Kai Vytautas girdė žirgus Juodojoje jūroje...

 

 Šįkart - ne grožinė literatūra. Nors lietuviai visada jautė dvasinį artumą ukrainiečiams, tačiau  kūrinių vertė labai mažai. be abejo, pasakos ir Tarasas Ševčenka (mokęsis, beje, Vilniuje. O Maironis - Kijeve. Taigi 1:1).
Dar versti Olesio Gončaro, Ivano Korsako,  Serhij Žadan kūriniai. Toliau - kaip ir nebūta kultūrinių ryšių, ukrainiečių literatūros, kino. Visi kultūriniai ryšiai sovietiniais laikais turėjo vykti per Maskvą, taip iškreipdami tikrą kultūrų bendravimo esmę.
Pagal knygos koncepciją šis leidinys turėjo tapti savotišku "katalizatoriumi" padedančiu įveikti istorines užmarštis ir paskatinti Ukrainos bei Lietuvos visuomenes įdėmiau pažvelgti į šį konkretų laikotarpį bei jo palikimą. Siekiant tai įgyvendinti visų pirma teko įvertinti priežastis, kurios privedė prie tokios "lietuviškojo" laikotarpio "užmaršties", o taip pat atlikti kruopštų tiriamąjį darbą - t.y. peržiūrėti, kas iš tiesų Ukrainoje sukurta per 200 m. trukusią "Lietuvos epochą". Tuo pačiu keliais štrichais paryškinant Lietuvos ir Vilniaus vaidmenį Ukrainos istorijoje.   

 Skaitome...

Nobelio literatūros premija 2015 metais - Svetlana Aleksijevič

Kasmetinė, laukiama, garsiausia.

Šiemet - Svetlana Aleksijevič. Baltarusių rašytoja.  67 metų autorė buvo pagerbta „už savo polifoninius veikalus, kurie yra paminklas kančioms ir drąsai mūsų laikais“.

Švedų dienraščio „Dagens Nyheter“ kultūros naujienų redaktorius Bjornas Wimanas sakė, kad „jos kūriniai balansuoja ant ribos tarp dokumentikos ir romano – už šį žanrą apdovanojimas dar nebuvo skirtas".

Komiteto, skiriančio Nobelio premijas, atstovė Sara Danius: „Pastaruosius 30-40 metų ji stengėsi apibūdinti sovietinį ir posovietinį žmogų. Tačiau tai nėra įvykių istorija. Tai yra emocijų istorija. Ji mums siūlo labai emocišką pasaulį. Taigi, tie istoriniai įvykiai, apie kuriuos ji rašo savo įvairiose knygose – nuo Černobylio katastrofos iki sovietų karo Afganistane – yra tiesiog dingstis tirti sovietinių ar posovietinių laikų žmogų“.

Rašytoja gimusi 1948 metais Ukrainoje, jos mama ukrainietė, tėvas baltarusis. Su tėvais vėliau apsigyveno Baltarusijoje, čia tapo žurnaliste.

Pirmoji knyga išleista 1985 metais.

 

Pilnas kūrinių sąrašas (rusų kalba, ja rašytoja kuria):

 

«У войны не женское лицо» Минск,1985
Последние свидетели. М., 1985
«Цинковые мальчики» (1989)
«Зачарованные смертью» (белорус. 1993, рус. 1994)
«Чернобыльская молитва» (1997)
«Последние свидетели. Соло для детского голоса» (2004)
«Время сэконд хэнд» (2013)

 

Lietuvių kalba išleistos knygos:

 

• Алексіевіч, Святлана Аляксандраўна (1948-) (Aleksijevič, Svetlana)Černobylio malda : ateities kronika / iš baltarusių ir rusų kalbų vertė Alma Lapinskienė. - Vilnius : Alma littera, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 285 p.
• Алексіевіч, Святлана Аляксандраўна (1948-) (Aleksijevič, Svetlana) Paskutinieji liudytojai : nevaikiški pasakojimai : viduriniam ir vyresniam mokykliniam amžiui / iš rusų kalbos vertė Salomėja Čičiškina. - Vilnius : Vyturys, 1989. - 182 p.

 

Tahir Shah. Kelionė su pačiu savimi

Vėl mūsų mėgstamas autorius. Šįkart - kelionių apybraižos. Teisingiau - nenorėjau pristatinėti dar vienos to paties autoriaus knygos, tačiau po ranka pakliuvęs tekstas galėtų būti ir "prisegtas"  kaip blogo motto. Apie kelionės prasmę ir savęs patirtį.

Apie pasaulio grožį ir skurdą. Apie atsakomybę - sau, pasauliui, ateities kartoms.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gražiausias lietuviškas žodis. Visomis kalbomis

Kaip ir kasmet. Europos kalbų dienai, išmokime nors vieną žodį daugeliu kalbų.

Ar žinote, koks žodis buvo išrinktas gražiausiu lietuvišku? Ačiū. Šis žodis laimėjo. Kaip manau laimėtų ir bet kurios tautos rinkimuose. Tai palankumas kažkam, kas tau padėjo. Tai žodis - santykis su kitu žmogumi. Ir toks žodis  tikrai padėtų kelionėje.

Taigi......

Unikalios Lietuvos vietovės. Biržai

 

 Baltrūnas, Valentinas. Unikalios Lietuvos vietovės / [teksto autorius Valentinas Baltrūnas]. - Kaunas : Šviesa, 2006. - 119 p.

 
Pristatome seriją knygų "Mažieji pasakojimai apie Lietuvą". Ši knygų serija primena enciklopediją, kur kiekvienai temai skiriama keliasdešimt puslapių.

 Jūsų dėmesiui - vienos iš knygų įvadas bei tekstas, pristatantis netolimą Panevėžiui unikalų kampelį - Biržus.
 

Goda Klimavičiūtė. Savas Paryžius

 Tikrus kelionės vadovus turi rašyti ne gidai, ne turizmo vadovai, bet tie, kurie ilgą laiko tarpą gyvena šalyje apie kurią rašo. Tai nebūtinai turi būti studija apie šalį ir jos papročius, tačiau gerai pažinoti šalį iš vidaus niekada ne prošal. Kitaip galima ir pro šalį prašauti, ir kitus suklaidinti ir galų gale pateikti tik oficialiuose turizmo lankstinukuose spausdinamą informaciją. Visada įdomiau pažinti vietinę kultūrą iš vidaus, o ne vien vaikštant specialiai turistams paruoštais takais.

Apie Prancūziją mūsų bloge rašyta jau buvo (sąrašas - apačioje), tačiau nebuvo būtent turistinio vadovo po Paryžių. Rinkdamiesi tekstą, radome, kad ir lietuviai paliko pėdsakus šioje pasaulio sostinėje. Tad žinoma, ir šis skyrius atsidūrė bloge.

 

Skaitome:

 

Goda Klimavičiūtė. Savas Paryžius : [pamatyk, paragauk, pramogauk]. - Kaunas : Obuolys, 2015.  (Kaunas : Spaudos praktika). - 239 p. : iliustr.

  

 

Žemaitėja. Žemaitee. Žemaitė

Dar XIX amžiuje kreipimuose buvo rašoma "Broliai lietuviai ir žemaičiai". Kaip? Žemaičiai - ne lietuviai? Žemaičių vyskupija, Žemaičių... ? Panašu, kad bent iki XX amžiaus pradžios Žemaičiai ir nelaikė savęs lietuviais... Dar Simono Stanevičiaus pasakėčioje "Arklys ir meška" (Aukštaitijos ir Žemaitijos simboliai) susitinka prie ribos - Nevėžio upės kaip ribos, skiriančios šiuos regionus.

Žemaitijos istorija turtinga ir įdomi. Verta paskaityti nors trumpą interviu.

Skaitymui parinkome rašytoją, kuri slapyvardžiu pasirinko regiono pavadinimą - Julija Žymantienė - Žemaitė.
XIX amžiaus antroje pusėje, po 1863 metų sukilimo nuslopinimo, pirmiausia rūpintasi lietuvių tautos ir kalbos išlikimu, kultūros ir literatūros klausimai tarsi nustumiami į šalį. Literatūros raida įtrūksta. Primirštama Lietuvos – Lenkijos laikotarpiu lotynų bei lenkų kalbomis kurta literatūra, sunkiai prieinami tampa ir senesni lietuviškai rašyti kūriniai. Tačiau atgimstant tautai, atgimsta ir literatūra. Žemaitė priklauso rašytojų, kuriančių naują lietuvių literatūrą, kartai. Jos kūryba išauga iš valstietiškos aplinkos, išsiskiria kaimiška tematika, remiasi gyva liaudies šneka. Tuo ji tarsi nutraukia ankstesnių lietuvių kalba rašiusiųjų autorių – Kristijono Donelaičio, Mikalojaus Daukšos, Antano Baranausko – tradiciją, kurie rėmėsi daugiau iš antikos paveldėta retorikos ir poetikos taisyklėmis,  netgi sakinio struktūra primena lotynų kalbos struktūrą.
Tekstas - nei pirmasis, nei žinomiausias (gerokai populiaresni, labiau vertinami - "Marti", "Petras Kurmelis". Kaip ir Aukštaitijos rašytojo (Vaižganto) atveju ieškojome kūrinio, kuris atspindėtų krašto etnografinius savitumus. Žemaitiški tekstai po nuotraukomis - iš feisbuko grupės "Žemaitėja"

Dainius Kinderis: Atgal į Afriką

Kai kalbame apie pasaulio problemas, dažniausiai mintys nukrypsta į tris karštuosius taškus - taika Ukrainoje, Artimieji rytai ir musulmoniškasis fundamentalizmas bei amžinasis badas Afrikoje. Ir iš viso to išplaukiantys padariniai - migracija, tarptautinis terorizmas ir pan.

Šįkart pristatome kelionės dienoraštį. Autorius - žinomas keliautojas, žurnalistas Dainius Kinderis.

Dainius Kinderis. Atgal į Afriką : [kelionių apybraižos]. - Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Standartų sp.). - 268, [3] p

Kiekvienas knygos skyrius skirtas vis kitai Afrikos šaliai, pradedant Maroku ir vakarine Afrikos pakrante iki pat Pietų Afrikos Respublikos. Autorius įveikė visą kelią netradiciškai, o autostopu, aplankydamas 15 valstybių.

Ši greičiau dokumentinė knyga leidžia pajusti tikrą Afrikos skonį ir gyvenimą, kadangi vietovės - tikrai ne 'nuglaistytos turistinės".

Interviu knygos autorius sakosi pabuvojęs jau 62 šalyse.

 

Pavydim.

 

 

Ir skaitom...

 

Misija: Somalis

 

Naujos knygos - džiaugsmas kiekvienam skaitytojui. Nauja kelionių knyga - nauja patirtis, nauji įspūdžiai. Šįkart - labai vyriška kelionė ir labai vyriški įspūdžiai - Aivaro Pliatkaus "Misija: Somalis" (Vilnius, Alma littera, 2015). Kelionė - ne įspūdžių ieškojimas, bet darbas ginti  laivus nuo piratų. Tai, ką perskaitome tik žiniasklaidos žinutėse - "pagrobė",  "paėmė įkaitais" - šįkart pamatyta iš arti. Ir rūsti realybė karių ir jų šeimų - ilgi išsiskyrimai ir vienas kito palaikymas. Autorius pristato knygą taip: "Somalis – ne silpnų nervų žmonėms, bet aš ir mano vyrai buvome pasiruošę iššūkiams. O su rutina kovojau rašydamas dienoraštį."

 

 

 

 

 

Skaitome...

 

 

Panevėžio akmenys

Birželio pradžia - kaip ir dvynių ženklas - labai dvipusis. Vasara dar neįsibėgėjo, imtis atostogų dar nesinori, bet knieti papramogauti, pakeliauti. Juolab - mokykliniams vaikams jau atostogos, reikia naujų įspūdžių ir laiko su jais. Siūlome mažą kelionę gimtajame mieste. O ta pačia proga - Laimučio Vasilevičiaus knygą "Panevėžio akmenys".