 |
Dvasingoji, liepsnojanti, žvaigždėtoji - visi šie nežemiški epitetai skiriami vienam seniausių stilių, kuris JAU buvo ir Lietuvoje - gotikai.
Iki to laiko klestėję Europoje architektūros stiliai neatsispindėjo Lietuvos menuose, minimas netgi "baltiškas plytų rišimo būdas".
Gotika jau minima kaip "stilius". Iš iš karto tapo šedevro sinonimu. Lietuvoje nėra tokių galingų gotikos kaip Reimso katedra, Velso katedra ar Notre Dame, bet yra jauki, tokia lengva, kad norima išnešti delnuose architektūra. Ir ne vien didmiesčiuose, kur kūėsi dideiji vienuolynai ar bažnyčią statė kunigaikščiai (Vytautinė bažnyčia -
Gotika
Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė : XII a. viduryje Prancūzijoje. Masyvias, sunkias romaninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, ankštą vidaus erdvę — išlakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas — dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai.
XIII —XIV a. gotikos stilius paplito Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse, bet tik XV a. pabaigoje nusistovėjo jo įtakos geografinė riba Rytų Europoje. Ši riba, palyginus su romaniniu stiliumi, pasislinko toliau į šiaurę ir rytus, apimdama dar prūsų, mozūrų, lietuvių, latvių, estų ir iš dalies baltarusių bei ukrainiečių žemes.
 |
| Šv. Onos bažnyčia Vilniuje |
Per ilgą, ištisus keturis šimtmečius trukusį gyvavimo laiką gotikos stilius nebuvo stabilus. Keitėsi tiek formos, elementai, tiek ir konstrukcijos, net svarbiausi kompozicijos principai. Vėlyvoji XIV a. pabaigos—XVI a. gotika kartais laikoma visiškai atskiru stiliumi. Iki tol statytas milžiniškas bazilikas pakeitė palyginti nedideli haliniai pastatai su vientisa vidaus erdve, laibų stulpų suskaidyta į vienodo aukščio navas. Neliko pastatų vertikalumo, fasadų ir interjerų kompozicijoje išryškėjo horizontalūs elementai. Atsisakius veržlumo ir plastikos, būdingos ankstyvajai ir brandžiajai gotikai, vėlyvoje gotikoje siekta ,, optinės ramybės". Fasadai tapo tapybiški, prarado pabrėžtą simetriją, įgijo nemažai naujų elementų ir formų, tokių kaip pleištinė arka, stačiakampio motyvas. Didėjant renesanso įtakai, gotikinėje architektūroje pasirodė pseudoromaninių formų: pusapskritės arkos, arkatūros. Interjeruose atsirado puošnių tinklinių ir krištolinių skliautų.
 |
| Šv. Onos bažnyčia Vilniuje |
Pastatų formos labai priklauso nuo medžiagų, iš kurių jie pastatyti. Vakarų ir Šiaurės Europoje gotikiniai pastatai buvo mūrijami iš akmens. Tose šalyse, kur nėra statybinio akmens arba jo mažai, pagrindinė medžiaga buvo plytos. Jei iš akmens galima ištašyti ir stambius konstrukcijų elementus, ir juvelyriškai smulkias dekoratyvines detales, tai mažos trapios plytos tam netinka. Taigi plytų gotikos kūrėjai negalėjo pasisavinti akmens pastatų konstrukcijų ir puošybos formų: teko ieškoti naujų sprendimų. Pagrindinis plytų gotikos ypatumas — plokščia, netinkuota, specifiškos faktūros siena, dažnai papuošta juodais plytų galais arba tinkuotais elementais: nišomis, frizinėmis juostomis ir kt. Labai paplito profiliuotos plytos. Kiekvienos šalies gotikos pastatų kompozicija ir formos turi nemažai savitumų, priklausiusių nuo socialinių ir ekonominių veiksnių: statybinių medžiagų išteklių, gyventojų estetinių poreikių, meistrų techninio įgudimo, statybos tradicijų ir kt.
Istorinės sąlygos. Gotikos periodai
 |
| Šv. Jurgio bažnyčia (Kaunas) |
Gotikos paplitimo analizė rodo, kad šis stilius įsigalėjo tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. XIII - XIV a. visa tai buvo būdinga Vidurio Europos šalims, jose ir klestėjo gotikos architektūra. Lietuvoje šis stilius paplisti tada dar negalėjo. Kraštą buvo nualinusios žiaurios kovos su vokiečių ordinais, stabdžiusios ekonomikos ir kultūros augimą. Ryšiai su užsieniu buvo riboti, monumentalioji architektūra — vienpusiška: iš akmens buvo statomi tik gynybiniai statiniai, kiti pastatai buvo mediniai. Po Krėvos sutarties (1385), Žalgirio pergalės (1410), daugelio kitų istorinių įvykių, sustiprėjus ekonominiams ryšiams su Lenkija, Čekija, Vokietija, monumentalioji statyba išplito, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų. Į naują pakopą pakilo gynybinė architektūra. Pradėjus vartoti šaunamuosius ginklus, iš pagrindų buvo rekonstruota arba pastatyta nemažai naujų pilių. 1387 m. įvedus Lietuvoje katalikybę, didesnį užmojį įgijo kulto pastatų statyba.
 |
| Šv. Jurgio bažnyčios altorius (Kaunas) |
Statyboms labai plintant, jau nepakako vietinių mūrinės statybos tradicijų. Naujų funkcijų ir tipų pastatams reikėjo naujų techninių bei architektūrinių sprendimų. Taigi gotikos stiliaus paplitimas Lietuvos architektūroje buvo dėsningas, labiausiai atitikęs susiklosčiusias sąlygas.
Kitų šalių architektūros formos Lietuvoje buvo priimamos su didelėmis išlygomis — jos turėjo atitikti vietos medžiagas, technines ir ekonomines galimybes, meistrų kvalifikaciją, socialinius ir estetinius poreikius.
Lietuvoje pasirodęs XIV a. pabaigoje ir XV—XVI a. gyvavęs gotikos stilius nuolatos kito. Jo raidos periodai čia nesutapo su kitų šalių: tuo metu, kai kitur gotika jau pasiekė vėlyvąją fazę ir vis tvirtesnes pozicijas užėmė renesansas, Lietuvoje gotikos stilius dar tik plito.
Skiriami du gotikos raidos Lietuvoje periodai:
1) XIV a. pabaiga—XV a. pirmoji pusė — kilimas, arba ankstyvoji gotika;
2) XV a. antroji pusė— XVI a. — klestėjimas, arba brandžioji gotika.
 |
| Senoji Zapyškio (Kauno raj.) bažnyčia |
Gotikos kilimo periode dar buvo ryškių rūsčios, asketiškos ankstyvųjų pilių architektūros bruožų. Vietos meistrai statybininkai turėjo nedidelę plytų mūrijimo patirtį, todėl daugelį formų supaprastino. Kita vertus, kaimyninių šalių, ypač Lenkijos, vėlyvoje gotikoje buvo nemažai ir kuklių, nesudėtingų pavyzdžių, kuriuos buvo nesunku perimti. Gotikos kilimo laikotarpiu buvo statomi nesudėtingos kompozicijos, santūrių formų pastatai, kuriems būdinga masyvios sienos, sunkios fasadų proporcijos, neaukšta vidaus erdvė.
Statant vis daugiau mūrinių visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų, suvokiant gotikos statybos techniką, kilo vis naujų techninių ir estetinių uždavinių. Perėmus tai, ką iki to laiko sukaupė statybos iš plytų menas, gotika XV a. pabaigoje—XVI a. pakilo į naują klestėjimo pakopą. Statytojai, pasiekę didelio profesinio meistriškumo, sukūrė grakščių proporcijų ir turtingai išpuoštų pastatų. Jei kai kurių šalių vėlyvosios gotikos paminklams būdingas nesaikingas puošnumas, pasitaiko net formalaus dekoro (skliautai su kabančiomis ažūrinėmis nerviūromis), tai Lietuvos gotikiniai pastatai tektoniški, neperkrauti detalėmis.
XVI a. pradžioje greta gotikos ėmė plisti renesanso menas. Abu šie stiliai vėliau plito Lietuvoje lygiagrečiai, veikdami vienas kitą, todėl klestėjimo periodo gotikos paminkluose randama nemažai renesansinių formų.
Įšorės įtaka.
 |
| Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje |
 |
| Šv. Mikalojaus bažnyčios interjeras |
Lietuvos gotikos architektūros raida neatsiejama nuo kitų Vidurio Europos šalių architektūros. Statybos patirties buvo semtasi iš tų šalių, su kuriomis palaikyti politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai.
Pirmojo gotikos periodo architektūra turėjo daugiausia bendrumo su Lenkijos, Prūsijos, Livonijos, Siaurės Vokietijos architektūra. XV a. pabaigoje—XVI a. kai kurie miestai, ypač Kaunas, užmezgė prekybos ryšius su Gdansku ir kitais Pamario miestais. XVI a. pastatuose nesunkiai pastebimas Lenkijos Pamario architektūrai būdingas proporcijų grakštumas, dekoratyvumas, plytų plastinių savybių išryškinimas. Lenkijos architektūra savo ruožtu neišvengė išorės įtakos: ją veikė Čekijos, Siaurės Vokietijos, o Pamario zoną — Rytų Prūsijos, Flandrijos architektūra. Ši įtaka netiesiogiai atsispindėjo ir Lietuvos gotikos pastatuose.
Nors XV—XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių ji neprarado sąsajų ir su rusų architektūra. Aptinkama bizantinės architektūros formų gotikinėse Vilniaus cerkvėse.
Lietuvos gotikos architektūra, paveldėjusi internacionalines stiliaus savybes ir veikiama vietos sąlygų, įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvės ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose.
 |
| Vyžuonų bažnyčia (Utenos raj.) |
Gotikoje išliko tos pačios statybinės medžiagos, kaip ir ankstyvojoje mūro statyboje: lauko akmuo, plytos, kalkių skiedinys. Pakito tik jų naudojimo santykis: plytos XV a. tapo svarbiausia mūro medžiaga. XIV a. pabaigoje—XVI a. naudo-tos labai stiprios degto molio įvairiopo didumo plytos: mažosios — 260— 280X120—130X80—90 mm — panašios kaip Lenkijoje, Vokietijoje; didžiosios — 295-325X140—160X85— 95 mm — būdingos vien Lietuvai. Gotikinės plytos ilgis daugiausia lygus dviejų jos pločių ir vertikalios siūlės storio sumai.
Fasadai, kaip ir kitose šalyse, kur buvo statoma iš plytų, puošti juodomis perdegtomis ir profiliuotomis plytomis. Lietuvos gotikiniuose pastatuose jų priskaičiuota apie 140 rūšių. Šios plytos labiausiai paplito XVI a. Plytos gamintos rankiniu būdu. Medines formas iki viršaus priplūkdavo gerai išminkyto riebaus molio ir įrėždavo išilgus 2—5mm gilumo griovelius-braukas, kad plytos geriau su-kibtų su skiediniu. Suformuotos plytos paviršiuje kartais būdavo įrėžiami įvairūs ženklai. Po to plytos būdavo džiovinamos ir degamos. Profiliuotas plytas gamindavo specialiose formose arba išpjaudavo šablonais.
Skaitykite mūsų bibliotekoje:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą