Šiandien - Argentina. Europiečiams buvusi labai paslaptinga šalis, savo pavadinimu šaukianti apie turtus (argentum lotynų kalboje - sidabras). Tad negalėjo kitaip būti, kad Žiulis Vernas, mokslinės fantastikos žanro pradininkas, kelionių romanų aistruolis, nebūtų pasidavęs savo meto stereotipams. Beje, jis nebuvo mėgėjas keliauti, o nemažą gyvenimo tarpsnį praleido prikaustytas prie lovos, tad šalis, apie kurias jis rašė pažinojjo daugiau iš kitų kelionių aprašymų ir mokslinių tyrinėjimų.... Taigi, Žiulis Vernas Argentiną matė tokią...
Dvidešimt penktas skyrius
TARP UGNIES IR VANDENS
Žako Paganelio pasaka visiems labai patiko. Draugai jam smarkiai plojo, bet kiekvienas liko prie savo nuomonės, ir mokslininkas pasiekė tą patį visų ginčų rezultatą, kitaip sakant, nieko neįtikino. Tačiau visi pripažino, kad reikia drąsiai pasitikti likimą ir tenkintis medžiu, kai nėra nei rūmų, nei lūšnelės.
Besikalbant atėjo vakaras. Tik geras miegas galėjo deramai užbaigti šią neramią dieną. Ombu gyventojai jautėsi nuvarginti ne vien nuotykių, patirtų per potvynį, bet ir didelės kaitros. Jų sparnuotieji draugai jau rodė pavyzdį ilsėtis; visi paukščiai buvo pasislėpę tamsioje lapų tankmėje, ir net pampų lakštingalos - ilguerai - melodingai nebesuokė. Geriausia buvo pasielgti taip kaip jie.
 |
| Mendoza Provincija. Pro čia irgi praeina 37 paralelė |
Mokslininkas labai apgailestavo, kad Orionas, matomas abiejuose ašigaliuose, dar nebuvo pasirodęs; ta proga papasakojo savo dviem klausytojams įdomią patagoniečių kosmografijos smulkmeną: poetiškiems indėnams Orionas - milžiniškas lašas ir trys bolos, numesti po dangaus prerijas vaikščiojančio medžiotojo rankos. Veidrodiniame vandens paviršiuje atsispindintys žvaigždynai traukė akį ir atrodė kaip antras dangus.
Mokslininkui Paganeliui taip kalbant, dangus rytuose apsiniaukė, lyg pranašaudamas audrą. Ryškiai užbrėžtas tamsus ir pritvinkęs ruožas pamažėle artėjo, uždengdamas žvaigždyną po žvaigždyno. Netrukus grėsmingasis debesis aptraukė pusę dangaus skliauto, ir atrodė, jog tuoj apims visą. Jis slinko pats, nes nebuvo jokio dvelksmo. Oras buvo visiškai ramus. Nejudėjo joks lapelis, vandens paviršiuje neraibuliavo jokia vilnelė. Atrodė, kad net oro trūksta, tartum jis būtų kokio galingo pneumatinio siurblio praretintas. Atmosfera buvo prisodrinta aukštos įtampos elektros, ir kiekviena gyva būtybė jautė nervais tekančią srovę.
Glenarvanas, Paganelis ir Robertas buvo aiškiai paveikti tų elektros bangų.
- Bus audra, - tarė Paganelis.
- Tu nebijai griaustinio? - paklausė Glenarvanas berniuką.
- O ne, sere, - atsakė Robertas.
-Juo geriau, nes audra nebetoli.
- Ir, spėjant iš dangaus, bus smarki, - įsiterpė Paganelis.
- Man kelią nerimą ne tiek audra, — tarė Glenarvanas, — kiek smarkus lietus, kurio neišvengsime. Peršlapsime iki paskutinio siūlelio. Kad ir kažin ką sakytumėt, Paganeli, bet žmogus negali tenkintis lizdu, ir tai netrukus patirsite savo kailiu.
- O! Bent kiek filosofijos! - atsakė mokslininkas.
- Filosofija nekliudo sušlapti!
- Žinoma, ne, bet ji šildo.
- Žodžiu, - tarė Glenarvanas, - grįžkime pas savo draugus ir paraginkime juos kaip galima geriau apsisiausti filosofija ir savo pončais, o ypač apsišarvuoti kantrybe, kurios mums labai prireiks!
Glenarvanas paskutinį kartą apžvelgė grūmojantį dangų, jau visą aptrauktą debesų. Tiktai vakaruose dar blėso žaros ruoželis. Vanduo patamsėjo ir pasidarė panašus į didžiulį, žemai kybantį debesį, kuris, rodės, tuojau susilies su dangaus debesimis. Akis neįžvelgė nė šešėlio, ausis negirdėjo nė menkiausio brazdesio. Viešpatavo visiška tyla ir tamsa.
- Lipkime, - tarė Glenarvanas, - netrukus ims žaibuoti!
Jis ir abu jo draugai nusliuogė lygiomis šakomis ir gerokai nustebo išvydę kažkokią neskaidrią, labai nuostabią šviesą; ji sklido iš miriadų spindinčių taškelių, kurie dūgzdami skraidė viršum vandens.
- Fosforinė šviesa? — paklausė Glenarvanas.
- Ne, - atsakė Paganelis, - tai šviečiantieji vabzdžiai, jonvabaliai, gyvi ir nebrangūs deimantai, iš kurių Buenos Airių ponios dirbdinasi nuostabius papuošalus!
- Ką! - sušuko Robertas. - Negi čia vabzdžiai skraido kaip kibirkštys?
- Taip, mano berniuk.
Robertas pasigavo vieną šviečiantį vabzdį. Paganelis neapsiriko. Tai buvo į vapsvą panašus nykščio didumo vabalas, kurį indėnai vadina tuko tuko. Sis keistas kietasparnis krūtinės skydelyje turi dvi šviečiančias dėmes; jų šviesa pakankamai ryški, kad sutemus būtų galima skaityti. Prikišęs vabzdį prie savo laikrodžio, Paganelis pamatė, kad jau dešimta valanda.
Glenarvanas, nusliuogęs pas majorą ir jūrininkus, patarė jiems, kaip pasiruošti nakčiai. Reikėjo tikėtis baisios audros. Po pirmos perkūnijos, be abejo, ims dūkti vėjas ir smarkiai purtyti medį. Taigi Glenarvanas paragino kiekvieną stipriai prisirišti šakų guoliuose. Jeigu neįmanoma išvengti lietaus, reikia bent apsisaugoti, kad neįkristum į greitą srovę, šėlstančią aplink medį.
Keleiviai palinkėjo vieni kitiems labos nakties, per daug nesitikėdami, kad linkėjimas išsipildys. Paskui šmurkštelėjo į savo kybančius guolius, susisupo į pončus ir ėmė migdytis.
Bet, dideliems gamtos reiškiniams artėjant, kiekvienas gyvas padaras pajunta neaiškų nerimą, kurio net stipriausieji nepajėgia atsikratyti. Sujaudinti, prislėgti ombu gyventojai negalėjo sumerkti akių, ir pirmas perkūnijos dundesys juos visus užklupo dar neužmigusius. Buvo maždaug vienuolikta valanda, bet griaudė dar toli. Glenarvanas nusliuogė iki pat gulsčiosios šakos galo ir iškišo galvą pro lapų tankmę.
Juodą naktį jau raižė žaibai, ryškiai atsimušantys vandenyje. Jie plėšė debesį be garso, tartum minkštą, švelnų audeklą. Glenarvanas pažvelgė į viršų, apsidairė aplinkui, bet visur buvo tamsu, ir grįžo pas draugus.
- Ką pasakysite, Glenarvanai? - paklausė Paganelis.
- Pradžia gera, bičiuliai, ir, jei taip truks, audra bus baisi.
-Juo geriau, - atsakė entuziastas Paganelis. - Tebūnie bent gražus reginys, jeigu neįmanoma jo išvengti.
- Štai išgirsime dar vieną jūsų teoriją, - tarė majoras.
- Vieną geriausių mano teorijų, Maknabsai. Aš esu tos pačios nuomonės, kaip ir Glenarvanas: audra bus didinga.
Prieš valandėlę, kai mėginau užmigti, prisiminiau daugelį faktų, kurie leidžia to tikėtis, nes esame didelių elektros audrų juostoje. Kažkur esu skaitęs, kad 1793 metais per audrą Buenos Airių provincijoje žaibas trenkęs trisdešimt septynis kartus. Mano kolega Martenas de Muši sako, jog kartą čia griaudę ištisai penkiasdešimt penkias minutes.
- Jis žiūrėjo į laikrodį? - paklausė majoras.
- Žiūrėjo. Jei nerimas padėtų išvengti pavojaus, - pridūrė Paganelis, - aš nerimaučiau tik dėl to, kad vienintelis aukščiausias taškas šioje lygumoje - mūsų ombu. Perkūnsargis čia labai praverstų, nes iš visų pampos medžių žaibas dažniausiai trenkia į ombu. Be to, neužmirškite, mielieji, kad mokslininkai nepataria per audrą slėptis po medžiais.
- Patarimas kaip tik laiku! - tarė majoras.
- Reikia pripažinti, Paganeli, - atsiliepė Glenarvanas, - kad pasirinkote patogų momentą tokioms raminamoms pasakoms sekti!
- Na ir kas! - atkirto Paganelis. - Mokytis tinka bet kada! O, jau prasideda!
Griaustinis nutraukė ne vietoje pradėtą pokalbį. Griaudė vis smarkiau ir aiškiau. Pasidėjęs dusliais žemais tonais, dundesys artėjo pereidamas į vidurinius tonus (muzikinis palyginimas čia labai tinka). Netrukus jie pasidarė šaižūs ir sukėlė dažnus oro bangų virpesius. Visa erdvė liepsnojo, ir negalima buvo pasakyti, kuriam elektros išlydžiui priskirti tą nesiliaujantį grumėjimą, aidu pasikartojantį dangaus skliauto gilumoje.
Žaibai be perstojo kaitaliojosi. Kai kurie krito statmenai, trenkdami po penkis šešis kartus į tą pačią vietą. Kiti iš tiesų būtų nepaprastai sudominę mokslininką, nes jei Arago (jo pateikti statistiniai duomenys įdomūs) pažymi tik du dvišako žaibo pavyzdžius, tai čia jų galėjai matyti šimtus. Kiti, be galo šakodamiesi it koralai, žybčiojo efektingai tamsiame skliaute.
Netrukus dangus nuo rytų ligi šiaurės nušvito labai aiškiai fosforine šviesa. Gaisras pamažu apėmė visą horizontą, uždegdamas debesis tartum malkų krūvas ir, atsimušęs vandenyje, sudarė neaprėpiamą ugninį gaublį, kurio centre buvo ombu.
 |
| Pampos. Irgi 37 paralelė |
Glenarvanas su draugais tylėdami žiūrėjo į šį siaubingą reginį. Jie nebūtų galėję susikalbėti. Akinamos šviesos juostos atslinkdavo iki jų, ir pro tą švysčiojimą pasirodydavo ir vėl greitai dingdavo čia ramus majoro veidas, čia smalsios Paganelio akys ar energingi Glenarvano bruožai, čia išsigandusi Roberto galvutė, čia nerūpestingi jūrininkų veidai, staiga pagyvėjantys nuo šviesų žaidimo.
Dar nelijo, ir vėjo nebuvo. Bet netrukus dangus tarytum prakiuro, ir statmenos lietaus čiurkšlės tarsi audeklo metmenys nutįso iš juodo dangaus. Stambūs lašai krito į didžiulį ežerą, žaibų šviesoje tiško žėrintys purslai.
Gal lietus reiškė audros pabaigą? Gal Glenarvanui su draugais užteks tik smarkaus dušo? Ne. Per patį elektros audros įniršį gulsčiosios šakos gale ūmai pasirodė liepsnojantis, kumščio didumo rutulys, apsuptas juodų dūmų. Rutulys, pasisukinėjęs keletą sekundžių, sprogo tartum bomba su tokiu triukšmu, jog net perkūniją nustelbė. Ore pasklido sieros kvapas. Valandėlę visa nuščiuvo, ir keleiviai išgirdo Tomo Ostino balsą:
- Medis dega!
Tomas Ostinas neapsiriko. Akimirksniu liepsna tartum iš sprogmenų sandėlio persimetė į vakarinę ombu pusę; sausos šakos, sudžiūvę lizdų stagarai, pagaliau kempinės buvo puikiausias kuras visa ryjančiai ugniai.
Pakilęs vėjas padėjo plėstis gaisrui. Glenarvanas su draugais be žado, sujaudinti ir išsigandę, slysdami, griūdami ir vėl stodamiesi, kabindamiesi į šakeles, kurios linko nuo jų svorio, skubiai persikėlė j rytinę, dar liepsnos neapimtą ombu pusę. Ugnies laižomos šakos traškėjo, lūžinėjo ir raitėsi tartum gyvatės ant žarijų; nuodėguliai krito į vandenį ir plaukė srove tolyn, mesdami rausvus atspindžius. Ugnies liežuviai čia pašokdavo į neregėtą aukštį ir dingdavo liepsnojančioje atmosferoje, čia, smarkios vėtros priblokšti, apsupdavo medį ugniniu Neso apsiaustu (Nesas - Heraklio nužudytas kentauras; jo užnuodytu krauju Dejaneira sumirkė Heraklio apsiaustą, ir Heraklis mirė sunkia mirtimi. (Vert. past.). Glenarvanas, Robertas, majoras, Paganelis ir jūrininkai buvo siaubo apimti; juos dusino troškūs dūmai, degino nepakeliamas karštis; jau ugnis iš jų pusės laižė apatinę medžio dalį. Niekas negalėjo jos nei sulaikyti, nei užgesinti, ir keleiviai manė esą pasmerkti gyvi sudegti lyg aukos įkaitintuose indų dievo viduriuose.
Pagaliau būklė pasidarė nebepakeliama, ir iš dviejų mirčių reikėjo pasirinkti ne tokią žiaurią.
- Į vandenį! - šūktelėjo Glenarvanas.
Vilsonas, jau laižomas liepsnų, pirmas šoko į ežerą, bet tučtuojau pasigirdo siaubingas jo riksmas:
- Gelbėkit! Gelbėkit!
Ostinas padėjo jam vėl įsikeberioti į medį.
- Kas atsitiko?
- Kaimanai! Kaimanai! - atsakė Vilsonas.
Medžio apačia, pasirodė, buvo apgulta baisiausių roplių. Jų žvynai mirgėjo gaisro šviesoje; iš šonų suplota uodega it nusmailinta ietis, galva, iššokusios akys, pražioti nasrai negalėjo apgauti Paganelio. Jis pažino plėšriuosius Amerikos aligatorius, ispaniškuose kraštuose vadinamus kaimanais. Jų ten buvo apie dešimt; jie pliauškino baisiomis uodegomis vandenį ir ilgais apatiniais dantimis graužė ombu.
Tai išvydę, nelaimingieji pasijuto žuvę. Jų laukė baisi mirtis: ar būti ugnies prarytiems, ar žūti nuo kaimanų ilčių. Net majoras ramiu balsu pratarė:
- Rodos, jau viskas baigta.
Esti aplinkybių, kai žmogus - bejėgis kovoti su įšėlusiais gaivalais, kuriuos gali nugalėti tik kiti gaivalai. Glenarvanas paklaikusiomis akimis žiūrėjo į ugnį ir į vandenį, susijungusius prieš jį, nežinodamas, kokios pagalbos jam maldauti iš dangaus.
Audra jau buvo bepradedanti tilti, bet atmosferoje susitelkę įsielektrinę garai įgavo nepaprastą jėgą. Pietuose pamažu kilo milžiniškas viesulas, apversto kūgio pavidalo rūkas, kuris jungė kunkuliuojančius vandenis su grasiais audros debesimis. Sukdamasis apie savo ašį, jis artėjo pasiutišku greičiu; jo centre buvo suspaustas, iš ežero iškeltas vandens stulpas, o besisukant susidariusi įcentrinė jėga traukė visas aplinkines oro sroves.
Po kelių akimirkų milžiniškas viesulas puolė ombu ir apglėbė jį iš visų pusių. Medis sudrebėjo iš pat šaknų. Glenarvanas vos nepamanė, kad kaimanai stipriais žandikauliais rauna medį. Keleiviai, įsikabinę vienas į kitą, pajuto, kad galingasis medis nebeatsilaiko, virsta; liepsnotos šakos, baisiai šnypšdamos, pasinėrė į šniokščiančius vandenis. Tai įvyko akimirksniu. Viesulas smarkiai nušvilpė tolyn: rodės, išsiurbs visą ežero vandenį.
Išverstas ombu ėmė plaukti varomas vėjo ir srovės. Kaimanai dingo; tik vienas dar laikėsi už šaknų ir, plačiai išsižiojęs, slinko prie keleivių; bet Malredis, pagriebęs apdegusią šaką, taip stipriai jam tvojo, jog sutriuškino nugarkaulį. Kaimanas, smarkiai pliaukštelėjęs baisiąja uodega, dingo sūkuringame verpete.
Glenarvanas su draugais, nusikratę plėšriųjų roplių, įsitaisė užuovėjoj ant šakų: ombu, apimtą liepsnos liežuvių, kuriuos uraganas plaikstė tartum išsipūtusias, iki baltumo įkaitusias bures, srovė lyg branderį (Branderis - laivas, pakrautas degių ir sprogstamų medžiagų, buvo naudojamas priešo laivams padegti. (Vert. past.) nunešė nakties tamsoje.
Dvi valandas ombu plaukė milžinišku ežeru, o kranto vis nesimatė. Medį naikinančios liepsnos pamažu užgeso. Didžiausias šios siaubingos kelionės pavojus buvo praėjęs. Majoras pasitenkino pasakęs, kad dabar nebebūtų nuostabu, jei jie išsigelbėtų.
Srovė vis nešė ta pačia kryptimi iš pietvakarių į šiaurės rytus. Vėl pasidarė tamsu, tik retkarčiais švystelėdavo koks pavėlavęs žaibas, ir Paganelis veltui stengėsi ką nors įžiūrėti horizonte. Audra nuščiuvo. Stambūs lietaus lašai virto purslais, kuriuos vėjas taškė į visas puses, o didžiuliai supliuškę debesys būriais skriejo aukštai danguje.
 |
| Pinamar miestas, ties šia vieta 37 paralelė Argentinoje baigiasi. Atlanto pakrantė |
Ombu, stiprios srovės nešamas, plaukė nuostabiu greičiu, tartum jo viduje būtų buvusi įtaisyta galinga mašina. Keleiviai baiminosi, kad jis ilgai taip neplauktų. Tačiau apie trečią valandą ryto majoras pastebėjo, kad šaknys kartkartėmis ima kliūti už žemės. Tomas Ostinas, nusilaužęs ilgą šaką, rūpestingai pamatavo gylį ir nustatė, kad dugnas kyla. Ir iš tikrųjų po dvidešimties minučių pasigirdo trinktelėjimas, ir ombu sustojo.
- Žemė! Žemė! - nesavu balsu sušuko Paganelis.
Apdegusių šakų galai įsirėmė į seklumą. Niekada ant seklumos atsidūrę jūreiviai nebuvo tokie patenkinti. Povandeninė uola jiems buvo uostas.
[...]
Šitaip tiesiausia linija buvo pereita Pietų Amerika. Nei kalnai, nei upės neprivertė keleivių pasukti iš tvirtai nusibrėžto kelio, ir, nors jiems neteko grumtis su piktos valios žmonėmis, gamtos gaivalai, ne sykį atsikreipę prieš juos, žiauriai bandė jų taurumą ir drąsą,
 |
| Julio Cortazar |
Chulio Kortazaras - šiuolaikinis argentiniečių rašytojas, gimęs Briuselyje, augęs Argentinoje, ten gavo išsilavinimą. Vis dėl to, politinis peronistų spaudimas privertė palikti Argentiną, tad Europa tapo vėl nuolatine gyvenimo vieta (dirbo vertėju UNESCO organizacijoje). Lietuvai Kortazaras žinomas ir dėl jo ilgametės draugės, Ugnės Karvelis pastangų. Ji įdėjo daug pastangų, kad Prancūzijoje Chulio Kortazaras, kaip ir keletas kitų Lotynų Amerikos rašytojų - Pablo Neruda, Octavio Paz būtų spausdinamas.
Argentiniečiai juokauja, jog jis su dar dviem gerai pasaulyje žinomais argentiniečių rašytojais Jorge Lui Borgess ir Ernestu Sabatu sudaro Šventąją Trejybę, kurią dievina ne tik lotynų amerikiečiai, bet ir visas pasaulis. Jo kūriniuose realybė ir vaizduotė susimaišo, sukurdamos tekstą. Kortazaro kūryba apibūdinama ir kaip magiškojo realizmo, ir kaip siurrealizmo atstovas, kuriam būdinga ir revoliucinės nuotaikos.
Julio Cortázar. 62. Pasidaryk pats : romanas / ; iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas. - Vilnius : Alma littera, 2008 (Kaunas : Spindulys). - 269 p.
Nemaža skaitytojų tikriausiai pastebės, kad šiame kūrinyje kai kur nukrypstu nuo literatūrinių normų. Pateiksiu tik kelis pavyzdžius: mano veikėjai argentiniečiai kartais kreipiasi vienas į kitą „tu“, kartais „jūs“, destis kada šnekantis jiems patogiau vartoti vieną ar kitą formą; arba londonietis, ką tik pramokęs prancūziškai, vos perplaukęs Lamanšą, staiga prabyla nepaprastai sklandžia prancūzų kalba (negana to, dar verčiama j ispanų kalbą); arba geografija, metro stotelių nuosekli seka, laisvė, psichologija, lėlės ir laikas akivaizdžiai netenka tos prasmės, kokią turėjo viešpataujant Činarai (Anglų poeto Ernesto Dausono (Ernest Dowson, 1867-1900) lyrinė herojė, apdainuota viename garsiausių jo eilėraščių Non Sum Qualis Eram Bonae Sub Regno Cynarae (1896) - „Aš jau nebe tas, koks buvau viešpataujant mylimajai Činarai“; eilėraščio pavadinimas pasiskolintas iš Horacijaus IV odės.).
Galimas daiktas, kai kam tai pasirodys keista, tačiau aš noriu iš karto pareikšti, jog tame lygmenyje, kuriame vyksta šis pasakojimas, jau negali būti kalbos apie tai, kad autorius, girdi, kam nors „nusižengia“; priešdėlis nu- pritampa prie kitų, pridedamų prie šaknies ženg-, sudarant veiksmažodžius atžengti, įžengti, peržengti — šios sąvokos visiškai suderinamos su ketinimais, kadaise nusakytais romano „Žaidžiame klases“ 62 skyriaus paskutinėse pastraipose, paaiškinančiais, kodėl taip pavadinta ši knyga, ir, ko gerojoje įgyvendintais.
Paantraštė „Pasidaryk pats“ gali pakišti mintį, kad, pateikdamas teksto atkarpas, puslapyje atskirtas tarpeliais, autorius tarytum siūlo skaitytojui sudėlioti jas pagal savo norą ir išmanymą. Kas be ko, kai kurias galima perstumdyti, tačiau kalbamoji sandara yra visiškai kitokio pobūdžio, ji reiškiasi jau tame teksto lygmenyje, kur pasikartojimai ir sukeitimai nebe- reikalauja griežtai laikytis priežastinio ryšio, o ypač prasmės lygmenyje, kur daug valdingiau ir primygtiniau atsiveria erdvė kombinaciniam menui. Skaitytojo valia atsirinkti tam tikrus pasakojimo elementus ir savo nuožiūra juos sunarstyti norima seka ir nulemia tai, kokią knygą jis pageidauja skaityti.
***
- Malonėkite kruvinąją pilį, - užsisakė storulis.
Kodėl aš užėjau į Polidoro restoraną? Kodėl - jeigu jau tokie klausimai man dingtelėjo į galvą - nusipirkau knygą, kurios tikriausiai neskaitysiu? (Prieveiksmis - tai tik gudrybė, nes jau ne kartą man pasitaikė nusipirkti knygų, širdies gilumoje įsitikinus, kad jos amžinai pasimes knygų spintoje, ir vis dėlto jas pirkau; lieka neįminta mįslė: kodėl aš jas pirkau ir kokia prasmė įsigyti nereikalingą daiktą.) Ir, toliau narstant klausimus - kodėl, įėjęs į Polidoro restoraną, atsisėdau prie kampinio staliuko prieš didelį veidrodį, kuriame atsispindinti nušutusi salės nykuma apgauliai atrodė dvigubai didesnė? Ir dar vienas karoliukas klausimų virtinėje: kodėl aš užsisakiau butelį silvanero?
(Tačiau paskutinį klausimą palikime vėlesniam laikui: butelis silvanero, ko gero, - vienas iš klaidingų galimo akordo garsų, nebent jeigu tas akordas būtų visiškai kitoks ir jame atsirastų butelis silvanero, kaip atsirado grafienė, knyga ir storulio ką tik užsisakytas patiekalas.)
—Je voudrais un chateau saignant* (Malonėkite kruvinąją pilį (pranc..), — užsisakė storulis.
Sprendžiant iš atspindžio veidrodyje, storulis sėdėjo prie gretimo staliuko, už Chuano, todėl jo vaizdas ir balsas turėjo nueiti dviem priešingais keliais, o susidūrę - patraukti ūmai pašokusį dėmesį. (Panašiai kaip knyga vieno Šen Zermeno bulvaro knygyno vitrinoje: staigus balto NRF (Nouvelle Revue Française - „Naujoji Prancūzijos apžvalga“ (franci), žurnalo ir leidyklos pavadinimas) viršelio siūtis, sąlytis su Chuanu, kaip anksčiau Elenos paveikslas, o dabar - kruvinąją pilį užsisakiusio storulio žodžiai; kaip ir primesta valia paklusniai atsisėsti Polidoro restorane prie to sumauto staliuko, nugara į visus.)
Savaime suprantama, Chuanui vieninteliam restorane storulio užsakymas atrodė turįs kitą prasmę; automatiškai, iro-" niškai, kaip įgudęs vertėjas, konferencijų metu įpratęs akimoju spręsti bet kurią žodinio vertimo bėdą grumtynėse su laiku ir tyla vertėjo kabinoje, jis įkliuvo į spąstus, jeigu kalbant (ironiškai, automatiškai) apie spąstus turima galvoje, kad saignant ir sanglant - atitikmenys ir kad storulis užsisakė kruvinąją pilį, šiaip ar taip, jis įkliuvo į spąstus nėmaž nenumanydamas, jog, pasikeitus sakinio prasmei, ūmai sukrešės visa tai, kas buvo praeityje arba šį vakarą, knyga arba grafienė, Elenos paveikslas, primesta valia atsisėsti Polidoro restorane prie kampinio staliuko, nugara į visus. (Ir tai, kad užsisakė butelį silvanero ir išgėrė pirmąją taurę atšaldyto vyno kaip tik tuo metu, kai storulio atvaizdas veidrodyje ir jo balsas, atsklidęs iš užpakalio, susiliejo į tai, ko Chuanas nemokėjo įvardyti, nes žodžiai „grandinė“ arba „krešulys“ - viso labo bandymas į kalbos lygmenį iškelti tai, kas reiškiasi kaip akimirkos prieštara, tai, kas sukreša ir tuo pat metu išsiskaido, tai, ko jau nebeįmanoma išsakyti kokia nors artikuliuota kalba - netgi tokiam įgudusiam vertėjui kaip Chuanas.)
Šiaip ar taip, vargu ar buvo verta ką nors sureikšminti. Storulis užsisakė kruvinąją pilį, jo balsas prisišaukė kitus vaizdinius, ypač aiškiai - knygą ir grafienę, šiek tiek silpniau – Elenos paveikslą (galbūt todėl, kad jis buvo artimiausias, nesakytume, kad labiau įprastas, bet labiau susijęs su kasdienybe, tuo tarpu knyga buvo kažkas nauja, o grafienė - prisiminimas, beje, nepaprastas prisiminimas, nes kalba ne tiek apie grafienę, kiek apie Frau Martą ir apie tai, kas atsitiko Vienoje, „Vengrijos karaliaus“ viešbutyje, tačiau galų gale viskas susiėjo į grafienę, ir apskritai pagrindinis įvaizdis ir anksčiau buvo grafienė, toks pat ryškus kaip knyga arba storulio užsakymas, arba silvanero bukietas).
„Reikia pripažinti, kad niekas taip nemoka švęsti Kalėdų išvakarių kaip aš“, - tarė sau Chuanas ir, laukdamas hors d’oeuvre (Užkandžio (pranc)., prisipylė antrą taurę vyno. Tam tikra paskata to, kas jam atsitiko, buvo Polidoro restorano durys, ryžtas - staiga, kad ir suvokiant, jog tai kvaila, - atidaryti tas duris ir pavakarieniauti toje nykioje salėje. Kodėl aš įėjau į Polidoro restoraną, kodėl nusipirkau tą knygą ir atskleidžiau ant nuomonės, taipgi ant nuomonės užkliuvau už pirmo pasitaikiusio sakinio, ir kodėl tuojau pat storulis užsisakė puskepį žlėgtainį? Jeigu bandysiu visa tai nagrinėti, suversiu viską į savotišką regztuką ir nepataisomai sugadinsiu. Daugių daugiausia galiu pamėginti mintyse pakartoti tai, kas atsitiko kitoje zonoje, pasistengti atskirti tai, kas teisėtai sudaro dalį to ūmai atsiradusio krešulio, nuo to, ką parazitiškai prisisiejo asociacijos.
Tačiau širdies gilumoje suprantu, kad visa tai - netiesa, kad man jau neberūpi tai, kas man ką tik atsitiko, ir, kaip jau pasitaikė ne vieną kartą, viskas galų gale pasibaigs bergždžių ketinimu ką nors suprasti, galimas daiktas, nekreipiant dėmesio į mįslingą pačios dalyko esmės žinią arba ženklą, į nejučia apėmusį nerimą, į akimoju atsivėrusią kažin kokią kitą terpę, kur veržiasi prisiminimai, galios ir ženklai, susiliedami į akinantį blyksnį, tvykstelėjantį ir tą pačią akimirką sulyginantį mane su žeme ir išplėšiantį iš mano esybės. Dabar iš viso to man beliko vien smalsumas, įgimtoji žmogaus savybė: įminti mįslę. Ir, be to, dar skrandžio traukuliai, miglotas įsitikinimas, kad kaip tik čia, o ne loginių funkcijų prastinimu prasideda ir eina toliau ieškomas kelias.
 |
| Julio Cortazar |
„Taip“, - atsiduso Chuanas, ir tas atodūsis reiškė, kad jis visiškai sutinka su tuo, jog visa tai ateina iš anapus, veikia diafragmą, plaučius, ištroškusius didelio gurkšnio oro. Taip, bet visa tai reikia apmąstyti, šiaip ar taip, juk jis yra ir tai, ir jo mintis, jis negali sutelkti viso dėmesio tik j atodūsį, į nervinio rezginio spazmą, į miglotą baimę, apėmusią jį šmėkštelėjus tam vaizdiniui. Mąstyti buvo bergždžia, mąstyti - tai lyg beviltiškai stengtis prisiminti sapną, kai, kniostelėjęs iš miegų, pamatai nebent išnykstant paskutinius jo ataudus; mąstyti - tai tarytum išardyti kanvą, gožiančią kažką panašaus į kitą jausmo pusę, panaikinti taip, kad ji niekada daugiau nebešmėžuotų. Užsimerkti, atsipalaiduoti, visiškai atsiduoti išganingo laukimo malonei. Tai, kas bergždžia, visada buvo bergždžia: iš tų kimrų (Keltų gentys, senovėje gyvenusios Velse) sričių žmogus grįžta dar skurdesnis, dar svetimesnis pats sau. Tačiau mąstyti medžiotojiškai, pasaloje tykojant prasmės, buvo pravartu bent jau todėl, kad pavyko vėl atsidurti šiapus, taigi storulis lankytojas užsisakė kruvinąją pilį, ir netikėtai radosi grafienė, dingstis atsisėsti Polidoro restorane priešais veidrodį, knyga, pirkta Sen Žermeno bulvare ir atskleista ant nuomonės, akinantis krešulys (ir, be to, žinoma, Elena), sutenėjęs ir akimoju išsisklaidęs paklusdamas nesuvokiamai savo valiai pasinaikinti įsitvirtinant, išskysti bekrešant, nusimesti atsakomybę, padarius mirtiną žaizdą ir įpiršus mintį, kad tai menkniekis, asociacijų žaismas, veidrodis ir prisiminimas, ir dar vienas prisiminimas, dykos vaizduotės išdaigėlės. „Na jau ne, aš neleisiu tau taip lengvai ištrūkti, - tarė sau Chuanas, - vargu ar dar kada nors man pavyks tapti centru viso to, kas ateina iš anapus, ir drauge būti tarytum išstumtam iš ten, kur slypi mano esmė. Ne, tu taip lengvai neištrūksi, kas nors turi likti mano rankose, mažasis basiliske, vienas tų vaizdų, galbūt to tylaus sprogimo dalelių, o gal ir ne, dabar jau nebeaišku...“ Ir jis nejučia nusišypsojo, sardoniškai iš šalies stebėdamas, kaip jo mintis sėlina prie kartelės su mažuoju basilisku - savaime suprantamos sąsajos su Vienos Basilisken Haus (Basilisko namai (vok.) ir tenykšte grafiene... Visa kita tvino be jokio pasipriešinimo, buvo netgi labai lengva atsiremti j centrinę spragą vidury akimoju atsivėrusios pilnatvės, įrodymo, tuojau pat atmesto ir užslėpto, kad jam būtų parankiau priimti patogią analogiškų vaizdų sistemą, susietą su spraga istoriniu arba jausminiu pagrindu. Mąstyti apie basiliską — vadinasi, taip pat mąstyti apie Eleną ir grafienę, tačiau mintys apie grafienę piršo mintis apie Frau Martą, apie klyksmą, nes grafienės kambarinės tikriausiai klykė Blutgasės rūsiuose, o grafienei tikriausiai patiko, kad jos klykia: jeigu jos nebūtų klykusios, kraujas nebūtų kvepėjęs Taukšliais ir užlajomis.
Įsipildamas dar vieną taurę silvanero, Chuanas kilstelėjo akis į veidrodį. Storulis išskleidė France-Soir (Dienraštis „Vakarinė Prancūzija“ (pranc.)., ir didelės, per visą puslapį antraščių raidės, atsispindinčios veidrodyje, priminė rusišką raidyną. Dėdamas visas pastangas,
Chuanas perskaitė keletą žodžių, miglotai vildamasis, kad tuo metu, kai jis, dirbtinai susikaupdamas, o iš tikrųjų trokšdamas nukreipti dėmesį kitur, bandydamas grįžti prie pradinės properšos, kurioje prasmego žvaigždė išslystančiais kampais, - taigi tuo metu, kai jis susikaupęs sutelks visas mintis į kokią nors kvailystę, pavyzdžiui, mėgins perskaityti veidrodyje atsispindinčias France-Soir antraštes, ir šitaip nukreips savo dėmesį nuo išties svarbių jam dalykų, galimas daiktas, iš tebešvytinčios auros išnėręs žvaigždynas suspindės visu ankstesniu ryškumu ir nusės zonoje kitapus ar šiapus kalbos ar vaizdinių, brėždamas savo skaidrius spindulius, apmesdamas dailų veido ovalą, kuris bus sagė su mažyčiu basilisku, o šis savo ruožtu - spintoje slepiama sudužusi lėlė, o ši - beviltiška aimana ir aikštė, pilna gausybės tramvajų, ir Frau Marta plokščiadugniame laive. Galbūt dabar jam pasiseks, ir, žiūrint prisimerkus, pasikeis veidrodžio įvaizdis, ribinė teritorija tarp Polidoro restorano regimybės ir kitos - dingusios, bet vis dar aidu atsiliepiančios - regimybės; galimas daiktas, dabar jis galės pereiti nuo rusiško raidyno veidrodyje prie kitos kalbos, pasirodžiusios ties suvokimo slenksčiu, prie paukščio, kuris, kritęs iš aukštybių, beviltiškai spurda, plaka sparnais, stengdamasis ištrūkti iš tinklo ir drauge suteikdamas jam savo formą, - tinklo ir paukščio sintezė, išreikšta vien skrydžiu arba tinklo forma, arba paukščio šešėliu, ir pats skrydis akimirką bus belaisvis, paradoksaliai bandantis ištrūkti iš tinklo, kuris nykdamas apgaubia jį visomis akimis: grafienė, knyga, kažkas, užsisakęs kruvinąją pilį, plokščiadugnis laivas apyaušriu, dunkstelėjimas sudužus ant grindų nukritusiai lėlei.
 |
| Naktis Buenos Aires Šiuolaikinio miesto alsavimas |
Rusiškas raidynas tebėra ten pat, virpėdamas storulio rankose, pasakoja dienos naujienas, kaip truputį vėliau zonoje (Cluny kavinė, gatvės kampas prie kokios nors sankryžos, Šen Marteno kanalas - visa tai irgi zona) teks ką nors papasakoti, ką nors pranešti, nes visi jie laukia nesulaukia, kada pagaliau imsi pasakoti, tas visada neramus ir pasakojimo pradžioje truputį priešiškai nusiteikęs būrelis, šiaip ar taip, visi jie ten, laukia nesulaukia, kada pagaliau imsi pasakoti atsidūręs zonoje, bet kurioje zonos vietoje, jau nežinia kur, nes zona yra bet kur, bet kurį vakarą, su bet kuriais draugais, Tele ir Ostinu, Elena ir Polanku, ir Selija, ir Kalaku, ir Nikole, kartais ir jiems tenka atsidurti zonoje su Miesto naujienomis, ir tuomet tau tenka prisidėti prie būrelio, godžiai laukiančio, kada pagaliau tas kitas ims pasakoti, nes, šiaip ar taip, zonoje visada justi lyg draugiškas, lyg nuožmus poreikis palaikyti ryšį, žinoti, kas vyksta, juo labiau kad beveik visada vyksta kas nors svarbaus visiems, pavyzdžiui, kai jie ką nors susapnuoja arba praneša Miesto naujienas, arba grįžta iš kelionės į zoną (vakare beveik visada tai būna Cluny, bendra teritorija prie kavinės staliuko, tačiau kartais lova arba miegamasis vagonas, arba automobilis, lekiantis iš Venecijos į Mantują), lyg visur esančią, lyg ribotą zoną, panašią į juos, į Marastą ir Nikolę, į Seliją ir poną Oksą, ir Frau Martą, esančią ir Mieste, ir pačioje zonoje, - tai žodinė gudrybė, kur viskas vyksta lygiai taip pat veikliai kaip ir kiekvieno jų gyvenime už zonos ribų. Ir todėl aplink, rodos, įtemptai laukia klausytojų būrelis, nors šalia nėra nė vieno tų, kuriuos jis prisiminė Polidoro restorane, tik burnoje iš pasišlykštėjimo kaupiasi seilės, iškilmingai atidaromos parodos, gėlininkai, kaip visada - Elena, Marastas ir Polankas; zona - tai įtemptas dėmesys, glitus, lipnus, skvarbus, tai telefonų numeriai, kuriuos kas nors rinks vėliau, prieš eidamas gulti, tai kažkokie kambariai, kur bus apie tai kalbama, tai Nikolė, niekaip neįstengianti užsegti lagamino, tai baigiantis degti dviem pirštais suspaustas degtukas, portretas Anglijos muziejuje, dėžutėje barškanti cigaretė, vandenyne netoli salos sudužęs laivas, tai Kalakas ir Ostinas, pelėdos ir žaliuzės, ir tramvajai, visa tai, kas ateina į galvą žmogui, ironiškai mąstančiam, kad jam kada nors teks imti pasakoti ir kad, visai galimas daiktas, zonoje nebus Elenos, ir ji jo neklausys, nors apskritai visa tai, ką jis pasakos, bus skirta Elenai. Gali atsitikti ir taip, kad jis ne tik bus vienui vienas zonoje, kaip dabar Polidoro restorane, kur visi kiti, įskaitant ir storulį, nesiskaito, bet negana to, visai galimas daiktas, turės pasakoti dar didesnėje vienatvėje, kambaryje, kur nieko daugiau nebus, išskyrus katę ir rašomąją mašinėlę; o gal jis bus tas žmogus, kuris geležinkelio stoties perone stebi akimoju atsimainančius po žibintu zujančių mašalų derinius. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad kaip ir kitais kartais visi kiti bus zonoje, kad jų neaplenks gyvenimas ir kostelės muziejaus prižiūrėtojas tuo tarpu, kai pirštai siekia gerklės, o kažkas svajoja apie Jugoslavijos paplūdimį tuo tarpu, kai Telė ir Nikolė bet kaip grūda į lagaminą drabužius, o Elena nenuleidžia akių nuo Selijos, kuri verkia nusisukusi į sieną, kaip paprastai verkia geros mergaitės.
Belaukiant, kol atneš hors d’oeuvre, Chuanui buvo nesunku apmąstyti savo vakarinį pasivaikščiojimą. Pirmiausia, ko gero, Sen Žermeno bulvare nusipirko Mišelio Biutoro (Michel Butor, (g. 1926) - prancūzų romanistas, eseistas, naujojo romano atstovas) knygą; prieš tai lynojant nuobodžiai klaidžiojo Lotynų kvartalo gatvėmis, širdžiai maudžiant nuo ištuštėjusio Paryžiaus per tas Kalėdų išvakares, kai visi lindi namie, o bastosi tik iš pažiūros neryžtingi žmonės, tarytum sąmokslininkai, šnairuodami vienas į kitą kavinėse prie baro arba gatvės kampe, beveik vien vyrai, nors pasitaiko viena kita moteris, nešina paketu, lyg pateisinančiu tai, kad gruodžio dvidešimt ketvirtą dieną, pusę vienuoliktos vakaro, ji tebėra gatvėje, ir Chuanui knietėjo prieiti prie kurios nors - tarp jų nebuvo nė vienos jaunos ir patrauklios, visos atrodė vienišos ir savotiškos, - ir paklausti, ar iš tikrųjų ji nešasi ką nors tame pakete, ar ten stačiai kokie skudurai arba kruopščiai surištas pluoštas senų laikraščių, paprasčiausia suktybė, iš dalies apsauganti ją nuo įtarimų, kad ji vienui viena šlaistosi gatvėmis tuo metu, kai visi žmonės sėdi namie.
Antra vertus, reikėjo turėti galvoje grafienę, mintį apie grafienę, dingtelėjusią Monsieur le Prince ir Vožiraro gatvių kampe, anaiptol ne todėl, kad tame kampe kas nors būtų galėjęs jam priminti grafienę, išskyrus rausvo dangaus lopinėlį ar drėgmės šuorą, tvokstelėjusį iš tarpuvartės ir netikėtai tapusį tarytum sąlyčio vieta, tokia pačia kaip basilisko namai Vienoje, kadaise galėję atverti jam kelią į teritoriją, kur laukė grafienė. Arba, turint omeny šventvagišką, amžino nuopuolio aplinką, kurioje tikriausiai gyveno grafienė (jeigu tikėtume ta legendos versija, kurią Chuanas skaitė abejotinos vertės metraštyje prieš daugelį metų, prieš pažindamas Eleną ir Frau Martą, ir basilisko namus Vienoje), tas gatvės kampas su rausvo dangaus lopinėliu ir drėgna tarpuvartė galėtų nepaneigiamai patyirtinti nuojautą, kad Kalėdų išvakarės palankios grafienės apsireiškimui, jos nepaaiškinamam atsiradimui Chuano akiratyje,-jis negalėjo nusikratyti minties, kad grafienei ypač gardu gerti kraują tokią naktį kaip ši, skambant varpams ir Piemenėlių mišių giesmėms, gerti surištomis rankomis ir kojomis besiraitančios merginos kraują, taip arti piemenėlių ir prakartėlės, ir avinėlio, naikinančio pasaulio nuodėmes. Žodžiu, ką tik nusipirkta knyga, grafienės apsireiškimas ir tuomet iškart, be niekur nieko - neišvaizdžios Polidoro durys, blausus žibintas, žvilgsnis į pustuštį restoraną, apšviestą tokios šviesos, kurios, būdamas ironiškai ir prastai nusiteikęs, kitaip nepavadinsi, kaip lavonine, akiniuotos moteriškės su servetėlėmis, lengvas skrandžio spazmas ir skausmas duobutėje, jokio noro eiti į vidų, nes išties nebuvo jokio pagrindo eiti į tokią vietą, greitas ir piktas dialogas, kaip paprastai smerkiant savo nevykusius įgeidžius: Taip / Ne / Kodėl gi ne / Tavo tiesa, kodėl gi ne / Na ir eik, kuo niūriau, tuo geriau / Kas be ko, kvailam visur gera / Unto us a boy is born, glory hallelujah (* Mums užgimė vaikelis, garbė aukštybėse (angl). / Lavoninė, ir tiek / Na ir kas, eik į vidų / Tikriausiai maistas čia siaubingas / Betgi tu nenori valgyti / Žinoma, bet vis dėlto reikės ko nors užsisakyti / Užsisakyk ko nors ir išgerk / Gerai sakai / Atšaldyto vyno, idealiai atšaldyto vyno / Na matai, eik. Betgi jeigu norėjau išgerti, kuriems galams užėjau į Polidoro restoraną? Juk žinojau tiek jaukių barų dešiniajame krante, Komarteno gatvėje, kur, beje, visada galima baigti švęsti Kalėdų išvakares pas kokią nors dievobaimingą ručkę, kuri man pagiedotų Sentonžo ar Kamargos kalėdinių giesmių. Taigi, kuo daugiau galvoji, tuo sunkiau darosi suvokti, kas paskatino mane po to dialogo užeiti į Polidoro restoraną, stumtelėti duris kone kaip Bethovenui, atsidurti restorane, kur prie manęs jau ryžtingai artėjo akiniai su servetėle po pažastimi ir nuvedė prie paties prasčiausio staliuko, ne staliukas, o pasityčiojimas, prie kurio tenka sėdėti žiūrint j sieną, o siena aptaisyta veidrodžiu, kaip ir daugel kas šį vakarą, o ir kiekvieną vakarą, ir ypač Elena, taigi spoksok į sieną, nes iš kitos pusės, kur paprastą dieną lankytojas galėtų sėdėti žiūrėdamas į salę, garbioji Polidoro valdyba sugalvojo užrioglinti milžinišką plastikinį vainiką su spalvotomis lemputėmis, trokšdama parodyti, kokie jai brangūs mielų svečių krikščioniškieji jausmai. Nors ir kaip norėtum, neįmanoma tam priešintis: jeigu vis dėlto sutikau atsisėsti nugara į salę, turėdamas prieš akis veidrodį, o jame - apgaulią miną virš šiurpaus kalėdinio vainiko (les autres tables sont réservées, monsieur/ Ça ira comme ça, madame /Merci, monsieur (Kiti stalai užsakyti, pone / Nieko baisaus, ponia / Ačiū, pone. (Pranc.), vadinasi, kažkas man nesuvokiama, bet tikriausiai įgimta, paskatino mane užeiti ir užsisakyti butelį silvanero, kurį būtų buvę taip paprasta ir taip malonu užsisakyti kur nors kitur, tarp kitokių šviesų ir kitokių veidų.
 |
| Tango Buenos Aires - taip juk ir įsivaizduojame Lotynų Amerikos miestą, ar ne? |
O tu, Elena, irgi taip į mane žiūrėsi? Pamatysiu, kaip išeina Marastas, Nikolė, Ostinas, atsisveikindami gana savotiškai, tarytum gūžtelėdami pečiais arba šnekučiuodami vieni su kitais, nes ir jiems teks pasakoti, girdi, atnešę naujienų iš Miesto arba susiruošę kur nors išskristi lėktuvu ar išvykti traukiniu. Pamatysiu Telę, Chuaną (nes, visai galimas daiktas, tuo metu zonoje pamatysiu ir Chuaną), pamatysiu Feuille Morte, Haroldą Haroldsoną ir pamatysiu grafienę arba Frau Martą, jei atsidursiu zonoje arba Mieste, pamatysiu, kaip jie išeina žiūrėdami į mane. O tu, Elena, ar tu irgi išeisi drauge su jais, ar pamažu prisiartinsi prie manęs paniekos pritvinkusiais nagais? Ar tu buvai zonoje, ar aš tave sapnavau? Mano draugai išeina kvatodami, susitikę kitą kartą pasikalbėsime apie Londoną, Bonifasą Pertejį, apie Miestą. O tu, Elena, nejaugi tu vėl būsi tik vardas, kuriuo ginuosi nuo niekio, žodžiais pramanytos šmėklos, kai Frau Marta ir grafienė priėjusios žiūri į mane?
- Malonėkite kruvinąją pilį, - užsisakė storulis.
Viskas buvo paremta spėjimais, tačiau manytina, kad jeigu Chuanas nebūtų netyčia atskleidęs Mišelio Biutoro knygos bent akimirką prieš pasigirstant storulio užsakymui, to pojūčio, nuo kurio sutraukė skrandį, sudedamosios būtų išsisklaidžiusios. Tačiau atsitiko taip, jog, belaukdamas, kol jam atneš coquille Saint-Jacques (Didžiosios šukutės (franc.) — valgomoji kriauklė), kurios jis visiškai nenorėjo valgyti, Chuanas gurkštelėjo gerai atšaldyto vyno ir, atskleidęs knygą, be menkiausio susidomėjimo perskaitė, kad tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt pirmaisiais „Atalos“ ir „Renė“ autorius (Turima omeny Fransua Renė de Satobrianas (François-René de Chateaubriand, 1768-1848) - prancūzų rašytojas, romantizmo pradininkas, diplomatas ir politikas, romanuose „Atala“ ir „Renė“ idealizavęs Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimą.) teikėsi aplankyti Niagaros krioklį, kurio garsųjį aprašymą įamžino savo knygoje. Tą akimirką (kaip tik tuo metu jis užskleidė knygą, nenorėdamas jos skaityti, juo labiau kad ir šviesa buvo netikusi) aiškiai išgirdo storulio užsakymą, ir viskas sukrešėjo, vos jam kilstelėjus akis ir veidrodyje išvydus lankytoją, kurio balsas atsklido iš užpakalio. Neįmanoma atskirti viena nuo kita: įvairialypis knygos įspūdis, grafienė, Polidoro restoranas, kruvinoji pilis, galbūt silvanero butelis, - krešulys pakibo už laiko ribų, palaimingu saldžiu šiurpu nukrečiantis žvaigždynas, erdvė šuoliui, kurį jis turėjo padaryti, bet nepadarė, nes tai nebūtų buvęs šuolis į kokį nors užsibrėžtą tikslą ir apskritai tai nebūtų buvęs šuolis. Veikiau priešingai, nes toje svaigioje tuštumoje metaforos byrėjo ant jo kaip vorai, kaip amžinieji eufemizmai arba neužčiuopiamų prasmių sluoksninis radinys (dar viena metafora), juo labiau kad akiniuota senė jau dėjo ant staliuko coquille Saint-Jacques, o prancūzų restorane tokiu atveju visada priklauso dėkoti balsu, nes kitaip viskas pakrypsta kreiva vėže, juo toliau - juo blogiau iki pat sūrio ir kavos.
(Apie Miestą - kurį toliau rašysime nebe iš didžiosios raidės, nes nėra pagrindo išskirti jį iš kitų, mums įprastų, itin sureikšminti, - verta pakalbėti jau dabar todėl, kad visi mes sutinkame, jog su miestu gali būti susijusi bet kuri vieta, bet koks daiktas, štai kodėl Chuanui neatrodė neįmanoma, kad visa tai, kas jam ką tik atsitiko, vienaip ar kitaip nulėmė miestas, kad tai buvo viena iš daugybės miesto invazijų arba požeminių eigų, atsivėrusių tą vakarą Paryžiuje, kaip jos būtų galėjusios atsiverti bet kuriame mieste, kur jis atsidurdavo dėl vertėjo profesijos. Visi mes esame bastęsi po miestą, paprastai nenoromis, o sugrįžę kalbėdavome apie jį, kai ateidavo metas susitikti Cluny kavinėje, lygindavome gatves ir paplūdimius. Miestas galėdavo atsiverti Paryžiuje, galėdavo atsiverti Telei ar Kalakui kurioje nors Oslo alinėje, kai kam iš mūsų yra tekę iš miesto peršokti į lovą Barselonoje ar atvirkščiai. Nereikėjo aiškinti, kas yra miestas: jis buvo, ir tiek; kartais šmėkštelėdavo mums šnekučiuojant zonoje, ir nors pats pirmas iš miesto atnešė žinių mano artimas, beveik visiems mums, išskyrus Feuille Morte, lankytis mieste ar nesilankyti buvo kasdienybė. Ir jeigu jau apie tai išėjo kalba, ta proga derėtų pasakyti, kad ir žodžiai „mano artimas“ buvo mums kasdienybė, mes visada vadindavome ką nors iš mūsiškių savo artimu, kreipiniu, kurį pirmas pavartojo Kalakas, o mes visiškai rimtai, nė kiek nejuokaudami, sekėme jo pavyzdžiu, nes „artimas“, kaip žinoma, - tai vienas kuris mūsiškių, lyg „bičas“ ar savotiškas auklėtojas, baby-sitter (Auklė (angl.), žmogus, laikinai įgaliotas atlikti kitą vaidmenį ir tarti blaivų žodį, tačiau neprarandant nė trupučio „mūsiškumo“, - taip bet kokioje vietoje, kur mes lankydavomės, galėdavome pastebėti kai kurių miesto požymių, o miestas apsireikšdavo vienokiu ar kitokiu pavidalu (tramvajai aikštėje, žuvų pardavėjos prie ilgų prekystalių, Šiaurės kanalas) ten, kur mes tuo metu vaikščiodavome ir gyvendavome.
Buvo nelabai sunku suvokti, kodėl jis užsisakė butelį silvanero, nors tą akimirką, kai apsisprendė, ko gero, visiškai negalvojo apie grafienę, juo labiau kad sutrukdė Polidoro restoranas pakišdamas niūrų ir podraug ironišką veidrodį ir nukreipdamas dėmesį kitur. Šiaip ar taip, Chuanas negalėjo nesuvokti, kad grafienė vis dėlto neliko nuošaly, kai iš visų vynų, Polidoro restorano pasididžiavimo, jis tarytum spontaniškai pasirinko atšaldytą silvanerą, kaip ir ankstesniais laikais ji neliko nuošaly, įtarimų ir baimės atmosferoje kerėdama savo bendrininkus ir netgi aukas savotišku žavesiu, kurio teikė, ko gero, jos įprotis šypsotis, palenkti galvą, o gal veikiau balso tonas ar odos atspalvis, žodžiu, tai buvo klastingas, nepastebimas poveikis, netiesioginis ir kaip paprastai pasalus; ir tai, kad jis nesvarstydamas užsisakė butelį silvanero, kurio pirmieji du skiemenys, kaip paprastai atsitinka sprendžiant šaradas, atitiko vidurinius skiemenis šiurpą keliančio žodžio, geografinio pavadinimo (Turima galvoje Transilvanija, Drakulos gimtinė ), nuo seno žadinančio miglotą baimę, nors, tiesą pasakius, visa tai buvo ne ką daugiau nei lėkštas fonetinių asociacijų žaismas. Vynas stovėjo priešais, žiburiuojantis ir kvapnus, tas pats vynas, įsikūnijęs greta kito reiškinio, nykstančio krešulio, ir Chuanas, negalėdamas nusikratyti minties, kad kažkas iš jo pasityčiojo, gurkšnojo vyną iš taurės, skanavo jį juokingai žemame lygmenyje, žinodamas, kad tai tik menkas priedėlis, dalelytė to, ką iš tikrųjų jis norėtų turėti savo rankose ir kas jau taip beviltiškai toli. Bet užtat storulio užsakymas turėjo kitą prasmę, skatino pagalvoti, ar neužsimezgė pakenčiamas priežastinis ryšys tuo metu, kai jis užmetė akį į Mišelio Biutoro knygą prieš pat pasigirstant balsui, užsakančiam kruvinąją pilį, o jeigu jis nebūtų atskleidęs knygos ir užkliuvęs už „Atalos “ autoriaus pavardės, storulio užsakymas būtų nuskambėjęs Polidoro restorano tyloje, suliedamas draugėn padrikas arba nuoseklias sudedamąsias, užuot nepastebimai susimaišęs su gausybe kitų balsų ir kuždesių, užtvindžiusių apsnūdusią silvanerą gurkšnojančio žmogaus sąmonę. Nes dabar Chuanas galėjo atkurti tą akimirką, kai išgirdo užsakymą, ir neabejojo, kad storulio balsas pasigirdo kaip tik tuo tylos tarpsniu, atsivėrusiu visuotinio šurmulio vidury ir paprastų žmonių vaizduotės, miglotos baimės sužadintu, priskiriamu prie aukštesniųjų galių įsikišimo, nūnai desakralizuoto ir geroje draugijoje paversto juoku: praskrido tylos angelas. Tačiau angelai pasirodo anaiptol ne visiems, ir kartais kas nors prabyla, užsisako kruvinąją pilį kaip tik tuo tylos tarpsniu, šurmulyje atsivėrusiu praskridus angelui, ir ištartas žodis nuaidi, apgaubtas nepakenčiamai skambios garsinės auros, kurią reikia tuojau pat nuslopinti juoku ir lėkštais sąmojais, ir atgijusiu balsų choru, - neskaitant kitos, Chuanui beregint atsiskleidusios galimybės, kad tik jam vienam šurmulyje atsivėrė ta ertmė, o kiti Polidoro lankytojai, regis, menkai kreipė dėmesį į tai, kad kažkas užsisakė kruvinąją pilį, nes visiems jiems tai buvo stačiai restorano patiekalas, ir tiek. Ar būtų sutenėjusios kalbos, ar storulio balsas būtų taip skausmingai aiškiai pasiekęs jo klausą, jeigu akimirką prieš tai jis nebūtų sklaidęs Mišelio Biutoro knygos? Gal ir būtų, tikrai būtų, nes juk ne veltui jis pasirinko butelį silvanero, ir tai pirštu priduriamai parodė, kad esama kažko, kas prasiveržia pro išsiblaškymą, čia, Polidoro restorane, tvyrojo Vožiraro gatvės kampas, negelbėjo net veidrodis su šmėkščiojančiais jame vaizdais nei valgiaraščio skaitymas, nei tariamo apsivalymo šypsena priešais lemputėmis nukabinėtą vainiką; čia buvai tu, Elena, ir kaip ir anksčiau viskas suėjo į sagę su mažyčiu basi- lisku, aikštę su tramvajais, grafienę, savotišką visa ko išraišką. Ir aš esu patyręs pernelyg daug tam tikros, iš mano esybės gelmių prieš mane patį nukreiptos galios proveržių, kad nežinočiau, jog, jeigu kai kurie jų, tik tvykstelėję kaip žaibai, dingdavo nebūtyje, palikdami vien nusivylimą (nykius déjà vu (Seni dalykai (pranc.), prasmines sąsajas, sudarančias ydingą ratą), kartais, kaip tai man ką tik atsitiko, kažkas krustelėdavo mano esybės gilumoje, skaudžiai sužeisdavo nelyginant ironijos geluonis, kaip panosėje užtrenktos durys. Pastarąjį pusvalandį visi mano veiksmai rikiavosi į gretą, kuri įsiprasmino tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, nulėmusioms tai, kas man atsitiko Polidoro restorane, pašėlusiai greitai panaikindama bet kokį įprastą priežastinį ryšį. Todėl tai, kad, atskleidus knygą, netyčia už akies užkliuvo vikonto de Satobriano vardas, tas savaiminis dalykas, būdingas kiekvienam chroniškam skaitytojui - dirstelėti į spaudos ženklais išmargintą puslapį, atsidūrusį jo regos lauke, tarytum suteikė galių tam, kas neišvengiamai sekė toliau, ir, kaip tai madinga Paryžiuje, storuliui nukandus „Atalos“ autoriaus pavardės pabaigą, jo užsakymas aiškiai pasiekė mano klausą restorano šurmulyje staiga atsivėrus tylos ertmei, o to nebūtų atsitikę, jeigu knygos puslapyje nebūčiau pastebėjęs visos pavardės. Vadinasi, man būtinai reikėjo užmesti akį į tą knygos puslapį (ir prieš pusvalandį nežinia kodėl nusipirkti tą knygą), kad stačiai šiurpiai raiškus storulio balsas, nuskardėjęs Polidore ūmai stojus tylai, mane pritrenktų nepalyginti stipriau nei viena kuri iš apčiuopiamų tikrenybių aplink. Tačiau, be kita ko, kadangi mąsčiau žodiniame lygmenyje, turėdamas galvoje spausdintą žodį ir patiekalo pavadinimą, silvanerą ir kruvinąją pilį, buvo beprasmiška daryti prielaidą, kad knygoje perskaityta „Atalos“ autoriaus pavardė galėjo būti lemiamas veiksnys, juo labiau kad pavardė, savo ruožtu (ir vice versa), nieko nereiškė, storuliui neužsakius patiekalo, ir nesąmoningai sudvejino vieną iš elementų, akimoju nukalusių vieną visetą. „Taip, - tarė Chuanas, baigdamas valgyti la coquille Saint-James, — tačiau, be kita ko, turiu teisę galvoti, kad, jeigu nebūčiau prieš akimirką atskleidęs knygos, storulio balsas būtų susiliejęs su lankytojų šurmuliu.“ Dabar, kai storulis įsileido guviai šnekėtis su žmona, aptardamas rusišku raidynu atspausdintas France-Soir ištraukas, Chuanui neatrodė - nors ir kaip atidžiai jis klausėsi, - kad jo balsas stelbia žmonos ir kitų lankytojų balsus. Jeigu jis išgirdo (jeigu tarėsi išgirdęs, jeigu jam buvo lemta išgirsti, jeigu jis privalėjo išgirsti), kaip storulis užsisakė kruvinąją pilį, vadinasi, kiaurymę ore pramušė Mišelio Biutoro knyga. Tačiau jis nusipirko knygą, nepriėjęs Vožiraro gatvės kampo, ir tik gatvės kampe pajuto grafienę, prisiminė Frau Martą ir basilisko namus, visa tai suvedė į Elenos paveikslą. Jeigu jis nusipirko knygą, žinodamas, kad perka be jokio reikalo, nenoromis, ir vis dėlto nusipirko, nes po dvidešimties minučių ta knyga turėjo ore pramušti kiaurymę, idant pro ją kirstų geluonis, visų tų sudedamųjų neįmanoma sudėlioti kokia nors seka, tarė sau Chuanas, gerdamas trečią taurę silva- nero, ir apskritai, apmąstant visa tai, kas jam atsitiko, tai buvo pati geriausia išvada: gyvenimo pamoka, atsivėrusi tiesa, pirštu priduriamai parodanti, kaip jau kažkelintą kartą būtis, apibrėžiama žodžiais „anksčiau“ ir „vėliau“, jo rankose virto dulkėmis, pabyrančiomis beprasmiška negyvų kandžių dulksna.
Skaitykite bibliotekoje taip pat:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą