Kelionė su knyga: Rytas Šalna. Kia ora: Naujoji Zelandija

Knyga apie tolimiausią Lietuvai šalį - Naująją Zelandiją. Kultūriškai irgi itin tolima. Tiesa, klausimas daugialypis: kuriai Naujajai Zelandijai? Maorių? Tada ar jų kultūros kai kurie elementai nepanašūs į ikikrikščioniškos Lietuvos likučius? Anglų? Čia jau artimiau su šiuolaikine mūsų kultūra. Santykis tarp jų - mums praktiškai nepažįstamas - maorių kultūra tapo 'skiriamuoju ženklu" Didžiosios Britanijos Sandraugos šalyse, saugoma ir puoselėjama, nors gyventojų, kuriems maorių kultūra yra prigimtinė - tikrai mažuma... Bet geriau ragaukime tekstą, na ir žinoma kaitykime knygą.

Rytas Šalna. Kia ora, Naujoji Zelandija / [žemėlapius ir kartoschemas parengė Remigijus Sereika]. - Vilnius : Didakta, 2020 (Vilnius). - 319 p.

AUTORIAUS ŽODIS

Autorius - Rytis Šalna

Dažnai apie ką nors išskirtinio sakoma: „Apie tai negalėjau nė pagalvoti!“ Iš tikrųjų man ir pačiam sunku patikėti, kad tolimiausia šalis nuo Lietuvos per daug metų tapo tokia artima. Kažkada buvusi svajonė virto realybe ir štai jau antrą dešimtmetį Naujoji Zelandija yra mano gyvenimo dalis. Nors iki jos skristi reikia pusę paros, pakeisti mažiausiai dešimt laiko juostų, persiorientuoti į Pietų pusrutulį ir kitokią aplinką, man tai jau įprastas dalykas. Manau, taip atsitiko todėl, kad esu geografas ir labai anksti prisiliečiau prie šio neįtikėtinai gražaus krašto. Iš pradžių per atstumą, o vėliau - ir gyvai.
Atrasti Naująją Zelandiją padėjo kelionių organizatoriaus „Grūda“ pasiūlymas - drauge kurti maršrutą ir vadovauti keliautojų grupei po šią šalį. Pirmasis kartas buvo toks stiprus, o alkis atradimams toks didžiulis, kad tai ir nulėmė mano kaip kelionių gido vieną iš tolimesnių profesinių šios srities specializacijų. Po truputį tolimoji šalis persikėlė į darbo sferą, pasąmonę, interesų lauką. Kiekviena kelionė atverdavo naujus geografinius, istorinius ir kultūrinius pažinimo horizontus. Fanatiškai pirkau literatūrą užsienio kalbomis apie Naująją Zelandiją, ėmiau rašyti į žurnalus, laikraščius, internetą. Taip gimė idėja parašyti apie Naująją Zelandiją ir knygą, kurią dabar laikote rankose. Tai tapo didžiuliu priimtu iššūkiu, kuris tęsėsi kelerius metus. Rašydamas knygą kelis kartus lankiausi Naujojoje Zelandijoje: keliavau su reikliais ir smalsiais žmonėmis, taip pat vienas gilinti žinių ir plėsti savo geografinio akiračio kitoje Žemės pusėje bei kaupti medžiagos knygai. O atrasti ir prisiliesti čia tikrai yra prie ko. Iš mokyklos ir studijų laikų turimas žinias apie Pietų pusrutulio geografinius atradimus čia „gyvai“ galima pačiupinėti, o tokios asmenybės kaip Abelis Tasmanas ir Džeimsas Kukas, apie kurias daug kartų užsimenu knygoje, tapo gilesnių tyrinėjimų objektais.

Nuo mano pirmojo apsilankymo gyventojų skaičius Naujojoje Zelandijoje išaugo milijonu, o turistų skaičius - net dviem. Tokie teigiamas reikšmes rodantys skaičiai yra nemažas iššūkis šiai sąlyginai nedidelei valstybei: plotu ji beveik keturis kartus didesnė už Lietuvą, o gyventojų skaičiumi - beveik du. Per šį laiką Naujoji Zelandija patyrė nemažai akivaizdžių permainų, ypač keitėsi infrastruktūros pritaikymas turizmo reikmėms bei tautinė gyventojų sudėtis.

Nepaisant didelio ištęstumo - beveik 1600 km - Naujoji Zelandija yra rojus keliautojams. Pribloškianti gamta - fjordai, kalnai, ugnikalniai, smėlio paplūdimiai ir statūs krantai, ledynai, karštosios versmės, slenkstėtos upės, kriokliai, turkio spalvos ežerai, tankūs paparčių miškai ir geizeriai - viskas pasiekiama lengvai ir greitai. Tūkstančiai kilometrų pėsčiųjų ir dviračių takų atveria galimybes užsikabaroti ar užvažiuoti ten, iš kur atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Knygoje pristatau ne tik gerai žinomas ir gausiai lankomas vietas, bet ir tuos šalies kampelius, kurie nutolę nuo masinio turizmo maršrutų ir geriau pažįstami tik vietiniams.

Nemažai keliautojų Naujojoje Zelandijoje mato daugelį kitų jau aplankytų šalių, tačiau niekada negirdėjau sakant, kad kažkurioje kitoje panašaus dydžio šalyje gamtos įvairovė būtų tokia didžiulė kaip čia. Nors daugelis skaitydami šias eilutes mėginate savo patirtyse ieškoti tokios šalies, patikėkite manimi - kitos tokios mūsų planetoje tiesiog nėra.

Nebūčiau geografas, jeigu nenorėčiau knygoje atkreipti skaitytojų dėmesio į Naujosios Zelandijos augalų ir gyvūnų pasaulį. Dėl geologinių sąlygų Naująją Zelandiją sudarančios Šiaurės ir Pietų salos, tiksliau - jų sausumos pirmtakės, labai seniai atsiskyrė nuo buvusio Gondvanos žemyno ir tai milijonams metų nulėmė savitą augalų ir gyvūnų evoliuciją, kuri tokioje mažoje teritorijoje tarsi sulėtėjo. Europiečių kolonizacija salų augalijai ir gyvūnijai turėjo pragaištingų padarinių, nes miškų kirtimas šiose laukinėse salose laikytas vienu iš svarbesnių žingsnių į civilizaciją. Įvežta daugybė augalų rūšių iš įvairių pasaulio vietų paįvairino kraštovaizdį, nors jis labai skiriasi nuo autentiškojo. Introdukuoti gyvūnai tapo rykšte vietinėms neskraidančių paukščių rūšims. Daugeliui iškilo grėsmė, o nemažai išnyko.

Greta besaikio naudos troškimo iš gamtos visais laikais Naujojoje Zelandijoje buvo žmonių, kurie pasisakė už būtiną jos apsaugą. Šių toli mąstančių žmonių dėka Naujoji Zelandija tapo šalimi, kurioje labai anksti imta kurti saugomas teritorijas ir kurios dabar yra pirmapradės, dinozaurų laikus menančios gamtos lobynai visai žmonijai.

Knygos pavadinimas „Kia ora, Naujoji Zelandija“ yra mano pagarba šalies čiabuviams maoriams. Dabar jie sudaro apie 15 % šalies gyventojų ir tai mažiausiai tris kartus daugiau nei laikais, kai abi salos tapo Didžiosios Britanijos kolonija. Dar ne taip seniai maorių šalyje buvo pastebimai mažiau, visuomenėje jie laikyti antrarūšiais, europiečiai šaipėsi ir niekino jų archajiškas tradicijas. Dabar jau kuris laikas maorių situacija gerokai pasikeitusi. Didėjantis maoriais save laikančių žmonių skaičius atspindi besikeičiantį visuomenės požiūrį į vadinamąjį maorių kultūros atgimimą - Maoritanga. Su valstybės parama steigiami kultūros centrai, bendruomenių namai. Šalies valdžia skatina maorius bendrauti savo senąja protėvių kalba. Kadangi ankstesniais laikais įvairiose šalies vietose šnekėta skirtingais dialektais, sukurta speciali mokomoji ir bendrinė Te Reo kalba, taip pat raštas lotyniškais rašmenimis. Maorių kalba, kaip ir anglų, yra oficiali valstybinė kalba, jos mokosi ne tik maoriai. Nors Te Reo šneka vos keli procentai Naujosios Zelandijos gyventojų, šia kalba transliuojamos radijo stotys, veikia televizijos programa, kuriami specialūs kalbos mokymo centrai vaikams ir suaugusiesiems. Maorių kalba balsinga, daininga, joje daug baisių ir tuo ji kažkiek panaši į lietuvių. Šioje knygoje pateikiu daug maoriškų pavadinimų, sąvokų, reikšmių, net sudariau trumpą žodynėlį, kuris padės geriau suprasti čiabuvių kultūrą.

Egzotiška ir patraukli maorių kultūra yra didžiulis verslas. Milijonai j šalį atvykstančių turistų formuoja milžinišką su jų kultūra susijusių dalykų paklausą. Daugeliui čiabuvių tai svarbus pajamų šaltinis ir galimybė dirbti tai, kas jiems artima: dainuoti, šokti, kurti, meistrauti. Maorių mentalitetas skiriasi nuo vakarietiškojo. Jiems svetimas skubėjimas, įtampa, turtų troškimas, tačiau jie yra puikūs amatininkai, vertina visa tai, kas paprasta ir nuoširdų, mėgstamą darbą dirba nežiūrėdami į laikrodį, atsidavusiai. Pažinčiai su šios šalies istorija, išplečiančia pažinties horizontus iki Polinezijos platybių, savita maorių kultūra, jos praeitimi ir dabartimi knygoje skiriu daug dėmesio.

Naujosios Zelandijos kultūrinis ir gamtinis kraštovaizdis platus, o atstumas tarp praeities ir civilizacijos, miestų kultūros ir laukinės gamtos mažas, todėl tikiu, kad perskaitę šią knygą nesuabejosite, jog tai - gražiausias pasaulio kampelis.

Taigi haere mai - sveiki atvykę!

Rytas Šalna

MAORIŲ KAIMAS IŠ PRAEITIES

Daug keliaujant po Naująją Zelandiją ne kartą liko prisiliesti prie senųjų maorių gyvenviečių, tiksliau to, kas iš jų liko. Mano nuostabai šalyje daug į lietuviškus piliakalnius panašių kalvų. Kai kurios natūralios, bet dalį jų maoriai paaukštino, padidino. Taikiu laikotarpiu bendruomenės gyveno atviruose, neapsaugotuose kaimuose kainga. Didėjant gyventojų tankumui ir stingant dirbamosios žemės prasimaitinti, ėmė daugėti vaidų ir kruvinų susirėmimų. Ši aplinkybė tapo būtinybe strategiškai patogiose vietose kurti įtvirtinimus, vadinamuosius pa.

Buvusį kaimą arba kuriamą naują gyvenvietę juosdavo grioviai, pylimai, būdavo įrengiami vartai, apžvalgos bokšteliai, didesni atsargų sandėliai ilgesniems antpuoliams ištverti, įtvirtintą gyvenvietę supo smailių kuolų sienos, ant kurių būdavo užmaunamos nukariautų priešų galvos. Kai kurios pa buvo tokios didžiulės, kad talpindavo po kelis tūkstančius gentainių. Iki šiol šalyje atrasta, nufotografuota ir ištirta apie penki tūkstančiai tokių įtvirtinimų.

Mano tikslu tą dieną Taranakio kalno vakarinėje papėdėje tapo buvusi įtvirtinta gyvenvietė Kori Pa. Jau pats privažiavimas man kuždėjo, kad maoriai mokėjo puikiai slėptis. Tik su navigacija radau kelią, kuris staiga baigėsi prie medinių lentų tvoros. Užrašas skelbė - privati teritorija, tačiau eiti į buvusią maorių gyvenvietę leidžiama. Pliaupiant lietui atsidariau vartus ir vos įžiūrimu taku nusekiau rodyklių kryptimi. Abejingais žvilgsniais mane sekė karvės ir avys. Pasibaigus vienai privačiai valdai, prasidėjo kita: vartai, karvės, vartai, kol pagaliau šlapias ir suplukęs pasiekiau į mūsų piliakalnius panašią mišku ir krūmynais apaugusią kalvą. Greta tekėjo upė, tolyn driekėsi slėnis, netoli matėsi miškas, o už poros valandų kelio ir jūra. Strategiškai ideali vieta gyventi. Abejojau, ar čionai daug atvyksta tokių kaip aš, nes privažiuoti neįmanoma, o eiti beveik pusvalandis. Be motyvacijos čia nepateksi. Pravėriau vartelius ir atsidūriau kaime, kur informacinis skydas padėjo susiorientuoti ir pasirinkti maršrutą. Po beveik pusvalandžio sutikau porą žmonių, kurių šešėliai mane gerokai išgąsdino. Matyt, atvyko po manęs arba atklydo iš kitos pusės. Eidamas nuo objekto iki objekto, skaitydamas senokai įrengtus ir laiko dvasią atspindinčius aprašymus turtinau savo žinias.

Iš atogrąžų platumų, kur auga palmės ir vasara tęsiasi ištisus metus, atplaukusiems pirmiesiems polineziečiams iššūkiu tapo keturi metų laikai. Atsirado žūtbūtinis poreikis apsaugoti save vėsiais vakarais, ypač žiemą. Įprastiniai maorių būstai buvo stačiakampio formos, svyruodavo nuo 3 iki 5 metrų ilgio ir nuo 2 iki 3 metrų pločio. Namus šiek tiek įleisdavo į žemę, taip apsisaugodavo nuo lietaus ir sulaikydavo šilumą. Namo karkasą sudarė lengvų polių konstrukcijos, kurių tarpus užpildydavo stipriai suspaustų ir nendrėmis apjuostų žolių ryšuliais. Tvirtesnių namų sienas statė iš greta sustatytų medinių paparčių stiebų, o stogus dengdavo šiaudais arba apdėdavo totaros medžio žieve.

Maorių būstuose visada būdavo tik vienas kambarys, nesvarbu, gyvenamasis namas ar pašiūrė nuo prasto oro. Viduje pakakdavo nedidelės laužavietės įkaitinti keliems akmenims, skleidusiems šilumą. Maisto maoriai namuose niekuomet negamino, šeimininkaudavo tik lauke arba laikinoje pašiūrėje. Iš duobių skirtingo aukščio terasose, kur stovėjo namai, susidariau įspūdį, kad šiame kaime gyveno daug žmonių.

Krūmuose pagal nuorodas aptikau vietą, ant polių stovėjo atsargų sandėlis su stogeliu - pataka. Virš žemės iškeltas namelis saugodavo maistą nuo žiurkių. Kadangi maistas yra dievo dovana ir bendruomenės turtas, kaip ir susirinkimų namus, patakas puošdavo drožiniai. Įprastinių būstų maoriai paprastai nepuošdavo. Patakose saugodavo vytintą ryklieną ir kitas žuvis, moliuskus, ungurius, šunieną, sūdytas žiurkes, džiovintas sraiges, džiovintas uogas, žiedadulkes, smulkintas paparčio šaknis, riebaluose užkonservuotus balandžius, papūgas, kitus paukščius. Šis kaimas buvo turtingas ir turėjo dar vieną pataką, kurioje laikė bendruomenės turtą. Kirsdamas kampą tarp skirtingo aukščio terasų įkritau į duobę. Tai buvo dar vienas sandėlis, tiksliau, maisto atsargų duobė. Joje šio kaimo gyventojai laikė saldžiąsias bulves. Atmušęs akį tokių gilių duobių įžvelgiau ir daugiau.

Bindzenau rūke kaip vaiduoklis po paliktą ir pamirštą kaimą. Takas mane išvedė į didoką aikštę, kur galėjau gerai įžiūrėti pamatus primenančius griuvėsius. Tai buvo marae - šios kaimo bendruomenės centras. Žingsniais išmatavau jos šventovės ilgį - 10 metrų. Bendruomenės namai buvo prestižo dalykas: kuo didesni, kuo erdvesni, kuo brangesnė mediena, kuo daugiau raižinių. Iš šių pastatų buvo galima daryti išvadą apie bendruomenės ekonominį pajėgumą. Tai kažkas panašaus į mūsiškas bažnyčias, tik maoriai nepersistengdavo.

Europiečiams atvykus į Naująją Zelandiją iš esmės pasikeitė maorių statybos metodai ir medžiagos. Plieniniai kirviai ir pjūklai pakeitė primityvius įrankius iš nefrito, imta pjauti lentas, smulkinti akmenis į žvyrą, dailidžių ir stalių įgūdžiai pakeitė tradicinius įrankius ir sistemą. Ten, kur ankstyvieji pirkliai ir misionieriai buvo aktyvūs, šie pokyčiai vyko greičiau. Labiau nutolusiose vietovėse tradiciniai metodai išliko iki XIX a. vidurio. Naujomis priemonėmis ir būdais maoriai statė daug patvaresnius ir ilgaamžiškesnius namus.

Per dvi valandas gerokai permirkau, bet pėdindamas atgalios bei lydimas abejingų karvių ir avių žvilgsnių, mąsčiau ir džiaugiausi, kad svariai save praturtinau, nes turėjau galimybę prisiliesti prie buvusios įtvirtintos maorių gyvenvietės.

SVARBIAUSIA BENDRUOMENĖS VIETA – MARAE

Bet kurioje kelionėje po Naująją Zelandiją turistams siūloma apsilankyti tikrame maorių kaime, kur visada į akis krinta didoka aikštė - marae, ir keli pastatai prie jos. Maoriams tai wahi tapu - šventoji vieta. Maorių bendruomenėse marae nuo seniausių laikų naudojo religiniais ir bendruomeniniais tikslais. Manoma, kad tokiose vietose koncentruojasi labai stipri mana. Marae - tai savotiškas maorių bendruomenės centras, į kurį maoriai ateina šeimomis ar net giminėmis išsiaiškinti tarpusavio reikalų arba spręsti genties problemų, ten jie švenčia, priima svečius, išlydi mirusiuosius. Šiais laikais, be visų ankstesnių funkcijų, marae organizuojami koncertai turistams.

Marae. knygos autoriaus piešinys

Marae dažniausiai yra stačiakampio formos aikštė, kurią supa akmenys arba mediniai kuolai. Ji paprastai erdvi ir neapaugusi augmenija, nes pats žodis marae, verčiant iš visų Polinezijos kalbų, tarp jų ir maorių, reiškia „išvalytas, laisvas nuo medžių ir piktžolių“. Aikštės viduryje paprastai yra akmuo ahu. Taigi marae - visas kompleksas, kurį sudaro pastatai ir atvira erdvė.

Pagrindinis marae akcentas - susirinkimų, arba bendruomenės, namas (wharenui). Jo simbolika remiasi tikėjimu, kad pastatas yra labai garbinamo genties vado ir jo protėvių materiali išraiška. Ant pastato stogo kraigo visada yra stilizuota protėvio medinė skulptūra (tekoteko) arba išdrožinėta jį simbolizuojanti kaukė (koruru). Į šonus virš prieangio žemėjančios plačios plokštės yra jo rankos (maihi), kurių galiukai yra pirštai (raparapa). Vertikalios atramos, prilaikančios žemėjančias plokštes, yra kojos (amo). Viršutinė stogo briauna yra jo stuburas (tahuhu), nuo kurio besileidžiančios gegnės yra šonkauliai (heke). Vidinė pastato dalis simbolizuoja krūtinę, kurios centre stovi pagrindinis stogą prilaikantis stulpas - širdis (pou tokomanawa). Išorinės verandos durys (whatitoka) yra jo burna, o langas - viena jo akis (matapihi). Prieš susirinkimų namų verandą yra slenkstis (paepae).

Tokių pastatų viduje ant sienų pritvirtinti mediniai skydai poupu su gausiais raižiniais. Jie vaizduoja maorių didvyrius, legendas, protėvius, jų nuopelnus. Sienos išmušamos iš Naujosios Zelandijos lino austais audimais, kurie meistriškai dera su medžio puošyba. Raudonos, juodos ir baltos spalvos raštai turi mitologinę praeitį ir atkartoja gamtos formas, pavyzdžiui, jūrų bangas, besiskleidžiantį paparčio lapą, žuvies formą. Šis raštas vadinamas kowhaiwhai - kildinamas iš žodžio kokowai - raudonas molis, iš kurio pigmento pagamintais dažais dažniausiai dengė medžio raižinius. Raudoną spalvą maoriai vertino labiausiai iš visų, kurią dabar pakeitė aliejiniai raudoni dažai. Tamsus, tačiau stiprus matinis kokowai raudonis konservavo ir kartu gražino.

Pirmieji baltieji, pradedant Džeimsu Kuku, paliko tikslių bendruomenių namų aprašymų, o menininkas Džordžas Frenčas Angasas (George French Angas) prieš pat išrandant fotografiją atvyko į Naująją Zelandiją ir preciziškai iki detalių nutapė paveikslus su jau seniai išnykusiais pastatais. Nors maoriai jau nebegyvena tradiciniuose kaimuose, tačiau marae ir susirinkimo namai neprarado savo reikšmės. Pastaruoju metu pastatyta daug naujų pastatų, ypač dideliuose miestuose.

XIX a., pradėjus plūsti į Naująją Zelandiją misionieriams, dauguma marae statinių sugriauti ir palikti likimo valiai. Pastaruoju metu daug šių vietų tapo turistinėmis įžymybėmis - tam tikra Naujosios Zelandijos vizitine kortele ir vadinamuoju must-see kiekvienam į šalį atvykstančiam turistui. Nuo 1993 m. šalyje įsigaliojo marae apsaugos statusas. Kiekviena marae turi globos tarybą, atsakingą už viso komplekso priežiūrą ir apsaugą. Kadangi tokios vietos - savotiškas maorių nacionalinio identiteto simbolis, lankantis jose būtina laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, jeigu jas žinai.

Keliaudamas maorių tankiai gyvenamame regione Šiaurės salos vakaruose, planavau apsilankyti tikrame maorių kaime, kur nėra turistų, o čiabuvių daugiau nei baltųjų. Labiausiai mane domino susirinkimų aikštė marae, nes įprasti maorių namai šiais laikais niekuo nesiskiria nuo baltųjų. Surasti šią šventą vietą ne turistinėse vietovėse, pasirodo, nelengva - jokių nuorodų nėra. Tą kartą be atvangos pliaupė lietus, kas apsunkino paieškas, bet mano pastangos atsipirko. Kavinės barmenas paaiškino ir net parodė kryptį, bet pridūrė, kad ją galėsiu pamatyti tik iš toli. Tada nesupratau, ką reiškia ši užuomina.

Bene gražiausią iš visų jau matytų marae išvydau jau iš tolo. Artėjant iš pravažiuojančių mašinų man žmonės pavymui vis kažką šūkteldavo. Pro vartus pamačiau, kad marae kiemas tuščias, jokių apeigų ar ritualų, nė vieno žmogaus. Netikėtai prie manęs prisistatė du berniukai: vaikas ir paauglys. Tuojau pat užkalbinau ir nustėrau - nekalba angliškai. Negalėjau patikėti, kad Naujoje Zelandijoje, kur valstybinė ir dažniausiai vartojama kalba yra anglų, mokyklinio amžiaus vaikai ja nešneka. Vis bandžiau su jais susikalbėti, rodžiau fotoaparatą, sakiau, kad esu turistas, rodžiau savo mašiną. Tarpusavyje vaikai ėmė kažką aptarinėti, o tada vyresnysis - 10-12 metų vaikas - šūktelėjo man ir pamojo ranka, kad sekčiau paskui jį. Eidamas vis kartojo „tourist, tourist, Europe, Europe“. Įėjus į marae kiemą, prieš mano akis visu grožiu atsivėrė puikiai išsilaikę susirinkimų namai. Jų drožyba traukė mano akis, tačiau pėdinau paskui vaikus.

Priėjus kažkurį pastatą vaikai dingo ir netrukus į kiemą išėjo pagyvenusi maorė ir maišyto kraujo baltaodė. Mačiau ir jaučiau, kad šios nepatenkintos mano vizitu, nes, matyt, buvau pažeidęs tapu draudimą - įžengti į marae be leidimo. Pirmasis pasisveikinau maoriškai, nusilenkiau, nusišypsojau ir ėmiau aiškinti bei teisintis, kad domiuosi maorių kultūra, rašau knygą apie jų šalį. Moteriškių veidai kaip mat pasikeitė ir tapu draudimas buvo atšauktas. Man neleido fotografuoti, bet sužinojau daug dalykų.

Baltaodė moteris papasakojo, kad jos dirba marae priežiūros ir apsaugos komitete. Čia pat ir gyvena, yra atsakingos bendruomenei už viską, kas čia vyksta, todėl ir mano neplanuotas vizitas joms iššūkis, kaip dabar elgtis. Tačiau moterys nusileido ir patikėjo, kad aš iš tikrųjų rašau knygą. Juk tokiais dalykais nejuokaujama, kitaip - mana susilpnės. Ta akistata mane dar labiau paskatino gilintis ir tęsti rašymą.

Save moterys vadina tangata whenua - vietos žmonėmis, turinčiais teisę neribotai čia lankytis, tvarkyti marae pastatus, rengti šventes, sutikti svečius, pavyzdžiui, ir tokius kaip aš. Jos rūpinasi maistu, vejos priežiūra, vandeniu, tualetais ir pan. Jos turi teisę nuimti tapu nuo lankytojų, kad šie galėtų bendrauti su maoriais.

Pasidomėjęs apie vaikus gavau atsakymą, kad maži vaikai gali bet kada įeiti į marae. Jiems leidžiama bet kur žaisti, tačiau vykstant apeigoms vaikų neturi būti. Kai kurie maoriai nepaiso šių taisyklių, bet ant vaikų niekas nepyksta. Vaikai maorių kultūroje labai gerbiami ir čia jų namai. Paaugliai irgi gali laisvai būti marae, be to, nemažai jų čia mokosi maoriškų dalykų. Jų prašoma padėti, kai reikia nešioti kėdes, išdėlioti indus ar nurinkti stalus, atnešti maisto, įpilti kavos ar arbatos, atlikti tai, ko reikia svečiams. Gyvenimas marae gali būti vertinamas kaip žmogaus vaidmenų, raida, pradedant mažu vaiku, kuris turi neribotą teisę visame marae, tada seka pareigų vykdymas, pradedant nuo buitinių ir juodžiausių darbų iki, galiausiai, senatvės, kai marae priešakyje atsiduriama būnant gerbiamu vyresniuoju.

Suaugę vyrai ir moterys dažniausiai dirba whare kai. Tiekia ir gamina maistą hangi būdu, taiso baldus, pjauna veją, dažo, žodžiu, atlieka visus svarbiausius ūkinius darbus. Vyresnieji čia vadinami Nga koroua me nga kuia. Labai sudėtinga pasakyti, kada vyresnysis yra vyresnysis, jei vertinsime tai pagal žmogaus amžių. Tai priklauso nuo konkrečios bendruomenės taisyklių, nes vieni atstovauja Maoritanga, kiti Whaikorero. Kai kuriose bendruomenėse mažai vyresnio amžiaus žmonių, dėl to vyresniaisiais būna ir jaunesni vyrai bei moterys. Kituose kaimuose vyresnių žmonių gerokai daugiau, dėl to seniūnai iš tikrųjų labai seni, o jaunimas tupi kampe ir laukia savo laiko, nors kitur tokio amžiaus maoriai atlieka svarbiausias funkcijas.

Mane sutikusi maorė buvo senolė, tad supratau, kad ji labai gerbiama. Visų pirma todėl, kad ji turi labai stiprią maną. Ją kaupė visa gyvenimą, dėl to maorių kultūroje nėra požiūrio, kad senas žmogus mažiau vertingas. Atvirkščiai, joks jaunas žmogus negali prilygti senolio išminčiai ir patirčiai.

Aš šioje marae buvau kaip turistas manuhiri, įsiveržęs nekviestas į maorių valdas. Vaikai mane atvedė pas prižiūrėtojus, o šie, nors pirmąsias akimirkas ir nebuvo patenkinti, tačiau, nenorėdami prarasti savosios manos, parodė man dėmesį, nuoširdumą, aprodė marae, nemažai papasakojo. Labai knietėjo įamžinti unikalius vaizdus, kurie papuoštų „National Geographic“ žurnalo viršelį, tačiau man neleido, tvardžiausi maigydamas rankose fotoaparatą, bet taisyklių laikiausi. negi dėl silpninsi savo maną.