Vėlių šventės. Airija - Helouvynas ar lietuviškos Ilgės?





Neįmanoma neprisiminti tokios šventės, kai parduotuvės užverstos žvakutėmis ir jų visų įmanomų formų pakaitalais, o naktinių klubų ir kavinių reklamos kviečia pašėlti Helouvyno proga. Privalomas atributas - raganos, vampyro ar panaši kaukė.

O jeigu pažvelgsime į ištakas? Ir palyginsime?

Helouvyno pagrindinis šaltinis − tai keltiška Sauino šventė. Keltų ( o jų kultūra apėmė nemenką dalį Europos) naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. Naujųjų metų išvakarėse būdavo rengiama keltų mirties valdovo Samhaino šventė. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su  žmogaus mirtimi.

Baltieji. Atvykėliai.

Po ranka tiesiog pakliuvo knyga, kuri atgaivino prisiminimus - jau skaityta.... Skaityta ne tai, ne tos autorės, bet tematika ta pati. Beliko atnaujinti prisiminimus - kiek panašių knygų skaityta ta pačia tematika - emigracija, gyvenimas ten, kur protėviai negyveno.
Skaitymui parinkui knygą, kurią skaičiau pačią pirmąją - Karen Blixen (1885 - 1962) "Iš Afrikos".  Kodėl? visų pirma tai beveik dokumentinė knyga moters, kuri XX a. pračioje pradžioje kūrėsi Afrikoje, Kenijoje. Kitos skaitytos knygos - tarsi   šios autorės vaikų ar anūkų romanai. Knygos, rašytos tų, kurios užaugo svetimame jų proseneliams krašte, tačiau prosenelių kultūra  irgi jau betampanti svetima.
Galėtume kalbėti apie plačią Lotynų ir Šiaurės Amerikos literatūrą šių valstybių kūrimosi etape, tačiau XIX ir XX Afrikos, Naujosios Zelandijos kolonizacija - naujesnė, labiau suvokiama mūsų kartai, taip aktyviai veikiamai globalizacijos ir besiilginčiai vaikų, išvažiavusių 'nukariauti' naujų žemių.

2012 metų literatūros premijos laureatas Mo Yan - neatrasta žemė

Dieną prieš Nobelio premijos teikimą, su kolegėmis apšnekėjome, kad geriausiai mums tiktų, jog laureatu taptų Japonijos rašytojas Haruki Murakami - jo knygų daug, galėtume  ramiai sau reklamuoti. Kai laureatas buvo paskelbtas, paaiškėjo, jog netrime nei vienos jo knygos, nėra nei vieno kūrinio, kuris būtų išverstas į lietuvių kalbą.

Visa pažintis - informaciniai portalai užsienio kalbomis.

Visos mano Indijos

Seniai skaičiau ką nors geresnio kelionių tematika. Net nežinau, ar galima šią knygą įvardinti "kelionių įspūdžiais". Tai greičiau gyvenimo patirties šalyje pristatymas, praturtintas šalies istorijos, kultūros žiniomis,  moksline indologine
medžiaga, sukaupta per daugelį Vilniaus universiteto Orientalistikos centre dėstymo metų. 
Pristatydama neeuropietišką kultūrą, autorė Diana Mickevičienė  išryškina idealizuotus arba negatyvius Indijos kultūros ir mentaliteto suvokimo bei vertinimo stereotipus, analogiškai  pateikia ir Europos kultūros vertinimus indų akimis.
Taigi knyga, kurią verta paskaityti.

Kelias, ieškantis mūsų

Negaliu nepasidalinti straipsniu iš mėgstamo žurnalo - "Aš ir psichologija". Kelionė į save. Labirintais, klystkeliais, kurie veda mus į save pačius.
Netgi straipsnio moto - tinka mūsų blogui.

"Ne mes ieškom savo Kelio, o Kelias ieško mūsų. Štai kodėl net stovėdami vietoje esame jam ištikimi. Tačiau su viena sąlyga - tik tada, jei esame iš tiesų pasirengę žengti žingsnį, kai tik bus laikas."

Dag Hammarskjold

Turizmo dieną - pasirenkime keliauti

Šiandien - Pasaulinė Turizmo diena.  Kol dar sėdžiu darbe prie stalo - galiu tik pasvajoti ir suplanuoti sekančią kelionę. Kur? Nežinau. Pavarčiusi interneto puslapius ("Jei tavęs nėra internete, tavęs nėra visai" - naujausias internautų šūkis), supratau, kad galiu keliauti visomis kryptimis - netgi į žemės gelmes ar į dangų, visomis priemonėmis - "peškomobiliu", baidare, dviračiu ar lėktuvu.

 

Kol kas dar nežinau kur keliausiu, bet nuorodas - išsisaugau. Ir pateikiu Jums. Gal pravers?

Kur keliauja piligrimai

"Jeigu kelias neveda į šventovę, jis neveda nieku". Šią mintį  gūdžiais tarybiniais laikais ištarė senolė Tengizo Abuladzės filme "Atgaila". 
Kelias gali nuvesti ne tik į svetimos šalies šventovę, kuri prie viso to dar ir meno kūrinys (ak, kokia egzotika, ak, visi aikčios, kai prakrausiu į feisbuką), bet ir į save. Pastaroji  - tikriausiai sudėtingiausia. Tenka praeiti nemaža barjerų, ir vidinių vartų, kad suvoktum tikrąją savo esybę. Praeiti vidinius barjerus sunkiau, nei įveikti muitines ir pasų tikrinimo kontrolę.
Taigi - piligrimystė - kelionė į šventas religines vietas ar į save. Viena įdomesnių knygų šia tema - Kęstučio Marčiulyno "Laiškai iš Drakono kalnų". Visų pirma tai pasakojimas iš lietuviams egzotiškos šalies - Pietų Korėjos. Antra - iš egzotiškos lietuviams religijos - budizmo.  Trečia - tai pasakojimas apie vidinę žmogaus kaitą, kuri gali paskatinti kaitą ir skaitančiajame.

Pekino dienoraščiai

Mūsų tinklaraštyje jau buvo 'atkeliavę' kinai. Tiesa, kinai - Vilniuje. Šįkart pristatome atvirkštinę kelionę - lietuvaitė keliauja į Pekiną (Běijīng), Kinijos sostinę.

Kuo įdomi knyga? Tiesa, kaip ir kitos pristatomos knygos, ji - kelionės įspūdžiai, tačiau ši kelionė - užtrukusi metus. Autorė studijavo Pekino universitete pagal mainų programą. Knygoje nerasite nurodymų kur geriausia apsistoti ar geriausios kavinės adreso, bet padeda pažinti kultūrą, kuri europiečiui - visiškai kitokia, svetima iš esmės.

Autorė - poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė, studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatrologiją.

Kas labiausiai džiugina skaitytoją - autorės gyvas ir ironiškas stilius.

Skaitome ...

Įdomiausios kelionės po Lietuvą

Įdomiausios kelionės po Lietuvą : 70 maršrutų, 700 fotografijų, 1100 objektų : [iliustruotas žinynas / sudarytojai Danguolė Kandrotienė ir Vytautas Kandrotas]. - Kaunas : Terra publica, [2012] (Vilnius : BALTO print). - 438, [2] p. : iliustr.

Pristatome naują kelionių vadovą po Lietuvą. Pirmasis klausimas, išvydus - kuo ši knyga skiriasi nuo kitų, analogiškų, taip gausiai pastaraisiais metais leidžiamų kelionės vadovų.

Atsakymas ateina pavarčius knygą - šiame vadove "sudėti" tikrai įdomūs, turistą patraukiantys objektai.

Aptikau objektus, apie kuriuos nerašoma, tik iš lūpų į lūpas perduodama informacija.

Palyginimui - ištrauka iš knygos - apie Panevėžį. Jį juk gerai žinome ir galime nuvesti savo svečius?

Barboros Radvilaitės pėdsakais

Kieno pėdsakais keliausime? realios moters ar legendos? Perspėju - kartais viena ir kita nebūtinai sutampa.

Reali moteris gimė 1520 arba 1522 metais garsioje turtais ir valdžia giminėje, kartais  pavadinamoje nekarūnuotais LDK karaliais. Sklido kalbos, jog apie nenumaldomą šios giminės charakterį: Radvilos turėjo rūmus Žemutinės pilies teritorijoje. Karalienė Bona ieškodama patalpų savo dvariškiams, kreipėsi į Žemaitijos seniūną Joną Radvilą (Juodojo brolį, tuo pačiu - Barboros pusbrolį) su prašymu leistis naudotis jo rūmais. Radvila atsakydamas liepė šiuos rūmus išardyti, o plytas išdalyti miestelėnams. Taip ir buvo padaryta, nežiūrint į karalienės pasipiktinimą. 

Taigi - garsios giminės dukra, kaip įprasta tais laikais, pagal tėvo sprendimą, ištekinta už kitos garsios giminės sūnaus - Stanislovo Goštauto.