Į Rusiją keliauti dabar nemadinga. Nebent - Peterburgą, Maskvą ir Auksinį žiedą - istoriškai svarbių miestų grupę maskvos, Ivanovo, Tverės srityse. kiti miestai lieka nuošalyje. Nebent - savo dvasia piligriminės kelionės į lietuvių tremties vietas, tiesa, šiemet net ir šios kelionės neleista rengti....
Anykštietis Vidmantas Šmigelskas - drąsus žmogus. Pristatomoje knygoje jis aprašo savo trečiąją kelionė į Rusiją, traukiniais, per Sibirą iki pat Vladivostoko. Šalies pažinimas pro langą, vaikštant, o svarbiausia - kalbinant gyventojus.
Skaitome:
Vidmantas Šmigelskas. 10 000 kilometrų per Rusiją : nuo Maskvos iki Vladivostoko . - Vilnius : Didakta, 2018. - 167 p.
Į Sibirą sugrįžau po aštuonerių metų
Pirmą kartą Sibire buvau 2009-aisias. Tuomet su dviem bičiuliais iš Maskvos skridome į Krasnojarską ir daugiau nei tris savaites keliavome po Baikalo apylinkes - traukiniais, laivais, vietiniais lėktuvais, autobusais. 2017-aisiais į Sibirą vėl išsiruošėme trise, tiesa, komanda pasikeitė. Su manimi keliavo debeikietis Ričardas Skvarnavičius, su kuriuo ankstesniais metais drauge malėmės po Ukrainą, Gruziją, Padniestrę, Moldaviją ir Kareliją. Jis į Sibiro žygį prikalbino dar ir savo sūnėną, taip pat iš Debeikių, verslininką Gerardą Sriubą. Optimaliausia kelionė - keturiese, tačiau ir šį kartą ketvirtojo kompaniono į Sibirą rasti nepavyko.
Manau, turėtų kilti natūralus klausimas - ko savo noru važiuoti į Sibirą, o juo labiau, ko į jį, kartą jau buvus, sugrįžti? Ko gero, čia mentaliteto dalykai. Jaunimui Sibiras - „ekstrymas" ir galbūt pliusas aplankytų vietų žemėlapyje. O aš kaip tik Rusijoje jaučiuosi jaukiai, nevaržo kalbos barjeras, suprantamos tradicijos. Baikalo ežere esanti Olchono sala pirmosios kelionės metu man buvo kaip bažnyčia. Regis, net ore tvyrojo jėga, salos stiprybė.
Kur dar neaprėpiami Sibiro toliai ir važiavimo traukiniu malonumas... Pirmojoje kelionėje Rusijos traukiniais važiavome gal tik dvi ar tris paras ir, Sibiro mastu, neilgais maršrutais. Šį kartą nusprendėme traukiniais pervažiuoti visą Rusiją - nuo Maskvos iki pat Vladivostoko. Būtent dėl kelionės traukiniu tas ketvirtasis bendražygis ir yra ypač pageidautinas. Traukinio kupė - keturios vietos, todėl neabejotina, kad, išsipirkus tik tris vietas, ilgoje kelionėje turėsi svetimą pakeleivį. Šiaip, žinoma, pakeleivis yra savotiška atrakcija, bet kai užsisakai viešbučio kambarį, paprastai juk nepageidauji, kad tau į jį savaitei įkeldintų dar ir kokią močiutę ar narkomaną.
Iš Rusijos geležinkelių atsakymas atėjo greičiau nei iš Anykščių savivaldybės
Į Maskvą važiavome „Ecolines" firmos autobusu. Nuo Utenos iki Maskvos bilieto kaina vienam žmogui - 65 eurai. Internetu pirkome bilietus į abi puses, todėl gavome solidžias, beveik 20 eurų nuolaidas. Rudenį kelionė autobusu dar pigesnė - rugsėjo pabaigoje į Maskvą ir atgal galima suvažinėti už 82 eurus.
Pradžioje planavome iš Maskvos iki Vladivostoko nuskristi, o iš šio, už 10 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos esančio miesto, atgal keliauti traukiniais. Žinoma, įžvelgėme trūkumą, kad nepatirsime tolimos kelionės nuo namų įspūdžio, tačiau grįžtant nespaustų laikas, nebūtų baisu, kad nespėsi į lėktuvą...
Vis dėlto internetu beieškant lėktuvo bilietų paaiškėjo, kad skrydis Maskva-Vladivostokas daug brangesnis, nei skrydis Vladivostokas-Maskva. Pirkdami iš anksto kelionės lėktuvu bilietus už skrydį per septynias laiko juostas iš Vladivostoko į Maskvą sumokėjome po 209 eurus (plius po 13 eurų už registracijos paslaugą). Liepos viduryje skristi iš Maskvos į Vladivostoką kainavo mažiausiai 330 eurų. Keista, bet artimesni reisai - Maskva-Čita, Maskva-Irkutskas - buvo dar brangesni.
Ir autobuso, ir lėktuvo bilietus parduoda lietuviškos internetinės svetainės, o štai traukinio bilietus gali pirkti tik tiesiogiai iš Rusijos geležinkelių. Kokia geležinkelio bilietų pardavimo sistema, bandėme aiškintis su Rusijos ambasados Lietuvoje darbuotojais, tie juokėsi, kad traukinių bilietų prekyba neužsiima ir patarė skambinti arba rašyti į Maskvą, į Rusijos geležinkelių kontorą.
Klaviatūrą persijungęs į kirilicą ilgai ir negrabiai formulavau klausimus geležinkelininkams, nelabai tikėdamas, kad gausiu atsakymą. Prieš pietus klausimyną išsiunčiau, grįžau pavalgęs, patikrinau paštą - dviejų kompiuterio lapų ilgio atsakymas įkritęs. Sako - rusai, rusai... šiokie anokie. Dirbtų Anykščių savivaldybė kaip Rusijos geležinkeliai - „Anykšta" visai neturėtų darbo.
Gavę paaiškinimus iš Rusijos geležinkelių ir internetu užpildę sudėtingas formas, nusipirkome traukinio bilietus nuo Maskvos iki Irkutsko. Per tris paras 16 valandų ir 41 minutę nuvažiuosime 5 193 kilometrus. Šalia Baikalo esantis Irkutskas - mums daugiau nei žygio pusiaukelė. Už vieną bilietą kupė sumokėjome 184 eurus, už kitus du - po 165 eurus. Viršutiniai gultai pigesni, tačiau trise keliaujant keturvietėje kupė neišvengiamai tenka pirkti vieną apatinį, brangesnį gultą.
 |
| Maskvos geležinkelio stotis. Nuotrauka R. Šmigelsko, publikuota "Delfi" |
Iš Maskvos iki Vladivostoko, taigi per visą Rusiją, traukiniu galima nuvažiuoti dviem keliais - visą laiką keliaujant senąja Transsibiro geležinkelio trasa arba dalį maršruto - nuo Taišeto iki Tyndos - įveikiant legendine Baikalo-Amūro magistrale (BAM). Mes rinkomės kelionę Transsibiro trasa, nes BAM praeina tik pačiu šiauriausiu Baikalo pakraščiu, todėl praktiškai neįmanoma patekti į Olchono salą.
Rusijos geležinkelininkai, atsakydami į mūsų užklausą, paaiškino, kad nusipirkus bilietą iš taško A į tašką B galima iš traukinio išlipti kokioje nors tarpinėje stotyje, joje užsiregistruoti ir per dešimt dienų įsėsti į kitą traukinį. Tačiau iš ankstesnės kelionės žinojau, kad teorija gerokai skiriasi nuo praktikos. Iš to tarpinio taško per dešimt dienų, žinoma, išvažiuosi, tačiau Rusijos geležinkeliai neįsipareigoja mums kur nors iš traukinio išlipus, po to surasti visiems trims vietas tame pačiame traukinyje, o juo labiau - toje pačioje kupė. Bus taip, kad Petrui vieta kokiame nors traukinyje atsiras pirmadienį, Jonui - trečiadienį, o Antanui - tik penktadienį... Beje, Rusijos geležinkelių atstovai rašte paaiškino, kad yra tam tikra žmonių grupė, kuriai suteikiama išskirtinė teisė nusipirkus bilietą nuo taško A iki taško B tarpinėse stotyse persėsti į kitus traukinius net tris kartus - tai Tarybų Sąjungos didvyriai, Antrojo pasaulinio karo veteranai, šio karo neįgalieji ir juos lydintys asmenys bei kelių ordinų kavalieriai. Jauniausieji karo veteranai gimę 1926, 192/į na, gal dar vienas kitas 1928 metais... Kai tau 90 metų, žinoma, labai norisi pakeliauti po plačiąją tėvynę traukiniais. Su persėdimais, vieną kitą naktį praleidžiant stotyse...
Ta pačia Transsibiro magistrale per parą pravažiuoja keli traukiniai. Yra ir traukinys Maskva-Vladivostokas, tačiau dauguma traukinių vyksta trumpesniais maršrutais. Mūsiškis, kurio numeris buvo 070Č (070Ч), važiavo maršrutu Čita-Maskva-Čita.
Pigiausias traukinio bilietas kupė nuo Maskvos iki Vladivostoko vasarą kainavo apie 330 eurų. Perkant kelionę dalimis, kaip nusprendėme daryti mes, kaina auga. Paprastojo miegamojo vagono, vadinamojo „plackarto" bilietai trečdaliu pigesni. Mūsiškis 070Č iš aptiktų vasaros traukinių buvo pats pigiausias, o bilietai specialiame „firminiame" traukinyje „Rosija" siūlančiame itin aukštos kokybės paslaugas, buvo gal tris ar keturis kartus brangesni. Beje, ir tame pačiame traukinyje skirtinguose kupė vagonuose bilietų kainos varijuoja. Pavyzdžiui, kaina kyla, jei vagone yra ne įprastas traukinio tualetas, kurio turinys leidžiamas ant bėgių, o biotualetas, kuriuo galima naudotis ir traukiniui stovint. Kelionės metu supratome, kad jei bilietas brangesnis - didesnė tikimybė, jog vagone veiks kondicionierius. Turbūt perkant bilietus kupė vagonuose visada nurodoma, kad yra kondicionierius, tačiau pigiose kupė kondicionierius tik yra, o brangesnėse jis net ir įjungiamas.
Maskvą okupavo džamšutai
 |
| Stotyje. Nuotrauka R. Šmigelsko, publikuota "Delfi" |
Išsilaipinus Maskvoje, šalia Tušinskajos autobusų stoties (į stoties teritoriją autobusas nevažiavo), aplinkui zujo tamsaus gymio vyrai. Kas prašė rublių, kas cigarečių. Autobusų stoties aplinka nėra labai jauki, bet ir Europos miestuose stočių apylinkės nelaikomos prestižiniais rajonais. Mūsiškis traukinys iš Maskvos turėjo startuoti po pietų, tad Rusijos sostinei galėjome skirti tik keletą valandų. Metro bilieto kaina kiek mažesnė nei euras, bagažo saugojimas geležinkelio stotyje 3 eurai. Metro nuvažiavę j Jaroslavlio geležinkelio stotį ir bagažo saugojimo kameroje palikę kuprines slampinėjome geležinkelio stočių kvartale. Žinojau, kad Maskvoje daug geležinkelio stočių, bet įsivaizdavau, kad jos yra skirtingose sostinės vietose. Tačiau, pasirodo, kad bent jau Jaroslavlio, Kazanės ir Leningrado geležinkelio stotys yra viena prie pat kitos. Prie stočių gausybė maitinimo įstaigų ir turbūt visų jų pavadinimuose tiesiogiai ar netiesiogiai nurodyta, kad ten šeimininkauja buvusios Tarybų Sąjungos pietinių respublikų virėjai: „Chinkalinė" (suprask, gruzinų virtuvė; chinkaliai - tai dideli gruziniški koldūnai), „Šavarma" (mūsiškių kebabinių atitikmuo), arba paprastai: „Uzbekų virtuvė" „Armėnų virtuvė"... Vienoje iš šavarminių prisėdome. Valgiau tik charčio sriubą, bet vis tiek jutau nerimą. Rusiškai nesuprantančios barmenės prijuostė, regis, ne vieną savaitę neplauta. „Nėr čia mėsos, tik ryžiai ir morkos" - drąsinausi. „Jei šuniena gerai paruošta - skani ir maistinga" - subtiliai palaikė Ričardas. Užeigoje antrųjų patiekalų kaina iki dviejų eurų. Kaip dera žurnalistui, apžiūrėjau, ką 11 valandą ryto valgo kavinės lankytojai - praktiškai visi valgė vien degtinę. Tiesa, nesupratau, kodėl, tačiau kavinėje parduodamą degtinę jos vartotojai slėpė - vienas degtinę vis nuolat pylėsi į mineralinio vandens buteliuką, kitas butelį įvyniojo į laikraštį, trečias, įsipylęs gėrimo į stiklinę, butelį įsikišo į krepšį.
Maskvos spalvos, aptarnavimo sferoje dirbančios gausios Vidurinės Azijos ir Kaukazo tautų pajėgos primena serialą „Naša Rasa". Maskvos „svečiai" lyg ir draugiški, lyg ir paslaugūs, bet dažnai nedaug suprantantys rusiškai, dažnai nevalyvi. Tiesa, vėliau Sibire ne kartą rusai gyrė azijiečius - sakė, kad dirba jie kaip žvėrys ir nebrangiai kainuoja.
Į traukinį - tik su pasu
Į geležinkelio stotį patenkama pro arkinį metalo detektorių. Visose, net ir mažų Rusijos miestelių, geležinkelio stotyse ta pati tvarka - įeinančius pasitinka detektoriai ir apsaugos darbuotojai. Traukinių bilietai vardiniai - ant jų tavo pavardė, paso serija, tad bilieto neperparduosi, o be paso niekur neiškeliausi. Prieš lipant į traukinį palydovas įdėmiai nagrinėjo mūsų internetu pirktus bilietus bei pasus. Neramu. Pasakys, jog jam bilietai kokie tai negražūs, ir nerasi, kam pasiskųsti. „Užeikite" - po patikros pratarė palydovas, dvidešimtmetis vyrukas, ir kaip akmuo nuo širdies. Važiuojame!
 |
| Baikalas. Nuotrauka R. Šmigelsko, publikuota "Delfi" |
Ričardas pats kaltas, jog dar būdamas Lietuvoje paleido juokelį, kad jei jau nebus kitos išeities, jei moterys jam kelionėje kabinsis ant kaklo ir neleis praeiti, tuomet kokią „oligarcho našlelę" paims į žmonas ir pasiliks Rusijoje. Sakė, jo žmona - protinga, supras ir atleis... Va, ko jau ko, bet našlelių mums kelionėje tikrai netrūko. Tiesa, nė viena iš jų nebuvo „oligarchienė" tad Ričardui teko grįžti namo.
Trumpai:
* Rusija. Didžiausios pasaulio valstybės - Rusijos - plotas 17 mln. km2 arba 11,3 proc. pasaulio ploto. Pagal gyventojų skaičių - 140 mln. - Rusija yra tik devinta. Pasauliui tokios, regis, nelabai reikšmingos valstybės kaip Nigerija, Pakistanas ar Bangladešas turi daugiau gyventojų nei Rusija.
* Miestai. Apie 15 Rusijos miestų yra milijoniniai, dar per 20 miestų - pusmilijoniniai, Vilniaus lygio. Sostinė Maskva, kurios gyventojų skaičius skirtinguose šaltiniuose nurodomas nuo 11 iki 19 mln., yra vienas iš trijų didžiųjų Europos miestų, kartu su Londonu ir Stambulu. Žinoma, dėl Stambulo priskyrimo Europai galima ginčytis. Sankt Peterburgas turi 4-6 mln. gyventojų. Antrasis pagal dydį Rusijos miestas, net ir nepalankių statistikų vertinimu, yra didžiausių Europos miestų dešimtuke. Tai Paryžiaus, Berlyno ir Madrido lygio miestas. Kiti Rusijos milijoniniai miestai: Novosibirskas, Jekaterinburgas, Žemutinis Naugardas, Samara, Omskas, Kazanė, Čeliabinskas, Rostovas prie Dono, Ufa, Volgogradas, Permė, Krasnojarskas, Voronežas. Penkis iš jų savo kelionėje per Sibirą mes pravažiavome.
* Transsibiro magistralė. Geležinkelio linija, besidriekianti nuo Maskvos iki Vladivostoko ir kertanti septynias laiko juostas. Tai ilgiausia pasaulyje geležinkelio trasa, jos ilgis - 9 288,2 km. Transsibiro magistralės tiesimo darbai pradėti 1891 metais. Vakaruose bėgiai pradėti tiesti nuo Miaso miesto Čeliabinsko gubernijoje, kuris geležinkelio trasa su Maskva jau buvo sujungtas. Rytuose startuota Vladivostoke. 1898 metais Transsibiro magistralė pasiekė Irkutską. O nuo 1905-ųjų iš Vladivostoko traukiniu buvo galima pasiekti Maskvą ir Sankt Peterburgą.
* Baikalo-Amūro magistralė (BAM). 4 300 km geležinkelio linija nuo Taišeto iki Sovetskaja Gavanės. BAM nutiesta šiauriau Transsibiro magistralės. Darbai pradėti 1932 metais. 1938 metais atskirais BAM ruožais jau važiavo traukiniai, bet per karą šios magistralės bėgiai vietomis buvo nurinkti ir išsiųsti į frontą. 1946 metais BAM vėl pradėta statyti. Visu magistralės ruožu galima važiuoti tik nuo 1989-ųjų. Trasoje yra 142 tiltai, ilgesni nei 100 m, 8 tuneliai. Paskutinis 15 km ilgio tunelis pradėtas eksploatuoti 2001 metais
* Traukiniai. Oficialiame Rusijos geležinkelių puslapyje radome, kad šiltuoju metų laiku per parą maršrutu Maskva – Vladivostokas važiuoja 4-5 traukiniai. Greičiausiai tiek pat tolimųjų reisų traukinių, tik važiuojančių trumpesniais maršrutais, taip pat padengia visą trasą. Kitaip tariant, vasarą bandydamas iš Krasnojarsko nuvažiuoti į Čitą turi 8-10 variantų. Žiemą lieka tik du tiesioginiai traukiniai Maskva – Vladivostokas reisai, o du ar trys traukiniai pro kiekvieną Transsibiro magistralės stotį pravažiuoja trumpesniais maršrutais. Žiemos kainos dvigubai ar net trigubai mažesnės. Vasarą traukinio bilietas nuo Maskvos iki Vladivostoko pigiau nei už 330 eurų kupė ir mažiau nei 220 – 230 „plackarte“ nebuvo. 2017 metų gruodžio mėnesio pasiūlymą kelionei paprastame miegamajame vagone šiuo maršrutu radau vos už 71 eurą.
Traukiniuose (ne)rūkoma
Iš Maskvos kupė išvažiavome trise. Ketvirtojo keleivio nebuvo ir tai džiugino. Ant staliuko susikrovėme konservus, duoną, užpilamos sriubos pakelius, vadinamuosius „bomžpakius". Pasirūpinome maistu visai, beveik keturias paras truksiančiai mūsų kelionei iki Irkutsko.
Dar namuose atsispausdinau kelionės grafiką, kuriame nurodyta, kiek kurioje stotyje traukinys stovės. Traukinio grafikas ypač aktualus man, užkietėjusiam rūkaliui, mat Rusijos traukiniuose uždrausta rūkyti. Labai griežtai uždrausta... Vagonų sienos nukabinėtos užrašais, kad už rūkymą traukinyje gresia bauda iki 1 500 rublių (per 20 eurų), taip pat ir ant traukinio bilieto yra įspėjimas, kad traukiniuose nerūkoma. Tačiau europinėje Rusijos dalyje bei Vakarų Sibire traukinys turėjo stoti (o ir stojo tiksliai taip, kaip numatyta grafike) beveik kas valandą, todėl problemos dėl rūkymo neįžvelgiau. Tiesa, greit paaiškėjo, kad jei nurodyta, jog traukinys stotyje stovės dvi minutes, tai tiek ir stovės - trumpieji sustojimai skirti tik keleiviams išlaipinti ir įlaipinti, rūkaliai į lauką neišleidžiami. Ilgesnieji - 20-30 minučių sustojimai - tik kas keletą valandų, tad rūkaliams jau šioks toks diskomfortas.
Iki pirmojo ilgesniojo sustojimo Jaroslavlyje važiavau nerūkęs, kaip dera tvarkingam užsieniečiui. Šiame mieste į mūsų kupė įsikraustė jaunas vyrukas, sakęs, pats dirbantis traukinio mašinistu. Po kurio laiko jis pakvietė: „Gal kas eisit parūkyti?" - „Na, juk negalimai - sakau. - „Einam, einam..." - šyptelėjo.
Tolimųjų reisų traukiniuose kiekviename vagone dirba po du palydovus. Mus į traukinį įleido palydovas vyrukas, kuris sakė nemėgstantis šito darbo, bet per vasaros atostogas universitete nusprendė užsidirbti. Vyrukas su keleiviais stengėsi nekomunikuoti, o jo porininkė Taniuša, bent jau kelionės pradžioje, atrodė lyg ir koketuoja. Supratau, kad vargu ar graži, kokių 25-erių mergina mus „kabina'' bet murkavo ji maloniai... Traukiniui tik pajudėjus iš Maskvos, į mūsų kupė Taniuša atsigabeno dėžę visokio šlamšto: traškučių, magnetukų, atvirukų... Gerardas magnetuką gal už visą eurą nusipirko, bet iš esmės prekyba Taniušai pas mus buvo nevykusi. Šaipėmės iš atvirukų, nuo kurių pardavimo Rusijos geležinkeliai kažkokį procentą skiria labdarai. „Na, nupirkite iš manęs ką nors", - gal po pusvalandžio vagono koridoriuje prasilenkiant vėl užmurkė Taniuša.
Į mūsų kupė įsikrausčiusio mašinisto vardo nepaklausėme, o kai jis jau buvo išlipęs, Gerardas nusprendė, kad bendrakeleivio vardas buvo Igoriokas. Kolega juokėsi, kad gali kirsti lažybų, jog drauge važiavęs rusas ne koks Volodia ar Saša, o būtent Igoriokas. Taigi Igoriokas, tik pradėjęs kelionę, pats nuėjo susipažinti su Taniuša, nunešė jai šokoladą. O po pirmojo mūsų bendro parūkymo rusas patarė: „Nusipirk ką nors iš Taniušos." Atseit tokiu būdu duok palydovei kyšį ir galėsi tambūre rūkyti. Na, kelionė ilga, nusprendžiau investuoti bent dešimt eurų, nors ir nelabai tikėjau, kad taip nusipirksiu rūkaliaus indulgenciją... Bet kai Taniuša vėl užmurkė siūlydama prekes, nusipirkau visas labdaringas atvirutes ir dar pakabuką raktams. Po šios investicijos, nors traukiniu važiavome dar tris paras, Taniuša atšalo ir prekių nebesiūlė... Tambūre rūkiau retai, neįžūliai, bet akivaizdu, kad palydovai tai jautė, tačiau dėmesio nekreipė. Vėliau, važiuodamas kitais traukiniais, supratau, kad mano investicija buvo visiškai neadekvati. Rūkymo indulgencijai ir euro užtenka.
Pirmasis pokalbis su rusu
Igoriokas į mūsų kupė įsikraustė pavakariu, o naktį vienoje iš nedidelių stočių išlipo. Jis buvo pirmasis rusas, su kuriuo galėjome padaryti išsamų interviu, todėl mikliai jį visi trys užsipuolėme.
Vyrukas aiškino, kad Vladimiras Putinas yra nepakeičiamas, gal jis ir ne pats geriausias prezidentas, bet alternatyvų nėra - kiti galimi variantai dar blogesni. Igorioko teorija panaši, kokias girdėjau ir prieš aštuonerius metus Rusijoje: „Putinas nori įvesti tvarką, bet šalis didelė, aplink Putiną vieni vagys, o kuo giliau į provinciją - tuo vagių daugiau“. Kartu su mumis važiavęs vyras nesutiko, kad Krymas okupuotas - buvo referendumas, Krymo gyventojai patys pasiprašė į Rusijos sudėtį. Dėl šio gana tiesmuko požiūrio Igoriokas nepasirodė esąs labai išmintingas, tačiau jis buvo skaitęs Viktoro Suvorovo knygas, sakė pripažįstąs, kad Antrąjį pasaulinį karą sukėlė ne vienas Hitleris, o abudu su Stalinu. Vyrukas aiškino, kad Putino nepalaikančių dainininkų Boriso Grebenščikovo ir Jurijaus Ševčiuko jis nesmerkia, tačiau mano, kad Andrejus Makarevičius yra nupirktas, kad šiam dainininkui už aršią Putino kritiką moka užsienis.
Jau Igoriokiui išlipus iš traukinio, susimąsčiau, kad mūsų klausimuose jam buvo galima išgirsti ir auklėjamąjį toną, atseit jūs, rusai, kvaili. Tuo tarpu bendrakeleivis mūsų nemokė, kaip reikia gyventi...
Dar išsiaiškinome, kad Igoriokas, dirbdamas traukinio mašinistu, gauna tūkstančio eurų algą. Panašu, kad jis nemelavo, nes toliau kelionėje ir kiti šaltiniai patvirtino, kad geležinkelininkų algos geros, o traukinio mašinistas iš geležinkelininkų gauna didžiausią algą. Žinoma, dalis geležinkelių kontoros žmonių uždirba ir po daugiau tūkstančių...
Rusijos geležinkelininkams, jų šeimos nariams ir geležinkelininkams pensininkams kartą per metus suteikiama teisė nemokamai važiuoti keleiviniu traukiniu kokiu nori maršrutu pirmyn ir atgal. Igoriokas sakė, kad ši jo kelionė kaip tik ir yra šios geležinkelininkų premijos išnaudojimas.
Pirmoji našlelė
Igoriokui išsikrausčius visą dieną važiavome be kompanijos. Vakarop, jau kirtę sąlyginę Europos-Azijos sieną - Uralo kalnus, kurių pro traukinio langus beveik nesimatė, palikę sukuistą kupė išlipome Jekaterinburge parūkyti. Grįžtam, matom mūsų kupė prieblandoje žiba kažkieno akys. Sveikinamės, kalbinam. Išsiaiškiname, kad kartu su mumis važiuos geležinkelininke pensininkė ir jai dabar labai neramu. Tvarkomės, renkame konservus ir alų, klojame „lovas" pasakojame, kad mes keliautojai ir neva inteligentai. Kelias valandas taisėme savo įvaizdį, vėliau paaiškėjo, kad be reikalo... Įsidrąsinusi močiutė paskui dvi paras pliurpė tik trumpam užsičiaupdama, o ir traukiniui sustojus stotyse eidavo prie mūsų. Pasijautė saugiai, tapome tiesiog viena komanda.
 |
| Mažo miestelio puošmenos. Nuotrauka R. Šmigelsko, publikuota "Delfi" |
Visi žvengėme, kai močiutė papasakojo, kad yra mokslų daktaro našlė ir važiuoja lankyti vyro kapo. Tiesa, gal septintą kartą paleidęs tą patį juokelį, kad Ričardą turbūt reikia palikti vieną su mergina, iš jo reakcijos supratau, kad šito „bajerio" kartojimo limitą išnaudojau - neužsičiaupsiu, gausiu į akinius.
Našlelė buvo nepatenkinta savo mirusiu vyru. Jis prieš mirtį pareiškė norą būti palaidotas tėviškėje, kuri yra dvi paros kelio nuo Jekaterinburgo. „Ėjau pas popą, klausiau, ar būtinai reikia vykdyti mirusiojo valią. Popas patarė palaidoti vyrą, kur jis prašė." - dėstė moteris. Vyras mirė prieš metus, dabar ji pirmą ir, matyt, paskutinį kartą išsiruošė aplankyti vyro kapo. Jei našlelei reikėtų mokėti už kelionę, tai būtų beprotiški pinigai - ji važiavo gal porą tūkstančių kilometrų, kelionė pirmyn ir atgal kainuotų ne vieną pensiją. Tačiau ir ši mūsų bendrakeleivė važiavo nemokamai, naudojosi buvusiems geležinkelininkams suteikta vienos kelionės teise.
Našlelė dėstė, kad apie politiką nešnekės, nes viską, ką ji gali pasakyti apie dabartinę Rusijos politiką, sutelpa į vieną teiginį - prie Brežnevo buvo geriau. Todėl ji pasakojo, kokias daržoves augino jos tėveliai, kokio maisto jai tėveliai įdėdavo važiuojant mokytis ir kaip gražiai mamytė siuvinėjo... Ir taip dvi paras!
Tiesa, vienas jos pasakojimas buvo tikrai įdomus. Bendrakeleivė vis kalbėjo, kad kai dirbo geležinkeliuose, jai reikėjo ieškoti pasimetusių vagonų (nesiaiškinom, kaip tie vagonai pametami, kad pasakojimas apie juos neužsitęstų), todėl ją kolegos vadino Mis Marpl. Našlelė sakė, kad ir išėjusi iš darbo buvo labai pilietiška. Štai kartą keleivinis traukinys stotyje sustojo taip, kad iš paskutinių vagonų keleiviai lipo ne į peroną, o turėjo šokti į pievą. Žmonės griuvinėjo, kai kurie išsisuko kojas. Mūsų Mis Marpl dėl šios problemos parašė laišką Vladimirui Putinui. Nusprendė, kad jei laišką išmes Jekaterinburge, tai jis nepasieks Prezidento, todėl paprašė draugės, važiavusios į Maskvą, laišką nuvežti į sostinę ir ten įmesti į pašto dėžutę. „Ir ką jūs manot! Gavau atsakymą - Prezidentas pažadėjo išsiaiškinti ir problemą išspręsti“ - džiaugėsi bendrakeleivė.
Alus juodame maišelyje ir saugus maistas
Per pirmąją kelionę po Rusiją traukiniuose buvo ramu - jokio triukšmo, besaikio gėrimo ir panašiai. Liūdna, bet ir šį kartą riaušių traukinyje nebuvo. Gal trečią kelionės dieną Ričardas padarė išvadą: „Mes geriame saikingai, bet rusai dar mažiau/'
Teoriškai geležinkelio stočių kioskuose alkoholiu neprekiaujama. Tačiau jau vienoje iš artimiausių nuo Maskvos stočių - Danilove, kioske, kuriame pirkau mineralinį vandenį, pardavėja paklausė, ar alaus nenoriu... Nenorėjau, bet pagalvojau - reikia pirkti, nes paskui, žiūrėk, tokia proga nebepasitaikys. Alų kioskininkė sudėjo į juodą celofaninį maišelį. Nuo skirtingų kioskų į savo kupė visi trys susirinkome nešini juodais maišeliais... Kaip netikėta! Iki pat Vladivostoko niekur geležinkelio stoties kioskuose neprekiaujama alumi, tačiau tik vienoje stotyje, kurioje buvo ypač daug policijos, alaus paprašyta kioskininkė išrėkė: „Pivo - nou!" Atseit užsienietiškai pašnekėjo... Parduotuvėse rusiškas alus kainuoja apie eurą - kioskuose jis nelegaliai parduodamas už 1,5-2 eurus. Visos Rusijos visų geležinkelio stočių visuose kioskuose alus parduodamas. Ir kraunamas jis išskirtinai į juodus maišus. Gal tie juodi maišai reiškia įspėjimą, kad mirsi nuo kepenų cirozės? Batoną ir mineralinį vandenį kioskininkai dėjo į baltą ar rožinį maišą, alų - tik į juodą...
Internete rašoma, kad Rusijos geležinkelio stotyse maisto ir ne maisto produktais prekiauja močiutės. Na, prekiauja, bet tikėtis, kad važiuodamas kelias paras maitinsiesi tik jų parduodamais pyragėliais su kopūstais ir bulvėmis, nederėtų. Visame mūsų kelyje nuo Maskvos iki Vladivostoko pasitaikė gal tik kokie penki ar septyni tie geležinkelio stočių turgūs. Poroje vietų siūlė ir rūkytos žuvies, ir įvairių dirbinių iš kailių. Pyragėliai su kopūstais ir bulvėmis nėra pats skaniausias maistas pasaulyje, tačiau pakankamai saugus, nes kokiame nors Išime ar Bujuje, prisirijęs čeburekų su šuniena, arkliena arba šiaip dvėseliena, gali Vladivostoko ir nepasiekti. Nemanau, kad visos močiutės aferistės, tačiau viena kita tarp jų ir nesąžininga gali pasitaikyti. Stotys nesąžiningiems prekeiviams - geriausia vieta, suvartojo klientas maistą, sėdo į traukinį ir daugiau tu jo niekada nepamatysi, net jei po to maisto ir išgyvens. Gal dėl šios galimos rizikos traukinių keleiviai mielai iš močiučių perka virtas bulves ir raugintus agurkus. O štai į vienkartinius indelius sudėti koldūnai, regis, nelabai kam įdomūs.
Apsigyvenome restorano vagone
Šnekioji bendrakeleivė našlelė mus skatino kuo ilgiau sėdėti traukinio restorano vagone. Buvome skaitę, kad traukiniuose beprotiškai brangu ir klaikiai neskanu. Na, nepigu restorane: sriuba - 4 eurai, alus - 2 eurai, kepsniai - nuo 7-8 eurų. Bet maistas - skanus. Nors gal geriau reikėtų sakyti - normalus maistas. Manau, kad tiek traukinių, tiek kitų žemės maitinimo įstaigų maistas priklauso nuo konkrečių virėjų. Tad viename restorano vagone gali maitinti padoriai, o kitame - neįtikėtinai šlykščiai.
Į restoraną mus pakvietė pati jo barmenė. Našlelė tupėjo viename iš apatinių gultų, tad mes kortomis susirangėme žaisti į antrąjį aukštą. Dvigubai didesniu nei Kim Kardašian užpakaliu gamtos apdovanota barmenė sunkiai pūškavo traukinio koridoriais stumdama vežimėlį, kuriame buvo švieži pyragėliai su kopūstais ir dešrelėmis. Pamačiusi mus, kabančius antrajame aukšte, pasikvietė pas save.
Restorano vagonas dažniausiai būdavo apytuštis. O rusus jame apskritai mačiau tik vieną kartą. Du tipiški praporščikai gėrė degtinę, trankė kumščiais stalą. Rėkė kažką panašaus į „tokią šalį sugriovė!". Dažniausiai restorane sėdėdavo tik keli amerikiečiai ir mes. Kartais dar prisijungdavo suomės, vokiečiai. Keli skirtingo amžiaus amerikiečiai sugebėdavo užimti visus restorane esančius stalus, bet mums atėjus vieną stalą atlaisvindavo.
Barmenė, ji gal ir virėja, restorane dirbo, o dar jame nuolat trynėsi ir viskuo nepatenkinta uniformuota dama. Kartą alaus paprašyta barmenė nurodė jo pasiimti iš šaldytuvo patiems. Senyvai ir stambiai moteriškei vaikščioti po linguojantį traukinio restoraną pakankamai sunku. Kitą kartą jau be jos patarimo patys alaus iš šaldytuvo pasiėmėme. Kilo skandalas! Piktoji dama labai rėkė ant barmenės! Supratome, kad ji turbūt restorano direktorė... Nuėjau prie baro susimokėti. Barmenė sako: „Jūs po tris bokalus išgėrėte." - „Ne, - sakau, - po du“ - „Po tris!" - tikina. - „Miela ponia, 12 su 14 bokalų supainioti galima, bet dviejų su trim - niekaip! Tačiau jeigu jūs manote, kad esate teisi, sumokėsime už tris." - ginčijausi, bet aiškiai pasakiau, kad mums konflikto nereikia. Barmenė nuėjo prie staliuko pas bendrakeleivius atlikti kryžminės apklausos. Grįžusi prie baro atsiduso, kad ją toji rėksnė - direktorė - supainiojo.
Vieną vakarą du angliškai tarpusavyje kalbantys vyrai į restoraną atėjo iki jo uždarymo likus gal pusvalandžiui. Direktorė liepė jiems nešdintis. Na, rėkte išrėkė, kad tuoj restorane neliktų jų nė kvapo. Vyrai nesikėlė. Direktorė rėkė vis garsiau, mojavo rankomis, atrodė, vieną iš svečių tuoj pasmaugs ar bent apdraskys. Galų gale vyrai išėjo... „Ta jūsų mergina turbūt pervargo" - išeidamas iš restorano pasakiau barmenei. Ji ramiai dėstė, kad iš dviejų restorano svečių vienas buvo amerikietis, kitas - rusas. „Tas rusas moka angliškai, lenda prie amerikiečių, juos kalbina ir vedasi į restoraną. Užkniso jis mus negyvai." - paaiškino barmenė. Lyg ir turėtų džiaugtis, kad klientus į restoraną veda, bet, pasirodo, niekšas - įkyri.
 |
| Miestelio kasdienybė Nuotrauka R. Šmigelsko, publikuota "Delfi" |
Traukiniui judant bėga ir laiko juostos. Tačiau norint išvengti painiavos, traukinio judėjimo grafikas nurodomas Maskvos laiku. Maskvos laiką rodo ir geležinkelio stočių laikrodžiai. Ant traukinių bilietų taip pat rašomas Maskvos laikas, tiesa, bilietuose nurodomas ir vietinis traukinio išvykimo laikas. O štai traukinio restoranas dirba pagal vietinį laiką. Laimei, traukinys juda lėčiau nei lėktuvas, nes važiuojant į rytus ir keičiantis laiko juostoms, restoranas taip niekada ir neužsidarytų...
Švara, kondicionavimas ir kitos smulkmenos priklauso nuo traukinio lygio ir vagono klasės, bet yra vienas šventas dalykas - karštas vanduo. Nė vieno iš traukinių, kuriais važiavome, vagonų termosuose niekada nebuvo pasibaigęs karštas vanduo. Ir visuomet jis buvo karštas, tokio karštumo, kad plikoma kava laiminga skleidė savo aromatą.
Trumpai:
* Jekaterinburgas. Trečias (kitais duomenimis - ketvirtas, nes konkuruoja su Novosibirsku) pagal gyventojų skaičių Rusijos miestas. Važiuojant Transsibiro magistrale tai pirmasis miestas pravažiavus Uralo kalnus - Europos ir Azijos ribą. Sovietmečiu Jekaterinburgas buvo vadinamas Sverdlovsku. Miestas garsus ir tuo, kad jame sušaudyti keli tarpukario Lietuvos ministrai bei paskutinis Rusijos caras Nikolajus II ir jo šeima.
* Amžinasis įšalas. Europinėje Rusijos dalyje amžinasis įšalas yra tik Barenco jūros pakrantės zonoje (Murmansko-Archangelsko ruože), o tolstant į rytus įšalas „leidžiasi" piečiau. Nuo Krasnojarsko į rytus, praktiškai visas Sibiras, yra amžinojo įšalo zonoje. Išskyrus tik Chabarovsko kraštą, Vladivostoką, Sachalino salą ir Kamčiatkos pietinę pakrantę.
* Žiema. Vladivostoke vidutiniškai 80 dienų per metus žemė padengta sniegu. Chabarovske -120, Krasnojarske ir Irkutske - 160, Baikalo šiaurės rytuose, Tyndos apylinkėse - vidutiniškai 240 dienų per metus būna sniego. Novosibirskas, Krasnojarskas, Irkutskas ir Čita yra praktiškai tose pačiose geografinėse platumose kaip Vilnius. Vis dėlto Vilniaus lapkričio mėnesio daugiametis temperatūros vidurkis yra +1,2, Novosibirsko -6,9, Krasnojarsko -7,2, Irkutsko -7,6, Čitos -7,2 laipsniai. Vos šiauriau Sankt Peterburgo įsikūrusios Jakutijos sostinės Jakutsko lapkričio mėnesio daugiametis temperatūros vidurkis siekia -27 laipsnius.
Į Maskvą. Kitaip
Skaitykite mūsų bloge taip pat:
Polina Žerebcova. Polinos dienoraštisĮ Maskvą. Kitaip
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą