Aljendė arba Čilė

Izabelė Aljende 2010 m.

Vaikai pasakas mėgsta ne todėl, kad jie vaikai, bet todėl, kad ten - viskas kitaip. Kitokia žolė, kitokie veikėjai, o jeigu tai žmonės - jie kitokie. Pirmoji Izabelės Aljende knyga kurią perskaičiau "Dvasių namai" apgaubė atmosferą balkšvai rausvu spindinčiu stebuklais rūku. Ir visa, ką ji aprašė - neteisybė, meilė, revoliucija buvo taip tikra, taip realu... per rūką. Per žmonių jausmus. Viena vertus, ar kitaip gali rašyti moteris? ar ne taip jausčiau, rašyčiau aš? Ar ne šios autorės knyga būčiau aš? Antra vertus - ši moteris, tiek mažai gyvenusi gimtinėje, stebuklingu atspalviu padengė visą šalį, jos žmones ir gamtą. Taip pat ir istoriją, šalies legendas.







Kad skaitųsi smagiau, siūlau čilietišką receptą iš autorės knygos "Afroditė : istorijos, receptai ir kiti afrodiziakai" (Vilnius, 1999).

ČILIETISKOS SALOTOS

Labai paprastai paruošiamos su dviem afrodiziškomis daržovėmis — pomidorais ir svogūnais.

Sudėtis

2  vidutiniai svogūnai

3  pomidorai

Saldžios šviežios aitriosios paprikos pagal skonį

2 šviežių petražolių šakelės.

 Druskos, pipirų, aliejaus, acto

Paruošimas

Svogūnus nulupkite, sudėkite į karštą vandenį su actu ir mirkykite pusę valandos. Nupilkite skystį, nuvarvinkite ant popierinio rankš­luosčio. Nulupkite pomidorus ir supjaustykite pailgomis skiltelėmis. Susmulkinkite papriką, sumaišykite su svogūnais ir pomidorais. Paskaninkite druska, pipirais, aliejumi, apibarstykite petražolėmis.

Čilės žemėlapis

Regis tragiškieji istorijos momentai negali būti vaizduojami niekaip kitaip, nei tragedijos forma. Bet požiūris į juos keičia patį skaitytojų supratimą, leidžia pažvelgti į įvykį dalyvio akimis. Tiek Sruogos "Dievų miškas", specialistų teigimu, galėjęs pretenduoti į Nobelio premiją, jei ne geležinė uždanga, tiek daugybės premijų laureatas filmas - miuziklas "Kabaretas", ironiškai nupiešęs fašizmą, netradicine forma perteikia realybę ir ją nuspalvina visai kita šviesa. Tragiškesne? Gyvesne? Suprantamesne?

Salvator Allende, Čilės prezidentas

Izabelė Aljendė,  buvusio Čilės prezidento Salvadoro Aljendės dukterėčia, vaizduoja jo valdymo  (1970 - 1973 m.) laikotarpio pabaigą ir artėjantį perversmą. Žinoma, per susiskaldžiusios šeimos istoriją, per moterų, stiprių, atsidavusių šeimai, aistringų ir turinčių tobulą intuiciją, kurią vyrai vadina mistika, istorija..

"Dvasių namai"



Tolesniais mėnesiais padėtis smarkiai pablogėjo — šalis tapo panaši į kariaujantį kraštą. Visi buvo įsiaudrinę, ypač opozicijos moterys: jos žygiuodavo gatvėmis tarškindamos puodus — protestuodamos prieš maisto stygių. Pusė gyventojų vylėsi nuversti valdžią, o kita pusė ją gynė, ir niekas nebeturėjo laiko dirbti. Vieną naktį Alba nustebo išvydusi, jog miesto centre gatvės tuščios ir tamsios. Visą savaitę niekas nešlavė ir nevežė šiukšlių, todėl valkataujantys šunys kapstėsi šlamšto kalnuose. Telefono stulpai 

Santiago, Čilės sostinės vaizdas nuo kalno

 buvo aplipdyti plakatais su žiemos lietaus nuplautomis raidėmis, o kiekvienas tuščias plotelis prirašinėtas priešiškų pusių šūkių. Pusė žibintų sudaužyti, pastatuose nesimatė nė vieno šviečiančio lango; vienintelis apšvietimas — keli lauželiai iš laikraščių ir lentgalių, aplinkui kuriuos susispietę šildėsi būreliai žmonių, einančių sargybą priešais ministerijas, bankus ir įstaigas, kad naktį jų neužpultų dešiniųjų ekstremistų gaujos. Alba matė, kaip priešais vieną įstaigą sustojo furgonėlis. Iš jo išlipo keli jaunuoliai baltais šalmais, nešini dažų skardinėmis ir teptukais, ir nudažė pastato sienas balta spalva. Paskui pripaišė didelių įvairiaspalvių balandžių, drugelių ir kruvinų gėlių, prirašė Poeto eilių ir raginimų liaudžiai susivienyti. Tai buvo brigados jaunuolių, kurie tikėjosi išgelbėti revoliuciją ant sienų tepliodami patriotines freskas ir balandžius su šūkiais. Alba prisiartino ir parodė freską kitoje gatvės pusėje. Joje buvo raudoni piešiniai ir didžiulėmis raidėmis išrašytas vienintelis žodis „Džakarta“. 



Santiago

—      Ką tai reiškia, drauge? — paklausė ji vieną.

—      Nežinau, — atsakė šis. 

Niekas nežinojo, kodėl opozicija ant sienų išrašė šį azijietišką žodį ir niekuomet nebuvo girdėję apie lavonų šūsnis to tolimo miesto gatvėse. Alba sėdo ant dviračio ir ėmė minti namų link. Nuo to laiko, kai benziną pradėjo normuoti ir visuomeninio transporto darbuotojai sustreikavo, ji iš rūsio išsitraukė seną vaikystės žaislą, ir jis tapo vienintele susisiekimo priemone. Važiavo galvodama apie Migelį, ir gerklę gniaužė šiurpi nuojauta.  



Valparaisas, I. Allende gimtinė

Jau senokai ji nebevaikščiojo į paskaitas, todėl neberado sau vietos. Dėstytojai paskelbė neribotą streiką, o studentai užėmė fakultetų pastatus. Kadangi jai nusibodo namuose mokytis griežti violončele, laiką, kuris atlikdavo nuo gulinėjimo su Migeliu, vaikščiojimo su Migeliu ar pašnekesių su Migeliu, Miserikordijos rajone ji padėdavo dėdei Chaimei ir dar keliems gydytojams, kurie toliau dirbo nepaisydami Medicinos instituto įsakymo nutraukti darbą, kad būtų sabotuojama vyriausybė. Jie užsivertė Herkulio naštą. Lyg dejuojanti kaimenė koridorius užtvindę pacientai dienų dienas laukdavo, kol juos apžiūrės. Sanitarų nebuvo. Chaime užmigdavo su skalpeliu rankoje ir buvo taip užsiėmęs,  

San Antonio slėnis. Vynuogynai

 o kai atsiguldavo į savo lovelę, dažnai nebegalėdavo užmigti. Vis galvodavo apie jo laukiančius ligonius, apie tai, kad nėra nei nuskausminamųjų, nei tvarsliavos, nei vatos, ir net jei jis suskiltų į tūkstantį, jo vis tiek neužtektų, nes toks darbas tolygus bandymui rankomis sustabdyti traukinį. Amanda taip pat savanoriškai dirbo ligoninėje, kad galėtų būti šalia Chaimės ir turėtų kuo užsiimti. Per šias varginančias dienas, rūpindamasi nepažįstamais ligoniais, ji atgavo jaunystėje iš jos sklidusią vidinę šviesą ir kurį laiką manė esanti laiminga. Dėvėjo mėlyną chalatą ir avėjo guminiais batais, tačiau Chaimei vaidendavosi, kad jai artinantis girdi skambaliuojant anais laikais jos nešiotus papuošalus. Jis džiaugėsi, jog yra ne vienas, ir troško ją mylėti.

kad dažnai pamiršdavo pavalgyti. Labai sulyso ir išseko. Dirbdavo po aštuoniolika valandų,

Prezidentas beveik kiekvieną vakarą per televiziją smerkdavo opozicijos pradėtą žiaurų karą. Jis buvo labai pavargęs, ir jo balsas dažnai suvirpėdavo. Žmonės kalbėdavo, kad jis girtas, nes naktimis linksminasi orgijose su mulatėmis, atskraidintomis iš atogrąžų sušildyti jam kaulų. Prezidentas perspėjo, jog streikuojantys vairuotojai kas dieną iš užsienio gauna po penkiasdešimt dolerių, kad šalyje ir toliau būtų paralyžiuotas transportas. Žmonės atsakė šnekomis, kad diplomatiniu paštu jam siunčiami narkotikai ir sovietiniai ginklai. Sis atkirto, jog jo priešai kartu su generolais slapta planuoja karinį perversmą, nes mieliau regės, kaip miršta demokratija, negu leis šalį valdyti jam. Tuomet jį apkaltino paranojiškais prasimanymais ir kad prisivogęs meno kūrinių iš Nacionalinio muziejaus, o juos pakabinęs meilužės miegamajame. Šis perspėjo, kad dešinieji apsiginklavo ir pasiruošę parduoti tėvynę imperializmui, o jam atsakė, kad jo podėlis prikištas vištų krūtinėlių, kai paprasti žmonės stovi ilgiausias eiles norėdami nusipirkti tų pačių paukščių kaklų ir sparnelių. 

Rūmai žemutinėje miesto dalyje

Tą dieną, kai į didžiojo namo ant kampo duris paskambino Luisą Morą, senatorius Trueba bibliotekoje tvarkė apskaitą. Ji buvo paskutinė likusi gyva iš seserų Morų. Susitraukusi taip, kad panėšėjo į paklydusį skaisčiai spindintį angelą, bet tebespinduliavo neįveikiamą dvasinę energiją. Trueba nebuvo jos matęs nuo Klaros mirties, tačiau pažino iš balso, kuris vis dar skambėjo kaip užburta fleita, ir iš žibuoklių kvapo, kurį laikas sušvelnino, tačiau vis vien jį galėjai užuosti iš tolo. Jai įėjus į kambarį, įplaukė ir sparnuota Klaros dvasia, ėmė sklandyti ore priešais įsimylėjusias vyro akis, jau kelias dienas jos nemačiusias.

—      Atėjau pranešti jums blogų žinių, Estebanai, — tarė Luisa Mora,  atsisėdusi į krėslą.

—      Ak, Luisa ! Jų man jau užtenka... — atsiduso jis.

Mėnulio slėnis, Atakamos dykuma

 Luisą papasakojo, ką jai pasakiusios žvaigždės. Turėjo paaiškinti, kokiu moksliniu metodu rėmėsi, kad įveiktų pragmatišką senatoriaus užsispyrimą. Pasakė, kad pastaruosius dešimt mėnesių studijavo visų svarbiausių valdžios ir opozicijos asmenų horoskopus, taip pat ir Truebos. Palyginusi visus pamatė, jog kaip tik šiuo istoriniu momentu įvykiai susiklostys baisiai, ateis kraujo praliejimas, skausmas ir mirtis.

—      Neturiu nė mažiausios abejonės, Estebanai, — pabaigė ji. — Artėja žiaurūs laikai. Mirs tiek žmonių, kad niekas nebegalės suskaičiuoti. Jūs būsite tarp nugalėtojų, tačiau pergalė jums atneš tik kančias ir vienatvę.  

Velykų salos. Pasak I. Aljende, tai taip toli, kad tikrai
nesutiksi pažįstamų. Taip toli,
kad ten pasislėpė herojės dėdė nuo pajuokos

Estebanas Trueba pasijuto nejaukiai šalia šios keistos žiniuonės, kuri sudrumstė jo bibliotekos ramybę ir gadina nervus astrologinėmis pranašystėmis, tačiau parodyti jai durų neišdrįso, nes iš kertės akies krašteliu jį stebėjo Klara.

—      Bet atkeliavau čia ne todėl, kad liūdinčiau jus žiniomis, kurios yra už jūsų galios ribų, Estebanai. Atėjau pasikalbėti su jūsų anūke Alba, nes turiu jai žinutę nuo jos senelės.

Senatorius pakvietė Albą. Mergina Luisos Moros nematė nuo to laiko, kai jai buvo septyneri metai, tačiau puikiai ją prisiminė. Atsargiai apkabino, kad nesulaužytų trapių it marmuras kaulelių, ir giliai įkvėpė to į nieką kitą nepanašaus aromato.  



Augustas Pinočetas, Čilės diktatorius
perversmo dienomis 1973 m.

—Atėjau pasakyti, kad pasisaugotum, dukrele, — tarė Luisą Morą, nusibraukusi iš susijaudinimo ištryškusią ašarą. — Mirtis lipa tau ant kulnų. Senelė Klara saugo tave iš Anapus, bet atsiuntė mane pasakyti, kad globojančios dvasios bejėgės prieš visuotines nelaimes. Būtų gerai, jeigu leistumeis į kelionę, išvyktum kitapus vandenyno, kur būtum saugi.

Senatorius Trueba visai neteko kantrybės. Neabejojo, kad priešais jį pakvaišusi senė. Po dešimties mėnesių ir vienuolikos dienų jis prisiminė Luisos Moros pranašystę, kai naktį, per komendanto valandą, Alba buvo išvežta.

Izabelės Aljende knygos nebuvo pirmosios iš Lotynų Amerikos literatūros kurias skaičiau, tačiau pirmosios, kuriomis taip susižavėjau ir pirmosios, kurios paskatino domėtis šalimi, žemynu toliau, pradedant Pablu Neruda (minimu "Dvasios namuose",) baigiant Lotynų Amerikos vaikų rašytojais.

Pablo Neruda. Prisimenu, kokia tu buvai

Prisimenu, kokia tu buvai pernai rudenį: 

Pablo Neruda, Nobelio premijos laureatas,

kurį I. Allende vadina tiesiog Poetu.

1975 metais ištremtas iš Čilės.

rami ramutėlė, su pilka berete ant galvos.

Tavo akyse žaižaravo apyaušrio liepsnos,

o lapai krito į tavo sielos vandenį.

Tarp mano rankų glaudeis kaip vijoklis,

o lapai gėrė tavo balsą, lėtą ir ramų.

Ak baisus lauže, deginąs mane troškuliu.

Saldus, mėlynas hiacinte, apglėbęs mano sielą.

Ruduo dar toli. Iš tavo akių jaučiu, kad iškeliausi,

 ak pilkoji berete, namų širdie, paukščio daina,

į kurią vis skriejo mano karščiausi troškimai

ir krito bučiniai, linksmi kaip žarijos.

Tu - kaip dangus nuo laivo, kaip kalnų klonis.

Tavo atminimas lyg ryški šviesa, lyg ežeras, rūkas.

Toli nuo tavo akių degė žaros,

o sausi rudens lapai tavo sieloje sukos.

Izabelės Aljende knygos:

Afroditė : istorijos, receptai ir kiti afrodiziakai / Isabel Allende ; iliustracijos Robert Shekter ; receptai Panchita Llona. - Vilnius : Alma littera, 1999

Apie meilę ir šešėlius : romanas / Isabel Allende .-Vilnius : Alma littera, 2008

Auksinio drakono karalystė : romanas / Isabel Allende Vilnius : Alma littera, 2005

Dvasių namai : romanas / Isabel Allende. - Vilnius : Alma littera,

Eva Luna : romanas / Isabel Allende. - Vilnius : Alma littera, 2006.

Fortūnos duktė : romanas / Isabel Allende. - Vilnius : Alma littera,

Inesė : romanas / Isabel Allende. - Vilnius : Alma littera, 2007

Paula : romanas / Isabel Allende. - Vilnius : Alma littera, 2009

Pigmėjų giria : romanas / Isabel Allende. - Vilnius : Alma littera, 2005

Portretas sepija : romanas / Isabel Allende. - Vilnius : Alma littera, 2008

Sala po vandenynu : [romanas] / Isabel Allende . - Vilnius : Alma littera, 2010

Visos mūsų dienos : romanas / Isabel Allende. - Vilnius : Alma littera, 2008

Zoro jaunystė : romanas / Isabel Allende. - Vilnius : Alma littera, 2005

Žvėrių miestas : romanas / Isabel Allende. - Vilnius : Alma littera, 2005