Atgyja viltis vėl grįžti į normalų, ar beveik normalų gyvenimą po karantino ir ligų. Laukimas skiepų, registracija, pirmasis dūris ir jau einame tikrinti lagaminų - ar atlaikys dar vieną kelionę? Kaip tik po ranka papuolė knyga, kuri yra privaloma, jei ruošiatės į Romą ( o ten susiruošti visada verta). Interviu su tais, kurie apie Romą žino daugiausia. Informacija pateikiama interviu forma, ir pačios informacijos yra ypatingai daug, vargu ar gidai, ypač ne vietiniai žino daugiau. Išbandykite pradžią, jums tikrai patiks.
Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė. Devyni pasivaikščiojimai po Romą.- Vilnius : Aukso žuvys, 2021. - 355 p.
Italija
viena populiariausių lietuvių kelionių krypčių. Roma bene labiausiai lankomas
šios šalies miestas. Interneto laikais vadovų keliautojams tarsi nebereikia,
tačiau visi Žinome, ką reiškia atsidurti informacijos jūroje be orientyrų lodei
prieš vykdami j naują vietą renkame ten jau apsilankiusių pažįstamų ir bičiulių
patarimus, dar labiau vertiname vietinių nuomonę, jei tik ją pavyksta sužinoti.
Juk senbuvis visada geriau už kitus nurodys, kur pirmiausia eiti, ką pamatyti,
galbūt atskleis mažai kam žinomų slaptų kampelių, bet kuriam atvykėliui suteikiančių
ypatingą atradimo džiaugsmą. O jei jis ar ji dar moka ir pasakoti, išgirsime
įsimintinų istorijų, smulkmenų, kurių nepateikia kelionių vadovai. Dėl to,
nutarusios parengti knygą apie Romą, norėjome, kad apie savo miestą joje
kalbėtų jo gyventojai. 
Roma tokia didelė, turtinga ir daugiasluoksnė, kad prisiimti eksperčių vaidmens vien sau, kad ir kaip gerai manytumėm pažįstančios šį miestą, nesiryžome. Dalijamės šiuo vaidmeniu su kitais, praleidusiais Romoje daugiau laiko, labiau įsigilinusiais į jos praeitį ir dabartį, susijusiais su ja ir asmeniniais, ir profesiniais ryšiais. Papasakoti apie Romą pakvietėme žmones, kuriuos čia sutikome, su kuriais bendraujame ir kurie mus pačias ne kartą virtualiai ir gyvai yra vedžioję po savąjį miestą, atverdami jo vertybes ir įdomybes. Devyni pasivaikščiojimai po Romą - tai pokalbiai su devyniais kultūros pasaulio veikėjais: archeologe, istorikės išsilavinimą turinčia vadybininke, dailės kritike ir istorike, trimis muziejų kuratoriais, kultūros istoriku ir diplomatu, dviem Vatikane dirbančiais žurnalistais. Pašnekovus rinkomės ir klausinėjome jau turėdamos omenyje knygos struktūrą, kurią siejome su miesto istorijos chronologija ir derinome su galima realių pasivaikščiojimų topografija. Stengėmės, kad knygoje minimas vietas būtų galima apeiti pėsčiomis, pernelyg nenutolstant nuo miesto centro; tik keli iš svarbesnių objektų yra atokiau, bet jie nesunkiai pasiekiami viešuoju transportu.
Mūsų pokalbių greičiausiai nebūtų buvę, jei ne Giedrės Jankevičiūtės ir Giovannos Pignatelli-Lozoraitis knygos „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ (2005) skaitytojų entuziazmas ir atkaklūs klausinėjimai, kada gi bus išleistas papildomas jos tiražas. Neslūgstantis dėmesys prieš daugiau kaip penkiolika metų rašytiems patarimams, ką keliautojai iš Lietuvos turėtų apžiūrėti Romoje, patvirtino: žanras nepaseno, vadovas po Romą tebėra aktualus. Šis įsitikinimas kartu su smalsumu ir noru dalytis nesibaigiančiais amžinojo miesto atradimais paskatino sukurti naują pasivaikščiojimų po Romą versiją. Todėl labai dėkojame ištikimiems „Pasivaikščiojimų su Giovanna“ skaitytojams ir tikimės, kad naujoji knyga jų nenuvils, atvers dar nelankytas Romos vietas, paskatins prisiminti, sugrįžti į jau pažįstamas, papildydama ir pagilindama ankstesnes žinias. Džiaugiamės, kad rašant šią knygą su mumis nuolat buvo Giovanna Pignatelli-Lozoraitis. Dalijomės su ja savo rūpesčiais, visada sulaukdamos palaikymo, patarimų, praktinės pagalbos.
Penki iš knygoje pateikiamų devynių pokalbių vyko itališkai. Juos transkribuoti padėjo Ksenija Jaroševaitė ir Indrė Meškėnaitė. Dalį itališkųjų interviu į lietuvių kalbą išvertė vėlgi Ksenija ir Jonas Malinauskas. Ačiū jiems už kruopštų darbą.
Dar viena mūsų pasivaikščiojimų dalyvė - Romoje gyvenanti dailininkė Medilė Šiaulytytė pasakojimus papildė piešiniais. Romą mylinčios ir puikiai pažįstančios Medilės transformuoti miesto vaizdai dažnai tikrovę perteikia tiksliau ir gyviau nei fotografijos. Vis dėlto pabūgom, kad be foto grafijų mūsų pasivaikščiojimai taps pernelyg subjektyvūs, tad įterpėme ir jas. Dalį vaizdų gavome iš bičiulių, dalį pačios nufotografavome mobiliųjų telefonų kameromis - taip pat, kaip ir dauguma šiuolaikinių keliautojų. Už fotografijas dėkojame Arūnui Baltėnui, Camillai Borghese, Simone Cabasino, Aleksandrai Jacovskytei, Jonui Malinauskui ir Mindaugui Rėklaičiui.
Pokalbį su Antonella Renzitti ir Gabriella Bocconi apie Romos atvaizdus iliustravome grafikos kūrinių iš Istituto Centrale per la Grafica (Centrinio grafikos instituto) rinkinio reprodukcijomis. Prie derybų dėl jų panaudos prisidėjo Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė. Dėkojame jai už skirtą laiką ir efektyvią pagalbą. Už įspūdžius, o ypač pastabas ačiū pirmiesiems mūsų knygos skaitytojams Rasai Balčikonytei ir Vytautui Ališauskui. Už klausimus apie Romą, kurie paskatino papildyti kai kurias knygoje pateiktas žinias. - istorikui Rimvydui Petrauskui.
Atiduodame savo knygą į Jūsų rankas, linkėdamos maloniai ir prasmingai pasivaikščioti po Romą.
Giedrė ir Julija
Pradėkime
mūsų virtualų pasivaikščiojimą nuo Romos forumo. Tu, kaip romietė ir patyrusi
gidė, turbūt pritari, kad tai viena iš svarbiausių vietų, mezgant pažintį su
Roma?
Romos forumas, be jokios abejonės, tinkamas pradinis taškas, nes čia beveik tūkstantį metų buvo ne tik miesto, bet ir visų Romos valdomų teritorijų viešasis centras, jame ir dabar yra išlikę nemažai praeities ženklų. Visų pirma, priminsiu, kad tai šiandien mes sakome „Romos forumas“, o romėnams jis buvo „Forum magnum". Lotyniškai magnum - ir didysis, ir didelis, taigi kalbame apie ypatingą viešą didelę susitikimų erdvę. Forumas romėnams buvo nepaprastai svarbus, čia telkėsi visos reikšmingiausios veiklos. įvairiose forumo šventovėse vyko religinis gyvenimas, bazilika buvo teisės, o Senatas - politinio valdymo centras. Savaime suprantama, čia buvo ir komercinis centras, turguose bei daugybėje parduotuvėlių vyko gyva prekyba. Romėnų pasaulyje šventyklas paprastai supo krautuvėlės, tiksliau sakant, krautuvėlės ir telkėsi būtent aplink šventyklas. Jeigu ieškotumėm paprasto palyginimo, Romos forumas atrodė tarsi Didysis turgus Rytuose - savotiškas Grand Bazaar. Tų laikų erdvės buvo daugiafunkcės, senovės romėnų pasaulyje ribos tarp atskirų erdvių nebuvo griežtos ir tikslios, toje pačioje viešoje u vietoje vyko įvairi veikla.
Deja, mūsų laikus pasiekė tik maža forumo statinių dalis, tiksliau, jų likučiai. Ką išskirčiau? Dievo Saturno šventovę, Kastoro ir Polukso šventovę. Ji labai svarbi, trys kolonos gerai matomos ir padeda ją įsivaizduoti. Kastoro ir Polukso - šventovė buvo įkurta V a. pr. Kr., švenčiant svarbią karo pergalę, o tai, ką matome šiandien, yra I a. po Kr., imperinių laikų, perstatymo likučiai. Ši šventykla primena pirmuosius užkariavimus, pirmuosius mūšius, ginant ir plečiant miestą, kuris darėsi vis galingesnis ir svarbesnis. Kitos lotynų tautos susivienijo prieš romėnus. Pasakojama, kad romėnai kovėsi prie Regilo ežero netoli Romos, kuris dabar išdžiuvęs, jų jėgos seko ir tada raiti ant baltų žirgų pasirodė broliai dvyniai Dioskūrai Kastoras ir Poluksas. Jie ragino romėnus nepasiduoti. Stebuklingas palaikymas įkvėpė naujų jėgų ir padėjo romėnams laimėti mūšį. Tuo pačiu metu, kai lomelių kariai matė Dioskūrus ant Regilo kranto, pasak legendų, broliai taip pat girdė žirgus baseine prie nimfos Juturnos šventyklos Romos forume ir skelbė žmonėms apie romėnų pergalę. Jiems dedikuota šventykla forume primena šį stebuklą ir Regilo mūšį.
Įžengę į forumą atsiduriame tarp griuvėsių. Kaip čia susiorientuoti, jei stinga žinių apie senovės Romą ir archeologiją? Į ką verta atkreipti dėmesį?
Atėjus į forumą ir pamačius vien griuvėsius, galima nusivilti ir pasimesti. Kai kas šią vietą taip ir vadina: sassi - akmenys. Šiandien čia matome dvi triumfo arkas, keletą stačiai pastatytų kolonų, truputį sienų liekanų. Visa kita - suskilę marmuro blokai, grindų ir grindinių fragmentai. Kaip šituose likučiuose įžiūrėti didingos civilizacijos pėdsakus?
Vis dėlto nebūtina specialiai studijuoti senovės Romos ir forumo istoriją, kad paaiškėtų šios vietos svarba ir mastas. Užtenka pagalvoti, ką Romos civilizacija paliko Vakarų kultūrai: žodžius, kuriuos iki šiol vartojame įvairiose kalbose, teisės pagrindus, architektūros formas ir stilius. Visa tai juk atsirado ir buvo sutelkta būtent čia, forume. Forumo liekanos ir jame gulintys akmenys liudija ištisą civilizaciją ir leidžia mums suvokti jos reikšmę pačiais įvairiausiais aspek¬tais ir lygiais, priklausomai nuo mūsų žinojimo ar nežinojimo. Užtenka visai nedaug, kad forumas sužavėtų ir sužadintų vaizduotę, sukeldamas troškimą jį giliau pažinti. Žengti tuo pačiu keliu, kuriuo vaikščiojo Julijus Cezaris ir Ciceronas, - unikali patirtis, ji negali nejaudinti. Toks santykis atveria forumo grožį ir pažadina norą sužinoti apie jį daugiau.
Romos forumas turėjo reprezentuoti miesto, vadinto Caput Mundi - pasaulio sostine, didybę, tad jis ir pats didingas, monumentalus. Vaikštinėdami po forumo griuvėsius net visai intuityviai, to nežinodami jaučiame, kad ši vieta atsirado ne vienu ypu, ji augo šimtmečiais, gražinama ir turtinama iš kartos į kartą daugybės žmonių. Forumo plotas santykinai nedidelis, tad čia stovėję pastatai buvo ne kartą atnaujinti - jau minėjau apie tai, kai kalbėjom apie Dioskūrų šventyklą. Todėl turime sau priminti, kad tai, ką matome, yra paskutiniosios, vėliausios forumo fazės liekanos. Perstatymų priežastys buvo įvairios. Forumą, kaip ir visą miestą, ne kartą nusiaubė gaisrai, iš jų garsiausias, be abejo, priskiriamas Neronui, nors ilgoje Romos istorijoje jis niekuo neypatingas - nei didžiausias, nei daugiausia sunaikinęs.
Ar galėtumei papasakoti apie forumą kaip apie realią vietą, nors trumpai pavedžioti mus po jį „žingsnis po žingsnio“? Geografiškai forumas - tai slėnis tarp kalvų. Sakoma, kad Roma - miestas ant septynių kalvų. Aiškiai matoma Kapitolijaus (Campidoglio) kalva, Palatinas, už jo esantis Aventinas. Už Koliziejaus kyla Celijus (Celio). O kaip identifikuoti kitas tris kalvas, jų apskritai tarsi nė nesimato? Jos nutolusios nuo forumo, tad gal net nėra tokios jau labai svarbios Romos gimimui ir augimui?
Kodėl gi: Kvirinalis (Quirinale) labai aiškiai matosi. Kiek sunkiau nebent suprasti, kur yra Eskvilinas (Esquilino) ir Viminalis (Viminale), dabar tai ištisai užstatyti kvartalai ir tenka specialiai stebėti, kur reljefas kyla, kur leidžiasi, norint surasti kalvos papėdę ar viršūnę.
Roma gimė prie Tiberio upės tarp ir ant septynių kalvų: Kapitolijaus, Palatino, Kvirinalio, Aventino, Celijaus, Viminalio ir Eskvilino. IR Eskvilino. Romos forumas - slėnis tarp Kapitolijaus, Palatino, Kvirinalio ir Celijaus. Jeigu orientuotumės pagal centrinį įėjimą į forumą iš Via dei Fori Imperiali - turiu omeny šiuolaikinius vartus, - Kapitolijus bus į dešinę, šiaurės rytuose.
Šiandien rūmuose ant šios kalvos įsikūrusi Romos savivaldybė -Comune di Roma - ir puikus muziejus, kurį visiems rekomenduoju aplankyti. į pietus, link upės matom Palatino kalvą, ten rezidavo imperatoriai. Forumas buvo didesnis, nei matome šiandien. Moderni, tiksliau, Mussolini laikais nutiesta gatvė - Via dei Fori Imperial, - padalijo jo teritoriją į dvi archeologines zonas. Jei sustosime prie dabartinio įėjimo į forumą, mums už nugaros, Kvirinalio kalvos papėdėje, bus trijų imperatorių - Trajano, Augusto ir Nervos - forumų liekanos, o prieš akis - Romos forumo griuvėsiai.
Kol nebuvo Koliziejaus, prie forumo šliejosi ir Celijaus kalva, ją atskyrė imperatoriaus Vespasiano pradėta šio monumentalaus amfiteatro statyba.
Išilgai forumo eina vadinamasis Šventasis kelias - Via Sacra, kuris šiandien driekiasi nuo Kapitolijaus iki Koliziejaus. Dabartinė danga, kurią mes mindžiojame, datuojama Augusto valdymo laikais, tai yra pačia I a. po Kr. pradžia. Po Augusto laikų grindiniu išliko ankstesnio kelio fragmentai. Pradėjus kasinėjimus, surastos ir vėlesnės dangos. Jas archeologai nutarė pašalinti, kad būtų atidengtas tas istorinis sluoksnis, kuris laikomas reikšmingiausiu. Šventasis kelias taip vadinamas dėl labai svarbios priežasties: tai didžiųjų romėnų triumfų trasa. Šventasis kelias - paskutinė vadinamojo Triumfo kelio - Via Triumphalis, kuriuo romėnai žygiuodavo, švęsdami svarbias karo pergales, atkarpa. Kirtęs forumą Šventasis kelias kilo Kapitolijaus šlaitu ir baigdavosi priešais didžiulę šventyklą, skirtą Jupiteriui Geriausiajam Galingiausiajam - Jupiter Optimus Maximus.
Koks buvo Kapitolijaus statusas ir vaidmuo, kas čia buvo, kas čia vyko?
Kapitolijus - tai Akropolis: aukščiausia miesto vieta ir religinis centras. Čia buvo keletas šventovių, stovėjo statulos ir svarbiausi monumentai, tai buvo švenčiausia, labiausiai garbinama miesto vieta. Kapitolijaus muziejuose, vadinamajame „Romėniškame sode“ ne taip seniai įrengtoje Marko Aurelijaus salėje, matome Geriausiojo Galingiausiojo Jupiterio šventyklos pamatus - jie iš tiesų labai įspūdingi. Tai tik pamatų liekanos, bet vien pagal jas galime įsivaizduoti, koks didelis ir koks senas buvo tas pastatas. Pasak tradicijos, šventyklą pastatydino etruskų karalių dinastija, ji inauguruota 509 m. pr. Kr. - tais metais, kuriais pagal legendą buvo išvarytas paskutinysis karalius - Tarkvinijus Išdidusis –ir prasidėjo Romos respublikos laikai. Tai buvo šventykla su trimis didelėmis salėmis, skirtomis vadinamajai Kapitolijaus triadai: Jupiteriui, Junonai ir Minervai. Romėnai, steigdami naujus miestus arba kolonijas, statė juose ir pagrindinę triadai dedikuotą šventovę, vadinamą Kapitolijumi. Tai matome, pavyzdžiui, Ostia Antica - arčiausiai Romos esančiame romėnų mieste ir seniausioje kolonijoje. Pagrindinė šventovė buvo vadinama kaip Romos kalva, ant kurios viršūnės stovėjo Geriausiojo Galingiausiojo Jupiterio šventovė.
Visuose romėnų miestuose buvo Kapitolijus ir forumas - religinis ir pilietinis centrai. Forume paprastai stovėdavo pagrindinė šventovė ir viešosios paskirties pastatas - bazilika, kuriame buvo vykdomas teisingumas, veikė teismai; čia telkėsi ir pinigų keityklos, bankai, įvairios valdžios institucijos, archyvai ir kitos įstaigos, kurios atsirado kartu su Romos respublika. Romoje dar buvo ir Senatas - susirinkimų, kuriuose būdavo priimami politiniai sprendimai, vieta.
Kai į Kapitolijų žiūrime iš apačios, aiškiai matome milžiniško antikinio pastato pamatus, ant kurių pastatyti dabartiniai rūmai. Kam priklausė šie pamatai?
Tai Tabularijaus - archyvo - liekanos.
Ar tai buvo valstybės archyvas?
Taip, valstybės archyvas. Tai įspūdingas statinys, išlikusi jo dalis labai sena, iš Respublikos laikų. Žinome, kad jau Sula buvo sumanęs statyti Tabularijų toje zonoje. Tai nepaprastas objektas architektūros prasme, o kartu ir labai scenografiškas. Nuo įėjimo į forumą žiūrėdami į Kapitolijų, pastato apačioje gerai matome tris dideles tufo arkas. Lankydami muziejų, patenkame į tą patalpą ir galime jau iš vidaus pro arkas pasižvalgyti po forumą. Nuostabus vaizdas!
Jau antikoje Tabularijus buvo naudojamas kaip pamatas kitiems ant kalvos iškilusiems pastatams, tarp jų - ir Kapitolijaus triados šventyklai, bet ne tik jai. Šalia taip pat stovėjo šventykla, dedikuota Junonai Monetai, kuri vienu metu buvo paversta Romos monetų kalykla. Vėliau kalykla perkelta į Šv. Klemenso bazilikos kaimynystę, netoli Koliziejaus. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai dalis Šv. Klemenso bazilikos požemių, šalia patalpų, kuriose būrėsi dievo Mitros garbintojai. Yra žinoma, kad imperatorius Domicianas pinigų kalyklą buvo įrengęs būtent šioje zonoje. Sprendžiant pagal radinių architektūrinę struktūrą, pinigų kalyklos liekanos iš tiesų galėtų būti būtent šioje vietoje.
Su Junonos šventykla susijusi viena iš garsiųjų Romos legendų apie Kapitolijaus žąsis. Pasak Plutarcho, veiksmas vyko 390 m. pr. Kr. Galų puolami romėnai įsitvirtino Kapitolijuje. Apgultiesiems trūko maisto, bet niekas nedrįso liesti laisvai vaikštinėjančių žąsų - dievų motinos, santuokos ir vaisingumo deivės Junonos globotinių, kurios gyveno paukštidėje prie šventyklos. Vieną naktį galai mėgino ne-tikėtai užklupti miegančius romėnus, bet žąsys išgirdo ir pajutusios pavojų sukėlė triukšmą, o šis pažadino gynėjus. Nuo tos akimirkos romėnams pradėjo sektis. Po kelių dienų į pagalbą apgultiesiems iš Ardėjos atskubėjo karvedžio Furio Camillo pulkai. Priešai buvo nugalėti, Roma išlaisvinta, o Kapitolijaus žąsys virto viena miesto legendų. Su galų apgultimi susijusi ir dar viena pamokanti legenda apie auksą ir geležį. Pasak jos, galai prieš pat Furio Camillo pasirodymą, apie kurį dar nieko nežinojo, pasiūlė apgultiesiems išsipirkti auksu. Pradėjus sverti auksą, romėnai suprato, kad svarstyklės suklastotos, ir ėmė protestuoti, bet galų karalius tyčiodamasis uždėjo ant svarstyklių savo kardą, kad išpirka dar padidėtų, tardamas: „Vae victis!“ - „Vargas nugalėtiesiems!“ Ir čia pasirodė Furio Camillo su savo kariais. Stojęs prieš galų karalių su apnuogintu kardu rankoje jis sušuko: „Non auro, sed ferro, recuperanda est patria!“ - „Ne auksu, bet geležimi tėvynė atkovojama!“
Roma tokia didelė, turtinga ir daugiasluoksnė, kad prisiimti eksperčių vaidmens vien sau, kad ir kaip gerai manytumėm pažįstančios šį miestą, nesiryžome. Dalijamės šiuo vaidmeniu su kitais, praleidusiais Romoje daugiau laiko, labiau įsigilinusiais į jos praeitį ir dabartį, susijusiais su ja ir asmeniniais, ir profesiniais ryšiais. Papasakoti apie Romą pakvietėme žmones, kuriuos čia sutikome, su kuriais bendraujame ir kurie mus pačias ne kartą virtualiai ir gyvai yra vedžioję po savąjį miestą, atverdami jo vertybes ir įdomybes. Devyni pasivaikščiojimai po Romą - tai pokalbiai su devyniais kultūros pasaulio veikėjais: archeologe, istorikės išsilavinimą turinčia vadybininke, dailės kritike ir istorike, trimis muziejų kuratoriais, kultūros istoriku ir diplomatu, dviem Vatikane dirbančiais žurnalistais. Pašnekovus rinkomės ir klausinėjome jau turėdamos omenyje knygos struktūrą, kurią siejome su miesto istorijos chronologija ir derinome su galima realių pasivaikščiojimų topografija. Stengėmės, kad knygoje minimas vietas būtų galima apeiti pėsčiomis, pernelyg nenutolstant nuo miesto centro; tik keli iš svarbesnių objektų yra atokiau, bet jie nesunkiai pasiekiami viešuoju transportu.
Mūsų pokalbių greičiausiai nebūtų buvę, jei ne Giedrės Jankevičiūtės ir Giovannos Pignatelli-Lozoraitis knygos „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ (2005) skaitytojų entuziazmas ir atkaklūs klausinėjimai, kada gi bus išleistas papildomas jos tiražas. Neslūgstantis dėmesys prieš daugiau kaip penkiolika metų rašytiems patarimams, ką keliautojai iš Lietuvos turėtų apžiūrėti Romoje, patvirtino: žanras nepaseno, vadovas po Romą tebėra aktualus. Šis įsitikinimas kartu su smalsumu ir noru dalytis nesibaigiančiais amžinojo miesto atradimais paskatino sukurti naują pasivaikščiojimų po Romą versiją. Todėl labai dėkojame ištikimiems „Pasivaikščiojimų su Giovanna“ skaitytojams ir tikimės, kad naujoji knyga jų nenuvils, atvers dar nelankytas Romos vietas, paskatins prisiminti, sugrįžti į jau pažįstamas, papildydama ir pagilindama ankstesnes žinias. Džiaugiamės, kad rašant šią knygą su mumis nuolat buvo Giovanna Pignatelli-Lozoraitis. Dalijomės su ja savo rūpesčiais, visada sulaukdamos palaikymo, patarimų, praktinės pagalbos.
Penki iš knygoje pateikiamų devynių pokalbių vyko itališkai. Juos transkribuoti padėjo Ksenija Jaroševaitė ir Indrė Meškėnaitė. Dalį itališkųjų interviu į lietuvių kalbą išvertė vėlgi Ksenija ir Jonas Malinauskas. Ačiū jiems už kruopštų darbą.
Dar viena mūsų pasivaikščiojimų dalyvė - Romoje gyvenanti dailininkė Medilė Šiaulytytė pasakojimus papildė piešiniais. Romą mylinčios ir puikiai pažįstančios Medilės transformuoti miesto vaizdai dažnai tikrovę perteikia tiksliau ir gyviau nei fotografijos. Vis dėlto pabūgom, kad be foto grafijų mūsų pasivaikščiojimai taps pernelyg subjektyvūs, tad įterpėme ir jas. Dalį vaizdų gavome iš bičiulių, dalį pačios nufotografavome mobiliųjų telefonų kameromis - taip pat, kaip ir dauguma šiuolaikinių keliautojų. Už fotografijas dėkojame Arūnui Baltėnui, Camillai Borghese, Simone Cabasino, Aleksandrai Jacovskytei, Jonui Malinauskui ir Mindaugui Rėklaičiui.
Pokalbį su Antonella Renzitti ir Gabriella Bocconi apie Romos atvaizdus iliustravome grafikos kūrinių iš Istituto Centrale per la Grafica (Centrinio grafikos instituto) rinkinio reprodukcijomis. Prie derybų dėl jų panaudos prisidėjo Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė. Dėkojame jai už skirtą laiką ir efektyvią pagalbą. Už įspūdžius, o ypač pastabas ačiū pirmiesiems mūsų knygos skaitytojams Rasai Balčikonytei ir Vytautui Ališauskui. Už klausimus apie Romą, kurie paskatino papildyti kai kurias knygoje pateiktas žinias. - istorikui Rimvydui Petrauskui.
Atiduodame savo knygą į Jūsų rankas, linkėdamos maloniai ir prasmingai pasivaikščioti po Romą.
Giedrė ir Julija
Romos forumas, be jokios abejonės, tinkamas pradinis taškas, nes čia beveik tūkstantį metų buvo ne tik miesto, bet ir visų Romos valdomų teritorijų viešasis centras, jame ir dabar yra išlikę nemažai praeities ženklų. Visų pirma, priminsiu, kad tai šiandien mes sakome „Romos forumas“, o romėnams jis buvo „Forum magnum". Lotyniškai magnum - ir didysis, ir didelis, taigi kalbame apie ypatingą viešą didelę susitikimų erdvę. Forumas romėnams buvo nepaprastai svarbus, čia telkėsi visos reikšmingiausios veiklos. įvairiose forumo šventovėse vyko religinis gyvenimas, bazilika buvo teisės, o Senatas - politinio valdymo centras. Savaime suprantama, čia buvo ir komercinis centras, turguose bei daugybėje parduotuvėlių vyko gyva prekyba. Romėnų pasaulyje šventyklas paprastai supo krautuvėlės, tiksliau sakant, krautuvėlės ir telkėsi būtent aplink šventyklas. Jeigu ieškotumėm paprasto palyginimo, Romos forumas atrodė tarsi Didysis turgus Rytuose - savotiškas Grand Bazaar. Tų laikų erdvės buvo daugiafunkcės, senovės romėnų pasaulyje ribos tarp atskirų erdvių nebuvo griežtos ir tikslios, toje pačioje viešoje u vietoje vyko įvairi veikla.
Deja, mūsų laikus pasiekė tik maža forumo statinių dalis, tiksliau, jų likučiai. Ką išskirčiau? Dievo Saturno šventovę, Kastoro ir Polukso šventovę. Ji labai svarbi, trys kolonos gerai matomos ir padeda ją įsivaizduoti. Kastoro ir Polukso - šventovė buvo įkurta V a. pr. Kr., švenčiant svarbią karo pergalę, o tai, ką matome šiandien, yra I a. po Kr., imperinių laikų, perstatymo likučiai. Ši šventykla primena pirmuosius užkariavimus, pirmuosius mūšius, ginant ir plečiant miestą, kuris darėsi vis galingesnis ir svarbesnis. Kitos lotynų tautos susivienijo prieš romėnus. Pasakojama, kad romėnai kovėsi prie Regilo ežero netoli Romos, kuris dabar išdžiuvęs, jų jėgos seko ir tada raiti ant baltų žirgų pasirodė broliai dvyniai Dioskūrai Kastoras ir Poluksas. Jie ragino romėnus nepasiduoti. Stebuklingas palaikymas įkvėpė naujų jėgų ir padėjo romėnams laimėti mūšį. Tuo pačiu metu, kai lomelių kariai matė Dioskūrus ant Regilo kranto, pasak legendų, broliai taip pat girdė žirgus baseine prie nimfos Juturnos šventyklos Romos forume ir skelbė žmonėms apie romėnų pergalę. Jiems dedikuota šventykla forume primena šį stebuklą ir Regilo mūšį.
Įžengę į forumą atsiduriame tarp griuvėsių. Kaip čia susiorientuoti, jei stinga žinių apie senovės Romą ir archeologiją? Į ką verta atkreipti dėmesį?
Atėjus į forumą ir pamačius vien griuvėsius, galima nusivilti ir pasimesti. Kai kas šią vietą taip ir vadina: sassi - akmenys. Šiandien čia matome dvi triumfo arkas, keletą stačiai pastatytų kolonų, truputį sienų liekanų. Visa kita - suskilę marmuro blokai, grindų ir grindinių fragmentai. Kaip šituose likučiuose įžiūrėti didingos civilizacijos pėdsakus?
Vis dėlto nebūtina specialiai studijuoti senovės Romos ir forumo istoriją, kad paaiškėtų šios vietos svarba ir mastas. Užtenka pagalvoti, ką Romos civilizacija paliko Vakarų kultūrai: žodžius, kuriuos iki šiol vartojame įvairiose kalbose, teisės pagrindus, architektūros formas ir stilius. Visa tai juk atsirado ir buvo sutelkta būtent čia, forume. Forumo liekanos ir jame gulintys akmenys liudija ištisą civilizaciją ir leidžia mums suvokti jos reikšmę pačiais įvairiausiais aspek¬tais ir lygiais, priklausomai nuo mūsų žinojimo ar nežinojimo. Užtenka visai nedaug, kad forumas sužavėtų ir sužadintų vaizduotę, sukeldamas troškimą jį giliau pažinti. Žengti tuo pačiu keliu, kuriuo vaikščiojo Julijus Cezaris ir Ciceronas, - unikali patirtis, ji negali nejaudinti. Toks santykis atveria forumo grožį ir pažadina norą sužinoti apie jį daugiau.
Romos forumas turėjo reprezentuoti miesto, vadinto Caput Mundi - pasaulio sostine, didybę, tad jis ir pats didingas, monumentalus. Vaikštinėdami po forumo griuvėsius net visai intuityviai, to nežinodami jaučiame, kad ši vieta atsirado ne vienu ypu, ji augo šimtmečiais, gražinama ir turtinama iš kartos į kartą daugybės žmonių. Forumo plotas santykinai nedidelis, tad čia stovėję pastatai buvo ne kartą atnaujinti - jau minėjau apie tai, kai kalbėjom apie Dioskūrų šventyklą. Todėl turime sau priminti, kad tai, ką matome, yra paskutiniosios, vėliausios forumo fazės liekanos. Perstatymų priežastys buvo įvairios. Forumą, kaip ir visą miestą, ne kartą nusiaubė gaisrai, iš jų garsiausias, be abejo, priskiriamas Neronui, nors ilgoje Romos istorijoje jis niekuo neypatingas - nei didžiausias, nei daugiausia sunaikinęs.
Ar galėtumei papasakoti apie forumą kaip apie realią vietą, nors trumpai pavedžioti mus po jį „žingsnis po žingsnio“? Geografiškai forumas - tai slėnis tarp kalvų. Sakoma, kad Roma - miestas ant septynių kalvų. Aiškiai matoma Kapitolijaus (Campidoglio) kalva, Palatinas, už jo esantis Aventinas. Už Koliziejaus kyla Celijus (Celio). O kaip identifikuoti kitas tris kalvas, jų apskritai tarsi nė nesimato? Jos nutolusios nuo forumo, tad gal net nėra tokios jau labai svarbios Romos gimimui ir augimui?
Kodėl gi: Kvirinalis (Quirinale) labai aiškiai matosi. Kiek sunkiau nebent suprasti, kur yra Eskvilinas (Esquilino) ir Viminalis (Viminale), dabar tai ištisai užstatyti kvartalai ir tenka specialiai stebėti, kur reljefas kyla, kur leidžiasi, norint surasti kalvos papėdę ar viršūnę.
Roma gimė prie Tiberio upės tarp ir ant septynių kalvų: Kapitolijaus, Palatino, Kvirinalio, Aventino, Celijaus, Viminalio ir Eskvilino. IR Eskvilino. Romos forumas - slėnis tarp Kapitolijaus, Palatino, Kvirinalio ir Celijaus. Jeigu orientuotumės pagal centrinį įėjimą į forumą iš Via dei Fori Imperiali - turiu omeny šiuolaikinius vartus, - Kapitolijus bus į dešinę, šiaurės rytuose.
Šiandien rūmuose ant šios kalvos įsikūrusi Romos savivaldybė -Comune di Roma - ir puikus muziejus, kurį visiems rekomenduoju aplankyti. į pietus, link upės matom Palatino kalvą, ten rezidavo imperatoriai. Forumas buvo didesnis, nei matome šiandien. Moderni, tiksliau, Mussolini laikais nutiesta gatvė - Via dei Fori Imperial, - padalijo jo teritoriją į dvi archeologines zonas. Jei sustosime prie dabartinio įėjimo į forumą, mums už nugaros, Kvirinalio kalvos papėdėje, bus trijų imperatorių - Trajano, Augusto ir Nervos - forumų liekanos, o prieš akis - Romos forumo griuvėsiai.
Kol nebuvo Koliziejaus, prie forumo šliejosi ir Celijaus kalva, ją atskyrė imperatoriaus Vespasiano pradėta šio monumentalaus amfiteatro statyba.
Išilgai forumo eina vadinamasis Šventasis kelias - Via Sacra, kuris šiandien driekiasi nuo Kapitolijaus iki Koliziejaus. Dabartinė danga, kurią mes mindžiojame, datuojama Augusto valdymo laikais, tai yra pačia I a. po Kr. pradžia. Po Augusto laikų grindiniu išliko ankstesnio kelio fragmentai. Pradėjus kasinėjimus, surastos ir vėlesnės dangos. Jas archeologai nutarė pašalinti, kad būtų atidengtas tas istorinis sluoksnis, kuris laikomas reikšmingiausiu. Šventasis kelias taip vadinamas dėl labai svarbios priežasties: tai didžiųjų romėnų triumfų trasa. Šventasis kelias - paskutinė vadinamojo Triumfo kelio - Via Triumphalis, kuriuo romėnai žygiuodavo, švęsdami svarbias karo pergales, atkarpa. Kirtęs forumą Šventasis kelias kilo Kapitolijaus šlaitu ir baigdavosi priešais didžiulę šventyklą, skirtą Jupiteriui Geriausiajam Galingiausiajam - Jupiter Optimus Maximus.
Koks buvo Kapitolijaus statusas ir vaidmuo, kas čia buvo, kas čia vyko?
Kapitolijus - tai Akropolis: aukščiausia miesto vieta ir religinis centras. Čia buvo keletas šventovių, stovėjo statulos ir svarbiausi monumentai, tai buvo švenčiausia, labiausiai garbinama miesto vieta. Kapitolijaus muziejuose, vadinamajame „Romėniškame sode“ ne taip seniai įrengtoje Marko Aurelijaus salėje, matome Geriausiojo Galingiausiojo Jupiterio šventyklos pamatus - jie iš tiesų labai įspūdingi. Tai tik pamatų liekanos, bet vien pagal jas galime įsivaizduoti, koks didelis ir koks senas buvo tas pastatas. Pasak tradicijos, šventyklą pastatydino etruskų karalių dinastija, ji inauguruota 509 m. pr. Kr. - tais metais, kuriais pagal legendą buvo išvarytas paskutinysis karalius - Tarkvinijus Išdidusis –ir prasidėjo Romos respublikos laikai. Tai buvo šventykla su trimis didelėmis salėmis, skirtomis vadinamajai Kapitolijaus triadai: Jupiteriui, Junonai ir Minervai. Romėnai, steigdami naujus miestus arba kolonijas, statė juose ir pagrindinę triadai dedikuotą šventovę, vadinamą Kapitolijumi. Tai matome, pavyzdžiui, Ostia Antica - arčiausiai Romos esančiame romėnų mieste ir seniausioje kolonijoje. Pagrindinė šventovė buvo vadinama kaip Romos kalva, ant kurios viršūnės stovėjo Geriausiojo Galingiausiojo Jupiterio šventovė.
Visuose romėnų miestuose buvo Kapitolijus ir forumas - religinis ir pilietinis centrai. Forume paprastai stovėdavo pagrindinė šventovė ir viešosios paskirties pastatas - bazilika, kuriame buvo vykdomas teisingumas, veikė teismai; čia telkėsi ir pinigų keityklos, bankai, įvairios valdžios institucijos, archyvai ir kitos įstaigos, kurios atsirado kartu su Romos respublika. Romoje dar buvo ir Senatas - susirinkimų, kuriuose būdavo priimami politiniai sprendimai, vieta.
Kai į Kapitolijų žiūrime iš apačios, aiškiai matome milžiniško antikinio pastato pamatus, ant kurių pastatyti dabartiniai rūmai. Kam priklausė šie pamatai?
Tai Tabularijaus - archyvo - liekanos.
Ar tai buvo valstybės archyvas?
Taip, valstybės archyvas. Tai įspūdingas statinys, išlikusi jo dalis labai sena, iš Respublikos laikų. Žinome, kad jau Sula buvo sumanęs statyti Tabularijų toje zonoje. Tai nepaprastas objektas architektūros prasme, o kartu ir labai scenografiškas. Nuo įėjimo į forumą žiūrėdami į Kapitolijų, pastato apačioje gerai matome tris dideles tufo arkas. Lankydami muziejų, patenkame į tą patalpą ir galime jau iš vidaus pro arkas pasižvalgyti po forumą. Nuostabus vaizdas!
Jau antikoje Tabularijus buvo naudojamas kaip pamatas kitiems ant kalvos iškilusiems pastatams, tarp jų - ir Kapitolijaus triados šventyklai, bet ne tik jai. Šalia taip pat stovėjo šventykla, dedikuota Junonai Monetai, kuri vienu metu buvo paversta Romos monetų kalykla. Vėliau kalykla perkelta į Šv. Klemenso bazilikos kaimynystę, netoli Koliziejaus. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai dalis Šv. Klemenso bazilikos požemių, šalia patalpų, kuriose būrėsi dievo Mitros garbintojai. Yra žinoma, kad imperatorius Domicianas pinigų kalyklą buvo įrengęs būtent šioje zonoje. Sprendžiant pagal radinių architektūrinę struktūrą, pinigų kalyklos liekanos iš tiesų galėtų būti būtent šioje vietoje.
Su Junonos šventykla susijusi viena iš garsiųjų Romos legendų apie Kapitolijaus žąsis. Pasak Plutarcho, veiksmas vyko 390 m. pr. Kr. Galų puolami romėnai įsitvirtino Kapitolijuje. Apgultiesiems trūko maisto, bet niekas nedrįso liesti laisvai vaikštinėjančių žąsų - dievų motinos, santuokos ir vaisingumo deivės Junonos globotinių, kurios gyveno paukštidėje prie šventyklos. Vieną naktį galai mėgino ne-tikėtai užklupti miegančius romėnus, bet žąsys išgirdo ir pajutusios pavojų sukėlė triukšmą, o šis pažadino gynėjus. Nuo tos akimirkos romėnams pradėjo sektis. Po kelių dienų į pagalbą apgultiesiems iš Ardėjos atskubėjo karvedžio Furio Camillo pulkai. Priešai buvo nugalėti, Roma išlaisvinta, o Kapitolijaus žąsys virto viena miesto legendų. Su galų apgultimi susijusi ir dar viena pamokanti legenda apie auksą ir geležį. Pasak jos, galai prieš pat Furio Camillo pasirodymą, apie kurį dar nieko nežinojo, pasiūlė apgultiesiems išsipirkti auksu. Pradėjus sverti auksą, romėnai suprato, kad svarstyklės suklastotos, ir ėmė protestuoti, bet galų karalius tyčiodamasis uždėjo ant svarstyklių savo kardą, kad išpirka dar padidėtų, tardamas: „Vae victis!“ - „Vargas nugalėtiesiems!“ Ir čia pasirodė Furio Camillo su savo kariais. Stojęs prieš galų karalių su apnuogintu kardu rankoje jis sušuko: „Non auro, sed ferro, recuperanda est patria!“ - „Ne auksu, bet geležimi tėvynė atkovojama!“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą