Savas Stambulas

 

 

 

 Kai naujų knygų pristatome daug, ilgainiui pradeda atrodyti, jog temos ir knygų pobūdžiai kartojasi, juo labiau, kai knygos skirtos vienai tematikai. Tad šiuokart iš viso ilgo knygos ilgo istorinių vietų,  architektūros stebuklų bei visų kitų turistinių įžymybių sąrašo neišsirinkome nei vieno. Vietoje jų - miesto istorija. Nors, kai kalbame apie keliones į Turkiją, dažniausiai minime Alaniją, Marmarį, Turkijos sostinė dažniausiai lieka nuošalyje. Deja, nuošalyje, kadangi miestas itin turtingas istorija ir nuolatine kaita.  Vertas didesnio dėmesio, nei gauna dabar iš lietuvių turistų. Lygiai kaip verta dėmesio ir knyga.  

 

Koruklu, Jolita. Savas Stambulas : [pamatyk, paragauk, pramogauk].2016, (Kaunas : Spaudos praktika). - 332 p.

Įsikūręs tarp Rytų ir Vakarų, jungiantis tai, kas sena ir nauja, tradicijas ir šiuolaikiškumą, Stambulas yra energija trykštantis miestas, vis dažniau pavadinamas hipiškiausiu pasaulio miestu. Iš tiesų, dviejuose žemynuose, ant septynių kalvų stovintis miestas gali pasiūlyti kvapą gniaužiančių vaizdų ir vietovių, kelis tūkstančius metų menančią istoriją bei nepamirštamų nuotykių kiekviename posūkyje.

 

Stambulas dažnai pristatomas kaip unikalus miestas, įsikūręs Europos ir Azijos žemynų sandūroje, bet greičiausiai yra visai atvirkščiai - būtent vietovės istorija lėmė žemyno padalijimą į Europą ir Aziją. Dar V amžiuje pr. Kr. Herodotas, aprašydamas graikų ir persų konfliktus, gyventojus apibūdino kaip „jie ir mes“. Taigi skirstymas į Rytus ir Vakarus vis dar išlikęs kalbant apie šių dviejų žemynų gyventojus, o Stambulas yra lyg tiltas tarp jų.

 

Daugelio miestų įkūrimo istorija siejama su mitologinėmis būtybėmis, ne išimtis ir Stambulas. Remiantis graikų mitologija, Dzeusas pamilo gražiąją nimfą Ijo. Siekdamas apsaugoti nuo žmonos Heros įniršio, Dzeusas Ijo pavertė balta telyčia. Sužinojusi apie niekšybę, Hera pasiuntė didžiules muses paerzinti priešininkės. Nenurimdama Ijo pradėjo bėgioti pirmyn ir atgal vietovėse, kurios dabar vadinamos Bosforu. Pribėgusi Auksinio Rago pusiasalį, Ijo susilaukė dukros Keroesos, kuri vėliau ištekėjo už jūrų dievo Poseidono ir susilaukė sūnaus Bizo. Užaugęs Megaroje, Graikijoje, kartą Bizas apsilankė pas orakulą Delfuose, o šis jam liepė keliauti ir surasti Chalcedoną, aklųjų miestą. Išplaukęs iš Megaros, perplaukė Dardanelų sąsiaurį ir pasiekė Bosforą. Artėdamas prie istorinio pusiasalio, pamatė dabartinėje Azijos dalyje, Kadikoy, įsikūrusią gyvenvietę. Bizas nusprendė, kad jie tikriausiai akli, jei neįvertino europinės dalies pranašumų, taigi ilgai nelaukdamas ten įkūrė savo miestą ir pavadino pagal save — Byzantion.

 

Žinios apie pirmuosius gyventojus Stambulo teritorijoje yra labai menkos, bet manoma, kad pirmieji čia apsigyveno atvykėliai iš Afrikos žemyno. Neolito laikotarpio (7000 m. pr. Kr.) radinių buvo aptikta dabartiniame Kadikoy rajone, o Bronzos amžiaus (3200 m. pr. Kr.) radinių - dabartiniame Sultanahmet rajone.

 

Apie 1600 m. pr. Kr. graikų laivams pradėjus plaukti iš Jonijos pusiasalio, prasidėjo Egėjo ir Viduržemio jūrų pakrančių kolonizacija. Apie 750 m. pr. Kr. laivai pasiekė Juodosios jūros krantus. Pirmoji graikų kolonija pavadinimu Chalcedonas buvo įkurta apie 675 m. pr. Kr. dabartiniame Kadikoy rajone, Azijos dalyje.

 

Konstantinopolio atvaizdas Nurembergo Kronikoje (1493.)

Nepraėjus net porai dešimtmečių, europinėje dalyje, dabartinėje Topkapi rūmų vietoje, įsikūrė kita graikų gyventojų grupė. Trikampio formos pusiasalis, iš dviejų pusių apsuptas vandens, buvo natūrali tvirtovė. Auksinio Rago iškyšulys buvo ideali vieta uostui, o Bosforo sąsiauris tapo keliu į Juodąją ir Viduržemio jūras, Afrikos žemyną, sausuma tapo kryžkele tarp Europos ir Azijos. Stambulo įkūrėju laikomas jūreivis Bizas, nuo kurio vardo ir kilo Bizantijaus miesto pavadinimas.

 

Tik įkūrus Bizantijaus miestą, visi iš karto suprato strategiškai svarbią miesto poziciją, todėl ne kartą buvo stengiamasi jį užpulti ir perimti į savo rankas. Pirmieji pradėjo persai 546 m. pr. Kr., tada spartiečiai, vėliau atėniečiai. Bizantijaus miesto valdžia klasikiniu laikotarpiu privalėjo greitai išmokti diplomatijos subtilybių, pasirašę bendradarbiavimo sutartis su daugeliu kaimynų, sugebėjo palaikyti taiką, o jei kas ir puldavo, miesto sienos ir puiki geografinė padėtis padėdavo atsilaikyti.

 

73 metais Bizantijus tapo nepriklausoma romėnų provincijos Bitinijos dalimi. 196 metais vykstant mūšiams tarp Romos didikų, bizantiečiai pasirinko palaikyti ne tą pusę. Po ilgų kovų ir miesto apsiausties Bizantijus neatsilaikė, čia įžengęs Septimijus Severas nugriovė ir sudegino beveik visą, kas buvo jo kelyje, taip pat išžudė daugiau nei pusę gyventojų. Įvertinęs apylinkes, imperatorius negalėjo leisti miestui tiesiog sunykti, todėl po kelerių metų buvo pradėta miestą atstatyti, tik šį kartą nuspręsta jį statyti daug didesnį ir prabangesnį.

 

III amžiaus pabaigoje Romos imperija tapo per didelė, kad būtų galima ją sėkmingai valdyti tik iš Romos, todėl, imperiją padalijus, dalis valdymo galių buvo perduota Bizantijaus miestui. Pasikeitimai imperijoje sukėlė kovas dėl įtakos ir valdžios. 324 metais Vakarų imperatorius Konstantinas nugalėjo Rytų imperatorių Licinijų pirmajame Marmuro jūros mūšyje, kuris vėliau persikėlė į Azijos dalį, vadintą Chrysopolis, dabartiniame Uskūdar rajone. Konstantino pergalė suvienijo Romos imperiją, prisidėjo prie krikščionybės įsitvirtinimo regione ir paskelbė ją oficialia imperijos religija, o imperijos sostinė buvo perkelta iš Romos į Bosforo pakrantę.

 

Naujoji Roma, labiau žinoma kaip Konstantinopolis, iš karto buvo pradėta puošti, buvo statomi įspūdingi statiniai, kuriems kolonos, aukščiausios kokybės marmuras, krikščioniškos relikvijos buvo atvežamos iš įvairiausių imperijos kraštų. Šv. Irenos bažnyčia (turk. Aya Eirene) tapo pirmąja krikščioniškąja katedra, o netoliese buvo statomi didžiuliai rūmai, sujungti su Hipodromu. Siekdamas užtikrinti sostinės saugumą, Konstantinas pastatė naujas miesto sienas ir net keturis kartus praplėtė miesto ribas.

 

Iš Konstantino laikotarpio iki šių laikų išlikusi tik Konstantino, dar vadinama Sudegusia, kolona (turk. CamberlitaS ) Beyazit rajone, bet jam valdant priimtos reformos padėjo pagrindus imperijai, kuri gyvavo daugiau nei 1000 metų.

 

Ambicingi projektai, pasiekimai ir stabilumas imperijoje baigėsi su Konstantino mirtimi 337 metais. Jo trys sūnūs, nepasidaliję sostu, imperiją suskaldė į rytinę ir vakarinę dalis, kurios, nors ir bandė bendradarbiauti, daug dažniau kariavo. Laimei, Konstantinopolis per šiuos neramumus daug nenukentėjo. Imperatoriaus Teodosijaus II valdymo metais (408-450 m.) miesto sienos netgi buvo išplėstos ir jų statybos baigtos prieš pat Atilos kariuomenės puolimą. Miestas augo, gražėjo ir pasiekė apogėjų Justiniano valdymo metais (527—565 m.).

 

Valdant Justinianui imperijos teritorija išsiplėtė aplink visą Viduržemio jūrą, o anksčiau prarastos žemės buvo atgautos. Imperatorių supo savo darbą puikiai išmanantys žmonės, todėl didelė dalis nuopelnų atitenka jiems. Pavyzdžiui, kariuomenei tuo metu vadovavo daugelį mūšių laimėjęs generolas Belisarijus. Gebėjimais ir išmanumu išsiskyrė Justiniano žmona Teodora, kuri, teigiama, buvusi gatvės linksmintoja. Vis dėlto ji buvo atsakinga už savo vyro sosto ir gyvybės išsaugojimą Nikos maišto metu. Žaliųjų ir mėlynųjų grupuotės, atstovaujančios skirtingoms pirklių gildijoms, paprastai buvusios priešininkėmis, 532 metais susivienijo protestuodamos prieš kelių narių egzekucijas. Maištautojai šaukdami „Nika, nika!“ (liet. „Pergalė, pergalė!“) užplūdo miesto gatves ir niokojo viską, kas pasitaikė jų kelyje. Kai Justinianas jau ruošėsi pabėgti iš miesto, Teodora įtikino jį, kad geriau mirti būnant imperatoriumi, nei gyventi kaip pabėgėliui. Šių riaušių metu vos 20 metų sulaukęs Belisarijus sugebėjo Hipodrome daugiau nei 30 tūkstančių maištautojų paspęsti spąstus ir vėliau juos išžudyti - taip jis įvedė tvarką mieste.

 

Pasibaigus neramumams, Justinianas, siekdamas atgauti gyventojų pasitikėjimą, pradėjo didelio masto rekonstrukciją. Tuo metu buvo pastatyta daugiau nei 30 bažnyčių, miestas buvo modernizuotas pastačius didžiules vandens cisternas (pvz., bazilikos cisternas), o didžiausias Justiniano pasididžiavimas - Šv. Sofijos soboras (turk. Sancta Sophia arba Aya Sofia). Istorikas ir kronikininkas Prokopijus savo raštuose teigė, kad „pats Dievas leido maištininkams suniokoti šventovę, žinodamas koks didingas grožis čia iškils!“

 

Po Justiniano mirties buvo ilgas nuopuolio periodas. Konstantinopolis vis dar išliko traukos centru, kur link ne kartą traukė slavai, avarsai, persai, arabai, bulgarai, rusai, perčenegai. Kai kurios armijos, vos pamačiusios milžiniškas miesto sienas, apsisukdavo, kitos bandė pulti, bet nė vienai nepasisekė. Išties miestas buvo puikiai apsiginklavęs, galingas karinis jūrų laivynas ir įtvirtinimai užtikrino saugumą.



Šventosios Sofijos soboras, pastatytas 537,
paverstas mečete 1453 m., tapo muziejumi 1935 m.

 

726 metais Leonui III Isaurui tapus imperatoriumi, prasidėjo nesutarimai tarp vietinių šventikų. Ikonoklazmas buvo paskelbtas oficialiąja Bizantijos religijos forma. Ikonoklastai priešinosi ikonų garbinimui, siekė visiškai panaikinti graikišką tradiciją puošti bažnyčias įspūdingomis freskomis, mozaikomis, ikonomis, šventųjų statulomis ar paveikslais. Prasidėjęs tamsusis amžius tęsėsi daugiau nei 120 metų ir per tą laiką visos bažnyčios buvo nupuoštos, freskos ir mozaikos uždengtos, ikonos išvežtos, o tie, kas išliko ištikimi ikonoms, turėjo išvykti iš imperijos arba slėptis tolimuosiuose vienuolynuose rizikuodami būti pasmerkti arba nužudyti. Nesantaika dėl ikonų tęsėsi iki 845 metų, o Šv. Sofijos sobore esanti Madonos ir kūdikio mozaika (lig šiol eksponuojama) buvo atidengta visuomenei tik 867 metais.

 

Kiek kitokių religinių problemų kilo 800 metais Romos popiežiui imperatoriumi paskelbus frankų lyderį Karolį Didįjį pirmuoju imperatoriumi iš Vakarų po daugiau nei 400 metų. Siekiant suvienyti Romos imperiją, buvo suderėta dėl Karolio Didžiojo ir Bizantijos imperatorės Irenos santuokos sudarymo, o dėl to nepatenkinta diduomenė imperatorienę nuvertė nuo sosto, todėl santuoka taip ir neįvyko. 

Šventosios Sofijos soboro įėjimas. X amžius.
Imperatoriai Justinianas (kairėje) ir Konstantinas
(dešinėje) atneša Šv. Marijai Sofijos soborą ir
Konstantinopolio miestą

 

Bazilijaus II valdymo metais (976-1025 m.) imperija išsiplėtė iki Armėnijos ir Gruzijos.

 

Garsėjęs kaip griežtas ir sąžiningas valdovas, jis labiausiai žinomas dėl vienos iš žiauriausių bausmių, kuri buvo įvykdyta bulgarų belaisviams. 1014 m. po pergalės prie Balatistos (Makedonijoje) jis paėmė į nelaisvę ir apakino apie 14 tūkstančių karių. 99 iš 100 belaisvių buvo apakinti, o kiti buvo palikti su viena akimi, kad galėtų parvesti akluosius namo. Sakoma, pamatęs taip išniekintą savo kariuomenę, bulgarų caras Samuelis parkrito ir po kelių dienų mirė. Neatsitiktinai Bazilijus II dažnai vadinamas Bulgarmušiu.

 

Didžiausias Bazilijaus II įnašas į istoriją yra tai, kad 989 metais ištekino seserį Aną už Kijevo didžiojo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus, šiam pažadėjus priimti krikščionių ortodoksų tikėjimą. Vladimiras pažadą ištesėjo ir įkūrė Rusijos bažnyčią, pakrikštijo rusus, todėl vėliau buvo paskelbtas šventuoju.

 

Po Bazilijaus II mirties prasidėjo Bizantijos nuopuolis, kuris ypač paspartėjo po Manzikerto mūšio 1071 metų rugpjūčio 26 d., kai turkų seldžiukai sutriuškino Bizantijos imperijos armiją. Lemiamas pralaimėjimas smarkiai susilpnino Bizantijos įtaką Anatolijoje ir Armėnijoje, o turkų seldžiukai vis labiau stiprėjo.

 

Didėjant krikščionybės įtakai Vakarų Europoje, didėjo įtampa tarp Vakarų ir Bizantijos, o 1054 metais Romos popiežiaus atstovų ir Konstantinopolio patriarcho susitikimas baigėsi ekskomunikacija. Susipriešinimas lėmė krikščionybės skilimą į Romos katalikų ir ortodoksų bažnyčias, kurios egzistuoja lig šių dienų.

 

 Šiais neramiais metais imperijos vairas atsidūrė intrigomis garsėjančių Doukasų ir Comnenusų šeimų rankose. Jie mėgavosi prabanga, skatino kultūrą ir švietimą, todėl Konstantinopolis tapo bene turtingiausiu ir kartu labiausiai morališkai žlugusiu to meto miestu pasaulyje. Doukasų ir Comnenusų dinastijos buvo linkusios giminiuotis, kelti intrigas, žudyti ar atiminėti vieni iš kitų sostą, todėl tuo metu Bizantijos imperijos stiprybė buvo turtai ir diplomatija, o armija buvo apleista. Didėjant turkų seldžiukų įtakai, Bizantijus ne kartą turėjo samdyti kariuomenę iš lotynų, kurie tuo metu buvo užsiėmę kryžiaus žygiais siekdami atgauti savo šventąsias žemes. 1097 metais žygiuodami per Konstantinopolį lotynai sutiko grąžinti buvusias imperijos žemes, kurias planavo atkovoti iš turkų seldžiukų, bet pažadas taip niekada ir nebuvo įvykdytas. Vietoj to lotynai atgautose žemėse kūrė savo gyvenvietes. Per kitus 50 metų vykę mūšiai tarp Bizantijos, lotynų ir musulmonų kariuomenių baigėsi turkų seldžiukų pergalėmis.

 

Šiuo neramiu periodu tik du ar trys imperatoriai stengėsi diplomatiškai ir teisiškai išlaikyti imperijos galią, netgi šiek tiek išplėsti imperijos sienas, bet visos pastangos nuėjo veltui 1185 metais į sostą atėjus Isaacui II, kurį vėliau nuvertė ir įkalino brolis Alexiusas III.

 

Isaaco II sūnui pavyko pabėgti į Vakarus, ir jis Venecijos armijai, besiruošiančiai ketvirtajam kryžiaus žygiui, pažadėjo didžiulį atlygį mainais už pagalbą jo tėvui ir jam pačiam atgaunant sostą. Bizantiečiai, išsigandę didžiulės kryžiuočių armijos, sutiko grąžinti Isaacą II į sostą, bet Alexiusas III jau buvo pasprukęs su visais karališkais turtais bei papuošalais ir imperatorius niekaip neišgalėjo užmokėti už pagalbą. 1204 metais balandžio 13 dieną kryžiuočiai įsiveržė į Konstantinopolį, išplėšė viską, ką tik galėjo, ir išsiuntė į Vakarus. Taigi dabar Venecijoje prie Šv. Morkaus katedros stovintys paauksuoti žirgai buvo atvežti iš Konstantinopolyje buvusio Hipodromo (tiesa, dabar stovintys yra kopijos, o originalai saugomi katedroje). Tai, ko išplėšti negalėjo, buvo sunaikinta, o iš didingo miesto liko tik griuvėsiai.

 

Užėmus Konstantinopolį, Balduinas I buvo paskelbtas imperatoriumi. Jis imperiją padalijo į žemes. Šv. Sofijos soborą ir kitas ortodoksų cerkves pavertė katalikiškomis bažnyčiomis ir taip privertė daugelį šventikų ieškoti prieglobsčio slaptose organizacijose. Lotynų imperijos galia tęsėsi iki 1261 metų, kai bizantiečiai sutelkė jėgas ir susigrąžino, kas buvo likę iš Konstantinopolio.

 

Kiti 190 metų Bizantijos imperijai buvo nevaisingi ir, galima sakyti, ji sugebėjo išsilaikyti tik dėl vidinių neramumų kaimyninėse turkų seldžiukų žemėse, kurios dėl nesutarimų pasidalijo į daugybę feodų. XIV amžiaus pradžioje atsirado nauja stipri galia - osmanų turkai, pasivadinę pagal savo vadą Osmaną. Užimtą Bursos miestą paskelbė pirmąja savo sostine. Pirmojo sultono Orhano Gazi valdymo metais (1326—1362 m.) osmanai užėmė daugumą vakarinių Azijos žemių, plėtėsi į Europą, pasiekė Bulgariją ir ten įkūrė naująją sostinę Adrianopolį, dabar vadinamą Edirne. Konstantinopolis tapo apsuptas osmanų valdomų žemių, o osmanai priartėjo prie jau nusilpusio ir apgriauto miesto sienų. Pirmą kartą bandyta miestą apgulti 1394 metais, vėliau ir 1400, 1422, 1442 metais. Puolimus miestas atlaikė. Mehmetas II, 1432 metais tapęs osmanų sultonu, Konstantinopolio kaimynystėje pastatė Europos tvirtovę (turk. Rumeli Hisari). Ilgai netrukęs perėmė Bosforu plaukiančių laivų kontrolę ir kartu atėmė Konstantinopolio gyventojams būtiniausius išteklius, kurie buvo atplukdomi laivais.

 

1453 metų balandžio mėnesį osmanų kariuomenė prie Konstantinopolio išaugo iki 80 tūkstančių karių, o mieste tebuvo likę tik apie 5 tūkstančius kariauti galinčių vyrų. Gegužės 27 dieną Mehmetas II pasiūlė paskutiniam Bizantijos imperatoriui Konstantinui pasiduoti, bet šis atsisakė. Po dviejų dienų prasidėjo miesto šturmas ir pasibaigė dar prieš saulėtekį, palikdamas daugiau nei 4 000 negyvų karių kraujo upėse. 21 metų Mehmetas II pasivadino Fatih - Užkariautoju.

 

Sakoma, kad sultonas Fatihas Mehmetas II buvo apsėstas Konstantinopolio, kuris išpildė visas jo ambicijas. Justiniano pastatytas S v. Sofijos soboras iš karto buvo paverstas mečete, įrengti mihrabai (nišos mečečių sienose, nurodančios Mekos kryptį) ir pastatyti minaretai. Patį pirmą penktadienį po užpuolimo čia buvo surengtos musulmoniškos pamaldos. Osmanai nieko nelaukdami pradėjo atstatyti sugriautą miestą ir tai tęsėsi kelis šimtmečius. Sustiprintos miesto apsauginės sienos, pastatyti pirmieji sultono rūmai dabartinio Stambulo universiteto komplekso vietoje, Beyazit. Fatihas Mehmetas II įsakė visiems talentingiausiems amatininkams ir menininkams persikelti iš Bursos ir Edirnės miestų, o Konstantinopolis vietinių buvo pradėtas vadinti Istanbul — Stambulu. Pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžių "i stopol", reiškiančių „į miestą“. Sultono viziriai buvo skatinami finansuoti ir statyti naujas mečetes, hamamus.

 

Tai buvo Didžiojo turgaus pradžia.

 

Buvo siekiama į Stambulą pritraukti naujų gyventojų. Dėl neramumų pabėgusiems graikams buvo siūlomos žemės, namai ir mokesčių nuolaidos. Prekeiviai, amatininkai, neatsižvelgiant į rasę ar religiją, buvo kviečiami įsikurti ir turtinti miestą savo darbais. Kol Vakarų Europoje buvo gyvi deginami eretikai, osmanų režimas visiems atvykėliams suteikė religijos laisvę, leido patiems rinktis religinius lyderius, todėl į miestą atsikraustė daugybė iš Ispanijos ir Portugalijos išvytų žydų.

 

Mirus sultonui Fatihui Mehmetui II, 1481 metais jo sostą perėmė vyresnysis sūnus Beyazitas II, o po jo valdė sūnus Salimas I, dėl daugybės egzekucijų žinomas Žiauriojo vardu. Nors Salimas I valdė Osmanų imperiją tik 8 metus, jis sugebėjo prisidėti prie imperijos ribų išplėtimo - prijungė Siriją ir Egiptą. Taip pat nuo portugalų grėsmės jis apsaugojo šventąjį musulmonų Mekos miestą, todėl jam atiteko šventojo miesto raktai ir šventosios pranašo relikvijos. Taip Stambulas tapo namais dviem pagrindinėms religijoms - islamui ir stačiatikybei.

 

46-eri Suleymano I valdymo metai (1520 - 1566 m.) yra tiek Osmanų imperijos, tiek Stambulo klestėjimo periodas. Tuo metu įgyvendinta daugybė reformų, kai kurie įstatymai galiojo iki pat imperijos nuopuolio XIX amžiuje. Suleymanas Didysis skatino statybas, meną ir mokslą. Iki mirties jis sugebėjo imperiją išplėsti iki Siaurės Afrikos, Rytų Indijos, Kaukazo, Anatolijos, Balkanų šalių, Budapešto ir šiuolaikinės Vengrijos. Armija 1529 metais netgi pasiekė Vienos miesto sienas, bet po nepavykusios apsiausties sugrįžo atgal. Vėliau, pasirašius taikos sutartį, austrai kasmet turkams mokėjo piniginę duoklę.

 

Karinė Suleymano Didžiojo sėkmė siejama su janyčarais, kurių pavadinimas kildinamas išturkų kalbos žodžių yeni ceri, reiškiančių „naujas būrys“. XVI amžiuje tai buvo visoje Europoje disciplinuočiausias, geriausiai apginkluotas ir sėkmingiausias kavalerijos būrys, kuriuo visi žavėjosi ir kurio visi bijojo. Stambulas su įspūdingais Topkapi rūmais tapo didybės simboliu. Nors pastatyti sultono Fatiho Mehmeto II, Suleymano Didžiojo valdymo metais jie buvo išpuošti auksu, išlaidas padengiant mokesčiais iš užgrobtų žemių. Žiaurumu ir rimtumu garsėjantis Sūleymanas Didysis visus nustebino savo meilės istorija su haremo verge Haseki Hūrrem, dažniau dėl rusiškos kilmės žinoma kaip Roxelana. Susižavėjęs sulaužė osmanišką tradiciją - jis vedė į islamą atverstą buvusią krikščionę ir atsisakė kitų moterų dėmesio. Kaip savo atsidavimo naujajai žmonai ženklą gimtadienio proga 1538 metais įsakė jaunam architektui Sinanui pastatyti Haseki Sultan mečetę, kuri buvo vienas iš pirmųjų jo darbų Stambule. Per daugiau nei 50 metų trukusią išskirtinę architekto karjerą Sinanas paliko neišdildomą pėdsaką Stambulo architektūroje - jis pastatė tiek šiame mieste, tiek visoje Osmanų imperijoje didžiausius ir įstabiausius pastatus.

Topkapi rūmai

Sūleymano Didžiojo sostą turėjo perimti vyriausias pirmosios žmonos sūnus Mustafa, gabus karys ir vadovas, bet sakoma, kad būtent Roxelana pasistengė, jog tai neįvyktų, nes jis nebuvo jos sūnus. Jai pavyko įtikinti sultoną, esą sūnus ruošiasi jį išduoti, ir Mustafa buvo nužudytas. Tada paveldėtoju tapo Roxelanos sūnus Selimas.

 

Kovos dėl sosto su kraujo praliejimu nebuvo naujovė Osmanų imperijoje. Sostas visada atitekdavo osmanų šeimos palikuonims, bet, kas tai bus - sūnus ar giminaitis, visada būdavo paliekama Alacho valiai. Kitaip sakant, kuris sūnus sultonui mirus būdavo Stambule, tam įr atitekdavo sostas. Fatihas Mehmetas II netgi pasakęs, kad „kai Alacho valia vienas iš mano sūnų užims sostą, jis turi teisę nužudyti kitus brolius“, ir šio įsako buvo laikomasi. Taigi kiti broliai, net ir kūdikiai, būdavo tiesiog nužudomi, o lyg siekiant užmaskuoti savo niekšybes jiems įrengdavo įspūdingus kapus. Taigi pakeliui į Vengriją mirus Suleymanui Didžiajam, didysis viziris nusiuntė žinutę Selimui, o kitiems pranešė, kad sultonas sunkiai serga. Kai tik Selimas saugiai pasiekė Stambulą, viziris paskelbė apie sultono mirtį.

 

Sultonas Selimas II garsėjo ne tik žiaurumu, bet ir silpnybe stipriesiems gėrimams, dėl to buvo nevykęs valdovas, o iš tikrųjų imperiją valdė jo žmona Nurbanu, kuri sėkmingai naudojosi jo silpnybėmis vadovaujant tiek haremui, tiek rūmams ir pradėjo „moterų valdymą“, kuris truko daugiau nei 80 metų. Tai buvo metas, kai bevaliai sultonai buvo manipuliuojami žmonų ir motinų, kurios neretai susiremdavo kovose dėl įtakos.

Topkapi rūmų interjeras

 

Selimas II nuskendo vonioje visiškai girtas, o jo žmona Nurbanu nužudė 4 iš 5 jo sūnų ir paliko savo sūnų Muratą III paveldėtoju.

 

1595 metais mirus Muratui III, jo žmona Safiye pašalino 19 savo sūnaus Mehmeto III brolių. Žudymai baigėsi tik Ahmetui I paveldėjus sostą, greičiausiai dėl to, kad bijota osmanų dinastijos išnykimo. Vyriškos lyties giminaičiai buvo laikomi specialiuose uždaruose kambariuose (turk. kafes — narvas), įrengtuose Topkapi rūmuose. Jie buvo visiškai izoliuoti nuo aplinkos, o juos  aptarnaudavo nebyliais paversti tarnai ir keletas sugulovių, kurioms prieš tai būdavo pašalinamos kiaušidės.  Visiškas apribojimas nuo visuomenės turėjo neigiamos įtakos daugelio sultonų psichologinei būklei, daugelis netgi nesulaukė brandos, todėl nepaliko palikuonių, o išgyvenusieji buvo tiesiog netinkami valdyti imperiją arba išleisti į laisvę tiesiog išprotėdavo.

 

Kai 1683 metais osmanams antrą kartą nepavyko užgrobti Vienos, prasidėjo garsiosios kariuomenės nuopuolis. Per kitus trejus metus imperija neteko dalies žemių Austrijoje ir Belgrade.

 

Laikai pasikeitė ir Suleymano Didžiojo sukurta kariuomenė neteko tvirtos armijos įvaizdžio pasaulio akyse. Stipraus vadovo stoka sukėlė kareivių sumaištį: jie pradėjo grasinti sultonui, žudyti vizirius.

 

Sultonas Mehmetas IV (valdė 1648-1687 m.), garsėjęs silpnybe kūniškiems malonumams, buvo apkaltintas valstybės reikalų ignoravimu ir nuverstas. Jo įpėdiniu tapo brolis Suleymanas II (valdė 1687-1691 m.), bet viziriams jį teko įkalbinėti, nes, daugiau nei 40 metų praleidęs įkalintas, jis atsisakė išeiti - manė, kad jo laukia egzekucija.

 

Sultono Ahmeto III valdymo metai (1703- 1730 m.) vadinami Tulpių laikotarpiu. Sultonas valdymo galias perdavė viziriui Ibrahimui Pasai, o pats mėgavosi gyvenimiškais malonumais. Tuo metu iškilo ne vienas išskirtinio grožio barokinis statinys: Aynali Kavak rūmai, fontanas priešais įėjimą į Topkapi rūmus, taip pat buvo pastatytas ne vienas vasarnamis. Rūmų sodai buvo apsodinti sultono ypač mėgtomis tulpėmis, iš kur ir kilęs jo valdymo laikotarpio pavadinimas.

 

Maras Stambule vis kartodavosi: 1603 metais jis pražudė penktadalį gyventojų, o 1778 metais mirė daugiau nei trečdalis. Europos miestuose tokie maro proveržiai buvo sustabdyti jau XVII amžiaus pradžioje, bet fatališkieji turkai tikėjo, kad epidemijos yra Alacho valia.

 

 XVII amžiaus mokslo ir technologijų pasiekimai iš pagrindų pakeitė vakarietišką visuomenę ir ekonomiką, o osmanai ne tik juos ignoravo, bet ir iš jų šaipėsi. Vienas garbingą postą užimantis po apsilankymo Vienos mokslinėje rijoje 1748 metais išradimus apibūdino  kaip „žaislus“ ir „frankų apgavystes“.

 

 1789 metais j sostą įžengęs sultonas Selimas II greitai suprato, kokia pavojinga imperijos padėtis: nepaklusnūs tarnautojai, kareiviai, besikartojantys maro protrūkiai, ekonomikos nuosmukis, kultūros stoka, nerimstantys gyventojai, kenčiantys nuo didelių mokesčių ir netinkamo administravimo. Jis iš Vakarų sėmėsi idėjų, įsteigė patariamąją tarybą, siekė pertvarkyti kariuomenę. Deja, kariai suprato, kad iš jų atimamos privilegijos, todėl sukilo, sultoną Selimą III nuvertė  į nuo sosto ir nužudė.

 

Mahmudas II (valdė 1808-1839 m.), sultono nužudymo dieną pabėgęs iš rūmų, 1826 metais sugebėjo nuslopinti janyčarų maištą. Tapęs sultonu jis tęsė reformas, pirmą kartą Stambule atsirado vietinė valdžia, policija, statytos specialios ligoninės maro ligoniams. Jis  leido verslininkams kurti savo įmones, netgi 1828 metais atsivežė italų dirigentą, kad rūmų muzikantus išmokytų vakarietiškos muzikos. Sultonas viešai rodydavosi apsivilkęs vakarietiškais drabužiais, uždraudė viešai dėvėti turbanus, išskyrus dvasininkiją, vietoj to įvedė iš Maroko atvežtų kepurių - fesų (turk. fes) - madą, kurios vėliau tapo modernizmo simboliu. Vis dėlto Mahmuto meilė Vakarams lėmė jo mirtį: / sakoma, kad jis mirė nuo kepenų cirozės dėl neriboto mėgavimosi šampanu.

 

Abdulmecidas (valdė 1839-1861 m.) tęsė savo tėvo pradėtas reformas siekdamas integruoti įvairios kilmės ir religijų imperijos gyventojus. 1839 ir 1836 metais išleisti dekretai suformavo pagrindą Tanzimat dokumentui, kuris padėjo pagrindą konstitucinei erai.

 

Sultonas demonstravo savo modernias pažiūras ir iš Topkapi rūmų išsikraustė į Dolmabahce. Didžiausi pokyčiai prasidėjo 1845 metais nutiesus naująjį tiltą virš Auksinio Rago įlankos. Sujungus dvi europines miesto dalis, šios apylinkės tapo traukos centru. Aplinkiniai rajonai: Galata, Pera (dabartinis Beyoglu), greitai tapo populiariais komercijos ir pramogų centrais, kurie garsėjo teatrais, kavinėmis, barais ir viešbučiais.

 

XIX amžiaus viduryje rytietiškas Stambulo paslaptingumas pradėjo traukti pirmuosius turistus ir netruko išgarsinti žymiausias istorines vietas, kurios yra lankomos iki šių dienų. Markas Tvenas savo kelionių knygoje „Nekaltieji užsienyje“ aprašė garsiąsias Stambulo vietas: išlipę Auksinio Rago iškyšulyje, nukeliavo apžiūrėti Šv. Sofijos soboro, stebėjo dervišų šokius, aplankė Didįjį turgų ir hamamą. 1883 metais atidaryta garsioji „Rytų ekspreso“ (Orient Express) traukinių linija pritraukė į Sirkeci stotį dar daugiau turtingų keliautojų iš Europos.

 

Politinės reformos pasiekė kulminaciją paruošus pirmąją konstituciją ir sušaukus pirmąjį Turkijos parlamento posėdį, tiesa, valdžios galios buvo ribotos. Praradus Balkanų ir Kaukazo žemes, parlamentas pareikalavo sultono Abdulhamido pasiaiškinimo, o jis į tai atsakė paleisdamas parlamentą ir išleidęs savo dekretus toliau valdė Yildiz rūmuose. Sakoma, kad jis nuolat bijojo netekti sosto, todėl ne vienas šeimos narys, ministras ir generolas buvo pasiųstas myriop.

 

Tuo pat metu viena po kitos kūrėsi slaptosios jaunųjų turkų organizacijos, siekiančios reformuoti šalį ir sugrąžinti Osmanų imperijos šlovę, nors daugelis jų buvo greitai išardytos.

 

Jaunų medicinos studentų Salonikuose įkurta grupė, pasivadinusi Sąjungos ir pažangos komitetu (turk. Ittihat ve Terakki Cemiyeti) greitai išaugo į galingą politinę jėgą, kuri nepabūgo nusiųsti telegramos sultonui ir pareikalauti konstitucijos atkūrimo bei parlamento sugrąžinimo.

 

Susidūręs su maištinga armija, sultonas sutiko su reikalavimais. Parlamento rinkimus laimėjo jaunųjų turkų judėjimas ir gavo visas parlamento kėdes, išskyrus vieną. Taigi daugumą sudarė arabų, graikų, žydų, armėnų ir albanų kilmės deputatai. Iš pradžių susidūrę su islamistinių grupuočių pasipriešinimu Taksim aikštėje, vėliau tęsė savo reformas. Tai, kas turėjo tapti atgimimu iš tiesų virto sumaištimi, nes kitos Europos šalys, pastebėjusios osmanų valdymo nusilpimą, laikė ta dar viena proga atsiplėšti gabalėlį žemių.

 

1911 metais italai užėmė Rodo salą ir užblokavo Dardanelų sąsiaurį. Kitais metais Balkanų šalys atsiėmė savo žemes, o bulgarų kariuomenė apsistojo tik apie 40 kilometrų nuo Stambulo. Rusijai prisijungus prie Britanijos ir Prancūzijos aljanso, Turkija pasirinko palaikyti Vokietiją. Nepaisant istorinės pergalės prie Galipolio, kur privertė aljansą pasitraukti, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui šalis atsidūrė pralaimėtojų pusėje, todėl jai teliko stebėti, kaip laimėtojai pasidalijo buvusias Osmanų imperijos žemes.

 

Britai ir prancūzai pasiėmė arabų kraštus, o 1919 metais okupavo Stambulą ir paskyrė savo marionetinį sultoną. Graikų armija užėmė likusias žemes. Daugelis graikų troško atgauti Konstantinopolį ir jį paversti didžiosios Graikijos sostine. Didžiosios Europos šalys palaikė graikų Egėjo jūros ir Trakijos okupaciją. Turkijos lyderiai nesugebėjo atlaikyti grėsmės, o daugelis kareivių pradėjo trauktis iš Stambulo ir vėliau prisijungė prie Mustafos Kemalio, jauno turkų generolo, kuris pasižymėjo mūšiuose prie Galipolio. M. Kemalis vadovavo ir 1919 metų sukilimui, o laimėjęs oficialiai paskelbė Turkijos nepriklausomybę ir Ankaroje suformavo vyriausybę. Po dviejų aršių kovų metų turkams pavyko priversti graikus pasitraukti mūšyje prie Izmiro. Ši pergalė jaunai Turkijai buvo reikšminga tuo, kad laimėjusi ji jau buvo pakankamai stipri derėtis su aljanso šalimis siekdama savo tikslų.

Mustafa Kemalis

1922 metais buvo pašalintas sultonatas, o iš tuo metu valdžiusio sultono atimtos oficialios valdymo galios. Baimindamasis dėl savo gyvybės, paskutinis sultonas Vadettinas pabėgo į Italiją. 1923 metais naujoji valstybė susigrąžino dalį prarastų teritorijų pagal Lozanos taikos sutartį, o per kitus mėnesius visiškai išstūmė aljanso pajėgas iš Stambulo.

 

Atgavę Stambulą, 1923 metų spalio 29 dieną turkai priėmė pasaulietinę respublikos konstituciją ir paskyrė Mustafą Kemalį Atatūrką (liet. turkų tėvas) pirmuoju prezidentu, o Turkijos Respublikos sostine paskelbė Ankarą. Pirmą kartą po daugiau nei 1600 metų buvo sulaužyta tradicija ir vienas iš nuostabiausių pasaulio miestų buvo pakeistas nedideliu miesteliu, kuriame trūko beveik visų šiuolaikinių patogumų, bet jis buvo gana toli nuo sienos, taigi taip buvo lengviau išvengti priešų invazijos. Per pusę metų buvo visiškai atsisakyta sultonato, o likę osmanų dinastijos nariai buvo ištremti.

 

Netrukus prasidėjo reformos. Pritaikytas europietiškas kalendorius, šveicarų civilinis kodeksas, italų baudžiamasis kodeksas, visiškai pašalinta religinė teisė. Netgi osmanų pamėgta kepurė fesas buvo uždrausta ir pakeista moderniomis kepurėmis. Moterims suteiktos lygybės teisės, arabiški rašmenys pakeisti lotynišku alfabetu. 1935 metais visi turkai buvo priversti pasirinkti pavardes. Pavadinimas „Konstantinopolis“, dar dažnai vartotas oficialiuose dokumentuose, buvo uždraustas dėl asociacijų su imperija. Paštas priimdavo laiškus tik su užrašu „Stambulas“.

 

Atatūrkas sugebėjo iš esmės pakeisti tautinę savimonę. Anksčiau turkais vadindavo tik provincialus ir beraščius, o kultūringas ir išsilavinęs elitas save vadino osmanais. Dabar žodžiai: „Koks laimingas besivadinantis turku!“ (turk. „Ne mutlu Tūrkūm diyene!“), tapo naujosios Turkijos Respublikos šūkiu. Taigi Stambulas, buvęs daugiakultūris miestas, staiga tapo vienu iš nacionalistiškiausių.

Mustafa Kemalis su žmona Latife. Pirmasis
emancipacijos pranašas - žmona nedėvi
veido apdangalo, tik šalį, dengiantį plaukus
 

Nors prarado politinę galią, Stambulas išliko kultūros ir ekonomikos sostinė. Didysis turgus tebebuvo prekybinis centras, o Pera, pervadinta i Beyoglu. pradėjo audringo optimizmo erą su provakarietiškomis reformomis, kurios suteikė iki tol negirdėtą laisvę. Nuo sovietų revoliucijos pabėgę rusai, tarp jų ir ne viena aristokratų šeima, pasklido po Stambulo gatves ir netgi dominavo Beyoglu rajono kultūriniame gyvenime: steigė kavines, restoranus bei barus, supažindino stambuliečius su iš Amerikos kilusiu džiazo amžiumi, net  atidarė šokių salę.

 

Atatūrkas kaip lyderis atspindėjo to meto dvasią. Būdamas energingas, jis mėgo pramogas iki išnaktų, o ryte vėl stodavo vadovauti valstybei. Nors sostinė ir buvo Ankara, jo širdis visada liko Stambule, kur Dolmabahce rūmuose ir  mirė 1938 metų lapkričio 10 dienos ryte, 9 valandą 5 minutės. Aplankyti jo karsto suplūdo tūkstančiai gedinčiųjų, net apsauga nesugebėjo jų suvaldyti ir kelios dešimtys žmonių žuvo spūstyse.

 

Praėjus daugiau nei 70 metų Atatūrkas vis dar  gyvas daugelio turkų mintyse, jo statulos, biustai, paveikslai vis dar eksponuojami visoje šalyje, visose mokyklose ir įstaigose, jo vardu pavadintos gatvės, bulvarai, aikštės, oro uostas ir stadionai.

 

Kai kurie, nors ir sutinka su perdėtu šlovinimu, pripažįsta, kad tai būtina protestuojant prieš vis stiprėjančias proislamiškąsias jėgas. Kasmet minint Atatūrko mirties metines, jo mirties akimirką visa šalis sustoja, gatvėse pasigirsta sirenos, o pėstieji stabteli tylos minutei.

 

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Turkija siekė išlikti neutrali. Vis dėlto kiek kitokios kovos vyko Stambule, kuris tapo šnipų sostine. Tuo rnetu mieste veikė ne mažiau nei 17 žvalgybos agentūrų ir atrodė, kad daugiau nei pusė gyventojų užsiernė informacijos pardavimu. Stambulas buvo užuovėja daugeliui pabėgėlių, ypač žydams, kurie bėgo nuo nacių. Įsteigus Stambulo universitetą, iki 1940 metų jame dirbo daugiau nei 120 žydiškos kilmės savo srities specialistų.

 

Galiausiai 1945 metų vasarį Turkijai prisijungus prie aljanso, narės leido suprasti, kad Turkija turi išlikti demokratiška. Vyriausybė sutiko ir sušaukė parlamento rinkimus. Juos laimėjo Demokratijos partija, vadovaujama Adnano Mendereso, kuris vėliau tapo ministru pirmininku. Šalies ekonomiką su JAV pagalba jam pavyko šiek tiek pakelti importuojant įvairias transporto priemones ir tiesiant naujus kelius. Mendereso valdymas darėsi vis autoritariškesnis, jis siekė nuslopinti Liaudies respublikonų partiją, kuriai vis dar vadovavo Inonas. Galų gale 1960 metais kariuomenė perėmė valdžią, apkaltino Menderesą bei du jo ministrus išdavyste ir vėliau visus tris pakorė. Surengus naujus rinkimus, manyta, kad demokratija atkurta, tačiau, šalyje plintant ekstremizmo idėjoms, neramumai vis nesiliovė ir 1971 metais kariuomenė vėl perėmė valdžią. Nors buvo stengiamasi sudaryti koalicijas, mažai kas buvo pasiekta, o kasdieniai protestai ir maištai nusinešdavo ne vieną gyvybę.

 

1980 metais valstybės valdymą vėl perėmus armijai, sulaukta didelio pasipriešinimo. Jis buvo nuslopintas suėmus apie 100 000 protestuotojų, o visos politinės partijos uždraustos.

 

1983 metais surengti nauji parlamento rinkimai baigėsi triuškinama Tautos partijos, kuriai vadovavo Turgutas Ozalis, pergale. Turguto Ozalio vyriausybė prisidėjo prie šalies urbanizavimo, pritraukė daugybę užsienio investuotojų. Kitos reformos buvo nukreiptos į religines organizacijas, joms leista atidaryti šimtus religinių mokyklų ir šios tapo pagrindu lig šiol vis dar augančiam islamo ekstremizmui.

 

Stambule nuolat vyko demografiniai pokyčiai. Prasidėjus antikrikščioniškiems neramumams, iš miesto išvyko daug vietinių graikų. Jų vietas užėmė atvykėliai iš Turkijos provincijų. Iš kaimo vietovių kilusiems darbininkams Stambulas buvo ir vis dar yra galimybių ir gausos miestas. Taigi, būriais suvažiavę į Stambulą, jie tiesiog užimdavo pastatus ir juose įsikurdavo be leidimo. Taip Stambulo gyventojų skaičius per kelis dešimtmečius išaugo nuo 3 milijonų iki 11 milijonų XX amžiaus pabaigoje. Stambulas buvo sudarytas iš grupelės nedidelių kaimų, kurie ir buvo vadinami pagal miestus iš Rytų Anatolijos: „mažasis Sivas“, „mažasis Gaziantepas“.

 

Pigi darbo jėga pagelbėjo ekonomikai, bet sudarė sunkumų miesto infrastruktūrai. Netikėtai iškilusiose gyvenvietėse nebuvo vandens ir būtinų paslaugų, keliuose didėjo automobilių spūstys.  1994 metų savivaldybių rinkimai šokiravo pagrindines politines partijas, kai religinė dešiniųjų Refah partija laimėjo beveik visoje šalyje. Si pergalė buvo laikoma protestu prieš korupciją politinėse partijose ir jų politikoje. Stambule Refah partijai vadovavo Recepas Tayyipas Erdoganas, kuris skelbėsi modernizuosiantis miestą ir atkursiantis jo didybę. 1999 metų nacionaliniai rinkimai baigėsi netikėta dešiniųjų, centro ir kairiųjų politinių partijų koalicija, kuriai vadovavo Bulentas Ecevitas. Aštuonis mėnesius gyvavusi koalicija laikoma viena iš sėkmingiausių nepriklausomos Turkijos istorijoje.

 

Praėjus 36 metams po paraiškos padavimo, Turkija tapo Europos Sąjungos šalimi kandidate. Deja, naujajai vyriausybei nekaip sekėsi pakelti šalies ekonomiką. 1999 metų rugpjūčio 17 dieną Stambulo apylinkėse įvyko stiprus žemės drebėjimas ir nusinešė apie 20 000 gyvybių - tai sudavė dar didesnį smūgį ekonomikai. Taigi 2002 metais rinkimus laimėjo Islamiškoji teisingumo ir raidos partija, vadovaujama Recepo Tayyipo Erdogano, kuris, nors tvyrojo karinė įtampa, suteikė šaliai stabilumo.  Baigta tiesti ilgai laukta metro linija, po Bosforu pradėtas statyti ir prieš kelerius metus baigtas požeminis tunelis Marmaray, įrengtas tramvajus - visomis šiomis susisiekimo priemonėmis siekiama palengvinti keliavimą Stambule. Kol nauji miesto modernizavimo projektai įgyvendinami, vis dažniau prabylama apie miesto istorinio paveldo išsaugojimą, ekologines miesto problemas.  Nuo 2000 metų mieste iškilo ne vienas dangoraižis, savivaldybės siekia įrengti vis daugiau parkų, o gamtosaugininkai vis dažniau kovoja už žaliųjų zonų išsaugojimą, oro ir vandens taršos  mažinimą, kad būtų išsaugoti Bosforu dar kartais praplaukiantys delfinai. Stambulas yra gana tvarkingas miestas, čia prižiūrima  aplinka, renkamos šiukšlės, daugelyje vietų įrengti modernūs viešieji tualetai.

Šiuolaikinis Turkijos veidas.
Emine Erdogan su vyru, Turkijos prezidentu
Recep Tayyip Erdoganu

Stambulas lyg gyvas organizmas, jis nuolat keičiasi. Gyventojai atviri naujoms technologijoms, madai ir kitoms naujovėms. Pastaraisiais metais kiekviename rajone išdygo milžiniškų prekybos ir pramogų centrų, kur įsikūrusios pasaulyje ir Turkijoje garsiausių prekių ženklų parduotuvės. Nors stambuliečiai atrodo ištroškę vakarietiškų dalykų, paklausykite jų ir suprasite, kokia nenutraukiama gija juos sieja su tuo, kas vadinama gimtuoju kraštu (turk. memleket), kitaip sakant, su viskuo, kas turkiška. Vaikštant Beyoglu gatvėmis šalia visame pasaulyje populiarių Starbucks kavinių rasite Simit Saray ar Mado restoranėlius, kuriuose siūlomi tradiciniai turkiški patiekalai bei gėrimai, ir greičiausiai juose bus daug daugiau lankytojų. Tradicija ir papročiai Stambule susipynę su šiuolaikiškumu ir tai greičiausiai labiausiai išskiria jį iš kitų Turkijos miestų.

 

Religinių švenčių metu šeimos pasipuošia naujais drabužiais, būriais susėda į automobilius ir važiuoja aplankyti giminaičių. Jaunesnieji šeimos nariai sveikina vyresniuosius pabučiuodami jiems rankas ir kilstelėdami jas prie kaktos. Rengiami ilgi šeimos pusryčiai ar pietūs, kurie dažnai baigiami pasivaikščiojimu pakrantėse, parkuose ar lankant mirusių giminaičių kapus. Per Aukojimo šventę (turk. Kurban Bayram) kiekvienoje savivaldybėje įrengiamos specialios gyvulių aukojimo palapinės. Vis dar išlikęs paprotys paaukoti jautį ar aviną gimus kūdikiui, nusipirkus namus, atidarius fabriką ar kitomis svarbiomis progomis. Pastaraisiais metais miestelėnai skatinami aukoti ne gyvūnus, o pinigus nuo žemės drebėjimų nukentėjusiems žmonėms ar organizacijoms, globojančioms pabėgėlius.

 

Vienas iš praktiškiausių papročių - nusiauti batus prieš įeinant į bet kuriuos namus, kildinamas dar iš tų laikų, kai gatvėse siautė tuberkuliozė. Kiekvienam turkui svarbu būti švariam ir sveikam. Stambulo kavinėse ar restoranuose jums įteiks šlapių servetėlių rankoms nusivalyti, o tradiciškesnėse užeigose padavėjas pasiūlys odekolono rankoms dezinfekuoti.

 

Turkų šeimose galioja savos taisyklės. Šeimos galva yra tėvas (turk. baba), kurio žodis visada būna paskutinis, bet namams vadovauja motina (turk. anne) ir ji yra nepaprastai gerbiama.

 

Brolių ir seserų santykiuose svarbiausią vaidmenį atlieka vyriausiasis brolis (turk. abi), nes jis paprastai atsakingas už šeimos gerovę ir ateitį, ypač netekus vieno iš tėvų. Šeimose svarbiausia pareiga, rūpestis ir pagarba vienas kitam, todėl dauguma šeimų yra tvirtos ir jų nariai jaučia pareigą vieni kitiems padėti. Turkai pasižymi svetingumu ir visai nesvarbu, ar tai giminaitis, ar net visai nepažįstamas svečias, turkas ar užsienietis - visi yra maloniai ir šiltai priimami.

 

Pastaraisiais dešimtmečiais Stambulo gyventojų skaičius išaugo iki 15 milijonų, nors neoficialiais duomenimis jų gali būti ir apie 20 milijonų.

 

Iš tolimų Turkijos kaimų suvažiavę gyventojai atsivežė savo tradicijas, papročius ir gyvenimo būdą, o pastaraisiais metais Stambulo gatvėse atsirado daugybė Sirijos pabėgėlių, todėl benamiai vaikai, išmaldos prašytojai tapo kasdieniu vaizdu. Išties Stambulas keičiasi, jis visai ne toks, kokį jį pamačiau prieš 10 metų. Kad ir kaip ten būtų, čia užtenka vietos visiems ir visi bando vieni su kitais sugyventi.

 

 

Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat: