Sunku pristatinėti knygą, kuri išrinkta geriausia GERIAUSIA 2015 METŲ KELIONIŲ KNYGA, ją jau trečius metus internete www.kelionesirpramogos.lt rinko skaitytojai. Juolab, kad jau pristatėme 25 naujas knygas. Aš net nežinau prie kurių pogrupių šią knygą priskirti: tai nėra vien kelionės įspūdžiai, greičiau tai įspūdžiai žmogaus, kelerius metus gyvenusio šalyje ir žinančio šalį iš vidaus. Tai ir istorinės, geografinės žinios, kurios gali ir "praeiti pro šalį", jei gyveni, pernelyg nesidomėdamas tuo kraštu. Patarimai keliautojams, enciklopedinės žinios, įdomios istorijos, ir kartu vietinių gyventojų papročiai, įpročiai, žodžiu - visa kasdienė kultūra kaip ant delno. Pateiktose ištraukose iš knygos, man regis atsispindi knygos pobūdis.  |
| Kairo panorama |
Įžanga
Tokia kontrastinga ir paslaptinga Afrikos šalis yra Egiptas. Iš pirmo žvilgsnio sakytum, kad žmonės paprasti, aplinkui smėlis ir dykuma, žvejų kaimeliai, vyrai apsirengę galabėjomis, su turbanais ant galvų, nedrąsiai pro namų langus žvelgiančios moterys.
Kita vertus, kurortiniai miestai! Ryškiai apšviestos gatvės, iki paryčių dirbančios krautuvėlės, jaunuoliai, godžiai nužvelgiantys europietes merginas, kiaurą parą skersai ir išilgai kursuojantys ir pypsintys mikroautobusiukai. Kavinukės, vadinamos cafe shop, neištuštėja iki paryčių, dažnas egiptietis po darbo ateina čia ir rūkydamas šišą (vandens pypkę) stebi aplink vykstantį gatvės šurmulį ir klegesį. Vos kelis metrus nužengę iš centrinės gatvės į gyvenamųjų kvartalų gilumą, atsidursite visai kitame pasaulyje. Čia rasite ir mažyčių maisto prekių krautuvėlių, išdidžiai vadinamų supermarketais, ir skalbyklų pirmuosiuose gyvenamųjų namų aukštuose, ir egiptietiškų greitojo maisto užkandinių, kur galima paragauti fuljos, tamijos ar picos „Skandarėja", taip pat atsigerti cukranendrių sulčių asab (Arabiškas cukranendrių sulčių pavadinimas.) ar šiaj košari (Juoda stipri arbata iš smulkių arbatžolių). Dažnas reiškinys - mečetės, kurių žaliai apšviesti minaretai ypač gražiai matyti pro gyvenamuosius namus vakarais. Tarp namų gatvės neasfaltuotos, o tiesiog nuklotos geltonu dykumos smėliu, čia pat galima pamatyti buitinių ir statybų šiukšlių, begales kačių, murzinų labai gražiomis akimis vaikų.
Raudonoji jūra skalauja visų kurortinių miestelių pakrantes. Tačiau būtent šioje pasaulio dalyje ir turėjo būti - jos dangaus mėlio vanduo, daugybė koralų bei tūkstančiai įvairiaspalvių žuvų, atrodytų, Egipto žemėje kompensuoja gyvūnijos ir augalijos trūkumą. Ankstyvą rytą žaliais ir mėlynais laiveliais grįžtantys žvejai... Kitoje prieplaukos pusėje esančiose laivų statyklose, kur galima pamatyti ir prabangių dviejų denių jachtų, ir mažų katerių, rodos, visą parą nenutyla plaktukų tuksėjimas. O šalia esančiose iš statybinių atliekų suręstose lūšnelėse pakaitomis miega darbininkai.
Rytais daugybė laivų išplaukia tolyn į jurą. Dažniausiai tai turistiniai laiveliai arba jachtos, kurios plukdo visus norinčiuosius prie nuostabių koralinių rifų. Šiuose kaip parkuose ar miškuose gyvena mažos ir didelės, dryžuotos ir taškuotos, margaspalvės ir vienspalvės žuvys, didžiuliai vėžliai, draugiški delfinai, nemažos kriauklės su violetiniais ir rožiniais moliuskais viduje, vandens gyvatės, murenos ir rajos, o kažkur pietiniuose vandenyse pasitaiko ir ryklių. Vieni apsiginklavę plaukmenimis, vamzdeliais ir povandeninio nardymo kaukėmis, kiti sudėtingesne povandeninio nardymo technika, šoka į sūrią jūros gelmę, kad galėtų pasigrožėti nenusakomo grožio ir spalvų nebyliu povandeniniu pasauliu. Tai taip nepakartojama ir neužmirštama, kad kone kas antras vėl sugrįžta j jūrą.
Daugelis čia suserga vadinamąja žuvyčių liga: tik atvykęs į Egiptą žmogus metęs viską bėga į jūrą, pekeliui nusimesdamas marškinius ir besimaukšlindamas ant veido kaukę su vamzdeliu. Tokia ta jūra... Keliaukime toliau.
Kairas - kontrastingas, didingas, kartu sukeliantis sumišusius jausmus - šoką ir nuostabą, pasibjaurėjimą ir meilę. Laikas tarytum sustoja ir sykiu viskas nenumaldomai keičiasi ir nepaliaujamai juda. Pro autobuso langą galima pamatyti viaduku važiuojantį 600-ąjį mersedesą, o šalia jo tipenantį asiliuką, tempiantį arbūzų prikrautą vežimaitį. Šalia senovinių didingų piramidžių galima sutikti klegantį šiuolaikiškai atrodančių jaunų egiptiečių būrelį, droviai nužiūrinėjantį užsienio svečius.
Prie modernių stiklinių dangoraižių ir pasaulinės šlovės viešbučių, stovinčių ant Nilo kranto, glaudžiasi žvejų lūšnelės. Bet taip pat gausu cafe shop, kur po sunkių dienos darbų vakaroja, o kartais ir „nakvoja" egiptiečiai. Nuo Gizos rajono, pasižyminčio pačiomis pigiausiomis parduotuvėmis, labiausiai užterštu oru ir judriausiu eismu, metro pavažiavus iki linijos pabaigos atsiduri lyg kitoje pasaulio pusėje - Heliopolyje. Čia gražios apželdintos alėjos, airiško bei itališko tipo kavinukės, prestižinės pasaulinių tinklų parduotuvės, prabangios mašinos ir milijoninės vertės butai. Visur švaru, tvarkinga ir, jei ne šen bei ten šmėkščiojantys arabiški užrašai, vargu ar pagalvotum, kad tai vis dar tas pats Kairas. Gerai visiems Egipto svečiams pažįstamas Luksoras, garsėjantis žemdirbyste ir bene turtingiausiu pasaulyje archeologiniu paveldu. Pakeliui unikali galimybė stebėti, kaip keičiasi dykuma, jos kūnas, spalva ir kvapas. Kelio pradžioje iki pat horizonto matyti tik geltonų smėlynų plynės. Bet vos atmerki akis po neilgai trukusio poilsio - išvysti visiškai nepažįstamą dykumą. Pirmiausia negali atsistebėti ryškiomis oranžinio molio spalvos kalvomis tolyje. Su kiekvienu kilometru jos artėja, keičia formą ir spalvą - nuo geltonų smėlynų, oranžinių molio kalvų, kurios artėjant tampa purvinos rusvos spalvos, o toliau vis kyla, virsta akmenuotomis pilkos spalvos dykynėmis. Galiausiai nebematyti skardžių viršaus ir spalva tampa kažkokia balzgana pelkės žalumo. Taip netikėtai kelias išveda keliautojus prie Nilo, kurį nepamanytum esant pačia ilgiausia pasaulio upe. Atrodo ji kaip kanalas, palei kurį statomi namai - visi kaip vienas neužbaigti, iš viršutinio aukšto į saulę stiebiasi metaliniai strypai, nėra išorinės apdailos, o tik kreivai sumūrytos raudonų plytų sienos. Prie namų auginami vaisiai ir daržovės, ganosi gyvuliai, teikiantys kiemo sanitarijos paslaugas ir ėdantys buitines atliekas, čia pat pešasi du ar trys tolimi mažieji faraonų palikuonys. Beje, egiptietės neprausia vaikų, stengiasi tai daryti kuo rečiau, manydamos, kad švarius ir gražiai atrodančius vaikus gali nužiūrėti bloga akis ir vaikas susirgs ar išaugs nelaimingas. Atrodo, kad moterys čia labiau laikosi islamo papročių, t. y. dieną retai kada išeina į kiemą, ne tik bijodamos karštos saulės, kuri tamsina odą, bet ir stengdamosi išvengti svetimų vyrų žvilgsnių. Tik saulei pradėjus leistis, o gal ir visai sutemus moterys pulkeliais, kartais su vyrais ir būriu vaikų, skuba į turgavietes pirkti maisto, daržovių, ko nors namams pagražinti. Tradicinis turgaus vaizdas - vyras, išdidžiai žingsniuojantis šeimynos priekyje su pinigine ir vesdamas už rankutės patį mažiausią šeimos narį. Už jo atsilikusi per pusę žingsnio lėtai tipena žmona, nešdama ryšulius, maišus ir maišelius, kurie iki pat viršaus prikrauti maisto. Į moters sijono klostes susikabinę bėga pulkelis vyresnių vaikų. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad moterys yra užguitos, nevertinamos ar negerbiamos. Bet tai tik mūsų supratimu, vertinant pagal mūsų pasaulėžiūrą. Iš tikrųjų egiptiečių šeimose moteris - mama yra tartum „pilkasis kardinolas", kuris savo rankose laiko šeimos vadžias, bet tai daro nepastebimai ir atsargiai. Užtenka vieno mamos žvilgsnio, kad įsisiautėję vaikai apsiramintų, neklaužados klausytų, o užsispyrėliai taptų sukalbamesni. Mamai nereikia pakelti balso ar imtis kitų drausminimo priemonių, ji gerbiama visose šeimose, visų šeimos narių, niekas nedrįsta jos įskaudinti ar parodyti nepagarbą savo poelgiu ar žodžiu.
 |
| Hačeputsos šventykla |
Luksore, be tradicinio egiptiečių gyvenimo, galima išvysti didingų šventyklų, kurios buvo statomos šimtmečiais, o išliko dar ilgiau - tūkstantmečius, perėjo visas epochas, skirtingus amžius, matė Egipto klestėjimą, žlugimą, svetimšalių užkariavimus, savanorišką integraciją į kitą kultūrą bei papročius. Bet šventyklos liko tokios kaip ir buvo, nebent žemės drebėjimų apgriautos ar dykumos smėlynų užpustytos. Galima sakyti, kad jei nematei Karnako šventyklos - nematei Egipto. Daugeliui tai toks pats šalies simbolis kaip ir piramidės.
Visa šventykla užima apie 100 ha. Tai pasakiškai didelis plotas, todėl per trumpą kelių valandų pasivaikščiojimą neįmanoma patirti viso grožio ar susidaryti įspūdžio. Tam reikia skirti bent dieną, o geriau kelias. Didžiausią įspūdį sudaro kolonada, sudaryta iš 134 kolonų, kurių aukštis siekia 21 metrą. Tiesiog protu nesuvokiama, kaip senovės egiptiečiai sugebėdavo tokius didžiulius akmens luitus iškelti į tokį aukštį, lygiai juos sustatyti ir hieroglifais išrėžti juose faraonų gyvenimų istorijas.
 |
| Šventyklos viduje |
Tai kone pati įspūdingiausia viso šventyklos komplekso vieta. Toliau pasižvalgykime po Luksoro, arba trijų tikėjimų, šventyklą. Jos istorija įdomi tuo, kad senovės egiptiečiai čia pasistatė šventyklą Amenchotepo III ir Ramzio II garbei (tais laikais buvo manoma, kad faraonai yra žemėn nužengę dievai), na, o atsikėlus krikščionims koptams, tuo metu jau apgriuvusioje šventykloje buvo statomi krikščionių maldos namai. Vėliau iki šių vietų atėjus arabams klajokliams, krikščionių bažnyčia buvo paversta mečete, kuri iki mūsų dienų yra išlikusi ir žinoma Abu`l Hagag mosque pavadinimu, išvertus reikia „Kabančioji mečetė“. na, o persikėlus maža žvejybine valtele į Nilo vakarinį krantą, sunku nepastebėti karšto oro srovių nuglostytos Hačepsutos šventyklos. Ji per amžius stovi taip ir nebaigta statyti. Tai ilga romantiška istorija apie meilę ir neapykantą, kurios pradžioje slypi gerokai prieš mūsų erą. Hačepsuta turėjo ištekėti už savo jaunesniojo brolio Tutmozio II, kaip buvo priimta daugelyje senovės civilizacijų. Mirus jos vyrui, valdžią perėmė mažametis Tutmozis III (manoma, nesantuokinis Tutmozio II sūnus). Hačeputsai sdar kartą teko švęsti vestuves su savo „sūnumi“, tada visa valdžia atiteko jai. Ji išmintingai ir garbingai valdė Egiptą apsirengusi kaip vyras, su vyriausiųjų žinių palaiminimu. Jos valdymo laikotarpiu labai sustiprėjo šalies ekonomika, buvo išplėtoti prekybos keliai su kaimynais, sustiprėjo laivyba, suklestėjo architektūra. Bet jaunasis faraonas Tutmozis III augo ir stiprėjo, todėl taip pat panoro valdžios ir galybės. Beveik po 20 metų valdymo Hačeputsa paslaptingai dingo, buvo nužudytas ir ją įsimylėjęs architektas, kuris projektavo Hačeputsos garbei statomą šventyklą ir prižiūrėjo darbus. Tapęs teisėtu valdovu, jaunasis faraonas viską, kur tik buvo koks nors įrašas ar atsiminimas apie jo žmoną – pamotę, griovė, naikino ir trynė. Paliko vienintelę taip ir nebaigtą statyti šventyklą, kaip simbolį ir pamoką nepaklusniesiems.
Be abejonės, reikėtų paminėti Karalių slėnį, tiesiog alsuojantį karščiu, kur palaidoti daugelis XVIII, XIX ir XX dinastijų faraonų. Deja, daugelį kapų apiplėšė dar prieš mūsų erą, kai kuriuos apvogė arabų klajoklių gentys, o paskutiniai kapų plėšikai buvo britų, prancūzų ir vokiečių archeologai, kurie XIX a. pradžioje ypač susidomėjo Egipto istorija. Tik dėl laimingo atsitiktinumo - niekam iki tol nežinomą vienintelį faraono kapą 1922 metais atrado Hovardas Karteris (Howard Carter). Šiuo metu Tutanchamono kapavietės lobiai yra žinomi visam pasauliui ir eksponuojami Kairo nacionaliniame muziejuje.
Apie Luksorą, Kairą, egiptiečių gyvenimo būdą, Raudonąją jūrą bei kurortus visko nepapasakosi. Tenorėjau kilstelėti paslapties šydą ir pakurstyti norą patiems nuvažiuoti ir viską pamatyti savo akimis!
Rankose laikote knygą, kuri gali padėti suprasti Egiptą, jo kultūrą, gyvenimo būdą ir pažvelgti į šį kraštą per mano pojūčių ir išgyvenimų prizmę.
Be abejonės, reikėtų paminėti Karalių slėnį, tiesiog alsuojantį karščiu, kur palaidoti daugelis XVIII, XIX ir XX dinastijų faraonų. Deja, daugelį kapų apiplėšė dar prieš mūsų erą, kai kuriuos apvogė arabų klajoklių gentys, o paskutiniai kapų plėšikai buvo britų, prancūzų ir vokiečių archeologai, kurie XIX a. pradžioje ypač susidomėjo Egipto istorija. Tik dėl laimingo atsitiktinumo - niekam iki tol nežinomą vienintelį faraono kapą 1922 metais atrado Hovardas Karteris (Howard Carter). Šiuo metu Tutanchamono kapavietės lobiai yra žinomi visam pasauliui ir eksponuojami Kairo nacionaliniame muziejuje.
Apie Luksorą, Kairą, egiptiečių gyvenimo būdą, Raudonąją jūrą bei kurortus visko nepapasakosi. Tenorėjau kilstelėti paslapties šydą ir pakurstyti norą patiems nuvažiuoti ir viską pamatyti savo akimis!
Rankose laikote knygą, kuri gali padėti suprasti Egiptą, jo kultūrą, gyvenimo būdą ir pažvelgti į šį kraštą per mano pojūčių ir išgyvenimų prizmę.
Apie save
Parašiau šią knygą skatinama turistų, bendradarbių, bičiulių ir šeimos narių. Visi jie sakė,
 |
| Knygos autorė Angelina Zaleckaitė |
jog tiesiog privalau palikti sukauptas žinias ir pateikti savo kelerių metų darbo ir kelionių patirties Egipte patarimų. Dirbau Egipte ir keliavau po jį nuo 2004 metų. Visą tą laiką dirbau įvairiose turizmo sferose: 4 žvaigždučių viešbutyje, kelionių vadove, gide, nardymo meistre. Kelerius metus teko dirbti ir vieno didžiausių kelionių organizatorių biure Lietuvoje: rengti būsimus kelionių vadovus (esu paruošusi apie 40 kelionės vadovų, kurių didžioji dalis dirba iki šiol), važinėti į komandiruotes ne tik į Egiptą, bet ir į Graikiją, Ispaniją bei Turkiją.
Taip jau išėjo, kad po Arabų pavasario iš Egipto išvažiavau ne-apibrėžtam laikui ir nežinia, ar begrįšiu. Taigi aplinkinių skatinama nusprendžiau perduoti patarimus būsimiems keliautojams, pasidalyti sukaupta patirtimi, atsakyti į dažniausiai užduodamus klausimus.
Ši knyga nėra kelionių vadovas, kuriame pasakojama, kaip nuvykti iki vienos ar kitos vietos, ką vertingo apžiūrėti ar kur pigiau pernakvoti ir skaniau pa-valgyti. Taip pat tai nėra istorinė knyga, kuria reikėtų vadovautis vaikštinėjant po istorinius objektus ar muziejus. Nors veikiausiai viso to čia taip pat rasite.
Knygą turbūt labiausiai tiktų pavadinti lietuvės gidės užrašais. Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano patirtis ir žinios jums bus įdomios bei naudingos.
Taip jau išėjo, kad po Arabų pavasario iš Egipto išvažiavau ne-apibrėžtam laikui ir nežinia, ar begrįšiu. Taigi aplinkinių skatinama nusprendžiau perduoti patarimus būsimiems keliautojams, pasidalyti sukaupta patirtimi, atsakyti į dažniausiai užduodamus klausimus.
Ši knyga nėra kelionių vadovas, kuriame pasakojama, kaip nuvykti iki vienos ar kitos vietos, ką vertingo apžiūrėti ar kur pigiau pernakvoti ir skaniau pa-valgyti. Taip pat tai nėra istorinė knyga, kuria reikėtų vadovautis vaikštinėjant po istorinius objektus ar muziejus. Nors veikiausiai viso to čia taip pat rasite.
Knygą turbūt labiausiai tiktų pavadinti lietuvės gidės užrašais. Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano patirtis ir žinios jums bus įdomios bei naudingos.
Kokios tautos gyvena Egipte?
 |
| Kairo gatvė |
Dažnai Egipto Respublikos pilietis pavadintas arabu gali įsižeisti. Bet, sakyčiau, to priežastys yra labai subjektyvios - tai tik noras parodyti savo pranašumą ar pan. Kad suprastumėte, kas iš tiesų šiandien gyvena Egipto teritorijoje, užtenka perskaityti šios šalies pavadinimą - Egipto Arabų Respublika. Taigi šalyje gyvena arabai. Žinoma, dažnas egiptietis pasakys, kad arabai - tai tik beduinai, kurių šiandien Egipte yra daugių daugiausia 200 tūkstančių. Tačiau būtų paradoksalu, jei šalis būtų pavadinta Arabų Respublika tik dėl joje gyvenančių 0,25 proc. arabų. Ar tai logiška? Egipte gyvenantys žmonės pagal tautinį susiskirstymą daugiausia yra arabai - 98 proc, likusius 2 proc. sudaro tokios tautinės mažumos kaip beduinai, berberai, nubai, miestuose gyvenantys graikai, armėnai, prancūzai ir italai.
Tad kodėl egiptiečiai nenori būti vadinami arabais ir kur kas mieliau save vadina senųjų egiptiečių, kurie pastatė piramides, palikuonimis ir kodėl mes vis dėlto juos vadiname arabais?
Atsakydama į pirmąjį savo pačios iškeltą klausimą, noriu paklausti - kokių asociacijų jums kelia žodis „arabas"? Manau, iš karto įsivaizduojate arba kokį teroristą, arba ištvirkusį šeichą. Žodžiu, ne itin gerų asociacijų. O su kuo asocijuojasi Egiptas ir egiptiečiai? Turbūt su piramidėmis, auksu, hieroglifais, tūkstantmečius stovinčiomis didingomis šventyklomis. Taigi kuo nori būti vadinami Egipto žemėje gyvenantys žmonės? Taip. Didingos civilizacijos palikuonimis, o ne bin ladenų parankiniais.
Tačiau ką šiuo klausimu mano mokslininkai? Jų teigimu, pagal antropologinę sandarą senovės egiptiečiai buvo smulkaus kūno sudėjimo, neaukšti - iki 1,65 m ūgio, pilkų arba mėlynų akių, šviesios odos ir tamsių plaukų. Vyrų ir moterų skeletų beveik neįmanoma atskirti, tai reiškia, kad moterys buvo berniukiško kūno sudėjimo - smulkios, siaurų klubų ir nedidelės krūtinės.
Šiandien Egipto žemėje gyvenantys žmonės yra tamsaus gymio (nors europidų rasės), juodų plaukų, rudų akių, moterys - apvalių klubų, pilnokos, didele krūtine, visiška
 |
| Nefertitės biustas. Štai tokias įsivaizduojame epiptietes senovėje |
Be ypatingų tyrimų matyti, kad šiandieniniai egiptiečiai - visiškai kiti žmonės. Manau, kad senovės egiptiečiai išnyko pirmaisiais mūsų eros amžiais, nors mokslininkai to tiksliai nustatyti negali. Žinoma, jie neišmirė kaip mamutai, tiesiog susimaišė su kitų rasių žmonėmis. Tai prasidėjo tada, kai Egiptą ėmė puldinėti kitos tautos. IX a. pr. Kr. Egiptą ėmė valdyti nubai. Jų didikai pradėjo tuoktis su egiptiečių didikų dukterimis. Paskui Egipto valdymą perėmė sirai, libiai, persai, kurie jėga ir žiaurumu tramdė neklusnius egiptiečius (svetimšaliai kariai, žinoma, prievartavo moteris). Šalį užėmus Aleksandrui Makedoniečiui, egiptiečių genofonde atsirado graikiško kraujo, vėliau - žydiško, o šalį nukariavus arabams - ir arabiško. Arabai Egiptą valdo jau daugiau nei trylika amžių. Taigi akivaizdu, kad senųjų egiptiečių neliko nė kvapo, nors ir yra manančių kitaip...
Išduosiu paslaptį - senųjų egiptiečių genų apraiškų kartais galima pamatyti tarp egiptiečių krikščionių (koptų) - kai kurių jų akys būna melsvos, pilkos arba žalios, taip pat sutampa kai kurie kiti antropologiniai duomenys, nors gal tai tik sutapimas, vienas iš tūkstančio...
Tarptautinės organizacijos, kurioms priklauso Egiptas
Egiptas priklauso Jungtinių Tautų Organizacijai ir kai kuriems jos padaliniams, Afrikos sąjungai ir Arabų lygai.
Nobelio premijos laureatai
Nobelio taikos premijos laureatas Anvaras Sadatas (Anwar Sadat), antrasis Egipto prezidentas, 1978 m.
Nobelio literatūros premijos laureatas Nagibas Mahfuzas (Naguib Mahfouz), 1988 m.
Nobelio chemijos premijos laureatas Ahmedas H. Zevailas (Ahmed H. Zewail), 1999 m.
Nobelio taikos premijos laureatas Muhamedas ai Baradėjus (Mohammed ai Baradei), 2005 m.
Jei manote, kad Egipte nedaug Nobelio premijos laimėtojų, palyginimui galiu pasakyti, kad Lietuva jų turi vos vieną - Nobelio chemijos premijos laureatą Aaroną Klugą, 1982 m.
Daugiausia Nobelio premijos laureatų turi JAV - net 320, Didžioji Britanija - 116, Vokietija - 103.
Kultūrinis gyvenimas
Egiptas neretai vadinamas kultūriniu arabų šalies centru. Šalyje gausu teatrų, kino salių ir moderniosios kultūros įstaigų. Žinomiausi: Egipto šiuolaikinio meno muziejaus, Kairo operos rūmai, Lėlių teatras ir nacionalinis simfoninis orkestras.
Operos rūmai kaire pastatyti 1988 m. Džaziros saloje vietoj 1971 m. sudegusių senųjų rūmų. Juos suprojektavo Japonijos ir Egipto architektai. Šiandien kalbama, kad šie rūmai turi geriausią pasaulyje akustiką. Kairo operos rūmuose įsikūrę baletas, opera, simfoninis orkestras, taip pat čia yra aikštelė koncertams, teatro ir operos vaidinimams. Operos rūmų kompleksą sudaro septyni pastatai, kuriuose įrengtos modernios garso ir vaizdo sistemos – geriausios visoje Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Prie Operos rūmų taip pat yra repeticijų klasės, skirtos jauniems talentingiems menininkams. Lėlių teatras Egipte įkurtas 1950 m. pabaigoje. Jis turbūt yra vienas iš nedaugelio, kurį su malonumu lanko visi visuomenės sluoksniai.
Dauguma Egipto šiuolaikinio meno muziejaus lankytojų yra meno studijų studentai. Čia galima rasti tokių žymių Egipto dailininkų ir menininkų kaip Muhamedo Ovaiso (Mohammed Owais), Muhamedo Sabri (Mohammed Sabri), Muhamedo Afifio (Mohammed Affifi), Muhamedo Chasano (Mohammed Hassan) ir kt. darbų.
Kai kurios operos reguliariai rengiamos aikštelėje prie Gizos piramidžių, pavyzdžiui, spalį rodoma Dž. Verdžio (G. Verdi) „Aida". Ši opera buvo užsakyta sukurti Sueco kanalo atidarymo iškilmėms 1869 m. Pasirodymai vyksta ir prie piramidžių.
Kairo nacionalinis Simfoninis orkestras įkurtas 1959 m. Jis atlieka Dž. Verdžio, V. A. Mocarto (W. A. Mozart), G. F. Hendelio (G. F. Handel), L. van Bethoveno (L. van Beethoven) ir kt. simfoninės muzikos kūrinius, akompanuoja operos ir baleto pasirodymams - tiek vietiniams, tiek užsienio (pavyzdžiui, Maskvos didžiojo teatro ar Londono karališkojo baleto).
Egipte dar yra Liepos 26-osios teatras, Nacionalinis teatras, Pasaulio teatras, Ezbekijos teatras, Komedijos teatras, taip pat veikia keletas privačių teatrų. Beveik visi jie įsikūrę Kaire.
Šiuolaikinis teatras Egipte yra europietiško teatro „skolinys", pirmosios pjesės arabų kalba pradėtos statyti 1870 metais. Šalies teatro plėtrai didelę reikšmę turėjo du dramaturgai – Mahmudas Taimuras (Mahmud Taymur) ir Taufikas ai Chakimas (Toufic ai Hakim).
Egipte teatras skirtas aukštuomenei, paprasti žmonės lankosi kino teatruose ir daugiausia renkasi komedijas.
Žymiausi aktoriai, dainininkai, meno žmonės
Įrašyti savo muzikinių klipų ir garso plokštelių į Egiptą atvyksta ir kitos islamiškų šalių populiariosios muzikos žvaigždės.
Įdomu tai, kad Egipte rodomų užsienio filmų nepageidaujamos scenos dar ir šiandien iškarpomos cenzūros.
Kalbant apie literatūrą ir knygų skaitymo pomėgį šalyje, reikia pasakyti, kad, statistikos duomenimis, viena Graikija kasmet išverčia penkis kartus daugiau knygų iš anglų kalbos į graikų negu visas arabų pasaulis (22 šalys) jų išverčia iš anglų kalbos į arabų.
Egiptiečių supratimu, žymių žmonių Egipte yra labai daug. Paminėsiu bent šiek tiek girdėtus vardus ir labiausiai nusipelniusius kino, meno ir muzikos veikėjus.
Omaras Šerifas (Omar Sherif) - žinomiausius vaidmenis sukūrė filmuose „Daktaras Živago", „Juokinga mergiotė" ir „Arabijos Lorensas". Buvo nominuotas „Oskarų" ir „Auksinio gaublio" apdovanojimams.
 |
| Omaras Šerifas -pasaulinio lygio žvaigždė |
Faten Chamama (Faten Hamama) - vaidino daugiau nei 100 filmų. Ji yra turbūt ilgiausiai vaidinanti kino aktorė ir gyva legenda. Beveik visi filmai, kuriuose ji vaidina, įtraukti į Egipto geriausių filmų šimtuką. Ji pripažinta šalies šimtmečio aktore. Pirmasis jos vyras buvo Omaras Šerifas, kuris iš meilės jai atsivertė į islamą, nes tik taip galėjo vesti musulmonę Faten.
Adelis Imamas (Adei Imam) - žymiausias egiptietiškų komedijų aktorius, tačiau geriausią savo vaidmenį sukūrė brangiausiame Egipto filme „Egiptietiškas pastatas" (2006 m.). Kaip ir Angelina Džoli (Angelina Jolie), A. Imamas yra Jungtinių Tautų geros valios ambasadorius. Jis suvaidino beveik 80 filmų ir šiandien yra brangiausiai apmokamas Egipto aktorius.
Laila Elovi (Laila Eloui) - viena žymiausių Egipto aktorių, ji yra suvaidinusi beveik 60 kino juostų. Apie jos gyvenimą labai mažai kas žinoma.
Fifi Abdou - žinomiausia ir geriausia pilvo šokėja ir aktorė. Egipte jos vardas yra pilvo šokio sinonimas.
Taufikas ai Chakimas (Toufic ai Hakim) - žymiausias Egipto dramaturgas, daugiau kaip 25 kūrinių autorius, šiuolaikinio Egipto teatro įkvėpėjas.
Nagibas Mahfuzas (Naguib Mahfouz) - rašytojas ir Nobelio premijos laureatas, per septyniasdešimt metų sukūręs daugiau kaip 50 romanų, per 350 apsakymų, dešimtis filmų scenarijų ir 5 pjeses. Pagal daugelį jo darbų sukurta arabiškų ir užsienio filmų. Savo romanuose autorius daugiausia dėmesio skiria paprastų Egipto žmonių kasdienybei, papročiams, tradicijoms, gyvenimo būdui. Žinomiausia yra „Kairo trilogija". N. Mahfuzas labiausiai mėgęs laiką leisti ir šiandien tebeveikiančioje žymioje kavinėje „Al Fishawi" viduramžiškame Chan ai Chalilio turguje Kaire.
Machmudas Muchtaras (Mahmoud Muhtar) - dažnai vadinamas Egipto moderniosios skulptūros tėvu. Kairo meno universiteto prancūzų profesoriaus buvo išsiųstas tobulintis į Paryžių. Yra laimėjęs daug apdovanojimų Paryžiuje ir Kaire, sukūręs ne vieną puikią skulptūrą, siejančią šiuolaikinį meną ir senosios Egipto civilizacijos palikimą. Jo žymiausią skulptūrą „Egipto renesansas" galima pamatyti prie centrinių Kairo universiteto rūmų Gizoje (netoli zoologijos sodo).
Farukas Chusni (Farouk Hosni) - žymus šiuolaikinis abstrakcionistas. Jis ilgą laiką neapsisprendė, kokią tapybos kryptį pasirinkti. Žavėjosi Pablu Pikaso (P. Picasso), Paulu Klė (P. Klee) ir Vasilijumi Kandinskiu. Savaip interpretavo mitologiją, kurios nesiejo su senovės Egipto mitais. Jo paveikslai buvo eksponuojami Metropolitano, Vienos nacionaliniame, Tokijo meno ir Romos muziejuose. Apdovanotas Italijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje.
Um Kulsum (Umm Kulthum) - dainininkė, Artimųjų Rytų žvaigždė. Net praėjus daugiau kaip 3 dešimtmečiams po jos mirties, vis dar laikoma geriausia ir populiariausia arabų pasaulio dainininke. Um Kulsum koncertus rengė tiek Egipte, tiek kitose arabų šalyse. Ją ypač mėgo ir globojo Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Naseras. Jis netgi savo kalbas per radiją skelbdavo iškart po jos dainų ar koncertų transliacijų. Pagrindinės Um Kulsum dainų temos - amžinas laukimas, meilė, netektis. Jos dainos kompozicija labiau primena istorijas ar romanus. Koncertai trukdavo 3-6 valandas, ir per juos būdavo sudainuojama 2-3 dainos, nes jos be galo ilgos. Koncertai tam tikra prasme priminė operas, jų metu Um Kulsum dažnai improvizuodavo. Ji puikiai jautė publiką.
Dalida - dainininkė, italų emigrantų duktė, gimusi ir užaugusi Kaire. Po vaikystėje atliktos akių operacijos liko žvaira, o po antrą-kart atliktos operacijos 1954 m. laimėjo „Mis Egiptas" titulą. Egipte dirbo modelių agentūroje, vaidino keliuose filmuose. Tada sukūrė ir savo pirmąją dainą „Juodoji naktis". Emigravusi į Paryžių dainavo ispanų, italų ir prancūzų kalbomis. Sukūrė 55 auksines dainas ir buvo pirmoji moteris, gavusi deimantinį diską. Nors atlikėja sulaukė neregėtos sėkmės ir pelnė daugybę aukščiausių apdovanojimų, vis dėlto asmeniniame gyvenime jautėsi vieniša ir gyvenimą baigė savižudybe.
Daugelis turėtų prisiminti sovietmečiu per televiziją transliuotus jos koncertus.
Amras Diabas (Amr Diab) - dainininkas ir kompozitorius, sukūręs savotišką muzikos stilių, kuriame dera tradiciniai arabiški motyvai ir vakarietiški šokių muzikos ritmai. Šiandien jo plokštelės yra pačios perkamiausios iš visų arabų dainininkų. Kūrėjas yra išleidęs 10 albumų, pelnęs daugybę pasaulinių muzikos apdovanojimų ir net 3 kartus (1998, 2002 ir 2007 m.) išrinktas geriausiai parduodamu Artimųjų Rytų dainininku. Jo muzika užvaldė visus Artimuosius Rytus, o muzikos įrašai nuo 9-ojo dešimtmečio sumušė visus pardavimo rekordus.
Muhamedas Muniras (Mohammed Mounir) - žymiausias nubų dainininkas, kūryboje derinantis arabiškos, nubų, regio, džiazo ir afrikietiškos muzikos elementus. Išleido daugiau kaip 25 albumus. Jo muziką ypač mėgsta Egipto jaunimas. Jo dainų galima išgirsti diskotekose ir viešbučiuose. Dainininkas taip pat yra suvai-dinęs bent 10 filmų.
Muniro vilą galima pamatyti Asuane dešiniajame Nilo krante, grįžtant iš nubų kaimo.
UNESCO saugomų objektų sąrašas Egipte
Nuo 1979 m. į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktos šios Egipto vietovės:
- Abu Mena (nuo 1979 m.) - žymi dėl istorinių ankstyvosios krikščionybės paminklų (bazilikų, bažnyčių, visuomeninių statinių, gatvių, gyvenamųjų namų, vienuolynų ir amatininkų dirbtuvių).
- Senieji Tėbai ir jų nekropolis (nuo 1979 m.) - žymūs dėl dievui Amonui skirtos Karnako šventyklos, Luksoro šventyklos, Naujosios karalystės faraonų pomirtinio garbinimo šventyklų, karališkųjų kapinių - Karalių ir Karalienių slėnių.
Abu Simbel šventovė - Islamiškasis Kairas (nuo 1979 m.) - vienas seniausių pasaulyje musulmoniškų miestų kompleksų su siaurų rytietiško stiliaus gatvelių labirintais, daugybe žymių mečečių, musulmoniškų maldos namų, medresių (islamo religijos ir filosofijos mokyklos), pirčių ir fontanų. Pastatytas X a. viduryje, šlovės apogėjų pasiekė XIV a.
- Memfis ir jo nekropolis (nuo 1979 m.) - tai vietovė nuo Gizos piramidžių iki Dachšūro. Jame buvo atrasta Senosios karalystės šventyklų likučių, antkapinių paminklų - piramidžių, maštabų ir uolose iškaltų kapų. Nuo antikos laikų ši vieta laikoma vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Memfis buvo pirmoji Egipto sostinė.
- Istoriniai Nubijos paminklai nuo Abu Simbelio iki Filės šventyklos (nuo 1979 m.) - tai itin įspūdingi statiniai, tokie kaip nepakartojama Abu Simbelio šventykla ir mažoji šventykla, skirta Ramzio II žmonai Nefertarei, Filės salos šventykla, skirta deivei Izidei, ir kt.
- Egipto pietuose esančios šventyklos būtų pražuvusios pakilusiuose Nilo vandenyse, tačiau padedant UNESCO 1960-1980 m. daugybė šventyklų buvo perkelta į saugesnę vietą.
- Šv. Kotrynos vienuolynas ir jo apylinkės (nuo 2002 m.) – tai vienas seniausių vis dar veikiančių krikščionių vienuolynų. Jis įkurtas VI a. po Kr. Chorivų (dar kitaip vadinamo Mozės) kalno
Šventosios Kotrynos vienuolynas Sijaus kalno papėdėje - Šv. Kotrynos vienuolynas Mozės kalno papėdėje. Šis kalnas minimas Senajame Testamente, nes ant jo Mozė gavo 10 Dievo įsakymų. Tai trijų pasaulio religijų atstovų - musulmonų, judėjų ir krikščionių - šventa piligriminė vieta. Vienuolyne saugoma daug vertingų ankstyvųjų krikščionybės manuskriptų ir ikonų, o apylinkėse gausu religinių ir istorinių paminklų.
- Vadi ai Hitanas, arba „Banginių slėnis" (nuo 2005 m.) - vietovė Vakarų dykumoje, kurioje buvo rasta neįkainojamų paleontologinių radinių - suakmenėjusių išnykusių banginių (Archaeoceti) griaučių. Radinių kiekiu ir kokybe ši vietovė išties išskirtinė. Remdamiesi ir kitais radiniais mokslininkai atkūrė šio regiono to meto gamtines sąlygas.
Pripažinimo dar laukia tokie Egipto paminklai ir vietovės:
Sivos oazė, Ras Muhamedo nacionalinis parkas, Ramzio III statyta Hator šventykla, Aleksandrija ir jos naujoji biblioteka, ai Fajumo oazė, ai Minjos miestas ir kt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą