R. Pogorelis. Užkeikto keliautojo užrašai

Užkeikto keliautojo užrašai. Greičiau - patyrusio keliautojo užrašai ir įspūdžiai apie matytas šalis ir neturistinius maršrutus. 

Taigi - šiek tiek realaus gyvenimo svetimšalio, toje šalyje negyvenusio anksčiau,  akimis. 

Knyga - apybraižų rinkinys apie keletą šalių (ir ten patirtų nuotykių). 

Teksto ragavimui parinkome ištrauką apie Siriją - įspūdžiai iš šalies, kurios istorija skaidosi į dalis dabar - iki karo, karas, ir - tikiuosi greitai bus - po karo.

Ragaujame: Robertas Pogorelis. Užkeikto keliautojo užrašai. - Kaunas : Obuolys, [2018]. - 302 p.

Sirija: sužeista siela

Sirijoje lankiausi keletą kartų dar iki karo. Tai buvo mano vartai į arabų pasaulį, gerokai kitokį negu mūsiškis. Mane pribloškė jo egzotika: tūkstantmetė senamiesčių architektūra, priskonių kvapai, karštas žmonių charakteris ir begalinis svetingumas. Kita vertus, pamačiau ir kitą pusę: skurdą, chaosą ir islamišką radikalumą. Spalvinguose Artimųjų Rytų turguose išmokau derėtis ir nebūti apgautas. Tiksliau – nepernelyg dažnai apgautas.

Triumfo Arka Palmyroje. Sugriauta 2015 m. 

Keliaudamas po Artimųjų Rytų šalis ir bendraudamas su jų gyventojais jaučiau, jog gyvenimas jose turi pasikeisti. Griežta diktatūra ir oficialiai peršamos ideologijos jau seniai nebeatspindi to, ką iš tiesų mąsto ir kaip gyvena jaunimas (ir ne tik) Sirijoje bei kitose regiono šalyse. Nelegalūs vakarėliai su aptemptais džinsais, emancipuotomis merginomis ir alkoholiu, stiprėjantis nepasitenkinimas valdžia ir veržimasis į užsienį – visa tai patyriau savo kelionėse po Siriją.
Turiu pripažinti, jog tikėjausi taikingesnio ir spartesnio perėjimo prie demokratiškesnės valdžios,  o ne baisaus karo, žudančio žmones ir luošinančio gyvenimus. Kartu griaunamas tūkstantmečius kurtas kultūrinis paveldas – kaip antai Palmyros nekropolis ar senasis Alepo turgus. Dėl ko man nepaprastai skaudu.

Daugelis šio knygos skyriaus herojų šiuo metu gyvena užsienyje. Kiti, likę savo tėvynėje, džiaugiasi, kad jų kuklūs namai tebestovi, o jų pačių vis dar nekliudė atsitiktinė kulka. Dar kitų likimo nežinau....

PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI SIRIJOJE  

Įvažiavus į Siriją iš Turkijos, asfalto danga pagerėja, mašinų sumažėja, o peizažas akivaizdžiai pasikeičia - nykoką Turkijos pasienio kraštovaizdį pakeičia raudonžemis su daugybe akmenų ir kur ne kur augančiomis pušaitėmis. Vietomis stūkso seni griuvėsiai. Pakelėse vis matyti iš akmens iškalti Hafezo Asado (2000-aisiais mirusio buvusio Sirijos prezidento) ir jo sūnaus Bašaro - dabartinio šalies prezidento - portretai.

Kelis kartus autobusą stabdo policija. Jos ekipažas atrodo taip: po pušimi ant gražaus rytietiško kilimo susiglaudę šildosi du uniformuoti pareigūnai, o trečiasis stovi kelyje ir iškeltu nykščiu stabdo mašinas. Autobuso vairuotojas iškiša pro langą banknotų policininkui; pastarasis reikalauja daugiau, o vairuotojas sako: „Užteks!", ir pradeda važiuoti nelaukęs leidimo. Kitą kartą stabdant policijai vairuotojas tik papypsi ir nesustoja, o palydovas pro langą kažką sušunka pareigūnui. Kaip paaiškino šalimais sėdėjęs bendrakeleivis, jis pažadėjo sumokėti kitą kartą, nes jie pažįstami.

Įvažiuojame į Alepo miestą - antrą pagal dydį Sirijoje. Chaosas, chaosas... Gatvėse pilna senų lūženų: sovietinių „Žiguli", KAMAZ, MAZ ir ZIL sunkvežimių, taip pat aprūdijusių seniausių modelių europietiškų mašinų, kokių Europoje net laužyne neberasi. Tiesa, yra ir naujų mersedesų bei džipų. Kas trečias lengvasis automobilis - geltonai nudažytas taksi. Kai kuriuose sėdi po šešis ar

Alepo Didžioji mečetė, pradėjusi veikti VIII a, sugriauta XXI a.

dar daugiau žmonių ir bent trys ant priekinių sėdynių! Šviesoforų mažai, per sankryžas važiuojama be jokių taisyklių. Didesnėse stovi policininkai reguliuotojai, kurių vairuotojai klauso labiau negu šviesoforų. Iš trečios juostos gali būti sukama į dešinę, o iš pirmos važiuojama tiesiai. Posūkių signalai nenaudojami. Pypsėjimas beveik ištisinis: pypsima prieš lenkiant, persirikiuojant ar važiuojant per sankryžą; pamačius gatvėje pėsčiąjį, dviratininką, šunį, asilą ar pažįstamą; viliojant taksi keleivius ir šiaip dėl geros nuotaikos. Šaligatvių daug kur nėra, tenka eiti gatvės pakraščiu per dulkes (laimė, buvau tai numatęs ir apsiavęs prasčiausiais batais).

Apie pėsčiųjų praleidimą nėra ką ir kalbėti. Pėsčiasis mašinai - ne kliūtis; daugiausia, ką vairuotojas gali padaryti - tai šiek tiek pakeisti važiavimo kryptį. Jei sugebi pereiti gatvę Sirijoje, sugebėsi tai padaryti bet kur pasaulyje. Vietiniai landžioja tarp nemažu greičiu važiuojančių mašinų, o aš vis nedrįstu. Laukiu tarpelio. Jam atsiradus, būtinai pasitaiko taksi, kuris ties manimi sulėtina greitį ir pypsi, o per tą laiką atvažiuoja nauja virtinė mašinų...

Nedidele gatvele einu centro link ir dairausi viešbučių. Užeinu į porą. Vienas pažįstamai skambančiu pavadinimu „Olga" visai patinka, švarus ir jaukus. Nusideru nuo penkiolikos iki dešimties JAV dolerių už kambarį.

- Matote, mes teroristai, blogio ašis! — juokauja viešbučio administratorius. Ir tuoj pat priduria: - Jauskis saugus. Remiantis statistika, Sirija - ketvirtoji pagal saugumą pasaulio šalis.

Nepatikliai palinksiu.

Pasirodo, šiame viešbutyje prieš keliolika metų veikė viešnamis. Net ir vėliau, kai jis tapo viešbučiu, jo savininkė rusė Olga (nuo to ir pavadinimas) leisdavo į jį atsivesti „palydovių". Dabar to nebeliko nė ženklo - tai vienas švariausių pigesniųjų Alepo viešbučių, kurio fojė 28 metų ūsuotas kurdas Achmedas kas vakarą tradiciniu į gitarą panašiu instrumentu groja lyriškas kurdų melodijas ir nuoširdžiai pasakoja svečiams savo gyvenimo istorijas. Pavyzdžiui, apie tai, kaip jo sesuo neseniai tėvų buvo ištekinta nepažinodama jaunikio, o vyras jos tėvams turėjo sumokėti kelis tūkstančius dolerių. Tiesa, tuos pinigus tėvai atidavė dukteriai, kad ši pasirūpintų naujos šeimos buitimi.

Išeinu pasivaikščioti po miestą. Iškart užuodžiu rytietiškų prieskonių kvapą. Gausu mažų parduotuvėlių: vienose parduodami prieskoniai, kitose - saldumynai, trečiose - fotoaparatai ir elektronika. Čia pat - arbatinė, kurioje sėdi vien tik vyrai, rūko kaljaną ir žaidžia kauliukais.

Stebiu praeivius. Neįprasčiausia tai, kad daugelis vyrų galvas slepia po raudonomis ir baltomis skaromis. Tai - dykumos beduinų palikimas.

Alepo istorinis turgus

Kai kurios moterys apsirengusios visiškai juodai ir užsidengusios veidą juoda šilkine skraiste, dengiančia net akis! Jos drąsiai žingsniuoja važiuojamąja kelio dalimi ir rankose dar nešasi po vaiką. Tačiau tik mes nematome jų veidų, o jos, pasirodo, per tą ploną skraistę viską mato! Bet taip apsirengusių moterų mažuma; kitos neslepia savo žvitrių akių, daugelis - ir veido. O dar kitos net ir kelnes mūvi, nors klubus prisidengia sijonėliu ar tunika. Alepe gyvena ne tik musulmonai, bet ir daug krikščionių, ypač armėnų.

Kaip ir Damaskas, Alepas yra vienas seniausių iki šiol gyvenamų pasaulio miestų. Abiejų miestų senamiesčiai įtraukti į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Keliautoją, atvykusį iš „modernios" Europos, jau seniai netekusios natūralumo, jie iškart pakeri. Pakrypę šviesaus smiltainio senamiesčio namai ir siauros gatvelės tęsiasi ne vieną ir ne du kilometrus. Apsvaigintas visur tvyrančio prieskonių kvapo, gali jomis eiti, eiti ir galo nematyti. Gera pasislėpus jose nuo karščio ir miesto triukšmo, ypač vakare arba ankstyvą rytą. Net ir vėlyvą vakarą siuvėjai čia siuva audeklus, kepėjai kepa pyragaičius, batsiuviai taiso batus, o metalo apdirbėjai darbuojasi plaktukais ir suvirinimo aparatais. Pamatęs užsienietį, vos ne kiekvienas kviečia užeiti, su malonumu parodo visą darbo procesą, neretai ir arbata pavaišina. Čia niekas neskuba - ritmas toks pat, kaip prieš šimtą ar dar daugiau metų...

Dieną Alepo senamiestis dar labiau atgyja, ypač jo širdis – Al Atarin turgus (arabiškai, beje, turgus vadinamas žodžiu sūk). Tai ilgiausias pasaulio turgus, įsikūręs dengtose senamiesčio gatvelėse. Čia gausu visko — nuo prieskonių ir garsiojo Alepo muilo iki kilimų. Nuo spalvų raibsta akys, o kvapų mišinys maloniai kutena nosį... Saldžialiežuviai pardavėjai nesunkiai užkariauja pirkėjų protus, prišnekėdami visokios netiesos (pavyzdžiui, kad skaroje yra kupranugario plaukų, todėl ji brangesnė). Pro turgaus prekeivius ir lankytojus braunasi asilas - juo prekes atgabeno klajokliai beduinai.

Where are you from? („Iš kur esi?") - netyla praeivių klausimai. Welcome to Syria! („Sveikas atvykęs į Siriją!") Taip kalbinamas turguje galite būti tikras, jog tai prekeivis arba jo agentas. Kitu sakiniu jis bandys įkalbėti nusipirkti jo prekę už „ypatingą" - keliskart didesnę - kainą. Čia privaloma derėtis... Jei pasakysi, jog esi ne amerikietis, o europietis, dar geriau - iš buvusios SSRS, kaina nukris keliagubai.

Alepo gatvėse prie karą 

Išėjus iš Al Atarin turgaus atsiveria plati laukymė su aukštu piliakalniu, ant kurio stovi miesto citadelė, apjuosta gelsvo smiltainio siena. Nustatyta, jog šioje vietoje žmonės gyveno dar 4 tūkstantmečiai prieš Kristų! Vis dėlto išlikę statiniai (tiksliau - jų griuvėsiai) truputį naujesni - romėnų laikų amfiteatras bei arkada, taip pat vėliau statyta mečetė ir hamamas (pirtis). Nuo piliakalnio atsiveria viso Alepo panorama. Turite būti atsargūs - griuvėsiuose nėra tvorų, todėl galima lengvai nukristi.

Netoliese stovinčių trijų vyrų paklausiu apie citadelės griuvėsių istoriją. Vienas jų draugiškai ima man pasakoti nebloga anglų kalba, o kitas vis griebia jį už rankos: „Nekalbėk su juo angliškai! Eime!" Tačiau jo kolega nekreipia dėmesio ir toliau pasakoja. Trečiasis stovi ir nesikiša. Pirmajam baigus, tas agresyvusis prieina prie manęs, įsmeigia akis ir griežtu balsu taria: No English!   Ir nukulniuoja visi trise. Trys žmonės - ir visi skirtingi...

Nulipu žemyn nuo dulkėto citadelės kalno. Prieina toks varganai atrodantis žmogus su šepečiu ir pasiūlo nuvalyti man batus. Pasižiūriu - ogi mano batai tikrai visiškai dulkini! Na, bet juk galiu ir pats pasivalyti. Ačiū, sakau, nereikia. O tas neatstoja: „Reikia, reikia!" Ir seka paskui. „Duok  - nuvalysiu nemokamai!" Šepečiai jo rankose ima virtuoziškai šokti tikrą šokį, o batai - blizgėti kaip niekad. Tenka sumokėti.

Jo fone dangun stiebiasi gausybė minaretų. Citadelės papėdėje žingsniuoja juodai apsigaubusios moterys, kai kurios - nešinos vaikais. Čia pat praburzgia aprūdijusi „Lada" - vienas iš tūkstančių miesto taksi. O aš tęsiu žygį vakarėjančio senamiesčio labirintais - tiesiog kur akys veda... Neturiu gero miesto plano, todėl toks žygis atrodo truputį rizikingas, juolab kad senamiesčio gatvelės itin vingiuotos ir klaidžios. Tačiau koks malonumas jomis vaikščioti, kai saulė jau nebekaitina! Kuo toliau nuo centro, tuo daugiau autentiškų scenų. Štai, uždarę parduotuves, grupė ūsuotų vyrų sėdėdami šnekučiuojasi ir geria arbatą. Paprašyti jie mielai sutinka fotografuotis. Greta žaidžia būrys berniukų. Pamatę mane, jie nusikvatoja ir parodo į netoliese kaljaną rūkantį vyrą - atseit, fotografuok ir jį. Paskui parodo arabišką užrašą ant sienos — ir tą fotografuok. Ir juokiasi! Įsivaizduoju, kaip kvailai jiems atrodo turistai.

Visur pilna parduotuvėlių su kvapniais tik vieniems sirams žinomais prieskoniais, kurie „iškvėpina" visą rajoną. Juodai apsirengusi močiutė ką tik iškeptus siriškos duonos lakštus (atrodo tarsi lietiniai) aušina ant purvino gatvės grindinio. Higiena jai nė motais! Vėliau ji tą duoną sumaitins savo anūkams arba parduos turguje.

Užkaukus minaretams, stebiu tokią sceną: du vyrai šnekučiuojasi, o trečias netoliese stovi tarsi įbestas, pasidėjęs nulenktą galvą ant spintelės. Jis meldžiasi. Geram musulmonui sunitui (o tokių Sirijoje dauguma) privalu melstis penkiskart per dieną.

Alepo gatvėse - prieš karą

Siauromis gatvelėmis nuklystu toli nuo miesto centro. Prieinu kažkokias kapines, toliau matyti geležinkelio pylimas. Pora keturiolikos penkiolikos metų paauglių man rodo, kad eičiau atgal - toliau kelio nėra. Jie prieina arčiau, kažko klausia arabiškai, o paskui pyksta, kad nesuprantu. Vienas paduoda man ranką ir sako: Salam Aleikum! Atsakau: Aleikum Salam! bet jis mano rankos nepaleidžia! Tenka ją atplėšti jėga. Galvoju, pats laikas pasukti atgal. Paaugliai seka man iš paskos ir kažką šneka. Man nepatinka jų akys - kažkokios gudriai piktdžiugiškos. Pagreitinu žingsnį, paaugliai pasilieka toli už nugaros.

Galvoju, pasprukau. O jie, pasirodo, įsikabino į pravažiuojančio pikapo kėbulą ir šitaip mane pasiveja. Eina šalia... Iš kažkur atsiranda dar du jų draugai. Kuo toliau, tuo jie tampa agresyvesni, lenda artyn, ima mane baksnoti rankomis. Ne juokais išsigąstu dėl savo rankinės - joje sudėti visi mano pinigai ir kelionės dokumentai (mat nenorėjau jų palikti viešbutyje). Laimė, netrukus išeinu į didelę gatvę. O paaugliai vis vien mane seka. Užeinu į parduotuvę, surandu angliškai kalbantį pardavėją ir paprašau pagalbos. Paaugliai pardavėjo neklauso ir ima dar agresyviau mane baksnoti, o pardavėjas bando juos jėga nuo manęs nustumti, tada padeda sustabdyti taksi. Net ir tuomet vienas iš paauglių braunasi į automobilį! Tenka jėga jį išstumti. Taksi pajuda ir nuveža mane iki viešbučio...