2020 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Žaidžiame žemėlapius su Didžiąja Britanija. Reikšmingiausias - Šekspyras

 

Žaidžiame žemėlapius toliau.


Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmieji  etapai jau įvyko.  Žengiame toliau.

Nubalsuota: William Shakespeare. Romeo ir Džiuljeta


ROMEO Tyliau! Kas per šviesa lange plevena? 

Tai saulė rytmetinė, tai Džuljeta! 

Skaisčioji saule, patekėk greičiau,

Greičiau užmušk mėnulį pavydūną, 

Kuris išbalęs žiūri į tave, 

Į savo gražiaveidę vaidilutę, 

Ir rūstauja, kad tu užtemdei jį. 

O, netarnauk mėnuliui pavydžiajam, 

Pablyškusį jo rūbą nusimesk, 

Vien juokdariams paliki žalią spalvą. 

Brangioji mano! Mano mylimoji! 

O, kad jinai žinotų!.. 

Prabilo, bet jos žodžių negirdėt... 

Ar tai svarbu! Ji šneka akimis, 

Ir aš į jųjų kalbą atsakysiu. 

Koksai aš kvailas! Žodžiai jos – ne man. 

Ji kalbasi su dviem žvaigždėm auksinėm, 

Kurios nukopti nuo dangaus panūdo 

Ir prašo nuolankiai akis Džuljetos 

Mėlynėj pabudėt. O, jeigu jos 

Apsimainytų vietom su žvaigždėm! 

Nuo jų tviskėjimo išblėstų žvaigždės 

Lyg ryto saulėj žiburys... Jos akys 

Užlietų naktį spindesiu saulėtu, 

Ir paukščiai atsibudę sučiulbėtų, 

Manydami, kad aušta jau diena. 

Tas juokiasi iš svetimo žaizdos, 

Kas sužeistas nebuvo niekados.

Štai rymo ji, ranka parėmus veidą. 

Aš geisčiau būti pirštine jos rankos,

Kad veidą jos galėčiau palytėt! 

DŽULJETA O vargas man! 

ROMEO Jinai kažką pasakė. 

Prabilk, prabilk, o angele skaistus! 

Tu sušvitai viršum manęs tamsoj 

Tarsi dangaus pasiuntinys sparnuotas, 

Kuris ūmai iš debesų tingiųjų 

Erdvių platybėn išneria – ir žmonės 

Juo gėrisi nustėrusiom akim, 

Ir žvelgia aukštumon užvertę galvas. 

DŽULJETA Romeo! O, kodėl gi tu Romeo? 

Išsižadėk tėvų, rask kitą vardą 

Arba, jei to nenori padaryt, 

Prisiek mane mylėti amžinai, 

Ir aš nesivadinsiu Kapuleti. 

ROMEO (tyliai) Dar paklausyt ar atsakyti jai?

DŽULJETA Vien tavo vardas priešas man yra. 

Tu pats, net ir nebūdamas Montekis, 

Man liksi visad tuo, kas tu esi. 

Kas gi yra Montekis? Negi šitaip 

Vadinas rankos, kojos ir pečiai 

Ar veidas kokio gyvo sutvėrimo? 

Kitonišką sau vardą pasirink! 

Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę 

Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau? 

Gali Romeo pavadint kaip nori, – 

Jo žavesys bus visuomet tas pats. 

Pasivadink kitoniškai, Romeo, 

Nusikratyk nuo vardo beprasmingo 

Ir visą pasiimk mane!

 ROMEO Imu! Tu pavadink mane brangiuoju savo – 

Ir aš, lyg apsikrikštijęs naujai, 

Nustoju vienu mirksniu būt Romeo. 

DŽULJETA Kas toks, nakties tamsybe prisidengęs, 

Manas mintis įžvelgti sugebėjo?

ROMEO Ištarti savo vardo nedrįstu: 

Jisai yra tau priešas, mano deive, 

Ir aš jo nekenčiu. Parašęs jį, 

Suplėšyčiau aš popierių tuojau. 

DŽULJETA Dar šimto žodžių ausys nepagavo, 

O tavo balsą aš jau pažinau. 

Tu juk Romeo? Tu Montekis? 

ROMEO Ne, Jei tie vardai yra tau nemalonūs. 

DŽULJETA Sakyk, ko atėjai tu čia?

Ir kaip? Aplinkui sodą – aptvara aukšta; 

Ir jei kas nors iš mano giminių 

Užklups tave čionai, mirtis tau gresia. 

ROMEO Sparnuota meilė atnešė mane:

 Jos nesustabdo sienos akmeninės; 

Ji viskam pasiryžus visada 

Ir tavo giminių jinai nebijo.

DŽULJETA Tave jie nužudys, čionai pamatę. 

ROMEO Deja, brangioji, tavo žvilgsnis man 

Už dvidešimt kardų pavojingesnis. 

Meiliai pasižiūrėk, – ir lyg šarvais 

Aš jau apsaugotas nuo jųjų keršto. 

DŽULJETA Kad tik nepastebėtų jie tavęs! 

ROMEO Nakties skraiste nuo jų aš prisidengsiu. 

Bet jeigu tu manęs visai nemyli, 

Kur kas lengviau man bus nuo jų rūstybės 

Numirti vietoj, negu šiam pasauly 

Be tavo meilės merdėti gyvam. 

DŽULJETA Kas atvedė tave į sodą? 

ROMEO Meilė; Tai ji parodė kelią man čionai; 

Ji davė ryžtą man, aš jai – akis. 

Nesu jūreivis, bet jei nuo manęs

Tu būtumei už marių tolimų, 

Dėl tokio lobio leisčiaus vandenynan. 

DŽULJETA Man dengia veidą kaukė tamsumos, 

Kitaip – matytum, kaip raustu iš gėdos, 

Jog mano kalbą šiąnakt nugirdai. 

Norėčiau išlaikyt orumą savo, 

Atšaukti tai, ką pasakiau... Vėlu. 

Šalin, gudrybės! Ar mane tu myli? 

O, aš žinau, tu atsakysi „taip“, 

Ir aš tavim tikėsiu. Neprisiek, 

Kad neapgautumei manęs netyčia. 

Iš meilės priesaikų ne veltui juokias 

Jupiteris. O, mielasai Romeo! 

Sakyk, mane tu myli, iš tiesų? 

Jei tu galvoji, kad per daug lengvai 

Tau pasiduodu, – aš surauksiu kaktą, 

Ožiuotis imsiu ir kartoti „ne“ – 

Ir tuo būdu maldaut tave priversiu,

 Nors ir kažin kaip būtų man koktu. 

Brangus Monteki, aš per daug jausminga 

Ir gal atrodau vėjavaikė tau? 

Bet patikėk, taurusis kavalieriau, 

Esu aš daug rimtesnė negu tos, 

Kurios taip moka šventuoles vaidinti. 

Nenoriu slėpti: būčiau aš drovesnė,

Jei balso mano mylinčios širdies 

Nebūtumei nugirdęs netikėtai. 

Atleisk ir nemanyk, kad mano meilė, 

Kurią naktis tau atskleidė tamsioji, 

Yra tik lengvapėdiška aistra.



Didžiosios Britanijos  literatūra mūsų tinklaraštyje:



Komentarų nėra: