Skaitymui parinkome skaitytojų pamėgtos autorės, kinietės Anchee Min autobiografiją. Kinija, kultūrinės revoliucijos metai. Autorė gimusi 1957 metais, taigi, ištraukoje vaizduojami 1963 - 1975 metai. Mūsų vaikiški prisiminimai kai kur gali būti panašūs. Pabandykime įsivaizduoti berlynietę ar prancūzaitę 1975 metais pavydinčią draugei galimybės išsimaudyti....
Anchee Min. Raudonoji azalija / iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė. - Vilnius : Vaga, 2009. - 342 p.
Aš buvau užauginta pagal Mao mokymus ir ponios Mao, draugės Dziang Čing, operas. Jau pradinėje mokykloje tapau „Mažųjų raudonųjų sargų“ vadove. Tai buvo Didžiosios kultūrinės proletarų revoliucijos metas, o raudona spalva tada buvo mano mėgstamiausia. Mano tėvai gyveno kaip medinių lazdelių pora - taip apie juos sakydavo kaimynai – visuomet santarvėje. Tėtis dirbo pramoninio piešimo dėstytoju Šanchajaus tekstilės institute, nors jo didžioji aistra buvo astronomija. Mama dirbo mokytoja Šanchajaus vidurinėje mokykloje. Ji dėstė viską, ką liepė Partija, vieną semestrą kinų kalba, kitą - rusų. Abu tėvai tikėjo Mao ir Komunistų partija kaip ir visi mūsų kaimynai. Šeimoje buvome keturi vaikai, visi pametinukai. Aš gimiau 1957-aisiais. Mes gyvenome mieste, Pietų Vešlumos gatvėje, mažame dviaukščiame blokiniame name, kurį dalinosi dvi šeimos. Namą mums paliko mano senelė. Ji mirė nuo tuberkuliozės prieš pat man gimstant.
 |
| Autorė Anchee Min su pirmąja knyga |
Suaugusia tapau būdama penkerių metų ir aplinkiniams tai buvo įprastas dalykas. Visi vaikai, su kuriais žaidžiau, ant nugaros parištame medžiagos gabale nešiodavosi mažesniuosius brolius ar seseris. Mes žaisdavome slėpynių, o mažieji žaisdavo su savo snargliais. Mano, kaip ir kitų kaimynystėje gyvenančių vaikų tėvai, dirbdavo ištisomis dienomis, todėl aš buvau atsakinga už šeimą.
Pati būdama dar tik darželinukė, seseris ir brolį vadinau savo vaikais, nes kiekvieną turėdavau paimti iš darželio ar lopšelio. Man buvo šešeri metai, mano sesei Žiedelei penkeri, antrajai sesei Koralei ketveri, o broliui Kosmoso Užkariautojui treji. Tėvai mums rinko vardus ilgai ir atsakingai. Aplinkiniai mano tėvus laikė keistuoliais, nes kaimynai savo vaikams duodavo tokius vardus kaip Raudonasis Sargas, Didysis Šuolis, Ilgasis Žygis, Raudonoji Žvaigždė, Išlaisvinimas, Revoliucija, Naujoji Kinija, Rusijos Kelias, Nepasiduok JAV, Patrioto Ženklas, Neprilygstamasis Raudonasis Karys ir 1.1. Mano tėvai laikėsi savo idėjų. Mane jie pirmiausia pavadino Lin-Šuan – Virš Kalno Pakylančia Saule, bet vėliau šio vardo atsisakė, nes Mao buvo laikomas vienintele saule. Po ilgų apmąstymų jie pavadino mane Anei - Taikos Brangakmeniu. Jiems patiko, kad kinų kalba mano vardas skambėjo panašiai kaip angliškas žodis „angelas“. Tad mane šiuo vardu ir užregistravo. Žiedelė ir Korale buvo pavadintos pagal garsą „či“ (brangakmenis). Brolis gavo vardą Kosmoso Užkariautojas dėl dviejų priežasčių: pirmiausia dėl to, kad tėtis mėgo astronomiją, o antroji priežastis buvo noras reaguoti į Mao pažadą, kad Kinija greitai pasistatys kosminį erdvėlaivį.
Aš tikėjau, jog mano tėvai dirba tokį darbą, kuris gelbėja pasaulį. Kiekvieną vakarą, vesdamasi namo seseris ir brolį, visą kelią mušdavausi su kvartalo vaikais. Buvau taip įpratusi vaikščioti su mėlyne ant skruosto ar kruvina nosimi, kaip ir valgyti kasdienį maistą. Man tai nelabai rūpėjo. Nors ir baimindavausi eiti per gatvę ir bijodavau tamsių užkampių, išmokau neišsiduoti, nes turėjau būti pavyzdžiu mažiesiems ir parodyti jiems, kas yra drąsa. Palikusi vaikus žaisti svetainėje, eidavau kurti krosnies, virti pietų. Krosnies kūrimas užimdavo daug laiko, nes nežinojau, kad norint uždegti anglis ir medį reikia oro. Kimšdama krosnį dainuodavau dainas, sukurtas iš Mao citatų. Kartą, kai po daugelio bandymų krosnis vis tiek neužsidegė, mano kantrybė baigėsi. Buvau tikra, kad krosnis neužsikūrė, todėl viską mečiau ir išėjau žaisti. Po kiek laiko atėjo vienas vaikas ir pasakė, kad pro namo langą veržiasi dūmai. Taip nutiko tris kartus.
Stengdavausi užmigdyti vaikus, kol dangus dar būdavo šviesus. Mažylių kojytės spardydavo medvilnines antklodes ir naujos skylės keisdavo senas. Antklodės greitai tapdavo skudurais. Kai kambarys pagaliau nurimdavo, aš pasiremdavau ant palangės ir žiūrėdavau į gatvelę, laukdama, kada pasirodys tėvai. Stebėdavau, kaip tamsėja dangaus mėlis, pakyla Venera, ir užmigdavau prie lango.
1967-aisiais, kai man buvo dešimt metų, persikraustėme. Tai įvyko dėl to, kad apatiniai kaimynai mus apkaltino turint didesnį butą negu jie. Jie piktinosi:
- Kaip gali šešių žmonių šeima gyventi keturiuose kambariuose, kai mūsų vienuolika gyvena viename? Revoliucija turi visus sulyginti.
Kaimynai atėjo su puodais ir apipylė mūsų antklodes išmatomis. Policijos nebuvo. Policijos postas buvo apšauktas revizionistų irštva ir revoliucionieriai jį uždarė. Raudonieji sargai pradėjo plėšti namus. Niekas neatsakė į mūsų pagalbos šauksmą. Kaimynai tik žiūrėjo.
Apatinis kaimynas mums ėmė kelti daug rūpesčių. Kiekvieną naktį turėjome valyti išmatas ir nuolankiai nuryti įžeidimus. Kaimynų iš apačios elgesys peržengė visas ribas. Jie grasino nuskriausti mus, vaikus, kai tėvų nebus namuose. Jie sakė, kad jų antroji duktė serganti psichine liga, todėl jie negali atsakyti už jos elgesį. Vieną dieną ji užlipo pas mus, parodė man ką tik pagaląstą kirvį ir pagrasė, kad gali perkirsti man galvą į dvi dalis kaip arbūzą. Tada paklausė, ar aš norėčiau, kad ji tą padarytų. Paprašiau jos truputį palaukti, o aš kiek vėliau atsakysiu, norėčiau ar ne. Tada griebiau savo seseris ir brolį, mes pabėgome ir visą dieną slėpėmės spintoje.
Vieną dieną kaimynų duktė užpuolė mano mamą, grįžtančią iš darbo, tik įžengusią pro duris. Mačiau, kaip jos abi grūmėsi laiptinėje. Ji stumdė mamą, pargriovė ją ant grindų ir sužeidė žirklėmis. Mane ištiko šokas. Aš stovėjau prie mamos ir žiūrėjau į jos kruvinus riešus ir veidą. Norėjau šaukti, bet balsas buvo kažkur dingęs. Kaimynų duktė nulipo žemyn ir žirklėmis persirėžė riešus sau. Tada išbėgo į lauką ir iškėlusi kruvinas rankas ten stovėjusiai smalsuolių miniai užriko:
- Štai, žiūrėkite, mane, darbininkę, užpuolė buržuazijos intelektuale. Draugai, tai politinė žmogžudystė.
Jos šeima išbėgo į lauką ir ėmė šaukti, kad už kraują reikės atsakyti krauju.
Tėtis pasakė, kad mums reikia išsikelti. Dingti iš čia. Jis pridarė nedidelių skelbimų su mūsų namo aprašymu ir pageidavimu, ko norėtume mainais. Lapelius prisagstė gatvėse ant medžių kamienų. Kitą dieną prie mūsų durų privažiavo baldų prikrautas sunkvežimis. Iš jo išlipo penki vyrai ir pasakė, kad atvažiavo pasikeisti savo namo į mūsų. Tėtis atsakė, kad mes dar neturėjome iš ko pasirinkti. Vyrai užtikrino:
- Mūsų namas jums puikiai tiks ir jis jau paruoštas įsikelti.
Tėtis atsakė, kad mes net nežinome, kaip jis atrodo. Tada vyrai pasiūlė:
- Galite nuvažiuoti ir apžiūrėti namą - neabejojame, kad jis jums patiks.
Tėtis pasiteiravo, kiek ten yra kambarių. Jie atsakė, kad ten yra trys labai geri kambariai, atitinkantys visus Šanchajaus standartus. Mama paklausė:
- Ar žinote, kad apačioje gyvenančių kaimynų duktė yra psichiškai nesveika?
Vyrai atsakė, kad tai jiems nesukels jokių problemų. Jie ką tik primušė antrąją dukterį ir ji prisipažino esanti sveika, tiesiog jos šeima nori turėti daugiau kambarių. Ji prižadėjo daugiau nekelti jokių rūpesčių. Vyrai prisistatė kaip tėvas su sūnumis, visi dirbantys Šanchajaus plieno gamykloje. Sūnums reikia kambarių, nes jie nori vesti. Jiems skubiai reikia kambarių.
Tėtis pasakė:
 |
| Anchee Min kino bandymuose ponios Mao propagandiniame filme |
- Mes palauksime lauke prie durų, kol jūs apsispręsite, - atsakė vyrai.
Tėtis paprieštaravo:
- Jūs negalite taip elgtis.
Vyrai atrėžė:
- Anokia čia problema.
Tėvai nusprendė apžiūrėti tų vyrų namą Šansi gatvėje. Kol tėvai bus išvykę, aš turėjau saugoti namus. Ruošdama namų darbus pamačiau, kad vyrai pradeda iš sunkvežimio kraustyti savo baldus. Po kiek laiko jie ėmė pakuoti mūsų baldus. Aš priėjau ir pasakiau:
- Tėvai dar negrįžo.
Vyrai atsakė, kad nori mums padėti, kol turi sunkvežimį.
- Kai sugalvosi, kad laikas kraustytis, tada jau sunkvežimio niekur nerasi, - jie pridūrė. - Argi nori nešioti baldus savo mažomis rankytėmis?
Kai tėvai grįžo, didžioji dalis mūsų baldų jau buvo sukrauta į sunkvežimį. Mama dar bandė prieštarauti:
- Tai nėra, ko mes norime, ir jūs negalite mūsų priversti išsikraustyti.
Vyrai atšovė:
- Mes esame darbininkai ir nežaidžiame žaidimų. Jūs skelbėtės, mes atėjome pas jus su geru pasiūlymu. Sekmadienis yra vienintelė mums laisva diena. Ir nemėgstame, kai kas nors mus apgaudinėja. Kai apatinių kaimynų duktė bandė mus apkvailinti, gavo lupti.
Tėtis pasivedė mamą ir vaikus į šalį.
- Mes turime išsikelti. Kraustomės ir pamirštame apie neteisybę, - jis pasakė.
Mes taip ir padarėme. Išsikėlėme į Šansi gatvę Su-Hui rajone. Ten stovėjo eilė sublokuotų namų. Mūsų aukšte buvo dviejų kambarių butas, kuriame gyveno trys šeimos. Butas priklausė valstybei. Trys šeimos naudojosi vienu tualetu. Mes apsigyvenome aukšto pradžioje. Be svetainės, dar turėjome terasą ir virtuvę. Aukšto gale buvo įsikūrusi penkių asmenų šeima. Jie gyveno viename kambaryje, o jų viryklė buvo šalia tualeto. Man tai nepatiko. Dažnai būdavo taip, kad kai aš tupėdavau tualete, jie gamindavo valgį. Trečioji to aukšto šeima gyveno dengtoje galinėje terasoje. Tai buvo labai ramūs žmonės. Tėtis pasakė:
- Įsikurkime. Juk viskas galėjo baigtis daug blogiau – mus galėjo užmušti. Čia bent saugu.
Mes visi sutikome ir pasijutome geriau. Viršuje gyveno didelė šeima su šešiais vaikais. Jų trečioji duktė buvo mano amžiaus. Oficialus jos vardas buvo Saulėgrąža, tačiau namuose visi ją vadino Mažuoju Karstu, nes ji buvo perkarusi kaip skeletas.
Ji nulipo ir paklausė, ar aš nenorėčiau prisijungti prie jų šeimos Mao studijų seminaro, kuris vyksta kiekvieną vakarą po vakarienės. Atsakiau, jog turiu atsiklausti tėvo. Tėtis neleido. Jis pasakė, kad nenori revoliucijos savo namuose. Tai mane nustebino. Visą naktį praleidau galvodama apie tai, ar mano tėtis nėra slaptas antirevoliucionierius ir ar man nereikėtų jo įduoti.
Mažasis Karstas nusiminė išgirdusi, kad aš negalėsiu lankytis jų šeimos Mao studijų seminaruose. Ji užlipo aukštyn, ir aš išgirdau, kaip jų šeima pradėjo dainuoti: „Rytuose patekėjo raudona saulė, Kinija pagimdė Mao Dzedongą...“ Aš žavėjausi ta šeima. Norėjau, kad ir mes darytume tą patį.
Mergaitės miegojo terasoje, o brolis virtuvėje. Mama labai ilgėjosi mūsų senojo namo. Ji norėjo turėti privatų tualetą.
Kai įsikūrėme, kitą rytą, pamenu, tai buvo pirmadienis, mane pažadino garsus elektrinis skambutis. Pasilenkiau pro langą ir pažiūrėjau žemyn. Apatiniame bute buvo metalo dirbtuvės. Pusę aštuonių ryto suskambėjus skambučiui, į vidų sugužėjo būrys moterų. Iš viršaus jos atrodė kaip bitės, skubančios į lizdą. Tame bute ir lauke po stogu, kuris dengė trečdalį skersgatvio, dirbo apie du šimtus moterų. Tos moterys anksčiau buvo namų šeimininkės. Jos neturėjo išsilavinimo, bet mokėjo dirbti rankomis. Visą dieną jos tvirtindavo vielas ir virindavo. Jūs atsinešdavo pietus ir valgydavo kieme. Pro langą matydavau, ką jos valgo. Dažniausiai tai būdavo džiovinta sūdyta žuvis ir tofu sūris. Kai kurios iš jų gaudavo pieno kuponų, nes laiduose, kuriuos virino, buvo nuodingų chemikalų. Kai jos išnešdavo laidus į lauką, chemikalų kvapas kildavo į viršų.
Moterys apačioje mėgo plepėti, ginčytis ir dainuoti draugės Dziang Čing, ponios Mao, operas. Kaimynas tas moteris vadino Didžiosiomis Pirmadienio, Trečiadienio, Penktadienio Muštynėmis ir Mažaisiais Antradienio, Ketvirtadienio bei Šeštadienio Ginčais. Kiekvienoje dirbtuvių patalpoje buvo įtaisyti garsiakalbiai. Po pietų per juos girdėdavosi balsas, skaitantis Mao veikalus ir straipsnius iš Liaudies dienraščio ir Raudonosios vėliavos žurnalų. Kai grįždavau iš mokyklos apie pusę keturių, apačioje pasigirsdavo mankštos muzika. Moterys išeidavo į lauką, išsirikiuodavo ir užimdamos visą skersgatvį darydavo dešimties minučių mankštą. Mes dažnai rymodavome ant palangės su seserimis ir broliu ir stebėdavome jas. Greitai sužinojome moterų pravardes. Tai buvo Čau-Di - Nupiešk Brolį, Lai-Di - Turėk Berniuką, Šuang-Di - Dvigubas Berniukas, Jin-Di - Laimėk Berniuką ir Bao-Di - Garantuok Berniuką. Tie vardai mane erzino.
Nors ir nemačiau sąsajų tarp savęs ir tų vardų, pamažu pradėjau suprasti, kad gimti mergaite yra liūdnas reikalas. Dirbtuvės veikė trimis pamainomis. Virinimo mašinos dirbo dieną ir naktį. Tėčiui buvo sunku ištverti tą triukšmą. Jis negalėjo miegoti. Jis nulipo žemyn skųstis, bet tai nieko nedavė. Bosas atsakė, kad moterims reikia dirbti. Tokia revoliucijos užduotis.
Gatvelės vaikai dažnai ateidavo pasižiūrėti, kaip moterys virina. Prieš suvirinant laidus reikėjo nušlifuoti. Moterys mums duodavo švitrinio popieriaus ir mes juos šveisdavome. Mums tai patiko. Moterys sakė, kad laidai bus siunčiami į Vietnamą. Tai, ką mes darėme, buvo valstybinė paslaptis. Moterys gaudavo vyriausybės apdovanojimų. Didžiausią sertifikatą jos įrėmino ir pasikabino ant sienos. Jame buvo parašyta: „Šlovė ir garbė Vu-Li metalo dirbtuvėms.“
Aš lankiau „Ilgosios laimės“ pradinę mokyklą. Ši buvo už šešių kvartalų nuo namų. Naujieji bendraklasiai juokdavosi iš manęs, kad turėjau tik vieną suplyšusį švarką. Aš jį nešiodavau visais metų laikais. Tai buvo senas mano pusseserės rūbas. O mano išaugtus drabužius paprastai dėvėdavo Žiedelė. Paskui juos, sulopytomis apykaklėmis ir alkūnėmis, perimdavo Korale. Atsirasdavo dar daugiau lopų. Rūbai tirpte tirpo, nors sesuo ir stengėsi juos prižiūrėti. Ji žinojo, kad dar laukia Kosmoso Užkariautojo eilė. Kosmoso Užkariautojas visada vilkėjo skarmalais. Aš dėlto jaučiausi labai kalta.
Vaikai naujajame rajone buvo nedraugiški. Jie mus dažnai užpuldavo. Vadino „skarmaliais“ ir „blusomis“. Tėtis mus ramino:
- Aš neišgaliu jums nupirkti naujų rūbų, kad atrodytumėte padoriai, bet jeigu jums seksis mokykloje, jus ir taip gerbs. Blogi vaikai gali iš tavęs atimti krepšį, bet proto neatims.
Aš klausiau tėvo žodžių, ir jis pasirodė teisus. Mane greitai priėmė į „Mažųjų raudonųjų sargų“ narius, nes gerai mokiausi. Aš buvau apsigimusi vadovė. Namuose turėjau galimybę praktikuotis nuo ankstyvo amžiaus. Tais laikais mokytis būti revoliucionieriumi reiškė viską. „Raudonieji sargai“ mums rodė, kaip reikia naikinti priešus ir garbinti autoritetus. Jie šokinėjo žemyn nuo daugiaaukščių, kad įrodytų savo lojalumą Mao.
Buvo sakoma, kad fizinė mirtis nieko nereiškia. Ji lengva kaip plunksnelė. Tačiau jei kas nors mirdavo dėl liaudies, to mirtis tapdavo svaresne už kalną.
Namuose tėvai visai nekalbėjo apie politiką. Jie niekada nesiskundė ir jiems skirtu darbu. 1971-aisiais tėtis neteko dėstytojo vietos. Jis buvo pasiųstas į spaustuvę dirbti padėjėju. Nors mano mama turėjo universitetinį išsilavinimą, ji buvo įdarbinta batų fabrike. Jos viršininkas pasakė, kad būti dirbančiosios klasės nariu yra politinis reikalavimas. Partija tai vadino perauklėjimo programa. Mano tėvams jų darbai nepatiko, bet dėl mūsų jie stengėsi elgtis teisingai. Jeigu tada juos kas nors būtų sukritikavęs, tai būtų atsiliepę mūsų ateičiai.
 |
| Agitacinis plakatas. Truputį pažįstama vyresniajai kartai stilistika? |
Tegyvuoja Pirmininkas Mao!
Ji užrašė „Tenegyvuoja Pirmininkas Mao“:
Tenegyvuoja Pirmininkas Mao!
„Tegyvuoja“ į kinų kalbą pažodžiui verčiama „dešimt tūkstančių metų be pabaigos“, todėl užraše buvo hieroglifas „be“. Mama supainiojo hieroglifus ir gavosi „be metų be pabaigos“. Mama teisinosi, kad suklydo. Kai turėjo daryti tą užrašą, jai labai skaudėjo galvą. Jai niekas neleido pailsėti, nors jos kraujo spaudimas buvo labai aukštas. Ji negalėjo paaiškinti, kodėl taip parašė. Ji prisipažino visuomet mylėjusi Mao. Tačiau ji buvo sukritikuota savaitiniame politiniame susirinkime, kuriame turėjo dalyvauti visi rajono žmonės. Jie ją apkaltino turėjus blogų ketinimų. Ir dėl to su ja esą reikia elgtis kaip su nusikaltėle. Mama nežinojo, kaip pasiaiškinti. Ji buvo visai pasimetusi.
Aš parašiau mamai savikritišką kalbą. Tada man buvo dvylika. Surašiau žymias Mao citatas. Parašiau, kad Pirmininkas Mao mums sako, jog reikia leisti žmonėms pasitaisyti. Tik taip galima išmokti didžiojo komunizmo. Nekalto žmogaus padaryta klaida nėra nusikaltimas. Tačiau kai nekaltam neleidžiama pasitaisyti, tai jau nusikaltimas. Neklausyti Mao mokymų – tai yra nusikaltimas. Mama perskaitė mano raštą mokyklos susirinkime ir jai buvo atleista. Grįžusi namo ji pasakė, jog jai labai pasisekė, kad turi tokį protingą vaiką kaip aš.
Tačiau kitą savaitę mama vėl įkliuvo. Ji pasišluostė užpakalį laikraščio skiaute, ant kurios buvo Mao nuotrauka. Tais laikais mes visi valėmės užpakalius laikraščiais, nes tik labai nedaugelis išgalėjo nusipirkti tualetinio popieriaus. Savaitiniame rajono susirinkime mama pateikė gydytojo raštą. Jame buvo rašoma, kad to įvykio metu jai buvo labai pakilęs kraujo spaudimas. Šįkart jai atleista nebuvo. Ji buvo išsiųsta perauklėjimui į batų fabriką. Fabrikas gamino guminius batus. Kiekviena pora svėrė dešimt svarų. Jos darbas buvo nuiminėti batus nuo laikiklio. Aštuonias valandas per dieną. Kasdien grįžusi namo ji tiesiog susmukdavo. Įžengusi pro duris, ji iš karto klestelėdavo ant kėdės. Ir sėdėdavo nejudėdama, tarsi be sąmonės. Liepdavau Žiedelei paimti šlapią rankšluostį ir stiklainį su vandeniu, Koralė atnešdavo bambukinę vėduoklę, Kosmoso Užkariautojas - puodelį vandens, o aš nuaudavau mamai batus. Tada ramiai palaukdavome, kol ji atsitokės, ir pradėdavome jai patarnauti. Mama laiminga šypsodavosi ir mielai atsiduodavo mūsų globai. Aš trindavau jai nugarą, o Žiedelė vėduodavo. Korale mirkydavo rankšluostį ir perduodavo man, o Kosmoso Užkariautojas keisdavo vandenį. Po kiek laiko išgirsdavome tėvo žingsnius laiptinėje. Mes laukdavome, kol jis atidarys duris ir nutaisys pašaipią grimasą.
Mėnesio pabaigoje mums dažnai baigdavosi maistas. Tada pavirsdavome badaujančiais gyvuliais. Kartą Korale spintoje surado vaistų buteliuką ir iš bado sukramtė visas rožines tabletes. Tai buvo vaistai nuo vidurių užkietėjimo. Ji pagalvojo, kad tai saldainiai. Vaistai pakenkė jos žarnynui. Kosmoso Užkariautojas rijo vaisių žieveles ir graužtukus, kuriuos rasdavo gatvės šiukšliadėžėse. Aš ir Žiedelė gerdavome vandenį ir laukdavome, kol pasibaigs diena.
Mama gaudavo atlyginimą penktąją mėnesio dieną. Tą dieną mes jos laukdavome autobusų stotelėje. Durys atsidarydavo ir iš autobuso išlipdavo mama švytinčiu veidu. Mes šokdavome ant jos kaip beždžionės. Ji vesdavosi mus į šalimais esančią kepyklėlę, kur galėdavome valgyti po visą patiekalą. Valgydavome tiek, kad pilvai išsipūsdavo kaip melionai. Tomis akimirkomis mama jausdavosi laimingiausia moteris pasaulyje. Tai būdavo vienintelė diena, kai ji neatrodydavo serganti.
Tėtis nemokėjo gaminti batų, bet vis tiek mums juos siūdavo. Jo padaryti batai atrodė kaip maži laiveliai atvipusiais šonais, nes visada jis nupirkdavo padus per mažus batų aulams. Nepaisant to, jis tuos padus prisiūdavo prie aulų, pragręžiojęs skyles. Tam jis naudojo atsuktuvą. Kiekvieną sekmadienį, apsivyniojęs pirštus tvarsčiais, jis taisydavo mūsų batus, kol mes su Žiedele pačios neišmokome pasigaminti batų iš skudurų.
Vieną dieną mama parsinešė daug vaistų buteliukų. Ji grįžo iš ligoninės. Mama sirgo tuberkulioze ir jai buvo liepta namuose nešioti apsauginę kaukę. Ji sakė, jog iš dalies džiaugiasi, kad susirgo, nes pagaliau ji turi laiko pabūti kartu su šeima.
Kai man suėjo septyniolika, mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Mokyklos direktoriaus pavaduotojas, pasišnekėjęs su daugeliu kitų mokinių, pokalbiui pasikvietė ir mane. Jis man priminė, kad esu mokinių vadovė ir pavyzdys visiems abiturientams. Taisyklės čia buvo tokios pat griežtos kaip matematikoje. Jis man pasakė, kad priklausau vienai kategorijai. Tų, kurie turi tapti valstiečiais. Ir tai neginčijamas nutarimas. Pekino politika yra šventas nurodymas. Ji yra visuotinai priimtina. O mano pareiga - paklusti. Jis kalbėjo, kad į kaimą dirbti išsiuntė ir savo keturis vaikus, ir labai jais didžiuojasi. Kolūkiuose jau dirba dvidešimt milijonų kinų. Jis prišnekėjo dar daug ko. Daug abstrakčių žodžių. Žodžių, kurie skambėjo kaip dainos. Jis pasakė, kad kai žmogus meta iššūkį dangui, tai jam suteikia pasitenkinimą; kai žmogus meta iššūkį žemei, jis taip pat patiria pasitenkinimą; o kai žmogus meta iššūkį sau lygiam, tai jam suteikia didžiausią pasitenkinimą. Jis pacitavo Mao eilėraštį. Jis kalbėjo, kad tikra komunistė turi džiaugtis gavusi iššūkį ir priimti jį oriai. Man buvo septyniolika. Aš jaučiausi įkvėpta. Troškau pasišvęsti kilniam tikslui. Norėjau sunkiai dirbti.
Klausiausi aplinkinių istorijų. Mūsų kaimynas atsiuntė laišką iš kaimo. Jis pasakojo, jog darbe specialiai plaktuku susimušė savo pirštą tam, kad dėl traumos galėtų prašytis parsiunčiamas namo. Mažojo Karsto vyresnioji sesuo buvo išvykusi prie šiaurinės šalies sienos ir rašė, kad jos kambario draugė buvo nušauta pasienyje kaip išdavikė, nes ji mėgino pabėgti į SSRS. Mano pusbrolis, kuris buvo išvykęs į Vidurio Mongoliją, pranešė, kad jo artimas draugas žuvo kalnuose gesindamas gaisrą. Jis buvo pagerbtas kaip didvyris, nes paaukodamas savo gyvybę išgelbėjo kaimo grūdų sandėlį. Pusbrolis rašė, kad šio didvyrio dėka jis supratęs tikrąją savo gyvenimo prasmę ir nusprendęs visą savo likusį gyvenimą praleisti ant arklio Mongolijoje, sekdamas didvyrio pavyzdžiu.
Girdėjau gandų, kad pietvakarinėje provincijoje Li dukterį išprievartavo kaimo viršininkas; Jangų sūnus buvo pagerbtas, nes užmušė mešką, kuri sudraskė jo bendradarbį šiaurinio kolūkio miškuose. Tos šeimos buvo labai nepatenkintos. Gautas naujienas jos pranešė vietiniams Partijos administratoriams. Žmonės rodė vaikų atsiųstus laiškus, tačiau jiems buvo liepta netikėti tokiomis baisiomis melagystėmis. Jas esą sukūrė priešai, baimindamiesi, kad revoliucija augs ir plis. Partijos vadovybė rodė žmonėms nuotraukas iš tų vietų, kur išvykę jų vaikai. Tose nuotraukose matėsi klestintis kraštas. Žmonės tuo patikėjo ir nusiramino. Viršutiniai kaimynai į kaimą išleido savo antrą ir trečią vaiką. Mažojo Karsto tėvai buvo pagerbti ir apdovanoti pažymėjimais bei raudonomis popierinėmis gėlėmis už tai, kad jie į kaimą išsiuntė tris vaikus. Jų durys ir sienos buvo apklijuotos plakato dydžio sveikinimais.
Pagaliau ir mano vardas pasirodė šlovingajame mokyklos raudonajame sąraše - buvau paskirta į „Raudonosios ugnies“ kolūkį Rytų Kinijos jūros pakrantėje. Kitą dieną man buvo liepta savivaldybėje išsiregistruoti iš gyvenamosios vietos Šanchajuje.
Buvo šalta popietė. Savivaldybės pastate nedegė šviesos. Darbuotojai dirbo prieblandoje. Taigi prieblandoje prasidėjo ir mano didvyriška kelionė. Tarnautojas man atidavė šeimos gyvenamosios vietos registracijos knygelę. Mano vardas buvo užteptas raudonu antspaudu. Raudonu antspaudu - valdžios simboliu. Vakarop jaučiausi, lyg būčiau ant uolos padėtas kiaušinis.
Galbūt man priešaky tikrasis gimimas, o gal mane sutrins koks nors nepažįstamas padaras. Tą akimirką supratau, jog viskas toli gražu ne taip paprasta, kaip dainuoti „Eisiu ten, kur rodys Pirmininko Mao pirštas“. Prisiminiau, kaip aš dainuodavau šią dainą. Iki tos dienos aš nesuvokiau, ką dainavau.
Sėdėjau tamsoje. Su manimi buvo visa šeima. Ir ta diena atėjo.
 |
| Darbo stovykla. |
Po Atžalėlės mirties Jan daugiau nebebuvo ta pati Partijos sekretorė ir viršininkė, kurią anksčiau pažinojau. Kartu su savimi ji pakeitė ir mane. Mes ėmėme svarstyti, dėl kokių priežasčių Partijos nupiešta „šlovingosios ateities“ vizija pradėjo blankti. Klausėme savęs, kodėl vis sunkiau ir sunkiau dirbdami žemę mes vis labiau skurstame. Mūsų 24 juanių uždarbio per mėnesį sunkiai užtekdavo maistui, žibalui ir tualetiniam popieriui. Niekada neišgalėjau nusipirkti naujų drabužių. Ar taip turėsime praleisti ir visą likusį gyvenimą? Ironija buvo karti: „Raudonosios ugnies“ kolūkis buvo pavyzdinis komunistų kolektyvas - tikra ateities banga. Tai buvo vienas iš dešimties Rytų Kinijos jūros pakrantės kolūkių. Visi tie kolūkiai - „Raudonosios žvaigždės“, „Raudonosios liepsnos“, „Gegužės ketvirtosios“, „Gegužės septintosios“, „Pirmosios divizijos“, „Rytų jūros“, „Ilgojo žygio“, „Jūros vėjo“, „Jūros derliaus“ ir mūsų kolūkis, kur dirbti ir gyventi buvo išsiųsta virš 200 000 miesto jaunuolių, neužsiaugindavo tiek maisto, kad galėtų patys prasimaitinti. Kolūkiai kasmet gaudavo maisto papildymą iš vyriausybės. Ir vyriausybė labai aiškiai pasakė mūsų štabui, kad kitais metais nesulauksime jokios pagalbos. Klausėme savęs, ką iš tiesų reiškia mūsų šūkis: „Liedami prakaitą, augindami daugiau pasėlių remiame pasaulio revoliuciją.“
Jan dingo noras vesti politinių studijų susirinkimus. Ji tapo pažeidžiama, silpna ir liūdna. Mes pykomės. Ji kalbėjo, kad nori pasitraukti iš savo pozicijos. Nebesanti tinkama šiam darbui. Lu tam daug geriau tiktų. Pasakiau, kad nenorėčiau matyti, kaip ji tampa dekadente. Vilties praradimas mūsų neišgelbės. Ji pasakė, kad mato vienintelį kelią - atsisakyti tarnybos. Tada aš paklausiau:
- O kas bus, kai tu atsisakysi valdžios ir ją perims Lu? Ar mes ir toliau kartu miegosime?
- Nežinojau, kad mano valdžia tau patinka labiau nei aš pati, - atsakė.
- Tu savo rankose laikai ne valdžią, o mūsų gyvybes. Nebus geriau, jei jos atsisakysi, bet gali būti tik blogiau, - tikinau ją.
Ji skundėsi, kad jos gyvenimas yra niekam tikęs, kad čia ji jaučiasi kaip kalėjime.
- O kur daugiau galime eiti? - paklausiau. - Kaip mes pabėgtume iš čia? Viršuje yra tinklai, o apačioje kilpos. Jei bandytume sprukti, žūtume. Mao ir Partija jau nulėmė mūsų likimus. Belieka vilktis iš paskos.
Jan išvyko j intensyvius septynių dienų politinius mokymus kolūkio štabe. Miegojau viena. Tai mane slėgė. Bijojau ją prarasti, jei ji vėl susitiks su Leopardu. Jaučiausi keistai – buvau pastoviai išsiblaškiusi. Naktimis sapnuodavau Jan. Laukdavau saulėlydžio kaip ženklo, kad baigiasi diena. Nebūdama šalia ji tapo mano mylimąja. Saulei leidžiantis gimdavo naujas jausmas jai. Jo šviesa užliedavo mano širdies tamsą.
Parašiau savo tėvams į Šanchajų. Papasakojau apie Partijos sekretorę, savo viršininkę Jan. Pasakiau, kad mudvi esame labai geros draugės. Ji man yra tarsi didelis medis su tankiomis šakomis ir sodriais lapais, ir man patinka sėdint po juo mėgautis vėsa. Tik tiek tegalėjau papasakoti, norėdama išreikšti savo jausmus.
Parašiau mamai, kad kolūkyje viskas gerai ir man sekasi puikiai. Paminėjau, kad kai kurių mano kambario draugių tėvai buvo atvykę pasisvečiuoti, nors kolūkis nėra vertas tokios kelionės. Užuot parašiusi laišką, mama atvažiavo. Aš tuo metu purškiau chemikalus. Orchidėja man pranešė, kad atvyko mano mama. Nepatikėjau ja. Ji parodė ant kelio stovinčią moterį su švarku.
- Dabar pasakyk, ar aš tau meluoju, - tarė ji.
Nusiėmiau chemikalų konteinerį ir nuėjau prie mamos.
- Mama, - stebėjausi, - kas tau liepė čia atvažiuoti?
Mama nusišypsojo ir tarė:
- Motina visada sugeba surasti savo vaiką.
Priklaupiau nuauti jai batų. Jos kojos buvo ištinusios. Įpyliau jai į puodą vandens. Ji paklausė, kiek sveria chemikalų konteineris.
- Šešiasdešimt svarų, - atsakiau.
Mama pastebėjo:
- Tavo nugara permirkusi.
- Žinau, - linktelėjau.
Mama pagyrė:
- Šaunu, kad taip sunkiai dirbi.
Pasigyriau jai, kad esu būrio vadė.
Mama sakė, kad didžiuojasi manimi. Atsakiau, kad džiaugiuosi dėl to. Ji apgailestavo, kad nieko man neatvežė todėl, kad Žiedelė tik ką pabaigė vidurinę mokyklą ir buvo paskirta į profesinį internatą. Iš jos taip pat buvo atimta Šanchajaus gyvenamosios vietos registracija.
- Neturėjome pinigų nupirkti jai net naujos antklodės; ji vis dar naudojasi ta, kurią tu palikai. Gerai, kai gyveni taupiai, ar ne? - tarė mama.
- O kaip Korale? - paklausiau. - Ar ji bus paskirta į fabriką?
Mama linktelėjo ir pasakė, jog meldžiasi, kad taip įvyktų.
- Bet kol kas nežinia, kaip bus, - mama papurtė galvą. -
Korale bijo išvažiuoti. Mokykloje jai buvo pasakyta, kad jei ji įrodys, jog yra fiziškai neįgali, tada padidės galimybė jai pasilikti Šanchajuje. Dėl to rimtai susirgusi dizenterija Korale nėjo pas gydytoją. Ji norėjo pakenkti savo žarnynui, kad galėtų gauti neįgalumą. Buvo kvaila taip elgtis, bet mes negalėjome jos perkalbėti. Dauguma jaunuolių kaimynystėje daro tą patį - jie bijo važiuoti į kolūkius. Korale jaučiasi labai nelaiminga. Ji pasakė, kad geriau nebūtų gimusi, - ji taip rėžė man į akis. Mano vaikas taip man pasakė į akis.
 |
| "Pirmyn į kaimą" judėjimas. Norėtumėte tokio gyvenimo dukrai? |
Mama nieko nesiteiravo apie Jan, net nepaklausė, kieno lovoje miegojo praeitą naktį. O norėjau, kad paklaustų. Troškau papasakoti jai ką nors apie savo tikrąjį gyvenimą. Bet mama tuo nesidomėjo. Žinojau, kad ji vengia kalbėti apie Jan dėl to, kad ši buvo Partijos sekretorė. O Partijos sekretorių mama bijojo. Buvo jų visų auka. Ji pabėgo man net nespėjus jai pristatyti Jan.
Mama neleido jos lydėti į kolūkio autobusų stotelę. Ji primygtinai prašė to nedaryti. Išėjo per dulkes pati viena. Nepaisydama Lu priekaištų, kad porą valandų nebūsiu darbe, aš nusekiau paskui mamą per medvilnės lauką. Ištisas tris mylias ji nesustojo pailsėti. Ji skubėjo tolyn nuo visko, ką čia pamatė - nuo žemės, nuo Šanchajaus dukterų, nuo kalėjimo. Ji bėgo kaip vaikas. Stebėjau ją, kol ji laukė autobuso. Atrodė labai pasenusi - jai buvo keturiasdešimt treji, o atrodė šešiasdešimties ar net vyresnė.
Kai autobusas mamą išvežė, aš leidausi tekina per medvilnės laukus. Bėgau, kol visiškai pavargau. Tada kritau ant nugaros. Verkiau ir šaukiausi Jan.
Tą dieną, kai Jan turėjo sugrįžti, ėjau keletą mylių jos pasitikti. Kai kryžkelėje pamačiau jos traktorių, atrodė, man širdis iššoks iš krūtinės. Jan stryktelėjo iš traktoriaus ir ėmė bėgti link manęs. Vėjas nupūtė jos skarą. Traktorius važiavo toliau. Stovėdama priešais mane ji atrodė tokia graži su savo uniforma.
- Ar sutikai jį? - paklausiau ištiesusi jai nuo žemės pakeltą skarą.
- Leopardą? - ji nusišypsojo ir paėmė skarą iš manęs.
- Ir? - neatlyžau.
Jan paprašė, kad daugiau Leopardo vardo neminėčiau. Viskas baigta ir nieko neįvyko. Aš paklausiau, kas nutiko. Ji atsakė:
- Nieko. Mes net gerai nepažinojome vienas kito. Likome tokie pat svetimi vienas kitam kaip ir anksčiau.
- Ar jis ten buvo? - užsispyrusi klausinėjau toliau.
- Taip, buvo.
- Ar jūs kalbėjotės?
- Taip, mes pasisveikinome.
- Ir ką dar?
- Kaip tai ką dar? Perskaitėme savo bendrovių pranešimus ir viskas.
Ji visai neatrodė įskaudinta. Jos meilės kančia praėjo. Ji rėžė:
- Mūsų didysis vadas Mao moko: „Proletaras, norėdamas išlaisvinti visą pasaulį, pirma turi išsilaisvinti pats.“ Ji brūkštelėjo man per nosį. Užuodžiau, jog ji kvepia muilu. Ji atsakė, kad štabe maudėsi. Tai buvo ypatingoji dovana Partijos sekretoriams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą