Knyga, priskirtina "linksmajai istorijai" arba serijai "kaip žmonės gyveno". Kartais tokio pobūdžio knygos geriau perteikia istorinę atmosferą, gyvenimo būdą. O šios knygos atveju, turbūt daugeliui atgaivina tėvų pasakojimo prisiminimus. Tiesa, kartais tai, ką žinome, o kartais ir įsivaizduojame (taip, visuomenės atmintyje išlikę šviesūs vaizdai iš tų, "smetoninių" laikų), ne visai sutampa su buvusia tikrove. Taip pat ir mokslo žinios, kurios kinta kasdien, gali pakeisti požiūrį į itin aktualią madą.
Kulikauskas, Gediminas. Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą . - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], [2015] (Kaunas : Spindulio sp.). - 413 p.
Smetoniškosios siaubo istorijos
Kiekviena karta turi savų šiurpių, siaubų ir fobijų. Smetoniškoji baiminosi to, ką mes jau seniai užmiršę ar iš ko juokiamės. Bet nerūpestingai žvelgė į tokius dalykus, nuo kurių daugeliui šiandien šiaušiasi plaukai.
Mūsų seneliai tarpukario laikais būtų tik gūžtelėję pečiais, išgirdę žodį „zombis", tačiau tuoj dairytųsi kirvio, kam nors surikus„vilkas". Jie nebijojo„baltosios mirties", stiprino sveikatą radiacija ir grožėjosi „vampirėmis". Bet šiurpo ne tik nuo šmėklų ar klastingojo Neringos kiaurasmėlio, o ir dujų karo...
Bebaimiai radiacijos vartotojai
Baimės keičiasi. Prieš pradedant pasakojimą apie smetoninės Lietuvos fobijas, įdomu žvilgtelti į dalykus, kurių nesibaimino mūsų seneliai.
Šių dienų Kulautuvos gyventojai, matyt, gerokai nustebtų sužinoję, kuo tarpukario lankytojus į jų kurortą, vadintą „Panemunės perlu“, viliojo žurnalistai. Laikraštis „Sekmadienis“ išvardijo ilgą neabejotinų privalumų sąrašą: puikūs paplūdimiai, sveikatingo ozono pilni miškai, vilos su lietuviškais meniškais baldais, galų gale, dailios dėžės nuorūkoms parkuose. Be viso šito ten dar tekėjo upelis - ir ne bet koks: „Upeliuko vanduo, sako, esąs radioaktyvus, gydantis.
O vietiniai gyventojai jį laiko net stebuklingu ir bonkomis nešasi į namus ligoms gydyti!"
 |
| Štai garsiojo muilo reklama! iš: Sekmadienis, 1933, liepos 23, p. 8. |
Minėtas šaltinis, matyt, bus Nerėpos upelis, bet svarbiau yra tai, kad radioaktyvumo, vieno didžiausių nūdienos baubų, to meto žmonės visai nesibaimino. Norėdami pabrėžti vietos, produkto ar paslaugos vertę, sveikatingumą, reklamuotojai be skrupulų švaistydavosi apibūdinimu, kad tai „radioaktyvu“.
Nuo Kulautuvos radioaktyvumo pasiekimais, panašu, mažai atsiliko Pasvalys. Anot žurnalo „Trimitas“: „Žinovai teigia, kad Pasvalio šaltinių radioaktyvumas didžiausius paliegėlius visai sveikus padaro, betgi ar kas daroma mūsų krašte... saviems kurortams pareklamuoti ?“
Šitaip reklamuoti ne tik kurortai. Žinovai neabejojo, kad ateityje visas maistas turės radiumo, juk tai nepaprastai sveika. Tad spaudoje gausiai cituoti įvairiausio plauko profesoriai, pabrėžiantys „svarbą maisto su radioaktyviais elementais. Čia pirmiausia yra radioaktyvus pienas, vaisiai ir daržovės... Be to, svarbu kvėpuoti oru, kur yra radioaktyvių elementų.“
Ką ten maistas - smetoninė spauda mirgėjo nuo „radioaktyvaus“ kremo, dantų pastos ir muilo reklamų.
Klaipėdos muilo fabrikas spaudoje didžiavosi savo kosmetine laboratorija ir tualetinių muilų gamybos skyriais, kuriuose pagamintais net trijų rūšių radioaktyviais gaminiais buvo aprūpinama Lietuva: muilu „Radium“, kremu odos priežiūrai (irgi „Radium“) ir dantų pasta „Doramada“. Visi moksliškai išbandyti „analitinėj laboratorijoj“, užtikrinančioj, kad produktai bus „visi biologiniai veikią, palaiką dėka radiumo spindulių, grožį ir sveikatą“.
Ką gi, iki Hirosimos ir Nagasakio, juo labiau - Černobylio ir Fukušimos - dar buvo labai toli. Tad radiacija laikyta tarytum vitaminais, kurių nebus per daug. Veidą prausti raginta tik radioaktyviu muilu – reklama laikraštyje „Sekmadienis“, 1933 m. Klaipėdos muilo fabrikas „Žuvelė" didžiavosi galėdamas lietuviams pasiūlyti net trijų rūšių radioaktyvių produktų.
Tautiškos "Baltosios mirties mėgėjai"
Kaip neabejotinas gėris tais laikais pristatinėtas cukrus, šiandien dažnai vadinamas „baltąja mirtimi“. „Žmogaus kūnas reikalauja būtinai anglio hidrato. Cukrus tai nėra liuksuso dalykas... tai vienas reikalingiausių maisto dalykų - aiškinta apie cukraus naudą tarpukario spaudoje. Čia pat pridedama, kad cukrų dera populiarinti tarp beturčių, nes „mažas cukraus vartojimas veda prie ligų įvairių dalių iškrypimų - rachitizmo.
Cukrumi pernelyg nesilepinta dėl to, kad iki vietinių cukraus fabrikų pastatymo (pirmasis ėmė veikti 1931 m. Marijampolėje) šis saldėsis buvo gana brangus. Tad vietoj cukraus dažniau vartodavo kur kas pigesnį sachariną, kurio geriausios rūšys reklamuotos kaip „turinčios visai grynų cukraus skonį“. Visi svajojo apie laikus, kai Lietuvoje pagaliau bus galima išgerti arbatos, pagardintos „tautiniu cukrum“. Svajonės išsipildymą tolino ne tik fabrikų trūkumas, bet ir tai, kad lietuvių ūkininkai ilgai nesugebėjo išauginti runkelių su pakankamu cukringumu (reikėjo bent 15-20 proc.).
Užsimenama net apie nesėkmingus bandymus išgauti cukrų iš agurkų ir bulvių! Tad suprantama, jog pagaliau ėmus suktis cukraus fabriko mašinoms, visą spaudą bemat užplūdo cukraus reklamos tvanas. Tai buvo neįprasti skelbimai - jais tiesiog kviesta vartoti kuo daugiau cukraus, nenurodant nei konkrečios rūšies, nei fabriko - ir taip buvo aišku, kad pirksi lietuvišką. Apie kokį nors šio saldumyno kenksmingumą nebūta nė kalbos: kuo daugiau vartosi, tuo geriau ir tavo sveikatai, ir šalies tautinei pramonei. „Gera šeimininkė žino cukraus vertę. Ji užtat negaili jo visur įberti“, - raginta spaudoje. Ir žmonės bėrė, visai nesukdami galvos dėl dantų ar figūros.
Juos testabdė vienintelis dalykas - kaina. Net ir lietuviškas cukrus buvo gana brangus skanėstas. Tad 1934-aisiais vis dar piktai kalbėta (Kapčiamiestyje), kad čia tebevaldo sacharinas, nes „cukrų vartoja tik valdininkija. Ūkininkai cukrų naudoja tik per didžiąsias šventes. Maišas cukraus (ar alaus statinė) buvo geidžiamas įvairių švenčių, loterijų prizas.
Smetonos laikų vampyrai ir vampirės
Net ir šių dienų „siaubo elitas“ - vampyrai - mūsų senelių laikais buvo visai kitokie. Pirmiausia, gan ilgą laiką juos pravardžiavo vampyrais. Tiesą sakant, patys miglotai nutuokdami, kas tai per pabaisa. Todėl dar 1923 metais vampyru lengvai galėjo pavadinti nekrofilą. Taip nutiko vienam Balbieriškio valsčiaus raštininkui, „puspročiui Zigmui“, kuris, anot spaudos, „šiaip buvęs ramus ir net mandagus, bet galiausiai buvo sučiuptas Kauno kapinėse, mat naktimis „atkasinėdavęs numirėles, su kuriomis nepadoriai elgdavęsis“. Ypač jį traukė šviežiai palaidotos blondinės. „Blondines, kurios jam tik patikdavę, jis puošdavęs įvairiais papuošalais nuo kitų lavonų paimtais“
 |
| Štai garsioji "vampirė" - Lita Grey su vyru Charlie Chaplin |
Vis dėlto kur kas dažniau to meto spaudoje linksniuoti kitos rūšies pabaisų, vadintų vampirais, vampais ar tiesiog vamp, vardai. Jie buvę bent dviejų rūšių: „šviesiaplaukė bestija“ (žaliomis akimis) arba „moteris - demonas“ (tamsiaakė).
Kaip jau supratote, tai buvo damos, kurioms šiandien prilipęs barakudų vardas. Ironiška, kad Balbieriškio raštininkas - „vampyras“ - medžiojo negyvas blondines, o gyvos vampirės, savo ruožtu, medžiojo pinigingesnius vyriškius. Spauda jas lygino su „žinomuoju valgiu „omlet - suprice“, kuris iš viršaus atrodo karštas, bet viduj - šaltas kaip ledas“.
Darbuotis vampai pradėdavo tuoj po penkių, kai uždarius kontoras į kavines pasipildavo lankytojai. 1936 metais spaudoje nuskambėjo istorija apie rusvaplaukę Genę, „jaunų mergiškų su naiviška kaimietės šypsena, turėjusių ambicijų tapti bent Kauno vampyru“. Bet karjera nenusisekė: pradedančią vampirę užverbavo lenkų žvalgyba, parūpinusi jai Helenos Sagaitis pseudonimą ir davusi užduotį - užverbuoti lietuvių aviacijos karininką. Planas
 |
| Vera Šernienė su sūnumi Jokūbu, žinomu aktoriumi (Jacques Sernas) |
Žinomiausia pasaulio vamp tuo metu laikyta Čarlio Čaplino žmona - „Lilit (Lita) Čaplinienė“, anot žurnalistų, suteikusi jam nepakeliamų „skausmo, rūpesčio ir materialių nuostolių“.
Panašu, kad vampyrės titulu be didesnės graužaties žurnalistai tais laikais „krikštijo“ kone kiekvieną įspūdingesnės išvaizdos moterį. Kaip „švelnus vampyras, tamsiaplaukė, išbalusiu veidu, blizgančiomis akimis“apibūdinta ir rašytojos karjerą Paryžiuje mėginusi paslaptinga kaunietė. Ji išleido porą romanų apie Paryžiaus padugnių gyvenimą, o prancūzų žurnalistams prisistatinėjo kaip Vera Charnasse, nors išties buvo Vera Šernienė, signataro Jokūbo Šerno našlė.
Laikui bėgant, terminą „vampyras“ maždaug nuo ketvirtojo dešimtmečio, o ypač kino teatruose pasirodžius „Drakulai“, vis dažniau naudota mums pažįstama, klasikinio siaubo prasme.
Žmones ryjančios Kuršių Nerijos "Smėlio bedugnės"
Po Klaipėdos krašto prijungimo (1923 m.) Lietuvoje ėmė plisti pasakojimai apie šiurpesnes šių vietovių paslaptis. Nors žavėtasi, bet ir nepatikliai šnairuota į Kuršių nerijos smėlynus, kur, kaip pasakota, gali nutikti keistų dalykų: „eini, eini ir tik pajunti, kaip po kojomis žemė pradeda linkti ir... kojos staiga įlūžta į smiltis.“
Tokias vietas akylesnis galėjo pastebėti ir iš anksto, dar XIX amžiaus profesorius Gotlibas M. Berentas (Gottlieb M. Berendt) jas apibūdino kaip „pilkus ruožus kopose, kuriuose skęsta žmonės“. Vietiniai šias vietas vadino kiaurasmėliu, klampsmėliu ar gyvsmėliu, o lietuviškoje spaudoje plito šiurpės apie baisią žmonių ir gyvulių, pakliuvusių į tokius smėlio akivarus, pražūtį.
Dažniausiai cituoti minėtojo geologo G. Berento užrašai, kuriuose pateiktas ir kraują stingdantis vieno preiliškio pasakojimas.
Pasakotojas, esą, savo akimis regėjęs grįžtančio iš Klaipėdos kaimyno žūtį: „Įsmuko jis į smiltis ligi kelių ir pradėjo šaukti. Paskui įsmigo ligi juosmens... aš siaubo apakintas pasileidau į Preilą šaukti pagalbos. Mes paskui, susirišęs virvėmis, ieškojome jo, bet jau neberadome...“
Berentas rašo matęs, kaip vėjui nupusčius smėlį, paviršiuje pasirodė kadaise tokiam akivare prasmegusio vežimo likučiai ir dviejų arklių griaučiai, „sugniuždyti, lyg kas iš viršaus juos būtų prislėgęs sunkiu daiktu“. Jo pasakojimas baigtas vietinių perspėjimu vengti „pilkųjų juostų“ Neringos smėlynuose, o ypač „pavasarį ar rudenį, kai kopos būna pažliugusios vandeniu“.
Profesoriaus šiurpes pildė Neringoje patruliavusių lietuvių pasienio policininkų pasakojimai. Tiesa, ne tokie kraupūs - esą, nei sykį nebuvę, „kad kojos smuktų giliau kaip ligi pusės blauzdų“. Kiaurasmėlis pavojingesnis buvęs arkliams - kartą 1933 m. ties Karvaičių kalnu keleiviams užsimanius vežimu pervažiuoti porą gyvsmėlio juostų, „smiltys po arklių kojomis įlūžo ir visi trys arkliai bematant nugrimzdo ligi krūtinių“. Persigandusiems keleiviams pavyko pasprukti. Kadangi Preila buvo netoli, spėta išgelbėti ir arklius, nors atskubėjus pagalbai virš žemės jau tekyšojo tik jų galvos. O smėlio prarajos vietoje, anot pasakojimą užrašiusio policininko, „keletą minučių pabuvo duobikės pilnos vandens, bet ir tos bemat užslinko ir išdžiūvo“.
Bene dramatiškiausias susidūrimas su kiaurasmėliu aprašytas pasienio policininko Alfonso Nevardausko atsiminimuose. Patruliuodamas Juodkrantės apylinkėse su pagalbininku, tarnybiniu šunimi, jis prasibrovė iki Drumzako - toli į Kuršių marias išsišovusio pusiasalio. Ir labai nustebo išvydęs gerai pažįstamoje molėtoje aikštelėje keliolikos kvadratinių metrų pločio puikaus smėlio ruožą. Pats nepajuto, kaip žengė į jį - ir iškart įstrigo iki pat blauzdų, o sulig kiekvienu judesiu smigo vis gilyn. Bet nesupanikavo, nusimetė lietpaltį, kurį paklojo greta, o skersai užmetė šautuvą, į kurį įsirėmęs sulėtino grimzdimą. Tada nusijuosė diržą, pririšo prie turėto virvagalio ir numetė šuniui, kuris ir padėjo jam šiaip ne taip (tiesa, palikus batus) ištrūkti iš smėlio gniaužtų. Netrukus pakrantėje radęs ilgą, keliolikos metrų kartį, smalsusis policininkas grįžo prie smėlio bedugnės ir bandė ja badydamas išmatuoti akivaro gylį. Pasakoja susmeigęs visą, bet dugno taip ir nepasiekęs.
Dujinio-cheminio karo baisumai
Smetoninės epochos saulei slepiantis už horizonto, žmonės vis labiau ėmė jausti artėjančio karo alsavimą. Beveik neabejota, kad karas bus, ir bus cheminis-dujinis. Mat, anot to meto spaudos: „Šiandien kiekvienas, kas atviromis akimis žiūri į gyvenimą, pripažins, kad visiškai pasitikėti tarptautinėmis sutartimis dėl cheminių karo medžiagų vartojimo uždraudimo negalima“.
 |
| Ir tokie skelbimai būdavę... Iš: Diena, 1938, spalio 9 d. |
Lietuvoje (kaip ir aplinkiniuose kraštuose) imtos rengti priešcheminės apsaugos pratybos. O plintančiomis baimėmis kaipmat pasinaudojo prekybininkai, pavyzdžiui, raginę įsigyti specialias „priešlėktuvines užuolaidas“. Bet dar aktyviau Krašto apsaugos ministerijos rūpesčiu žmonėms pirštos dujokaukės, kuriomis daugiausia prekiavo Ekonominė karių bendrovė.
Prekybai labai padėjo ir keistoki pranešimai, pavyzdžiui, apie Belgijoje, prie Lježo, 1930-aisiais pasklidusį mirtiną rūką. Ten esą išsiveržusios Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių užkasto cheminio ginklo dujos. Noriai cituoti užsienio pranešimai apie vokiečių vis išrandamas kuo baisesnes dujas, nuodijančias ne tik žmones, bet ir „sugriaužiančias medžius, geležį“. O ten pat spausdintose reklamose su kareivišku tiesmukumu kiekvienas, kam brangi gyvybė, ragintas tučtuojau įsigyti dujokaukę.
Tokios fobijos nebuvo visai nenaudingos, nes kartu su cheminėmis šiurpėmis, spausdintos ir schemos, kaip pačiam įsirengti slėptuvę nuo bombardavimo. Galbūt tai išgelbėjo ne vieną gyvybę.
Artėjančio karo siaubų: dujų, bombardavimų ir kitų baisybių - nuojauta gerai matoma šiame feljetone.
Dujų sezonas
(feljetonėlis)
Kol kas dar bus ar ne bus, o Kaunas jau apnuodytas. Taip sakant, visa žmonių psichika persunkta nuodingomis dujomis. Priešdujinė paroda, dujinės paskaitos, priešlėktuviniai kursai, įsakymai, slėptuvės, dujokaukės - degazatoriai - pripildė ramaus kauniečio krūtine taip, kad jis laisvai kvėpuoti nebegali. Pražydo sodai, paukščiai priemiesčiuose gieda, o kaunietis vaikšto galvų pakėlęs ir savo likusio gyvenimo valandas rokuoja. „Ach, kad nors lig
pirmo pritraukus, - atsidusta jaunas kavalierius, -gaučiau algų. Nors paūžti prieš mirtį tektų... Kauno gražuolės metė velniop pudrų ir chlorkalkėmis pudruojasi: chlorkalkės vienintelė priemonė prieš dujas.
 |
| Manote, kad pažinčių skelbimai mūsų laikų išradimas? Tikrai ne... Ir tada kažkas ieškojo pažinčių su ... kapitalu biznio pradžiai... iš: Diena, 1938, spalio 2 d. |
Žodžiu, pasiklausius kauniečių kalbų, pažiūrėjus į kauniečio sielų atrodo, lyg viso pasaulio bombonešiai stovi išrikiuoti Kauno link, prisikabinę po dešimtį pačių sunkiausių tūkstantkilograminių bombų ir kiekvienų minutę laukia įsakymo pakilti.
Įstaigoj.
Atvažiuoja iš Zarasų pilietis reikalo atlikti. Eina į įstaigų pasiteirauti apie savo prašymo likimų.
- Kas? Ar prašymas? - klaikiomis akims dobtelėjęs į jį klausia valdininkas.
— Taip, ponuli, užpernai paduotas dėl žemės.
- Dėl žemės, sakai, - svajingai kartoja valdininkas. - Taip, žemė geras daiktas. Žemė jokių dujų nepraleidžia. Fosgenas žemėje neitralizuojasi. Sakysim, kiaulės laike dujų atakos visada laiko šnipų žemėn įkišusios ir joms dujos visai nekenkia. Arba vėl žiurkės - jos tuojau darosi nervingos ir bematant dvesia, o kurmiai visi išlieka gyvi.
Pilietis nemačiomis persižegnojęs atatupstas traukiasi į duris. Prieškambary nedrųsiai praveria duris, kur parašyta „Direktorius“, bet išgąstingai surikęs vėl tuojau jas užtrenkia ir pasistiepęs risčia leidžiasi koridoriumi išėjimo link.
- Kiaulė! Už stalo sėdi tikra senoviška kiaulė... Ir šnipas, ir akys... Tik ausų nebepamačiau ar yra, ar ne, - šnabžda persigandęs sodietis ir neria pro duris į gatvę.
- Ponas direktorius tik žmones gąsdina su ta savo priešdujine kauke, - šnabždasi sargai, - jau keli klijentai taip persigandę išbėgo.
Zarasiškis šventai įsitikinęs, kad į Kauno įstaigas perkeltas iš Kalvarijos beprotnamis, reikalų neatlikęs išsiskubina Zarasų link.
Laisvės Alėjoj.
Ten kur baigias Laisvės Alėja ir prasideda senamiestis anksti rytą vieno gaisrininko tarnaitė užsižiopsojusi į linksmą studentą sudaužė pilną žibalo bonką.
Po pusvalandžio du jauni vaikinai eidami pro tą vietą pastebėjo šalygatvy įtartinas dėmes ir pajuto keistą kvapą.
- Ata zei a ypirit! - suriko abu kartu ir leidosi bėgti.
Krautuvininko žmona tuojau užtrenkė krautuvės duris ir taip pat suriko: „Ypirit!“.
Po kelėtos minučių judėjo visas senamiestis. Visur tesigirdėjo tik vienas žodis „Ypirit“.
Per 20 metrų nuo tos vietoj paveja sustojusi minia užtvenkė gatvių judėjimą.
Žinovai ginčijosi:
- Tai ne ypiritis, bet luizitas... Nuo ypirito mirtis tuojau - o luizitas veikia po pusvalandžio, - kalbėjo vienas chemikas.
- Vis tiek velniava, ar tuojau arpo pusvalandžio, - tarė vienas sąmojingas drąsuolis ir nosinę prie burnos pridėjęs leidosi atgal. Jį pasekė ir kiti.
- Ypiritas! Luizitas! - skambėjo visoje Laisvės Alėjoje ir senamiesty.
Krautuvių langinės nusileido. Autobusų šoferiai nebežiūrėdami policininkų švilpukų leido mašinas pro tą pavojingą vietą 100 km greitumu. Pagaliau, kai panika buvo beapimanti visą miestą, pasirodė drąsuolis gaisrininkas blizgančioj uniformoj ir apipylęs pavojingąją vietą chlorkalkėmis, nuėjo į gretimą, restoraną alaus gerti... Miestas po truputį ėmė rimti.
K. Kočėlas
(Laikraštis „Diena“ 1935 m. gegužės 12 d., Nr. 19.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą