Ar ši knyga - kelionių? taip! Ar knyga apie tolimus kraštus? Taip, bet daugiau apie turistus. Tuos, kuriuos lydi į tolimus kraštus. Pakeliui sutikti žmonės, kelionių nuotykiai - viskas telpa į vieną knygą.
Knygos autorius - geografijos mokytojas, vadovėlių autorius. Ir daugiametis gidas. Save autorius pristato taip: "Taip jau susiklostė, kad beveik dvidešimt metų lydžiu turistines grupes. Teko dirbti gidu visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, daugiau kaip keturiasdešimtyje pasaulio šalių."
Į knygą sudėta 70 pasakojimų iš įvairių kelionių.
Skaitome:
Šalna, Rytas. Kelionių razinos : [kelionių apybraižos] . - Vilnius : Didakta, 2015 (Vilnius : Standartų sp.). - 300 p.
Dingo žmogus
Iš mokyklos laikų daugelis žino, kad aborigenai į šį Australijos žemyną atklydo su šunimis, kurie tais laikais žemyne buvo vieninteliai tikri žinduoliai. Na, o šie nelabai išvaizdūs, bet čiabuviams labai svarbūs sargai vadinasi dingais. Australijoje, retai apgyvendintuose rajonuose, galima sutikti ir sulaukėjusių dingų, tad miestiečiai šių šunų prisibijo.
 |
| Geografas, keliautojas, kelionių vadovas, žurnalistas, Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos prezidentas Rytas Šalna |
Tą vakarą mes išsiruošėme į pažintį su Adelaidės centru. Joks kitas miestas šioje milžiniškoje šalyje mums nekelia didesnių asociacijų su Lietuva kaip šis. Šachmatų kvartalais artėjome centrinės, gražiai ir skoningai sutvarkytos dalies link. Beeinant dalis tautiečių, kaip įprasta, nubyrėjo kas kur. Likus keliems šimtams metrų iki centrinės aikštės, Mindaugas staiga ėmė ir dingo. Na, pamaniau, ne vaikas, nepasiklys, gal kažką pamatė. Pagaliau juk turi miesto žemėlapį.
Ir štai mes, visi likusieji, prieiname prie perėjos, kur šviečia raudonos spalvos šviesoforo signalas. Paklausiu kolegų, ar jie nematė Mindaugo. Visi patrūkčioja pečiais. Užsidegus žaliai šviesai, sparčiai žingsniuojame per perėją, o kažkas iš mūsiškių garsiai sako: „Mindaugas dingo, tiesiog štai ėmė ir dingo, kaip jam būdinga." Staiga su mumis per perėją ėjęs vietinis australas, visas toks modernus, kostiumuotas, matyt, iš kokio banko ar rimtos įstaigos, ima garsiai šaukti: „Dingo, where is dingo, where is dingo!" Jis žvalgosi aplink sutrikęs, o perėjęs gatvę manęs klausia, kur aš mačiau dingą. Čia, suprask, negali būti jokių dingų, tai miestas, tai Adelaidė, o dingai gyvena tik tolimuose rajonuose. Kai jam pasakiau, kad esame iš Lietuvos ir mūsų kalboje žodis „dingo" turi visiškai kitą prasmę ir mes šnekėjome apie mūsų kažkur mieste dingusį bendrakeleivį, australas prapliupo juokais ir paprašė negąsdinti vietos gyventojų, ypač miestiečių, mat šie šunys nėra tokie jau mieli. Taigi viešėdami Australijoje, prieš tardami žodį „dingo", visada įvertinkite, ar vietiniai jo negirdi.
Turistų nuotykiai viešbučiuose
Nuovargis yra bet kurio ilgo skrydžio arba kelionės palydovas. Nepavargstama turbūt tik skrendant verslo ar pirmąja klase, kai galima normaliai išsimiegoti.
Po keliolikos valandų skrydžio per Atlantą ir dar kelių valandų kelionės iš tarptautinio oro uosto pagaliau pasiekėme pačiame Meksiko centre esantį viešbutį. Raktų dalijimas viešbutyje, iš patirties žinau, labai nepatinka pavargusiems žmonėms, todėl tą įprastą procedūrą stengiuosi atlikti kuo greičiau. Kviečiu keliautojus vardais, sakau kambario, kuriame gyvens, numerį ir atiduodu raktus. Mūsų grupė didelė, tad vis žvilgčioju į laikrodį: turime tik valandą atsipūsti - mūsų laukia Nacionalinė opera. Staiga viešbučio fojė pasirodo išsigandusi ir verkianti Marytė. Į chalatėlį įsisiautusi ir šlapius plaukus į rankšluostį susisukusi moteris kalba nerišliai:
- Vadove, baisu, kas atsitiko... Audrius neišeina iš vonios... Nežinau, ką daryti...
- Maryte, kas atsitiko Audriui, jis turi širdies problemų? - klausiu.
- Ne, jis neišeina iš vonios... O siaubas... Užsitrenkė... Ateikite ir išleiskite jį!
Pasakiau, kad turiu apgyvendinti dar kelis likusius žmones ir tik tada galėsiu jai padėti. Kad būtų greičiau, pasiūliau tiesiog kreiptis į tame viešbučio aukšte dirbantį personalą. Pora keliautojų pasisiūlė Marytei padėti. Galiausiai ir aš tapau laisvas. Nuskubėjau į savo kambarį - norėjosi nors kelias minutes pailsėti ir nusiprausti po dušu. Tik atsirakinus duris, suskambėjo vietinis telefonas. Telefonas? Taip, kodėl gi ne - juk visi grupės keliautojai žino, koks mano kambario numeris, o gal skambina vietos gidė.
- Hello, - atsiliepiu.
- Vadove, Audrius vis dar vonioje. Ateikite!
O, dievuliau, pagalvoju, ta problema dar neišspręsta. Ką darysi, turiu eiti gelbėti Audriaus, o mano poilsis - mat jį velniai, svarbiausia laimingi keliautojai.
- Kaip tai?
- Jis užsitrenkė. Viduje. Neišeina.
- Užsitrenkė? Koks jūsų kambario numeris? Juk sakiau kreiptis į personalą.
Nuskubu apžiūrėti nelaimės vietos. Ten puolu prie vonios kambario.
- Audriau, ar jums viskas gerai?! - šaukiu.
- Man viskas gerai, nesijaudinkite, - išgirstu ramų balsą ir suprantu, kad didelės problemos čia nėra.
- Kas atsitiko su durimis?
- Nieko baisaus, tiesiog neatsidaro.
Skambinu ir išsikviečiu personalo atstovą. Šis atskuba kaip raketa, bet, užtrukęs gal minutę, vėl išrūksta - pasirodo, ieškoti staliaus. Vaizdelis geras: aš prigludęs prie durų kaip prie langelio bažnyčios sakykloje, o kitoje pusėje ramutėlis Audrius. Šnekamės, be to, moraliai palaikau šalia mindžikuojančią Marytę.
Audriaus išlaisvinimo operacija baigėsi laimingai. Atbėgęs stalius greitai atidarė duris ir išlaisvino vargšą. Tai buvo džiaugsmo! Atrodė, kad žmogų iš kalėjimo išleido. Apžiūrėjau duris - pasirodo, jas uždarydamas, Audrius nuspaudė ne tą mygtuką. Pavargęs žmogus svetimoje aplinkoje ne visada sugeba priimti tinkamus sprendimus.
Kita viešbučio istorija įvyko Šanchajuje. Paskutinę naktį apsistojome viename iš centrinių šio megapolio rajonų. Aš gyvenau septynioliktame aukšte, o visi maniškiai nuo antro iki devinto. Ryte, maždaug tuo metu, kai būtina išstumti lagaminus į koridorių, kad juos nešikai nugabentų į apačią, mano kambaryje suskambo telefonas.
- Hello.
- Rytai, man atsitiko bėda, nežinau, ką daryti, - išgirstu Alekso balsą ragelyje.
- Aleksai, kokia bėda?
- Užsitrenkiau.
- Kur esate, kur užsitrenkėte?
- Aš koridoriuje, bet negaliu įeiti į savo kambarį.
- Jums reikėtų nusileisti žemyn ir paprašyti, kad duotų naują raktą arba atidarytų duris, - duodu patarimą Aleksui.
- Negaliu eiti žemyn.
- Kodėl? - nustembu.
- Aš nuogas, kur toks eisiu? Lagaminą tai užrakinau.
- Kaip jūs nuogas atsidūrėte koridoriuje? - klausiu.
- Mėginau lagaminą išstumti į koridorių. Atidariau duris, stumtelėjau, jis išriedėjo, o ir aš, laikydamas jį už rankenos, kartu atsidūriau koridoriuje. Dar mėginau koja duris sustabdyti, bet jos ėmė ir užsitrenkė.
- Supratau, tuoj viską sutvarkysiu.
Skambinu personalui ir paaiškinu situaciją. Personalas sureagavo akimirksniu, po kelių minučių Aleksas buvo išgelbėtas. Eidamas pusryčiauti užsukau apžiūrėti įvykio vietos. Aleksas buvo jau ramus ir net parodė, kaip viskas vyko. Istorija iš šalies atrodo juokinga, bet tik ne jos herojui. Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodė durų atidarymo ir raktų perdavimo procedūra...
Visi, kam teko keliauti po Japoniją, viešbučiuose ir daugelyje visuomeninių vietų turbūt atkreipė dėmesį į tualetus, tiksliau, klozetus. Japonai šiuo klausimu nepralenkiami. Jie tobulina visas technologijas, taigi nesupranta, kaip galima sėstis ant šaltos sėdynės, jei įmanoma ją pašildyti ir net pasirinkti norimą temperatūrą. Na, o nuplovimo procedūrai pasitelktos jau aukštosios technologijos. Jai valdyti prie klozetų pritaisyti suskystintų kristalų monitoriai, panašūs kaip lėktuve: pasirenki norimus parametrus ir atlieki gamtinius reikalus. Per tą laiką gali burbuliukais pažaisti, naujienas paskaityti. Viskas japoniškai kokybiška.
Nakvynė Japonijos viešbutyje. Mano kambaryje suskamba telefonas.
- Hello, - atsakau.
- Vadove, mūsų kambaryje kažkoks keistas klozetas. Atidarius dangtį, iš vidaus išlenda juodas vamzdelis. Ar tam klozetui viskas gerai?
- Viskas gerai, jis skirtas klozetui dezinfekuoti cheminiu tirpalu.
- Ačiū, supratome, labos nakties.
Vėl telefonas.
- Vadove, mūsų kambaryje klozetas kvailioja.
- Kas jam negerai?
- Iš vidaus išlenda kažkoks vamzdelis ir purškia vandenį į viršų.
- Viskas gerai, jis skirtas klozetui dezinfekuoti cheminiu tirpalu, - kartoju tą patį.
- Ne, čia ne tas vamzdelis, su tuo mes išsiaiškinome. Šitas ilgesnis, išlenda iki pat vidurio.
- Tai bidė, tas vamzdelis neturi judėti, jeigu to neprašote, - paaiškinu.
Ragelyje girdžiu, kaip moteriškės šnekasi:
- Aš tau sakiau - neliesk tų mygtukų, paspaudei, jis ir išvažiavo.
- Iš kur galėjau žinoti?
 |
| Čia vienas tų moderniųjų "keistųjų" viešbučių Japonijoje. Jūs nieko prieš, kad jus aptarnautų robotas - dinozauras? |
Žinios be sistemos
Kelionėse tenka sutikti įvairių profesijų žmonių. Keliauja gydytojai, teisininkai, pedagogai, verslininkai, finansininkai, miškininkai, gėlininkai, karininkai, žemdirbiai ir daugybė kitų. Tokia įvairovė man labai patinka, nes per kelias savaites iš bendrakeleivių gali sužinoti visokiausių dalykų, išgirsti vertinimų, nuomonių, kurios kartais net verčia keisti savo nuostatas.
Kelionėse sutinku labai įvairių žmonių - skirtingo išsilavinimo, intelekto ir erudicijos. Nuolat galvoju, kas geriau: ar būti geru vienos srities specialistu, ar išmanyti daug dalykų? Kas tuomet yra tikrasis išsilavinimas, erudicija, ir intelektas? Bet gal paliksiu tuos klausimus filosofams.
Bet kurioje kelionėje stengiuosi pabendrauti su visais keleiviais. Su kai kuriais kalbėtis vienas malonumas. Šie žmonės apsiskaitę, jų žinios sistemingos, o jeigu ko nežino - patyli. Bet yra ir tokių, kurių žinios pribloškia, glumina, šokiruoja.
Nemažai keliautojų labai prastai orientuojasi erdvėje, o vykdami į kelionę nė nepasižiūri į žemėlapį. O jeigu ir pažiūri, tai ne kažin ką supranta, nes neturi erdvinio suvokimo. Kartais net pyktis apima, kai žmonės nesusigaudo elementariuose dalykuose. Antai keliaujant Pietų pusrutulyje saulė visada yra šiaurėje. Tai neįprasta mūsų pusrutulio gyventojams, bet nesunku suprasti, pažiūrėjus į žemėlapį arba išgirdus gido paaiškinimą. Pietų Amerikoje skrendant į pietus visada bus šalčiau, o grįžtant šiaurės krytimi pusiaujo link - šilčiau. Vienoje kelionėje po Braziliją informavau žmones, kad dabar skrisime į šiaurę, pusiaujo link. Prie manęs priėjo moteriškė ir paklausė, ar reikia apsivilkti šiltai, nes išėjus iš lėktuvo prie pusiaujo gali būti labai šalta, juk skrendame į Brazilijos šiaurę...
Pastebėjau, kad žmonėms stinga ne tik geografinių, bet ir istorinių žinių. Jie dažnai neskiria istorijos epochų, architektūros stilių. Nors Lietuvoje yra visų stilių architektūros, išskyrus romaninį, daug keliautojų neskiria net gotikos nuo baroko. Suvokimo, kokie gyvūnai ir kur gyvena mūsų planetoje, taip pat mažoka. Antai žmonės kelionėje man yra tvirtinę, kad Naujojoje Zelandijoje gyvena pumų, nes jie apie tai matė filmą per televiziją. Įdomu, kokį? Keliaujant po Atakamos dykumą, teko išgirsti klausimą, ar mes pamatysime kupranugarių. Išgirdę, kad jie čia negyvena, žmonės nustebdavo: juk tai dykuma, vadinasi, turi būti ir
kupranugarių, nes Sacharoje tai jų yra.
 |
| Tikrai galima pagalvoti, kad tai dokumentika? |
Su vienu draugišku ir šnekiu vyriškiu kalba pasisuko apie dinozaurus. Mes kalbėjome apie įvairiose Žemės vietose randamus jų kaulus, dinozaurų dydį ir įvairovę. Kai užsiminiau apie laikus, kada gyveno dinozaurai, pašnekovas mane nutraukė ir pradėjo aiškinti, kad dinozaurai ir šiais laikais gyvena Žemėje. Iš pradžių maniau, kad juokauja, bet po to supratau, kad turiu „rimtą" pašnekovą. Mėginau aiškinti, kad juros, permo, triaso geologiniai laikotarpiai buvo prieš daugybę milijonų metų. Kadangi užsiminiau apie juros geologinį periodą, pašnekovas pareiškė, kad juros periode dinozaurai ir gyvena. Bandžiau aiškinti, kad dabar kvarteras, laikotarpis po ledynmečio, ir visi dinozaurai seniai išmirę. Tačiau vyras su manimi niekaip nenorėjo sutikti ir priminė filmą „Juros periodo parkas". Prisipažinau tą filmą matęs mažiausiai tris kartus. Tada žmogus rimtu veidu ėmė aiškinti, kad filme buvo rodomi dinozaurai ir tai yra įrodymas, jog jie gyvena Žemėje. Nesinorėjo žmogaus įžeisti - vis dėlto klientas, bet rūpėjo padėti jam susivokti. Dar kartą išsamiai viską paaiškinau. Tikiuosi, jis suprato, jog mūsų planetoje dinozaurų nėra. Tai buvo ne vienintelis žmogus, teigęs, kad dinozaurai gyvena ir šiais laikais. Paklausus, kur jie gyvena, atsakoma - kažkur.
Pasų istorijos
Pamesti, atimti, pavogti ar palikti asmeniniai daiktai kelionėse sukelia nemalonių emocijų ir jų savininkams, ir bendrakeleiviams, tačiau daug keliaujant visiškai to išvengti neįmanoma.
Baisiausias dalykas kelionėje - prarasti asmens pasą. Vieną pamestą daiktą galima pakeisti kitu ir net dėl brangių daiktų žaizdos greitai užgyja. Paso praradimas tampa milžiniška problema ir klientui, ir kelionės vadovui.
Singapūro Čangi tarptautinis oro uostas yra vienas iš didžiausių pasaulyje. Kasmet per jį skrenda apie 54 milijonai keleivių. Atsidūrus tokiame oro uoste, svarbu nepasiklysti ir laiku būti prie įlaipinimo vartų. Ilgi skrydžiai labai išvargina žmones, dėl to jie tampa ne tokie budrūs, pastabūs, atsargūs. Vienuose oro uostuose laukti neprailgsta, nes yra baseinų, botanikos ir mini zoologijos sodų, veikia parodos. Kituose laiką stumti būna labai sunku.
Mes į Singapūrą, kaip tarpinį oro uostą, grįždami į Europą, atskridome iš Naujosios Zelandijos. Tarp skrydžių turėjome į valias laiko, todėl išsiskirstėme ir leidome laiką, kaip kas norėjome. Į lėktuvą turėjome ateiti savarankiškai.
Likus maždaug pusvalandžiui iki skrydžio, ėjau įlaipinimo vartų link. Į kelis tolimus skrydžius Europon labai ilgu, gal puskilometrį siekiančiu koridoriumi traukė gausybė žmonių. Pajutau, kad koja kažką paspyriau. Pasilenkęs pamačiau, kad tai asmens pasas. Net neatvertęs pagalvojau, kad jį reikia skubiai nunešti prie informacijos langelio.
Atsiverčiu į odinį aplankalą įdėtą pasą ir žagteliu iš nuostabos - ogi pasas yra Antano - vieno iš mano grupės žmonių. Su pasu rankoje ieškau Antano. Prieinu prie įlaipinimo vartų, kur mindžikuoja milžiniška žmonių eilė. Antaną su keliais kitais lietuviais pamatau irgi bestovintį. Nutariau jam neatiduoti paso, stebėti, kada jo pasiges.
Iš žmonių susiraičiusi gyvatė lėtai šliaužė į lėktuvo saloną, o kartu ir aš beveik pačioje gyvatės uodegoje. Iki skrydžio likus dvidešimčiai minučių, Antanas pasiekė vartus, kur turi parodyti asmens dokumentą. Stebiu, kaip jis tiesia ranką prie užpakalinės kelnių kišenės. Pajutęs, kad ten tuščia, pradeda karštligiškai tikrinti visas kišenes. Situacija ir rimta, ir komiška. Prieinu prie Antano ir paduodu jam pasą. Koks džiaugsmas išsigandusio žmogaus veide! Po kelių akimirkų visi sėdėjome lėktuve.
 |
| Didžiausias pasaulio oro uostas - Atlantos Hartsfield–Jackson(JAV). Per metus čia aptarnaujama apie 100 milijonai keleivių, per dieną - 260 tūkst. |
Nuostabu, kad asmens dokumentą viename iš didžiausių pasaulyje oro uostų radau aš, o ne arabas, turkas, vokietis ar japonas. Ši istorija baigėsi laimingai, Antanui tik kelias akimirkas teko išgyventi stresą. Iki skrydžio buvo likę labai mažai laiko, tad blogiausiu atveju Antanas būtų likęs Singapūre. Nemokant anglų kalbos, toks pasilikimas būtų virtęs problemų virtine.
Asmens dokumentų istorijų būta ir kitokių. Skrendant iš Japonijos, leidomės Honkonge. Nakvynės turėjome apsistoti viešbutyje. Imigracinėje tarnyboje staiga sulaikė vieną iš mūsų grupės moterų. Iš už vartų grįžti atgal neįmanoma, bet aš pamėginau. Priėjęs prie pareigūnės paaiškinau, kad esu kelionės vadovas, o imigracinėje tarnyboje sulaikė mano grupės dalyvę. Paklausiau, ar galiu sužinoti, kas jai atsitiko.
- Ne, negalima. Jei ją sulaikė, reikia laukti, - trumpai ir aiškiai atsakė pareigūnė.
- Ji nekalba angliškai - kam ją laikyti, jeigu negalėsite su ja susišnekėti? - mėginau suktis iš situacijos.
- Negaliu jūsų praleisti, bet pamėginsiu paklausti, ką tokiu atveju daryti. Prašau palaukti.
Praėjo kiek laiko, o aš nei paleistas, nei pakartas - moteris ten, o mano didžiulė grupė už durų jau pasiruošusi vykti į viešbutį. Negaliu išeiti ir pražiopsoti pareigūnės, taigi laukiu. Ji grįžta ir duoda ženklą, kad sekčiau paskui ją. Ateinam į kambarėlį, kur didžiausių pasaulyje oro uostų radau aš, sėdi persimainiusiu veidu mano keliautoja ir kelios verkiančios moterys, greičiausiai filipinietės. Pareigūnė man parodė, kad atsisėsčiau ir palaukčiau. Savo klientės paklausiau, kas atsitiko. Ji parodė pasą ir pasakė, kad kažkas su juo negerai. Nustėrau pamatęs, jog pasas atrodo kaip skudurėlis - kraštai nuglamžyti, o tame puslapyje, kur asmens nuotrauka, atplyšęs viršutinis sluoksnis. Toks asmens pasas ir man būtų sukėlęs įtarimų - jeigu vieną nuotrauką galima lengvai pakeisti kita, tai velniai žino ką gali pagalvoti. Paklausiau, kodėl ji keliauja su tokiu beviltiškai nusidėvėjusiu pasu, ir moteris man atsakė, kad skrendant į priekį niekam pasas nekliuvo.
Stebiu, kas vyksta sulaikytų asmenų kambarėlyje. Pareigūnė moteris angliškai kalbasi su filipiniete apie jos negaliojančią darbo vizą. Filipinietė stebisi, kodėl jos neįsileidžia Honkongas, - juk jos šeima gyvena ten. Viskas vyksta labai lėtai ir jau po kurio laiko neišlaiko ir mano nervai. Prieinu prie pareigūnės:
- Labai atsiprašau, noriu sužinoti, kiek mes laiko čia lauksime. Esu kelionės vadovas, o mano grupė laukia manęs salėje.
- Kiek reikės, tiek ir lauksite. Prašau sėstis, - atkirto pareigūnė.
Nutariau kam nors iš grupės paskambinti. Pamačiusi prie mano ausies telefoną, pareigūnė pašoko ir ėmė šaukti, kad šioje patalpoje kalbėti telefonu draudžiama. Tikrai, ant sienos kabėjo ženklas. Pasijutau kvailai. Vėl priėjau prie pareigūnės:
- Aš kelionės vadovas, o čia mano grupės dalyvė. Ji nemoka kalbėti angliškai. Bet už vartų stovi mano grupė ir mūsų laukia. Noriu jiems paskambinti ir pasakyti, ką toliau jiems daryti.
- Prašau sėsti ir laukti. Aš nežinau, kam jūs skambinsite, o ta moteris yra sulaikyta, - tarsi robotas išpyškino pareigūnė.
Sėdime ir laukiame. Pareigūnė telefonu su kažkuo pasitarė, paskui man pasakė, kad paskambinti galiu, bet ne čia, o už durų. Išėjau iš kambario ir telefonu pakalbėjau su vienu iš saviškių, paprašiau kantriai mūsų laukti. Jau buvau bežengiąs per duris atgal, kai išgirdau:
- Stovėkite čia, jums grįžti negalima, laukite. Ką man beliko daryti? Žinoma, kad laukti. Ima pyktis, bet stengiuosi tvardytis. Kai iš kambarėlio viena po kitos išeina filipinietės, pareigūnė šūkteli, kad įeičiau vidun. Pavarčiusi pasą ji prilimpa prie kompiuterio monitoriaus. Turbūt nieko įtartino neradusi, atsisuka į mane: - Kodėl keliaujate su tokiais senais asmens dokumentais? Tai nesaugu, galite turėti daug nemalonumų. Čia Honkongas, pas mus atvyksta labai daug nelegalų, nemažai su padirbtais pasais.
- Ką mums daryti? - klausiu aš.
- Nieko.
Pareigūnė ant stalo surado tūbelę klijų, patepliojo jais lapo kampą ir priklijavo atplyšusią plėvelę. Tada prie paso prisegė dokumentą, liudijantį asmens dokumento patikrinimą, ir, padavusi jį moteriai, palinkėjo geros kelionės. Jau po kelių akimirkų mes buvom už durų, skiriančių oficialiąją oro uosto zoną nuo civilių.
Šis incidentas užtruko dvi valandas. Baigėsi jis gerai, bet mūsų laukusi grupė, atrodo, džiaugsmo nejuto. Padėkojau žmonėms, kad palaukė, ir patraukėme į viešbutį, kur buvome svetingai priimti ir kitą dieną nesusipratimo niekas net neprisiminė.
Ir dar viena istorija ta pačia tema. Po ilgos kelionės po Meksiką ir kitas Vidurio Amerikos šalis laukė skrydis į Europą, namo. Palaimingais veidais Kankuno oro uoste stovime eilėje užregistruoti bagažą. Staiga matau, kaip nuo dviejų keliautojų veidų ta palaima dingsta. Vyresnio amžiaus pora pradeda rausti kišenes, dama - dar ir rankinę. Pasirodo, neranda jųdviejų asmens dokumentų. Iš pradžių vyliausi, kad tuoj tuoj iš kur nors juos ištrauks, bet kai vyriškis, atidaręs lagaminus, pradėjo kilnoti jų turinį, ne juokais sunerimau.
Ką reikės daryti, jei pasai neatsiras, o jei atsiras, bet baigsis registracijai skirtas laikas? Dėliojant juodžiausią scenarijų, vyriškis randa pasus sulankstytų džinsų kišenėje! O, dangau! Visi jau seniai praėjo patikras, likome trise - jie dviese ir aš, artėjame prie įlaipinimo vartų. Suskaičiuoju savo keleivius. Visi. Na, galvoju, kad bent jau šiame oro uoste mano grupei tikrai nieko nebegali atsitikti... Vieni snaudžia, kiti nesėkmingai bando susipakuoti paskutinius suvenyrus, pamesto ir rasto paso savininkas kažką energingai pasakoja kelionės draugams. Matau, kaip jo moteris eina į tualeto kambarį, paskui grįžta.
- Kuri ką tik palikote pasą? Kieno tai pasas? - išgirstu moterišką balsą. Iš tualeto kambario išėjusi kita keleivė rankoje laiko dokumentą ir dairosi.
Sąmyšis, laimei, truko neilgai, nes labai greitai pasisekė ją atpažinti. Taip, pagalvojau, per gerą pusvalandį du kartus pamesti pasą - tai jau ne mano nervams.
Kelionės ir fotografijos magija
Prieš kokį dešimtmetį fotografavimo fanais pasaulyje buvo laikomi japonai. Didelės jų grupės, apsikarsčiusios įmantriausia fototechnika, vieniems kėlė šypsenas, kitiems pavydą. Dauguma japonų ir anksčiau, ir dabar naudoja brangią aukštos kokybės techniką. Jie nevertina skaitmeninių fotoaparatukų, kurių visiškai amerikiečiams. Japonų mėgėjai fotografai po visą pasaulį tamposi stovus, po kelis ilgus objektyvus. Kažin kur jie deda tas fotografijas ir kam rodo, jeigu visoje grupėje mažiausiai dešimt tariamų profesionalų?
Fototechnikos tobulėjimas, valdymo paprastumas ir įkandama kaina padarė proveržį šioje srityje. Tai, kas anksčiau buvo įkandama tik kai kuriems, dabar tapo kasdienybe. Keliaujant po pasaulį su lietuvių grupėmis, teko savo akimis patirti visą šį virsmą, kuris ir stebina, ir džiugina, ir juoką kelia.
Dar ne taip seniai dalis žmonių kelionėse apskritai nefotografuodavo, nes tikėdavosi nuotraukų gauti iš bendrakeleivių. Atsiradus skaitmeniniams fotoaparatams, fotografų skaičius augo kaip ant mielių. Visi, kurie fotografuodavo rimta technika, automatiškai laikyti asais. Jų nuotraukos buvo daug geresnės nei kitų, todėl daliai keliautojų geras fotoaparatas tapo svajone. Bet tokia technika reikalauja žinių arba įgūdžių, deja, daugelis į tai visiškai nekreipia dėmesio: tep šlep, kaip išėjo, taip gerai. Per nuotraukų peržiūras paaiškėdavo, kad labai daug fotografijų yra visiškai niekam tikusios.
Ir štai atėjo laikai, kai fotoaparatų rinką užvaldė išsvajotieji veidrodiniai skaitmeniniai aparatai. Pinigų turintys žmonės puolė juos pirkti, bet ir toliau fiksavo vaizdus vienu vieninteliu režimu. Tokie fotografai labai didžiuojasi savo nuotraukomis, nors jų kokybė nė kiek nepagerėjo, nes fotografuoti reikia mokėti arba norėti išmokti. Veidrodiniai fotoaparatai fotografuoja didžiule raiška, tačiau naujiems asams, nemokantiems raiškos keisti, tai nė motais. Žmonės naudoja didžiausią raišką, tinkančią plakatų dydžio nuotraukoms spausdinti, nors pačių nuotraukų daugelis net nedaro. Jos taip ir lieka skaitmeninės.
Su nemažai žmonių yra tekę keliauti po kelis kartus. Dažnai pasidomiu, ar po paskutinės bendros kelionės jie peržiūrėjo nuotraukas, gal pasidarė nuotraukų albumą ar dar kitaip tas nuotraukas panaudojo, gal kam pristatė. Deja, labai daug keliautojų, grįžę net iš pačių egzotiškiausių kelionių, nė neperžiūri nuotraukų. Daugumai nėra laiko, visi įtemptai dirba.
Turistai fotografuoja viską: gamtą, gyvūnus, architektūrą, žmones, jų buitį. Daugeliui bene labiausiai patinka fiksuoti žmones, o daugelyje kultūrų nevalia to daryti jų neatsiklausus. Apmaudu, bet kai kurie lietuviai nekreipia į tai jokio dėmesio. Fotografuoja iš pasalų, o įkliuvę nė neatsiprašo. Leidimas fotografuoti kai kuriose šalyse, ypač Afrikos, yra svarbus pajamų šaltinis skurdžiai besiverčiantiems čiabuviams, bet keli pinigėliai, kurių prašo vietiniai, nemažai daliai lietuvių tampa principo dalyku: „O už ką čia mokėti?" Čiabuviai lieka nepatenkinti, kartais net agresyvūs, o vadovui tenka raudonuoti ir aiškintis.
Nerašytas keliautojo kodeksas reikalauja gerbti vietos žmonių kultūrą ir paisyti vietinių reikalavimų. Antai fotografuotis labai nemėgsta ir net įžeidimu tai laiko Gvatemalos majai. Kai kuriose turistų lankytinose vietose taisyklių nepaisantiems fotografams yra specialūs karceriai, iš kurių greitai ištrūkti nėra taip paprasta. Kai kuriose šalyse žmonės mano, kad fotografuojami jie praranda veidą, dėl to desperatiškai mėgina išvengti smalsių fotografų. Mūsų žmonėms labai patinka fotografuoti žmonių buitį ir skurdą, o tai be vietinių leidimo laikoma netaktu ir gali būti netgi labai pavojinga.
Akių lašiukai
Kiekvienoje ilgesnės kelionės atmintinėje primenama pasiimti vartojamų vaistų, ypač receptinių. Bet žmonės yra žmonės: vaistus galima pamesti, palikti viešbutyje arba jie gali pasibaigti. Turbūt taip atsitinka nemažai daliai keliautojų ir visi kažkaip iš tų situacijų išsisuka, bet apie vieną nutikimą labai ilgoje
kelionėje po Jungtines Amerikos Valstijas, manau, verta papasakoti.
kelionėje po Jungtines Amerikos Valstijas, manau, verta papasakoti.
Antrą kelionės dieną į mane kreipėsi pagyvenęs bendrakeleivis, sielodamasis, kad viešbučio kambaryje ant stalelio pamiršo akių lašiukus. Pasakau apie tai mūsų gidei Evelyn. Ji skubiai susisiekia su paskutiniu viešbučiu ir paklausia, ar kambarinės rado vaistus. JAV puikiai organizuotas pamirštų daiktų viešbučiuose pristatymas į kitus viešbučius, nesvarbu, koks atstumas. Nors tokios paslaugos brangios, bet jos labai populiarios, nes žmonės, pasak Evelyn, labai dažnai pamiršta daiktus ir nori juos susigrąžinti. Viešbučiuose net yra specialūs kambariai, kur sunešami visi, net ir mažiausi, žmonių daiktai, vadinasi, ir mūsų lašiukai turėjo atsidurti būtent ten. Buvome informuoti, kad visas kambarys iššukuotas, bet lašiukų nerasta. Tai neįtikino mūsų senjoro, nes, pasak jo, jis tikrai pamiršo juos ant stalelio.
Anokia čia problema tie lašiukai, pamaniau, nupirksime - juk šioje šalyje nemažai vaistų galima nusipirkti bet kurioje didesnėje parduotuvėje. Kai tik pasitaikė proga, užsukome į didžiulį prekybos centrą, bet... tokių lašiukų nėra. Jokie kiti mūsų senjorui netinka. Na, reikia paieškoti jiems pakaitalo. Kadangi mano senjoras angliškai nekalba, dar kitame prekybos centre kartu užsukame į vaistinę pas specialistą ir jis pasiūlo kitokių vaistų. Bet ir vėl netinka, nes ne tokie. Labai norisi padėti žmogui, bet ir keista, kad jis nė pats dorai nežino, ko jam reikia ir pagal kokius kriterijus tuos vaistus renkasi. Suprasdami, kad dėl tų lašiukų su Evelyn padarėme viską, ką galėjome, mėginame juos pamiršti.
 |
| Legendinis "Milijono dolerių" kaubojų baras Džeksone |
Jau kitą rytą mums buvo priminta, kad reikia toliau ieškoti tų vaistų. Iš Vokietijos imigravusi Evelyn sako, kad mes turime vienintelę galimybę jam padėti - nuvežti pas okulistą, kuris apžiūrėtų mūsų pacientą, išsiaiškintų diagnozę ir paskirtų galbūt tų pačių ar panašių vaistų. Mūsų senjoras nesutinka - neva mes vežame į netinkamas vaistines, jis tikisi dar juos surasiąs. Liaujamės sukti sau galvą dėl to keliautojo ir tampame stebėtojais. Visur, kur tik sustojame, mūsų senjoras puola ieškoti vaistinės, bet visur jį nuvilia, nes tokių pačių vaistų Amerikoje nėra.
Po savaitės atvykstame į garsųjį Džeksoną Vajomingo valstijoje - miestelį, menantį ankstyvųjų pionierių laikus, drąsius medžiotojus ir nutrūktgalvius. Pažinčiai su šiuo atradimų ir XIX amžiaus dvasia dvelkiančiu miesteliu skiriame dvi valandas. Iš pradžių apsilankome viename iš garsiausių barų, kur lankėsi turbūt visos Amerikos įžymybės, o tada išsivaikštome kas kur. Laikas prabėgo greitai, metas į autobusą. Pakeliui sutinku mūsų senjorą ir jis pasigiria, kad „nukabino mergą", net parodo lapelį su jos vardu ir kontaktais. Tai bent seniokas, pamaniau, šaunuolis.
Prie autobuso stovi mūsų gidė Evelyn ir persimainiusiu veidu šnekasi su senstelėjusia, bet labai simpatiška moteriške. Man priėjus Evelyn rodo į ją ir sako:
- Rytai, ar tu žinai, ką man papasakojo ponia Marry?
- Neįsivaizduoju. Ar kas nors kam nors atsitiko? - klausiu sunerimęs.
- Reikia kažką daryti su senjoru, nes greitai turėsime problemų, - pyksta Evelyn.
- Palauk, palauk. Kas jam atsitiko?
- Mūsų senjoras laisvu laiku pradėjo ieškoti vaistinės, bet šiame miestelyje jos nėra. Išsiaiškinęs, kad artimiausia yra už trijų kilometrų, kitame miestelyje, nutarė ten nupėdinti pėsčiomis. Solidaus amžiaus vyriškį, einantį važiuojamąja dalimi, nes nei šaligatvių, nei dviračių tako šiame ruože nėra, pamatė pro šalį važiuojanti Marry. Ji sustojo, nes senjoras, ir dar pėsčias, tokioje keistoje vietoje jai pasirodė įtartinas. Paaiškėjus, kad jam reikia vaistų, Marry nutarė jį pavėžėti, tačiau nei vienoje, nei kitoje vaistinėje jo vaistų negavo. Tada parvežė atgal į Džeksoną ir išleido autobusų aikštelėje. Tada supratau, apie kokią „mergą" kalbėjo mūsų senjoras. Juk tai ta pati Marry.
- Evelyn, aš jį ką tik sutikau miestelyje, jis man gyrėsi, kad „nukabino mergą".
- Tai pirmas kartas mano gyvenime, kai keliautojas taip išdarinėja, ką nori. Dingsta nieko neįspėjęs, kažkur šlaistosi, ignoruoja pasiūlymus važiuoti pas gydytoją. Įsivaizduok - o jeigu jam kas nors atsitiktų, jeigu jį partrenktų mašina? Pagaliau jis nekalba angliškai, tik gestikuliuoja, - tirada išberia Evelyn.
Mėginu gesinti Evelyn pyktį:
- Man sunku patikėti, kad suaugęs žmogus gali taip neatsakingai elgtis, bet aš su juo pasikalbėsiu.
- Nenoriu rizikuoti ir prisiimti atsakomybės: jei jam kas nors atsitiks, kentės visa grupė. Skambinsiu į savo biurą: arba šis žmogus toliau su mumis nevažiuoja, arba aš atsisakau lydėti grupę, - kelia ultimatumą Evelyn.
Per gerą savaitę šiek tiek perpratęs Evelyn charakterį, tikėjausi, kad tai tik ekstravertės moters emocijos ir jas tereikia ramiai ir oriai iškęsti.
Senjoras autobuse pradėjo girtis savo nauja pažintimi ir rodyti lapelį su Marry vardu ir kontaktais. Sėdėjome su Evelyn, gūžčiojome pečiais ir, kad niekas nesuprastų, ėmėme kalbėtis vokiškai. Gidė pareikalavo, kad senjorui pasakyčiau: jeigu dar kartą jis pabėgs nuo grupės ir toliau ieškos vaistinių, kuriose nėra jo lašų, bus išvarytas iš grupės. Jungtinėse Amerikos Valstijose yra įstatymas, reglamentuojantis tokias situacijas, kai keliautojai piktybiškai nepaiso gidų nurodymų.
Šios istorijos atomazga nebuvo dramatiška. Mūsų senjoras ir toliau lankė vaistines, bet daugiau panašių rūpesčių mums nebekėlė.
Lietuviški lašiniai, dešros ir kitoks maistas
Daugelis tautų pasaulyje turi vienokį ar kitokį savo įvaizdį. Kai kuriems stereotipams tikrai galima rasti argumentų. Vos ne kiekvienas lietuvis keliautojas labai panašiai apibūdins turistus iš Rusijos, Lenkijos, būtinai pašieps amerikiečius, ką nors pasakys apie visur pasaulyje sutinkamus vokiečius, kameromis apsikarsčiusius japonus ar didelėmis grupėmis keliaujančius kinus, nors dažnas tautietis pastarųjų dviejų tautybių atstovų ir neskiria.
Turistams paprastai klijuojamos įvairios etiketės: turčiai, garsiakalbiai, chamai, smalsuoliai, prasčiokai ir panašiai. Bet štai jeigu manęs kas paklaustų, kuo išsiskiria lietuviai turistai, atsakyčiau, kad mane labiausiai stebina ne garsus jų kalbėjimas restoranuose (beje, taip šneka ne vien lietuviai) ir ne tai, kad dauguma turistų lietuvių nemoka arba beveik nemoka užsienio kalbų, bet tai, kaip lietuvaičiai garbina mūsiškių kiaulaičių lašinius, kumpius ir dešras.
Neprieštarausiu - labai malonu, kai kokiame pasaulio kampelyje ant pavakaroti susibėgusių lietuvių stalo garbingą vietą užima lašinukai ir kitokios mėsos gėrybės. Ši tradicija taip stipriai įaugusi į lietuvių mentalitetą, jog daugeliui keliautojų mūsiškas maistas, kur benuvyktu, vis tiek skanesnis už vietinį, nesvarbu, koks originalus ar skalsus tas bebūtų. Čia kaip su tais savaisiais marškiniais - savi juk be konkurencijos. Keli epizodai maisto tema turėtų atskleisti visą lietuvių meilę mūsų kulinariniam paveldui.
Nemažai pasaulio šalių įvežamam maistui taiko apribojimus ir apie tai aiškiai informuoja atvykstančiuosius. Kai kuriose šalyse į tokius apribojimus žiūrima pro pirštus, o kitose taikoma griežta kontrolė. Tarp tokių - Australija ir Naujoji Zelandija. Abi šalys yra kitokioje fitosanitarinėje zonoje, abi saugo savo gyvąją gamtą nuo invazinių rūšių, užkratų ir visokių mikrobų. Abiejų šalių imigracinės tarnybos net pasaulio mastu laikomos nedraugiškomis turistams. Nuskristi pusę pasaulio ir nusileisti Sidnėjuje, Melburne, Oklande ar Kraistčerče dar ne viskas. Būtina praeiti imigracinę tarnybą, po kurios jau galima sakyti, kad tikrai patekai į šalį. Kelionių agentūros Lietuvoje visada įspėja turistus, kad šie nesivežtų nieko neleistino ir nerizikuotų. Problema ne ta, kad atims lietuviškus skanėstus, bet tai, kad už tokią kontrabandą taikomos didžiulės baudos. Dauguma turistų laikosi šių taisyklių, bet nemažai ir tokių, kurie mėgina sistemą apgauti. Ir keista, bet lietuviams pavyksta.
Mūsų lėktuvas nusileidžia Naujosios Zelandijos Pietų salos didžiausiame mieste Kraistčerče. Dar lėktuve, kybodami kažkur virš Australijos ar Tasmano jūros, kruopščiai užpildome deklaracijas. Visas patikrinu, po kelis kartus paklausiu, ar tikrai nieko nevežama, ir visada girdžiu tą patį atsakymą - maisto nėra, gal tik kokie riestainėliai, riešutukai ar džiovinti vaisiai. Savimi pasitikinčių lietuvių veidai pasienio pareigūnams jokio įtarimo nekelia ir tai suprantama, nes mes juk jokio maisto nevežame. Keli profilaktiniai patikrinimai ir su dirbtinėmis šypsenomis veiduose po naktinio skrydžio patenkame į pasaulį „aukštyn kojomis".
Pirmasis vakaras... Mane, kaip vadovą, pakviečia viena iš keliautojų grupelių. Tik įėjęs į viešbučio kambarį, pajuntu gerai pažįstamą rūkytos mėsytės kvapą. Mąstau: lietuviai vis dėlto įveikė pasieniečių užtvaras, vadinasi, pildydamas deklaracijas kai kas puikiai žinojo, kad maisto lagamine tikrai yra. Prabėgo dar kelios
dienos. Šį sykį mažas vakarėlis pas kitus. Aš vėl svečias ir vėl matau lietuviškų gėrybių stalą: duoną, dešrą, net skilandį. Prabėgo savaitė, vargu ar kas dar ką nors turi. Kur tau! Per vakarėlį stalas vėl nukraunamas lietuvišku maistu. Neįtikėtina. Man labai smalsu, todėl pradedu tyliai aiškintis, kaip žmonės įsiveža kvapniųjų mėsyčių. Kadangi į Pietų pusrutulį kaip vadovas esu skridęs apie dešimt kartų, sužinojau įvairių lietuvių taikomų strategijų.
Dauguma mėsą vynioja ne tik į popierių, medžiagą, bet ir foliją, kuri nepraleidžia kvapų. Net tokie ištreniruoti oro uostuose dirbantys šunys kaip bigliai ar labradorai neužuodžia taip paslėptos mėsos. Kai kas ją supjausto mažesniais gabaliukais, sandariai suvynioja ir sukiša į avalynę. Tai labai pavojinga, nes Australijos ir Naujiosios Zelandijos pareigūnai labai dažnai prašo parodyti turistinius batus. Jų padų rašto giliuose tarpuose iš kokio nors ankstesnio pasivaikščiojimo gali būti išlikę purvo su visokiais mikrobais ar augalų sėklytėmis. Jei tokio purvelio yra, batai gali būti konfiskuoti, skirta bauda, arba, geriausiu atveju, liepta gerai juos išsiplauti. Dėl to patyrę turistai, keliaujantys jį šias tolimas šalis, dar namuose batus kruopščiai iššveičia dantų šepetėliais. Štai kokio dėmesio sulaukia batai, taigi juose vežti mėsą ar kitokį maistą yra labai rizikinga, kas, kad patogu ir sutaupo ir sutaupo vietos lagaminuose. Na, jei lietuvis užsimanė mėsos - visos priemonės pateisinamos. Lietuviai yra sumanūs ir gudrūs. Pasieniečio paprašyti parodyti batus, tautiečiai rodo tik padus, nes tik šie (domina pareigūnus, o kad viduje yra dar kas neleistino, nei australams, nei naujazelandiečiams į galvą neateina. Svarbu mikliai atkišti kruopščiai išvalytus batų padus, po kurių tikrai išgirsite frazę: „Thank you, have a nice stay in New Zealand, next please"
Sunku patikėti, bet būna, kad lietuviai draudžiamą mėsą vežasi ant savo kūno. Taip, taip, jomis apsivynioja pilvą, liemenį ir ramiai praeina pro pasieniečius. Juk atskridus į galutinį kelionės tašką asmeninės keleivių kontrolės niekas nevykdo, o čiupinėti lietuvius manant, kad šiek tiek kilogramų ant kūno yra įtartinas papildomas svoris, - jau ne užsieniečiams sugalvoti. Jie neturi tokios lakios vaizduotės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą