Kur keliauja piligrimai

"Jeigu kelias neveda į šventovę, jis neveda nieku". Šią mintį  gūdžiais tarybiniais laikais ištarė senolė Tengizo Abuladzės filme "Atgaila". 
Kelias gali nuvesti ne tik į svetimos šalies šventovę, kuri prie viso to dar ir meno kūrinys (ak, kokia egzotika, ak, visi aikčios, kai prakrausiu į feisbuką), bet ir į save. Pastaroji  - tikriausiai sudėtingiausia. Tenka praeiti nemaža barjerų, ir vidinių vartų, kad suvoktum tikrąją savo esybę. Praeiti vidinius barjerus sunkiau, nei įveikti muitines ir pasų tikrinimo kontrolę.
Taigi - piligrimystė - kelionė į šventas religines vietas ar į save. Viena įdomesnių knygų šia tema - Kęstučio Marčiulyno "Laiškai iš Drakono kalnų". Visų pirma tai pasakojimas iš lietuviams egzotiškos šalies - Pietų Korėjos. Antra - iš egzotiškos lietuviams religijos - budizmo.  Trečia - tai pasakojimas apie vidinę žmogaus kaitą, kuri gali paskatinti kaitą ir skaitančiajame.

Pirma patirtis

Esu piligrimas. Piligrimas suprantamas kaip svetimšalis arba keliautojas, kuris aplanko tam tikras sakralines vietas priklausomai nuo savo tikėjimo. Mano kelionė į Gaiviojo Rytmečio šalį prasidėjo 1990 m., kai į Vilnių atvyko budistų mokytojas ir „pasiėmė mane". Nuo tos akimirkos pradėjau domėtis šalimi, iš kurios zen mokymas pasiekė Lietuvą. Ir tik po devynerių metų pats išsirengiau į Seulo Hwa Gye Sa šventyklą, kur priėmiau įžadus ir pagaliau tapau budistų vienuoliu. Šiuose laiškuose - mano mintys apie keliones, žmones, įvykius, išgyvenimus.

Kęstutis Marčiulynas - knygos autorius

Korėja - šalis, patyrusi labai daug vargo ir tik paskutinius dvidešimt metų gyvenimas joje pradėjo gerėti. Azijietiško darbštumo ir atsidavimo dėka ekonomika išaugo tiek, jog šalis tapo viena turtingiausių pasaulyje. Jos geografinė padėtis tokia, kad nėra jokių galimybių sėsti į automobilį ir keliauti po kaimynines šalis. Sausumos kelias neegzistuoja. Iš šiaurės „kaimyniška" Šiaurės Korėja, o iš visų kitų pusių ją supa vanduo. Daugelis korėjiečių nėra buvę kur nors išvykę svetur. Užsieniečiai, kuriuos mato vietiniai, daugiausia amerikiečių kareiviai. Daug kartų Korėja buvo okupuota japonų. Bet mane labiausiai domino ne istorija ar šalies perspektyvos.

 Atvykau įgyti tam tikro mokslo. O pirmiausia siekiu pažinti save. Rytuose išminčiai niekados neperduoda išminties tiesiogiai. Juo labiau užsieniečiams. Ir mano mokytojas, zen meistras Seung Sahnas anksčiau už tai buvo labai kritikuojamas. Pusė korėjiečių, sugebančių kažkuo tikėti, - netiki, o kita dalis tiki Kristaus arba Budos mokymu.

Šiuo metu esu vienuolis. Mano pareiga susitikinėti su zen vienuoliais, kartu praktikuoti, bendrauti ir taip pažinti budistinę kultūrą. Zen pasklido po pasaulį iš Japonijos. Tai japoniškas žodis. Korėjietiškai tai skambėtų son. Šioje šalyje veikia tūkstančiai budistų šventyklų, suręstų vaizdingose kalnuotose vietose prie upių ir ežerų. Moterų ir vyrų vienuolynai visuomet atskiri. Dauguma vienuolių nekalba angliškai.

Budistinio mokymo esmė - meditacija. Visoje šalyje žiemą ir vasarą šventyklos trim mėnesiams uždaromos nuo pasauliečių. Budistai sėdi. Yra ir tokių Šventyklų, kuriose gali sėdėti ir pasauliečiai, prižiūrimi vienuolių. Aukštai kalnuose keliolikai metų nuo gyvenimo užsidaręs ir medituojantis vienuolis - normalus reiškinys.

Pirmą kartą ant meditacinės pagalvėlės atsisėdau tikroje korėjietiškoje šventykloje He In Sa zen centre. Tai buvo didžiulis laimėjimas mano gyvenime. Ne kiekvienam lemta papulti ten, kur medituoja vienuoliai. Ši vieta visuomet yra apsaugota nuo „blogos energijos", t. y. svetimšalių, nes jie gali suardyti ten vyraujančią praktikos harmoniją. Pirmas įspūdis po kelių valandų sėdėjimo - neapsakoma tyla. Tyla ir viduje, ir išorėje. Mane visada domino tyla viduje. Kaip Paulius Normantas yra pasakęs: „Kai pradedu jausti vėją viduje, žinau, kad esu namuose. Ir nesvarbu kur aš būčiau, kokioje geografinėje zonoje". O manyje tyla. Ilga ilga ilga tyla, kurioje nėra jokių minčių, nes jau pats mąstymo egzistavimo faktas būtų didžiausias akibrokštas.

Vartai į Mu Sang Sa vienuolyną

Po kelių dienų paklausiau mokytojo, kas tai yra, kai aš patyriau fizinę tylą. Jis atsakė: „Tuomet patyrei, dabar klausdamas praradai". Tad pirma patirtis ir liks pirma... Supratau, kodėl vietiniai taip saugo savo meditacijos vietas, kodėl jos aukštai kalnuose paslėptos olose, meistrų iš akmenų ir rąstų suręstose šventyklėlėse. Ilgai korėjiečiai niekaip negalėjo suprasti, kad vakariečiai sugeba sėdėti sukryžiavę kojas, o dar lotoso ar pusiau lotoso pozoje. Tačiau mes galime ir ne blogiau už vietinius. Tai įrodė mano patirtis. Visos užsibrėžtos ribos glūdi mūsų sąmonėje. Dauguma vakariečių - vienuoliai iš Amerikos, Europos, gyvenantys čia ne vienerius metus, apkeliavę daugybę šventyklų. Metams bėgant vis labiau pažindamas šią meditacinę tradiciją pradėjau po truputį ir save pažinti, suvokti melą, kurį laikiau už gryną pinigą, kai buvau savo paties atvaizdo pajacas.

Japonija, okupavusi Korėją, stengėsi sujaponinti vietinį budizmą. Tai labai skausmingai atsiliepė šios šalies dvasinei praktikai. Pirmiausia stengėsi vienuolius jėga apvesdinti. Vienuoliai, kurie laikėsi celibato, turėjo slapstytis kalnuose, maskuotis paprastais drabužiais. Japonija visą laiką buvo sukarinta valstybė ir savo vidumi tokia išliko iki mūsų dienų. Šiuo metu Japonijoje vėl jaučiamas nacionalizmo pakilimas. Korėja arti Kinijos ir šios ne itin karingos valstybės dėl savo vidinių nesutarimų niekaip negalėjo susivienyti kovai prieš grobikus. Korėja - ypač siekianti mokslo šalis. Ir religija, ir šamanizmas yra vieni stipriausių šiame regione. Mokytis tao, budizmo, šamanizmo plūsta žmonės ir iš Kinijos, nes ten situacija nėra labai palanki šiai dirvai.



Mu Sang Sa šventykla. Joje autorius pradėjo kelią

Korėjiečiai laisvi, atsipalaidavę, nepriklausomi žmonės. Šventyklose tvarka ne itin griežta. Bendravimas paremtas širdimi, emocijomis, atvirumu. Azijiečiai ir iš judesio gali atskirti kokią mintį tu neši galvoje. Labai vertinamas nuolankumas. Įsivaizduokite keliu riedantį „Hyundai" firmos limuziną, kurio vertė apie 60 tūkst. dolerių. Per kelią tipena senutė, kuri tikrai nesuspės pereiti gatvę, kol degs raudona šviesa. Vairuotojas sustoja, išlipa ir jai padeda kirsti gatvę. Kitas atvejis. Stovime stotelėje keturiese. Vakaras, šaltoka. Vienas seniokas nupėdina iki karštų pyragėlių pardavėjos ir nuperka keturis jų, visiems po vieną. O man specialų vegetarišką, su trintų pupų įdaru. Ir visi lyg niekur nieko padėkoja ir ima valgyti. 



Reiškiama didelė pagarba vyresnio amžiaus žmonėms. Bendravimas paremtas amžiaus skirtumu. Dvi susitikusios merginos pirmiausia susižino savo amžių ir tik po to dėsto savo reikalus.

Šalis ilgą laiką buvo okupuota, jos gyventojai turėjo tik klausyti komandų ir jas vykdyti, gyvuoti griežtai nustatytomis taisyklėmis. Pažeisti bet kokią taisyklę tapo tam tikra laisvės išraiškos forma. Tas išliko ir iki šių dienų. Jei kabo užrašas, kad ten ir ten vaikščioti draudžiama (tarkime, draustinyje, nacionalinio parko saugomoje teritorijoje), tai korėjietis būtinai patrauks ten, kur negalima. Kartais mes pajuokaujame: jei nori, kad korėjietis kažko nedarytų, parašyk, kad darytų.

Tekančios saulės šalyje

Sėdime mes vieną vasaros vakarą aukštai ant kalno viršūnės, ant didelės uolos. Po mumis miškai, kalnai, miškai. Žvilgsnis aprėpia gal kokius 10 km į priekį. Net vandenynas matosi. Taip mums medituojant aukštai praskrenda taoistas, mosuodamas savo ilgomis rankovėmis, ant Tigro kalno apačioje kvatodama prašuoliuoja pusnuogė šamanė. „Visa kaip viena šeima. Išlenda mažas gyvūnėlis su elnio ragais, akmuo pradeda verkti... Visai kaip namie...".

Atvykau į Osaką, vieną didžiausių Japonijos miestų. Piligrimystė nuvedė į Bukukoji šventyklą pas garsųjį mistinį meistrą Haradą Tangen Rošį. Ši kelionė prasidėjo 1994 m., kai dar būnant „įžanginiu vienuoliu" Varšuvos zen šventykloje pas mane apsilankė gera pažįstama Eglė Mikulionytė, Vilniaus akademinio dramos teatro aktorė. Ji pasiūlė padėti surežisuoti garsaus japonų rašytojo Jashiro monopjesę „Jaja". Tą mes be didelio vargo ir padarėme. 1997 m. buvome pakviesti gastrolių į Japoniją. Man teko zen vienuolio - manekeno vaidmuo. Turėjau dėvėti tikrais japonų vienuolio drabužiais, dovanotais iš Hakukoji šventyklos. Tenai susitikau su tų drabužių savininku, vienuoliu Nishida.




Kinkaku-ji (Auksinė)  šventykla Japonijoje, Kyote

 Vėliau, man jau tapus vienuoliu bei būnant Korėjoje, jis ir pasiūlė aplankyti Haradą Tangen Rošį. Jis yra tos pačios mokymo linijos kaip ir vienuolis Riokanas, garsus poetas, kaligrafas, gyvenęs Niigitos provincijoje, kurį ir pavaizdavau spektaklyje. Tad viskas taip susiklostė, kad negalėjau nenuvažiuoti.

Kaip man paporino jo mokiniai, jaunas Harada mokėsi lakūnų karo akademijoje bei Antrojo pasaulinio karo metais, kaip ir daugelis to meto jaunuolių, nutarė tapti kamikadze. Tai tikrai labai svarbus sprendimas, atsisveikinimas su artimaisiais, draugais, mergina ir pan. Šis pasiryžimas - japoniškas garbės supratimo pavyzdys.

Beliko tik paskutinis skrydis. Sėkmingas skrydis, kad jo lėktuvas numuštų priešininką ir kartu susprogtų ore. Prieš šį veiksmą atliekamas ritualas, apsivalymas. Tad Roši jau pasiruošęs, sėda į lėktuvą, lėktuvas pakyla ir jis pradeda savo paskutinį skrydį.

Tačiau netikėtai ausinėse pasigirsta griežta komanda nutraukti skrydį ir grįžti žemėn. Sutrikęs pasuka vairą atgal ir nusileidęs sužino, kad karas nutraukiamas, pasirašytas kapituliacijos aktas. Kaip pradėti naują gyvenimą, jei buvai pasiruošęs mirti?

Nutarė tapti zen vienuoliu. Japonijoje tuščiai nesišvaistoma žodžiais. Po ilgos praktikos jis tapo didžiu meistru ir gal prieš kokius dvidešimt metų Bukokoji šventykla buvo viena griežčiausių Japonijoje. Nors visos šventyklos šioje šalyje yra nešildomos, žiemą kibire vanduo sušąla, Harados studentai privalėjo medituoti keturiolika valandų per dieną, nepalikdami savo vietos. Po savimi jie turėjo indus, į kuriuos atlikdavo mažus gamtos reikalus, nes dideliems nebūdavo poreikio. Tam užtekdavo ryto ar vakaro, nes maistas būdavo labai ribotas.

Tad aš su tokiomis žiniomis bei „širdies palengvėjimu" iš Osakos naujutėlaičiu ekspreso traukiniu atskriejau į Kiotą ir iš ten iki pat Obamos miestelio, kur yra ši šventykla. Tai seni, iš pirmo žvilgsnio kiek apleisti maldos namai. Juose kiekvieno mėnesio pirmomis dienomis vyksta intensyvios meditacijos sesijos. Į akis krinta daugybė užsieniečių, atvykusių čia pasitobulinti. Daug ir vietos vienuolių. Meditacijos prasideda ketvirtą valandą ir su pertraukomis tęsiasi iki devintos valandos vakaro. Atrodo, nieko ypatingo. Lyg ir viskas žinoma, bet interviu su pačiu Harada Tangen Rosi man paliko neišdildomą įspūdį.

Riedu automobiliu į vietą, kur niekados nebuvau. Šalis, kurioje esu, visai nepažįstama, nemoku kalbos, neturiu draugų, neturiu ir mobiliojo telefono. Sutemo, žiūriu į žemėlapį ir negaliu susigaudyti, kur esu. Pasiklydau, degalai baigėsi ir kelias tapo duobėtas. Važiuoju ir nežinau, nei kur, nei kas bus toliau. Be to, esu alkanas, norisi gerti. Staiga tolumoje sušmėžuoja namo kontūrai. Priartėjęs arčiau suprantu, kad tai degalinė. Sustoju, išlipu ir prašau pripildyti pilną baką. Ir išgirstu atsakymą kuo švariausia anglų kalba, kad visai nepasiklydau... O šis senas žmogelis su Monos Lizos šypsena lūpose sako, kad atvykau ten, kur ir ketinau.   



Budos skulptūra Kawago (Japonijoje)

Tad toks mano pirmas susitikimas su Roši. Jam jau per aštuoniasdešimt. Tačiau jis skrajoja po šventyklą. Harados energija jaučiama visur... Kaip ir labai griežta tyla. Nebendraudami, nesusirašinėdami keturiasdešimt žmonių diena dienon praleidžia kartu mažoje šventykloje ir kiekvienas jaučiasi lyg būtų tik vienas. Jam netrukdo kiti, kaip ir kitiems netrukdo jis.  

Japonijoje vienuolynuose sėdima veidu į sieną, 50 cm atstumu nuo sienos. Akys visuomet turi būti atmerktos, o jei tik kiek pasiduodama snauduliui, tuoj pat „gauni lazda per nugarą". Taip trys dienos, ketvirta, penkta, šešta ir septinta diena yra specialios pratybos, prasidedančios aštuntą valandą vakaro ir trunkančios 40 min.

Vienas iš zen metodų yra susitapatinti su tuo, kas šiuo metu esi. Tapti vieniu. Kažką daryti reikia nemąstant. Pavyzdžiui, stebint kaip griežia smuikininkas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kartais jis smuikuoja taip atsidėjęs, kad visas tampa muzika. Jo judesiai, užmerktos akys, viskas tampa vienu - muzika. Tad pratybos ir yra tam skirtos, ir mes tai turime pajusti. Aukšto lygio vienuoliai tai gali iš-laikyti visada ir visur kur bebūtų. Per šias specialias pratybas ir man teko pajusti Rošio ranką, kai lazdos smūgių žymės bent kelias dienas matėsi ant mano nugaros. Ir visa tai tik tam, kad manyje sužadintų pirminę būseną prieš mąstymą. Paskutinę dieną reikia atlikti paskutinį pokalbį - testą, kurį išlaikęs esu pakviečiamas dar kartą apsilankyti.

Vėliau keliavau po Kiotą, po šio nuostabaus miesto vienuolynus. Vien ko verta Auksinio paviljono šventykla, aprašyta Mišimos knygoje, kurią praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje jaunas vienuolis supleškino iki pamatų. Ir vien todėl, kad jos architektūrinis tobulumas neleido nė minutei užsimiršti, koks netobulas jis yra. Ši graži istorija baigiasi tuo, kad vienuolis pagaliau nutarė atsikratyti savo dvasinio konkurento, kuris visuomet su pašaipa žvelgė į jo pastangas ir bergždžius bandymus pasiekti tobulumą. Pamokanti istorija.

Japonai labai organizuoti. Tvarka kaip armijoje. Ten nenupėdinsi, kur nori. Viskas vyksta pagal planą. Jie dieną susiskirsto valandomis ir stengiasi punktualiai įvykdyti. Vėluoti ar kaip kitaip nukrypti nuo dienotvarkės beveik neįmanoma.

Japonija, mano supratimu, labiau militaristinė, centralizuota šalis. Jos istorijoje būta labai įdomių laikotarpių: visų užsieniečių išvarymas iš šalies, zen vienuolių ruošimas tapti gerais imperatoriaus kareiviais ir pražygiuoti su muškietomis po vienuolyno teritoriją generolo zen meistro akivaizdoje. Samurajų kultūra buvo tokia stipri, kad dvasinė praktika tiesiog buvo neįmanoma. Tikėjimas Buda buvo pakeičiamas tikėjimu savo darbdaviu, kuriam tarnauji. Vietoj Budos statulos buvo kabinami imperatoriaus portretai.

 Vienuoliai vykdavo į Kiniją ir metų metais mokydavosi pas žymius to meto meistrus, o grįžę visa tai perduodavo savo šalies gyventojams. Taip atsirado vienas didžiausių mokytojų Dogenas, įkūręs soto zen budizmo sekciją, kurioje meditacija bei sėdėjimas tyloje yra pagrindinė praktikos rūšis.

Šioje šalyje nėra labai populiarūs nusilenkimai ir zen meditacija yra pagrindinis užsiėmimas. Korėjoje naudojama Kido praktika, kur net septynias dienas be pertraukos yra giedamos mantros ir daromi nusilenkimai. Tai tikras savęs išbandymas... Tačiau Japonijoje kalnuose žmonės labai stipriai medituoja ir tos sunkios sąlygos (nešildomos patalpos, jokios pagalbos iš aplinkinių, mažas ir ne itin kokybiškas maisto davinys) suteikia praktikuojančiam didžiulių galimybių tobulėti. Korėjoje žmonės, ypač krikščionys, atrodo labai religingi. Japonai labiau užsidarę. Japonijoje, skirtingai nuo Korėjos, vienuoliai nėra labai gerbiami gatvėje. Neretai pietaujant Gaiviojo rytmečio šalyje, t. y. Korėjoje, priėjus prie administracinio staliuko užsimokėti, sužinai, kad tai jau už tave kažkas atliko ir tik belieka akimis ieškoti to geradario ir, neradus atsako, nusilenkti visiems sėdintiems salėje.

Japonijoje mane, apsirengusį korėjietiškais vienuolio drabužiais (ilga sutana, chalatu - paltu, vadinamu durmagi) dauguma palaikė gastroliuojančiu roko muzikantu, kuriam tetrūko tik auskaro kurioje nors kūno dalyje, ar šamanistu - taosistu iš Padebesių šalies.

 Japonų vienuoliai gali turėti žmoną, vaikų ir dar kokį versliuką sukti. Populiari sena budistinė praktika — gan simboliškai prašoma išmaldos, nors maisto vienuolynuose ir taip pakanka. Korėjos, mano ordino vienuoliai, negali turėti šeimos, privalo labai griežtai laikytis įžadų ir jokiu būdu negali elgetauti.

 Devintas laiškas

Zenas sako, jog bet kuri religija yra lyg pirštas, rodantis į mėnulį. Prisirišęs prie piršto, nepamatysi mėnulio. Amerikoje vyksta krikščioniški-budistiniai atsiskyrimai, vedami katalikų kunigo ar protestantų pastoriaus ir budistų vienuolio. Krikščionys ir budistai drauge atlieka zeno meditaciją. Mano draugas, katalikų kunigas tėvas Hantas (Hunt) sako: „Koks būna skausmas, kai medituoji sėdėdamas ir tau skauda kojas: krikščioniškas ar budistiškas?" Čia labai svarbus dalykas.

Vienuolyno dharma salė

Zeno meistras Seung Sahnas sakydavo: "Jei būdamas krikščionis praktikuoji zeną, gali būti 100% tikras krikščionis. Jei musulmonas — 100% tikras musulmonas. Jei budistas - 100% tikras budistas".

Zeno esmė: kai ką nors darai, tik daryk. Kai medituoji sėdėdamas, tik sėdėk. Kai giedi - tik giedok. Kai lenkiesi - tik nusilenk. Kai vairuoji - tik vairuok. Kai plauni indus - tik plauk indus. Kai esi su šeima, 100% būk su šeima. Kai ką nors darai - tik daryk. Tuo metu nėra „aš, mano, man". Kur tada pasideda „aš, mano, man"?

Atrodo, kas čia sunkaus? Ir taip, ir ne. Jei vis bandai, bandai, bandai pamažu tavo kūnas, protas ir aplinkybės tai vieną tai kitą akimirką tampa viena. Sudėtingas protas supaprastėja. O paprastas protas gali tapti tuščias ir aiškus. Vieną dieną suprasi, jog tikroji prigimtis, esmė, yra tuščia, tyra, aiški ir puikiai veikianti. Suprasi, ką Šeštasis Patriarchas vadino „proto esme".

Jei teisingai to sieksi, protas taps aiškus kaip erdvė, kaip veidrodis. Prote viskas atsispindės. Atsiranda raudona bus raudona. Balta - bus balta. Matai aiškiai, girdi aiškiai, užuodi, jauti skonį, lyti ir mąstai aiškiai. Dangus mėlynuoja. Medis žaliuoja. Šuo loja, au au. Cukrus saldus. Viskas kaip yra, yra tiesa. Tu atskleidi tiesą. 

Tada reikia dar vieno žingsnio. Kaip tiesa, teisingai veikdama, padarys žmogaus gyvenimą teisingą? Akimirka po akimirkos turi matyti teisingas aplinkybes, teisingai skiriamus veiksmus ir teisingą santykį su tomis aplinkybėmis. Kai esi alkanas - valgyk. Kai esi pavargęs - miegok. Kai kažkas alkanas - duok jam pavalgyti. Kai kažkas ištroškęs - duok jam gerti. Kai kas nors kenčia - padėk jam. Visa tai vadinasi Didžiąja Meile, Didžiąją Atjauta ir Didžiuoju Bodisatvos Keliu. Bet čia nėra nieko ypatinga. Tik teisingas žmogaus gyvenimas. Zenas.

Zeno lavinimasis reiškia, jog esmė, tiesa apie ją ir jos funkcija kiekvieną akimirką yra aiški. Mokyti zeno tai susitapatinti su mokinio protu ir suteikti jam kryptį. Suprasti mokiniui iškilusią kliūtį ir parodyti jam teisingą kryptį.



Budos skulptūra pasienyje su Šiaurės Korėja
Sodelyje - aukurai taikos ritualams

Užsiėmimas zenu ir zeno mokymas nėra skirtingi dalykai. Jei tavo lavinimasis yra aiškus, tai ir mokymas bus aiškus. Jei tavo saviugda neaiški, ir mokymas nebus aiškus. Man mokymas tai mirksnis po mirksnio besitęsiančios studijos, kas esi tu, aš, pasaulis. Visada jaučiau, jog zeno meistras Seung Sahnas buvo geras mokytojas, nes jis vadovavosi didžiu įžadu ir nepaliaudamas mokėsi. Jis žinojo, kaip pasimokyti iš kiekvienos akimirkos.    Kiekviena   akimirka   buvo   vis   nauja.

Kartą zeno meistras Seung Sahnas man pasakė: „Anksčiau mokiniai mokėsi iš mokytojų. Dabar mokytojai mokosi iš mokinių." Tai man labai padėjo. Niekada nesijaučiau, jog galiu ko nors išmokyti. Dabar supratau, jog mokymas nėra mokymas. Tai mokymas: kas yra priešais mane? Kur mes suklupome?  Kaip aš galiu padėti?

Prieš keletą metų Seulo metro prie manęs priėjo korėjietė moteris. Ji timptelėjo mano rūbą ir pasakė: „Nekenčiu šitų drabužių." Aš atsakiau: „Čia korėjietiški drabužiai. Kodėl nemėgsti korėjietiškų dalykų?" Dar kartą timptelėdama ji pakartojo: „Nekenčiu šitų drabužių." Aš atsakiau: „Gerai. Mudu esam panašaus ūgio. Gal tuomet tu duok man savo drabužius, o aš tau duosiu savuosius. Ji pažiūrėjo į mane, šyptelėjo ir pasakė: „Tu keistas žmogus. Kuo tu vardu?" Atsakiau: „Dė Bongas (Dae Bong)". „Ne. Pasakyk savo tikrąjį vardą." „Mano vardas Dė Bongas." „Ne. Noriu žinoti tikrąjį tavo vardą." „Pamiršau. Geriau paklausk mano motinos." „Ne. Noriu sužinoti tikrąjį tavo vardą." „Kam tau mano vardas?" „Noriu už tave pasimelsti". „Gerai. Gali už mane melstis be vardo. Dievas žino, kas esu." „Ne. Noriu žinoti tavo vardą." „Gerai. Paimk popieriaus ir pieštuką ir aš pasakysiu savo vardą." Ji pasiėmė popieriaus ir pieštuką. Aš iš lėto pasakiau: „Mano vardas „Aš...tave...myliu". Ji nusijuokė, pliaukštelėjo man per ranką ir pasakiusi: „Tu juokingas žmogus" nuėjo. 

Korėjiečiai valgo su lazdelėmis ir šaukštu. Japonai valgo su lazdelėmis. Vakariečiai valgo su peiliu ir šakute. Indai valgo rankomis. Valgymo būdai skiriasi, bet kryptis lieka ta pati: maistas į skrandį. Kryptis svarbesnė nei būdas.

 Bronzinė Budos skulptūra Sinheungsa, Pietų Korėjoje

Svarbiausias dalykas zeno mokyme - padėti mokiniui rasti teisingą lavinimosi ir gyvenimo kryptį. Eik tik tiesiai - „nežinau". Kodėl? Kad padėtum visoms gyvoms būtybėms. Kai žmogus randa teisingą kryptį, viskas mirksnis po mirksnio tampa naudingomis priemonėmis. Gali pasinaudoti kiekviena aplinkybe, kad pamokytum žmogų. Gali parodyti žmogui kaip pasinaudoti kiekviena aplinkybe, kad jis judėtų pirmyn, padėtų sau ir kitiems.    

Kai prieš 10 metų jaunų korėjiečių paklausiau, ką jie mano apie budizmą, šie atsakė, jog budizmas yra močiučių religija. Mano sutikti jauni korėjiečiai nemanė, kad budizmas susijęs su jų gyvenimu. Panašiai XVI - XVII a. zenas nyko Kinijoje, nes tapo intelektualaus elito praktika. Zenas nebebuvo susijęs su kasdieniu žmonių gyvenimu.

Bet visuomenė keičiasi, ir manau, kad vis daugiau žmonių susidomi budizmu, ypač zenu. Dabar budistinio lavinimosi kryptys labai plinta vakaruose. Turbūt todėl, kad teisingas budizmas remiasi ne tikėjimu, o lavinimusi. Tai lavinimasis, kaip tapti aiškiu, mokymasis įžvelgti tikrąją žmogaus prigimtį, jos tapatumą su visata, suprasti save, kaip kentėjimo priežastį ir surasti kančios nutraukimo būdą. Mahajanos budizmo idealas padėti visoms gyvoms būtybėms, ne tik sau, ne tik žmonėms, ne vėliau, o dabar — šią akimirką. Jis giliai atliepia daugelio šiuolaikinių žmonių interesus.



Mokinių priėmimas į Zen mokyklą

Mūsų laikais visos visuomenės yra praradusios kryptį. Žmonės nori tik pinigų ir patogumų šiame, kituose gyvenimuose. Žmonės žudosi ir žudo kitus, kad įgyvendintų savo svajonę. Kiekvienas laikosi savo nuomonės, o jos skiriasi, taigi - neišvengiamos grumtynės. Tas pats vyksta ir tarp religijų, ir tarp valstybių, politinių partijų, vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų. Netgi mūsų pačių burna kovoja su skrandžiu. Mano burna sako: noriu dar valgyti ir gerti. Bet skrandį prieštarauja: ne, ne! Taigi, net savyje negalime sukurti harmonijos, negalime jos sukurti vieni su kitais, su gyvūnais, su oru, vandeniu ir žeme. Jei taip tęsime ir toliau, greit atsiras daug kančių, daugybė žmonių mirs nuo karų, ligų, bado, vandens trūkumo, užteršto oro ir gamtos kataklizmų. Žmonės patys kuria tokį pasaulį. Tai neateina iš šalies. Priežastis ir pasekmė yra aiškios.  

Jei norime visa tai pakeisti, privalome atbusti! Privalome atrasti savo tikrąją prigimtį, susigrąžinti tikrąjį žmogaus protą, padėti vieni kitiems, gamtai, visoms gyvoms būtybėms. Tokia yra tikroji žmonių užduotis.

Jei nori ją vykdyti, klausiu tavęs: kas esi? Jei atsakymas aiškus, vadinasi, gyvenimas aiškus. Jei nežinai, tikiuosi, eini tik tiesiai - nežinau, kuris aiškus lyg erdvė, bandai, bandai, bandai be perstojo dešimt tūkstančių metų, kol atskleisi tikrąją savastį, tiesą, teisingą paskirtį ir išgelbėsi visas gyvas būtybes iš kančių.

Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat: