Literatūriniame žemėlapyje klaidžiojame po pietryčių šalis, taigi, eilė Rumunijai. Bemaž nepažįstama literatūra su itin mažai išverstų į lietuvių kalbą knygų. Bet pabandykime?
Nubalsuota: Domnica Radulescu. Traukinys į Triestą.
Rumunus pažįstame kaip Europos tautą, bene labiausiai nukentėjusią nuo komunizmo priespaudos. Literatūroje tai negali neatsispindėti - griežto režimo metu žinomi tik priespaudos neigimai, pasibaigus - kraupinantys liudijimai apie patirtį ir išgyvenimą.
Domnica Radulescu - Rumunijoje gimusi ir augusi, tačiau sėkmingai pabėgusi ir ilgą laiką gyvenusi JAV, italų ir prancūzų literatūros profesorė universitete. Kaip teigia autorė, šis kūrinys - pusiau autobiografinis, atspindėjęs jos išgyvenimus ir kai kurias biografijos detales.
Domnica Radulescu - Rumunijoje gimusi ir augusi, tačiau sėkmingai pabėgusi ir ilgą laiką gyvenusi JAV, italų ir prancūzų literatūros profesorė universitete. Kaip teigia autorė, šis kūrinys - pusiau autobiografinis, atspindėjęs jos išgyvenimus ir kai kurias biografijos detales.
Domnica Radulescu. Traukinys į Triestą / iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. - Vilnius : Briedis, 2014 (Vilnius : BALTO print). - 331 p.
Oranžiniai mėnuliai
Jau tolstu nuo Juodosios jūros, mano oda aukso spalvos ir sūrstelėjusi, plaukai pablukinti saulės. Traukinys neša mane per kraštą palei violetinio mėlynumo vandenis, paskui - per geltonų saulėgrąžų laukus, tada skrodžia kalnus ir neria į aitriausio sakų kvapo prisisunkusias girias.
Man septyniolika. Kiekvieną vasarą kartu su tėvais sprunku iš karščiu tvoskiančių Bukarešto gatvių: dvi savaites atostogaujame prie Juodosios jūros, paskui kitus du vasaros mėnesius praleidžiame pas mano tetą Brašovo mieste Karpatų papėdėje. Visada veržiuosi į kalnus, visada ilgiuosi vėsaus, kvapaus oro ir žaižaruojančių saulėtekių.
Šįsyk atkeliavau tik su mama. Tą pat vakarą, vos atvažiavusi nuo jūros, noriu nieko nelaukdama išeiti pasivaikščioti po apylinkę. Teta Nina sako, esą pirmiausia turėčiau atsipūsti, nelėkti laukan visa iškaitusi, permirkusi prakaitu. Patarimus ji visada dalija šitaip: švelniai, beveik droviai, tarsi baimindamasi užgauti - priešingai nei mama, kuri savo nuomonę žeria aštriai, šaižiu balsu, tiesiog reikalaudama klausytis.
Mano jaunesniosios pusseserės Miruna ir Riri nenori niekur manęs išleisti, prašo su jomis pažaisti. Miruna, kuriai jau beveik dešimt ir kurios akys tokios mėlynos, kokių man dar niekad neteko matyti, apsipila ašaromis ir pareiškia, kad aš niekad su jomis nežaidžiu ir ji manęs nekenčianti. Riri, vos penkerių, tamsiomis it gervuogės akimis, sviedžia medinę žaislų dėžutę man į galvą. Patikinu žaisianti su jomis vėliau. Vienintelis asmuo, kuriam nėmaž nerūpi, ką aš veiksiu, yra dėdė Jonas, jis griausmingai knarkia išsitiesęs ant sofos virtuvėje, pernelyg pavargęs po darbo, kad pasiektų lovą.
Trokštu gaiviu kalnų oru atvėsinti ilgai saulės kepintą kūną, tad protekine nudardu marmuriniais laipteliais ir nyru į vakaro vėsą, mamai ar jos seseriai Ninai nespėjus ištarti daugiau nė žodžio. Atėjus birželiui, visada nekantrauju dumti iš Bukarešto, kuo toliau nuo nuvargusios minios, kaitra alsuojančių šaligatvių, masyvių pilkų prancūziško stiliaus pastatų, vos šliaužiančių troleibusų. Dviejų savaičių apylanka prie Juodosios jūros - tarytum trumpas pasisvečiavimas stebuklinėje pasakoje. Ryto šviesoje mirguliuojanti smaragdinė su violetiniais potėpiais jūra, į ją žiūriu pro tobulai baltas kolonas paplūdimio pakraštyje - tas reginys visada perkelia mane į Ovidijaus, kadaise ištremto čionai, laikus. Pati įsivaizduoju esanti najadė, svajingai vaikštinėjanti kojas tvilkančiu smėliu ir lėtai, grakščiai panyranti į nėriniuotų dumblių ir pilkšvų kriauklių kupinus vandenis. Tačiau, baigiantis antrajai savaitei, man jau maudžia saulėje nusvilusį kūną, ima varginti ir minios iš Bukarešto, užtvindžiusios kiekvieną kvadratinį paplūdimio metrą savadarbėmis palapinėmis ir įvairiaspalviais rankšluosčiais. Tada imu ilgėtis pušų ir vėsios paunksnės.
Čia, priekalnėse, pagaliau pasijuntu grįžusi namo - jau nebe pasakoje ir ne tokioje vietoje, iš kur norėtųsi sprukti, o ten, kur mano kūnas dera prie aplinkos, kur širdis plaka stipriai ir ritmingai. Iš už storų akmeninių sienų, rėminančių gatves iš abiejų pusių, atsklinda vaikų balsai. Išilgai šaligatvių driekiasi siauros gėlių lysvės, šviečiančios kraujo raudonumo aguonomis ir oranžinėmis medetkomis. Čia pat, už posūkio, - didelis turgus po atviru dangumi, girdžiu prislopintą balsų gaudesį: valstiečiai siūlo pirkti pomidorus ir ridikėlius, arbūzus ir ankstyvąsias bulves. Vasaros turgus - vienintelė vieta, kur gali nusipirkti maisto nesigrumdęs ilgose eilėse. Vasarą mes Rumunijoje maitinamės geriau.
Susiduriu su vaikystės drauge Kristina. Dvi kaštono tamsumo kasos juosia jos galvą, ir mergina iškloja man naujieną vienu atokvėpiu - be jokios įžangos, nė nepasisveikinusi, tarsi būtų nė neabejojusi, kad šįvakar susitiks mane gatvėje.
- Girdėjai apie Marianą? Mihajus ją užmušė, - sako Kristina. - Balandžio pabaigoje jiedu išsiruošė į trijų dienų žygį. Tąsyk leidosi nuo Princo uolos, norėjo dar lig sutemos grįžti į palapinę. Mihajus ėjo Marianai iš paskos ir netyčia paspyrė išklibusį akmenį. Akmuo trenkė jai į galvą ir užmušė vietoje - štai taip, visai paprastai.
Kristina jau kūkčioja. Ji buvo artima Marianos draugė, iš jos sužinodavo viską apie bučinius ir glamones, o paskui persakydavo man. Bandau įsivaizduoti Marianą. Aš žavėdavausi ja. Pavydėjau jai gargždaus balso ir gebėjimo pūsti dailius cigaretės dūmo ratilus. Gražu būdavo žiūrėti, kaip ji nerūpestingai klesteli savo vaikinui ant kelių sūkuriuodama čigoniškus sijonus. Bet dar ryškiau prieš akis iškyla jos vaikinas Mihajus Simionu. Jo akys žalios, ilgos blakstienos; jis dažnai brązgindavo gitaros stygas, skambindavo melancholiškas melodijas. Kristinos pranešta žinia mane pritrenkia, bet kažkodėl Marianos netektis per daug nenuliūdina.
Mihajus ir Mariana ketveriais metais vyresni už Kristiną ir mane; mudvi žavėdavomės jais ir jų meile. Kartais paslapčia pasekdavome juos, stebėdavome, ką veikia. Akies kraštu žvilgčiodavau į Mihajų, kaip jis žingsniuoja švilpaudamas, susikibęs rankomis su Mariana. O dabar įsivaizduoju žingsniuojantį lygiai taip pat, tik be merginos, kuri eitų Šalia įsikibusi jo rankos.
Užuot traukusios toliau, iki bulvaro, sukame atgal į savo kvartalą. Kristina nenori, kad visas pasaulis pamatytų ją verkiančią. Einame pro tvarkingai išrikiuotus geltonus, persiko rausvumo ir mėlynus akmeninius namukus, kol pasiekiame parką gatvės gale, ir ten, šešėlių prieglobstyje, išvystame Mihajų: jis vaikšto ratais aplink medinį suoliuką, ant kurio susėdę jiedu su Mariana bučiuodavosi ir dainuodavo iki vėlyvos nakties. Mihajus nesiskutęs, mūvi languotus bridžius iki kelių, avi sunkius batus, vilki suglamžytus trumparankovius marškinėlius. Jį išvydusi Kristina vėl įsirauda, ir aš siūlau jai eiti namo, palikti mane vieną su juo.
Stebiu jį rūkantį tas rumuniškas cigaretes be filtro, „Car pati" - „Karpatai", bemaž kaip koks nevykęs pokštas. Niekada negalėjau suprasti, kodėl tokioms dvokioms cigaretėms teko mūsų gražiųjų kalnų pavadinimas. Rumuniškos cigaretės - prasčiausios pasaulyje, gaižios ir karčios. Ir staiga taip suspaudžia širdį regint jį šitaip rūkantį ir minantį ratu, kamuojamą širdgėlos. Drožiu tiesiai prie jo, begėdiškai užkertu jam kelią, kad niekaip negalėtų manęs išvengti. Jis tiesiog privalo pažvelgti į mane. Ir pažvelgia. Užgniaužia pyktį, vos pastebimai šypteli primerkęs dūmų graužiamas žalias akis. Klausiu, ar nenorėtų su manim pasivaikščioti. Jis linkteli.
Pilnatis, mėnulis kybo visai žemai. Mihajus, panarinęs galvą, sparčiai drožia pirmyn. Aš nespėju paskui jį. Mano veidas vis dar dega nuo Juodosios jūros saulės ir vasaros nakties, mėnulio pilnaties, nuo žalių Mihajaus akių. Aš žioruoju it žarija. Visa švyčiu tamsoje.
Parduotuvėse negausi nusipirkti mėsos, nėra ir tualetinio popieriaus. Miltai, aliejus, cukrus - visa tai normuojama. Žmonės šneka, kad, dabar, 1977-aisiais, viskas taip pat blogai, kaip buvo stalinizmo laikotarpiu. O blogiausia - visur knibždėte knibžda vyrukų juodais odiniais Švarkais ir mažomis akutėmis: jie viską stebi ant kiekvieno kampo, kiekvieno pastato kiekviename aukšte, klausosi visų telefono linijų. Jie nori žinoti, ar tik tu kuo nors nesiskundi, o gal nederamai juokauji, galbūt kalbiesi su užsieniečiais, gal ketini išvykti iš šalies, jiems rūpi, kur tu perki „Kent" cigaretes. Nežinia kaip, bet gana daugeliui žmonių pavyksta ištrūkti iš šalies. Beveik kasdien mus pasiekia žinios apie tokį ir tokį, kuris su turistų grupe išvyko į Vokietiją ir negrįžo arba kuris nuvažiavo į Jugoslaviją, bet kažkaip atsidūrė Italijoje. Laimės kūdikiai, visuomet sakome apie juos. Sumanūs žmonės, sėkmės jiems, sakome ir šitaip.
Mokykloje tarp organinės chemijos, lyginamosios literatūros ar Vakarų filosofijos pamokų mums bruka į galvas socialistinius kooperatyvinių ūkių penkmečio planus, aiškina apie įrankių ir traktorių gamybą, apie socialistinės laimės utopiją, laukiančią visai netolimoje ateityje: iš visų bus reikalaujama tik pagal sugebėjimus, visiems bus duodama pagal poreikius. O kol kas mes jaučiamės įstrigę lyg kokiame pereinamajame laikotarpyje, kai niekam - išskyrus partijos viršūnėles ir slaptosios policijos pareigūnus, kurie apsiperka specialiose, slaptose valstybinėse parduotuvėse - toli gražu nėra patenkinami net patys būtiniausi poreikiai. Maisto parduotuvės tuščios, plieninės produktų lentynos švarios, nušveistos iki tviskesio - gali net įžiūrėti ištemptą savo veido atspindį jų metaliniame paviršiuje. Jei ypač pasiseka, pačiu netikėčiausiu dienos metu į tavo rajono parduotuvę gali atvežti sūrio ar vištų sparnelių, tuomet gatvėje akimoju išsirikiuoja ilgiausia eilė. Likusieji jos gale neturi jokių vilčių: žino, kai ateis jų eilė, lentynos jau vėl bus tuščios kaip iššluotos. Iš parduotuvės jie išeis tuščiais krepšiais ir trauks į žygį po miestą ieškoti kitų eilių, kur galbūt pasitaikys proga atsidurti tarp pirmųjų ir nusipirkti sviesto ar sardinių, ar tualetinio popieriaus. Sklando populiarus anekdotas, kad rumunams tualetinis popierius šiaip ar taip nereikalingas, nes jie neturi ką iššikti.
Tą vasarą man septyniolika, aš - besiskleidžiantis pumpuras, tampu moterimi, ir nė motais man tuščios parduotuvės ar cukraus bei miltų daviniai. Mėlynos mano akys švyti. Ilgos rankos ir kojos įtemptos, nerimstančios. Mano nesutramdomi kviečių spalvos plaukai plaikstosi į visas puses, aš kupina nežaboto kūniško alkio. Man nerūpi niekas, tik kad šis vaikinas, sielvartaujantis dėl žuvusios mylimosios, atsigręžtų ir pažvelgtų į mane, kad pastebėtų saulės išblukintus mano plaukus, liepsnojantį veidą ir pečius, kad paskambintų man gitara kurią nors iš savo melancholiškų melodijų. Man, tik man vienai. Žemės ir mirties kvapai, smelkiantys jo Širdį, žadina neapsakomą geismą. Noriu būti ten, pačiame jo širdies centre, ten, kur tvyro ką tik sukastos žemės kvapas. Trokštu, kad jis būtų mano pirmoji meilė: kupinas kartėlio ir įdūkio, ir gėlos dėl mirusios mergaitės, dvokiantis rumuniškomis cigaretėmis be filtro.
Šie metai - didžiojo žemės drebėjimo metai, ir pro plyšius vienu metu veržiasi tiek kraujas, tiek rausvi gėlių žiedai. Godi, negailestinga juoda žemė! Kažin ar Mariana turėjo bent akimirksnį laiko susivokti, sunerimti, bent aiktelėti išgąsdinta šmėkštelėjusios minties apie tuoj pat užgriūsiančią mirtį? Svarstau, ar Mihajus tiesiog neatsargiai spirtelėjo tą akmenį riedėti žemyn, ar galbūt esama ir dar ko nors, ko Kristina man nepasakė, ko galbūt ir pati nežino. Žinau, kad ne vienas vyras buvo įsimylėjęs Marianą. Žinau, kad į kalnų žygius jie eidavo didelėmis grupėmis. Galbūt Mariana šiek tiek persistengė flirtuodama su Mihajaus geriausiu draugu Radu - kartais ji taip darydavo. Galbūt Mihajus įdūko pavydo apakintas. Galbūt tai buvo nusikaltimas dėl aistros. Prisimenu aršius jų ginčus vėlyvą vakarą parko pakraštyje, ten, kur rinkdavosi visi kvartalo vaikai. Mariana galiausiai visada apsipildavo ašaromis, pešdavo vieną cigaretę po kitos, sūkuriuodavo įvairiaspalvius sijonus ketindama stotis ir bėgti sau. Tuomet Mihajus šiurkščiai ją stverdavo, akimirksniu kunkuliuojantis pyktis virsdavo Švelnumu, ir dar po akimirkos jie jau kuždėdavosi ir bučiuodavosi. Stebėdavau juos it pakerėta ir tuo pat metu apimta maloniai skausmingos nuojautos.
Žingsniuodama greta Mihajaus galvoju, kad dar niekada nėra buvę šitokios oranžinės mėnulio pilnaties ir tokios žemių šviežumu kvepiančios kertės kieno nors širdyje, kur galėčiau įsitaisyti kaip kokia godi karalienė.
- Jie nuskuto jai plaukus, - sako jis. - Pakaušyje buvo prakirsta didžiulė žaizda. Jie nuskuto jos gražiąsias tamsias garbanas, kad galėtų apžiūrėti tą žaizdą pakaušyje. Kodėl jiems prireikė taip daryti?
Jis meta nuorūką žemėn, sutrina ją kulnu ir įsistebeilija į tolumą. Paskui dar paėjėjame pirmyn, o mėnulis pampsta tiesiog priešais mus, apskritas, oranžinis, nuodėmingas. Noriu paimti Mihajų už rankos, noriu, kad jis pažvelgtų į mane.
Aviu lengvus, numintus sandalus, eidama klupteliu. Mano pėdos pūslėtos nuo batuose pribirusių paplūdimio smėlio ir druskų. Kojos dega žengiant žingsnį, lyg būtų užkunkuliavusi pati žemė. Grybšteliu Mihajų, įsikimbu, kad nepargriūčiau, priverčiu jį sustoti. Jo pirštai, sugniaužę mano ranką, nutvilko odą.
- Eime, nusipirkime ko nors išgerti, - tariu. - Šiandien - rugpjūčio penkioliktoji, Marijos ėmimo į dangų diena. Taigi ir mano vardo diena.
- Maniau, tu netikinti, - sako jis.
- Netikinti. Bet per savo šventosios dieną mėgstu išgerti. Man patinka švęsti savo vardo dieną.
- Tavo vardas Marija? Tavo teta Nina vadina tave Mona.
- Mano teta Matilda, tėčio sesuo, man gimstant, meldėsi Mergelei Marijai, tad gavau ir jos vardą - kad mane globotų. Mona Marija.
- Mona Marija. - Jis šypteli ir priduria, kad skamba įdomiai. Tarsi kokios kino žvaigždės vardas.
Praeiname tetos namus. Girdžiu mamos balsą - ji šūkteli man iš balkono, esą jau vėlu ir man derėtų grįžti. Palik mane ramybėj, atsiliepiu, aš jau pakankamai suaugusi ir galiu vakaroti tiek, kiek noriu. Mudu einame toliau.
Mihajus sako, kad prie geležinkelio stoties yra gėrimų parduotuvė. Ilgą laiką mudu žingsniuojame nesikalbėdami. Matome traukinį, ką tik pajudėjusį iš stoties ir dūmijantį tolyn, matome porelę, besibučiuojančią ant kampo. O aš pavydžiu visiems įsimylėjėliams, tiek gyviems, tiek įnirusiems. Mane kamuoja troškulys, svaigsta galva, jaučiuosi vis labiau įsimylėjusi: Mihajus visai šalia, aš žvelgiu į jo profilį. Matau jo tankias juodas blakstienas, liūdnas žalias akis. Šiandien, mano šventosios globėjos minėjimo dieną, man visiškai nerūpi cukraus ar miltų daviniai, kad tik parduotuvėje būtų degtinės, o degtinės būna visada.
Nusiperkame pačios pigiausios - tai tuica, slyvų degtinė - ir traukiame atgal į savo rajoną. Tačiau kai lieka tik pereiti gatvę, kad atsidurtume prie mano tetos namų, stveriu Mihajų už rankos ir timpteliu į šalutinę gatvelę. Tamsoje plūduriuoja kvapas gėlės, kuri man tokia ypatinga - regina noptii, nakties karalienė. Mudu geriame tiesiai iš butelio vidury gatvės mano globėjos šventosios garbei.
Aš taip užsikvatoju, kad pasipilti ašaros. Mėnulis ištyška į daugybę mėnuliukų. Nuostabu regėti juos, pažirusius virš galvos tarytum žvaigždžių spiečius, nuostabu užuosti nakties karalienės kvapą ir laikytis įsikibus rankos šito liūdno vaikino, kuris jau galvoja, kaip mane pabučiuoti. Aš gyva. Aš čia, aš juokiuosi visai šalia, aš užkaitusi, švytinti auksu, aš regiu spiečių mėnulių danguje. Išsitiesiu ant žolės juostos, žaliuojančios išilgai šaligatvio krašto, po jaunais tuopų ūgliais, šalia geležinės tvoros, skiriančios gatvę nuo parko priešais tetos namus. Pro šalį pėdina kaimynė, gyvenanti bute aukštu žemiau nei tetos, ji nešasi krepšį bulvių. Palinguoja galvą, kažką sumurma apie „miesto mergiotes".
Mihajus gulasi šalia manęs, mudu žvelgiame į dangų, į pulką mėnulių, apsisiautusių oranžinėmis drignėmis. Laikas sustoja. Laikas praranda bet kokią reikšmę, visai kaip tada, kai velnias prašo sustabdyti akimirką, nes ji tokia žavinga. „Faustą" mes skaitėme visai neseniai, per lyginamosios literatūros pamokas. Mokykloje, kurioje aš mokausi Bukarešte, sustiprintas literatūros dėstymas. Mes skaitome visokiausias knygas, kokių tik yra pasaulyje. Kai kurie mano draugų lanko mokyklas, kuriose dėstomoji kalba - anglų, prancūzų arba italų. Mano tėtis, taip pat ir jo draugai poetai bei menininkai laikosi nuomonės, kad tokios mokyklos - laimingai užsilikęs plyšys sistemoje, partija veikiausiai neapsižiūrėjo, tiesiog neįvertino lyginamosios literatūros kurso pavojaus - pernelyg įnirtingai naikino visa kita. Pats „Faustas" man nepatinka, bet patinka ta viena frazė: „Sustok, akimirka žavinga!"
Toji akimirka yra dabar, vasarą, mažame Rumunijos miestelyje Karpatų kalnuose, ir aš, išsitiesusi ant žemės, geidžiu, kad ji truktų amžinai. Ji ten, Mihajaus širdyje ir sukastoje žemėje: regiu save, nakties karalienę, pražystančią, gaivią, kvapią.
Kas vyksta paskui, aš jau nežinau. Pabundu tetos namuose, greta savo pusseserių. Teta, dėdė, mama - visi mane bara. Praslenka kelios dienos, nė karto nesutinku Mihajaus. Sliūkinėju apsisapnavusi, lyg nakviša.
O paskui ateina rugpjūčio dvidešimt trečioji, Rumunijos nacionalinė šventė - komunistų šventė, kai visi žmonės privalo žygiuoti gatvėmis mosuodami raudonomis partijos vėliavėlėmis ir dainuoti Nicolae si poporul, Nicolae si partidul - Nikolajė ir tauta, Nikolajė ir partija. Jei dainą trauksi negarsiai, vyrai odinėmis striukėmis gali tai pastebėti. Teta su dėde privalėjo eiti į demonstraciją. Taigi nieko iš suaugusiųjų nėra namie, pusseserės pas kaimynus, aš viena.
Einu iki jo gatvės - du kvartalai pastelinėmis spalvomis dažytų namukų nuo tetos buto. Jo namas didesnis už kitus, be to, pilkas, ne rausvai oranžinis, ne žalsvas. Akmeninis mūras su raudonu čerpių stogu. Pastate trys butai, bet jis vis tiek atrodo lyg privatus namas, darželį priešais nuo gatvės skiria plytų spalvos geležiniai varteliai. Žinau, kad Mihajus gyvena pirmame aukšte, nes ankstesnėmis vasaromis, išėjusi pasivaikščioti su Kristina, visuomet pro atvirą langą regėdavau juos su Mariana sėdinčius šalia vienas kito. Retkarčiais mes slapčia juos stebėdavome, matydavome, kaip jie suglaudžia galvas, bučiuojasi. Kartais jis skambindavo jai gitara, garsai nuo jo pirštais užgaunamų stygų skriedavo pro langą lyg užgaidūs žvirbliai ir iškrikdavo po visą kvartalą. Jausminga daina apie mėnesienos užlietus kalnus.
Vaikštinėju gatve pirmyn atgal vogčiomis dirsčiodama į jo namą. Kažkokia praeivė stabtelėjusi paklausia, gal galėtų man kuo padėti - gal aš pasiklydusi? „Ne, ačiū, - sakau jai, - aš tik kai ko laukiu." Ir tada, sakytum patvirtindamos mano žodžius, prasiveria sunkios stiklinės jo namų durys, ir laukan išeina Mihajus - su tais pačiais suglamžytais marškiniais, tomis pačiomis languotomis kelnėmis kaip ir prieš savaitę, bet dabar jau nusiskutęs. Eina trupučiuką krypdamas į vieną pusę, lyg vos vos šlubuodamas. Aš einu jam priešais. Abu sustojame ir įsistebeilijame vienas į kitą.
- Eime, parodysiu tau vieną vietelę kalnuose, - sako jis, tarsi nė kiek nenustebęs, lyg būtų iš tikrųjų manęs laukęs. - Tu nesi ten buvusi.
- Mano apranga visai netinkama karstytis po kalnus, - sakau jam. Aš vilkiu plonytę mėlyną suknelę, aviu tuos pačius nukleiptus lengvus sandalus.
Mudu važiuojame autobusu iki paskutinės maršruto stotelės kalno papėdėje, paskui keltuvu pakylame gal pusę kelio iki viršūnės. Mihajus eina pirmas takučiu, vedasi mane per mišką. Miške veši sodriai žali paparčiai, žydi mėlyni katilėliai; popiečio šviesa smelkiasi pro beržų ir storų ąžuolų šakas. Mūsų žingsniai aidi miško tyloje, jiems protarpiais antrina tik nervingas genio kalenimas ar gailus kažkokio kito paukščio riksmas. Ore žaižaruoja šviesos dulkelytės. Takas pradeda vis stačiau kilti.
Klupinėdama ropščiuosi taku. Į sandalus prižirę akmenėlių. Mano mėlynoji suknelė, kurią mama pasiuvo iš senos užuolaidos, jau purvina ir sušlapusi. Ją graibsto ir krūmokšniai, vis labiau tankėjantys, slepiantys taką priekyje. Aš įraudusi ir išpilta prakaito, o Mihajus, tvirtai laikydamas už rankos, tempia mane vis aukščiau.
Aptinkame laukinių aviečių, Mihajus siekia jų parinkti. Paskui vaišina mane: deda po vieną į burną. Jaučiu liežuviu uogų rūgštumą, drauge pajuntu ir pušies sakų skonį lyžtelėjusi jo ranką. Žinau, kad mano lūpos nuo aviečių sulčių dabar dar raudonesnės, žinau, kad jis nori jas pabučiuoti.
Išgirstame griaustinį. Ūmai prapliumpa liūtis, ir tokia smarki, kad regiu sroves, kliokiančias žemyn ir paskui tyškančias į viršų. Mihajus staigiai pasuka į kitą taką, ir netikėtai mudu atsiduriame po medine pastoge. Bet abu jau kiaurai permirkę. Mėlynoji mano suknelė prilipusi prie kūno, pati įžiūriu išryškėjusius savo spenelius. Po šlaputėliu plonyčiu audeklu aiškiai matyti kiekvienas mano kūno iškilumas. Mihajus iš kelnių kišenės išsitraukia gabalą storo balto audeklo. Mirkteli man ir sako:
- Kalnuose turi būti viskam pasiruošęs.
Jis imasi šluostyti man veidą, plaukus, kaklą, sausina tuo baltuoju audeklu, kuris stebuklingai sugeria vandenį. Šluosto kruopščiai, tiksliais judesiais. Audeklas šliaužia mano pečiais, krūtimis, pilvu ant kiekvienos kūno dalies užsibūdamas vienodą laiko tarpą. Jaučiu keistą karštį, spinduliuojantį iš mano kūno. Aš užhipnotizuota. Noriu, kad jis niekad nesiliautų šluostęs manęs baltuoju audeklu.
- Na, štai. Dabar jau daug geriau. Kalnuose nevalia ilgai būti peršlapusiai. Gali susigriebti plaučių uždegimą.
Žinau: kai būsiu sena, nukaršusi ir ligota, galbūt net kai gulėsiu mirties patale, aš prisiminsiu šį akimirksnį vasaros lietuje - žvelgiu į lūpas to vaikino, kuris pažįsta kalnus, kuris nusausino mano kūną baltuoju rankšluosčiu, ir žinau tai.
Mudu žiūrime vienas į kitą, bet nesibučiuojame. Kaklo oda jaučiu jo iškvepiamo oro dvelkčiojimus. Jis prisitraukia mane artyn, apkabinęs glaudžia prie krūtinės, glosto plaukus. Aš alsuoju jam į krūtinę, saugi nuo lietaus.
- Nebelyja. Galime eiti, - taria jis vėl imdamas mane už rankos.
Mes grįžtame į taką, vedantį aukštyn į kalną, prie kažkokios Mihajui žinomos paslaptingos uolos, matome rausvus ir mėlynus, ir violetinius debesis, kylančius iš slėnių ir supančius mus. Slėniai apačioje, sakytum, plūduriuoja nugrimzdę kvailinančiose, įvairiaspalvėse ūkanose, tamsžalės Karpatų grandinės supa mus tarsi užburtas žiedas. Pro plyšį debesyse matome miesto kraštelį, lyg žiūrėtume pro kokią stebuklingą rakto skylutę.
- Tai retas reiškinys, - sako Mihajus. - Debesys plaukia, o pro juos bando prasiskverbti saulė. Ji atsispindi debesyse.
Galų gale pasiekiame didžiąją uolą. Ji balta, aštriaviršūnė, o jos papėdėje žioji ola. Slėnyje loja šunys, girdime ir Juodosios bažnyčios varpų gausmą - tai saksonų bažnyčia, prieš šimtmečius išgelbėta per didžiulį gaisrą. Pro violetinius debesis bemaž įžiūrime ir bažnyčios apybrėžas: tiesias, tamsias apdegusias gotikines sienas ir aukštyn šaunančius bokštus. Varpų gausmas ataidi iki pat mūsų, o mudu stovime atsišlieję į baltą uolą ir žiūrime žemyn, į slėnyje urduliuojančius rausvus debesis, į saulėlydį viršum miesto, ir Mihajus sako, kad mano akyse žiba žvaigždutės. Bažnyčios varpai vis skamba ir skamba, ir skamba.
Jo lūpos aviečių skonio. Man norisi susilieti su rausvais debesimis, o bučinio skoniui neprilygtų joks laukinis vaisius. Gaudžia bažnyčios varpas, o mano kūnas virsta mėnesienos pilnatimi, kvepiančia laukinėmis avietėmis.
Lietus nudraskė rugpjūčio 23-iosios minėjimui iškabinėtas vėliavėles. Sugrįžę iš kalnų gatves randame prišnerkštas tūkstančiais sudriskusių, įmirkusių raudonų popiergalių. Žmonės skuba permirkę, susigūžę, taškydami balas ir mindydami tas nuplėšytas raudonas vėliavėles. Man tai visiškai nerūpi. Staiga apninka jausmas, tarytum nė negyvenčiau šitoje šalyje. Artėjame prie tetos namų, Mihajaus pirštai spaudžia man ranką. Jis kviečia mane užeiti pas jį rytoj, iš pat ankstyvo ryto.
Tai pirmas kartas, bet nuo tos dienos aš kas rytą ištykinsiu iš namų kuo anksčiausiai, kol dar niekas nepabudęs. Galvą išsitrenku lediniame vandenyje, nes karšto vandens gauname tik valandą per dieną arba dvi valandas kas antrą dieną ir nevalia jo lengvapėdiškai laistyti kam pakliuvo. Kartais anksti rytą arba vėlai vakare vandens nebūna išvis. Partija nuolat verčia mus ką nors taupyti, šilumą ar elektrą, įnirtingai stumdama socialistinės utopijos link, kuri jau po dienos kitos tikrai turinti ateiti. Tad galvą išsitrenku su skalbiamuoju muilu vonios praustuvėje, kaip įmanydama greičiau ir tyliau, vildamasi, kad vargana srovelė, teškenanti iš čiaupo, visiškai neišseks ir aš neliksiu gličiais, balzganomis pamuilėmis aplipusiais plaukais. Rytai visuomet žvarbūs, ir mane krečia drebulys skubant marmuriniais laiptais žemyn šlapiomis plaukų sruogomis apkritusiais pečiais.
Jis paleidžia Grygo įrašą man pasiklausyti. Pirmiausia nupučia nuo plokštelės smulkiausias dulkelytes, paskui atsargiai deda ją ant diskasukio ir vikriu, tiksliu judesiu nuleidžia adatėlę. Paskui kelias sekundes stovi nekrustelėdamas ir su laiminga šypsena veide klausosi muzikos.
- Pasiklausyk, skamba kaip lietus. „Peras Giuntas". Man labai patinka, o tau? - jis kalba išdidžiai, lyg pats ir būtų tą muziką sukūręs.
- Taip, labai gražu. Dar niekad nesu šito girdėjusi.
- Tu visa drebi, - sako jis. Ir deda rankas man ant pečių.
Garsų lašai smelkiasi į mano kūną per kiekvieną porą. Jo patalynė vėsi, iškrakmolyta, net gurgžda. Nusivilkdama suknelę, tą pačią mėlynąją, kurią vilkėjau per lietų kalnuose, pro atvirą langą matau pastato sieną kitapus gatvės ir ant jos kabančius Markso, Engelso, Lenino ir Nikolajės Caušesku, Tautos tėvo, portretus. Bjaurūs vyrai, jie mane gąsdina.
Atrodo, kad aš viską jau žinau, kad tiksliai suprantu kiekvieną menkiausią glamonę, kiekvieną prisilietimą prie mano kūno. Man visiškai nedrovu. Mano kūnu ritasi karščio ir garsų bangos. Rankos, kojos, kuždesiai. Jis krimsteli man petį, aš krimsteliu jam. Aš apkvaitusi, man smalsu, kas bus toliau. Girdžiu žaidžiančius vaikus, kažkur visai netoliese, tiesiog po langu; į grindinį bumbsi kamuolys, atkakliai ir monotoniškai.
Barzdoti Markso, Engelso, Lenino veidai ir bebarzdis - Nikolajės Čaušesku stebi mus nuo pastato sienos iš kitos gatvės pusės. Matau juos pro langą tiesiog iš lovos, nė galvos nereikia pasukti. Užsimerkiu ir apie nieką negalvoju. Liejasi Grygo muzika. Garsai skaidrūs, kapsi it lietus. Mihajaus kūnas liesas, bet raumeningas, nesudubęs ir kvepia pušų sakais, lyg jo alyvų spalvos oda būtų sugėrusi visus kalnų kvapus. Aš prasmengu susipynusių galūnių brūzgyne, kūniškame susiliejime. Kai jis apglėbia mane, kiekviena mano esybės dalelė trokšta rėkti ir aimanuoti. Akyse už nuleistų vokų išsprogsta raudonos ir violetinės dėmės, ištiškusios jos pasklinda mano kraujagyslėmis ir raumenimis. Įsikimbu jo rankos, o jis jau guli šalia prakaito išpiltas, visas drebėdamas.
Vėjelis plaiksto nėriniuotas užuolaidėles. Pro jas iš viršaus į mus stebeilija trys marksistų lyderiai ir ketvirtasis, mūsiškis, Tautos tėvas. Mes juokiamės ir vaipomės dirsčiodami į juos, linkime jiems atsidurti pragare giliausiam. Paskui Mihajus sandariau užtraukia užuolaidas, vėl grįžta pas mane, kužda į ausį. Sako, kad aš - jo laukinė avietėlė ir kad mane suvalgysiąs. Sako pagrobsiąs mane ir išsivesiąs į kalnus, kur niekas mūsų nesuras; ten mudu ir gyvensime lyg du laukiniai, misdami uogomis ir šaknelėmis. Mudu griūvame aukštielninki į vėsų patalą plyšdami juokais.
Sklendžių per tą vasarą, nepastebėdama nieko, kas vyksta aplinkui, nematydama jokių žmonių, kiekvieną rytą, auštant, sprunku laiptais žemyn, visada šlapiais plaukais, neteisėtai išsitrinkusi galvą. Mudu gulinėjame jam taip gerai pažįstamose giriose, po eglėmis ir slaptose laukymėse prie slapto upokšnio, į mane geriasi eglių ir žemės kvapai. Naktimis mane žadina mėnulis, auksinė gija tarytum sujungia mano mintis su Mihajaus mintimis, mano geismą su jo geismu. Išsprunku iš tetos namų ir lyg vagis įlipu pro langą tiesiai į jo lovą. Apglėbiu jo šiltą sakais kvepiantį kūną. Krimsteliu sprandą, pečius, lūpas. Visada krimsteliu lūpas.
Priartėjus naujųjų mokslo metų pradžiai, tad atėjus laikui grįžti į Bukareštą, smulki dulksna drėkina ūkanomis apsisiautusius kalnus, taip pat ir mūsų baltąją uolą. Vasara kalnuose paprastai baigiasi staiga, vos per kelias paras: naktimis ima smelkti žvarba, ryto šviesa nusidažo auksiniu tviskesiu, oras tarsi ima virpėti lyg iškvėptas atodūsis, nerimastingai laukiant atslenkančių šalčių. Man - paskutiniai metai vidurinėje mokykloje, jų pabaigoje grėsmingai tyko stojamieji egzaminai į universitetą. Jaučiuosi taip, lyg turėčiau per naktį suaugti, subręsti kaip ta vasaros šviesa, slenkanti rudeniop. Ateitis atrodo neaiški kaip kalnų viršūnės, apsigaubusios baltu rūku.
Mano išvykimo išvakarėse Mihajus paniūra, kalba apie Marianą, pasakoja, kaip jai dažnai skaudėdavo dantis, kaip ant geliančio danties ji varvindavo degtinę. Prisimena, kaip aną pavakarę ji bėgo žemyn akmenuotu taku, nerūpestinga ir linksma. Prisimena, kaip netyčia paspyrė didelį akmenį, ir šis nusirito taku žemyn. Mihajus ypač pabrėžia žodį netyčia, lyg liežuvis būtų užkliuvęs už jo. Atrodo, tarsi jis būtų susisupstęs į šešėlį.
Ir mane staiga nusmelkia baimė. Jis sėdi ant lovos krašto, rankomis susiėmęs galvą. Galbūt jis nužudė Marianą? Gal visai neatsitiktinai tas akmuo trenkėsi jai į galvą? Galbūt aš pamilau žudiką? Mintyse kresteliu save, kad išnirčiau iš niūraus susimąstymo. Tokios mintys mane keistai masina. Mane žavi nusikaltimai dėl aistros. Niekada nemaniau, kad kas nors galėtų iš tikrųjų nužudyti žmogų neištvėręs pavydo ar per stiprios meilės - taip atsitinka tik romanuose. Ir vis dėlto norėčiau ištrinti Marianos atminimą jam iš širdies, visiems laikams. Jos nebėra, ir tasai nebuvimas smelkiasi tarp mūsų - negaliu šito pakęsti. Pavydulingas niršulys bloškia mane nuo lovos, aš stojuosi pasirengusi eiti net neatsisveikinusi. Mihajus jau gailisi dėl savo liūdesio. Ima mano ranką, palaižo delną, paskui - kiekvieno piršto galiuką. Sako nenorįs manęs prarasti.
-Jeigu numirsi, aš tave užmušiu, - sako.
O paskui griebia mane į glėbį ir taip suspaudžia, kad vos ne- uždūstu pritrūkusi kvapo.
- Aš - tarsi usnys laukuose. Želia, kiek akys užmato, ir niekada nemiršta, - sakau juokdamasi ir išsprūstu iš jo tvirto glėbio.
Gnaibau jo rankas ir kaklą, kad įrodyčiau, kokia išties esu panaši į laukinę raizgią usnį. Jis nusišypso. Jau užmiršo Marianą.
Susapnuoju mudu abu: vieni naktį vidury gatvės, nešamės seną lagaminą, tą patį, kurį parsigabeno mano senelis Ivanas, pradingęs ir nedavęs apie save jokios žinios dvidešimt penkerius metus, o po to, kai visi jau laikė jį seniai mirusiu, parsiradęs ir netrukus vėl iškeliavęs į Sovietų Sąjungą ir vėl išnykęs ten. Mudu sustojame, susėdame ant lagamino, danguje šviečia du mėnuliai, o iš rūko išnyra Mariana. Ji eina artyn, šypsosi. Pastebime, kad ji neturi dantų - šiurpi, bedantė šypsena. Mane prislegia liūdesys, slogus kaip pati mirtis.
Potvyniai, karai ir prosenelės veidrodis
Savo septynioliktąją vasarą, tą pačią, kai įsimylėjau Mihajų, kur buvusi, kur nebuvusi, vis atsiduriu prie prosenelės sidabrinio veidrodžio, lyg jis mane traukte trauktų. Jis stovi tetos Ninos svetainėje ant raudonmedžio skrynios - kiek siekia mano atmintis, visada ir stovėjo ten. Žiūriu į nuskeltą jo kampą, į storą medinį rėmą, kur kadaise būta muzikinės dėžutės. Bet daugiausia stebeiliju į patį veidrodį, žiūriu į savo pačios veidą, tartum jis būtų kieno kito: mėlynus akių ovalus, kupetą plaukų, smailų smakrą, siaurą nosį, raudonas lūpas, patinusias nuo Mihajaus bučinių ir krimsčiojimų. Žiūriu į raudoną žymę ant ilgo kaklo.
Šią užburtą vasarą su mėnuliais nužertu dangumi, sukastos žemės ir gaivaus lietaus dvelksmu bandau išvysti savo giminės istorijas, atkuriamas stebuklingo veidrodžio. Visai kaip toji mergaitė Liusilė iš miniatiūrinės prancūziškų pasakų knygelės, kurią man skaitydavo mama. Liusilė fėjos padovanotame veidrodyje galėjo išvysti viską, ką panorėjusi: mirusius giminaičius, mylimus, bet toli esančius žmones, savo pačios ateitį. Tačiau man dirstelėti į savo ateitį baugu. Tad to prosenelės veidrodžio ir neprašau. Žiūrėdama jame į savo veidą, trokštu išvysti praeitį, įsivaizduoti savo artimuosius, priartėjančius ir iš sidabrinio veidrodžio tviskesio ilgesingai tiesiančius į mane rankas.
Mane baugina niauri Mihajaus tyla, užslenkanti vos jam paminėjus Marianą. Gąsdina ir anas sapnas, kuriame abu naktį sėdėjome vidur gatvės ant seno lagamino, o Mariana šypsojosi mums bedantę šypsena. Prisimenu mamos pasakojimus apie didelę meilę, kurios nestigo mūsų giminėje, apie mūsų šeimos moteris, kurioms pasisekė sutikti savo gyvenimo vyrą ir jo neprarasti. Niekad. Vien nuo minties, kad gali išaušti toks rytas, kai mano gyvenime nebebus Mihajaus, man užspaudžia krūtinę, pristinga kvapo. Užtenka pagalvoti apie tai, ir tiesiog liaunuosi kvėpuoti. Bėgu pas Mihajų įsitikinti, kad jis tikrai tebėra ten, to pilko akmeninio pastato raudonu čerpių stogu pirmame aukšte. Sakau jam, kad visada jį mylėsiu. Įsisiurbiu bučiniu vos jo neuždusindama. Meldžiuosi giminės moterims, prašau, kad sergėtų mudviejų su Mihajumi meilę. Kažkodėl mano pačios giminės mirusios moterys man atrodo patikimesnė apsauga nei Dievas ar Dievo Motina, apie kuriuos nuolat porina teta Matilda. Noriu būti tokia, kokios buvo mano giminės moterys - stiprios ir lydimos sėkmės.
Mano prosenelė išsigelbėjo per didžiuosius 1918-ųjų potvynius: pagauta paplūdusio Dniestro užsiropštė ant kažkokių medinių durų spausdama prie krūtinės sidabrinį veidrodį su muzikine dėžute, kur grodavo Bethoveno „Elizai". Tai nutiko moldavų Cetatea Alba, Baltosios Tvirtovės mieste - Besarabijos regione, kol šis dar nebuvo atitekęs Sovietų Sąjungai.
Prosenelė plaukia nešama negailestingos upės, pakeliui šluojančios ir drabužių spintas, ir daržovių lysves, ir vištidės. Ilgus šviesius plaukus taršo vėjas, o prie krūtinės ji spaudžia keturkampį sidabrinį veidrodį ir vis klausosi tos pačios melodijos, klausosi vis iš naujo kaskart pasukdama muzikinės dėžutės raktelį, kai tik melodija baigiasi. Praslinkus daugeliui valandų, durys, pakeitusios jai laivę, atsitrenkia į medį. Ji kažkaip įstengia persi- ropšti į jį, vis dar spausdama glėbyje veidrodį ir įsitaisiusi tarp storų šakų, bemaž alpėdama, laukia, kad ją kas nors surastų.
Saulei leidžiantis, upės vandenims vis dar plūstant galingu srautu, dangui nusidažius grėsmingai įmirkusiomis violetinėmis ir raudonomis dėmėmis, prie medžio gelbėtojų valtimi priplaukia vyriškis ir išgirsta melodijos nuotrupas, keistas, lyg kas knebinėtų nežinomo instrumento stygas. Jis suranda mano prosenelę šakų raizgyne, tvirtai įsikibusią veidrodį ir niūniuojančią natas lyg lopšinę.
Vania Golubovas įsikelia ją į valtį. Susupa į maršką, apkamšo lyg jaukiame lizde, tada užgula irklus, iriasi į tolimą krantą. Bando išklausti, kas ji tokia, kas nutiko jos Šeimai, iš kokios miesto dalies ji yra. Tačiau neišgauna nieko, išskyrus vardą, kurį ji be paliovos kartoja: Parašiva Dumitresku. Pakuždomis kartoja ir kartoja savo vardą kaip dainą, kaip lopšinę, panašiai kaip niūniavo pritardama muzikinės dėžutės melodijai.
Jis parsineša ją į namus, kur gyvena su motina, guldo didžiajame kambaryje, prašo motinos padėti ją nurengti, atnešti sausų drabužių. Jie gyvena miesto pakraštyje, kur nesiekia įsišėlę upės vandenys, mažame baltame akmeniniame namuke.
Jis pamažu įsimyli tą geltonplaukę priklydėlę, tai atsipeikėjančią, tai vėl grimztančią į karštligę, kalbančią kažką apie laukinius arklius ir kareivius, plūduriuojančius upėje, girdydamas ją vandeniu, po mažytį gurkšnelį, kad atlėgtų karštis. Vieną vakarą, praėjus trims karštligės ir nerišlaus kalbėjimo dienoms, Vaniai pasirodo, kad ji jau slysta jam iš rankų. Pulsas sulėtėja, o kūnas degte dega, įkaista netgi oras aplink.
Motina padeda jam susupti Parašivą į vėsią paklodę, girdo naktį vėsiomis arbatomis iš užplikytų rusiškų žolynų. Be paliovos kalba su ja, tarsi jo žodžiai, priešaušriu jau tokie pat suvelti ir beprasmiai kaip ir jos, galėtų traukte ištraukti iš mirties nagų, išplėšti iš ligos. Kaip tik taip ir atsitinka. Vieną rytą, brėkštant, Vanios motinai išėjus į savo kambarį pailsėti, Parašiva staiga įsistebeilija į Vanią. Pirmąkart per visą savaitę ji tokia rami. Žiūri į Vanią taip, tarytum būtų pažinojusi jį visą gyvenimą. Nei persigandusi, nei nustebusi, lyg būtų savaime suprantama pabusti kažkokio vyro namuose, kažkokio vyro lovoje, prieš tai ilgai blaškytai šėlstančių vandenų. Ji klausia apie savo veidrodį - ar jis suradęs veidrodį su įtaisyta muzikine dėžute. Jis parodo veidrodį. Nieko jam nenutiko, matai? Tik išteptas truputį, sako šluostydamas jį rankove. Ir muzikinė dėžutė vis dar veikia, priduria ir sukteli raktelį. Ji sulaiko Vanią, švelniai paliesdama ranką.
Jis nutildo pabirusias kelias natas. Duoda veidrodį jai į rankas.
- Saugok jį, - sako. - Jis neša sėkmę. Jis atvedė mane pas tave.
Ji prajunka. Tada juokiasi ir jis. Abu krūpčioja nuo juoko, kai į kambarį įeina Vanios motina. Ji žiūri į juodu besijuokiančius ir staiga sumoja, kad Parašiva nemirs - Parašiva gyvens ir taps jos marčia. Ji džiaugiasi dėl sūnaus, galų gale radusio sau nuotaką.
1918-ieji metai, karas mūšių laukuose prarijo tūkstančius jaunų vyrų gyvybių, potvyniai nusinešė ištisus murkšlinus kaimus ir dar daugiau gyvybių. Dabar jau įsiviešpatauja ir badas. Jei tau pasiseka, net ir pačiame tokios katastrofos dugne gali susirasti porą, gali ką nors išgelbėti ir taip išsigelbėti pats. Šitaip žmonės dabar ir randa antrąsias puses: godžiai ir beatodairiškai, tarp pūvančių lavonų, ties pačiu gyvybės ir mirties paribiu. Per potvynį netekusi abiejų tėvų Parašiva mano, kad jai dar labai pasisekė. Ją surado vyriškis, gyvenantis baltame akmeniniame namuke miesto pakraštyje, kur nesiekia vandenys, o prie namuko - dar ir nedidelis daržas, sklypelis kukurūzų, kapstosi kelios baltos vištos.
Vasarą jiedu susituokia tame nedideliame darže, o kaimo akordeoninkas groja jiems ta proga - daugybę kartų tas pačias dvi melodijas, vieninteles, kurias moka: vieną linksmą ir vieną graudžią. Jie geria tuicat - rūgusių slyvų degtinę, valgo mamaliga - kukurūzų košę, kuri valstiečiams pakeičia duoną, o kartais - ir bet kokį kitą maistą, jie šoka iki aušros, muzikantui grojant vis tas pačias dvi melodijas. Tą naktį ji panūsta vėl pasukti muzikinės dėžutės raktelį ir dar sykį pasiklausyti „Elizai" toje pačioje lovoje, kurioje Vania ištraukė ją karštligei iš nasrų, prisišaukė atgal nuo mirties slenksčio vėsindamas kompresais ir girdydamas rusiškų žolelių arbatomis.
Aną pažirusių oranžinių mėnulių vasarą, kai pirmąsyk susipažįstu su savo kūno goduliu, aš taip pat esu ir savo pačios proprosenelė, besiklausanti Bethoveno iš veidrodžio su muzikine dėžute, kurį ji išgelbėjo per potvynį. Noriu būti Parašiva tą akimirksnį, kai ji, apimta ekstazės, kanda Vaniai į petį, kai suleidžia nagus jam į nugarą. Noriu būti ji siauroje girgždančioje lovoje baltame akmeniniame namuke tame miesto pakraštyje, kurio nepasiekė potvynio vandenys, noriu uosti ir lyžčioti to vaikino kūną toje pačioje lovoje, kurioje kelias dienas klejojau, pakibusi tarp gyvenimo ir mirties, krečiama karštligės, grum damasi su užterštoje upėje pasigautu užkratu.
Parašiva ir Vania susilaukė dviejų sūnų, Ivano ir Viktoro. Ivanas dings per Antrąjį pasaulinį karą; po dvidešimt penkerių metų jį per Raudonąjį Kryžių pavyks surasti, jo motina tuo metu jau bus mirusi. O Viktoras taps mano seneliu: visada geras ir švelnus, tebeliūdintis prarasto brolio. Šeimos nariai pasakojo, kad sendama Parašiva įjunko kokią vėsią saulėtą popietę pasipuošti geriausiais drabužiais ir, užsidėjusi žaliąją fetrinę skrybėlaitę, pranešti visiems einanti į miestą. Bet, užuot traukusi į miestą, ji įsmukdavo į didžiąją rudąją drabužių spintą, kurią atsigabeno, kai persikraustė gyventi į butą prie geležinkelio stoties. Po kelių valandų išlįsdavo, pasiskųsdavo, kad mieste viskas taip pabrangę. Vieną dieną ją taip ir aptiko rudojoje spintoje mirusią, tarp senų paltų, pobūvių suknelių ir rutuliukų nuo kandžių, glaudžiančią prie krūtinės vieną Ivano megztinių, užsilikusių dar iš vaikystės. Šitaip ir sergstimos mano giminės istorijos: keli svarbūs įvykiai, didžiulės katastrofos ir viena kita scenelė, kitąsyk tiesiog sukurta iš kokios išsaugotos nurudusios nuotraukos ar keliavusi iš lūpų į lūpas, daugybę kartų perpasakojama per daugelį metų, galiausiai apsitraukusi ūkanomis, virtusi miglota lyg sena pasaka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą