Taip jau atsitiko, kad Danijos mėnesį žymime tada, kai gimė garsiausias Danijos rašytojas. Ir garsiausias vaikų literatūros kūrėjas.
Hansas Kristianas Andersenas.
Jo gimimo dieną pažymime kaip Tarptautinę vaikiškos knygos dieną. Jo vardo apdovanojimas - aukščiausias tarptautinis apdovanojimas vaikų rašytojams ir knygų iliustruotojams, kartais vadinamas ir "mažuoju Nobeliu". Vienas iš H. K. Anderseno medalio nuostatų punktų - teikiamas už naujausią kūrinį, "įnešusį indėlį į vaikų ir jaunimo literatūrą", gyvam, aktyviai kuriančiam rašytojui.
Tėvams turbūt reiktų atkreipti dėmesį į šiuos rašytojus, kad vaikai skaitytų tikrai vertingą literatūrą.
Balandį visas Panevėžys, kaip Lietuvos kultūros sostinė turėtų nukeliauti į Daniją. Ko ten? O čia jau pasirinktinai... Vaikai tikriausiai keliautų į Legolendą arba kurį nors Hanso Kristiano Anderseno muziejų. Istorijos mėgėjai - pažiūrėti šalies, kur gyvena pačių pirmųjų vikingų palikuonys. Pedagogai - pasisemti naujų profesinių idėjų, nes Lietuvoje labai populiarios danų idėjos šioje srityje. Visi paniurėliai ir nelaimingi - į miestelį, kuris vadinamas vienu iš keturių laimingiausių pasaulio miestų. Ar reikia daugiau krypčių? Literatūra. Lietuvoje danų literatūra ne pati populiariausia. Be Anderseno pasakų, žinoma. Šio rašytojo sėkmė - nepakartojama. Galbūt jo asmenybė - tas pradas, kuris taip pažadino danus rūpintis vaikų gerove?
Kartais į galvą šauna kokia netikėta mintis. Ypač pavasarį. Ypač - apie poeziją. Šį kartą - prancūzišką poeziją, vis tik esame Lietuvos kultūros sostinė. Eilėraščius parinkau atspindinčius tai, kas sklando ore - karą ir meilę..
Lietuviai turbūt turi vieną panašu bruožą, kaip ir žydai - jie visur ieško savų. Kaip Prancūzijoje jų nerasi? Ten gyveno ir Oskaras Milašius, ir Jurgis Baltrušaitis, mokėsi Juozas Miltinis ir visa krūva menininkų, visuomenės veikėjų. Argi gali būti kitaip? Paryžius - vienas iš pasaulio kultūros sostinių, mokslo ir meno centras.
Tikriausiai nekeista, kad Prancūzijoje radome saviškį, ar bent jau beveik saviškį - rašytoją Romain Gary, gimusį Vilniuje, diplomatą, aviatorių, filmų kūrėją.
Negalime nepasidalyti atradimu - savo mėgstamo žurnalo "Kelionės ir pramogos" straipsniu - apie pasaulio vietovių pavadinimus Lietuvoje. Regis turime įvairių senovę siekiančių vietovardžių, kilusių iš pavardžių (Jonava ar Joniškis, netgi Kaišiadorys, sako, kilo iš totoriško vardo Chaišadar), turime sudurtinių vietovardžių, sudarytų iš vardo ir kokio bendrinio žodžio (Ilgakiemis, Petrapilis - senasis lietuviškas Peterburgo pavadinimas). Kartais vietovardis nurodo, jog gyvenamoji vieta yra prie kokios upės, miško, ar ežero, mūsų gimtasai Panevėžys - vieta prie Nevėžio. O štai Antakalnis yra tiesiog "Ant Kalno". Būna, kad vietovė pavadinama kokio augalo (Kauno Ąžuolynas), arba gyvūno (Gegužinė) garbei. O kartais kokiame kaime ar miestelyje apsigyvena svetimtaučiai ar svetimgenčiai žmonės ir tada atsiranda 40 Totorių kaimas arba Kuršėnai, kur apsigyveno iš Kuršo pabėgę gentainiai....
Bet tos vietovės, apie kurias rašo Rimantas Šilagalis - ypatingos. Jos liudija kintančius pavadinimus ir mūsų tautiečių aplankytas vietas, arba - rodančias ilgesį joms.
Šiuo įrašu pradedame Kultūros sostinės ciklą. Džiugu, kai gimtasis miestas tampa kultūros sostine, dar džiugiau, kai pasirenka tokį būdą švęsti - pristatyti pasaulio kultūrą.
Pirmosios šalys, pagal programą - pačios tolimiausios. Tolimieji Rytai.
Pristatant tokį platų regioną ( 1 574 000 000) visada norisi sistematizuoti, "sudėlioti į lentynėles", tačiau pasirodo, jog dėlioti nelabai yra ką.
Labai aktualu. Dabar, prieš pat Kalėdas, kai netgi didieji abejotojai, susitikę barzdotį apsidžiaugia - "yra Kalėdų senis, tik dar liesas, matosi, kad niekas nevaišino".
Taigi, lietuviai turi senelį Kalėdą, apsitaisiusį avikailiais, laiminantį namus ir apdovanojamą, kad juos palaimino. Be savo palinkėjimų senelis Kalėda neatsinešdavo jokių kitų dovanų.
Lietuvoje buvęs paprotys Kalėdų dieną vaikščioti po kiemus, persirengus Kalėdų seniu (Kalėda), linkint gero derliaus. Liaudies dainose kalbama apie jo atvažiavimą iš tolimos šalies.
Turbūt pasaulyje yra tik keletas miestų, kuriuose taip kryžiuojasi kelių tautų religijų interesai, aptinkami daugybės epochų reliktai. ir tikrai nėra pasaulyje nei vieno miesto, kurį sau šventu miestu skelbtų trys didžiosios religijos. Be abejo, Jeruzalė. Nors apie šį miestą tinklaraštyje jau rašyta, pristatyta Antano Poškos kelionės įspūdžių knyga, tačiau negalime nepristatyti Simon Montefiore miesto istorijos. Tai visiškai kitokio stiliaus knyga, nei kelionės įspūdžiai. Šioje knygoje apžvelgiama Jeruzalės istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų. Žinoma, miesto istorija nebūtų tikra, jeigu joje nepasirodytų didieji veikėjai - karžygiai, svetimų valstybių valdovai ar revoliucionieriai bei avantiūristai.
Skaitymui parinkome skyrių, pasakojantį apie šiuolaikinio Izraelio pradžią - Sionizmo sąjūdį, grąžinusį išblaškytus po visą pasaulį žydus į istorinę Tėvynę.
Labas! Sveiki! Labas rytas!
Šiandien - Tarptautinė sveikinimosi diena.
Svarbi diena, primenanti, kad reikia sveikintis kasdien.
Kelionėje, net nemokėdami kalbos, pasisveikinę šalies gimtąja kalba, palengvinsite bendravimą net tada, kai ruošiatės kalbėti vien mostais...
Taigi: kaip pasisveikinti įvairiomis kallbomis?
Albaniškai - Tungjatjeta, tariama "tūn-ja-TYE-ta", o tai reiškia "linkiu jums ilgo gyvenimo".
Austrijoje sveikinkitės: Grüßgott, tariama"gruus got", pažodžiui "sveikink Dievą".
Baltarusiškai - Вiтаю, tariama "Vitaju", o tai reikš - "sveikinuosi". Originalu, tiesa?
Bretonai sveikinsis su jumis "degemer mad" - palinkės jums geros dienos.
Bulgarai, kaip ir mes turi trumpą pasisveikinimą здравей (tariama "zdravej") - sveikas. Ir здравейте ("zdravejte") - sveiki.
Kroatai sveikinasi bok - labas. Truputį oficialiau - Dobro jutro, dobar dan, dobra večer, laku noć - lietuviams labai suprantama - labas rytas (diena, vakaras) ir labanakt....
Danijoje labas - hallo. Paprasta ir aišku. Belgiškai - goedendag. Kitaip tariant "laba diena".
Anglai turi ne vieną pasisveikinimo formą. Populiariausi - "How do you do?", "Good Morning", "Good Afternoon", "Good Evening". Pirmasis išverstasskambėtų "Kaip jūs gyvenate?", kiti - palinkėjimai geros dienos ryto ar vakaro.
Estai nedaugiažodžiauja, jų pasisveikinimas itin trumpas "tere" - sveikas.
Jų kaimynai suomiai (kalboje naudojantys daugiausia balsių) pasisveikinimą beveik išdainuoja "hyvää päivää" (tarti "hu - vaa- ti - vaa"). Ne taip oficialiai galima sveikintis ir trumpiau "moi", "terve".
Prancūzai sveikinasi bonjour (tarti "bonžūr" - laba diena. Paprasta ir aišku.
O štai airiai senąja kalba - Dia duit (tarti "dya - gwič) - išvertus - "tegul Dievas būna su jumis".
Vokiečiai linki geros dienos savąja kalba guten tag. Neoficialiai sveikinasi -hallo ir tag.
Graikijoje sveikintis reiktų Γεια σας. Net neišskaitau, tad rašau tarimą - "JA sahs" - "Linkiu tau sveikatos".
Vengrai, dar viena neindoeuropietčių tauta (su estais ir suomiais), sveikinasi Jó napot - laba diena. jei pasisveikinsite su bičiuliais szervusz (tarti "servus" - sveiki) ar szia ("sya" - labas) - bus užskaityta.
Mūsų kaimynai latviai sveikinasi paprastai - sveika arba sveiks, priklausomai nuo to, į vyrą ar moterį kreipiamasi.
Kiti kaimynai, lenkai linki geros dienos "dzień dobry". Aišku, į bičiulius galite kreiptis cześć - (tariama "Češ") - labas.
Italai sveikinasi buon giorno ( tariama "bon džiorno") - kitaip sakant "geros dienos", gi neoficialus jų sveikinimasis (ir atsisveikinimas tuo pačiu) ciào - "čiau", be abejo.
Ispanų pasisveikinimas irgi trumpas - hola (tariama "olia"), bet galite pasisveikinti ir Buenos días, buenas tardes ar buenas noches - "gero ryto", "geros dienos", "gero vakaro".
Turistų pamėgtojoje Turkijoje turėtumėte sveikintis merhaba, (sveiki").
Jei kada teks nukeliauti į Izraelį, šventąją žemę, teks tarti sholem aleikhem (tarti "šalom aleikhem"). Turbūt pats gražiausias pasveikinimas "tebūnie ramybė su tavimi".
Vytautas Petras Plečkaitis Šveicarija, kurios nepažįstame : ambasadoriaus įžvalgos : mitai, realybė, paralelės. - Vilnius : Versus aureus, 2013, - 190 p. - ISBN 978-9955-34-415-5
Leidykla „Versus aureus“ išleido buvusio Lietuvos ambasadoriaus Šveicarijoje, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Vytauto Plečkaičio knygą „Šveicarija, kurios nepažįstame“.
Šveicarija - turtinga daugiakalbė valstybė, susiformavusi iš kelių tautų, kalbų ir kultūrų samplaikos, garsėja labiausiai išplėtota Europoje savivalda, unikalia bankų sistema ir galingų valstybių pripažinta neutraliteto politika, kurios pradėta siekti dar XVI amžiuje. Šveicarija yra ELPA, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, JTO organizacijų narė, tačiau, būdama Vakarų Europos centre, iki šiol nepriklauso Europos sąjungai.
Dėl neutraliteto Šveicarija mėgiama tarptautinių organizacijų, gi Raudonasis Kryžius pasirinko savo emblema Šveicarijos vėliavą atvirkščiomis spalvomis...
