Žaidžiame žemėlapius toliau.
ROMEO Tyliau! Kas per šviesa lange plevena?
Tai saulė rytmetinė, tai Džuljeta!
Skaisčioji saule, patekėk greičiau,
Greičiau užmušk mėnulį pavydūną,
Kuris išbalęs žiūri į tave,
Į savo gražiaveidę vaidilutę,
Ir rūstauja, kad tu užtemdei jį.
O, netarnauk mėnuliui pavydžiajam,
Pablyškusį jo rūbą nusimesk,
Vien juokdariams paliki žalią spalvą.
Brangioji mano! Mano mylimoji!
O, kad jinai žinotų!..
Prabilo, bet jos žodžių negirdėt...
Ar tai svarbu! Ji šneka akimis,
Ir aš į jųjų kalbą atsakysiu.
Koksai aš kvailas! Žodžiai jos – ne man.
Ji kalbasi su dviem žvaigždėm auksinėm,
Kurios nukopti nuo dangaus panūdo
Ir prašo nuolankiai akis Džuljetos
Mėlynėj pabudėt. O, jeigu jos
Apsimainytų vietom su žvaigždėm!
Nuo jų tviskėjimo išblėstų žvaigždės
Lyg ryto saulėj žiburys... Jos akys
Užlietų naktį spindesiu saulėtu,
Ir paukščiai atsibudę sučiulbėtų,
Manydami, kad aušta jau diena.
Tas juokiasi iš svetimo žaizdos,
Kas sužeistas nebuvo niekados.
Štai rymo ji, ranka parėmus veidą.
Aš geisčiau būti pirštine jos rankos,
Kad veidą jos galėčiau palytėt!
DŽULJETA O vargas man!
ROMEO Jinai kažką pasakė.
Prabilk, prabilk, o angele skaistus!
Tu sušvitai viršum manęs tamsoj
Tarsi dangaus pasiuntinys sparnuotas,
Kuris ūmai iš debesų tingiųjų
Erdvių platybėn išneria – ir žmonės
Juo gėrisi nustėrusiom akim,
Ir žvelgia aukštumon užvertę galvas.
DŽULJETA Romeo! O, kodėl gi tu Romeo?
Išsižadėk tėvų, rask kitą vardą
Arba, jei to nenori padaryt,
Prisiek mane mylėti amžinai,
Ir aš nesivadinsiu Kapuleti.
ROMEO (tyliai) Dar paklausyt ar atsakyti jai?
DŽULJETA Vien tavo vardas priešas man yra.
Tu pats, net ir nebūdamas Montekis,
Man liksi visad tuo, kas tu esi.
Kas gi yra Montekis? Negi šitaip
Vadinas rankos, kojos ir pečiai
Ar veidas kokio gyvo sutvėrimo?
Kitonišką sau vardą pasirink!
Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę
Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?
Gali Romeo pavadint kaip nori, –
Jo žavesys bus visuomet tas pats.
Pasivadink kitoniškai, Romeo,
Nusikratyk nuo vardo beprasmingo
Ir visą pasiimk mane!
ROMEO Imu! Tu pavadink mane brangiuoju savo –
Ir aš, lyg apsikrikštijęs naujai,
Nustoju vienu mirksniu būt Romeo.
DŽULJETA Kas toks, nakties tamsybe prisidengęs,
Manas mintis įžvelgti sugebėjo?
ROMEO Ištarti savo vardo nedrįstu:
Jisai yra tau priešas, mano deive,
Ir aš jo nekenčiu. Parašęs jį,
Suplėšyčiau aš popierių tuojau.
DŽULJETA Dar šimto žodžių ausys nepagavo,
O tavo balsą aš jau pažinau.
Tu juk Romeo? Tu Montekis?
ROMEO Ne, Jei tie vardai yra tau nemalonūs.
DŽULJETA Sakyk, ko atėjai tu čia?
Ir kaip? Aplinkui sodą – aptvara aukšta;
Ir jei kas nors iš mano giminių
Užklups tave čionai, mirtis tau gresia.
ROMEO Sparnuota meilė atnešė mane:
Jos nesustabdo sienos akmeninės;
Ji viskam pasiryžus visada
Ir tavo giminių jinai nebijo.
DŽULJETA Tave jie nužudys, čionai pamatę.
ROMEO Deja, brangioji, tavo žvilgsnis man
Už dvidešimt kardų pavojingesnis.
Meiliai pasižiūrėk, – ir lyg šarvais
Aš jau apsaugotas nuo jųjų keršto.
DŽULJETA Kad tik nepastebėtų jie tavęs!
ROMEO Nakties skraiste nuo jų aš prisidengsiu.
Bet jeigu tu manęs visai nemyli,
Kur kas lengviau man bus nuo jų rūstybės
Numirti vietoj, negu šiam pasauly
Be tavo meilės merdėti gyvam.
DŽULJETA Kas atvedė tave į sodą?
ROMEO Meilė; Tai ji parodė kelią man čionai;
Ji davė ryžtą man, aš jai – akis.
Nesu jūreivis, bet jei nuo manęs
Tu būtumei už marių tolimų,
Dėl tokio lobio leisčiaus vandenynan.
DŽULJETA Man dengia veidą kaukė tamsumos,
Kitaip – matytum, kaip raustu iš gėdos,
Jog mano kalbą šiąnakt nugirdai.
Norėčiau išlaikyt orumą savo,
Atšaukti tai, ką pasakiau... Vėlu.
Šalin, gudrybės! Ar mane tu myli?
O, aš žinau, tu atsakysi „taip“,
Ir aš tavim tikėsiu. Neprisiek,
Kad neapgautumei manęs netyčia.
Iš meilės priesaikų ne veltui juokias
Jupiteris. O, mielasai Romeo!
Sakyk, mane tu myli, iš tiesų?
Jei tu galvoji, kad per daug lengvai
Tau pasiduodu, – aš surauksiu kaktą,
Ožiuotis imsiu ir kartoti „ne“ –
Ir tuo būdu maldaut tave priversiu,
Nors ir kažin kaip būtų man koktu.
Brangus Monteki, aš per daug jausminga
Ir gal atrodau vėjavaikė tau?
Bet patikėk, taurusis kavalieriau,
Esu aš daug rimtesnė negu tos,
Kurios taip moka šventuoles vaidinti.
Nenoriu slėpti: būčiau aš drovesnė,
Jei balso mano mylinčios širdies
Nebūtumei nugirdęs netikėtai.
Atleisk ir nemanyk, kad mano meilė,
Kurią naktis tau atskleidė tamsioji,
Yra tik lengvapėdiška aistra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą