Anželika ir Rimvydas Laužikai. Graikija: alyvmedis, vynmedis ir laivas

Iš karto pasakau, kad šitą knygą norėsiu turėti rankoje, kai važiuosiu į Graikiją. Iki šiol   poilsinių kelionių tipas mane ne itin žavėjo, tuo tarpu savarankiškas kelionės organizavimas į šalį, kurioje vargu ar susikalbėčiau - kelia pernelyg didelį stresą. Bet, pavarčiusi knygą supratau, kad  daugiasluoksnė Graikija žavi taip, kad važiuosiu bet kuriuo atveju. net jeigu pirmai pradžiai tai bus poilsinė kelionė į kažkurią salą- objektų, pasakojimų tiek,  kad apmąstymų ir įspūdžių užteks metams. o knyga - kelrodė per ypatingai ilgą Graikijos istoriją ir reliktus - antikos, krikšionybės pradžios, Bizantijos, Osmanų imperijos....  Visa surinkta į vieną,  ypatingą knygą. 

Skaitome: 
Anželika ir Rimvydas Laužikai. Graikija : alyvmedis, vynmedis ir laivas.- Kaunas : Terra Publica, 2020. - 351 p. 

Kiekvieno iš mūsų Graikija

Graikija... Vieniems tai šalis iš vaikystės, pažymėta dievų ir didvyrių, kovų ir pralaimėjimų mitų. Kitiems - demokratijos, olimpiados ir teatro tėvynė. Kažkas žavisi Troja, 300 spartiečių ar Aleksandru Didžiuoju. Dar kai kas negali atsiplėšti nuo Platono, Aristotelio ar Sokrato veikalų. Dauguma mokykloje išmoksta Pitagoro teoremą, Euklido geometriją ir Archimedo dėsnius. Kitiems Graikija asocijuojasi su krize, skurdu, pabėgėlių srautais, tarsi nesėkmės istorija. Dar kažkas nostalgiškai svajoja apie Šiaurės Atėnus ar net kuria Akropolį Vilniuje.

Kiekvienam mūsų Graikija savaip sava ar savaip nesuprantama. Daug kas keliauja į šią šalį, tačiau kur kas mažiau bandančiųjų ją iš tikrųjų pažinti. Kelionė į Graikiją neretai būna paženklinta išankstinių nuostatų. Ten nuvykę ieškome ne Graikijos, o patvirtinimo, kad ji tebėra tokia, kokią įsivaizdavome. Daugelis Graikijoje ieško antikos, pamiršdami ar nenorėdami pastebėti šios šalies pastarųjų dviejų tūkstantmečių istorijos ar vengdami pažvelgti į akis dabarčiai. Tokius ieškotojus Graikija nuvilia ar net papiktina. Nes ji, skaičiuojanti tūkstantmetę istoriją, yra išdidi, nepataikaujanti ne- norintiesiems jos pažinti.

Ar gali Graikiją pažinti lietuvis? Turbūt tik iš dalies, nes mes esame sausumos civilizacija - „bejūriai“, arba „athalattotos“, kaip pasakytų Aristofanas. Tai žmonės, nesusidraugavę su jūra. Tie, kuriuos sutikti graikui buvo iššūkis ir žygdarbis. Odisėjui, nužengusiam į Hadą, Teiresijas pranašavo, kad ramią senatvę jis pelnys tik atlikęs žygį:

„Irklą patogų paimk ir leiskis į tolimą kelią,

Kolei tu žmones užtiksi, nemačiusius marių plynųjų

Ir neragavusius niekad druska užsūdyto valgio.

Raudonasnapių laivų nebus jie regėję nei matę

Švelniai nudilinto irklo, kurs laivui sparną atstoja

. <...> Kai susitiksi keleivį, kuris ims teirautis nustebęs:

 „Kam tą vėtyklę nešies, ant tvirto peties užsidėjęs?'' –

Žemėn toj vietoj įsmeik apdilusį irklą patogų

Ir Poseidonui valdovui sudėki auką gausingą.“

Ši pranašystė reiškia, kad Odisėjas turėjo nukeliauti į „bejūrių“, - tokių kaip mes, žemę. Istorinėje praeityje mūsų jūra buvo beribiai Lietuvos miškai, o mūsų salos - miškuose išsimėtę kaimeliai ir pilys. Tačiau ten, kur baigėsi krantas, baigėsi ir mūsų pasaulis. Mums jūra buvo riba, graikams - galimybė. Sukūrę valstybę tarp dviejų jūrų mūsų valdovai nepastatė nė vieno uosto. Vos pasiekę jūros krantą, graikų valdovai laivais leisdavos į pasaulį apgyvendinti naujų žemių. Mes kelionę matuojame žirgo žingsniu, o jie - į bures pučiančiu vėju ir irklininkų yriais. Gal todėl ši knyga yra apie žemyninę Graikiją ir didesniąsias jos salas (tas, kuriose galima važinėti automobiliu). Gal todėl knygoje tiek daug dėmesio skiriama sausumai ir tiek mažai - jūrai.

Šioje knygoje, mes - Anželika ir Rimvydas - kviečiame jus pažinti Graikiją neturint išankstinių nuostatų ir negailint pastangų bei laiko nukrypti nuo kelionės planuotojų kruopščiai sudėlioto maršruto, pristatančio pajūrio kurortų, salų ir paplūdimių Graikiją.

Šia knyga padėsime jums tai padaryti. Tikimės, kad tada šalis jums atsivers. Ir ne tik ta antikinė Graikija, kuri egzistavo prieš tūkstančius metų, tačiau ir ta, kuri regėjo Bizantijos klestėjimą, patyrė Osmanų imperijos žiaurumus. Šalis, dėl kurios George’as Gordonas Byronas paliko savo tėvynę. Šalis, švenčianti „Ne“ dieną, ir šalis, kurioje žodžių junginys „Atėnų politechnika“ reiškia daugiau nei vien universiteto pavadinimą. Jei jums pavyks, išvysite Graikiją, kurios didžiulę teritorijos dalį dengia kalnai snieguotomis viršūnėmis ir giliais tarpekliais, su kalnų upėmis, ežerais ir kriokliais. Ir dar pažinsite graikų virtuvę. Ne tik tą - „suvlakis-dolmadai-dzadzikis“, masiniams turistams subalansuotą derinį, bet ir skirtingų laikotarpių įvairių Graikijos regionų virtuvę. Sužinosite apie šalį, kurios kultūra paliko ryškius pėdsakus mūsų, lietuvių, kultūroje, ir pažinsite lietuvius, palikusius pėdsakų šios šalies istorijoje. Stengėmės knygoje sudėlioti kuo įvairesnį istorinės ir šiuolaikinės Graikijos paveikslą suprasdami, kad neįmanoma papasakoti visko. Visko ir nereikia. Rašant knygą apie konkrečią šalį, didesnė grėsmė yra ne užmiršti kurį nors svarbų tos šalies paveldo objektą, bet primesti skaitytojui savo santykį su ta šalimi. Šį santykį turime rasti kiekvienas savo pastangomis.

Šioje knygoje geografiškai apsiribojome žemynine Graikija ir jos didžiosiomis salomis. Skaitytojas beveik nieko neras apie graikams Mažojoje Azijoje, Konstantinopolyje, Aleksandrijoje, Sicilijoje ar šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse nutikusius dalykus. Lietuvos skaitytojui kur kas geriau pažįstami antikos laikai nei XV ar XIX amžiai, tad atsisakėme smulkiau aptarti kai kurias (sakytume, vadovėlines) asmenybes ir jų kūrybą, įvykius ar idėjas, kurios buvo svarbios antikai, tam, kad galėtume papasakoti apie vėlesnių laikų žmones, įvykius ir idėjas. Taip pat stengėmės kelionių maršrutus perkelti tolyn nuo didžiųjų centrų (į juos paprastai turistai vežami autobusais). Norime pakviesti keliauti ir į periferiją, kai kuriose vietose gal būsite vieninteliai turistai. Tačiau tos vietos - įdomios ir vertingos. Šalis atsiveria, kai turistas smalsus ir pats nori ją pažinti. Jei šalis lieka neatrasta - tai mūsų pastangų trūkumas.

Stengėmės knygoje taip pat atvaizduoti, kiek antikinės Graikijos kultūra buvo svarbi Europos vėlesnių laikų kultūrai. Todėl Graikijos mitologijai ir istorijai iliustruoti parinkome nemažai XV-XIX a. įvairių Europos šalių dailininkų kūrinių.

Kas dar gali būti svarbu mūsų skaitytojui? Pagal išsilavinimą abu esame istorikai. Tad knygoje Graikija vaizduojama per istorijos - mitinės ir tikrosios - prizmę. Šią knygą parašėme kaip turistai, Graikijos keliais nukeliavę ne vieną tūkstantį kilometrų, tačiau šioje šalyje negyvenę ilgesnį laiką. Tad gali būti, kad mūsų Graikija yra romantiškesnė, nei atrodo ten gyvenantiesiems. Mums Graikija tebelieka įkvepiančių ir jaudinančių istorijų šalis. Tokia, kurioje Atėnų gatvėse sutiktų elgetų tamsūs, vėjo ir saulės nugairinti veidai daugiau primena ne benamių, o šventųjų atsiskyrėlių veidus, vaizduojamus bizantiškosiose viduramžių ikonose. Ir tokia, kurioje daugelis gatvėse gyvenančių šunų yra ne valkataujantys (kaip lietuviui įprasta), bet tiesiog laisvi.

 Įvade norime padėkoti savo draugams Graikijoje, kurie buvo kantrūs „bejūrių“ klausimams ir norui diskutuoti apie savo šalį. Pirmiausia esatie dėkingi geram bičiuliui dr. Cosčiui   Dallui. Diskusijos su Cosčiu leido patikrinti ne vieną šioje knygoje pristatomą idėją ar visiškai subjektyvų požiūrį į Graikiją ir jos žmones. Taip pat dėkojame dr. Kostui Konstantinidžiui, dr. Eleftherijai Paliou, dr. Theodorai Moulou  ir dr. Marinai Toumpouri. Taip pat dėkojame savo draugui socialiniame  tinkle Mariui Vyšniauskui, pasidalijusiam savo žiniomis apie Graikijoje XIX a.   besilankiusius lietuvius, ir Lietuvos Respublikos ambasadoriui Graikijoje Rolandui Kačinskui už palaikymą ir atsiustas fotografijas.

Knygoje aprašomos mūsų gastronominės patirtys ir receptai taip pat atsirado dėl to, kad maistą gaminantys Graikijos žmonės noriai dalijosi savo gastronominėmis patirtimis ir receptais. Esame dėkingi Yorgiui Ledakiui iš Frangokastelo, Despinai iš Kretos alyvuogių aliejaus ūkio Agios Nikolajo vietovėje, Nikui, Dimitriui ir visai jų šeimai, dirbančiai „The River“ tavernoje Agia Fotijos kaimelyje Kretoje, ir tavernos „Diodos“ personalui Atėnuose. Taip pat dėkojame Dimitriui iš Drepano, Joannai Panagopoyloy ir Giorgui Asimakopoului iš Olimpijos, restorano „Mitsaras“ komandai bei Chrisi Tsoumas iš Kastrosikijos. Ačiū jiems visiems. Taip pat ačiū puikios knygos lietuvių kalba apie Graikijos virtuvę autorei Ingai Kupšytei-Chorianopoulou.

Kretos žemėlapis su sužymėtais objektais 

 Kreta

Kreta yra didžiausia Graikijai priklausanti ir penkta pagal dydį Viduržemio jūros sala. Venecijiečių ji vadinta Kandija, turkų - Kiride. Salą į dvi dalis (šiaurinę ir pietinę) dalija Lefka Orio, Ido ir Diktės kalnynai. Tarp jų įsiterpia Nidos (Kreta, 6), Omalo ir Lasičio (Kreta, 18) plynaukštės. Visas kalnynas išvagotas gausių tarpeklių. Kretos gyvūnija visais laikais skyrėsi nuo žemyninės Graikijos. Keliaudami Kretos kalnais galite sutikti laukinių Kretos ožkų. Bronzos amžiuje čia gyveno nykštukiniai drambliai ir hipopotamai, o dar senesniais laikais - ir miniatiūriniai Kretos mamutai. Taip pat šiuose kalnuose gausu visam graikų pasauliui svarbių mitologinių vietų - Diktės ola (Kreta, 17), Idos kalno (Ideono) ola (Kreta, 7), Labirintas (Kreta, 35).

Kreta yra vienas iš graikų kultūros „karštųjų taškų“. Salos geografinė padėtis kūrė tai, ką Gertas Janas Hospersas XXI a. pavadins „kūrybiniais miestais“ (žvelgiant plačiau - kūrybinėmis erdvėmis). Hosperso teorijos požiūriu, kūrybinei erdvei atsirasti būtini trys antropologiniai veiksniai: koncentracija, įvairovė ir nestabilumas. Koncentracija šiame kontekste siejama ne su žmonių skaičiumi, o su jų sąveikų intensyvumu ir tikimybe. Įvairovė siejama su galimybe skirtingų kultūrų, amžiaus, tautų, profesijų žmonėms bendrauti, mokytis vieniems iš kitų, perimti informaciją, idėjas. Nestabilumas reiškia krizių, neapibrėžtumo, konfrontacijos ir chaoso momentus. Kreta buvo kaip tik tokia. Jei juokaudami ieškotume žymiausio su Kreta susijusio asmens - tai neabejotinai būtų literatūrinis herojus graikas Zorba.

Pirmieji hominidai Kretą pasiekė jūra maždaug prieš 130 tūkst. metų. Kreta yra vienas civilizacijos lopšių. Maždaug prieš 5000 m. čia iškilo Mino civilizacija, pavadinta legendinio karaliaus vardu. Šiai civilizacijai priklauso Knoso, Faisto, Malijos rūmai. Vėlesniais laikais tūkstančius metų ši sala buvo savotiška civilizacijų kryžkelė, į kurią (dėl patogios geografinės padėties) užsukdavo visi keliavusieji Viduržemio jūra iš šiaurės į pietus ir iš rytų į vakarus. Čia kirtosi Mikėnų civilizacijos žmonių ir dorėnų, egiptiečių, graikų, finikiečių keliai. Antikiniais laikais Kreta priklausė Graikijos civilizacijos erdvei. Anot Homero, kretiečiai, vedami Idomenėjo, dalyvavo Trojos apgultyje. Ta pati geografinė padėtis lėmė, kad Kreta visada buvo mazgas, dėl kurio varžėsi įvairūs užkariautojai: Roma, Venecijos Respublika, Osmanų imperija. Turkai čia įsitvirtino tik XVII a. 1898 m. buvo sukurta Kretos autonominė valstybė (Osmanų imperijos vasale), o 1913 m., po Balkanų karų, Londono sutartimi sala prijungta prie Graikijos.

Šiuo metu didžiausi salos miestai yra Heraklionas (administracinis centras), Chanija, Retimnas ir Sitija šiaurinėje salos dalyje. Didžiausias gėlo vandens telkinys yra Kurno ežeras, Agijos ir Amurgelų tvenkiniai. Kreta turi tik keletą vasarą išdžiūvančių upių. Didesnės yra Geropotamas, Platys, Aposelemės, Anapodarės, Kyliarės, Aukščiausios viršukalnės yra Ida (Timijo Stavro viršūnė, 2456 m) (Kreta, 5), Diktinas (Špate, 2148 m), Lefka (Pachnai, 2454 m), Volakijas (2116 m). Didžiausi urvai - Milatos, Diktės, Idos kalno (Dzeuso) (Kreta, 7), Sfendonės, Melidonės-Gerondospilio. Vai palmių miškas rytinėje salos dalyje priskiriamas gražių (estetiškų) miškų kategorijai. Kretoje daug paminklinių alyvmedžių. Kai kurių jų amžius siekia bronzos amžių (išdygę ar pasodinti prieš 3500-3700 m.). Tai alyvmedžiai, augantys Ano Vuvių (Ano Vouves) (Kreta, 15), Azorijo (Kavusės) (Kreta, 37), Vatolako, Aerino, Fourkolijos, Genos, Gortynės, Grambelo, Gre Elės, Amario, Paliamo, Mathenos, Panaso, Palea Rumatos, Sarmono, Kamilario, Kamara Delijanos vietovėse. Taip pat gamtos paminklais laikomi Krasės, Faisto (Gortynės), Azogyrų ir Vlato platanai, Korfės ąžuolas. Regione yra Samarijos nacionalinis parkas.

Į UNESCO Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo preliminarųjį sąrašą (kaip kandidatai) įtraukti Kretos Apteros teatras (Kreta, 30), Spinalongos įtvirtinimai (Kreta, 19), Samarijos tarpeklis (Kreta, 10), Herakliono ir Chanijos vėlyvųjų viduramžių laikotarpio įtvirtinimai, Knoso, Faisto, Mafijos, Zakro, Kidonijos archeologinės vietovės, priskiriamos Mino laikotarpiui.

Iš Kretos kilusi graikų dainininkė Nana Mouskouri (g. 1934), rašytojas Nikas Kazantzakis, tapytojas EI Grekas, poetas Odyssėjas Elytis ir vienas žinomiausių moderniosios Graikijos respublikoniškų ir liberalių pažiūrų politikų Eleftherijas Venizelas (Eleftherios Venizelos; 1864-1936). Jis buvo Graikijos ministras pirmininkas 1917-1920, 1924, 1928-1932 ir 1935 m. Jo vardu pavadintas Atėnų tarptautinis oro uostas.

Kreta dabar yra populiari turizmo vieta. Salą išilgai dalijantys kalnai lemia ne tik skirtingus kraštovaizdžius ar gamtos sąlygas, bet ir turistų srautus. Mėgstantieji triukšmingesnį, labiau „viskas įskaičiuota“ turizmą renkasi šiaurinės Kretos miestus. Norintieji ramesnių kelionių ir poilsio traukia į pietinės dalies kaimus ir miestelius. Kretoje verta išsinuomoti automobilį ir aplankyti atokesnes, mažiau turistų lankomas vietas ir būtinai papietauti nedidelių, nuošalesnių miestelių tavernose.

Kreta yra proistorinių, antikos, viduramžių ir naujųjų laikų keliautojų, pirklių ir piratų kelių kryžkelė. Tai formavo Kretos, kaip strateginio taško Viduržemio jūroje, svarbą. Dėl šios priežasties sala buvo pageidaujamas grobis ir traukė užkariautojus. Tad Kretos istorija yra daugiau karų ir sukilimų nei taikios plėtros istorija. Tai formavo ir specifinį vietos žmonių charakterį, apie kurį taikliai rašė iš šios salos kilęs rašytojas Nikas Kazantzakis: „Kretoje yra savotiška ugnis - vadinkime ją „siela“. Tai kažkas galingesnio nei gyvenimas ar mirtis. Tai yra pasididžiavimas, atkaklumas, narsa, sumišę su kažkokiais kitais, neišreiškiamais ir nepamatuojamais dalykais, tuo, kas verčia jus džiūgauti dėl to, kad esate žmogus, ir tuo pat metu drebėti.“ Keliaudami per Kretą ne kartą pakelėse matysite peršautus ženklus. Nebijokite. Jums niekas negresia. Tiesiog toks Kretos gyventojų charakteris. Toks šios vietos genius loci.

 Ignotas Žiogelis rašo apie Kretą

Kretoje lenkėsi keliautojas orientalistas Ignotas Žiogelis (Ignacy Žagiell; 1826-1891). Ši išskirtinė asmenybė buvo Didžiosios Britanijos kariuomenės gydytojas Indijoje, Egipto vicekaraliaus rūmų okulistas, tarnavo Maroko sultonui ir yra laikomas pirmuoju europiečiu, atradusiu Nilo ištakas. Dar jis lankėsi Ceilone (dabar Šri Lanka), Javoje, Sumatroje, Madagaskare. Į Kretą jis atvyko grįždamas iš Afrikos, pakeliui iš Santorino. I. Žiogelio požiūris - racionalus, mokslinis, mažiau emocingas nei Mikalojaus Kristupo Radvilos. Anot jo Kreta - puiki sala, dalijama į dvi dalis: Retimną ir Kretą. Kandijoje gyvena apie pusė milijono žmonių, įvairių tautų, daugiausia graikų ir turkų arba dar kadaise į islamą atverstų graikų. Žemės Kretoje labai derlingos, daugiausia apsėtos medvilne, kukurūzais, kviečiais ir miežiais. Įveisti didžiuliai alyvmedžių, apelsinmedžių, citrinmedžių plotai bei didžiuliai vynuogynai. Iš spygliuočių čia auga kiparisai, pušys, kedrai ir eglės. Kaip ir kitų jūros salų, Kretos kraštovaizdis yra vaizdingas. Garsėja vaizdai nuo Kretos į jūrą, čia galima stebėti praplaukiančius laivus. Keliautojas taip pat pamini, kad Kretoje gaminamas vynas malvazija yra saldus, nes jame daug medaus. 

Svečiuose pas Minotaurą, arba kodėl Ariadnė prakeikė Tesėją

Kreta dažnai minima graikų mituose ir legendose. Kadangi tai didžiausia ir piečiausia Graikijos sala, mituose aprašyti herojai, norėdami nuo ko nors pasislėpti, dažnai vykdavo būtent j ją. Kretos saloje, Lasičio plynaukštėje (Kreta, 18), esančiame Diktės urve, pagal legendą, gimė ir užaugo vyriausiasis dievas Dzeusas, Jo motina Rėja čia slėpė sūnų nuo rajūno tėvo Krono. Kronas baiminosi, kad prieš jį gali sukilti jo vaikai, todėl liepė savo žmonai Rėjai atnešti ką tik gimusius vaikus ir vieną po kito prarydavo. Taip jis sumaumojo penkis savo vaikus, tačiau šeštojo - Dzeuso - Rėja nebenorėjo prarasti. Taigi ji atsidūrė Kretos saloje, ten giliame urve pagimdė sūnų, o Kronui grįžusi padavė praryti suvystytą akmenį. Žiaurusis tėvelis nė nepajuto skirtumo (matyt, rydavo nekramtęs) ir manė, kad jo viešpatystei negresia joks pavojus.

Mažylį Dzeusą jau kitame, netoli Idos kalno esančiame urve (Kreta, 7) augino ir ožkos Amaltėįos pienu girdė nimfos Adrastėja ir Idė. Nuo žydinčių kalno šlaitų medų mažyliui nešė bitės. Tačiau iškildavo šiokių tokių keblumų, kai kūdikis pravirkdavo. Tada reikėjo kalavijais trankyti skydus, kad verksmo netyčia neišgirstų rūstusis Kronas. Galų gale Dzeusas užaugo ir sukilo prieš tėvą, paskui privertė jį atryti ir brolius bei seseris; Hestiją, Demetrą, Herą, Hadą ir Poseidoną. Tada kartu jie atėmė valdžią iš Krono ir Dzeusas tapo Olimpo valdovu (antikinėje poezijoje jis dažnai vadinamas tiesiog Kronidu). Jis sėdi aukštai ant kalno ir žaibais bei viesulais baudžia tuos, kurie nesilaiko įstatymų, duoto žodžio ar priesaikos arba yra nesvetingi. Dzeusas yra ir pranašysčių dievas, o erelis ir jautis - jo simboliai:

„Augo Kretoje dievas didysis Dzeusas, ir niekas

Iš dievų apie jį nežinojo. Jo kūnas tvirtėjo,

 Nes šventoje oloje jį balandės maitino, nešiojo

 Maistą - ambrosiją jam iš toli, nuo srovių Okeano.

 O didžiulis erelis atnešdavo Dzeusui protingam

 Gerti nektarą, snapu nuo uolos surinkęs jo rasą.

 Paukštį šį nemirtingą padarė, paėmęs į dangų,

 Dzeusas grėsmingas, Kroną, savąjį tėvą, įveikęs.“

 (Antikos poetės. Senovės graikių ir romėnių poezijos rinktinė. Moiro. 62 p.)

Dar kartą Dzeusui teko apsilankyti Kretoje, kai pagrobė gražiąją Europę. Tiesa, tada jis, nenorėdamas mergelės išgąsdinti, pasivertė nuostabiu jaučiu, kurio kailis žvilgėjo kaip auksas, kaktoje švietė sidabrinė dėmė, o auksiniai ragai buvo išlenkti kaip mėnulio pjautuvas. Nusižiūrėjo jis Sidono karaliaus Agenoro dukterį ir nusprendė pagrobti. Europė kartu su kitomis mergelėmis skynė gėles ir pamatė laukymėje nuostabų jautį; jis ėmė jai laižyti rankas ir meilintis. Jautis atsigulė ant žolės, kad mergelei būtų patogu ant jo atsisėsti. Europė įsitaisė jam ant nugaros, ir tada jautis puolė į putojančią jūrą. Taip Europė atsidūrė Kretos saloje. Ten ji tapo Dzeuso žmona ir nuo to laiko gyveno Kretoje, netrukus susilaukė ir trijų sūnų: Mino, Radamanto ir Sarpedono. Visame pasaulyje pasklido šlovė apie galingus ir išmintingus Dzeuso ir Europės sūnus.

Kretos valdovas Minas ir jo rūmai

Geriausiai iš Dzeuso vaikų dabar žinomas karalius Minas (arba Minojas), jo vardu pavadintas ankstyvasis Graikijos istorijos laikotarpis, kai Kretos sostinė buvo Knosas (Kreta, 1), o jame stovėjo įspūdingi karališkieji rūmai. Pasak legendos, ten buvo ir garsusis Labirintas, saugomas pusiau žmogaus, pusiau jaučio Minotauro, kurį pajėgė įveikti tik didvyris Tesėjas. Minotauro vardas buvo Asterijas, tai reiškė „žvaigždinis“. Jis buvo Poseidono bei Mino žmonos Pasifajės sūnus. Ariadnė buvo jam sesuo. Paskui, kad negąsdintų kretiečių, jis buvo uždarytas Knoso rūmų labirinte, kurį sukonstravo pats meistras Dedalas.