Eglė Šimkevičiūtė - Kulvelis. Tigras - tai ne katinas

  Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis - renginių režisierė ir dramos mokytoja, staiga išsigandusi, kaip pati sako interviu 15 min portalui   gyvenimo rutinos, žinojimo kaip bus. Tad nusprendusi, teisingiau pasidavusi vyro sprendimui išbandyti save kitaip, kitur nuklysta kartu į Pietryčių Aziją, tiek geografiškai, tiek kultūriškai visiškai tolimą šalį Lietuvai. Vienaip šalis pajuntama, kai vaikštoma turistiniais maršrutais, kitaip  - kai rengiesi ten gyventi. Realiai! Ilgą laiką! 
Kai kuriuos pasakojimus skaičiau kaip talentingą romaną. 
Išbandykite tekstą ir jūs 

Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis. Tigras tai ne katinas : ir kiti taiklūs pastebėjimai iš gyvenimo Azijoje. - Vilnius : BALTO leidybos namai, 2019. - 351, [1] p

Gyvenimą pakeitęs pokalbis skaipu 

Sunkiausia išvažiuojantiems gyventi į Aziją yra apsispręsti išvažiuoti.

Aš ir mano vyras Aurimas apsisprendėme 2010 metų pabaigoje. Tai buvo mūsų pereinamieji metai: perėjimo iš studentiško gyvenimo į realybę... Susidūrimas su realybe mane išgąsdino. Aurimas pasipiršo, žvalgėsi buto, abu dirbome rimtus darbus ir galėjome lengvai nuspėti, kaip toliau klostysis mūsų gyvenimas... 

Jei pamatysite du žmones, besifotografuojančius tokioje pozoje
- atpažinkite - tai šios knygos autorė Eglė Šimkevičiūtė - Kulvelis

Tik dabar suvokiu, kad tokio gyvenimo vizija tada mane pradu žmones, dėjo paniškai gąsdinti. Tuoktis? Nes liaudies išmintis byloja, kad neverta blaškytis? Ne, nenorėjau. Susilaukti vaikų, nes ta pati išmintis viską rikiuoja pagal eiliškumą: mokslas, vedybos, šeimos pagausėjimas? Ačiū, ne. Pamenu save galvojančią: visada bus taip, kaip yra dabar. O kaip tuo metu buvo, man nepatiko. Nepatiko mūsų namai, nepatiko darbas, nepatiko Aurimas ir jo iš prigimties nemaištingas charakteris... Užtruko, kol suvokiau, kad viskas man nepatiko dėl to, kad pati sau nepatikau.

Nepatiko, kad nekalbu trimis užsienio kalbomis, neturiu draugų iš viso pasaulio, neišgyvenau neįtikėtinų istorijų ir mano kelionių geografija apsiriboja tik Europa. Nepatiko, kad nerašau įdomiomis temomis (tuo metu rašiau renginių scenarijus), neišeinu iš savo komforto zonos ir nedarau odą šiurpti verčiančių dalykų.

Tas nepatikimas pasireikšdavo konfliktais su Aurimu, o kai būdavau geros nuotaikos, garsiai pasvajodavau, kad reikia viską mesti ir važiuoti kur nors toli toli. „Gal į kokią Aziją“, - vis dažniau pasakydavau. Kažin kodėl įsivaizdavau, kad Aurimas ten, kažkur Azijoje, turėtų lengvai susirasti darbą pagal specialybę (jis - statybos inžinierius), o aš galėčiau mokyti dramos (esu baigusi teatro režisūrą).

Bet Aurimas, pasirodo, nebuvo tokio nemaištingo charakterio, kaip maniau, ir slapta nuo manęs išsiuntė kelis gyvenimo aprašymus į Pietryčių Aziją. Tą dieną grįžau iš darbo vėl pikta kaip širšė, o Aurimas mane pasitiko su marškiniais, kaklaraiščiu, trumpikėmis vietoje kelnių ir... plačia šypsena. „Tik ką skaipu kalbėjau dėl darbo Vietname. Manau, kad pasirašysiu sutartį“, - pranešė gyvenimą keičiantį faktą.

Apsispręsti išvažiuoti buvo nelengva: reikėjo ryžto, kad imtume kontroliuoti susiklosčiusias aplinkybes, o ne pasyviai laukti, kol nežinia kas nuspręs mūsų lemtį. Reikėjo drąsos atsisakyti garantijų, saugumo, užtikrintumo ir pagaliau nebenukelti gyvenimo nuotykio palankesniam laikui. Mūsų nuotykis prasidėjo tą sekundę, kai nustojome ieškoti pasiteisinimų, pradėjome taupyti pinigus ir žiūrėti į žemėlapį kaip į būsimą galimybę, o ne neįgyvendinamą svajonę.

„Už metų tikrai grįšime“, - atsisveikindami sakėme draugams ir tvirtai tuo tikėjome.

Kai pirmą kartą atskridome į Vietnamą ir pamatėme statybas, kur pastolius atstojo mediniai pagaliai, mano vyro Aurimo, būsimo projektų vadovo vienoje Vietnamo statybos įmonių, vos neištiko širdies smūgis. „Nejaugi tokiomis sąlygomis čia reikės dirbti?" - žvilgsniais klausėme vienas kito... Dabar juokiamės šią situaciją prisiminę, nes tai buvo mūsų pirmos akistatos su Azija ir savo pačių baimėmis. Tai buvo mūsų įpročių adaptacijos ir naujo požiūrio brandinimo pradžia. Šis požiūris - ne tai, ką įmanoma perskaityti „Lonely Planet“ gide; tai procesas, prasidedantis dar namie ir tobulinamas visą gyvenimą.

Savo noru įmetėme save į šalį, apie kurią nieko nežinojome. Smalsumas buvo geriausia mūsų motyvacija: Aurimas jau pirmą dieną sėdo ant motorolerio ir po darbo su kolegomis važiavo dainuoti karaokės. Aš, laikydamasi xe om, arba motorolerio taksi vairuotojui, už pečių, važiavau į vietinį turgų ir prekeivė tą pačią dieną mane išmokė vietnamietiškų daržovių pavadinimų ir ananaso pjaustymo gudrybių. Aurimas pietums užsisakė sup ran, arba gyvatės sriubos, o aš įsiprašiau į viešbučio restorano virtuvę išmokti daryti cuon xuan, arba pavasarinių suktinukų. Aurimas grįžo po darbo su geriausių masažo salonų adresais, o aš jau buvau pasidariusi pirmąją vietnamietišką grožio procedūrą - išsitrinkusi plaukus vietiniame grožio salone.

Mes stengėmės nuoširdžiai domėtis žmonėmis, kultūra, vietomis ir nebijojome paneigti savo pačių nuomonės. Stengėmės naudotis galimybe  pamatyti pasaulį vietinių akimis ir būti aktyvūs: inicijuoti įvykius, o ne tikėtis, kad kas nors įdomaus ims ir nutiks. Supratome, kad vietos ir žmonės atsiskleidžia tiek, kiek leidi jiems atsiskleisti.

Užtruko, kol pradėjome ne vertinti teigiamus ir neigiamus dalykus, o juos suprasti.

Beveik dvejus metus gyvenome Saigone, lygiai dvejus - Bankoke. Per tą laiką Aurimas ne vieną kartą darbe „prarado veidą“: pradėjo šaukti arba neišlaviravo tarp hierarchijos taisyklių; kitus kartus pats išprovokavo azijiečius „prarasti veidą“: pašokti nuo kėdės, trenkti durimis, išeiti iš darbo; išmoko duoti kyšius (įprasta praktika Azijoje, kur pakišos yra atskira eilute įtrauktos į biudžetą) ir kelis kartus darbuotojams mokėjo atlyginimą iš savo kišenės.

Aš per tą laiką keletą kartų apsiverkiau: vieną sykį banke, kur trečią kartą trūko kažkokių dokumentų, apie kuriuos prieš tai nebuvau informuota; kitą - parduotuvėje, į kurią buvau ketvirtą kartą atsiųsta iš kompiuterių salono, į kurį mane siuntė ta pati parduotuvė; dar kitą - mikroautobuse, kuris lėkė 150 kilometrų per valandą greičiu. Visus kartus apsiverkiau viešose vietose. Nusibalinau plaukus, nes mokydamasi tajų kalbos neišmokau gerai perskaityti etikečių. Taip pat prisisiojau į kelnes (kai sakiau hong nam (liet. tualetas), bet manęs niekas nesuprato, nes „a“ tariau nepakankamai aukštai). Susiradau priešų: kai pavogė mano fotoaparatą, namo savininkui teko nupirkti naują, o draugai tailandiečiai mane perspėjo iš karto išsikraustyti iš namo, kuriame įvyko vagystė, nes, pasak jų, tajai yra kerštingi ir gali tą patį vakarą po mano pagalve padėti narkotikų ir iškviesti policiją. Tačiau susiradau ir draugų, net vietinių! Ir niekada neverkiau slapčia į pagalvę. Net tada, kai turėjau savo fotoaparato vagies paso kopiją, o policijoje man aiškino, kad negali niekuo padėti. Juk gyvenimas Pietryčių Azijoje, nepaisant iš kantrybės išvedančių nesusipratimų, hierarchinės kultūros niuansų ir sudėtingų nacionalinio charakterio bruožų, apie kuriuos ir yra ši knyga, buvo nuostabus. Ketverius metus čia jautėmės kaip namuose.

Čia gyvenome ir dirbome, čia įsimylėjome Aziją. Čia nuolat vyko daugybė dalykų, kurie prajuokindavo ir dėl kurių kiekviena diena tapdavo mažu nuotykiu.

Kas lėmė, kad avantiūra, turėjusi užtrukti tik vienus metus, virto mūsų gyvenimo būdu? Kelionės ir gyvenimas Azijoje mums sukėlė priklausomybę, nes keliaudami niekada nerasdavome to, ko važiuodavome į konkrečią vietą. Priežastys, dėl kurių įsimylėdavome tą vietą, būdavo tikrai ne tos, dėl kurių pasirinkdavome ten vykti. Į Hanojų važiavome žiūrėti kolonijinės architektūros, bet buvome užburti miesto ritmo ir kontrastų. Ha Longo įlankoje tikėjomės įspūdingų gamtos vaizdų, bet mus pribloškė plaukiojančių kaimų kasdienybė. Sa Pa manėme pamatysiantys įspūdingas terasas, bet patyrėme tikrą vietinių gyvenimą apsistoję jų namuose. Į Kambodžą važiavome žiūrėti Angkoro šventyklos, bet susipažinome su viena skaudžiausių pasaulio genocido istorijų... Singapūre tikėjomės pamatyti griežtą tvarką, bet radome gyvybe pulsuojančius indų ir arabų rajonus. Mianmare tikėjomės susidurti su didžiuliu skurdu, bet išvydome tiek aukso, kiek gyvenime nebuvome matę.

Pačios gyviausios patirtys mus užklupdavo atsitiktinai ir veikė kaip virusas. Kelionių ir patirčių virusas.

I DALIS: Mano Vietnamas

Vietnamo pradžiamokslis:

Hošiminas - didžiausias Vietnamo miestas, įsikūręs šalies pietinėje dalyje

Geriau žinomas Saigono vardu. Pervadintas Vietnamo komunistų lyderio Ho Ši Mino garbei 1976 metais, kai šiaurinė Vietnamo dalis laimėjo karą prieš pietinę. Čia dvejus metus gyveno du lietuviai - Eglė ir Aurimas.

Xin chao - labas

Šios frazės pakakdavo, kad vietnamiečiai pagirtų mano vietnamiečių kalbos žinias. „You speak Vietnamese very good“ (liet. Tu kalbėti vietnamietiškai labai geras), - sakydavo vietiniai. Aš mainais pagirdavau jų anglų kalbos žinias.

Dongas - Vietnamo piniginis vienetas

Vietname gali pasijusti kaip milijonierius, nes 1 euras čia yra 27 tūkstančiai dongų. Keletas Vietnamo kainų: buteliukas vandens - 10 tūkstančių dongų (36 euro centai), litras pieno - 35 tūkstančiai dongų (l,25 euro), butelis alaus - 30 tūkstančių dongų (l,07 euro), butelis vyno - nuo 250 tūkstančių dongų (9 eurų), litras benzino - 17 tūkstančių dongų (61 euro centas), oficialus minimalus atlyginimas - 3980 tūkstančių dongų (143 eurai).

Tekste nurodytos kainos gali būti pakitusios.

 Xe om - taksi motoroleris (taksistas)

Tai vyrai, užsidirbantys pragyvenimui vežiodami žmones mopedais. Jie visą dieną praleidžia modami praeiviams ir kviesdami vietinius bei turistus važiuoti su jais. Gali būti gan įkyrūs, tad dažnas turistas dėvi marškinėlius su užrašu: „Man nereikia kambario / Man nereikia masažo / Man nereikia mopedo“. Laisvu nuo darbo metu xe om guli įsitaisę ant savo transporto priemonės.

Ao ba ba - pižama

Miegui skirtas dviejų dalių drabužis, dažniausiai dėvimas namuose dieną ar gatvėje vairuojant motorolerį, prekiaujant turguje, dirbant laukuose arba tiesiog visada. Jį vilki tik moterys ir vaikai.

Non la - kūgio formos skrybėlės

Dėvimos laukuose ūkininkų, mieste gatvės prekeivių ir turistų. Puiki dekoracija namuose ant sienų.

Kultūrinis šokas - būsena pirmą kartą atvykus į naują šalį ar regioną, šiuo atveju Aziją

Tai nerimo, nuostabos, atstūmimo, bejėgiškumo jausmas, kylantis susidūrus su visiškai skirtinga kultūrine ar socialine aplinka arba gyvenimo būdu. „Šoko“ terminas yra gana klaidinantis, nes kalbama toli gražu ne apie trumpalaikį poveikį. Man jis tęsėsi apie keturis mėnesius.

Ca phe sua da - kava su saldžiu sutirštintu pienu ir ledukais

Gaminama visur ir visada Moters Su Pižama. Kavos ingredientai - kavos tirpalas, sutirštintas pienas ir ledukai - gali būti nešami ant pečių, vežami ant dviračio arba plukdomi valtyje. Pamojus, Moteris Su Pižama sustos, išsipakuos dėžę su ingredientais ir per keletą sekundžių supilstys geriamą delikatesą į plastikines stiklines su šiaudeliais.

Mot hai ba yo - vienas, du, trys, eina!

Šūksnis susidaužiant bokalais, derinamas su paskatinimu išgerti „šimtą procentų“, t. y. iki dugno. Sėdint prie stalo kartu su vietiniais sunkiai sekasi persimesti keliais žodžiais, nes tokie šūksniai aidi vienas po kito. Gal dėl to vakarėliai Vietname trunka tik porą valandų ir jų pabaigoje visi būna, švelniai tariant, įkaušę.

„Išlaikytas veidas“ - vieta visuomenėje arba pagarba, gaunama iš kitų žmonių

Vienoje iš Azijos autorių trumpų apsakymų knygų buvo pasakojama apie mokinį, kuris tingėjo mokytis, ir mokytojas jį pričiupo tinginiaujant. „Aš pažadu daugiau niekada jums nemeluoti“, - pro durų plyšį sušnibždėjo mokinys, bet neatrakino kambario durų. „Baik verkšlenti pelės ašaromis. Lik tame kambaryje, kad tau nereikėtų pažvelgti į mane ir prarasti savo veido“, - pasakė mokytojas.

 1. Pradžia: 8482 kilometrai į rytus, arba Ką mes padarėme?

Trys skrydžiai, du peržiūrėti filmai, pusė perskaitytos knygos, vienas pamestas lagaminas, truputis jaudulio, daug entuziazmo. Tiek reikėjo, kad iš Lietuvos atsidurtume už 8482 kilometrų nuo namų - Hošimine, didžiausiame Vietnamo mieste.

Vietnamas buvo mūsų pirmoji pažintis su Azija. Čia iš pradžių pajutome euforiją, vėliau išgyvenome vidinę sumaištį, tada adaptavomės ir priėmėme naują kultūrą. Kitaip sakant, išgyvenome visus keturis kultūrinio šoko etapus, kuriuos patiria retas keliautojas, bet dažnas šio regiono naujakurys.

Išgąsdino viskas: karštis, drėgmė, užterštumas, motorolerių kiekis ir eismo taisyklių nepaisymas, elektros laidų voratinkliai, žmonių gausa, maistas gatvėje, įkyrūs prekiautojai, miesto dydis ir triukšmas.

Labiausiai gąsdino ateitis. „Ką mes padarėme? Kur patekome? Negi taip dabar reikės gyventi? Mama gerai sakė: užteks pakeliauti ir tada geriau grįžti...“ - galvojau pirmą naktį viešbutyje, akimis sekdama lubomis ropinėjantį driežą.

Vos atvažiavę Hošimino gatvėse matėme daug sutrikusių turistų. Ir jie, ir mes jau buvome įsukti į Azijos srautą: rankose laikėme kukurūzų burbuolę arba cukranendrių sultis išsinešti, patiektas plastikiniuose maišeliuose su plastikinėmis rankenėlėmis; buvome nusifotografavę su tempiamais ant pečių krepšiais ir šalies vizitine kortele nori la - kūgio formos skrybėle; vis dar bailiai vaikščiojome gatvėmis, stebėdamiesi, kad netelpa me ant šaligatvių.

Pėstieji, t. y. mes, turėjome dalytis gatve su motoroleriais, dviračiais, tuktukais ir prekiautojų kioskeliais ant ratų. Eismas vyko nesilaikant jokių kelių eismo taisyklių. Jo Didenybė Motoroleris, vežantis vaisius, šepečius, dėžes, spintą, lovą ar daugiavaikę šeimą, galėdavo išnirti iš bet kurios gatvės pusės, visur ir visada signalizuodavo ir perspėdavo apie savo atvažiavimą.

Teko pamėgdžioti vietinius: per judrią gatvę eiti lėtai ir vienodu greičiu, jokiu būdu nestoviniuojant ir nesiblaškant. Atvažiuojantys vairuotojai mato „kliūtį“, įvertina jos judėjimo greitį, pagreitį ir gabaritus, o tada nė kiek nemažindami greičio, signalizuodami kitiems vairuotojams ir nerodydami jokio posūkio signalo pėsčiuosius grakščiai aplenkia. Kartais prašvilpia tik poros centimetrų atstumu, bet neužkliudo. „Kaip upės vanduo veržiasi per akmenis“, - juokėsi iš mūsų kavą pardavinėjanti senolė be dantų.

Čia pakliuvome į tokias turistines situacijas, kokių pasitaiko tik pirmą kartą Azijoje atsidūrusiems keliautojams.

Jau pirmą dieną vietinis vaikinas su cigarete dantyse pribėgo prie Aurimo, krito ant kelių, griebė už jo sportbačio, viena ranka laikė jį prispaudęs prie žemės, kita atsidarė krepšelį, išsitraukė klijų ir ėmė klijuoti atvipusį (dėl to dar galima pasiginčyti) kampuką. O kad triūsas atrodytų įtikinamesnis, vaikinukas dar užsispaudė klijų ant pirštų. Tada sekė iš paskos, rodydamas sulipusius pirštus, ir šaukė: „Look, look. Money, money!“ (liet. „Žiūrėk, žiūrėk. Pinigai, pinigai!“) Net cigaretė iškrito iš dantų.

Dienos pabaigoje jau galėjome padaryti tris išvadas: vietnamiečiai daug rūko, yra puikūs verslininkai, arba... jei atvažiavai į Vietnamą netvarkingais batais - turėsi susimokėti.

Susidarėme įspūdį, kad vietnamiečiai viską daro kartu: dirba ten, kur miega; miega ten, kur valgo; valgo ten, kur dirba. Ryte pakelia žaliuzes, išsineša visus turtus į gatvę, dieną čia pat prekiauja ir gyvena: valgo, plauna indus ar drabužius, miega ir žiūri televizorių. Dar nusysina ant gatvės vaikus net nenumaudami kelnių - jose jau yra skylė tam reikalui. Vakare visus rakandus, maistą ir vaikus susipakuoja, nuleidžia metalines žaliuzes ir eina miegoti - čia pat, prekyvietėje, arba viršutiniuose aukštuose, kur yra dar keli kambariai.

Dar didesnis kultūrinis šokas būtų ištikęs, jeigu būtume žinoję, kad greitai gyvensime bute virš tokios parduotuvės.

Pirmomis dienomis vos pavykdavo pavakarieniauti, nes dėl egzotikos ir taupymo lankydavomės vietos restoranuose, kurie neturėjo valgiaraščio anglų kalba. Tada eidavau tarp staliukų kartu su padavėju, žiūrėdavau, ką valgo vietiniai, rodydavau pirštu ir laukdavau, kol sužinosiu, ką užsisakiau. Dažnai taip ir nepavykdavo išsiaiškinti sudedamųjų patiekalo dalių, o ką jau kalbėti apie receptą.

Ne kartą teko parodyti ir savo dailininkės talentą. Viename restorane atnešė mums gardų troškinį su mėsos gabaliukais, žalumynais, žemės riešutais ir sezamų sėklomis. Mėsą nuo mažučių kauliukų valgėme pasičepsėdami. Pasmeigiau didesnį mėsos gabaliuką, ir mažas stuburiukas pasufleravo, kad tai gali būti ne kieno kito, o varlytės kūnelis. Teko pasiimti popieriaus, pieštuką ir prisiminti, kaip atrodo ta kūdrų žaliūkė. Mano rankos miklumas buvo įvertintas - padavėja net spygtelėjo, kokia buvo laiminga, kad nereikės daugiau klausytis mūsų kvaksėjimo, mūkimo, murkimo ir kvarkimo - mat iš pradžių bandėme savo aktorinius gebėjimus.

Išvada: skirtingose pasaulio šalyse gyvūnai kalba skirtinga kalba, bet atrodo vienodai.

Užsieniečiai vietiniams yra be galo įdomūs, tad pastarieji domisi jais nesidrovėdami. Vietnamiečiams būdavo visiškai natūralu prieiti prie mano pirkinių krepšio ir patikrinti, kokias prekes įsidėjau. Arba skaityti mano knygą, arba žiūrėti į mano telefono ekraną stovint man už nugaros. Arba fotografuoti mane neatsiklausus. Arba atsisukti autobuse ir tiesti savo vaiką, kad jį palaikyčiau. Arba paglostyti mano ranką. Arba parodyti į mane pirštu. Arba dėti ant manęs savo parduodamus marškinėlius, karolius, akinius. Arba užmegzti pokalbį turint kelių angliškų žodžių bagažą.

Vietnamietiškai galiu pasakyti vos keletą žodžių, bet pasitelkdama ženklų kalbą esu „praplepėjusi“ su vietiniais ištisas valandas. Svarbių temų neliesdavome, užtat vietnamiečiams visada įdomu sužinoti apie mano šeimą (kiek turiu brolių, ar turiu vyrą, ar turiu vaikų...) bei apie tą tolimą šalį Litva (liet. Lietuva). Mūsų šalies vardą gal kažkur kažkas ir buvo girdėjęs: dažniausiai krepšinį mėgstantis jaunimas arba su Sovietų Sąjunga reikalų turėję vyresnio amžiaus vyrai. Labiausiai mano pašnekovus domindavo Lietuvos klimatas, populiacija, paplitę gyvūnai, ar į darbą šliuožiame slidėmis. Kitas dalykas, kurio jie visai nesibodėdavo paklausti, - mano atlyginimas, nuomos ar motorolerio kaina.

Matėte filmą „Jis sako „Taip!“, kur Jimo Carrey personažas į kiekvieną klausimą ar pasiūlymą atsako teigiamai? Vietname jautiesi lyg tame filme. Čia girdi teigiamą atsakymą, nors vietiniai tikrai turi omeny ką kita. Ir ne dėl to, kad „ne“ reiškia „taip“, bet dėl to, kad vietnamiečiai dažniausiai sutinka su pašnekovo klausimu, prašymu, siūlymu, nors iš tikrųjų nežada nei atsakyti, nei padaryti, nei priimti siūlymo, o galbūt net nesupranta klausimo. Juk į klausimą „Ar tu supranti?“ išgirsti atsakymą „taip“. Pasak vietnamiečių, šitaip lengviau neįsivelti į nereikalingas diskusijas.

Jei atsakymas khong (liet. ne) yra neišvengiamas, tai pateksite į vietnamiečių bendravimo subtilybių pinkles. Jei parduotuvėje reikia mažesnio dydžio batų, o jų nėra, pardavėja neduos tiesaus atsakymo. Tikėtina, kad tokiu atveju ji iškels plaštakas ir sukinės jas į šonus. Tarsi rodytų „saulė virė“ iš dainelės „Du gaideliai“. Šis gestas reikš, kad norimo dydžio nėra. Aišku, jis gali turėti daugiau reikšmių: pardavėja nežino, niekas nežino, batai yra, bet ji nežino kur, ji jų neėmė arba nesupranta klausimo. Daugybė atsakymo variantų ir iš jų būtų gerai suprasti, kad tinkamo dydžio batų nereikia tikėtis.

Kartais pardavėja atnešdavo reikiamo dydžio, bet kitokių batų porą. Tada klausdavau savęs, ar vietiniams šitoks pasiūlymas tiktų, ar tik aš per daug išranki ir noriu juodų klasikinių basučių vietoje man siūlomų šlepečių per pirštą su pakulne ir blizgančiais akmenukais?

Jeigu neigimo gestą rodydavo vyras, mano dėmesį patraukdavo jo rankų nagai. Visų pirštų ar bent jau mažylio jie būdavo gerokai ilgesni už jaunos panelės nagus. Pasirodo, tokia mada. Na ir kas, kad gana dažnai buvo galima išvysti, kaip ilgi nagai naudojami ne tokiems madingiems reikalams atlikti, pavyzdžiui, nosiai ar ausiai krapštyti. Ilgi nagai buvo madingi 10-ajame dešimtmetyje tarp bohemos atstovų, o dar senesniais laikais tai buvo statuso ženklas, rodantis, kad jų savininkui nereikia dirbti laukuose. Dabar nagus augina net ir valstiečiai, tad lieka sutikti su nuomone, kad tai... gražu.

Kitas „stilingas“ atributas, nepraslysdavęs man pro akis, - ilgas, kartais sprindžio ilgio, apgamo plaukas ant vietnamiečio rankos, krūtinės, kaklo ar netgi skruosto. Paaiškinimas paprastas: apgamo plaukas neša sėkmę. Vietnamiečiai džiaugiasi ir kitų sėkme, pavyzdžiui, Aurimo. Mane ištiko šokas, kai mano vyras grįžęs iš darbo papasakojo, kad kolega jiems besikalbant palietė ir pasuko tarp pirštų jo apgamo ant rankos plaukus. Niekada nebuvau atkreipusi dėmesio, kad jis tokių turi ir kad tie trys plaukai pakankamai ilgi (kelių milimetrų, ne sprindžio!), kad juos dar galėtų kažkas pasukti. Man netgi pradėjo vaidentis, kad po to vietnamietiško pasukimo tie plaukai pradėjo augti ir Aurimas virsta vietnamiečiu. Tokios mintys apleido greitai, ypač kai nukirpau tuos nelemtus apgamo plaukus. O gal sėkmę?

Sėkmė daugeliui žmonių Vietname yra vienintelė viltis. Turbūt todėl čia tokie populiarūs loterijos bilietai. Juos gatvėje pardavinėja vienakojis varguolis arba šimtametė senutė juodais dantimis (ilgalaikio betelio lapų, turinčių stimuliuojamųjų savybių, kramtymo pasekmė). Visi bando pasivyti greitai augančią ekonomiką, daug dirba, bet kol kas atlyginimai auga lėčiau nei kainos. Jaunas specialistas mieste uždirba vos 200 eurų per mėnesį, o minimalus atlyginimas fabrike nesiekia nė 100.

Vietname visi turi prekybininko gyslelę ir visi visada kuo nors prekiauja ar siūlo paslaugas. Mano jau anksčiau minėti xe om - tai vyrai, sėdintys  ant savo motorolerių ir laukiantys, kol reikės ką nors pavežti. Dar yra vyrų ir moterų, gatvėse stumdančių svarstykles ir siūlančių pasisverti. Pakelėse už dolerį galima nusipirkti šalmų, kurie dažnai atsisega smarkiau pasukus galvą. Prie gatvės išstatyti „degalų punktai“, kur degalai pardavinėjami plastikiniuose kokakolos buteliuose. Moteris Su Pižama ant šaligatvio verda kavą. Vyrukas karpo kokakolos skardines ir iš jų konstruoja mašinėles ir kepures. Maža mergaitė prieina kavinėje ir siūlo nusipirkti servetėlių. Vyresnė mergaitė siūlo turistams atvirukų. Vyrai su kartoninėmis lentomis ant krūtinės demonstruoja visokiausio stiliaus pigius akinius, kainą nuleidžia nuo 20 dolerių iki 2, o pardavę dingsta iš akiračio kuo greičiau, kol pirkėjui dar nepradėjo skaudėti galvos nuo nekokybiško stiklo ant nosies...

O kur dar bene populiariausias vietnamietiškas „vaizdas atviruke“ - vaisių ir daržovių krepšiais apkrauti dviračiai, kuriuos stumia moteris su kūgio formos skrybėle. Susistabdai ją ir čia pat vietoje pasisveri puskilogramį mangų, ananasų, drakono vaisių, arba kertuočių, mangostaninių garcinijų, durijų ar ličių. Viskas susimaišę su gatvėje verdamo maisto garais, deginamų šiukšlių dūmais, eismo sukeltomis dulkėmis.

Vietnamas - viena jauniausių šalių pasaulyje pagal gyventojų amžių. Dirbančių žmonių amžiaus vidurkis čia vos didesnis nei 30 metų. Iš pradžių stebėdavausi, kai oro uostuose, bankuose, kavinėse matydavau „mokyklinio amžiaus“ personalą su uniformomis „ant išaugimo" ir per dideliais, ant kojų tabaluojančiais ilganosiais batais. Žinoma, šie jaunuoliai galėjo būti daugiavaikiai tėvai, o kartais net seneliai, bet kad tuo patikėtum, turi pamatyti jų pasus. Niekaip nesuprasdavau, kur slypi vietnamiečių jaunystės paslaptis?

Taip, aš irgi turėjau romantinį įsivaizdavimą apie Aziją, kaip sveikatos ir sveiko gyvenimo būdo oazę. Bet tai buvo prieš susiduriant su Vietnamo didmiesčio realybe: grįžti namo, ištrauki kojas iš šlapių nuo lietaus arba prakaito batų, išsipūti nosį ir ant servetėlės pamatai visokių nešvarumų, palendi po dušu ir vanduo pasidaro juodas... Nepavadinčiau to sveiku gyvenimo būdu.

Oras čia užterštas. Prisimenu tą jausmą, kai leidžiantis lėktuvui žemės kaip nesimato, taip nesimato... Kai pagaliau lėktuvas paliečia nusileidimo taką, supranti, kad tie debesys, kuriuos matei pro langą, - smogas.

Saulė čia pavojinga net tada, kai debesuota: labiausiai nudegėme apsiniaukusią dieną. Oro tvankumas varginantis: prakaitas kūnu žliaugė dažniau nei dušo vanduo. Sloga, ašarojimas, gerklės peršėjimas čia tokie dažni kaip garso signalai judriame kelyje. Žmonės čia kosėja ir neužsidengia burnos. Arba traukia į save bėgančias nosis ir paskui praryja turinį. Dažnai atkrenkščia burnoje susikaupusias dulkes ir spjauna per dešinį petį. Visi ir visada nešiojasi aromatinius inhaliatorius ir kiša juos sau į nosį. Aš kas du mėnesius sirgdavau laringitu, nes negalėdavau išvengti kaitrios saulės ir šalto kondicionieriaus kontrasto.

Čia teko paneigti daug mitų. Pavyzdžiui, tradicinė vietnamiečių virtuvė apibūdinama kaip sveikiausia pasaulyje. Pritariu! Tačiau būtina pridurti, kad taip paprastai yra geruose ir kokybiškuose restoranuose su užrašu „be MSG“.

MSG - Monosodium glutamate, arba E621, - vienas iš stipriausių skonio stipriklių. Vietname jis pardavinėjamas parduotuvėse kilogramais, kainuoja nedaug, tad naudojamas kiekvienos šeimininkės virtuvėje bei restoranuose ir gali paskaninti net vandenį su viena bulve. Taip ir prisimenu, kaip šeimininkė, iš kurios nuomojomės antrą namo aukštą, paragavusi mano burokėlių sriubos pagal mamos receptą, pasisiūlė „patobulinti“ ją šliūkštelėdama į puodą saują baltų miltelių.

Praėjus pirmam šokui, pradėjome suprasti: gyvenimas Vietname nesveikas, bet skanus.

Skaitykite mūsų bloge taip pat:

Violeta Domkuvienė. Vietnamas, Singapūras, Balio sala: Magiškoji Pietryčių Azija