Kelionė su knyga: Andrej Kurkov. Maidano dienoraštis

Pastarosiomis dienomis Ukraina švenčia metines. Ilgas metines, besitęsiančias nuo lapkričio iki vasario, o gal kovo ar netgi balandžio. Metinės - Maidanas, prasidėjęs mitingais, metinės - pirmas demonstracijos išvaikymas, metinės - pirmasis kraujas. O po to - "Dangiškoji šimtinė", po to - Krymo okupacija, po to - karas Donbase ir Luganske. Prieš akis praslysta mūsų valstybės istorijos tarpsnis 1990 - 1991 metais, tada dar arčiau atrodo Kijevas ir Maidano aikštė.

Šiandien pateikiamoje ištraukoje - Maidano kilimo laikotarpis, iki pirmojo kraujo.

Tai tikrai dienoraštis, greta kasdieninio gyvenimo įvykių - gyva istorija, žvilgsnis iš vidaus, kartu - negyvenant vien palapinės gyvenimu.

Andrejus Kurkovas – daugiausiai į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis Ukrainos rašytojas – daugiau nei 20-ies knygų, scenarijų autorius, žurnalistas. Gimė 1961 m. tuometiniame Leningrade, etninis rusas, tačiau, kaip pažymėjo dienoraščiuose - Ukrainos pilietis, nenorintis turėti nieko bendro su Rusija ir jos politika.

2013 m. LAPKRIČIO 25 d.

Vilnius, naktis, 1:40. Lyja. Taksi vairuotojas pasakė, kad pagal orų prognozę apie 3 valandą ryto turėtų pasnigti. Europos diplomatai po vidurnakčio klausinėjo: „Ką dabar daryti su jūsų Ukraina?" Atsakiau: „Mano? Pasiimkite ją. Su manimi ir kitais gyventojais." Ukraina jau ne pirmą kartą turėtų naujus šeimininkus. Svarbiausia, kad naująsias taisykles būtų lengva suprasti ir nesunku įgyvendinti. Visi nori kaip tik to. Ir kad kiekviena iš šių taisyklių tilptų į vieną eilutę, vieną paprastą sakinį. Na, kaip Dievo įsakymai: nežudyk, nevok ir t.t. Tada kas nors susižavėjęs suplos delnais: „Kaip viskas paprasta! Kaip paprasta gyventi civilizuotai!" Ir dėl viso pikto paklaus: „O mūsų apylinkės įgaliotinis šių taisyklių irgi laikysis?"

Jei taisykles pripažįsta visi, nieko kito nelieka ir vargšui įgaliotiniui. O jei taisyklės nepripažįstamos, įgaliotinis ir toliau turi „teisę" imti iš smulkaus verslininko kiosko ledus savo vaikams ir nemokėti už juos. O smulkaus verslininko vaikai auga nekęsdami smulkaus, tiksliau, smulkmeniško, įgaliotinio vaikų.

Rašytojas Andrej Kurkov

Labanakt visiems įgaliotiniams, verslininkams ar tiesiog gyvenimo dalyviams!

Vakar, sekmadienį, Maidane įvyko iki šiol didžiausia demonstracija. Integracijos į Europą šalininkų eisena prasidėjo vidurdienį, jie patraukė nuo Taraso Ševčenkos paminklo į Europos aikštę. Milicija suskaičiavo 20 tūkst. dalyvių, Rusijos naujienų laidos pranešė apie „keletą tūkstančių", o opozicija skelbia, kad į Maidaną demonstruoti prieš vyriausybę ir prezidentą susirinko per 100 tūkst. žmonių. Kalbėjusieji per mitingą reikalavo pradėti prezidento apkaltą ir paleisti vyriausybę. Kalbos truko dvi valandas, paskui vienas oratorius pa-siūlė pereiti nuo kalbų prie darbų ir piketą perkelti prie vyriausybės pastato. Pakeliui protestuotojai pasiskirstė į tris dalis: didžiausia patraukė prie vyriausybės pastato, kitos - prie parlamento ir prezidentūros. Prie vyriausybės pastato išsyk prasidėjo kova su „tituškomis", kurie sykiu su „Berkuto" daliniais sudarė gynybos žiedą. Kovinguoju protestuotojų avangardu tapo „Svobodos" nariai ir radikaliai nusiteikę jaunuoliai: jie nulaužė užkardą priešais pastatą įr ėmė juo pramušinėti „plyšius" gynybos linijoje. Į darbą buvo paleistos guminės lazdos ir vėliavų kotai. „Berkutas" pradėjo mėtyti garsines granatas. „Svobodos" žmonės šūkavo nacionalistinius šūkius, niekaip nesusijusius su šių protestų priežastimi. Jurijus Lucenka, buvęs Viktoro Juščenkos vyriausybės Vidaus reikalų ministras, mėgino sustabdyti muštynes, ragino grįžti į Maidaną ir vėl ateiti prie vyriausybės pastato rytoj. Galiausiai „Svobodos" žmonės sutiko grįžti į Europos aikštę ir ten ėmėsi statyti protesto stovyklos palapines.

Regionų partija irgi nemiega. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį jos šalininkai pastatė sceną mitingui ir keletą biotualetų Mykolo aikštėje. Vadinasi, jie ketina paversti Mykolo aikštę savo šalininkų baze.

Tą pačią naktį Lvivo centre studentai pastatė dešimt palapinių ir virš jų iškėlė Europos Sąjungos vėliavą. Čerkasuose milicija palapinių statyti neleido. Daugelyje centrinių Ukrainos miestų aikščių budi milicininkai. Vienas opozicijos politikas paragino protestuotojus nesiskirstyti iki lapkričio 29 d., ES viršūnių susitikimo Vilniuje pabaigos.

Dėl protestų Holodomoro aukų atminimo diena praėjo nepastebėta. Netikėtai ją prisiminė Donecko srities gubernatorius Andrijus Šišackis. Trumpame pranešime jis pripažino, kad badą dirbtinai sukėlė sovietų valdžia, nes tose Ukrainos srityse, kurios priklausė Rumunijai ir Lenkijai, anuomet jokio bado nebuvo. Įdomu, ar dabar jį kaip nors nubaus Regionų partija, neigianti Stalino ir komunistų partijos kaltę dėl bado, nusinešusio nuo trijų iki penkių milijonų Ukrainos žmonių gyvybių.

2013 m. LAPKRIČIO 26 d.

Antradienis. Šiąnakt apie 2-ą valandą nakties Odesos apygardos administracinis teismas priėmė nutartį, draudžiančią mitingus ir demonstracijas 25-iose Odesos aikštėse ir gatvėse bei „teritorijose, besišliejančiose prie jų". Taigi Odesa visiškai uždaryta protestuotojams! O 5-ą valandą ryto šia nutartimi nešini teismo vykdytojai pasirodė prie hercogo Rišeljė paminklo ir puolė griauti ten pastatytas Euromaidano palapines, vyti protestuotojus iš aikštės. Iš viso palapinėse buvo 24 asmenys. Trys, tarp jų ir Odesos Euromaidano vadovas Oleksis Čiornas, buvo nuteisti penkioms dienoms arešto už „smulkų chuliganizmą" ir „pasipriešinimą milicijos darbuotojams". Procesas buvo „neviešas", žurnalistai į teismą, nuteisusį Čiorną penkias dienas kalėti, nepateko.

Protestai Maidane prasidėjo taikiai

Vis labiau įsitikinu, kad visa Ukrainos teisinė sistema ne tik pasidarė „šešėlinė" kaip Ukrainos ekonomika, bet pastarąją net pranoko ir tapo tiesiog „naktinė". Vis daugiau nutarčių teismai priima naktį, kai šalis turėtų miegoti. Jei naktimis dirbantys teisėjai visą dieną miegotų, galima būtų nesirūpinti dėl jų psichinės sveikatos. Tačiau jei jie dirba ištisą parą, vargu ar prisimena, ką nutarę prieš valandą. Beje, žurnalistai jau ne kartą atskleidė, kad teisėjai neretai gauna iš anksto parengtą nutartį, jau atspausdintą ir pasirašytą. Taip jie teisia bent jau opozicijos atstovus, taip pat nepatenkintus valdžia ir to neslepiančius žmones.

Šiandien Charkive į Maidaną atėjo apie 200 žmonių. Vakar žmonės ten rinkosi, apsitvarstę burnas marle. Mat vietos valdžia taip pat uždraudė mitingus ir masinius renginius, o draudimą paaiškino tuo, kad gali kilti gripo ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemija. Miestas akivaizdžiai serga, juk per 2004 m. Oranžinę revoliuciją charkiviečiai buvo daug aktyvesni. Putinas, regis, kas valandą ar pusantros vis ką nors praneša apie Ukrainą. Paskutinį kartą pareiškė, kad Ukraina Rusijai skolinga 30 milijardų dolerių. Prieš savaitę, kiek pamenu, buvo minimi 18 milijardų.

Kijeve studentai šiandien paskelbė visuotinį streiką. Kijevo universiteto studentai susirinko prie Ševčenkos paminklo ir iš ten patraukė į Maidaną. Prie mitinguojančiųjų Maidane prisidėjo apie 2000 studentų.

Paaiškėjo, kad vakar Europos aikštėje „Berkuto" žmonės sumušė ir apipurškė ašarinėmis dujomis tris opozicijos parlamentarus, nors šie ir rodė jiems savo pažymėjimus.

Matyt, milicija jau atšaukusi Konstitucijos garantuojamą parlamentarų neliečiamybę. Bent jau opozicijos parlamentarų negelbsti jokie pažymėjimai! Vakarykščio mitingo Maidane dalyviai iš Lvivo pasiskundė internete, kad demonstrantai turėjo per mažai Europos simbolių ir vėliavų. Ukrainos vėliavų irgi buvę mažokai, kur kas daugiau opozicinių partijų vėliavų. Kol iš tribūnos kalbėjo žurnalistai ir rašytojai, žmonės atidžiai klausėsi. Paskui juos pakeitė opozicijos politikai, akivaizdžiai neturintys bendros programos ir bendros žinios, ir mitingas tapo panašus veikiau į grožio konkursą prieš būsimus prezidento rinkimus. Tiesa, žmonės įdėmiai ir susidomėję klausėsi buvusio vidaus reikalų ministro Jurijaus Lucenkos, daugiau nei metus kalinto Janukovyčiaus įsakymu. Tačiau jis kalbėjo savo, o ne kokios nors partijos vardu. Vieną akimirką Julijos Tymošenko pavaduotojas Turčynovas pakvietė demonstrantus žygiuoti prie vyriausybės pastato. Paklususieji jo radikaliam raginimui susidūrė su pastatą apsupusia milicija ir savo kailiu išmėgino gumines milicininkų lazdas. Jei kaip tik toks buvo maršo prie vyriausybės pastato tikslas, nesuprantama, kam apskritai reikėjo ten eiti!

Praėjusią naktį Dnipropetrovske „tituškos" nusiaubė čionykštės Europos aikštėje pastatytas protestuotojų palapines. Sumušė visus, kas buvo palapinėse. Greitosios pagalbos automobilis išvežė Dnipropetrovsko Euromaidano vadovą, patyrusį smegenų sutrenkimą ir daugybinius sumušimus. Donecke ir Luhanske, regis, apskritai nieko nevyksta. Kryme irgi tylu ir ramu tarsi kapuose. Beje, Euromaidano vadovybė Dnipropetrovske uždraudė į mitingą neštis partijų vėliavas, leidžiamos tik Europos Sąjungos vėliavos.

Internete pardavinėjami „mitingo dalyvio rinkiniai". Štai vienas skelbimas: „Parduodu gatavą mitingo dalyvio rinkinį. Rinkinyje yra viskas, ko reikia žmogui, ketinančiam ilgą laiką ginti savo interesus ir pažiūras šaltuoju metų laiku." Rinkinį sudaro termosas (1,5 litro), šaltkrepšis, skėtis, turisto kilimėlis, lietpaltis, miegmaišis, nešiojamas mobiliojo telefono kroviklis, gertuvė, dujinė viryklė, įvairūs maisto produktai trims dienoms, termocheminės šildyklės (keturios), taip pat atmintinė mitingo dalyviui, kurioje nurodomi įstatymai ir paragrafai, jei įvyktų konfliktas su milicija. Kaina - apie 1000 grivinų (apie 90 eurų). Manau, atmintinę dėl konflikto su milicija galima ir nemokamai atsisiųsti internetu. Neseniai itin populiarios buvusios instrukcijos vairuotojams, kaip elgtis, susidūrus su Valstybinės autoinspekcijos darbuotojais. Ten taip pat pateikta nuorodų į daugybę įstatymų ir paragrafų, kuriuos dažnai pažeidžia autoinspekcija sulaikydama vairuotojus. Oras šiandien visą dieną kėlė liūdesį. Nė menkiausio saulės spindulėlio. Tai lietus, tai šlapdriba. Tokiu metų laiku labiausiai džiugina sauna. Jei viskas vyks kaip planuota, galbūt jau rytoj ja pasimėgausiu.

2013 m. LAPKRIČIO 27 d.

Šaltoka. Vakar pagaliau pakeičiau automobilio padangas į žiemines. Nuvažiavau į ligoninę aplankyti mamos, uzbekų kepykloje greta ligoninės nupirkau apvalų pyragą su mėsa. Pusvalandį pasėdėjau mamos palatoje. Ji rodė man katės Murkos, likusios namie su tėvu, nuotraukas. Pamiršo, kad kaip tik aš tyčia važiavau pas juos fotografuoti Murkos, kurios jai dabar taip trūksta. Grįžęs namo vakarienei gaminau moliūgų sriubą ir mėsos patiekalą. Putinas laukia Ukrainos žlugimo. Janukovyčius pasakoja neketinąs atimti iš šalies europinės svajonės ir sykiu žada taisyti vietinius kelius. Staiga pareiškia, kad vietiniai keliai ukrainiečiams svarbesni už greitkelius. Matyt, norėjo pasakyti, kad taisyti vietos kelius svarbiau, nei suartėti su Europa. Išties logiška. Blogais keliais Europos nepasieksi. Automobilis suges.

Julija Tymošenko iš kalėjimo ligoninės paragino visas partijas vienytis kovai prieš Janukovyčių. Maidano protestuotojai įvairiuose miestuose ir toliau veja politikus, pasirodančius su savo partijos vėliavomis. Protestuojantys studentai Lvive nuginė nuo mitingo scenos „Svobodos" deputatą Jurijų Michalčišiną, raginusį prisiminti pilietinio karo metų mūšį ties Krutais ir drąsiai mirti už „Ukrainos idealus". Supratęs, kad studentai nenori jo klausyti, jis bemat paskelbė, kad protestus organizavo prezidento Janukovyčiaus administracija. Kodėl politikams taip sunku suvokti, kad žmonės gali patys išeiti protestuoti, kai jiems kas nors labai nepatinka valstybėje? Juk visi mato, kad šie protestai pagrindinėse miestų aikštėse kilo stichiškai, kad jų neorganizavo nė viena politinė partija. O dabar tai viena, tai kita opozicinė partija mėgina jiems vadovauti. Nepartinis Euromaidanas - išties visiškai naujas reiškinys.

2013 metų lapkritis

Kijevo apygardos administracinis teismas netikėtai paskelbė nutartį, kad eurointegracijos atsisakymas buvo neteisėtas. Matyt, šis teismas vyko dieną, ne naktį. Tiesa, nutartyje teigiama, kad „atšaukti tarptautines derybas ar jas pradėti gali tik prezidentas arba jo įgaliotas asmuo". Tai yra jei Janukovyčius oficialiai įpareigojo Azarovą baigti pasirengimo pasirašyti sutartį procesą, jau nieko nepadarysi. O jei formaliu požiūriu Azarovas pasisakė prezidento neįpareigotas, o kaip tik tuo, regis, stengiasi įtikinti Janukovyčius, niekas netrukdo jam pasiųsti Azarovą velniop ir rytoj Vilniuje pasirašyti asociacijos sutartį. Juolab prezidento administracija patvirtino, kad Janukovyčius vis dėlto vyksta į viršūnių susitikimą.

O kam vykti, jei apskritai neketini pasirašyti sutarties? Vien tam, kad pabūtum pajuokos objektu?

Charkive šiandien įvyko neįprasta šventė - Julijos Tymošenko gimtadienis. Paaiškėjo, kad jai jau penkiasdešimt treji. Ligoninės, kurioje ji ir gydoma, ir kalinama, vartai papuošti gėlėmis, šūkiais, Ukrainos ir Europos vėliavomis. Tymošenko bendražygiai tiesiog prie vartų pastatė tribūną ir sveikino ją per garsiakalbius. Susirinko apie 500 žmonių, prie vartų jie atnešė milžinišką raudonų rožių širdį ant Europos simboliais papuoštos medinės platformos. Ant daugumos plakatų anksčiau įprastą šūkį „Laisvę Julijai!" dabar pakeitė šūkis „Laisvę Ukrainai!" Įėjimą į pačią ligoninę blokuoja milicija, o prieigas prie ligoninės vartų kontroliuoja autoinspekcija.

Nacionalinio technikos universiteto studentų kolona šiandien ėjo Pergalės prospektu į Maidaną. Iš paskos važiavo autobusas su berkutininkais. Studentai reikalavo, kad vietoj seminarų ir paskaitų jiems būtų leista dalyvauti mitinguose. Dauguma Vakarų Ukrainos aukštųjų mokyklų jau paskelbė „politines atostogas". Kijeve iki šiol tik Nacionalinio universiteto ir Mohylos akademijos studentams leidžiama eiti į demonstracijas, užuot lankius paskaitas. Be to, švietimo ministras Dmytro Tabačnikas šiandien pagrasino, kad mitinguose dalyvaujantys studentai negaus stipendijų.

Patys studentai Kijevo Maidane organizuoja kultūrinį gyvenimą. Jau susitarė dėl kino vakarų ir jaunųjų muzikantų koncertų, pastatė dėžę knygų ir žurnalų mainams. Jie prašo atnešti pirmiausia ukrainiečių rašytojų knygų ir ant kiekvienos knygos užrašyti: „Euromaidanui atminti." Taisyklė paprasta: nori paimti paskaityti knygą, padėk į dėžę kitą.

Pagaliau Putinas paskelbė, kuo „nupirko" Janukovyčių. Paaiškėjo, eilinį kartą pažadėjo nuleisti dujų kainą iki 270 dolerių už 1000 kubinių metrų, taip pat suteikti 15 milijardų dolerių kreditą palankiomis sąlygomis, kažkokių ekonominių lengvatų ir vėl - bendrą Antonovo lėktuvų gamybą. Kažkur apie tai jau girdėjau!

2013 m. LAPKRIČIO 28 d.

Ketvirtadienio vakaras. Prezidentas Janukovyčius išskrido į Vilnių, bet kol kas neaišku, ko jis vyksta į ES viršūnių susitikimą. Juolab jo šalininkai jau nešiojo po Kijevą „eurointegracijos" karstą, apvyniotą gėjų ir lesbiečių judėjimo vėliava. Mitinio ar veikiau virtualaus visuomeninio judėjimo „Ukrainskij vybor" organizuota antieuropinė kampanija jau vargina. Visoje šalyje iškabinėti plakatai ir reklamos skydai skelbia, kad pasirašius asociacijos sutartį su ES visi ukrainiečiai bemat taps homoseksualūs. Net metro kaskart eskalatoriumi pravažiuoji pro dešimtis tokių plakatų. Kijeve ši kampanija kelia juoką, bet bijau, kad naivūs žmonės šalies rytuose ar provincijoje gali patikėti, jog vienas iš ES reikalavimų Ukrainai, kurį reikia įvykdyti, kad būtų pasirašyta sutartis, - būtinybė visiems tapti homoseksualiems. Putinas šiandien vėl priminė, kad Ukrainos firmos ir bankai skolingi Rusijos bankams per 30 milijardų dolerių. Neskaitant valstybės skolos. Rusija tęsia prekybinius karus su Ukraina. Šiandien uždraudė ukrainietiško porceliano importą.

Dieną buvo šlapdriba. Sniegas krito ir bemaž tuoj pat tirpo. Į Maidaną atėjo apie 5000 studentų kolona. Vakarop į sceną pakilo populiarus roko dainininkas ir aktyvistas Slava Vakarčiukas ir paprašė susirinkusiųjų nenuleisti rankų, nenusiminti, net jei Janukovyčius rytoj Vilniuje nepasirašys asociacijos sutarties. Po savo trumpos kalbos jis jau buvo benueinąs nuo scenos, bet žmonės pradėjo šaukti: „Dainuok! Dainuok!" Ir jis sykiu su tūkstančiais į mitingą susirinkusiųjų be akompanimento sudainavo: „Kelkis, mano miela, kelkis!"

Prieš miegą mielai išgerčiau džino su tonikų. Džino namie yra, o toniko - ne. Vis dėlto šalis „nesikelia" taip, kaip sukilo prieš prezidento rinkimų rezultatų klastojimą 2004 m. Tai ne Oranžinės revoliucijos pakartojimas. Tai tiesiog nenoras palaidoti „europinę svajonę". Šalies pietuose ir rytuose tokios svajonės apskritai nėra. Doneckui ir Sevastopoliui Europa pernelyg tolima. O žvelgiant iš Lvivo ir Černivcų Europa daug arčiau. Todėl čia visuomenė kunkuliuoja, o rytuose - tyla.

2013 m. LAPKRIČIO 29 d.

Penktadienis. Ukraina pralaimėjo! Viršūnių susitikimas buvo sėkmingas Moldavijai, o mums - ne. Janukovyčius nieko nepasirašė. Kam jis apskritai skrido į Vilnių? Kad nusifotografuotų su Angela Merkel? Dabar Vakarų Ukrainą ir Kijevą apims depresija.

Kijeve vyksta naujas mitingas, tiksliau, Regionų partijos antimitingas. Šlovės aikštėje ir kitur stovi dešimtys autobusų. Iš Rytų Ukrainos ir ne tik iš jos suvežti žmonės, daugiausia valstybės tarnautojai, su Ukrainos vėliavomis leidžiasi žemyn į Europos aikštę, kur jau stovi scena, papuošta valdžios partijos mėgstamomis spalvomis - balta ir mėlyna. Mitingo pavadinimas — „Už Europą Ukrainoje". Taigi du svarbiausi šiandienos žodžiai viename sakinyje. Tačiau Maidanas nori Ukrainos Europoje, o čia atvirkščiai. Kalbėtojai visi kaip vienas tvirtina, kad Ukrainai per anksti eiti į Europą, ji dar mažutėlė, silpnutėlė, vargdienėlė. Kai paūgės ir praturtės taip, kad galės kaip lygi derėtis ir su Rusija, ir su Europa, tada ir nueis į Europą. Regionų partijos parlamentinės frakcijos pirmininkas Oleksandras Jefremovas pareiškia, kad visaip dar gali būti, kad Ukraina dar galės pasirašyti sutartį su Europa, gal net kitais metais, gal net gegužės mėnesį... Kalbėtojai tvirtina, kad Luhanske, Donecke, Charkive ir Zaporožėje buvo justi didžiulis Rusijos spaudimas, todėl būtina stabtelėti ir pagalvoti, būtina paskelbti eurointegracijos proceso pertrauką.

Barikadų pradžia 2013 gruodis

Mitingas sklandžiai perėjo į koncertą ir arbatos plastiko puodeliuose dalijimą.

O viršuje, prie Marijos rūmų, išsirikiavo „tituškų" kolonos - keli tūkstančiai žmonių, vilkinčių treningais. Norėdami suprasti, kas vyksta, ten link patraukė du „Viešosios televizijos" žurnalistai su kameromis. Gal dvidešimt žmonių užpuolė juos, sumušė, pargriovė ant žemės, sudaužė kameras, iškratė kišenes, atėmė USB atmintinę. Žurnalistai nuėjo ieškoti milicijos. Milicininkai patarė jiems „tituškas" „apeiti iš tolo" ir atsisakė kištis. Kiek vėliau, apie pusę septynių vakaro, grupė „tituškų" užpuolė Euromaidano protestuotojus. Užvirė muštynės. Kažkas mėtė žmonėms po kojomis dūminius sprogmenis. Staiga atsirado milicija, o „tituškos" dingo. Milicininkai su dujokaukėmis sudarė grandinę ir ėmė stumti protestuotojus link Nepriklausomybės paminklo. Kita tanki milicininkų grandinė išsirikiavo kitoje Kreščiatiko 16 pusėje, taigi perskėlė mitingą pusiau.

Vakare perjunginėjau televizijos kanalus, ieškodamas naujienų. Apie Maidaną nebuvo bemaž nieko. Užtat išgirdau pranešimą apie eilinę inkasatorių žmogžudystę Charkive. Jau šeštą kartą per pastaruosius keletą metų užpuolamas šarvuotas automobilis su pinigais. Yra žuvusiųjų, vyksta žudiko paieška, matyt, kaip ir ankstesniais atvejais, būsianti bevaisė. Vis dažniau pasigirsta balsų, kad inkasatorius Charkive užpuldinėjantys kriminaliniai nusikaltėliai atvyksta „į darbą" iš Rusijos, iki kurios nuo Charkivo mažiau nei 40 kilometrų.

2013 m. LAPKRIČIO 30 d.

Kadaise sovietinėje mokykloje per istorijos pamokas mokėmės apie Kruvinąjį Sekmadienį17. Dabar naujausioje Ukrainos istorijoje atsirado Kruvinasis Šeštadienis. Ankstų rytą, apie 4-ą valandą, ypatingieji milicijos daliniai surengė Maidano pogromą. Mobilusis ryšys buvo išjungtas. Protestuojančiųjų Maidane buvo keli šimtai. Mieguisti jie ne išsyk suprato, kas vyksta. Milicininkai pliekė visus be atrankos - ir studentus, ir pagyvenusius žmones. Bėgančiuosius vydavosi, pasiviję pargriaudavo ant asfalto ir toliau pliekė lazdomis. Grupę studentų ir studenčių suvarė į akligatvį ir apsupo. Jaunuoliai užgiedojo Ukrainos himną. Jie giedojo, o milicininkai juos daužė, grūdo į mašinas kaliniams ir vežė į milicijos nuovadas. Dalis protestuotojų pasileido bėgti aukštyn, į Sofijos ir Mykolo aikštes, jie bėgo greičiau už berkutininkus sunkia „riterių ginkluote". Tačiau šie vis tiek juos persekiojo. Protesto dalyviams sustojus Mykolo aikštėje, atskubėjęs nedidukas vienuolis pakvietė juos į vienuolyną. Vartai esą atrakinti, vienuolyno viršininkas leidęs. Per 100 protestuotojų, daugiausia jaunų žmonių, ten, Šv. Mykolo vienuolyne, ir pasislėpė. Jie užbarikadavo vartus iš vidaus. Rytą kijeviečiai nešė į vienuolyną šiltų drabužių, arbatos, maisto. Atėję milicijos karininkai mėgino patekti į vienuolyno teritoriją, bet nebuvo įleisti. Kijevo milicijos viršininkas paaiškino davęs įsakymą šturmuoti Maidaną, nes protestuotojai trukdę pastatyti naujametinę eglę. Kruvinojo Šeštadienio rezultatas -37 suimtieji, 35 sužeistieji įvairiose ligoninėse. Turbūt tai dar ne viskas. Dabar sudarinėjami dingusiųjų sąrašai. Sklinda gandai, kad Maidane būta ir žuvusiųjų, kuriuos milicija išvežė nežinia kur. Nuotaika mieste prislėgta. Gatvėse vien niūrūs veidai. Per televiziją pranešė, kad devintą protestų dieną milicijos pajėgos juos nutraukė. Šv. Mykolo vienuolyne esantys jaunuoliai sako neketiną skirstytis, po tokio šeštadienio jiems jau niekas nebaisu.

Dieną partijos „Svoboda" parlamentaras Ihoras Mirošničenka pareiškė, kad milicija įstengė išvaikyti Maidaną, nes ten nebuvo politikų. Mat demonstrantai paskelbę, kad protestai nepolitiniai. Taip, devynias dienas vykstantys pilietinės visuomenės protestai, kuriuose ne-dalyvauja bent jau opozicija, - šiaip ar taip, rekordas. Iš didžiųjų televizijos transliuotojų tik „1+1" parodė, kas įvyko iš tikrųjų, per jų žinias šmėkštelėjo ir siužetas apie opozicijos politikų apsilankymą pas protestuojančius studentus, radusius prieglobstį vienuolyne. Susitikimas su politikais ne itin nudžiugo studentus. Vienas jų paklausė: „O kodėl jūs nebuvote šiąnakt Maidane?"

Europa ir JAV pasmerkė žiaurų milicijos elgesį su demonstrantais. Ore tvyro audros nuojauta. Daug kas sakosi vakar užmigę Ukrainoje, o nubudę Baltarusijoje. Vis dėlto „Baltarusijai" čia nėra jokių šansų! Ukraina pernelyg įvairi ir per didelė, kad galėtų virsti diktatūra.

2013 m. GRUODŽIO 1 d.

Vakaras. Grįžau iš Maidano nelabai vėlai, apie 23-ią valandą. Regis, šiąnakt bus „valymai". Vakarop maidanininkai šturmavo Banko gatvę. Atvažiavo buldozeris, aplipęs aktyvistais, mojuojančiais Ukrainos vėliavomis. Buldozeris stumdė į šalis milicijos autobusus, užtverusius kelią link prezidento administracijos. „Berkutas" perėjo į kontrataką. Pasirodė Vitalijus Klyčko, ragino visus eiti į Maidaną, garsiai šaukė, kad tai provokacija, leisianti Janukovyčiui įvesti ypatingąją padėtį visoje šalyje. Niekas jo neklausė. Petro Porošenka irgi mėgino stabdyti prezidento administracijos puolimą, bet buvo tiesiog nustumtas į šalį. Galiausiai „Berkuto" žmonės puolė maidanininkus, nusiaubė Rašytojų sąjungos pastatą, į kurį užbėgo keletas žurnalistų. Išlaužę pirmo aukšto duris ir išdaužę langus, ištempė žurnalistus į gatvę ir ten toliau juos pliekė. Tarp „Berkuto" sumuštų žurnalistų - ukrainiečiai, lenkai, gruzinai. Jie rodė berkutininkams savo pažymėjimus manydami, kad tai pagelbės. Tačiau anie tiesiog atimdavo pažymėjimus ir keikdamiesi daužė žurnalistus dar smarkiau.

Instituto gatvėje dešimtys kruvinų aktyvistų. Kai kurie vedami gatve žemyn link Maidano. Maidane kyla didžiulės palapinės. Partijų „Svoboda" ir „Batkivščina" aktyvistai, Banko gatve nusileidę į Maidaną, užėmė Profsąjungų rūmus, išlaužė duris ir pasiūlė šiame pastate įrengti Maidano štabą. Kijevo milicijos viršininkas atsistatydino. Kariuomenės generolai pasmerkė „Berkuto" smurtą, Janukovyčiaus spaudos tarnyba irgi atsistatydino. Regis, valdžia „byra", tad visiškai tikėtina ypatingoji padėtis.

Septyniasdešimties automobilių su Euromaidano aktyvistais kolona nuvažiavo į Mežyhirją blokuoti Janukovyčiaus rezidencijos, bet milicija užkirto jiems kelią tradicine autobusų „barikada".

Ką tik gautas pranešimas, kad iš Charkivo į Kijevą keturiasdešimčia autobusų vežami vidaus pajėgų18 kursantai, taip pat gabenama kažkokia technika, įskaitant vandensvydžius.

Maidano dalyviai - tėvas ir sūnus Kuznecovai

Pagal naujausias „Pirmojo nacionalinio kanalo" žinias, Banko gatvėje buvo sužeisti 100 milicininkų. Keista, kaip trofėjinis revoliucionierių buldozeris galėjo pasiekti Banko gatvę? Ten buvę žurnalistai pasakoja, kad prezidento administraciją atakavę aktyvistai lozungus šūkavo ukrainietiškai, o tarpusavyje susišūkaudavo rusiškai. Porošenka taip pat pareiškė, kad tai - provokacija. Lucenka pranašauja revoliuciją. Revoliucija paskelbus ypatingąją padėtį? Vargu. Veikiau partizaninis karas prieš valstybės valdžią. Žmonės, netikintys, kad Maidanas privers valdžią nusileisti, vis dažniau prabyla būtent apie partizaninį karą.

2013 m. GRUODŽIO 2 d.

Pirmadienis. Maidanas tebėra. „Valymo" nebuvo. 14:30 susitikau su Gabi klasės auklėtoja Halyna Petrovna. Gėrėme arbatą „Prancūzų duoninėje" Jaroslavo pylimo gatvėje. Keista, kad auklėtoja užstoja Gabi, akivaizdžiai nenorinčią mokytis ir ieškančią dingsčių praleisti pamokas. Halyna Petrovna paprašė peržiūrėti mokyklos vakaro, skirto Taraso Ševčenkos 200-ų metų jubiliejui, scenarijų. Taip pat prašė įtikinti Gabi dalyvauti šiame vakare ir suvaidinti vieną poeto privataus gyvenimo heroję.

Nepasitvirtino gandai, kad parlamentarai masiškai palieka „valdžios partiją". Ina Bohoslovska gąsdina visus kalbomis apie tai, kad Putinas nori karo. Po Bohoslovskos skandalingų pasirodymų per politinius pokalbių šou labai sunku į ją žiūrėti rimtai. Regis, ji vienintelė dabar išstojo iš Regionų partijos. Tiesa, jos vyras partijoje liko.

Parlamentas pažadėjo rytoj aptarti galimą vyriausybės atsistatydinimą, o milicija nepatvirtino ministro pirmininko Azarovo vakarykščio pareiškimo, kad Kijevo milicijos viršininkas atsistatydino.

Lvive palaidota Lesia Gongadzė 19, taip ir nesulaukusi galimybės palaidoti 2000-aisiais nužudyto sūnaus kūno nukirsta galva. O Charkive laidojami banditų nušauti inkasatoriai. Janukovyčius pripažino, kad berkutininkai, pliekę prie prezidento administracijos protestų dalyvius ir žurnalistus, persistengė. Merijos administracija pareiškė neprašiusi milicijos pagalbos naujametinei eglei Nepriklausomybės aikštėje pastatyti. Donecke šiandien mėginta organizuoti mitingą Janukovyčiui paremti, paskui vis dėlto jis buvo atšauktas. Gal nepavyko pririnkti biudžetininkų, o gal savo žodį tarė tikrasis Donbaso šeimininkas, oligarchas Rinatas Achmetovas.

Charkive ir Dnipropetrovske „tituškos" mušė Euromaidano dalyvius. O Krymo parlamentas kreipėsi į Janukovyčių, reikalaudamas skelbti ypatingąją padėtį.

Maidanininkai paprašė Kijevo centre gyvenančių miestiečių leisti naudotis jų belaidžio interneto prieiga, kad atvykę aktyvistai galėtų naudotis internetu gatvėse. Kompiuteris mano darbo bute Volodymyro gatvėje rodo, kad keli kaimynai iš tikrųjų atvėrė prieigą prie interneto.

Vakarop į Kijevo Maidaną susirinko apie 20 tūkst. žmonių. O aš vykstu traukiniu į Podolės Kamenecą. Laukia susitikimai su studentais ir skaitytojais Kamenece, Užhorode ir Lvive.

2013 m. GRUODŽIO 3 d.

Antradienis. Saulėta vėsi diena. Kameneco kultūrininkas Slavko Poliatynčiukas pasitiko mane stotyje ir atvežė į viešbutį „Septynios dienos". Viešbučio vadybininkas ir šįsyk

Ne sykį stebino - humoras visur ir visada

leidžia pernakvoti nemokamai. Prie pat viešbučio - merija. Ant stogo plevėsuoja Europos vėliava su žvaigždutėmis mėlyname fone. Čia tarsi kita šalis. Aikštelėje priešais meriją, kurią supa parkas, stovi tuščia tribūna. Maidanas čia renkasi kasdien 14-ą valandą.

Kai po susitikimo su universiteto studentais atvažiavau čia, į aikštelę kaip tik traukė ilgos kolegijų ir institutų studentų kolonos, nešinos vėliavomis su mokymo įstaigų simbolika. Priėjo pora vietos politikų, patikrino, ar veikia mikrofonai ir stiprintuvai. Visiškai normali, taiki atmosfera. Aplink jokios milicijos.

O Kijeve šiandien parlamento pastatą saugo berkutininkai, šešiasdešimt autobusų. Pagrindinis įėjimas uždarytas. Aplink pastatą ir „Berkuto" dalinius, supančius jį glaudžia grandine, - keli tūkstančiai protestuotojų. Deputatai į parlamentą patenka požeminiu perėjimu iš Sodų gatvės, veikiausiai iš priešais parlamentą esančio pastato, kuriame posėdžiauja įvairūs komitetai. Įdomu būtų nusileisti į tuos požemius ir pažiūrėti, ar nėra ten ir „parlamentinių" koridorių, vedančių į prezidento administraciją, esančią mažiau nei už kilometro nuo parlamento, ar į Nacionalinį banką.

Ne sykį stebino - humoras visur ir visada.
Uždraudus nešioti šalmus, į gatves patraukė
minios su puodais ant galvos

Įdomu, kodėl deputatai nepasinaudojo šiuo koridoriumi prieš metus, kai parlamentą šturmavo Afganistano karo veteranai, kuriems jie ketino panaikinti lengvatas? Tąsyk parlamentarai išsisegė iš atlapų deputatų ženklelius ir bėgo per tarnybinius įėjimus kitoje pastato pusėje - apie požeminį išėjimą anksčiau apskritai neteko girdėti!

Azarovas parlamente pareiškė: dėl to, kad valstybės ižde nėra pinigų, kalti protestuojantys maidanininkai. Keista! Anksčiau jis visada sakydavo, kad kalti jo pirmtakai - Juščenka ir Tymošenko.

Milicija pradėjo kelti baudžiamąsias bylas automobilių žygio Euromaidanui paremti dalyviams. Todėl šįvakar apie 7-ą valandą žygio dalyviai renkasi Krantinės plente, prie paminklo Kijevo įkūrėjams. Kviečiami teisininkai, žmogaus teisių gynėjai ir žurnalistai. Aptarinės, kokiais būdais ginti savo teises teisme.

Tūkstančiai demonstrantų priešais prezidento administraciją šaukia: „Šalin zeką!", o buvęs „zekas" Janukovyčius su oficialiu vizitu išvyko į Kiniją ir ketina ten užtrukti iki gruodžio 6 d. Planuoja pasirašyti per dvidešimt sutarčių ir susitarimų. Matyt, kartu išskrido „kišeninių" Donecko verslininkų ir oligarchų delegacija, nes vizito metu vyks „kinų ir ukrainiečių verslo forumas", kuriame turėtų kalbėti ir Janukovyčius. Taigi, kol dega jo namai, jis vakarieniauja svečiuose ir kuria ateities planus!

Kijevo merijos valdininkai vis dar sielvartauja dėl pagrindinės sostinės eglės. Dabar ji paversta agitaciniu objektu, apklijuotu plakatais prieš prezidentą ir jo klaną. Merija žada kijeviečiams pasirūpinti, kad vietoj pagrindinės eglės kiekvienas miesto rajonas pastatytų po saviškę ir kad kijeviečiai turėtų kur švęsti. Kažkaip neprisimenu tokios „eglės" isterijos mieste kada nors anksčiau. Regionų partijos deputatai net apkaltino opoziciją ir Maidano aktyvistus, kad jie nori „pavogti iš vaikų Naujųjų metų šventę"!

Parlamento deputatai sužlugdė balsavimą dėl ministrų kabineto atsistatydinimo. Azarovas lieka! Vos paaiškėjo, kad Regionų partijos deputatai vėl nugalėjo, Azarovas paskelbė, kad jėga ne Maidano pusėje. Žinoma, kai toks parlamentas, kitaip negali būti. Šįryt išjungta stotis „TVi", sąžiningai nušvietusi protestus.

Matyt, speciali aparatūra iš tikrųjų fiksuoja visus Maidano kvadrate esančių mobiliųjų telefonų numerius. Šiandien protesto dalyvių mobiliuosius telefonus užplūdo keistos nežinomų siuntėjų „sveikinimo" žinutės: „Aš už taiką ir stabilumą! Už Naujuosius metus su naujametine egle ir Seneliu Šalčiu, be mitingų ir muštynių!"

Pusbrolis Vladas nusipirko naują SIM kortelę ir į Maidaną nešasi ją, o senąją palieka namie. Sako, taip jam patarė pažįstami iš saugumo tarnybos.

2013 m. GRUODŽIO 5 d.

Užhorodas. Vakar vakare Podolės Kamenece snigo. Slavko Poliatynčiukas palydėjo mane į autobusų stotį ir palaukė, kol mano autobusas pajudėjo. 9-ą valandą vakaro jau buvau Chmelnyckyje. Iki traukinio į Užhorodą buvo dar keturios valandos, porą valandų pasėdėjau kavinėje prie kompiuterio, paskui perėjau į traukinių stotį. Laukimo salėse sėdėjo ir miegojo gal dvidešimt žmonių, daugiausia pagyvenusių. Tarp jų - keletas benamių. Iš vienos salės į kitą lakstė dvylikmečiai trylikmečiai čigoniukai, matyt, dairydamiesi, iš ko galėtų ką nors nugvelbti. Keletą kartų pastebėjau, kad jie seka ir mane. Galiausiai įsėdau į traukinį, užsiropščiau ant viršutinio gulto ir bemat užmigau.

Užhorode mane pasitiko universiteto studentė Oksana. Nuvedė į kavinę netoli stoties. Paskui ten atvyko ir rašytojas, Užhorodo valstybinio universiteto dekanas Miša Roško, su juo aptarėme dienos planą. Rytinį susitikimą su studentais istorikais atšaukėme, nes rektorius suteikė studentams „politines atostogas", kad jie galėtų dalyvauti mitinguose. Miša Roško išsyk pasakė, kad studentai, gyvenantys kituose miestuose ir kaimuose, tuo pasinaudoję tiesiog išvažiavo namo. Tačiau susitikimas su Užhorodo privataus universiteto filologijos studentais įvyko, taip pat ir mano paskaita miesto bibliotekoje.

Maidanas nebuvo grupelė žmonių, surengusių perversmą. "Liaudies večė" rinkosi dažnai

Aikštėje miesto centre žmonių buvo nedaug, stovėjo Karpatų Augustino Vološino universiteto studentai, taigi iš miesto išvažiavo ne visi. Buvo ir Teologijos akademijos studentų su transparantais. Oratoriai kalbėjo griežtai ir nerišliai, kiekvienas baigdavo žodžiais: „Bandų het'!"20

Kijeve protestuotojai piketavo prie Generalinės prokuratūros, reikalaudami paleisti suimtuosius. Kalbama, kad vienam iš milicijos sumuštų ir suimtų žmonių tiesiog išmušta akis ir ją reikia skubiai operuoti. Priešais prokuratūrą demonstrantai pastatė dvi palapines ir žada nesitraukti tol, kol suimtieji nebus paleisti. Vidaus reikalų ministerija pareiškė, kad milicija nuo šiol nemuš demonstrantų. Pats ministras Zacharčenka atsistatydinti neketina, bet žada atlikti vidinį tyrimą. Kol kas iškeltos 3 bylos milicininkams už tarnybinių įgaliojimų viršijimą ir 64 baudžiamosios bylos protesto dalyviams. Neblogas santykis!

Kijeve pardavinėjami lipdukai su Europos Sąjungos vėliava ukrainietiškiems automobilių numeriams. Autoinspekcija jau įspėjo, kad už tokius lipdukus bus skiriamos baudos, nes jie trukdą išsyk nustatyti automobilio numerį. Dabar visi autoinspektoriai Kijeve pirmiausia žiūri į pravažiuojančių automobilių numerius.

Ruslana 21 nuo Maidano scenos paskelbė susideginsianti, jei valdžia nepaisys protestuotojų ir nepasirašys asociacijos sutarties. Protestai kituose miestuose irgi smarkėja. Žinoma, išskyrus Rytų Ukrainos miestus.

2013 m. GRUODŽIO 6 d.

6:30 ryto atvykau į Lvivą. Miestas pasitiko snygiumi. Plikšala ir sniegas Lvivo gatvėse sutrukdė Oksanai Prochorec 22 laiku atvykti prie traukinio. Bet ji pavėlavo gal tik penkias minutes. Užvažiavome pas ją, išgėrėme arbatos ir papusryčiavome. Diena prabėgo greitai. Nors ir sninga, Maidanas čia aktyvus, miesto pagrindinėje aikštėje daug žmonių. Dauguma dalyvių - studentai ir „Svobodos" šalininkai.

Ukrainiečiai jau suaukojo pusę milijono grivinų visuomeninei interneto televizijai. Artimiausiomis dienomis „5 kanalas" ir „TVi" apskritai gali būti išjungti.

Aiškėja, kad Janukovyčius namo nenori. Užuot parskridęs į Kijevą, nusileido Sočyje ir geria arbatą su Putinu. Apie oficialios kelionės į Kiniją rezultatus girdėti tik gandai, jokios konkrečios informacijos nėra. Kalbama, kad jis susitarė išnuomoti Kinijai žemes Ukrainos pietuose. Tačiau tokie gandai sklandė jau prieš metus - sykiu su šnekomis, kad Janukovyčius susitarė su Kinija apie dešimčių tūkstančių kinų perkėlimą į Krymą.

Vakare paaiškėjo, kad Janukovyčius net ir iš Sočio nenori skristi į Kijevą, lyg ir mėgina vykti oficialaus vizito į Maltą. Paskui atėjo pranešimas, kad Maltos vyriausybė atsisakė jį priimti ir jis vis dėlto pasuko namo.

Protesto dalyviai daugiau nei 300 automobilių išvyko jo pasitikti į Boryspilio oro uostą.

2013 m. GRUODŽIO 7 d.

Iš stoties parvažiavau namo apie aštuntą ryto. Nieko nepažadinau. Šiandien Antono gimtadienis — jam jau vienuolika!

13-ą valandą susirinko Antono draugai ir bendraklasiai, ir visi metro nuvažiavome į Hydroparką 23. Gana greitai suradome dažasvydžio klubą „Planeta", ten gavome specialią įrangą, apsaugines kaukes ir žymeklius. Pasiskirstėme į dvi komandas - „žaliuosius" ir „mėlynuosius". Užsiri-šome žalias arba mėlynas kaklaskares ir bemaž dvi valandas su daugybe pertraukų kovojome, šaudėmės dažų rutuliukais. Lauke buvo šalta. Per pertraukas užeidavome pasišildyti į klubo pastatą, gėrėme kakavą iš kavos automatų. Iššaudę visus rutuliukus ir baigę mūšį, grįžome namo valgyti picos. Šventė baigėsi 7-ą valandą, visi buvo patenkinti, ypač sukaktuvininkas. Tik vienas Antono bendraklasis atrodė kiek nuliūdęs: Hydroparke jis blogai užsidėjo kaukę ir per pirmą „mūšį" dažų rutuliukas pataikė jam į lupą. Daugiau kautis jis nebenorėjo. Klubo darbuotojai nusivedė jį į šaudyklą, jis nurimo ir šaudė ten į tuščias alaus skardines.

Šiandien milicija ir „Berkutas" itin sustiprino televizijos bokšto ir televizijos kanalų kontrolę Mečnikovo gatvėje. Maidano aktyvistai irgi žada ten eiti - lyg ir protestuoti prieš vyriausybės informacinę politiką (iš tikrųjų didieji televizijos kanalai nieko nepraneša apie protestus), lyg ir blokuoti kanalų darbo.

Suimtas judėjimo „Dorožnyj kontrol"24 aktyvistas Andrijus Dzyndzia. Čerkasuose muštynės tarp Euromaidano šalininkų ir milicijos. Pagaliau ir Donecke žmonės išėjo į gatves protestuoti prieš vyriausybę. Daug kas mano, kad Janukovyčius jau pasirašė sutartį su Putinu dėl Ukrainos stojimo į Muitų Sąjungą. Tačiau vakare kažkas iš Rusijos vyriausybės pasakė, kad tokios sutarties nebuvo ir kad per vakarykštį Putino ir Janukovyčiaus susitikimą Sočyje apskritai nekalbėta apie Ukrainos stojimą Muitų Sąjungą. Sunku tuo patikėti.

[...]

2014 m. SAUSIO 16 d.

Dulkia lietutis. Pasiūliau Lizai iš mokyklos važiuoti pas mamą Rają, o paskui į baldų parduotuvę Okružna g. 4 ir nusipirkti vieną iš dviejų kavos stalelių, prieš savaitę mums labai patikusių. Liza iš pradžių sutiko, bet paskui atsisakė ir pasiūlė neskubėti. Paskambino mūsų senas draugas, finansų specialistas Jura Blaščiukas. Jiedu su žmona Alisa parskridę iš Lietuvos, atvežę man gabalą ožkos šorio. Pasakė užvešią apie 11-ą valandą ryto.

Gaila, nebusiu namie, mat pažadėjau užsukti pas tėvus ir nuvežti juos į du bankus pasiimti palūkanų ir pratęsti taupymo indėlio sutarties. Pirmiausia nuvažiavome į Lehbanką, ten gana greitai viską sutvarkėme. Tačiau antrame banke, kuriame, kaip paaiškėjo, tėvas padėjęs daugiau nei 100 tūkst. grivinų (10 tūkst. eurų), laukė didelis nemalonumas: bankas laikinai neišduoda pinigų. Prie jo stoviniavo apie 30 žmonių, svarstančių, kur dabar eiti skųstis. Mano 87-erių tėvas jau įprato dėti pinigus į smulkius, įtartinus, dideles palūkanas žadančius bankus ir juos prarasti. Taip nutiko bene penkis kartus, vis tiek gautą pensiją jis kaskart skubiai neša į kokį nors nemokamų skelbimų laikraštyje reklamuojamą banką.

2014 m. SAUSIO 17 d.

Janukovyčius pasirašė įstatymus, nubalsuotus Regionų partijos deputatų rankomis. Dabar šis niekieno neskaičiuojamų rankų kėlimo cirkas „įteisintas". Nuo šiol bus linksma kaip Maskvoje: gatvėje nevalia bus „susiburti" daugiau nei trims žmonėms, mobiliojo telefono SIM kortelę galėsi nusipirkti tik pateikęs pasą su registracijos vieta ir t. t. Be šių idiotiškų įstatymų, jis pasirašė dar ir šiųmetį biudžetą! Armijai skirta tik 40 proc. įprastinio finansavimo, užtat milicijai, prokuratūrai ir teisėjams -80 proc. daugiau.

Kryme Rusijos patriotai sudaužė paminklą Krymo totoriams, tapusiems stalininių deportacijų aukomis. Charkivą užvertė sniegas, dabar per sniegą su Ukrainos vėliavomis važiuoja Velomaidano 46 dalyviai.

Norėčiau toliau dirbti ties „lietuviškuoju romanu". Mintys ateina, bet nepajėgiu susikaupti darbui. Visą laiką traukia kažkur eiti, o kad niekur neitum, įsijungi kompiuterį, patikrini internete naujausias žinias arba žiuri tiesioginę transliaciją iš Maidano ar Hruševskio gatvės.

2014 m. SAUSIO 19 d.

Viešpaties krikšto diena. Šiandien 11-ą valandą ryto rašytojai ir leidėjai vėl paniro į šaltus Dniepro vandenis mūsų senojoje vietoje Hydroparke, ant kranto priešais Pečiorų Lavros vienuolyną. Gaila, šįsyk negalėjau dalyvauti.

Hruševskio gatvėje - savas „krikštas". Ten susirinko per 10 tūkst. protestuotojų, bet berkutininkų ir milicininkų irgi kur kas daugiau nei vakar. Milicija atsivežė galingą vandensvydį ir pradėjo laistyti protestuotojus vandeniu, kad šie pasitrauktų nuo barikadų. Lauke -7 °C. Kiaurai peršlapę protestuotojai šaukė: „Vandens krikštas! Vandens krikštas!" Štai jums ir Viešpaties krikštas 2014-aisiais - švęstas vanduo pristatomas tiesiai į barikadas.

2014 m. SAUSIO 21d.

Karas tęsiasi, bet, manau, jis jau neilgai truks. Iš tikrųjų kokia prasmė kovoti su milicija, jei nėra vieningos politinės protestų vadovybės ir vieningų politinių reikalavimų? Tiesiog išgiežiama neapykanta Janukovyčiui ir jo Regionų partijai, visiems šiems korumpuotiems niekšams. Bet paskui prasidės valstybės kerštas, atsiras suimtųjų, kurie laikys save politiniais kaliniais ir išties taps režimo aukomis. Jų giminaičiai ir vaikai „formuos" režimo aukų bendruomenę. Neapykanta augs, daugės atsitiktinių suėmimų ir ilgų įkalinimų. Opozicijos politikai iki šiol nepasiūlė tautai bendros idėjos, bent ja tai tautos daliai, kuri buvo pasirengusi juos palaikyti. Ar galbūt atvirkščiai: politikai turėjo palaikyti tautos dalį. Tačiau neįstengė, nes neapsisprendė, ar visiems jiems pakeliui ir ar pakeliui su tauta. Kiekvienas jų turi savo tikslą. Dažnai tas tikslas anaiptol ne „valstybinis", o savas „asmeninis".

2014 m. SAUSIO 22 d.

Pirmos mirtys Hruševskio gatvėje. Kodėl manęs tai nenustebino? Kodėl tai, kas anksčiau būtų atrodę neįmanoma ar beprotiška, dabar atrodo logiška ir normalu? Mes visi išprotėjome. Nežinau, kas yra „normalu". Normalu - nekęsti savo šalies prezidento, kuris nesugeba be klaidų rašyti, nė velnio neišmano ir, regis, niekur ir niekada nesimokė. Nebent dusyk kalėdamas jaunystėje. Tai yra toks prezidentas kaip Janukovyčius negali būti „norma". Taigi normalu jo nekęsti ir nepripažinti. Protestai - tiesmukiausia nepripažinimo ir nemėgimo forma. Tai irgi normalu. Politiškai puolama valdžia arba reaguoja, arba ignoruoja puolimą. Kai valdžios, tai yra policijos, link lekia akmenys ir Molotovo kokteiliai, ji atsako lazdomis. Tai irgi normalu? Graikijoje - taip. Vokietijoje irgi. Tačiau kažkodėl žmogus su

Serhijus Nihojanas - pirmasis žuvęs

kriminaline praeitimi ten negali būti prezidentas! Pirma mūsų vidinės „intifados" auka tapo Serhijus Nihojanas, dvidešimtmetis armėnas, Ukrainos pilietis iš Dnipropetrovsko srities, ant barikadų deklamavęs Taraso Ševčenkos eiles. Kaipgi dabar darbuotis prie romano apie Lietuvą ir lietuvius, kai penkių minučių atstumu nuo buto, kuriame sėdžiu prie kompiuterio, milicija nuožmiai kovoja su tauta, su radikaliaisiais romantikais, vis tiek nenugalėsiančiais „Berkuto", o jei ir nugalėtų, ką daryti toliau?

Dievo pamiršta šalis. Virš jos - dūmai. Po dūmais vyksta valdžios dalybos. Banditai ir revoliucionieriai. Revoliucionieriai ateityje dar gali pasidaryti banditais. Banditai jau vargu ar eis į revoliucionierius.

Paaiškėjo, kad antroji šiandienos auka - Baltarusijos pilietis. Be to, miške netoli Boryspilio, kur buvo nuvežtas ir sumuštas aktyvistas Ihoras Lucenka, rastas lavonas su kankinimų žymėmis. Kyla įtarimas, kad tai vyras, kurį drauge su Ihoru iš ligoninės pagrobė civiliniais drabužiais vilkintys vyrai. Įdomu, ar toje ligoninėje yra vaizdo kameros? Ar išliko šio nusikaltimo įrašas?

Ką tik paskambino Petia Chazynas. Pasakė, kad jo namo kieme Tereščenkivska gatvėje milicija, o iš greta esančių Vakarų ir Rytų meno ir Rusų meno muziejų evakuojami darbuotojai ir lankytojai. Matyt, ruošiamasi išvaikyti Maidaną, šįsyk visai rimtai. Paskambino Liza, pasakė, kad milicija įsakė baigti užsiėmimus ir skubiai paleisti studentus namo. Patiems dėstytojams irgi liepė eiti namo. Ji nuėjusi į metro, bet metro neveikiąs. Tad einanti pėsčiomis Andriejaus nuokalne.

2014 m. SAUSIO 23 d.

Berkuto kariai išrengė nuogai sučiuptą Michailą Gavriliuką.
Lauke buvo -10 laipsnių šalčio.
Milicininkas, išplatinęs vaizdo įrašą,
rytojaus dieną pabėgo į užsienį

Maidanas tebėra. Matyt, Janukovyčius paskutinę akimirką pabūgo kraujo. Dabar visa Ukraina žiūri vaizdo įrašą „YouTube'e", kaip Hruševskio gatvėje milicininkai išrengė nuogai protestų dalyvį kazoką, pagal išvaizdą ir šukuoseną veikiausiai tiesiog vieno iš istorinių klubų narį. Ministras Zacharčenka atsiprašė dėl milicijos elgesio ir pripažino, kad tokie veiksmai „civilizuotoje valstybėje neleistini". Pažadėjo nubausti kaltuosius. Matyt, nubaus taip pat, kaip Janukovyčius nubaudė pripažintus kaltais dėl studentų išvaikymo naktį iš lapkričio 29-osios į 30-ąją. Taigi niekaip.

2014 m. SAUSIO 24 d.

Šalta saulėta diena. Tokiu oru laimingos praeities prisiminimai lengvai susipina su mintimis apie pavojingą dabartį. Gyvenant stabilioje šalyje sunku prisiminti, kas tau ir tavo šaliai nutiko prieš dešimt ar dvidešimt metų. Gali prisiminti, kada ėmei banko paskolą namui, kurią iki šiol moki. Arba kada pirkai paskutinį automobilį, kurį jau būtų pravartu pakeisti į naują. Gali prisiminti pernykštes atostogas Ibisoje ir atostogas prieš trejus metus. Palyginti mochito kainas Ibisos baruose įvairiais laikais. Nors tai ne itin prasminga. Šiaip ar taip, mochito kasmet brangs, kaip ir visa kita. Ukrainoje daug paprasčiau su prisiminimais - ir asmeniniais, ir susijusiais su valstybe. Laikas čia, regis, lekia kur kas greičiau, dramatiškiau. Mums nutinkančios istorijos kartais painesnės už populiaraus amerikiečių filmo siužetą.

Kadaise žodis „centras" man buvo tiesiog magiškas. Vaikystėje įsivaizdavau, kad „centro" centre turėtų stovėti apskritas stalas, prie kurio sėdėtų geriausi pasaulio žmonės. Ir jie būtinai turėtų būti mano draugai ir svečiai. Dabar sėdžiu ir rašau šias eilutes prie apskrito stalo pačiame Kijevo centre. Greta stovi paprastas rašomasis stalas, visai patogus, sėdėdamas prie jo parašiau daugybę įvairių romanų skyrių, daug esė ir straipsnių. Tačiau ateina metas, ir vėl persėdu prie apskrito stalo. Tik dabar suvokiau, kad paskutinį kartą prie jo persikrausčiau prieš tris mėnesius. Gal dėl to, kad rašomasis stalas visas užverstas rankraščiais, popieriais, sutartimis ir t. t.? O gal dėl to, kad jau anuomet prasidėjo nerimastingas didžiųjų permainų laukimo metas. Labiau tikėtina antroji priežastis. Apskritas stalas pats savaime ramina. Jis primena man keturiasdešimties metų senumo fantazijas - kad prie apskrito stalo turi sėdėti geriausi žmonijos atstovai. O už kampuotų rašomųjų stalų sovietiniuose filmuose visada sėdėdavo komunistai, kagėbistai ir kiti žiaurios sovietinės praeities atstovai.

Jaunystėje gyvenau Kijevo pakraštyje ir svajojau apie gyvenimą centre, prie Sofijos soboro, Aukso vartų ir Andriejaus nuokalnės, kur per pilietinį 1918-1921 m. karą 13-ame name gyveno ir dirbo vienas iš mano mylimų rašytojų Michailas Bulgakovas. Svajonė pamažu pildėsi. Subyrėjus Sovietų Sąjungai mudu su žmona iš pradžių nusipirkome vieno kambario butą Sofijos aikštėje. Daug vėliau, pasilikę vieno kambario butą kaip darbo kabinetą, visai greta, už Sofijos soboro, įsigijome kitą butą toje gatvėje, kurioje kadaise gyveno Bulgakovo tėvai ir kur jis gimė. Nuo „darbinio" buto iki Maidano pėsčiomis einu tris minutes, nuo kito buto - penkias. Esu vienas iš daugybės tūkstančių žmonių, gyvenančių centre, aplink Maidaną. Esu tikras, kad pažiūrėjus televizijos žinias ne vienam atrodo, jog Kijeve vyksta karas. Bičiuliai iš Didžiosios Britanijos ir Kanados rašo man nervingus elektroninius laiškus ir siūlo kraustytis pas juos, kol vyksta karas. Juolab turime tris vaikus. Į vieną tokį laišką žmona atsakė: „Ačiū. Bet čia įdomiau." Ukraina - pernelyg „įdomi" šalis. Viena vertus, vaikštinėti naktį po Kijevą dažniausiai saugiau nei po Londoną ar Paryžių. Antra vertus, niekada nežinai, kas gali nutikti rytoj. Štai ir dabar ne tik nenutuokiu, ką atneš rytojus, bet ir nežinau, kuo baigsis ši diena.

Kaimynai veda vaikus į mokyklą, esančią 30 metrų nuo išorinių, „taikiųjų", barikadų. Kas rytą šimtai tėvų atveda savo mažylius Prorizna gatvę, besileidžiančia į Kreščiatiką. Po Nepriklausomybės aikšte - požeminis dviejų aukštų prekybos centras, jame yra ir kelios kavinės, ir maisto, ir juvelyrinių dirbinių parduotuvės, ir net bankų filialai. Visos šios parduotuvės, kavinės ir bankai normaliai dirba, taip pat ir bene dešimt kavinių pačioje aikštėje. Greta veikia centrinis paštas, į jį galima užeiti sušilti. Gyvenimas tęsiasi. Tik dabar Maidano scenoje negroja roko muzikantai. Mano draugai, daug laiko praleidžiantys Maidane, skundžiasi, kad visos Ukrainos roko grupės pasirodė čia jau po tris kartus. Nuo scenos pasisakė ir poetai, ir gydytojai, ir politikai. Dabar norinčių pasisakyti ne taip daug. Dažniausiai tai bemaž profesionalūs revoliucionieriai, išėję „Euromaidano mokyklą". Ant scenos ekrano rodomos nepriklausomų televizijos kanalų žinios, kartais kalba svečiai iš užsienio. Kai vakar stovėjau priešais sceną po dokumentinio filmo apie Viačeslavą Čornovolą, vieną pirmųjų Ukrainos demokratinio judėjimo vadovų, 10-ajame dešimtmetyje prieš pat prezidento rinkimus keistomis aplinkybėmis žuvusį autoavarijoje, kalbėjo vienas Lenkijos „Solidarumo" veteranas. Kalbėjo lenkiškai. Jo godžiai klausėsi daugiau nei

Maidaną šturmo metu apgaubė juodi
debesys nuo deginamų padangų

tūkstantis žmonių. Klausėsi stovėdami 10 °C šaltyje. Stovėjau šalia palapinės, prie kurios buvo pritvirtinta lentelė su mažučio Voluinės kaimelio pavadinimu. Iš geležinio vamzdžio, įstatyto į brezente išpjautą skylę, vertėsi dūmai. Didžiulėje kareiviškoje palapinėje geležinėje krosnelėje degė malkos. Iš palapinės išėjo žilas gal 60-ies metų vyras, nesiskutęs, apsivilkęs šiltu vatiniu švarku ir žaliomis vatinėmis kelnėmis. Pastovėjo klausydamasis svečio iš Lenkijos, atsiduso ir grįžo į palapinę. Sunku įsivaizduoti, kiek kalbų jis jau išklausė Euromaidane. Čia jau yra ir „nuolatinių gyventojų". Kai kurie atvyko iš Galicijos ar Voluinės prieš du mėnesius, po to, kai, Janukovyčiui atsisakius pasirašyti asociacijos su ES sutartį, specialieji milicijos daliniai žiauriai nuslopino pirmus studentų protestus. Anuomet žodžio „žiauriai" reikšmė buvo kita, švelnesnė nei dabar. Šiandienos požiūriu, pernykštė romantiškai nusiteikusių studentų ataka naktį iš lapkričio 29-osios į 30-ąją atrodo kaip Ukrainos valdžios atstovų kvailumo apraiška. Tai, kas vyko nuo šių metų sausio, panašiau į nusikaltimą nei į kvailumą. Vakar vakare kartu su šimtais kitų žmonių ramiai nuėjau nuo Maidano iki Europos aikštės, iš kurios link vyriausybės pastato ir parlamento vedanti Hruševskio gatvė užtverta protestuotojų barikadomis ir milicijos specialiųjų dalinių bei vidaus pajėgų karių gynybos linija. Prieš keletą dienų vyriausybės „gynybos linija" buvo sustiprinta skersai sustatytais autobusais ir sunkvežimiais. Protestuotojai sudegino šią techniką - vakar vakare jos jau nebuvo. Tačiau kiekvieną artimiausių namų tarpuvartę blokuoja karinės mašinos. Šiuose namuose tebegyvena kijeviečiai. Norėčiau tikėti, kad dar nė vienas iš jų nenukentėjo, eidamas namo pro demonstrantus ir specialiųjų dalinių karius. Tačiau šito nežinau, kaip nežinau nužudytų ir sužeistų demonstrantų skaičiaus. Manau, kol kas to nežino niekas. Vyriausybės pajėgų pusėje kovoja ir kažin kokie žmonės civiliniais drabužiais, kurie šaudo į demonstrantus ne guminėmis, o tikromis kulkomis. Iš viršaus, nuo Hruševskio gatvės namų stogų, iš tos pusės, kurią saugo milicija, ne tik į demonstrantus, bet ir į žurnalistus ir spaudos fotografus šaudo snaiperiai - ir taikosi į akis. Dėl šių snaiperių regos invalidais jau tapo per dvidešimt demonstrantų ir penki žurnalistai. Kai ėjau ten vakar vakare, atmosfera buvo rami. Moterys ir vyrai, merginos ir vaikinai kastuvais gremžė nuo kelio sniegą ir pylė į maišus, o maišus tempė prie barikadų, kad jos būtų dar aukštesnės ir patikimesnės. Kiti demonstrantai ar tiesiog jiems prijaučiantieji nešiojo senas padangas nakties laužams. O iš viršaus, kur stovi kareiviai ir specialieji daliniai, žemyn teka vanduo. Kliokia jau kelinta diena, nuo tada, kai prie ugniagesių vandens čiaupo buvo prijungtas vandensvydis. Vanduo jau pavertė priešiškas puses skiriantį netašytų akmenų grindinį čiuožykla ir dabar tvarkinga vaga kliokia žemyn. Protestuotojai savo teritorijoje sniego maišais nukreipė vandens srovę į Europos aikštės centrą, kur jis pasklinda ir bemat sušąla. Paskui jie kastuvais krauna ledą į maišus ir tempia prie barikadų. Kiekvienas naujas ledo ar sukietėjusio sniego maišų sluoksnis padaro barikadą patikimesnę. Ore tebetvyro praėjusią naktį degintų padangų kvapas. Tačiau jau nedvokia dujomis, kurias milicija panaudojo prieš dvi naktis. Tęsiasi normalus Kijevo vakaras. Paskui atėjo kita diena. Pasigirdo naujienų apie ką tik įvykusį prezidento susitikimą su opozicijos lyderiais. Vienam iš jų, Arsenijui Jaceniukui, Janukovyčius pasiūlė ministro pirmininko postą, kitam, Vitalijui Klyčko, - viceministro „humanitariniams reikalams" postą. Trečiajam opozicijos lyderiui, radikalios nacionalistinės partijos „Svoboda" pirmininkui Olehui Tiahnybokui, prezidentas nepasiūlė nieko. Net ir 68-ąją protestų dieną valdžia tebemėgina sukiršyti opozicijos lyderius tarpusavyje. Jaceniukas ir Klyčko prezidento pasiūlymo nepriėmė, bet ir neatsisakė. Nors aišku, kad jie nesutiks, nes priimti šiuos siūlymus reikštų stoti prezidento Janukovyčiaus, su kuriuo jie kovoja, tarnybon. Vis dėlto pagrindinė problema dabar visai kita. Tik iš dalies svarbu, ar Janukovyčius ir opozicijos lyderiai atras kompromisą. Juk 90 proc. protestuotojų nemano, kad opozicijos lyderiai atstovauja jų interesams. O tai reiškia, kad opozicijos lyderiai nepajėgūs paskatinti juos nutraukti protestus. Tik Janukovyčius gali nuraminti šalį, viešai paskelbdamas pirmalaikius prezidento rinkimus. Tačiau jis neskuba to daryti, mat žino, kad jį remia milicija, teismai ir armija. Taip pat neskuba skelbti ypatingosios padėties, nors paskutinis grasinimas ją įvesti nuskambėjo šiandien, protestuotojams užėmus Teisingumo ministeriją. Paskui demonstrantai savanoriškai paliko pastatą. Virš miesto tvyro įtampos kupina tyla. Antradienį, sausio 28 d., paskelbtas neeilinis Ukrainos parlamento posėdis. Jo rezultatai lems artimiausią šalies ateitį. Ar galbūt tik man taip atrodo, o iš tikrųjų Ukrainos parlamento posėdis gali apsiriboti paskirdamas kito posėdžio datą? Tai panašiau į tikrovę.

Žinoma, negalima pamiršti ir tos Ukrainos, kuri nenusiteikusi prieš dabartinę šalies valdžią. Kokiu mastu ji iš tikrųjų nenusiteikusi prieš, sunku suprasti. Tačiau Donbasas tebegyvena savo gyvenimą. Ten visada vyravo griežta santykių hierarchija ir niekas niekada neprotestavo prieš valdžią. Ten gyvena milijonai žmonių, dirbančių gamyklose ir šachtose ir manančių, kad jie savo darbu maitina visą likusią Ukrainą. Jiems įteigta, kad būtent jie yra pats „teisingiausias" ukrainiečių tipas. Jie gerbia valdžią, dirba savo darbą ir nesikiša į politiką. Galbūt kaip tik todėl ten iš tikrųjų nebūna savanoriškų politinių demonstracijų. Donbaso gyventojai žiūri Rusijos televiziją ir Rusijos žinias. Jie kalba rusiškai ir visus Vakarų Ukrainos gyventojus laiko nacionalistais ir fašistais. Iki 2010-ųjų dauguma jų mylėjo Rusiją ir Putiną. Tai jie išrinko Janukovyčių prezidentu. Mat jis yra vienas jų. Mat jo, kaip ir daugumos Donbaso gyventojų, buvo sunki vaikystė. Mat jis buvo Donecko srities gubernatorius, tvirtai suėmęs į rankas visą sritį. Donbaso gyventojams jis kažkuo priminė Staliną, tiksliau, vieną mitinį Stalino apibūdinimą - „griežtas, bet teisingas".

„Kartą vietos žurnalistas atėjo pas gubernatorių Janukovyčių interviu. Ilgai klausinėjo gubernatoriaus apie jo gyvenimą ir darbą. Tačiau staiga pats Janukovyčius paklausė žurnalisto: „Kodėl jūs toks išblyškęs?" Žurnalistas nustebo, bet bemat paaiškino blogai miegąs, nes motina sunkiai serganti ir jam nuolat reikia ieškoti galimybės uždirbti pinigų vaistams. Po interviu išėjęs į prieškambarį žurnalistas nusikabino savo apsiaustą. Apsivilko, sukišo rankas į kišenes ir staiga užčiuopė voką. Jau gatvėje ištraukė voką iš kišenės ir pažvelgė vidun. Jame rado 1000 dolerių šimtinėmis. „Mamos vaistams, - iškart suprato jis, su šiluma ir dėkingumu galvodamas apie Janukovyčių." Šią istoriją pateikiau kabutėse, nes nežinau, ar tai tiesa. Ji išniro 2004-aisiais, prieš prezidento rinkimus, pamažu peraugusius į Oranžinę revoliuciją. Užsienio žurnalistai manęs dažnai klausinėja apie dviejų Ukrainų - Rytų ir Vakarų - egzistavimą. Taip, Vakarų Ukraina visada skyrėsi nuo Centrinės ir Rytų Ukrainos. Vakarų Ukraina įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį pagal 1939 m. Molotovo-Ribbentropo paktą, bet iš tikrųjų Sovietų Ukrainos dalimi tapo tik po Antrojo pasaulinio karo. Iki 7-ojo dešimtmečio pradžios Vakarų Ukrainoje vyko partizaninis karas prieš komunistus, NKVD dalinius ir sovietų valdžios atstovus. Per šį karą abiejose pusėse žuvo tūkstančiai žmonių. Dešimtys tūkstančių buvo suimti. Šios kovos atmintis ne tik iki šiol gyva, bet ir visiškai legalizuota Vakarų Ukrainoje. Gatvės ir aikštės pavadintos anuometinių kovotojų prieš sovietų valdžią vardais. Lvivo srities mieste Stryjuje atidarytas Stepano Banderos šeimos muziejus. Lvive įkurtas muziejus „Kalėjimas Lonckio gatvėje", ten galima apsilankyti NKVD-KGB kamerose, kuriose kalėjo tūkstančiai kovotojų prieš komunizmą. Pasipriešinimo komunizmui dvasia Vakarų Ukrainoje tebėra labai stipri. Šiandien tai priešinimosi bet kokiai diktatūrai dvasia. Įdomu tai, kad per pastaruosius dvidešimt metų Vakarų Ukrainos dvasia pasiekė ir sostinę Kijevą, ir kitus centrinius šalies regionus. O Rytų Ukrainos sienos per šį dvidešimtmetį išliko. Rytų regiono pagrindą sudaro dvi tankiausiai gyvenamos „šachtininkų" sritys - Donecko ir Luhansko.

Dnipropetrovsko, Charkivo ir Zaporožės sritis galima vadinti Rytų regiono „tęsiniu", bet Regionų partija ten jau nėra tokia visagalė, o žmonės labiau myli laisvę.

2014 m. SAUSIO 26 d.

Lazarivka. Saulė virš sniego. O mintys tokios: mirtis ne-mėgsta vienatvės. Tik prezidentams įprasta vienatvė. Žmonės, turintys genetinę vergo atmintį, svajoja tapti vergvaldžiais. Žmonės, turintys genetinę laisvo žmogaus atmintį, svajoja apie visų laisvę.

2014 m. SAUSIO 27 d.

Pirmadienis. -16 °C, saulė, tyla. Nuvežiau vaikus į mokyklą, užėjau į revoliuciją. Praėjau pro palapines. Pasišnekučiavau su revoliucionieriais. Šiandien jų nuotaika prislėgta. Ore tvyro degančios medienos kvapas. Prie paskutinės metalo statinės, iš kurios veržiasi liepsnos ir dūmai, stovi kokie penki žmonės ir, kad ir kaip keista, tyli. Matyt, tarp jų nėra „pašalinių". Tarpusavyje jie jau seniai išsikalbėjo. Pokalbis dažniausiai užsimezga, kai prieina prijaučiantieji su klausimais arba Maidano bendražygiai. Už barikadų Besarabijos turgaus pusėje stovi kavos automobilių eilė, penki ar šeši. Šalia kiekvieno - generatorius. Iš kavos automatų veikė tik vienas. Išgėriau kavos. Nuėjau į viešbutį „Ukraina", dalyvavau ARD laidoje. Balkonėlyje, spengiant šalčiui, su Maidanu už nugaros. 10-ą valandą susitikau su švedų žurnalistais, drauge su jais grįžau prie barikadų. Po pusvalandžio, atsisveikinęs su švedais, nuėjau pas revoliucinius menininkus ir kultūrininkus.

Tarp šimtų demonstrantų palapinių, esančių barikadų viduje, yra viena, pavadinta „Misteckyj Barbakan"47. Ji gyvena savo gyvenimą ir sykiu yra gyva Maidano dalis. Čia veikia nuolatinė revoliucinės dailės, daugiausia itin anarchistinės ir politizuotos, primenančios 1918 m. pilietinio karo laikų plakato dailę, paroda. Čia pasirodo poetai ir rašytojai, vyksta knygų pristatymai ir bardų koncertai. Revoliucijos visada suteikia postūmį menui. Taip buvo 1917 m. per Didžiąją Spalio revoliuciją ir po jos, taip yra ir dabar. Ant tvorų ir palapinių barikadų viduje ir išorėje priklijuota popieriaus lapų su ranka rašytais ar spausdintais eilėraščiais. Rusų ir ukrainiečių kalbomis. Tarp Euromaidano aktyvistų yra ir rašytojų, ir roko dainininkų, ir net leidėjų. Jie padeda tvirtinti barikadas, suspėja rašyti skiltis interneto svetainėms ir duoti interviu. Jie gyvena revoliucija puikiai suvokdami: jų visų laukia teismas ir net galbūt kalėjimas, jei revoliucija pralaimėtų.

Penkias savaites prezidentas Janukovyčius „nepastebėjo" protestų ir į juos nereagavo, o dabar staiga išleido įsaką, kuriuo penkis kartus padidino Nacionalinę Taraso Ševčenkos premiją kultūros kūrėjams; be to, paskelbė skirsiantis bemaž tūkstantį „prezidento stipendijų" rašytojams, poetams, kompozitoriams ir kitų menų atstovams. Matyt, netikėtą jo „meilę" menininkams galima paaiškinti tik tuo, kad kažkas jam pasakė, jog nė vienas žymus menininkas ar rašytojas nenori viešai jo palaikyti, kaip ir nė vienas žymus dainininkas ar roko muzikantas net ir už didelius pinigus nesutiko groti dabartinę valdžią palaikančio mitingo dalyviams. Menas ir valstybės valdžia Ukrainoje jau seniai „atskirti". Nuo 1991 m., pačios nepriklausomybės pradžios. Nesvarbu, kad Kultūros ministerija veikia.

2004 m., kai vyko išties taiki Oranžinė revoliucija, tris savaites dideliame knygyne „Naukova dumka"48 Europos aikštėje su kolegomis rašytojais organizavome politines abiejų priešiškų pusių atstovų diskusijas. Žmonės ateidavo į knygyną pasišildyti, tada, kaip ir dabar, buvo 15-20 °C šalčio. Šiandien šis knygynas uždarytas. Revoliucijos laikotarpiui. Mat kaip tik greta knygyno pirma barikadų linija, o už jo stovi milicijos mašinos ir ypatingosios paskirties daliniai su skydais ir ginklais demonstrantams vaikyti. „Kai kalba patrankos, mūzos tyli" - šis, daugeliui kalbų būdingas, posakis Kijeve teisingas tik iš dalies. „Patrankos" prabyla naktimis tik vienoje vietoje Kijevo centre - gatvėje, vedančioje link vyriausybės pastato ir parlamento. Ten radikalai kasnakt grumiasi su ypatingosios paskirties dalinių kovotojais. Ir vieni, ir kiti svaidosi Molotovo kokteiliais. Tačiau antrieji turi ir karabinų su guminėmis kulkomis, ir granatų, galinčių sunkiai sužaloti priešininkus, ir dar daugybę visko kito. Be ypatingosios paskirties dalinių prieš demonstrantus kovoja kažkokios „slaptos" jėgos, nes daugybė žmonių sužeisti metalo kulkomis, o keletas - nužudyti ginklais, kurių, oficialiais duomenimis, tie daliniai neturi. Civiliniais drabužiais vilkintys žmonės naktį pagrobė dešimtis aktyvistų ir protesto dalyvių ir išsivežė juos automobiliais su suklastotais numeriais. Daugumą pagrobtųjų artimieji paskui suranda milicijoje, bet kai kurie pradingo be pėdsakų. Vienas pagrobtas protestų dalyvis rastas miške prie Kijevo negyvas, su kankinimo žymėmis.

Skaitykite bibliotekoje taip pat: