Žaidžiame žemėlapius toliau. Ukraina
Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį. Pirmieji etapai jau įvyko. Žengiame toliau.
Nubalsuota! Taras Ševčenko. Kobzarius
Galbūt iš tradicijos rinktis tai, kas artima - Tarasas Ševčenko turi nemažai sąsajų su Vilniumi.
Gimęs 1814 metais baudžiauninko šeimoje, tai lėmė daugybę jo vargų. Jaunas Tarasas mokėsi parapijos mokykloje, vėliau dirbo savininko dvare.
Ar ne pačiam sau parašyt
Gailios paguodos pilną raštą
Ir viską, viską aprašyt
Jame kas pamesta ir rasta.
Bet nesulauksi niekada
To rašto pasiilgto godžiai,
Nėra pasauly gyvo žodžio,
Ir tiesą pakeitė skriauda,
0 rodosi pats laikas jau.
Dešimtmetis dienom nusruvo,
Kobzarių kai žmonėms daviau,
0 jiems lyg burnas kas užsiuvo.
Tyla apsupo tas dainas —
Tarsi nebūtų ir manęs.
Tegu ne pagyros skambėtų, —
Surasiu ir be jų kelius, —
Tik patarimo man norėtųs;
Deja, kaip tremtinį, pirma
Prislėgs vien kapo tamsuma.
0 būdavo, širdis skaudėjo, —
Teisingas dieve, kaip norėjos,
Išgirst nors žodį iš žmonių
Ar reikia jiems manų dainų,
Ar sielą išsemiu lig dugno,
Už ką Ukrainą myliu,-
Ar ne tuščiai eikvoju ugnį?
Bet aš žinau, mirties bedugnėn
Aš kelią rast anksčiau galiu.
Pinu ramindamasis žodį
Į dainą skaudžią, kaip rauda.
Arba kazokas kai kada
Prisisapnuos ar pasirodys
Ant žirgo juodo, kaip naktis, -
Tada jis neš dainos mintis.
Juk nieko kito nemylėta
Už tai ir žūstu aš iš lėto
Šaly skausmingoj, kaip lemtis,
O gal taip viskas susiklostė?
Gal motina malda neglostė
Dievulio, kaip gimiau nakčia, -
Kad aš, lyg šliužas stepėj čia
Guliu sumindytas ant lauko
Ir- tik mirties savos belaukiu.
Taip gyvenu, ir taip kenčiu,
Kol saulė nusileis virš tako.
Už ką? Net sužinot neteko!
O vis tiktai ir tarp kančių
Myliu Ukrainos platumą,
Nors vienišas- dūmojau. dūmą
(Poros juk ten aš neradau)
Ir mirtį čia susiradau.
Neverta, broli, graužtis meski!
Į kietą geležį įauk,
Gerai dievuliui pasimelski,
O ant žmonių tu nusispjauk, —
Kvaili jie, kaip kopūsto kotas.
Tarp kitko, yra savas protas,
Tai pats galvojęs nepaliauk.
Kos-Aralas, 1849
Vertė V. Mozuriūnas
Savos auksinės ir brangiosios,
Kad jūs žinotumėt, visai
Negaila man dalios jaunosios.
Bet kartais liūdesys tokiai Užeis -
lyg širdį kas draskytų!..
O jeigu dar - ką besakyti –
Berniuką sodžiuj sutinku:
jis lyg skurdi žolė laukų
Toks vienas prie tvoros statinių,
Jį dengia skarmalai drobiniai,
Ir štai, atrodo, kad mana
Jaunystė čia -sunki, liūdna!
Kokia jo bus dalia, galvoju:
Jam laisvė nenušvis brangioji,
Šventoji laisvė... Ir praeis,
Pavirs vien dulkėm, pelenais
Geriausi metai jo visi.
Neras pasauly draugiškumo,
Neras jis niekur palankumo,
Ir teks dalia juoda, baisi -
Nueis bernaut... Čia šitaip bus:
Kad jis neverktų, neliūdėtų,
Kad sau vietelę kur turėtų,
Jį atiduos į kareivius.
Kos-Aralas, 1849
Vertė Eug. Matuzevičius
* * *
Kelionėn! Burės jau pakeltos.
Barkasai leidos pro meldus,
Prieš sraunią srovę Syr-Darjos
ir išplaukė į melsvą kelią.
Sudie, skurdusis Kos-Arale!
Dvejus metus be paliovos
Sklaidei man liūdesį. Dėkoju
Tau, mielas drauge! Tu gali
Pasididžiuot, kad taip toli
Tave surado ir naudoja...
Sudie, brolau! Tavon šalin
Gal niekad aš neparkeliausiu, -
Negirsiu jos, nepiktžodžiausiu,
Nors prisimins dar man, tikriausiai,
Dykynė tavo nebyli!
Kos-Aralas, 1819
Vertė Vl. Mozuriūnas
Nelaisvėje dienas skaičiuoju —
Suskaičiuot nevyksta.
O aukščiausias, kaip liūdnai jos
Skrenda ir išnyksta!
Metai iš paskos jom plaukia,
Plaukia, tyliai šnera,
Nešas su savim į tolį
Ir bloga, ir gera.
Viską ima, negrąžina
Metai niekam nieko,
Nemaldauki — maldos tavo
Dievo nepasiekia.
Tarp pelkių drumzlinų, verpetų,
Tarp nendrių po dienų ir metų
Praėjo metai trys liūdnai.
Jie nuplaukė lyg vandenai,
Iš gryčios daug ką pasigrobę,
Ir jūron nunešė slaptai.
Ir jūra paskandino lobį -
Tačiau ne auksas tai, ne jis,
Tik metai mano, praeitis,
Tik mano sielvartas bekraštis,
Lyg tas neregimasis raštas,
Kurį rašiau kančių dienom,
Tegu tarp pelkių, tarp verpetų
Daug nutekės nelaisvės metų.
O mano jau tokia dalia -
Svajot, dūmoti man valia!
Pavaikštinėsiu, pasėdėsiu...
Čia stepės, jūra man matyt...
Ir praeitį dainoj minėsiu,
Ir imsiu smulkiai aš rašyt
Knygelėj savo. Na, pradėsiu...
Orenburgas, 1850
Vertė A. Venclova
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą