Ir vėl moterų tematika. Ne Indijoje. Ne islamo valstybėse. Šįkart - Naujoji Zelandija, maoriai. Bet dar labiau - autoriaus įvade mesta pastaba - kodėl filmuose, baltųjų kultūroje tokia nevienoda lyčių padėtis - vyrai - herojai, o moterys - tik išgelbėtosios....
Ir vistik pasakojimo centre - maoriai. Ir banginiai. Švelnus, gilus, archetipų kupinas tekstas.
Autorius - Witi Tame Ihimaera-Smiler, pirmasis maoris, kurio romanas yra išspausdintas. Rašytojas gimęs netoli Gisborne miesto, Te Aitanga-a-Mahaki gentyje. Taip pat turi ir angliškų šaknų - jo tėvas buvo anglas. Taigi - senosios genties tradicijos ir jų susidūrimas su nauja gyvensena...
Autorius - Witi Tame Ihimaera-Smiler, pirmasis maoris, kurio romanas yra išspausdintas. Rašytojas gimęs netoli Gisborne miesto, Te Aitanga-a-Mahaki gentyje. Taip pat turi ir angliškų šaknų - jo tėvas buvo anglas. Taigi - senosios genties tradicijos ir jų susidūrimas su nauja gyvensena...
Ihimaera, Witi Banginių vadeliotoja : romanas /iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė. - [Kaunas] : Obuolys [i.e. Media Incognito], 2007 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 155 p.
Autoriaus pratarme
Kia hora te marino
Kia whakapapa pounamu te moana
Kia tere te korohirohi
I mua i tuo huarahi
Kia hora te marino
Kia whakapapa pounamu te moana
Kia tere te korohirohi
I mua i tuo huarahi
E nga rangatira ma, tena koutou katoa.
Ši knyga - tai tarptautinis Banginių vadeliotojos variantas. Pirmą kartą romanas buvo išleistas Naujojoje Zelandijoje 1987 metais; pasaulio skaitytojams jį pateikiau 2003 metų sausį. Džiugu, kad naujosios versijos publikacija sutapo su filmo pasirodymu JAV ekranuose.
Pristatydamas šią knygą Amerikoje, rašiau:
„Prieš keletą metų gyvenau Niujorke, bute, iš kurio atsiveria vaizdas į Hudzono upę. Mano dukros Džesika ir Olivija atvyko iš Naujosios Zelandijos atostogauti. Pamenu, peržiūrėjome daugybę kino filmų, kol kartą Džesika paklausė:
- Tėveli, kodėl didvyriais visada būna vaikinai, o merginos tiktai klykia: Gelbėkit! Gelbėkit! Aš
tokia bejėgė...Džesikos ir Olivijos apsilankymas sutapo su nuostabiu nutikimu. Daugelis Niujorko gyventojų galbūt prisimena banginį, plaukiantį Hudzono upe link 86-os prieplaukos, ties 12-osios aveniu ir Vakarų 46-osios sankirta. Įkvėptas šių dviejų įvykių, vis dar gyvendamas Niujorke, parašiau romaną, kurio veiksmas vyksta Naujojoje Zelandijoje, kitoje pasaulio pusėje. Mane labai džiugina tai, kad šia Banginių vadeliotojos laida Amerikoje knyga tarsi sugrįžta į šalį, kurioje buvo parašyta.“
Tikiuosi, kad kitų šalių skaitytojai džiaugsis skaitydami šią knygą. Turiu pripažinti, jog vis dėlto padariau keletą nedidelių, daugiausiai lingvistinių pakeitimų. Pats svarbiausias dalykas man - tai senosios motinos vardu paskutiniuose romano puslapiuose ištarti žodžius „Vaike, tavo žmonės laukia tavęs. Grįžk į Tanės karalystę ir atlik tai, kas skirta likimo“. Tai žodžiai veikėjo, kuris iš tiesų turėjo juos pasakyti. Mintys, kurias įkvėpė puikios moterys, tos nuostabios kuia, tokios kaip Nani Mini, kuriai aš dėkingas už tai, kad gyvenu ir dirbu, man nedavė ramybės nuo 1987 metų. Tai svarbiausia priežastis, dėl kurios padariau tokį paprastą ir vis dėlto sudėtingą bei gilų pakeitimą tekste. Jis patvirtina moteriškojo prado vaidmenį ir gamtos, ir žmonių pasaulyje.
Taip pat tikiuosi, kad jums patiko filmas Banginių vadeliotoją, kurį su meile režisavo Niki Caro. Jame vaidino Keisha Castle-Hughes, Rawiris Paratene, Vicki Haughton ir Cliffas Curtisas. Filmą montavo Davidas Coulsonas, muziką parašė Lisa Gerrard, prodiusavo Johnas Barnettas iš South Pacific Pictures ir Timas Sandersas. Įspūdingas operatoriaus Leono Narbey’o darbas. Tai filmas, kuriuo gali didžiuotis visi, kas gyvena mano gimtojoje šalyje.
Pagaliau privalau atiduoti pagarbą Vangarai, jos žmonėms, tikrojo protėvio Paikėjos palikuonims. Jo odisėja- viena iš tų, kurios stulbina savo drąsa ir stiprybe, savybėmis, kurių mums reikia, jei norime susitarti su šėlstančiu pasauliu, kuriame gyvename.
Tesklinda ramybė
Ir vandenynas žiba smaragdu,
Tegu šviesa mirgėdama
Kartais šoka ant tako.
Prologas
Kahutijos Te Rangio atėjimas"
1 skyrius
Seniai seniai, kai dar mūsų nebuvo, žemė ir jūra išgyveno didžiulę tuštumą ir ilgesį. Kalnai buvo lyg laiptai į dangų, o vešlus žalias miškas raibuliavo kaip spalvinga skraistė. Dangus svaigino spalvomis, debesų ir vėjo raštais kartais atspindėdamas vaivorykštę ar Pietų pašvaistę. Jūra vis keitėsi, mirguliavo ir driekėsi be galo iki pat dangaus. Tai buvo šulinys pačiame pasaulio dugne, ir apimdavo toks jausmas, kad žiūrėtum ir žiūrėtum į jį, kol amžinybė pasibaigs.
Negalima sakyti, kad žemė ir jūra buvo be jokios gyvybės, be jokio judesio. Senovinis roplys Tuatara net nemirksėdamas trečiąja akimi karštoje saulėje akylai stebėjo rytus. Didžiuliai besparnių moa būriai skersai išilgai šukavo salos pietus, o kivių, krūminių vištelių weka ir kitų paukščių pulkai kapstėsi šiltame drėgnųjų miškų prieglobstyje ieškodami huhu ir kitų sultingų vabzdžių. Miškai aidėjo nuo įvairiausių garsų: medžio žievės brazdėjimo, cikadų čirpimo ir pilnų žuvies šaltinių čiurlenimo. Kartais miškas staiga nutildavo ir drėgnuose brūzgynuose išgirsdavai liejantis fėjų juoką - lyg kibirkščiuojantį glissando.
Jūra knibždėte knibždėjo žuvų, bet jos taip pat, rodos, kažko laukė. Jų žvilgantys būriai-hapuku, manga, kabamai, tamure, mokid ir warehou,-gainiojami ryklio ar mango ururoa, plaukiojo lyg žėrinčių dulkių lietus per smaragdinius vandenis. Kartais tolumoje pasirodydavo baltas šešėlis, skriejantis per jūrą, bet tai būdavo tik ramus tarawhay, rajos su smailia kaip durtuvas uodega skrydis.
Laukimas. Sėjos laukimas. Apdovanojimo laukimas. Laukimas, kol ateis palaima.
Staiga, stebėdamos paviršių, žuvys pamatė tamsius kanojų, plaukiančių iš rytų, dugnus. Palikę savo karalystę saloje, toli už horizonto, keliavo pirmieji protėviai. Paskui, po kiek laiko, pasirodė grįžtančios į rytus kanojos. Jos sklendė palikdamos blizgančias šliūžes. Žemė ir jūra patenkintos atsidūsėjo:
Mus rado.
Žinia nesama į Protėvių žemę.
Greitai ateis palaima.
Tuo laukimo metu žemė ir jūra jautė tokį stiprų troškimą - iki skausmo. Miškai su rytiniais vėjais siuntė saldžius kvapus ir rytinėmis bangomis plukdė pohutukaiua žiedų girliandas. Jūra vis sublizgėdavo nuo žuvų, šokinėjančių aukštyn, trokštančių pažvelgti už horizonto, kad pirmos paskelbtų apie atvykimą. Spalvas mainantys jūrų arkliukai įsitempę ir susikaupę tūnojo seklumoje. Nieko nelaukė tik fėjos ir elfai, kurių sidabrinis juokas skambėjo uolose tarp spindinčių krioklių.
Saulė tekėjo ir leidosi, tekėjo ir leidosi. Vieną dieną, per patį vidurdienį, visi pastebėjo, kad horizontas suputojo. Tamsus šešėlis kilo iš smaragdinio vandenyno gelmės. Jis buvo bauginantis, milžiniškas, besistiebiantis į dangų ir krentantis atgal j jūrą. Po vandeniu sugrumėjo duslus garsas lyg kažkur toli būtų atsidariusios milžiniškos durys, ir jūra ir žemė sudrebėjo nuo šio kritimo žemyn.
Staiga jūrą užliejo stulbinanti daina. Daina, kurioje girdėjai amžinybę. Daina žemei:
Jūs šaukėte ir aš atėjau...
Dievų dovaną
nešdamas
jums.Tamsus šešėlis vis augo ir augo. Banginis! Milžiniškas banginis! Jūros pabaisa! Kai jis veržėsi per vandenis, šokinėjančios žuvys tematė griausmingą oro ir vandens šėlsmą aplink šį galiūną ir žinojo - o taip, laikas atėjo. Taip, nes šventas ženklas - besisukanti tatuiruotė - buvo įspausta banginio kaktoje.
Vėliau šokinėjančios žuvys pamatė, kas ženklino banginio kaktą - raitelis, žmogus besiveržiantis aukštyn. Gražu buvo į jį žiūrėti - raitomis ant banginio. Nuo jo sroveno vanduo, o iš burnos šaltame ore išsiveržė aiktelėjimas. Raitelio akys švietė pasididžiavimu. Kūnas spindėjo deimantiniais purslais. Ant didžiulio gyvūno jis atrodė kaip maža ištatuiruota figūrėlė - tamsiai ruda, blizganti ir tiesi. Atrodė tarsi žmogus iš visų jėgų traukia banginį aukštyn.
Jie kilo ir kilo. Pagaliau žmogus pajuto banginio, išsiveržusio iš jūros, jėgą. Jis pamatė ilgai laukusią ir pagaliau surastą žemę. Raitelis ėmė į ją ir j jūrą mėtyti mažas strėliukes.
Kai kurios strėliukės tepasiekusios pusiaukelę virto balandžiais ir nuplasnojo j mišką. Kitos krito į jūrą ir virto unguriais. Daina jūroje pripildė orą amžinybės muzikos; ir žemė, ir jūra atsivėrė jam - ilgai lauktai dovanai: tangata, žmogus. Laimingas ir dėkingas žmogus sušuko žemei:
Karanga mai, karanga mai, karanga mai.
Pašauk mane. Bet vis dėlto buvo viena strėlė, pati paskutinė, kuri pabandžius ją sviesti atsisakė palikti raitelio ranką. Bandė kiek galėdamas, bet strėlė neskrido.
Tada banginio vadeliotojas iškėlęs strėlę sukalbėjo maldą: „Tegul ši strėlė bus pasodinta, kai ateis laikas. Strėlių jau pasėta pakankamai. Tegul ši sužydės, kai žmonės pateks į bėdą ir reikės jos labiausiai“.
Tuomet strėlė išsprūdo jam iš rankų ir nusklendė per dangų. Ji skrido tūkstantį metų. Kai strėlė pasiekė žemę, nepasikeitė nė trupučio ir laukė dar šimtą ir penkiasdešimt metų, kol jos tikrai prireikė.
Banginio uodega didingai šmėstelėjo per dangų.
Hui e, haumi e, taiki e.
Tebūnie.
Pristatydamas šią knygą Amerikoje, rašiau:
„Prieš keletą metų gyvenau Niujorke, bute, iš kurio atsiveria vaizdas į Hudzono upę. Mano dukros Džesika ir Olivija atvyko iš Naujosios Zelandijos atostogauti. Pamenu, peržiūrėjome daugybę kino filmų, kol kartą Džesika paklausė:
- Tėveli, kodėl didvyriais visada būna vaikinai, o merginos tiktai klykia: Gelbėkit! Gelbėkit! Aš
 |
| Witi Tame Ihimaera-Smiler |
Tikiuosi, kad kitų šalių skaitytojai džiaugsis skaitydami šią knygą. Turiu pripažinti, jog vis dėlto padariau keletą nedidelių, daugiausiai lingvistinių pakeitimų. Pats svarbiausias dalykas man - tai senosios motinos vardu paskutiniuose romano puslapiuose ištarti žodžius „Vaike, tavo žmonės laukia tavęs. Grįžk į Tanės karalystę ir atlik tai, kas skirta likimo“. Tai žodžiai veikėjo, kuris iš tiesų turėjo juos pasakyti. Mintys, kurias įkvėpė puikios moterys, tos nuostabios kuia, tokios kaip Nani Mini, kuriai aš dėkingas už tai, kad gyvenu ir dirbu, man nedavė ramybės nuo 1987 metų. Tai svarbiausia priežastis, dėl kurios padariau tokį paprastą ir vis dėlto sudėtingą bei gilų pakeitimą tekste. Jis patvirtina moteriškojo prado vaidmenį ir gamtos, ir žmonių pasaulyje.
Taip pat tikiuosi, kad jums patiko filmas Banginių vadeliotoją, kurį su meile režisavo Niki Caro. Jame vaidino Keisha Castle-Hughes, Rawiris Paratene, Vicki Haughton ir Cliffas Curtisas. Filmą montavo Davidas Coulsonas, muziką parašė Lisa Gerrard, prodiusavo Johnas Barnettas iš South Pacific Pictures ir Timas Sandersas. Įspūdingas operatoriaus Leono Narbey’o darbas. Tai filmas, kuriuo gali didžiuotis visi, kas gyvena mano gimtojoje šalyje.
Pagaliau privalau atiduoti pagarbą Vangarai, jos žmonėms, tikrojo protėvio Paikėjos palikuonims. Jo odisėja- viena iš tų, kurios stulbina savo drąsa ir stiprybe, savybėmis, kurių mums reikia, jei norime susitarti su šėlstančiu pasauliu, kuriame gyvename.
Tesklinda ramybė
Ir vandenynas žiba smaragdu,
Tegu šviesa mirgėdama
Kartais šoka ant tako.
Prologas
Kahutijos Te Rangio atėjimas"
1 skyrius
Seniai seniai, kai dar mūsų nebuvo, žemė ir jūra išgyveno didžiulę tuštumą ir ilgesį. Kalnai buvo lyg laiptai į dangų, o vešlus žalias miškas raibuliavo kaip spalvinga skraistė. Dangus svaigino spalvomis, debesų ir vėjo raštais kartais atspindėdamas vaivorykštę ar Pietų pašvaistę. Jūra vis keitėsi, mirguliavo ir driekėsi be galo iki pat dangaus. Tai buvo šulinys pačiame pasaulio dugne, ir apimdavo toks jausmas, kad žiūrėtum ir žiūrėtum į jį, kol amžinybė pasibaigs.
Negalima sakyti, kad žemė ir jūra buvo be jokios gyvybės, be jokio judesio. Senovinis roplys Tuatara net nemirksėdamas trečiąja akimi karštoje saulėje akylai stebėjo rytus. Didžiuliai besparnių moa būriai skersai išilgai šukavo salos pietus, o kivių, krūminių vištelių weka ir kitų paukščių pulkai kapstėsi šiltame drėgnųjų miškų prieglobstyje ieškodami huhu ir kitų sultingų vabzdžių. Miškai aidėjo nuo įvairiausių garsų: medžio žievės brazdėjimo, cikadų čirpimo ir pilnų žuvies šaltinių čiurlenimo. Kartais miškas staiga nutildavo ir drėgnuose brūzgynuose išgirsdavai liejantis fėjų juoką - lyg kibirkščiuojantį glissando.
Jūra knibždėte knibždėjo žuvų, bet jos taip pat, rodos, kažko laukė. Jų žvilgantys būriai-hapuku, manga, kabamai, tamure, mokid ir warehou,-gainiojami ryklio ar mango ururoa, plaukiojo lyg žėrinčių dulkių lietus per smaragdinius vandenis. Kartais tolumoje pasirodydavo baltas šešėlis, skriejantis per jūrą, bet tai būdavo tik ramus tarawhay, rajos su smailia kaip durtuvas uodega skrydis.
Laukimas. Sėjos laukimas. Apdovanojimo laukimas. Laukimas, kol ateis palaima.
Staiga, stebėdamos paviršių, žuvys pamatė tamsius kanojų, plaukiančių iš rytų, dugnus. Palikę savo karalystę saloje, toli už horizonto, keliavo pirmieji protėviai. Paskui, po kiek laiko, pasirodė grįžtančios į rytus kanojos. Jos sklendė palikdamos blizgančias šliūžes. Žemė ir jūra patenkintos atsidūsėjo:
Mus rado.
Žinia nesama į Protėvių žemę.
Greitai ateis palaima.
 |
| Gisborne (pirmasis pavadinimas - Turanga, pakeistas XIX a. pab.) |
Tuo laukimo metu žemė ir jūra jautė tokį stiprų troškimą - iki skausmo. Miškai su rytiniais vėjais siuntė saldžius kvapus ir rytinėmis bangomis plukdė pohutukaiua žiedų girliandas. Jūra vis sublizgėdavo nuo žuvų, šokinėjančių aukštyn, trokštančių pažvelgti už horizonto, kad pirmos paskelbtų apie atvykimą. Spalvas mainantys jūrų arkliukai įsitempę ir susikaupę tūnojo seklumoje. Nieko nelaukė tik fėjos ir elfai, kurių sidabrinis juokas skambėjo uolose tarp spindinčių krioklių.
Saulė tekėjo ir leidosi, tekėjo ir leidosi. Vieną dieną, per patį vidurdienį, visi pastebėjo, kad horizontas suputojo. Tamsus šešėlis kilo iš smaragdinio vandenyno gelmės. Jis buvo bauginantis, milžiniškas, besistiebiantis į dangų ir krentantis atgal j jūrą. Po vandeniu sugrumėjo duslus garsas lyg kažkur toli būtų atsidariusios milžiniškos durys, ir jūra ir žemė sudrebėjo nuo šio kritimo žemyn.
Staiga jūrą užliejo stulbinanti daina. Daina, kurioje girdėjai amžinybę. Daina žemei:
Jūs šaukėte ir aš atėjau...
Dievų dovaną
nešdamas
jums.Tamsus šešėlis vis augo ir augo. Banginis! Milžiniškas banginis! Jūros pabaisa! Kai jis veržėsi per vandenis, šokinėjančios žuvys tematė griausmingą oro ir vandens šėlsmą aplink šį galiūną ir žinojo - o taip, laikas atėjo. Taip, nes šventas ženklas - besisukanti tatuiruotė - buvo įspausta banginio kaktoje.
Vėliau šokinėjančios žuvys pamatė, kas ženklino banginio kaktą - raitelis, žmogus besiveržiantis aukštyn. Gražu buvo į jį žiūrėti - raitomis ant banginio. Nuo jo sroveno vanduo, o iš burnos šaltame ore išsiveržė aiktelėjimas. Raitelio akys švietė pasididžiavimu. Kūnas spindėjo deimantiniais purslais. Ant didžiulio gyvūno jis atrodė kaip maža ištatuiruota figūrėlė - tamsiai ruda, blizganti ir tiesi. Atrodė tarsi žmogus iš visų jėgų traukia banginį aukštyn.
Jie kilo ir kilo. Pagaliau žmogus pajuto banginio, išsiveržusio iš jūros, jėgą. Jis pamatė ilgai laukusią ir pagaliau surastą žemę. Raitelis ėmė į ją ir j jūrą mėtyti mažas strėliukes.
Kai kurios strėliukės tepasiekusios pusiaukelę virto balandžiais ir nuplasnojo j mišką. Kitos krito į jūrą ir virto unguriais. Daina jūroje pripildė orą amžinybės muzikos; ir žemė, ir jūra atsivėrė jam - ilgai lauktai dovanai: tangata, žmogus. Laimingas ir dėkingas žmogus sušuko žemei:
Karanga mai, karanga mai, karanga mai.
Pašauk mane. Bet vis dėlto buvo viena strėlė, pati paskutinė, kuri pabandžius ją sviesti atsisakė palikti raitelio ranką. Bandė kiek galėdamas, bet strėlė neskrido.
Tada banginio vadeliotojas iškėlęs strėlę sukalbėjo maldą: „Tegul ši strėlė bus pasodinta, kai ateis laikas. Strėlių jau pasėta pakankamai. Tegul ši sužydės, kai žmonės pateks į bėdą ir reikės jos labiausiai“.
Tuomet strėlė išsprūdo jam iš rankų ir nusklendė per dangų. Ji skrido tūkstantį metų. Kai strėlė pasiekė žemę, nepasikeitė nė trupučio ir laukė dar šimtą ir penkiasdešimt metų, kol jos tikrai prireikė.
Banginio uodega didingai šmėstelėjo per dangų.
Hui e, haumi e, taiki e.
Tebūnie.
Pavasaris. Likimo smūgis
2 skyrius
Valdeso pusiasalis, Patagonija. Te Viti Te Ra. Banginių veisykla. Didieji banginiai atplaukė iš Antarktidos ganyklų prieš keturis mėnesius susiporuoti, susilaukti jauniklių ir juos užauginti dviejose didelėse ir ramiose įlankose. Jų vadas senasis banginis kartu su vyresnėmis patelėmis žvelgdami į kitus būrio banginius dainavo švelniai didingas it fleitos melodija dainas. Toje veidrodinėje jūroje, dar vadinamoje Saulės keliu, po žvaigždėtu dangumi jie laukė, kol jaunikliai pakankamai sustiprės - prieš akis ilga kelionė.
Stebėdamas būrį banginis leidosi į prisiminimus apie savo praeitį. Praėjus vos trims mėnesiams po gimimo jo motinų žiauriai sudraskė rykliai; verkdamas jos, seklumoje prie Havaikio banginukas sutiko auksaspalvį žmogų, kuris padėjo jam ir tapo jo šeimininku. Žmogus išgirdo banginio jauniklio nelaimės šauksmų ir grodamas fleita atkeliavo į jūrų. Fleitos garsas buvo toks pat graudulingas ir liūdnas - atliepiantis mažojo banginio gedulu. Muzikantui gal net nežinant fleitos garsai skambėjo lyg banginių paguodos daina. Jauniklis priplaukė arčiau prie žmogaus. Šis priglaudė našlaitį. Pasisveikindami jiedu suglaudė nosis. Kai banginių būrys iškeliavo toliau, jaunasis banginukas pasiliko ir augo prižiūrimas šeimininko.
Banginis užaugo gražus, gyvybingas ir tvirtas. Jis mylėjo savo šeimininkų. Šiam grojant fleita banginis atplaukdavo atsiliepdamas į šauksmą. Netgi sulaukęs garbaus amžiaus banginis atsimindavo savo paauglystę ir žmogų, grojusį fleita. Tokiomis akimirkomis jis per raibuliuojančius vandenis leisdavo ilgus graudžius garsus. Vyresnės patelės skubiai priplaukdavo artyn, nes jį suprato, mylėjo ir švelniai, nuoširdžiai juo rūpinosi.
Putojant bangoms senasis banginis paskęsdavo ilgesyje ir tada aidinčiame vandenyje išgirsdavo šeimininko fleitą. Tuojau pat jis palikdavo šėryklą ir bandydavo iššokti iš vandens, kaip kad darydavo anksčiau, kai buvo jaunesnis ir skubėdavo pas šeimininką.
Metams bėgant tų dienų laimė senajam banginiui buvo lyg sirenos daina, bet jo pagyvenusioms patelėms tai kėlė vien baimę. Joms ši paauglystės rapsodija, ši fleitos melodija, reiškė tik tai, kad jų vedlys mintyse vėl keliauja link pavojingų salų pietvakariuose.
3 skyrius
 |
| Gisborne apylinkės |
Manau, kad jeigu ši istorija ir turi pradžią, tai ji susijusi su Kahu. Galų gale tai juk Kahu dėka viskas baigėsi laimingai, ir būtent Kahu įsikišimas tikriausiai mus visus išgelbėjo. Mes visada žinojome, kad toks vaikas atsiras, bet kai gimė Kahu, tiesą sakant, mūsų nuomonė apie ją buvo visiškai kitokia nei dabar. Tuomet svečiavomės pas senelius, aš ir vaikinai mėgavomės gėrimais bei gera draugija, kai suskambo telefonas.
- Mergaitė,- pasibjaurėjęs burbtelėjo mūsų senelis Kotas Apirana. - Nenoriu su ja turėti nieko bendra. Ji sugadino mūsų genties vyriškąją paveldėtojų liniją.
Jis atkišo ragelį mūsų senelei Nani Flauers sakydamas:
- Tai tavo kaltė. Tavo moteriškoji pusė per stipri.
Metęs tokį kaltinimą senelis apsiavė batus ir išėjo.
Skambino vyriausias vaikaitis, mano brolis Porurangis, kuris gyveno Pietinėje saloje. Jo žmona Rehua ką tik pagimdė mūsų plačios giminės pirmąją proanūkę.
- Sveikas, mielasis, - Nani Flauers tarė į ragelį. Ji buvo pratusi prie Koro Apiranos niurzgėjimų, nors kas antrą dieną grasindavo išsiskirsianti su juo. Galiu tvirtai pasakyti, kad senelės visiškai nejaudino, ar kūdikis yra mergaitė, ar berniukas. Ir dabar jos lūpos virpėjo iš susijaudinimo, nes jau visą mėnesį Nani Flauers laukė skambučio iš Porurangio. Net akys ėmė truputėlį žvairuoti - taip visada nutikdavo, kai senelę užplūsdavo meilumo banga.
- Ką? Ką tu pasakei?
Vaikinai ir aš prapliupome juoktis ir šaukėme Nani:
- Ei, senele! Ragelį reikia pridėti prie ausies, tik taip galima girdėti!
Nani nemėgo telefonų. Ją nuolat glumino iš tų mažų skylučių ragelyje sklindantis balsas, tad laikydavo jį atokiai, kiek tik leisdavo ištiesta ranka. Taigi aš priėjau ir priglaudžiau ragelį jai prie ausies.
Jau po minutėlės senolės veidu ėmė riedėti ašaros.
- Na, kas gi, mielasis? O, vargeli. O, vargeli. O, vargeli. Ojojoj... Ojojoj. Gerai, klausyk, pasakyk Rehuai, kad pirmas kartas visada sunkiausias. Kiti ateis lengviau, nes tada ji jau turės supratimą. Taip, mielasai. Aš jam pasakysiu. Taip, tu tik nesijaudink. Taip. Gerai. Taip, mes tave taip pat mylime.
Ji padėjo ragelį.
- Na, Raviri, - pareiškė man, - turite nuostabią dukterėčią. Taip jau yra, nes Porurangis sakė, kad ji labai panaši į mane.
Mes vos susilaikėme neprunkštelėję, nes Nani toli gražu nebuvo kino žvaigždė. Staiga nutaisiusi nuožmų veidą ir įsispendusi rankas į šonus ji išpuolė į namo prieangį. Tolumoje, pajūryje, senasis Koras Apirana ruošė irklinę valtį po pietų išplaukti į jūrą. Kai tik jis supykdavo, visada valtį irkluodavo tolyn į vandenyną, kur galėdavo ramiai tūnoti susiraukęs.
- Ei, - sugriaudėjo Nani Flauers, - tu, senas paka.
Tai buvo „malonybinis“ žodelis, kuriuo ji visada vadindavo Korą, kai norėdavo priminti kaip stipriai jį mylinti.
-Ei!
Bet jis apsimetė negirdįs šaukiamas „senu šunsnukiu“, įšoko į valtį ir išplaukė jūron.
Tiesą pasakius, toks senelio poelgis neliko be atsako - Nani Flauers pasiuto.
- Jisai ką, galvoja, kad galima pabėgti nuo manęs? - iškošė pro dantis senelė. - Na jau ne!
Aš ir vaikinai tuo metu jau tirtėjome pagauti isteriško juoko priepuolio ir susigrūdę prieangyje stebėjome, kaip Nani skuodžia pajūriu šūkaudama meilingus žodžius Komi Apiranai.
- Tu, senas paka, grįžk atgal!
Na, žinoma, kad jis negrįžo. Senoji nudūmė link mano gelbėjimo valties. Nė nespėjus paprieštarauti, ji užvedė variklį ir nuriaumojo paskui senelį. Visą tą popietę jie šaukė vienas ant kito. Koras Apirana irklavo iš vienos įlankos vietos į kitą, o Nani Flauers užvesdavo variklį ir burgzdavo jam iš paskos, kad dar pasibartų. Reikia pripažinti, kad senolei proto pakako - ji išsirinko ne irklinę valtį, o su varikliu. Pagaliau Koras Apirana tiesiog pasidavė. Jis neturėjo kito pasirinkimo, nes Nani Flauers paprasčiausiai pririšo jo valtį prie savosios ir parvilko senelį atgal į paplūdimį, norėjo jis to ar ne.
Tai nutiko prieš aštuonerius metus, kai gimė Kahu, bet aš atsimenu viską taip, lyg tai būtų įvykę vakar, ypatingai kivirčą tarp Koro ir Nani Flauers. Bėda ta, kad Koras Apirana niekaip negalėjo suderinti Kahu gimimo ir tradicinių pažiūrų į maorių valdžią bei teises. Pagal maorių papročius vadovavimas buvo paveldimas, o visa atsakomybė bei teisė vadovauti būdavo perduodamos vyriausio sūnaus vyriausiam sūnui, tik ne vyriausiai dukteriai.
- Nieko man iš jos gero, - bambėjo senelis. - Nieko gero... Ir ką aš su ja veiksiu. Geriau jau tas Porurangis kitą kartą susilauktų sūnaus.
Pagaliau, kai tik Nani Flauers užvesdavo kalbą apie tai, Koras Apirana kietai sučiaupdavo lūpas, sukryžiuodavo ant krūtinės rankas, nusisukdavo nuo senelės ir net nežiūrėdavo į ją.
Kartą aš kaip tik buvau virtuvėje, kai taip atsitiko. Nani Flauers ant didelio stalo minkė maorių duoną. Koras Apirana apsimetė senelės negirdintis, todėl ji pradėjo pasakoti man.
- Galvoja, kad viską žino, - linktelėjusi į Korą Apiraną sududeno ji. Trinkt, ir senelės kumščiai susmego į tešlą.
- Senas paka. Galvoja, kad viską žino. Žino, kaip vadovauti. - Tekšt, senelės mesta tešla atsitrenkė į stalą.
- Koks iš jo vadas... Aš jam vadovauju, - paaiškino ji atsigręžusi į mane ir tada, per petį šnairuodama į Korą Apiraną, pridūrė: - Ir tu taip pat to nepamiršk!
Žlegt, ir senelė suleido į tešlą pirštus.
 |
| Maoris. Tattoo - tradicinės kultūros dalis |
- Ir nemėgdžiok manęs, - atsišaukė Nani Flauers.
Ai, sudejavo tešla, plojama ant stalo. Senelė paniurusi dėbtelėjo į mane ir pareiškė:
- Jis žino, kad aš teisi. Jis žino, kad esu senosios Murivaji palikuonė, o ji - pati kilmingiausia mano gentyje. Va taip!
Gelbėkite, inkštė kumščiuojama, baksnojama, minkoma ir tampoma tešla.
- Reikėjo man paklausyti mamos ir netekėti už to seno pakos, - senelė vėl griebėsi baisiausio pareiškimo.
Akies kampeliu stebėjau, kaip Koras Apirana patyliukais burnoja panosėje.
- Bet šj kartą,- Nani Flauers pakėlė balsą ir griebė tešlą abiem rankomis, - aš tikrai ketinu skirtis!
Koras Apirana kilstelėjo antakius apsimesdamas, kad visai neima to galvon.
- Taip, taip, taip.
Štai tada Nani Flauers akys sublizgo:
- Ir tada aš gyvensiu su senuoju Variu ten, už kalvos. „Vaje, geriau jau man dingti iš čia“, - pagalvojau, nes Koras Apirana pavyduliavo senajam Variui, kuris kadaise buvo Nani Flauers pirmasis vaikinas. Tik man spėjus išsinešdinti pro duris mūšis prasidėjo.
Tu bailys, sušnabždėjo tešla, kai aš pasprukau.
Bet visa tai buvo niekis palyginus su kova, kuri prasidėjo, kai Porurangis pranešė, jog norėtų pavadinti naujagimę Kahu.
- Na ir kas čia bloga, kad Kahu? - klausė Nani Flauers.
- Žinau aš tavo kėslus, - atrėmė Koras Apirana, - tu susimokei su Porurangiu, tu jį pakurstei.
Tai buvo teisybė, bet Nani Flauers gynėsi išputusi akis:
- Kas? Ar aš?
- Manai, esi labai jau gudri? - tęsė Koras Apirana. - Negalvok, kad tau pavyks.
Šį kartą jis ir vėl (tik su vienintele mano motorine valtimi) išplaukė į jūrą pabūti vienas su savo pykčiu.
- Pažiūrėsim, kai dugną dėsim,-rėžė Nani Flauers.
Ji pasielgė pakankamai bjauriai: tądien jau spėjo nusiurbti pusę valties degalų, kad senelis negalėtų grįžti atgal. Visą popietę jis šaukė ir mojavo iš vandens, bet senelė tiesiog apsimetė negirdinti. Pagaliau Nani Flauers nuirklavo iki jo ir pareiškė, kad jis neturįs jokio pasirinkimo. Vėliau paskambino Porurangiui ir nudžiugino, kad naujagimei galima suteikti Kahu vardą. Kaip Kahutijos Te Rangio.
Aš supratau, kodėl senelis taip prieštaravo šiai minčiai. Nepaisant to, kad Kahutija Te Rangis - tai vyriškas vardas, šis žmogus buvo dar ir mūsų kaimo įkūrėjas. Koras Apirana buvo įsitikinęs, kad mergaitę pavadinus tokio garbingo protėvio vardu jis būtų labai įžeistas. Būtų suteršta jo garbė. Nuo to laiko Koras Apirana praeidamas pro susirinkimų namus pažvelgdavo į Kahutijos Te Rangio siluetą ant banginio ir liūdnai linguodavo galvą. Jis vis kartojo Nani Flauers:
- Tu peržengei visas ribas, mieloji. Neturėjai šitaip pasielgti.
Senelės labui derėtų pridurti, kad ji atrodė atgailaujanti.
Tikriausiai bėda ta, kad Nani Flauers visada peržengdavo ribas. Ji atitekėjo į mūsų gentį, bet, nepaisant to, nuolat primindavo pramotę Murivaji, kuri atplaukė į Naująją Zelandiją Matatua kanoja. Kai kanoja pasiekė Vakataną, esantį gana toli nuo mūsų kaimo, Murivaji broliai, vadovaujami Toro, patraukė ištyrinėti žemės. Jiems dar negrįžus prasidėjo potvynis ir kanoją nubloškė prie pat uolų. Murivaji tapo visiškai aišku, kad žūtis neišvengiama. Ji pradėjo melstis, prašydama dievų suteikti teisę vadovauti. Murivaji sušuko:
- Aš dabar tapsiu vyru!
Ji įsakė vyrams, likusiems valtyje, irkluoti kuo greičiau, ir kanoja buvo išgelbėta pačiu laiku.
- Jei Murivaji būtų to nepadariusi, - Nani vis kartodavo, - kanoja būtų sudužusi.
Tada iškėlusi rankas aukštyn ji puikuodavosi:
- Didžiuojuosi, kad mano venomis teka Murivaji kraujas.
- Bet tai tau nesuteikia jokios teisės,-pareiškė jai vieną vakarą Koras Apirana. Jis, žinoma, turėjo galvoje tai, kad mergaitei buvo duotas Kahu vardas.
Nani Flauers priėjo prie senelio ir pabučiavo į kaktą.
- Ei, Korai, - pasakė ji taikiai, - aš jau meldžiau atleidimo. Kas padaryta, to nepakeisi.
Prisimindamas tai, kas vyko tuomet, spėju, kad Nani Flauers poelgis tik dar labiau sukietino Koro Apiranos širdį ir nuteikė jį prieš pirmagimę proanūkę. Vis dėlto Nani nuo senelio kažką slėpė.
- Visai ne Porurangis nori pavadinti mergaitę Kahu, - ji prasitarė man. - Tai Rehua.
Ir tada senelė man išklojo viską: Kahu gimimas buvo labai sudėtingas ir pagaliau teko daryti Cezario pjūvį. Rehua, silpna ir išsigandusi po gimdymo, norėjo pagerbti savo vyrą, išrinkdama vardą iš jo genties žmonių, o ne iš savosios. Tada, net jei ji ir mirtų, bent pirmagimė būtų susijusi su tėvo gimine. Rehua buvo kilusi iš tos pačios genties, kaip ir Nani Flauers. Jos kraujas - Murivaji kraujas, todėl nenuostabu, kad ji susidėjo su Porurangiu.
Sulaukėme trečio Porurangio skambučio. Rehua vis dar buvo intensyvios priežiūros skyriuje, o Porurangis turėjo budėti prie jos. Rehua labai norėjo, kad Kahu pito, placenta ir virkštelė, būtų užkastos mūsų kaimo žemėje. Mūsų teta turėjo atgabenti šias paslaptis lėktuvu į Gisborną jau rytoj.
Bet Koras Apirana buvo nepalaužiamai griežtai nusistatęs prieš Kahu.
- Jos kraujas - tai Porurangio ir tavo kraujas, - Nani Flauers jį įtikinėjo. - Tai visiškai teisėta, kad jos virkštelė būtų užkasta čia, marae, mūsų kaimo viduryje.
- Tai tu taip ir padaryk, - atrėžė Koras Apirana.
Taip ir išėjo, kad senelė kreipėsi pagalbos į mane. Kita diena buvo penktadienis. Ji pasipuošė išeiginiais juodais drabužiais, žilus plaukus pasirišo skarele.
- Raviri, labai norėčiau, kad nugabentumei mane į miestą, - tepasakė senelė.
Aš šiek tiek susirūpinau, nes vargu ar kas būtų pavadinęs senelę plunksnele, ir vežti ją motociklu man atrodė rizikinga. Bet ji buvo tokia susijaudinusi, kad negalėjau atsakyti. Taigi išsitraukiau iš pašiūrės ratus, parodžiau senelei, kaip reikia sėdėti ant galinės sėdynės, kad nesušaltų apgobiau motociklininko striuke, ir mes išriaumojome. Bevažiuojant Vainuji paplūdimio pakraščiu, prisijungė dar keletas vaikinų. Aš pagalvojau: „Na, ką gi - gal palinksminti senelę ir pavėžinti ją su vėjeliu?!“
O Nani tai tiesiog sužavėjo! Lyg kokia jos prakilnybė su visa palyda ji skriejo per penktadieninę minią ir mojavo visiems viena ranka, kita vis dėlto tvirtai laikėsi įsitvėrusi manęs. Mums teko sustoti prie šviesoforo Pylo gatvėje. Reikia pasakyti, kad senelės malonumui varikliai kriokte kriokė. Keletas Nani Flauers bičiulių ėjo per gatvę ir, kai pamatė ją, paskendusią melsvų dūmų debesyje, iš nuostabos vos nenurijo dantų protezų.
- O, Dieve, kas gi čia dabar!? - nustebo jie.
Senelė pergalingai nusišypsojo:
- Aš motociklininkų karalienė!
Tuo metu buvau bepradedąs jaudintis dėl amortizatorių, bet žavėjausi Nani. Vos pajudėjus iš vietos vaidinimas tęsėsi toliau - ji atkišo mažąjį pirštelį, lyg mėgaudamasi puodeliu arbatos ir sučepsėjo.
Vis dėlto Nani Flauers nuotaika pasikeitė, kai tik ji oro uoste susitiko tetą. Ją, beišlipančią iš lėktuvo, mes stebėjome nuo kelio. Teta pravirko, apsipylė ašaromis ir Nani. Jos raudojo mažiausiai dešimt minučių, kol pagaliau teta perdavė virkštelę Nani, paskui palydėjo senelę iki mūsų, išbučiavo visus paeiliui ir pamojavo atsisveikindama.
- Atgal į Vangarą parvežk mane kitu keliu,-sukuždėjo Nani. - Nenoriu, kad žmonės mieste pamatytų, jog verkiau.
Mes grįžome į kaimą, o Nani vis dar liūdėjo.
Po kiek laiko ji pareiškė:
- Raviri, tu su vaikinais man padėsi. Tavo senelis neateis. Jūs esate tikri Vangaros sūnūs.
Greitai temo. Mes sekiojome paskui Nani, o ji vaikščiojo pirmyn ir atgal. Staiga ji apsidairė, lyg norėdama įsitikinti, ar niekas mūsų nemato. Jūra šniokštė ir bangavo užgoždama jos žodžius:
- Štai čia užkasime virkštelę, Kahutijos Te Rangio akivaizdoje, kurio garbei buvo pavadinta mergaitė. Tegu jisai, mus saugančių dvasių protėvis, visada ją mato, ir tegu jūra, iš kurios jis atplaukė, visą gyvenimą ją saugo.
Haka šokiai - maorių pasirengimas
mūšiui
Nani Flauers pradėjo kasti duobę purioje žemėje. Įdėjusi duobėn virkštelę ji sukalbėjo maldą. Buvo jau tamsu.Senelė tarė:
-Jūs, vaikinai, esate vieninteliai, žinantys, kur užkasta Kahu virkštelė. Tai jūsų ir mano paslaptis. Jūs tapote sergėtojais.
Nani palydėjo mus iki vandens čiaupo nusiplauti rankas ir atsigaivinti. Jau beeidami pro vartus tolumoje pamatėme šviesą, degančią Koro Apiranos kambaryje. Išgirdau Nani Flauers, šnibždančią tamsoje:
- Nesijaudink, Kahu. Tu jam dar parodysi, kai užaugsi. Tu parodysi tam senam pakai.
Atsisukęs pažvelgiau į tą vietą, kur užkasėme Kahu virkštelę. Kaip tik tuo metu mėnulis apšvietė Kahutijos Te Rangio, sėdinčio raitomis ant banginio, drožinėtą siluetą. Išvydau kažką plevenant ore.
Toli jūroje buvo girdėti banginio daina.
Hui e, haumi e, taiki e.
Tebūnie.
Skaitykite mūsų bloge taip pat:
Kelionė į induizmą. Moters akimisKelionė į islamą. Moters akimis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą