Antra vertus, etnografinių regionų ribos visada neaiškios, juk kitapus upės ar girios gyvenantys žmonės ne taip labai ir skiriasi. Gal kiek kitaip vadina pOnčius ar žŲsis... Bet atitekėjusi marti ir savo vaikus išmokys kitaip vadinti lOngus ar lUngus...
 |
| Vaižgantas Vilniuje, 1908 m. |
Paskaitykime...
LINO DARBŲ PASAKA
Jok, brolyti, į sodžiaus mergelę.
Sodžiaus mergelis mažakalbėlės,
didžiadarbėlės –
Išaudė drobelę kaip beržo tošelę,
Išrašė raštelį kaip bitės korelį.
Susirinko vieną sekmadienį visa mūsų kompanija pas Petrus. Marytė kažin kodėl – bene tik dėl savo Gintauto – sumanė visą butą išpuošti savo rankų audiniais, siuviniais ir mezginiais. Kitos tokios nagingos ir darbščios mergelės, kaip Marytė Šešiavilkiotė, visa Pašvenčių apylinkė neturėjo. Nuo pat piemenų metų ko ji nebuvo prisimezgusi ir prisiaudžiusi! Kelios trobelninkės pribuišės visą žiemą jai verpdavo verpalus, o ji tik audė, tik audė. Žinoma, kad norėjosi tuo ir pasirodyti. Pasirodoma kraitis tik per vestuves. Bet kada tai kur tai ir ar tai bus? O čia tiek žinovų.
.jpg) |
| Vaižganto užsienio pasas |
– Aš esu matęs arabų dabinimosi stilių, sudaromą iš kombinacijos vienų tiesių linijų. Rodos, paprasčiausi, pirmapradinė figūra – linija. O sunku nemačius ir įsivaizduoti, kokia galima padaryti iš jų įvairybė! Ji ne tik akis veria savo gražumu, savo margumu: pritraukusi dar ilgai sulaiko atidžią, versdama ieškoti ir rasti vis naujų kombinacijų. Tai man atėjo į galvą, besidžiaugiant šios štai staltiesės raštu. Kaip iš tiesių linijų, taip ir iš tiesių stiklelių, kvadratų ir visokeriopų keturkampių negalėjau įsivaizduoti, kas galima padaryti. Žiūrėkite į tą lietuvaitės servetą. Ilgai reiks jums žiūrėti, kol suskaitysite, kiek čia įvairių stiklų kombinacijų: didesnių su didesniais, mažesnių su mažesniais ir mišrai, kvadratų su pailgotinais keturkampiais, po keturis krūvoje į kvadratą ir po kelis į eilią.
Stebėtino būta audėjos nagingumo. Kas tai audė? – pabaigė Sviestavičius.
Visi įniko žiūrėti ir raštus skaityti; pirma rodomos staltiesės, paskui rankšluosčių, kilimų ir juostų. Tai buvo maža namų darbo parodėlė. Džiaugsmo ir pasistebėjimo nebuvo nei galo, nei krašto. Nuo pagyrų dūmų galėjo sveikiausi galva apsisukti. Todėl ir Šešiavilkienė stovėjo gale stalo, parėmusi smakrą ranka, o jos alkūnę įstačiusi į antros rankos delną, ir rodės štai štai bus dangun paimta. Marytė gi stovėjo raudona kaip putinas ir tik seilę rijo. Gintautas jau buvo akim jai pasakęs, įspėjąs, kieno tai tokie nagai. Ir ji šyptelėjimu, kurį jis vienas tesugavo, nes jam vienam tebuvo siunčiamas, prisipažino – ji ta audėja esanti.
– Tai močia štai ir Marytė, – atsiliepė senis Šešiavilkis, – linų gaišintojos. Ne vienas šimtas būtų banke likęs, kad ne jų įsiutimas kas mielą žiemą austis ir austis, lyg pabrike kokiame, pasigailėk Viešpatie! O nei jų kas perka, nei kas mato. Retas svečias tik kai ką gauna išvysti. Pamatytumėte, ko nėra jų skryniose ir po kiek visa to. Dviem kartom su visa šeimyna dengtis pakaks.
Ir nukrypo kalba į naminę lietuvių pramonę, pirmapradinę, be jokių mašinų ir pagerinimų, pasiekusią tokio aukšto sumaningumo laipsnio ir vis dėlto neįgijusio prideramo jai aukšto vertinimo, kaip, sakysime, Briuselio mezginiai, persų kilimai ir kiti mažiau už mūsų servetas praktikingi dalykai.
– O kaip tai lengva būtų daryti jų pardavimui! Reiktų tik rinkų surasti, – tarė Gintautas.
Kun. Vizgirda visą laiką tylėjo. Jis buvo aukštaitis, taip pat pašvenčių srities, nors ir tol nuo Šešiavilkių gimtinės. Jo nuomonė čia būtų buvusi svarbiausi.
– Ką gi mąstai ir savo nuomonės nepasakai? – kumštelėjo jį Gintautas.
 |
| Artimiausių Vaižganto tėvų kaimynų Šinkūnų gryčia. Malaišiai - aukštaitiškas kaimas. |
Yra pasakų, kurios virsta nuobodžio pasakomis ne dėl to, kad apsukomis sakoma, tik kad per ilgos. Yra ir darbų, tikrų nuobodžio darbų dėl jų ilgumo. Ant tų darbų lietuviai yra prasimanę ir tolygių pasakų, dainų ir talalaikų. Štai viena:
Ir pasėjau žalią liną, žalią liną, ram...
Ir išdygo žalias linas, žalias linas, ram...
Kol „žalias linas“ pavirs gražių gražiausiais nagingų lietuvaičių rinktais raštais, tos giesmės pakaks tau visai valandai, kaip tų darbų kad pakanka – ištisai pusei metų. Būkite kantrūs – aš jums paseksiu tą lino darbų pasaką.
Bepiga su javais: išsikūlei grūdų ir malkis duonos. Kai linų prisirovei, plikas rankas susipjaustydamas, žalius kaip mėšlas namo parsivežei ir galvenas gelžinėmis šukomis nušukavai, – tai tik pradėjai lino darbą nuobodį. Dabar vežies juos atgal laukan. Prisikasi linamarkų, kur rudens potvynyje nesti užpalo: užlies marką kitas vanduo, ir visas pluoštas braukiant išpakulos. Pamerkęs storai apkloji lapuotais žabais, kad saulės nematytų; pakaitins ji, ir ta vieta pakulosis. Prislegi akmenimis, kad neužplūstų – vis dėl to pat. Supuvo spalis, išmėginai jį per kelis kartus, kad jau lūžta, velki kaip tik tinkamu laiku: prailginsi mirkyti, vėl visas pluoštas pakulos. Trečią kartą kraunies į vežėčias, dabar tą gyvą vandenį. Vežies kur į pievą ar į rugieną, plonai iškloji nesudrikusiomis eilutėmis – teišsistovie. Neprailgink laikyti, kaip ir mirkyti: persistovės – vėl pakulos. Išsistovėjo, spalis trupa, tai sukeli, sustatai gubelėmis, kad neprisiplaktų prie žemės: paskui nebeatplėši, reiks su riestais pjautuvais kabinti. Vežies atgal namo, susikrauni į pašales ar paviečius, kad lietus nedrėkintų: sušlaps, nebeišdžiovinsi. Gavęs laiko, gabenies į savo jaują klojime ar, sulaukęs savo eilės, į tam tikrą jaują prie linaminės mašinos su maniežu. Sustatęs į ardus ir ardakilus, užbraukęs braukais, stambiomis pliauskėmis kūreni krosnį duobėje ir džiovini kaip pragare. Jei nesupleškėjo su visu klojimu ar mašinos maniežu, mini linus mintuvais ar mašinos velenais. Vėl vežies namo į laidarą. Brauki spalius ant priebraukų brauktuvėmis į mėšlą, tik koks ten mėšlas iš spalio medelio: jis nė nepūva! Šukuoji šeriniais šepečiais grįžtes, kedeni iš jų plaštaką, vynioji kuodelį, verpi verpstėmis, prisirišęs prie verpsto ar rateliais į špūles, nulenki jas lenktuvais ar nusuki krijeliais; nuo jų veji kamuolius ar dar pirma susuki po kelis: destis kokiam tikslui; ataudams trini šeivas trintuvais, metmenims arba apmatams meti mestuvais.
 |
| Vaižgantas perduoda laikraščio Viltis redaktoriaus pareigas kun. F. Kemėšiui, 1911 m. Fotografas_Aleksandras_Jurašaitis. |
Tik jūs patys dabar pasakysite, argi be kurių „laumių“ galima turėti tiek kantros ir išmonės? Taip, didžių yra Lietuvos Laumių nuopelnų, kad jos įmasina mūsų moteris austi! Į tą darbą Laumės pradeda traukti dar mažas mergytes piemenėles. Lietuvaitė nuo mažens nestoja dyka, kaip dažnai daro lietuviukai: ji ar mokos knygas paskaityti, ar audžia juostas iš lininių gijų, iš vilnonių, o kai kada tai net iš šilkinių. Jos pačios juosmuo ir kojos pirštai tai pirmapradės jos staklės ir mestuvai; nagai – skietis ir šaudyklė; antis – visokiažiedžių siūlų sankrova.
Kiaurą dieną lietuvė piemenaitė knarpia, klestelėjusi kur nuovalyje, raštus renka: pynę pina, gembėmis gembėja, danteliais dantija, grėbliukais, pušelėmis ar tulpėmis margina. Reikia užeiti žalingasai galvijas, strikt audėja ant kojų, o visas jos audeklas bekabąs pajuostyje, užėjo gyvulį, klast ir vėl audžia, raštus renka.
– Per vidurį padarysiu platų baltą taką, – balsiai galvoja. – Įrašysiu geltoną grėbliuką ir žalią pušelę... Čia grėbliukas, čia pušelė; čia grėbliukas, čia pušelė... O kad dar pridėjus ko mėlyna – tulpę? Tik kažin, ar bederės? Ar nebūtų geriau jai pačiai vienai? Iš šalių po dvi gembi, po juodą ir... Palauk, kokių gi čia aš dar turiu gijų? O gal bus jau per marga? Dargi iš pakraščių danteliai. O kad išgembėjus neišilgos vienodai? Gal kopėtėlėmis tų pat žiedų? Čia raudonas spyris, čia geltonas, čia žalias; čia raudonas, čia geltonas; čia žalias... O dančiukai mėlyni.
Per ilgą vasaros dieną privargsta piemenėlė, tik ir miegan krisdama, sapnuoja teberenkanti raštus, tebederinanti žiedus: čia raudona, čia geltona, čia žalia, – ar derės? Išgirsta kur nors trečiame ketvirtame kaime naują raštą renkant, bėga pasižiūrėtų ir išmoktų. Rado ką navatna, džiaugias pusę dienos kaip dailininkas vykusiu paveikslu. Ir namo parėjusi, viena tesvajoja: kaip čia toksai pat raštas ir jai surinkus?
Paūgtelėjus, ligi tik kojom pasiekia paminų, sėdas į stakles. Lyg vištai perėti, lietuvei kas metai ateina rakas austi. Rudenį sudoroja turtus, prisiverpia tokių plonų tolikų, kad per žiedą jas pervertumei; nusidaro gijų, – ir ima basom kojom barškinti dvidešimti keturias pakojas, lyg fortepijoną groti; stuksi muštuvais, laido šaudyklę, plačiai kėtojas rankom. Visa audėja juda, ir kojom, ir galva. Taip kas metai, visą dykąjį žiemos laiką, kada vyriškieji daugiau pradykiniuoja, neg miškan važiuoja.
Įsopsta nugarą nuo lingačiavimo, rankos nuo kemėravimo, kojas nuo pakojų rinkimo. Tik kas tai prieš džiaugsmą, kai matai, kaip sidabrinė šimtaraštė serveta plaukia į tave, kaip tos brangenybės vis daugiau vyniojas ant veleno ties keliais ir daros jiems ankšta.
– Tai kad užtiesiu skobnias staltiese, tai kad prikabinėsiu rankšluosčių, tai kad apsivalkstysiu priegalvius, – visos kaimynės pavydės!
 |
| Pirmasis moterų kūrybos vakaras. Kaunas, 1930 m. Iš dešinės, sėdi: V. Krėvė, Salomėja Nėris, Vydūnas, nežinoma moteris, Vaižgantas |
Štai vėl vaizdas, kaip marti atvažiuoja. Gražu. Apie Sekmines. Visas sodžius laukia jaunamarčios iš anos šalies parvažiuojant. Atžvangėjo, atatilindžiavo jau vakarą, temstant. Neilgai tepašokę, taip sau, tik užsitrinkti, vestuvninkai susisėdo vakarienės. Tik gerai pavalgę ir išgėrę, ėmės jau kaip vien reikiant šokti: ilgai tą patį šokį ir ilgai lig po pusiaunakčių. Tik jaunamarčios nematyti. Ji su naujaisiais namiškiais šnekas neatsišneka, net savo meilužį tam kartui pamiršusi, ne tiktai vestuvninkus. Paerzinta panervinta pila beria šnekos kalbos žodžių kaip iš rankovės. Klausytojams belieka tik kada ne kada kiek bumtelėti. Pagaliau jaunavedžius išlydėjo klėtin gultų.
Moteris – slapčių puodelis. Ir jos sodžiuje atsiradimas slaptingas, ir su vyru sugyvenimas ir vaikų vaisymas slaptingas. Tad vestuvės visus dalyvaujančius vienodai palenkia, vienodai paerzina jų domumą.
Visame sodžiuje tą vakarą niekas apie nieką daugiau nekalba, kaip tik apie naują savo kaimynę. Nuostabu: ničniekas neužsimena, ar graži, visiems terūpi, ar gera: ar sutiks su šešiuru ir anyta (vyro tėvais), su dieveriu ir moša (vyro broliais), ar neriesis dėl menko daugio su kaimynėmis.
Dar daugiau rūpi visiems, griežtai visiems, ar sunkios buvo kraičio skrynios. Palydovų ir vedlių buvo gana. Vis dėlto kraičio keltų, tikriau, jo patirtų buvo subėgę ir kiti jaunikaičiai.
– Sunkios, bra, – kalbėjo paskui. – Lyg akmenų prikrautos. Jei ne akmenų, tai daug rietimų: popierius ir drobė tėra taip sunkios. Net vieną skrynios koją nulaužėm, bekeldami ją prieklėtin ir perslenkstį – klėtin.
Visi nekantrauja, laukdami rytojaus. Nuo pusryčių pradėjo rodytis kraičių kėlėjai, tai baltais rankšluosčiais per petį, tai storais vilnoniais kaklaraiščiais per pečius, nors vasara, tai naujomis juostomis su kutais. Išvydę kurį tų pažymėtųjų, kiti tuoj jį apstoja, ima vartyti dovanas ir džiaugtis jų raštais.
– Tai kad dovanota Jonui rankšluostis! Bent dvylikanytis, sesele, – kalba viena mergaitė.
– Dvylika? Čia, bra, šešiolikanytis. Jau manęs nebepamokysi; pati perniai tokių pat išsiaudžiau penkiolika sienų. Bus bent du tuzinu padoriai ilgų rankšluosčių, – gina antra.
– Tai nagai! Žiūrėk, kaklaraištis iš tolo tviska rauda ir žalėsais... – stebisi trečia.
– O juostų, juostų! Kas juosta, tai kitas raštas. Sako, turinti juostų nuo viso šimto metų. Dar pratėvių palikimo, – džiaugias jaunikaitis.
Kas vyresniųjų grįžo, jau papusryčiavęs vestuvėse, džiaugės priegalvių aptaisymu:
– Raštų raštai. Nebent dvidešimt keturiomis austa, ne kaip kitaip. Nė galva nebesumeta. Kaip čia buvo ir kojom beišspardyti!..
Jaunamartė, jau prieš pusryčius apsiruošusi, visus savo klėties ir svečių galo priegalvius apvalkstė savais ančvilkalais, visus stalus nutiesė savomis staltiesėmis, visur prikabinėjo savo rankšluosčių. Visas skrynias tam kartui iškraustė: rietimus sudėjo lentynose, kėdeles apdangstė kilimėliais. Pati apsitaisiusi kuo gražiausiai, tais pačiais, kuriais šliūban važiavo, tik dabar jau be mergystės ženklų – be šydo ir be vainiko (moteries ženklas – karbatka po skarele per momenį), ateinančius svečius priiminėja pirma savo svirnelyje. Kiekvienas turi pamatyti jos turtą, ne tik pamatyti, ir pačiupinėti, ne tik pačiupinėti, ir pačepsėti ir tiek atsigirti, kiek jau gana, nes pagyrimų klausyti niekam neatsibosta. Ypač gera jaunamartei, kai ima girti moterys, kai jaučia jas giriant ne tiek iš džiaugsmo, kiek iš pavydo.
Tik visiems visa apsirėdžiusi, marti ima viešnias su svečiais vedžioti į saklyčią, į stalą su grietine šildyto alaus atsigertų, putnių ragaišių pakąstų. Svečiai alaus čiulpia ir pyragų kanda lyg nenoromis, lyg ne savais nasrais. Tačiau storų storiausių riekių abišalių ties kiekvienu padėlioti – dažnokai reikia. Ragaišis girti neatsieina – būtų lyg pasisakymas: pati tokio pasikepti nemokanti. O juk reiks nauja marti kaimynė atmylėti; kuo gi, jei ne pyragu su sviestu ir sūriu prie buteliuko – vyrams.
Ne mažiau įdomauja jaunamartės ir mažvaikiai, tie, kurie kelinaitėmis, tiesa, jau mūvi, vis dėlto ta dalis kostiumo jiems dar nėra privaloma. Išgirdę:
– Jau dalija, dalija – juostas! – kaip akis išdegę puola į aną galą sodžiaus. Visi bekelniai ar ir kelinėtieji viršun išleistais marškiniais, visi bejuosčiai. Tokių mažesnių ir didesnių avinų susirinko keliolika. Ankštu būreliu ties prieklėčiu sustoję, pasiilgusiomis akimis žiūri į atvirą klėtį, kur ir iš kur linksmai bėginėja visoki svečiai ir artimieji, balsiai belsdami čebatais.
– Išeina, išeina... – sučeža aviniokų būrelis, kumštelėdamies kits kitą į pašones.
Išeina prieklėtin jaunamartė, lydima viso būrio moterų. Anyta ir močia čia pat šalia jos laiko visą saują neplačių juostelių. Jos visos – vienodos vertybės, tik ne vienodu raštu austos. Kiekvieną sodžiaus mažvaikį čiabuvės moterys marčiai pristato skyrium.
– Čia Juzukas.
Pavardžių nemini: jiems dar nereikia dokumentų.
– Susijuosk, Juzuk, kad nebūtum palaidas, – sako marti, priimdama iš anytos ar iš mošos rankų juostelę ir paduodama vaikui.
Čia Napaliukas.
– Susijuosk, Napaliuk, kad nebūtum palaidas.
 |
| Antanas Smetona, Kazys Žalys, Juozas Tumas, Liudas Gira. |
Tai juo daugiau dalija, juo meiliau šypsos, juo gražiau ir saldžiau lyg paukštytės balseliu malonina.
– Susijuosk, Gabriuk...
– Susijuosk, Aleksiuk... Vaikai juosias, tiesa, nedaug tepasigėrėję savo juostelių raštu, vis dėlto neapsakomai patenkinti. Nėra nė kada: akių negali atitraukti nuo tos sodžiaus karalienės tarp kitų moterų.
Ta dovana, juostele, marti prisirišę vaikų širdeles ne tik prie savęs, prie viso savo kiemo. Pirma jis buvo kiemas kaip kiemas. Dabar gi rodysis lyg šviesesnis ir jaukesnis. Tas kiemas bus būklas jaunos moteriškės, gal labai šventos, gal nepakenčiamos raganos, – vis viena slaptingos. Vaikai tai jaučia gyvuline savo ome. Dabar jie tyčiomis bėgios pro šalį, kad juos martytė pamatytų, prakalbintų, vardu pašauktų. Tai bus gerumėlio!
Anyta su moša gavo sijonams po galą vilnono, tokio stikluoto, kokio šioje parapijoje dar nė matyti nebuvo. Kur buvę, kur nebuvę, vis griebias juo džiaugtis. Pasižiūri vienos kloties, patraukia antrą, labiau ištiesdama, ir vėl žiūri tokiu pat įdomumu, lyg tai būtų jau kito, ne to paties audimo. Pasižiūri net apatinės pusės. Ir jų širdys pilnos palankumo sūnienei brolienei, svetimai atėjusiai į jų pirkią gyventi ir joms vadovauti. Kitam savo vietą užleisti – nepiga. Bus dar kivirčų ir susigynimų. Kolgi kas, gera marti, ką ir besakyti! Tik duok Dieve jai sveikatos ir ilgo amžiaus...
Šešiuras ir dieveris gavo čerkazo žiponėliams. Samdiniai gavo po plonus stuomenis su dar plonesnėm rankovėm; paskui pasiūs pamieravus. Visi džiaugias ir taip žvilgsi į jaunavedžių klėtį, lyg pasirengę tuojau primušti tą, kas tik drįstų paliesti taip gerą naują šeimininkę. Visus surišo nagingos lietuvės – audimėliai.
Dar ir dar sykį palaimintos Lietuvos Laumės, kad jos dukteris įmasina austi ir taip jas pačias padaro,lyg geras namų laumes – taikintojas! Plonos drobės marškiniai, nuometai, stikluoti rankšluosčiai, staltiesės, ančvilkalai, milai, mileliai, rainės, andarokai, sijonai, liemenės, kiklikai, – griežtai visa visados atmina kiekvienam lietuvio namiškiui, jog tai padaryta tų namų šeimininkės moteriškės rankomis ir pelno jai pagarbos, garbingos gyvenime vietos.
Tautadailė, lietuvaičių skonis ir nagingumas, ne be daugelio kitų veiksnių, žinoma, pataisė joms lietuvių šeimynoje tokią rinktinę vietą.
 |
| Pirmoji knyga "Vaizdeliai" išleista Tilėje, 1902 m. |
Tad lietuvaitėms nėra ko pavydėti persėms jų brangių kilimų, kuriais pagarsėjo pasaulyje, jei, savo rankų darbais dengdama šeimyną, savo raštais dabindama visus namus, daro namiškiams įtakos, kuriai mielai pasiduoda visi, neišskiriant nė tikrojo valdovo – vyro!
Per juostą – į širdį. Per dailę į Namų Ugnelę! O jūs, materialistai, norite, kad Lietuvaitė per savo dailę patektų į žydo kromelį? Tepadarai tai negyvieji mechanizmai!.. – pabaigė Vizgirda savo lino darbų pasaką.
– Darbai, teisinga, nuobodūs, – pritarė senis Šešiavilkis. – Tik tamstos, kunigėl, jų nupasakojimas visai ne nuobodžio pasaka.
– Kiek aš visame tame matau aukštos kultūros! Ne tos, kuri skaisčiai blizga, tik tos, kuri stengia tokių švelnių jausmų žmones padaryti. Ak, žmonel, kiek kartų mūsų klysta, iš tolo sprendžiant apie Lietuvos žmones! – kalbėjo Sviestavičius savo žmonai, spausdamas Vizgirdai ranką.
– Aš atsiimu savo žodžius, – rimtai pritarė ir daktaras Gintautas.
Skaitykite apie Aukštaitiją taip pat:
Iškylos Lietuvoje: Kelionės ir receptai
Keliausime Lietuvoje: Balys Buračas siūlo
Panevėžio vyskupijos bažnyčios
Ožkų, malūnų ir visų kitų sostinės
Įdomiausios kelionės po Lietuvą
Ežerai ežerėliai. Nauja Kęstučio Kilkaus knyga
Skaitykite apie Aukštaitiją taip pat:
Iškylos Lietuvoje: Kelionės ir receptai
Keliausime Lietuvoje: Balys Buračas siūlo
Panevėžio vyskupijos bažnyčios
Ožkų, malūnų ir visų kitų sostinės
Įdomiausios kelionės po Lietuvą
Ežerai ežerėliai. Nauja Kęstučio Kilkaus knyga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą