Lietuvninkais mes esam gimę... Klaipėdos diena

Edmundas Žiauberis. Ieva Simonaitytė

Šiandien - Klaipėdos diena. Diena, kai miestas ir visas kraštas vėl buvo prijungtas prie Lietuvos.

Mažoji Lietuva grįžo prie istorinių šaknų.
Klaipėda – vienas seniausių Lietuvos miestų, jo pradžia laikomi 1252 m. kai  Danės upės žiotyse Vokiečių ordinas Livonijoje pastatė Memelburgo pilį.
Bet miestas - ne svarbiausias, žymiai svarbiau - žmonės, išlaikę savo tautiškumą savo papročius per amžius. Deja, dauguma lietuvninkų pasitraukė į Vakarus II  Pasaulinio karo metu.





Skaitymui parinkome ištrauką iš Ievos Simonaitytės romano "Aukštųjų Šimonių likimo".

Visų pirma dėl to, kad ji - viena žymiausių lietuvninkų  kultūros veikėjų.  Antra - ji tikrai priklauso Lietuvos literatūros klasikams.

Rašytoja, regis gyveno itin nepalankiomis kūrybai aplinkybėmis - gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose -  Vokietijai (svetimai tautai) priklausančiame kaime, augo be tėvo, susirgusi kaulų tuberkulioze liko luoša. Vis tik kūrybinis impulsas turėjo būti itin stiprus, kad ryžtųsi rašyti. Kaip sako kritikas J. Kubilius - I. Simonaitytė - tipiška regiono rašytoja. Klaipėdos krašto gyvenimas - vienintelė jos gyvenimo medžiaga, šio krašto etniniai tipažai - vieninteliai jos herojai, šio krašto istorinis likimas - vienintelis jos kūrinių horizontas. [...]I. Simonaitytė kūrė uždarą vieno regiono pasaulį: žmonės čia gimsta ir miršta, myli ir kenčia, sprendžia universalius žmogaus būties vertės ir prasmės klausimus, neperžengdami šio regiono sienų.  Tai nebuvo statiškas pasaulis, nusistovėjęs XIX a. etnografiniuose aprašymuose, o pilnas prieštaravimų, istorijos audrų purtomas, besigrumiantis ir jau nykstantis".

Šios rašytojos kūryboje atsispindi ir lietuvninkų tautiškasis identitetas - stiprus lietuviškas, ir kuo toliau, tuo labiau įtakojamas vokiškos kultūros, savą įtaką padarė ir priklausymas liuteronų bažnyčiai, Klaipėdos krašte sklido iš Vokietijos atėjęs pietistų judėjimas, raginęs kraštutinį santūrumą ir pamaldumą.

AUKŠTUJAI ŠIANDIEN

 

Ten užaugau, iškentėjau

Aš kančias visas

 Ir pamėgau, pamylėjau

Vargdienio dūmas.

Maironis

Jeigu prisikeltų šiandien iš kapų vienas kitas senelis, kuris gimęs augęs Aukštujuose, ar jis beatsisektų tenai? Kaži. Nors Aukštujai ir visai ne miestas, o tiktai paprastas kaimas, vis dėlto jis nebe tas pats kaip kitados. Manding, jau niekas ir nebesako dabar „Aukštujai", kaip kitąkart. Užaugusi antroji, trečioji karta seniai jau užmiršo tėvų, protėvių papratimus, išdalijo Aukštųjų šilus, ganyklas ir vadino kaimą kitaip.

Lietuvninkų šeima.
Apranga jau įtakota vokiškų tradicijų

Šiandien ant Aukštųjų kalno stovi bažnyčia, maža, bet daili ir jauki bažnytėlė. Statyta dar nelabai seniai. Įeini į ją, ir, rodos, kvepia čia dar visa kas šviežumu. Rasi ir dėl to ji tokia jauki, kad neturi dar jokios vadinamosios istorijos; kad patys matėme, kaip jos kampinis akmuo statytas — ten, ant Aukštųjų kalno, ant lekiančiosios smilties; kaip jos mūrai kilo aukštyn ir aukštyn, kaip išaugo bokštas virš pušų galvų su kryžiumi, kuris „rodo kelią danguna", kaip sakydavo kunigas.   

Rasi ir dėl to ji žmonėms tokia maloni, kad patys rūpinsi jos statyba; patys ranką pridėjo, vargo, akmenų ritino; arba: posėdžiavo, tarėsi, ginčijosi, paskui vėl sutiko. . O juk patys sodino ir lapuočių medelių aplink ją. Jų, deja, daug nudžiūvo, palikdami vietą pušaitėms ir eglaitėmss, kurios, rodos, nė nemano trauktis, nes juk jų čia tėviškė. Bet ištvermingesnieji,— keletas klevų,— pakėlė drąsią kovą su smiltim ir saulės kaitra, ir šiandien jie puošia Aukštųjų kalną. Jie yra lyg simbolis, kad tik kovojant tegalima išsilaikyti.

Aukštųjų   bažnyčioje   beveik   dar   nesimato   mergaičių su kepuraitėmis, bet tik su dailiomis baltomis ir margomis skepetėlėmis. Daug čia matyti juodų skepetų,— ar tai šilkinių, su kutais,— tokiomis puošiasi turtingosios apylinkės ūkininkės,— ar tai paprastų vilnonių, kurias nešioja mamužės senolės, išimtininkės, ištikimiausios bažnyčios lankytojos. Jos visada sėdi pirmuosiuose dešinės pusės suoluose, po koru. Niekada jos nesižvalgo aplinkui, o  lenkia   galvą  prieš    altorių.  Jos   yra   pamaldingiausios bažnyčioje dūšios.

Ir aš nesižvalgau... tik šios senolės sėdi man prieš akis, taigi matau jas. O ir negaliu akių atkreipti: rasi atsisuks šita sulinkusi senutėlė, rasi kaip nors pamatysiu malonųjį jos veidą; jis, berods, bus pilnas raukšlių, kurias įbrėžė ilgų, didžių vargų, skausmų ir rūpesčių metai. Ir kas nepažįsta Aukštujuose vargų ir rūpesčių! Laukiu, kad atsisuktų, tikiu, kad bus pažįstamas — toks malonus, kad norėtum jį apkabinti.

Ir atsisuko... visai iš netyčių. Ne, tai ne tas veidas, kurį vyliausi pamatyti. Svetimas jis,  bet vis viena jis aukštujiškis ir rasi dėl to toks malonus. Dar ne taip labai seniai šių moterėlių tarpe dažnai matydavau moterų su pirmočiais arba apvaliai aprištomis galvomis. Šiandien to jau nebėra.

Pamūryje, pirmuose suoluose, sėdi bažnyčios seniūnai, vietininkai ir kiti garbingi senoliai. Dar vienas kitas ilgais plaukais, kurie balti kaip žydinti pavasarį obelis, kaip sniegas vidury žiemos. Nežinau, kodėl šaiposi kitataučiai: „Langhaarige Litauer“ (Ilgaplaukiai lietuviai. (Vok.). Manding, jie nežino, kokio tai prakilnumo liudininkai,— šitie ilgieji, baltieji plaukai. Ir aš taip myliu šiuos ilgaplaukius ir pražilusius lietuvininkus, aš juos visada mylėjau!

Ant korų vaikinai, kurie jau šiek tiek suaugę. Ne tiek jau jie pamaldingi. O kaip ir galima! Juk, aure, žemai sėdi daug dailių mergaičių. Visos tokios jaunos!

„Kaži, katra man tiktų? — galvoja jaunikaitis, kuriam jau pradeda ūsai dygti.— Ana, ten, kampe, labai turtinga. Tėvas jau seniai nori ją kur nors iškišti, tik ji ne taip jau daili, nosis truputį kreiva, ir... „vieną sparną eina paleidusi". Ana, aure, su ta geltonąja skepeta būtų labai daili ir šiek tiek gauna dalies, tik nosį riečia. Vieną kitą sykį užmeta akį ant korų, o paskui išdidžiai ir greit nusisuka. Ji turbūt mano, kad tie, kurie ten, viršuje, sėdi ir  smalsiai  žemyn įžiūri, jos neverti.  Ji  susiras  geresnį...

O kas ta ten, ta tamsiąja skepeta? Ak, ta mergelė man patinka! Reikės pasiteirauti, kas ji tokia ir kiek jos tėvas duos dalies. Kad ji ūkininko dukra, tai matyt iš visa ko. Nors vieną kartą pažvelgtų aukštyn. Nežiūri, ir gana."

Tokios ir panašios mintys jaunikaičių, sėdinčių ant šoninių korų.

Rašytojos Ievos Simonaitytės sesers dukros
Ginos įžegnojimas. Antra iš kairės: rašytoja Ieva Simonaitytė

Įeina kunigas. Taip pat vyliausi pamatyti seną, pažįstamą veidą. Bet ir šitas jau svetimas. Kad  ne  tie mūrai, kad   ne   tas    altorius,  prie  kurio,  rodosi,  dar   tik    vakar klūpota,   kad   ne   anie   žodžiai   ten,   aukštai,   prie   sienos: „Eikšte šen Manęspi visi", visa būtų lyg svetima.

Bet ne. Štai liturgija, mišių apreiškimas. Kunigas paskaito atmintinai žinomą biblijos legendą. Ir galingai, didingai sugriauja vargonai, ir pamaldingai lenkia galvas tikintieji, su šventiška pagarba pritardami:

Ir visos žemės, ir visos žemės      .

Yra jo garbės pilnos!               ,

Ir jei dar krislelis svetimumo tavyje buvo, tai jis seniai jau pradingo, išgirdus motinos kadaise giedotas giesmes.

 

 

MATAS ŠIMONIS

 

SENASIS BOKŠTAS ĮSROS PAKRANTĖJE

 

Ryto rasoj atsipraususi, užtekėdama skaisčiai prašvito pavasario saulutė. Lyg mergaitė, jauna, daili, pasipuošusi, jį nori pamatyti savo veidą Įsros upės Vandeny. Bet krantus sergstą krūmeliai, rodosi, tyčia lankstosi vienas prie kito lyg išdykaują vaikučiai, kurie dedasi turį kaži kiek paslapčių į vienas kito ausį pripasakoti, ir niekur negali saulutė pro juos prasiskverbti.

O Įsra teka ramiai sau tolyn, nėmaž nesirūpindama dėl medelių ir saulutės  kabinėjimosi.

Nusibodo pagaliau saulei išdykaujančių krūmelių lankstymasis, ir įžambiai ji pakilo aukštyn, virš krūmokšnių galvų. Bet ir taip dar ne visos kliūtys nugalėtos: dar viena didesnė, atkaklesnė negu kitos — tai senasis bajoro Šimonio rūmų bokštas.

Kiek amžių jis jau stovi čia, ant Įsros kranto, niekas nežino ir niekas nežinos. Galingai, nepajudinamai jis čia stovėjo nesuskaitomus metus, budėdamas lietuvių sargyboje.

Šiandien jau niekam nebereikia jo sargybos. Šiandien jo plyšiuotos sienos ne tam, kad lietuviai, čia pasislėpė, šaudytų savo strėlėmis į neatmušamus priešus, kurių pulkai, nesuskaitomi kaip žizdrai prie jūros, puola bajorų pilį. Taip, kitados čia tikros pilies būta. Bet, amžiams slenkant, ir griūvančioji pilis liko be prasmės. Ir vienas sumanus Šimonių protėvių pastatė čionai tvirtus sau, savo vaikams ir vaikų vaikams namus, kuriuos aplinkiniai būrai rūmais praminė. Visas nereikalingas kampuotas sienas  ansai  protėvis  nugriovė.

Tik bokštas pasiliko, nors jo taip jau nebereikėjo. Bet bokštas ir šiandien dar nežino, kad jis nebereikalingas. Jis    dar,   manding,    nesupranta    dabarties.    Jis    dar    vis tebegyvena atminimais ir kaži ko lyg laukia. Ne laisvės kokios. Jis visai yra užmiršęs, kad paskutinė kadaise buvusi kruvina kova baigėsi lietuvių nenaudai, ir šiandien įie gyvena svetimoj ponystėj. Tiesa, jis daug karo gaisrų matęs, daug karo šauksmų girdėjęs, ir to jis neužmiršęs. To-dėl jis visada dar pasirengęs atmušti kažkokį priešą, norintį užpulti Lietuvą.

Klaipėdos pilis

Juokingas tas senis bokštas. Jis nė pats nebežino, kad tie plyšiai, kur kitados lietuvių šaudyklės kyšojo, šiandien net labai padidėję. Todėl jis kartais atrodo lyg bedantis senelis. Vėjai švilpia ir ūbauja pro anuos plyšius, gaudydami vienas kitą. O tai  girdisi  lyg kad senis  švepliotų.

Bet bokštas, aukštas, platus ir dantuotas, stengiasi atrodyti garbingas. Saulės spinduliai tai žino, užtai ir apipina senio galvą auksiniu vainiku. Ir senis bokštas jaučiasi esąs teisingai tokios garbės vertas. Ir jau truputį per daug išdidęs vaikiškasis senis žvelgia patsai Įsros vagom — nori stebėtis savo didybe. Įsra žino, kad senis jau niekingas, bet nenori užgauti jo šlovės. Ji nori palikti jam nors tą paguodą ir dėl to padailina jo išvaizdą. Ir senis bokštas džiaugiasi, patenkintas savimi!

O kad pro jo prodančius atsispindi saulutė Įsros vandeny, to jis nebepastebi.

Ir ano senojo bajoro, kuris bokšto požemyje ilsisi, statytieji rūmai jau sensta, kai kur jau linksta. Šiandieninis rūmų savininkas taip jau skaičių metų ant savo kupros neša. Šauniai sulinkęs, žingsniuoja jis per kiemą. Ir beveik norisi jį sulyginti su senuoju bokštu, kuris jau krypsta į šoną.

Bet juk Šimonis jau nebematęs jokių atūžiančių karo bangų, užvirstančių Lietuvą, kurias matė plyšiuotasis, dantuotasis bokštas. Juk jam jau nebereikėjo tvertis ginklo, ginti savo tėvų žemės. Seniai seniai jau jo tėvų tėvams ginklas išdaužtas iš rankų. Seniai seniai jau mylimasis kraštas yra svetimtaučių rankose. Bet jis pasilaiko dar bajoro vardą. Bajorų dvasioj vaikai auklėjami ir   mokomi, kaip gerbti ir ginti bajorišką savo  kilmę   ir vardą.

Tiesa, ne kardu prie šalies, kaip protėviai kitados, jis gina tėvų palikimą. Bet to ir nereikia: svetimtaučiai jo neužkabina, nekliudo, lyg jo visai nebūtų. Rasi tatai taip sunkiai slegia senį.  Rasi  dėl  to  linksta jo  kupra.  Rasi...

Bet Šimoniai moka tylėti. Jie neišplepa kitiems savo sielos paslapčių.  Siaučiančią audrą krūtinėj  jie  sau  vieni  numalšina. Tik Šimonio veide likimas savo skaptu įrenčia vieną bruožą po kito. Juo senyn jis eina, juo bruožų daugėja. Jų jau niekada nepaslėpsi. Juos pastebi ne lik priešas, bet ir draugas. Tik priešas nesidomi jais, o draugas su pagarba lenkia galvą prieš Šimonį.

Bet Šimonienė visai jau ne viduramžių lietuvė karžygė. Dar niekada ji nepamanė, nepagalvojo, kaip tai buvo, kaip tai atsitiko, kad čia, lietuvių žemėje, viešpatauja  svetimieji.  Nėmaž jai tat  nerūpi.

O ji taip pat bajorų giminės. Jos lopšys Priegulos pakrantėj stovėjo, senoj Zigmanto pily. Ir jos senoliai kitados buvo galingi karžygiai, ir ne vienas savo krauju apšlakstė Lietuvos žemelę, gindamas ją nuo priešų. Seniai tatai buvo, rasi ir todėl jai nebemalonu tai prisiminti.

Ir ji nėmaž nesisieloja, kad jos tėvų senoji pilis svetimųjų „Burg Siegesmund" pavadinta ir kad ateiviai joje viešpatauja.

Tik   vieną    rūpestį   tepažįsta   Šimonienė:   savo   vaikus užauginti dievo baimėje ir ištikimais karaliaus  valdiniais. Bet  Šimonių   vaikai   iš   tėvo  geriausiai   žino,   kas  jie,  ko jie   verti.   Ir  galvą  aukštai   iškėlę  jie  žengia    savo  keliu. Ir   vakar,— kaip   jau    paprasta,— pavakary   tėvas   Šimonis,  suvadinęs  savo  keturis  sūnus,  tyliai  žengė iškrypusiais    ir    drebančiais   laiptais  aukštyn,   vis   aukštyn į bokštą, kol pasiekė jo viršūnę. Ten nusiėmė jis kepurę — ruošėsi melstis.  Ne, jis dar vis  nesimeldžia dievui, kuris jiems,  lietuviams,  svetimųjų įpirštas  ir  kuris ne  lietuvių, tik   svetimųjų   maldas   teišklauso.  Senis   Šimonis   lenkia galvą  prieš  užmirštąjį  senovės  lietuvių  dievą,  kuris  visada su lietuviais buvo, kol lietuviai jį maldoj atsiminė. Ir senis tyli ilgai ilgai, tik lūpos juda be žodžių. Tada prižengia  tėvas  Šimonis prie  bokšto krašto, pamoja vaikams — tuo tarpu jau ir abi dukrelės čia atsiradusios.

Iškelia tėvas ranką ir rodo į tolį. Niekur nieko nematyti. Ir iš svetimųjų nė vienas nežinotų, kas ten galėtų būti. Bet Šimonio vaikai žino, ką tėvas jiems nori parodyti. Ir jie mato.

—  Ten! — sako Šimonis.

Vaikai linkteria galva ir laukia, ką tėvas daugiau pasakys, nes tai be galo įdomu, nors ir kaskart tas pat.

—  Tenai! — pakartoja tėvas

Danės krantinė 1930 m.

Taip, ten stovi senas, pakrypęs ir apsvilęs ąžuolas. Kadaise   ten    augo   iš   vieno    kelmo   du    kamienai.    Bet kartą,— o tai dar ne taip labai seniai,— užėjus baisiai audrai, norėjo pasislėpti po juo vokietis, grovas Stolbekis, dabartinio Stolbekio, Šimonio kaimyno, tėvas. Ir lygiai jam ten palindus, trenkė perkūnas į ąžuolą, susmulkino vieną   ąžuolo    kamieną   į   šipuliukus,   o   iš   vokiečio    liko anglis.

Nuo tuokart palikęs vienas ąžuolo kamienas atrodo lyg vienišas senelis, kuris liūdi dingusio draugo. Ir nuo tuokart Šimonis visada nusilenkia prieš senį ąžuolą.

Šalia ąžuolo didelis keturkampis akmuo. Daug yra apie jį padavimų. Bet ne tai rūpi seniui Šimoniui.

— Pirm keleto amžių ten stovėjo Lietuvos kunigaikštis. Siaučiant karo audrai, jis pats bėrė šventų žolių į aukuro ugnį. Ir lietuviai kovą laimėjo.

Šitą padavimą dažnai kartodavo Šimonis savo vaikams.  Ir Šimonio tėvas, ir tėvo tėvas — kartų kartas atgal yra šitą kartoję savo vaikams. Tiktai per daugybę metų liko užmirštas ano kunigaikščio vardas.

Tėvui šitą pasakius, kaskart tyliai ir ilgai susimąsto Šimoniai. Kiekvienas jų savo vaizduotės akimis mato savotišką Lietuvos kunigaikštį.

Etmonas, vyresnysis Šimonio sūnus, mato aną kunigaikštį šuoliais jojant per laukus vis tolyn ir tolyn paskui priešus, iki išveja juos iš savo krašto. Jis mato, kiek žūva priešų, kuriuos ištiko Lietuvos gynėjų kardas. Jis girdi lietuvių laimėjimų šauksmus. Ir jo akys žiba, veidai kaista: kad šiandien taip būtų, kad šiandien ten jotų Lietuvos kunigaikštis, ir jis, Etmonas, su juo drauge!

Nedaug kitokį įsivaizduoja jį sau ir Lukošius, antras Šimoniukas, tik nelabai mielai jis atsimena kraują ir lavonus. Užtai jis jau ir mato grįžtantį iš karo kunigaikštį, apvainikuotą laurų vainiku, kurį jam pynė edelmonaitės.

Endriaus vaizduotėje kunigaikštis panašus į jo tėvelį, baltagalvį, žilabarzdį ir jau sulinkusį į kuprą. Endriaus kunigaikštis nelekia, šuoliais nejoja, o tik kaip jo tėvas čia, bokšto viršūnėj, taip ansai ties anuo ąžuolu žiūri į tolį ir tyliai tyliai meldžiasi savo dievui Perkūnui. Kaži kodėl jam gaila ano vaizduotės kunigaikščio, ano senelio. Ir lyg jis. privalėtų ar užjautimo reikšti, ar drąsos priduoti, prižengia prie tėvo ir braukia ranka per sulenktą jo kuprą.

Bet Mato kunigaikštis kaskart kitoks. Šiandien jis tikrai beria smilkymo žolių į aukuro ugnį. Ir štai jo veidas,  apšviestas  liepsnos,  sužiba  ugningai,  kaip  tikro  kunigaikščio. Jo rūbą lengvai vėjas palytėjo; ne, nedaug jis jį užgavo, kad nesudarkytų karališkos statulos. Kaire ranka tvirtai jis laiko puikųjį savo žirgą. Nemėgsta Malas karo, nors ir jokios kovos jis nebijotų, bet kam žudyti žmones, kam pralieti kraują? Tiktai jeigu gintis reikia. Mato vaizduotėj nesirodo šiandien nė vieno užmušto kryžeivio. Jie išvaryti iš krašto. Ir už tai, kad lietuvių nė vienas nenužudytas, kad visi jie sugrįžę dabar dainuoja laimėjimo dainas — už tai Mato kunigaikštis aukoja lietuvių dievams. Ir ąžuolas milžinas ošdamas pritaria lietuvių dainai. O aplinkui žaliuoja pievos ir žydi gėlės, baltai, raudonai, mėlynai...

Ir Lydija nemato lavonų, tik grįžtančiam kunigaikščiui priešais ji neša ąžuolo vainiką; pintą tėvų sode.

Bet jaunutės Jonės vaizduotė užvis drąsiausia: pargrįždamas iš karo, Lietuvos valdovas,— taip, valdovas,— šuoliais jodamas, pagavo ją ir išsigabeno į Lietuvą.

—  O mūsų sienose ans kunigaikštis ilsėjosi po sunkiosios kovos,— ilgai tylėjęs, pasakydavo senis kaskart iš naujo.

—  Šiame bokšte jis pats sekė kiekvieną priešo judesį.

—  Ir jau niekada šis bokštas nebematys Lietuvos kunigaikščių!

—  Bet juk tai nesvarbu,— neiškentėdama ir nieko nenusimanydama, pradėjo čiauškėti Jonė.— Bokštas vis viena jau griūva. Svarbu tik, kad rasis dar vienas Lietuvos valdovas, kuris mūsų šalį atims iš vokiečių.

Niekas nieko pleputei neatsakė, tik Matas suraukė kaktą dėl to, kad pertraukta tyla. Širdies gilumoje jis pritarė Jonutei. O sugrįžus Šimoniui su vaikais pas motiną, šitoji sunkiai atsiduso:

—  Tai tu jau vėl...

Bet daugiau sakyti nedrąsu.

Lietuvninkė nuotaka

Ir dar vienas rūpestis pastaruoju laiku spaudžia Šimonienę: vaikai jau paaugę, laikas beveik visiems jau vesti. Bet ką! Lietuvių bajoraičių niekur, rodos, nebeliko, o edeimonaičių vaikai nenori. Etmonas griežtai anąsyk pareiškė josiąs by dieną į Lietuvą susirast sau žmonos. Negelbėjo motinos perspėjimai, prašymai, nurodymai, kad ir čia yra mergaičių, dailių ir net gelsvakasių baronaičių.

Lukošius, tiesa, lyg ir žvalgaujasi su edelmono Goldstromo   dukrele,    bet    tėvas   visada,   tatai    priminus,   labai kaktą suraukia, nors ir tyli. Jisai mato, kad Lukošius ir Šimonių vardą neša, taigi ir susipras be perspėjimo.

Štai ir Lydija jau priaugo. Laikas tekėti. Piršosi jau grovo Stolbekio sūnus.

Bet Lydija griežtai ir išdidžiai pasakė:

—  Ar aš, Šimonytė, tik nusigyvenusio edelmono beverta?  Aš lietuvaitė ir tik už lietuvio bajoro teeisiu.

O kur tų lietuvių bajorų rasti?

Tuo tarpu ne tai Lydijos rūpestis. Ką tik išeina ji pintiniu nešina į kiemą, tuoj užkalbina stropiai kinkantį arklius darbininką:

—  Na, Grigaiti, ką veikia žmonelė?

—  Dėkui, panaite! Ji visą naktį miegojo. O šį rytą sakės jau kelsianti. Juk reikia ir apsivalyti, mažiuką numaudyti.

Lydija linkterėjo galva ir nusiskubino. O Grigaitis, linksmai švilpaudamas, pliaukščiojo botagu.

Tikrai,   Grigaitienė   jau   atsikėlusi.  Lydija   ją   subarė:

—  Ar tu negali nors vieną antrą dieną pagulėti? Kas tave varo iš lovos!  O jei liga atlauš?

—  Tegul dievas tau dangaus karalystę duoda, panaite, bet jau nebegaliu aš, vargšė, tavo malone ilgiau naudotis. Man gėda pamanius, kad panaitė ateina į tokį prastą butelėlį, pas prastus būrus.

—  Gerai, jau gerai. O ką veikia sūnelis?

Ir Lydija nusilenkė ant margojo vygelio, kur gulėjo silpniausias pasaulio pilietis. Ji žinojo, kad mirtis jau greit užspaus jam akis amžiams, bet nieko nesakė. Motina gana anksti pati patirs, kam dabar jau širdį skaudinti!

Palikusi Grigaitienę, nusiskubino pas Dabarienę, kuri metų metus guli ligos patale. Pats Dabaras eina pas baroną į lažą. Rytą anksti išeina, vakarą vėlai pareina. Niekas neturi laiko pasirūpinti ligone; jei ne Simonytė, supūtų Dabarienė.

Šimonio sūnūs dirba laukuose drauge su darbininkais. Ir darbininkams linksmiau, ir darbas eina sparčiau. O šiandien reikia žiūrėti, kad darbas būtų atliktas kiek galima savo jėgomis.

Ir Matas per dieną stropiai dirbo drauge. Bet dabar jau saulė arti leisenos, ir anksčiau negu kiti parėjo Matas iš laukų ir nuėjo miško link. Kaži kas jį vis ten traukė... pasvajoti?

 Bet neatsisėdo jis šį kartą kaip pratęs, o žingsniavo vis tolyn, iki perėjo į kitą miško pusę. Ten jau barono Goldstromo laukai.

O kas ten darosi? Ar tai ne jaunasis edelmonas? Taip, jis. Ką jis ten spardo? Užmiršta Matas, kad čia jau nebe jo tėvo laukai, tik skubina į tą pusę.

—  Ich werde dich lehren, du verfiuchter Hund! (Aš tave pamokysiu, prakeiktas šunie! (Vok.) — rėkia baronas.

Dabar jau mato Matas, kas čia dedasi: ant žemės guli Dabaras, visas kruvinas. Vienu šuoliu Matas ten. Nė žodžio neprataręs, sudavė edelmonui. kad tas kone pargriuvo.

Šimoniai visada rūpinosi engiamais, tai jau jiems prigimta. Ir čia, daugiau nebekreipdamas dėmesio į baroną, Matas atkėlė  kruvinąjį  Dabarą.

—  Kas čia buvo, ką tu padarei?

—  Nieko nepadariau, tik...

—  Wie kannst du es wagen, Bursehe! (Kaip tu drįsti, vaike! (Vok.)— jau atsipeikėjęs vokietis rengėsi pulti  Matą.

Bet Matas nėmaž nesudrebėjo. Stačiai žiūrėdamas, baronui  į akis, aiškiai ir  skambiai  atsakė:

—  Iki šiol tikėjau vokiečius esant tikrais edelmonais, bet šitoks tavo elgesys parodo jus kitokius! Ar visi edelmonai tokie? Visi jie taip skriaudžia vargšus baudžiauninkus? Ką?

—  Wie kannst du es wagen...

—  Visai paprastai: lietuvis neskriaudžia žmonių ir neleidžia skriausti nė kitiems, vis viena, nors tai būtų ir vokietis edelmonas.

Nedrįso vokietis tverti Mato, kurio akys žibėjo, taip energingai ir grasinančiai įsmeigtos į baroną. Ir netvėrė. Tik baisaus pykčio  krečiamas  prasunkė  pro  dantis:

—  Das sollst du mir būssen, verdammter Litauer! (Tau bus atkeršyta, prakeiktas lietuvi! (Vok.)

Ir nuėjo savo keliu. O Matas parvedė Dabarą namo, parvedė taip baisiai sumuštą dėl to, kad jis, grįždamas iš lažo, drįso pasiimti kelis pagalius malkos iš barono miško.

Šiuo atžvilgiu Matas vokiečių dar nepažino. Patsai savo akimis to dar nebuvo matęs. O motinos buvo stengtasi įtikinti, kad vokiečių edelmonai esą tokios pat kilnios sielos kaip ir lietuvių bajorai. Tik dabar jis pažino, dabar jis savo akimis pamatė, pats įsitikino, kad vokiečių edelmonai ne tokie, kokiais jie dedasi esą.

Motina pasakytų: „Ne visi tokie, vaikeli!" Bet Matas jau tiki brolio Etmono žodžiais, kad esama ir dar bailesnių.

Nepapasakojo Matas niekam savo prietykio su baronu Goldstromu. Girtis jis nemėgsta, o motina tik be reikalo krimstųsi  dėl  sūnaus  nemandagumo.

O kitą dieną, motinos įkalbinėtas, užsėdo Lukošius ant žirgo ir išjojo pas baroną Goldstromą prašyti baronaitės rankos.

Puikus Lukošiaus žirgas. Šauniai išjojo Lukošius. Kelis kartus jis atsisuko žiūrėti, ar motinos kur nematyti. Taip, aure, sode. Ji moja sūneliui balta skepetaite. Patenkintas Lukošius gyvenimu. Jis įsitikinęs, kad jau laukia jo  gelsvaplaukė  edelmonaitė.

Tikrai, pilies bokšte pro mažą langelį jau mojo baronaitė. Ji davė kaži kokį jam ženklą.

Sudundėjo, sutraškėjo pilies tiltas, žengiant per jį Šimonio Lukošiaus žirgui. Ir šuoliais įjojo jis į pilies kiemą.

Jaunoj Lukošiaus krūtinėj sutvaskėjo kraujas smarkiau ir linksmiau, kad tik greičiau ten būtų. Kodėl neišeina Ortrudė jo sutikti?

Bet pilies kieme Lukošiaus jau laukė jaunasis baronas,— su botagu rankoj. Nė žodžio nesakęs, skersai ir išilgai  rėžė jis  Lukošiui  į  veidą.

—  Uberbringe deinem Bruder diesen Gruss! (Šį   pasveikinimą  perduok   savo   broliui!   (Vok.) —velnišku balsu nusijuokė ir apsisukęs nuėjo į rūmą vokietis.

Ir, taip baisiai vokiečio nužemintas, grįžo namo garbingojo bajoro Šimonio sūnus Lukošius. Katram broliui padėkoti už tai gali, jis nežino. Katras jo brolių bent būtų drįsęs kaip  nors  paliesti barono Goldstromo garbę?

Etmonas? Ne! Jis dar niekada nėra matęs reikalo ginčytis su vokiečių edelmonais.

—  Mano garbė to neleidžia,— sakydavo jis.

Tiesa, Etmonas nekenčia baronaičio, o tai dėl to, kad jis, būdamas lietuvės motinos vaikas, taip labai neapkenčia lietuvių, prie progos ar be progos juos darko ir šmeižia.   Bet  visada   Etmonas  yra  ėjęs  baronui   iš   kelio.

Endrius? Endriui paprastai tik ūkis terūpi. Jis pirmasis kelia, paskutinis nueina į patalą. Ir jokio kito rūpesčio jis nepažįsta. Kokių ginčų galėtų jis turėti su baronaičiu?

O Matas? Tasai svajotojas,— jaunas, silpnutis ir baimingas... Ne.

Ir Lukošius negali įspėti. Tačiau juo ilgiau jis spėlioja, juo darosi jam aiškiau, kad tasai antausis buvo jo nupelnytas, tik ne iš vokiečio barono, o iš savo tėvo turėjo jį gauti.

Pamatęs senąjį bokštą, Lukošius nuraudo iš gėdos. Ne, dar nė vienas Šimonis nebus parsinešęs iš svetimtaučio antausį. Dovanoti to negalima. Tik kaip, kaip atkeršyti? Tėvui sakyti? Tėvas atsilieptų, kad labai gerai Goldstromukas padarė.

—  Ne tokios marčios, ne tokių giminių aš pageidauju,— griežtai jis buvo juk pareiškęs.

Ką pasakyt motinai, kuri daugiausia čia kalta? Lukošius nutarė tylėti, niekam nieko  nesakyti: gana jau gėdos.

Ir senis bokštas, lyg linkterėdamas senąja savo galva, numetė  naują mūro  dalelę.

Tad Lukošius iškėlė tik kumštį Goldstromo dvaro link.

—  Atkeršysiu tau, išgama! Ne dėl baronaitės... pasilaikyk  ją  sau,  bet   lietuvių  bajoro   garbę   nepigu  įžeisti!