo pamatų, kėlė ir patys kūrė mus jungiančią lietuvybės atributiką: „Tautišką giesmę" ir „Tautos himną", atgaivino Vytį, Vytautą pavadino Didžiuoju, sukūrė tautinę Trispalvę, o šventiniai valstiečių rūbai tapo tautiniais, reprezentaciniais, šventiniais.
Tuomet ir bulvinės tešlos gaminiai bulviniai blynai, vėdarai ir cepelinai buvo pavadinti tautiniais patiekalais. Kuo vaišindavo motinėlė sengalvėlė sūnų gimnazistą, viešintį gimtojoje pirkioje, kokie skaniausi patiekalai primindavo vaikystę?
Bulviniai.
Bulviniai blynai.
„O, jūs blynai, blynai, jūs patieka mano, kas jūsų nevalgo, nieko neišmano"... — buvo dainuojama vakaruškose. „Bulviniai blynai — tai gardumynai visų lietuvių". Apie juos mažai galiu pakomentuoti, visi valgome, skanu. Man — su spirgučiais, panoms — su grietine.
Atsargiai! Bulviniai blynai su mėsos įdaru! Jeigu Tamstai padavėjas atneštų tokių blynų, pirmą kąsnį pakramtęs, tuojau pat išspjauk! Garsiai ir ant staltiesės, kad visi pamatytų. Lėkštę su sveikais blynais (ir prakąstuoju) tėkšk į grindis, kad būtų kuo didesnis triukšmas: ištiškusi grietinė ant parketo ir svetimų kojų, šukės, damų klyksmas!.. Kuo didesnis skandalas - tuo didesnis protestas! Atskubėjusiems mentams( tokia policininkų atmaina – knygos aut. pastaba) paaiškink, kad tai — ne lietuviškas patiekalas, o baltarusiškas! Ne tautinis, o komercinis! Mėsos įdaras — tai sumaltas vakarykštis šnicelis, nuo kurio visą dieną neskaniai atsiraugėsi. Blynų mimikrija, pateikta kaip lietuviškas patiekalas! Besišakojantiems mentams paaiškink, kad tų blynų nevalgyti verčia tautinė sąžinė ir ši knyga, tegul jie pasiskaito, jei neskaitė. Rekomenduok jiems ją nusipirkti, kad žinotų, kaip reikia elgtis su baltarusiška bulvinių blynų atmaina, tapusia lietuviškųjų karikatūra. Autorius iš anksto dėkoja Jums už Jūsų intelektą ir šios knygos populiarinimą.
Atsargiai! Bulviniai blynai su mėsos įdaru! Jeigu Tamstai padavėjas atneštų tokių blynų, pirmą kąsnį pakramtęs, tuojau pat išspjauk! Garsiai ir ant staltiesės, kad visi pamatytų. Lėkštę su sveikais blynais (ir prakąstuoju) tėkšk į grindis, kad būtų kuo didesnis triukšmas: ištiškusi grietinė ant parketo ir svetimų kojų, šukės, damų klyksmas!.. Kuo didesnis skandalas - tuo didesnis protestas! Atskubėjusiems mentams( tokia policininkų atmaina – knygos aut. pastaba) paaiškink, kad tai — ne lietuviškas patiekalas, o baltarusiškas! Ne tautinis, o komercinis! Mėsos įdaras — tai sumaltas vakarykštis šnicelis, nuo kurio visą dieną neskaniai atsiraugėsi. Blynų mimikrija, pateikta kaip lietuviškas patiekalas! Besišakojantiems mentams paaiškink, kad tų blynų nevalgyti verčia tautinė sąžinė ir ši knyga, tegul jie pasiskaito, jei neskaitė. Rekomenduok jiems ją nusipirkti, kad žinotų, kaip reikia elgtis su baltarusiška bulvinių blynų atmaina, tapusia lietuviškųjų karikatūra. Autorius iš anksto dėkoja Jums už Jūsų intelektą ir šios knygos populiarinimą.
Bulviniai vėdarai.
Jei tikėsime kulinarijos specialistų vertinimu, vėdarai — lietuvių tautinis patiekalas, turintis bene didžiausią teisę vadintis lietuvišku tautiniu patiekalu. Nežinau tautos, kuri savintųsi tą kulinarijos kūrinį, tą bulvinę dešrą. Tai nedviprasmiškai teigiama T. Reutovičiaus knygoje „TSRS tautų virtuvė", apie tai ne kartą tvirtinta ir kituose šaltiniuose, savuose ir svetimuose.
Skerstuvių dešra, kraujinio vėdaro atmaina, turi labai senas tradicijas, siekiančias priešistorinius laikus. Šią nesudėtingą technologiją žinojo visos gyvulininkystę praktikuojančios tautos. Kraujinius su kruopomis vėdarus rasite ir čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose", ir viduramžių Krokuvos gyvenimo aprašuose, jų galima užtikti ir šiuolaikinėje Latvijos miestelio parduotuvėje.
Pavadinimas vėdarai savas, ne skolinys. Latviškai vedars - tai pilvas. Šis senoviškas baltiškas daiktavardis išliko ir mūsų viduriuose, į kuriuos kemšame tiek duoną kasdieninę, tiek bulvinius vėdarus, užpiltus spirgučiais, tiek kitus kulinarijos kūrinius.
Skerstuvių dešra, kraujinio vėdaro atmaina, turi labai senas tradicijas, siekiančias priešistorinius laikus. Šią nesudėtingą technologiją žinojo visos gyvulininkystę praktikuojančios tautos. Kraujinius su kruopomis vėdarus rasite ir čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose", ir viduramžių Krokuvos gyvenimo aprašuose, jų galima užtikti ir šiuolaikinėje Latvijos miestelio parduotuvėje.
Pavadinimas vėdarai savas, ne skolinys. Latviškai vedars - tai pilvas. Šis senoviškas baltiškas daiktavardis išliko ir mūsų viduriuose, į kuriuos kemšame tiek duoną kasdieninę, tiek bulvinius vėdarus, užpiltus spirgučiais, tiek kitus kulinarijos kūrinius.
Vytis išlaikė valstybinio simbolio egzaminą. Cepelinai — kulinarijos simbolio.
TAS NE LIETUVIS, KURIS NEMĖGSTA CEPELINŲ
 |
| Cepelinas SL VII į Kauną atskrido 1916 m. rugsėjo 25 d., netrukus buvo perkeltas į Vainodę (Latvija), kur tęsė žvalgybą Baltijos jūroje. Jo tūris buvo 35100 kub.m, variklio galingumas 840 AJ. |
Cepelinai — tai mūsų tautos šarvamušiai sviediniai. Pagardinti spirgučiais ar grietinės padažu jie visuomet pataiko į lietuvio skrandį, o per jį — į Širdį. Tai suprantama tik mūsų moterims, motinoms, žmonoms ir sužadėtinėms. Ta meile mūsų tauta gyva.
Nemėgsta cepelinų kitataučiai atėjūnai, kuriems jie per riebūs. Gausiai vaišinami, iš pradžių jie mandagiai šypsosi, neskaniai vieną kitą iš mandagumo ar įdomumo kaip ne savomis lūpomis suvalgo. Figūrą ir sveikatą saugo, trukdo mums integruotis į Europą.
Ne vienas pavydžiai nustembame, kai sužinome, kad cepelinus valgo ir kitos tautos, bet iš jų nedaro stabo. Girdėjau, kad norvegės verda apvalius, su varškės įdaru. Kurdės gamina tokius pat kaip lietuvės, tik į mėsos faršą žaliųjų pipirų deda ir užpila kitokiu, kažkokiu aštriu padažu, panašiu į kečupą...
Cepelinas išsivystė iš koldūno. Naudodamasis proga primenu, kad senesnėse lietuviškose kulinarijos knygose, pvz., „Didžioji virėja", išleistoje 1936 metais Klaipėdoje, patiekalų receptūrose radau juos vadinant bulviniais kaldūnais. Ten pat skliausteliuose patikslinta — cepelinai. Kas tai? Pavadinimo reliktas, nuoroda į technologinę raidą? Žmogus išsivystė iš beždžionės, o cepelinas — iš koldūno.
608. Bulviniai kaldūnai (cepelinai). 2 liter. bulvių nulupti, sutarkuoti, supilti į audeklinį maišelį, gerai išspausti. Atskirai 1 lit. bulvių išvirti su lupenomis, nulupti jas, sutarkuoti ir įdėjus šaukšč. druskos gerai išminkyti su išspausta tešla. Daryti pailgus pyragėlius, į kurių vidurį dėti mėsinio indaro: 1 sv. jaut. ir 1/2 sv. jaut. taukų sumalti, įdėti sukapotą svogūną, druskos ir pip. Padarytus kaldūnus dėti į verdantį pasūdytą vandenį. Išvirus paduoti spirgučiais užpiltus.
Pirmasis Cepelino cepelinas.
Tas milžiniškas orlaivis išskrido iš savo dirbtuvių - angaro Vokietijoje prie Bodeno ežero 1900 metais. Tai buvo 128 m ilgio ir 11,6 m skersmens gigantas, kurio autorius buvo 52 metų inžinierius Ferdinandas fon Cepelinas. 117 tokių gigantų buvo pagaminta tose dirbtuvėse, nes Pirmasis pasaulinis karas vertė žmoniją ieškoti vis tobulesnių žudymo priemonių, plaukiojančių dangumi. Kai kurie iš tų kaizerinių cepelinų atplaukė Lietuvos dangun, pateko į lietuvišką virtuvę ir tapo tuo lietuvišku patiekalu.
 |
| Ferdinand Adolf August Heinrich Graf von Zeppelin (1838-1917). Dirižablio kūrėjas |
Kodėl dirižabliai atsidūrė puode?
Taip sutapo, kad ir tautinių patiekalų idėja, ir pirmieji dirižabliai Lietuvos žmonėms pasirodė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, beveik tuo pačiu metu.
Tais laikais Rygos centre buvo pastatyti keli stacionarūs mūro angarai dirižabliams (cepelinams), kuriuose įsikūrė centrinis turgus, klestėjęs visoms Latvijos valdžioms esant, tebeklestintis ir iki šiol. Garsusis Zoknių oro uostas prie Šiaulių pradėjo veikti 1915 metais, kaizerio vokiečiams ten pasistačius cepelinų angarą. Beje, literatūroje užtikau žinutę, kad dar vienas cepelinų angaras buvo Ginkūnuose, kurio apdegusias dalis, išsidanginus kaizerininkams, išsinešiojo šiauliečiai. Išorinis tų oro skraidyklių panašumas lėmė, kad grafo Ferdinando fon Cepelino pavardė nukeliautų į lietuvišką puodą ir kalbą.
Nieko nuostabaus, tais pačiais keliais kartu su civilizacijos raida į mūsų buitį ir kalbą atkeliavo Parkerio, Chuligano, Fordo, Kulmano, Slunkiaus, Mecenato, Celsijaus, Dobermano, Markso bei daugybės kitų talentingų pavardžių, praturtinusių žmoniją savo proto produktais, bet nuskurdinusių gimtąją kalbą.
Švarcai, ne cepelinai. Vengrijos mokslininkai įrodė, kad dirižablio, t.y. kietos konstrukcijos skraidyklės, išradėjas buvo ne grafas Cepelinas, o iš Vengrijos kilęs Dovydas Švarcas. Vengro dirižablis pirmą kartą pakilo 1897 metais vietoje, kur dabar yra Berlyno aerodromas „Tempelhoff“. Pirmosios konstrukcijos autorius Švarcas negalėjo pasidžiaugti laimėjimu, nes netikėtai mirė Vienoje. F. Cepelinas, dalyvavęs paleidžiant skraidymo aparatą, iš Švarco našlės gavo palikimą su visa išradimo dokumentacija. Tokia žinutė, atspausdinta „Moksle ir gyvenime" (1971, Nr. 4, p. 59), verčia daryti lingvistiškai įdomias išvadas.
Taigi nedaug trūko, kad tautinis patiekalas būtų buvęs Švarcas. Įsivaizduoju lituanistus, žiūrinčius į pilną dubenį ir jų sėkmę švarcus perkrikštijant į didžkukulius.
Cepelinai labai labai nenori tapti didžkukuliais, na, nebent tik tie, su varške
Vokiečiai brėžinių nesupranta. Prisimenu sunkų pokalbį lietuviškos kulinarijos temomis Vokietijoje su aristokratiška vokiete, Manheimo miesto architekto motina. Nežinojau, kad cepelinų tema, abiem mums turint minimalius angliškų žodžių rinkinius, taps mūsų tautai, jos prestižui tokia pavojinga. Kai pareiškiau, kad mūsų tautinis patiekalas yra cepelinai, padorioji dama iš pradžių linktelėjo, vėliau mandagiai čyptelėjo ir pasitikslino, ar kalba eina ne apie tą patį Cepeliną, kurio muziejų, esantį už 40 kilometrų, ji yra lankiusi. Atsakiau, kad taip, tai yra ne, bet iš dalies. Ji pažvelgė į mane kaip į egzotiškos Rytų tautelės atstovą, turintį humoro jausmą, bet kitokį, neanglišką. Paskui jai kilo kulinarinių įtarimų dėl socializme badavusių tautų papročių. Pradėjau aiškinti, kad tai — sutapimas, žodžių žaismas, bet vokietė nesuprato. Mus skyrė skirtingos kultūros. Jai pradėjau aiškinti apie tautos atgimimą, apie Basanavičių ir Kudirką, kad bulvė buvo valstiečių maistas, o ji tvirtino, kad bulves tuo metu žinojo ir vokiečiai, bet kuo čia dėtas grafas Cepelinas, jis — vokietis, kaip jį galima savintis, tai — absurdas. Pasitelkiau savo dizainerio išsilavinimą ir popieriaus lape ėmiau braižyti šio patiekalo darbo brėžinį-eskizą: vaizdą iš šono, pjūvį:
Ji ėmė mosikuoti rankomis, pasakė, kad apie techniką nenusimano, pasikvietė sūnų ir už mane pradėjo sūnui aiškinti mano brėžinį ir mano lietuviškas pretenzijas vokiečiams.
Architektas pažvelgė į brėžinį, paklausė manęs, ar matmenys metrais. Patikslinau, kad milimetrais. Angliškai paaiškinau, kur yra malta cepelino mėsa, bet nežinojau, kaip angliškai bus „tarkuotos bulvės". Kadangi jis paklausė, kieno malta mėsa, paaiškinau, kad ... kiaulės. Pakvipo paraku. Braukiau prakaitą ir sutrikęs šypsojausi. Nejaukią tylą nutraukė nenatūraliai nusikvatojęs architektas ir pakvietęs mane Mozelio vyno taurei.
Taip sutapo, kad ir tautinių patiekalų idėja, ir pirmieji dirižabliai Lietuvos žmonėms pasirodė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, beveik tuo pačiu metu.
Tais laikais Rygos centre buvo pastatyti keli stacionarūs mūro angarai dirižabliams (cepelinams), kuriuose įsikūrė centrinis turgus, klestėjęs visoms Latvijos valdžioms esant, tebeklestintis ir iki šiol. Garsusis Zoknių oro uostas prie Šiaulių pradėjo veikti 1915 metais, kaizerio vokiečiams ten pasistačius cepelinų angarą. Beje, literatūroje užtikau žinutę, kad dar vienas cepelinų angaras buvo Ginkūnuose, kurio apdegusias dalis, išsidanginus kaizerininkams, išsinešiojo šiauliečiai. Išorinis tų oro skraidyklių panašumas lėmė, kad grafo Ferdinando fon Cepelino pavardė nukeliautų į lietuvišką puodą ir kalbą.
Nieko nuostabaus, tais pačiais keliais kartu su civilizacijos raida į mūsų buitį ir kalbą atkeliavo Parkerio, Chuligano, Fordo, Kulmano, Slunkiaus, Mecenato, Celsijaus, Dobermano, Markso bei daugybės kitų talentingų pavardžių, praturtinusių žmoniją savo proto produktais, bet nuskurdinusių gimtąją kalbą.
Švarcai, ne cepelinai. Vengrijos mokslininkai įrodė, kad dirižablio, t.y. kietos konstrukcijos skraidyklės, išradėjas buvo ne grafas Cepelinas, o iš Vengrijos kilęs Dovydas Švarcas. Vengro dirižablis pirmą kartą pakilo 1897 metais vietoje, kur dabar yra Berlyno aerodromas „Tempelhoff“. Pirmosios konstrukcijos autorius Švarcas negalėjo pasidžiaugti laimėjimu, nes netikėtai mirė Vienoje. F. Cepelinas, dalyvavęs paleidžiant skraidymo aparatą, iš Švarco našlės gavo palikimą su visa išradimo dokumentacija. Tokia žinutė, atspausdinta „Moksle ir gyvenime" (1971, Nr. 4, p. 59), verčia daryti lingvistiškai įdomias išvadas.
Taigi nedaug trūko, kad tautinis patiekalas būtų buvęs Švarcas. Įsivaizduoju lituanistus, žiūrinčius į pilną dubenį ir jų sėkmę švarcus perkrikštijant į didžkukulius.
Cepelinai labai labai nenori tapti didžkukuliais, na, nebent tik tie, su varške
Vokiečiai brėžinių nesupranta. Prisimenu sunkų pokalbį lietuviškos kulinarijos temomis Vokietijoje su aristokratiška vokiete, Manheimo miesto architekto motina. Nežinojau, kad cepelinų tema, abiem mums turint minimalius angliškų žodžių rinkinius, taps mūsų tautai, jos prestižui tokia pavojinga. Kai pareiškiau, kad mūsų tautinis patiekalas yra cepelinai, padorioji dama iš pradžių linktelėjo, vėliau mandagiai čyptelėjo ir pasitikslino, ar kalba eina ne apie tą patį Cepeliną, kurio muziejų, esantį už 40 kilometrų, ji yra lankiusi. Atsakiau, kad taip, tai yra ne, bet iš dalies. Ji pažvelgė į mane kaip į egzotiškos Rytų tautelės atstovą, turintį humoro jausmą, bet kitokį, neanglišką. Paskui jai kilo kulinarinių įtarimų dėl socializme badavusių tautų papročių. Pradėjau aiškinti, kad tai — sutapimas, žodžių žaismas, bet vokietė nesuprato. Mus skyrė skirtingos kultūros. Jai pradėjau aiškinti apie tautos atgimimą, apie Basanavičių ir Kudirką, kad bulvė buvo valstiečių maistas, o ji tvirtino, kad bulves tuo metu žinojo ir vokiečiai, bet kuo čia dėtas grafas Cepelinas, jis — vokietis, kaip jį galima savintis, tai — absurdas. Pasitelkiau savo dizainerio išsilavinimą ir popieriaus lape ėmiau braižyti šio patiekalo darbo brėžinį-eskizą: vaizdą iš šono, pjūvį:
Ji ėmė mosikuoti rankomis, pasakė, kad apie techniką nenusimano, pasikvietė sūnų ir už mane pradėjo sūnui aiškinti mano brėžinį ir mano lietuviškas pretenzijas vokiečiams.
Architektas pažvelgė į brėžinį, paklausė manęs, ar matmenys metrais. Patikslinau, kad milimetrais. Angliškai paaiškinau, kur yra malta cepelino mėsa, bet nežinojau, kaip angliškai bus „tarkuotos bulvės". Kadangi jis paklausė, kieno malta mėsa, paaiškinau, kad ... kiaulės. Pakvipo paraku. Braukiau prakaitą ir sutrikęs šypsojausi. Nejaukią tylą nutraukė nenatūraliai nusikvatojęs architektas ir pakvietęs mane Mozelio vyno taurei.
Tautinė tarka
Kas ta tautiškumo atributika, be kurios neapsieina nei viena tauta?
Dar kartą pasikartokime, nes kartojimas - mokslų motina.
Lietuviams tautinė gėlė — rūta, tautinis paukštis — gandras, tautinis žvėris - kiaulė, tautinis ginklas — tarka. Dabar apie ją.
Atkreipėte dėmesį, tautiniai tarkuotų bulvių patiekalai daromi iš žalių tarkuotų bulvių masės. Jeigu ji smulkiai sutarkuota, tai tešla tautiška, neginčytina. Na, o jei sutarkuota rupia — burokine („žydiška") tarka? Pavyzdžiui, „varna"— plokštainio (kugelio) atmaina. Skaniai paskrudusi, bet ar tautiška?
Tautinis ginklas. Jokia kalbininkų išgalvota trintuvė neatstos to mūsų tautinės tarkos savitumo. Virtuvės ryko ir rezistencinio ginklo.
Nežinau, kodėl pokario partizanai rezistentai savo atsiminimuose drovisi minėti tarką — vieną iš pačių veiksmingiausių ginklo rūšių pokario klasių kovoje? Tą pačią tarką smulkiais aštriais dantukais, kuri buvo naudojama tautinių patiekalų bulvėms tarkuoti. Šis ginklas, kiek man žinoma, nebuvo plačiai naudojamas kitose šalyse, o pas mus tai buvo pati įtikinamiausia ideologinio poveikio forma — ištarkavai komjaunuolio ar šiaip prosovietinę sėdynę, įtrynei druska... Humaniška ir įtikinama. Ji ir to meto dainose apdainuota, ir dar gyva tautos atmintyje. Ne vienas žilagalvis veteranas revoliucijos vėtrų nugairintais skruostais išskydusiose kelnėse tebenešioja klasių kovoje ištarkuotą uodegą.
Meilė Tėvynei burokine tarka nebuvo skiepijama. Drįstu tvirtinti kad burokine tarka ruošta bulvių masė gal ir tinka lietuviškajam skrandžiui, bet ne tautinio patiekalo etalonui.
Dar kartą pasikartokime, nes kartojimas - mokslų motina.
Lietuviams tautinė gėlė — rūta, tautinis paukštis — gandras, tautinis žvėris - kiaulė, tautinis ginklas — tarka. Dabar apie ją.
Atkreipėte dėmesį, tautiniai tarkuotų bulvių patiekalai daromi iš žalių tarkuotų bulvių masės. Jeigu ji smulkiai sutarkuota, tai tešla tautiška, neginčytina. Na, o jei sutarkuota rupia — burokine („žydiška") tarka? Pavyzdžiui, „varna"— plokštainio (kugelio) atmaina. Skaniai paskrudusi, bet ar tautiška?
Tautinis ginklas. Jokia kalbininkų išgalvota trintuvė neatstos to mūsų tautinės tarkos savitumo. Virtuvės ryko ir rezistencinio ginklo.
Nežinau, kodėl pokario partizanai rezistentai savo atsiminimuose drovisi minėti tarką — vieną iš pačių veiksmingiausių ginklo rūšių pokario klasių kovoje? Tą pačią tarką smulkiais aštriais dantukais, kuri buvo naudojama tautinių patiekalų bulvėms tarkuoti. Šis ginklas, kiek man žinoma, nebuvo plačiai naudojamas kitose šalyse, o pas mus tai buvo pati įtikinamiausia ideologinio poveikio forma — ištarkavai komjaunuolio ar šiaip prosovietinę sėdynę, įtrynei druska... Humaniška ir įtikinama. Ji ir to meto dainose apdainuota, ir dar gyva tautos atmintyje. Ne vienas žilagalvis veteranas revoliucijos vėtrų nugairintais skruostais išskydusiose kelnėse tebenešioja klasių kovoje ištarkuotą uodegą.
Meilė Tėvynei burokine tarka nebuvo skiepijama. Drįstu tvirtinti kad burokine tarka ruošta bulvių masė gal ir tinka lietuviškajam skrandžiui, bet ne tautinio patiekalo etalonui.
Skaitykite bibliotekoje taip pat:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą