Patyrusių keliautojų ir patyrusių kelionių knygų rašytojų įspūdžių knyga. Tiesa, Rytą Šalną galime priskirti prie profesionalių keliautojų - jis geografas. Žinomas ir neseniai mokyklą baigusiems skaitytojams - jis geografijos vadovėlių autorius. Kristina Stalnionytė - žurnalistė.
Ši knyga pateikia tiek geografijos, tiek istorijos žinias, vis tik šalis, kurią pristato autoriai - turi itin seną civilizaciją, paslaptingoji inkų istorija - taip pat šalies savasties dalis, kaip ir konkista. Kiekvienas knygos skyrius – langas į Peru istoriją, kultūrą, gamtą, žmones.
Stalnionytė, Kristina, Šalna Rytas. Peru spalvos /[fotografijos Kristinos Stalnionytės]. - Vilnius : Didakta, 2016 (Vilnius : Standartų sp.). - 239, [1] p. : iliustr., žml.
ŠVENTASIS INKŲ SLĖNIS
Išilgai Urubambos (Wilcamayu) upės nuo Kusko iki Maču Pikču nusidriekę kelių upių slėniai susilieja į vieną didelį slėnį, inkų laikytą šventu. Jis išplatėja tarp Pisako (Pisac) ir Oljantaitambo (Ollantaytambo). Urubambos upės ir šio slėnio formose inkų astronomai bei žyniai įžvelgė Paukščių
Keliaujant po Šventąjį slėnį, akys pačios krypsta į viršų. Geru oru iš įvairių vietų atsiveria stulbinantys vaizdai į sniegu pasidabinusias kalnų viršūnes, link kurių nuo slėnio papėdės į svaiginantį aukštį kabarojasi inkų įrengtos terasos, valstiečių pagal paskirtį naudojamos iki šiol. Kai kuriose vietose terasos pakyla 4500 m aukštį!
Andų gyventojų pamėgta terasinė žemdirbystė leido jiems maksimaliai išnaudoti derlingus žemės plotus ir užtikrino apsirūpinimą maistu. Tačiau terasos buvo svarbios ne tik dėl to - lyjant jomis greitai ir saugiai nutekėdavo vanduo, todėl jos apsaugodavo stačius šlaitus nuo erozijos. Vandens pertekliui terasose pašalinti inkų inžinieriai įrengdavo išmoningą kanalų ir kanalėlių sistemą. Paviršinį vandenį viršutinėje terasoje jie dar iki mūrinės sienelės nuvesdavo į žemę, kad susigėręs drėkintų žemiau esančią terasą.
PISAKO AKMENYS IR MARGUMYNAI
Į beveik 3 kilometrų aukštyje įsikūrusį Pisako miestą dauguma keliautojų atvyksta pasižiūrėti ant kalvos išlikusių inkų tvirtovės griuvėsių ir apsipirkti jos papėdėje klegančiame spalvingame turguje. Gynybinių sienų su vartais ir bastionais apsupto senojo Pisako namai, šventyklos, rūmai ir mauzoliejai stovi ant 300 metrų aukščio kalvos virš Naujojo Pisako. Mokslininkai po jais surado paslaptingą požeminį 16 metrų ilgio tunelį ir kapines, kuriose palaidota daugiau kaip 2000 žmonių. Senojo Pisako statybų užmojai ir didžiulis plotas perša mintį, kad šis miestas kaip ir Kuskas buvo vienas svarbiausių imperijoje.
 |
| Autoriai - Kristina Stalnionytė, Rytas Šalna |
Nuo ankstaus ryto Pisako turguje parduodami naminiai paukščiai, gyvuliai, daržovės, vaisiai. Čia lyg piramidės sukrautos krūvos svogūnų, vyšnių, mangų, kukurūzų, avokadų, bulvių, kopūstų, melionų, bananų, citrinų, apelsinų, stovi maišai kokos lapų ir prieskonių. Čia yra visko, kas auginama Peru. Versliukus suka ir lauko virtuvėlės, iš kurių sklinda ant žarijų skrundančios mėsos, aliejuje keptos žuvies, kukurūzų, virtų ryžių ir bulvių kvapai. Turistams didelio apetito jie nekelia, nes dauguma žino, ką po tokių gundymų gali pasakyti skrandžiai ir viduriai. O vietos prekiautojai ir pirkėjai šlamščia viską iš eilės, kad net ausys linksta.
Pisako turguje įsimaišius į kečujų minią, galima pajusti, kuo jie šiandien gyvena, pasiklausyti jų egzotiškos kalbos. Čia akys raibsta nuo bulvių ir kukurūzų įvairovės bei spalvų, kažin kokių prieskonių kvapų, nežinomų javų ir dar daug kito. Čiabuviai nemėgsta, kai juos fotografuoja, tad geriau atsiklausti leidimo. Paskutinius prekystalius prekeiviai nusikrausto jau sutemus, pasišviesdami lempelėmis.
GIMĘS IŠ OLJANTOS MEILĖS
Priešingoje Šventojo slėnio pusėje, kur į šiaurę nuo Kusko baigiasi automobilių kelias ir toliau į Maču Pikču driekiasi tik geležinkelis, įsikūrusi Oljantaitambo (Ollantaytambo) gyvenvietė. Jos reikšmė atsisispindi dviejuose kečujiškuose žodžiuose: „Ollanta“ - tai kario vardas, o „tambo“ - „tvirtovė“. Iš šių apylinkių kilęs karys, tarnavęs Inko Pačakuteko armijoje, pagarsėjo sukėlęs sąmyšį dėl meilės princesei. Laimingai pasibaigus meilės istorijai, miestas gavo gražų pavadinimą.
Prisiglaudusi arti džiunglių, kuriose gyveno miško gentys, inkų laikais Oljanta buvo reikšminga vieta. Inkai tų genčių bijojo, todėl žūtbūt nesistengė jų užkariauti. Iš miško taikiu būdu į Inkų imperiją keliaudavo maistas, plunksnos kilmingųjų drabužiams puošti ir daugybė kitų gėrybių. Kadangi taip arti miško inkai jautėsi nesaugiai (nes miško žmonės nenuspėjami), Oljantoje ilgainiui iškilo strateginė tvirtovė, iš kurios inkai kontroliavo įėjimą į Šventąjį slėnį bei sostinę Kuską.
Inkų aukštuomenę ir valdininkus, kurie čia vykdė sandorius, priiminėjo, vaišino ir saugojo Oljantos kariuomenė. Daug gyvenvietės namų buvo skirti nakvoti kariuomenės vadams, politikos ir dvasininkijos atstovams bei išrinktoms moterims. Tokios išvados daromos todėl, kad Oljantos namai pastatyti ne iš plytų kaip kituose kaimuose, o iš akmens (akmeniniuose rūmuose gyveno tik turtingi ir kilmingi žmonės). Kalno šlaite buvo įrengti dideli sandėliai maisto produktams, kurių galėtų prireikti kariuomenei. Įdomu, kad šiame mieste laikytos mirusių inkų valdovų širdys, nors pačios mumijos sėdėjo aukso sostuose Saulės šventykloje Kuske.
Oljantaitambo tvirtovė ant kalvos greta miesto pradėta statyti 1460 m. valdant Pačakutekui. Ji dar nebuvo užbaigta, kai 1536 m. miestą apgulė ispanai. Neužbaigtumo įrodymais laikomi jos teritorijoje išmėtyti raudono granito akmenys, taip ir nepanaudoti pagal paskirtį. Šeši didžiausi akmeniniai blokai siekia nuo 3,40 iki 4 m aukščio, nuo 1,30 iki 2,15 m ilgio ir nuo 0,70 iki 2 m storio, o sveria iki 50 tonų! Kaip rato ir skriemulio neturėdami inkai užvilko į kalną tokio dydžio akmenis iš skaldyklos, buvusios už kelių kilometrų priešingoje upės pusėje, lieka mįslė. Netoli tvirtovės guli ir didžiulis glotniai nušlifuotas akmuo, ant kurio pacientams galėjo būti daromos trepanacijos (kaukolės atvėrimo operacijos). Jo paviršiuje matyti pagilinimai, tiksliai atkartojantys galvos formą.
Išmoningai įrengtos Oljantaitambo terasos palieka ne mažesnį įspūdį nei Pisako ar Maču Pikču. Žemės ploteliai tarp mūrinių sienų šiek tiek pasvirę ir nuolaidūs, o meistriškai įrengta kanalų sistema pritaikyta drėkinti arba sausinti, kad derlingos žemės nenuplautų vanduo. Terasų įrengimai veikia iki šiol.
Prisiglaudusi arti džiunglių, kuriose gyveno miško gentys, inkų laikais Oljanta buvo reikšminga vieta. Inkai tų genčių bijojo, todėl žūtbūt nesistengė jų užkariauti. Iš miško taikiu būdu į Inkų imperiją keliaudavo maistas, plunksnos kilmingųjų drabužiams puošti ir daugybė kitų gėrybių. Kadangi taip arti miško inkai jautėsi nesaugiai (nes miško žmonės nenuspėjami), Oljantoje ilgainiui iškilo strateginė tvirtovė, iš kurios inkai kontroliavo įėjimą į Šventąjį slėnį bei sostinę Kuską.
Inkų aukštuomenę ir valdininkus, kurie čia vykdė sandorius, priiminėjo, vaišino ir saugojo Oljantos kariuomenė. Daug gyvenvietės namų buvo skirti nakvoti kariuomenės vadams, politikos ir dvasininkijos atstovams bei išrinktoms moterims. Tokios išvados daromos todėl, kad Oljantos namai pastatyti ne iš plytų kaip kituose kaimuose, o iš akmens (akmeniniuose rūmuose gyveno tik turtingi ir kilmingi žmonės). Kalno šlaite buvo įrengti dideli sandėliai maisto produktams, kurių galėtų prireikti kariuomenei. Įdomu, kad šiame mieste laikytos mirusių inkų valdovų širdys, nors pačios mumijos sėdėjo aukso sostuose Saulės šventykloje Kuske.
Oljantaitambo tvirtovė ant kalvos greta miesto pradėta statyti 1460 m. valdant Pačakutekui. Ji dar nebuvo užbaigta, kai 1536 m. miestą apgulė ispanai. Neužbaigtumo įrodymais laikomi jos teritorijoje išmėtyti raudono granito akmenys, taip ir nepanaudoti pagal paskirtį. Šeši didžiausi akmeniniai blokai siekia nuo 3,40 iki 4 m aukščio, nuo 1,30 iki 2,15 m ilgio ir nuo 0,70 iki 2 m storio, o sveria iki 50 tonų! Kaip rato ir skriemulio neturėdami inkai užvilko į kalną tokio dydžio akmenis iš skaldyklos, buvusios už kelių kilometrų priešingoje upės pusėje, lieka mįslė. Netoli tvirtovės guli ir didžiulis glotniai nušlifuotas akmuo, ant kurio pacientams galėjo būti daromos trepanacijos (kaukolės atvėrimo operacijos). Jo paviršiuje matyti pagilinimai, tiksliai atkartojantys galvos formą.
Išmoningai įrengtos Oljantaitambo terasos palieka ne mažesnį įspūdį nei Pisako ar Maču Pikču. Žemės ploteliai tarp mūrinių sienų šiek tiek pasvirę ir nuolaidūs, o meistriškai įrengta kanalų sistema pritaikyta drėkinti arba sausinti, kad derlingos žemės nenuplautų vanduo. Terasų įrengimai veikia iki šiol.
DIDYSIS INKŲ KELIAS
Iš Kusko į visas keturias imperijos sritis vedė akmeniniai keliai. Daug kelių atkarpų išnyko, bet nemažai ir liko. Nuo Kolumbijos iki Čilės nusidriekusius kelius inkai vadino Qatapaq Nan - „Didžiuoju keliu“. Kadaise buvusi svarbiausia jo atkarpa jungė Kuską su Ekvadoro sostine Kitu. Dabar žinomiausias šio kelio gabaliukas nusidriekęs Šventuoju slėniu į Maču Pikču.
Maždaug 6-10 metrų pločio inkų kelius vietomis jungė virš prarajų pakibę tiltai, į stačius šlaitus vedė laiptai, uolų pakraščiais - išgremžti takeliai. Per vandeningas ir pelkėtas vietas driekėsi akmeninės pakylos su drenažo grioviais, smėlėtose pakrantėse ir dykumose kelių ribas žymėjo dvi
nesibaigiančios eilės akmenų.
Šiais keliais pirmyn ir atgal bėgiodavo inkų žygūnai časkiai (chasquis), iš vieno šalies krašto į kitą lyg gyvasis telegrafas nešdami naujienas ir įsakymus. Išrikiuoti keliuose tam tikrais atstumais, časkiai tripinėdavo vietoje laukdami žinios, o ją gavę, nesvarbu, diena ar naktis, bėgdavo perduoti artimiausiam žygūnui, kuris ją mikliai nešdavo toliau. Panašiai inkai transportuodavo ir vandenyne pagautą žuvį, laukuose nupjautus grūdus, sunokusius vaisius ir daržoves, kad „bamboje“ įsikūrusiam valdovui, jo šeimai ir pavaldiniams nieko netrūktų.
Keliais ėjo lamų karavanai, kiekviena panešdavo apie pusšimtį kilogramų krovinio. Be lamų ir sprinto greičiu lakstančių žygūnų, sugebėdavusių žinią iš Kito į Kuską nunešti per šešias dienas, šiais keliais žygiuodavo ir imperijos kariuomenė.
Kur? Užkariauti daugybės kitų priešinkinės Amerikos kultūrų. Braudamiesi į kaimynų valdas, inkai stengėsi paversti juos taikiais naujos imperijos piliečiais. Tik neprasiskynę kelio gražiuoju svetimas teritorijas užgrobdavo jėga.
Gražiuoju reiškė, kad užkariautų tautų vadai savanoriškai keliaudavo į Kuską, kur patogiai gyveno rūmuose, kol jų gentys buvo paklusnios inkams ir gerai elgėsi. Jų vaikus inkai rūmuose mokė savo kultūros, o jų šventi daiktai buvo laikomi įkaitais. Tačiau bet kokius sukilimus inkai malšindavo be gailesčio išžudydami visus maištautojus. Pasipriešinusių genčių vadams pirmiesiems išleisdavo vidurius, o jų oda aptempdavo savo karo būgnus.
Inkams ypač pasisekdavo, jei užgrobtieji jau turėdavo kelių: tuomet tereikėdavo juos pataisyti ir prijungti prie savųjų. Manoma, kad dar iki inkų Pietų Amerikoje viešpatavusios civilizacijos per du tūkstantmečius buvo nusitiesusios apie 20 tūkstančių kilometrų kelių. Inkai juos perstatydavo savaip – keliai turėjo būti puikiai įrengti, patikimi ir patvarūs, kad atlaikytų žygiuojančias kariuomenes, genamas lamų ir alpakų bandas, kalnų liūtis ir sniegą.
Iš granito ir kitokių akmenų luitų suręsti inkų keliai driekėsi lygumomis ir aukštikalnėmis, vingiavo Andų šlaitais, pakildavo į 3000 m ir aukščiau, kirtosi vieni su kitais, jungėsi su lygiagrečiais, tačiau giliai į džiungles nesiskverbė. Jose įsibrovėliai dažniausiai žūdavo, susirgdavo ar prapuldavo, o miško tautos lengvai nepasiduodavo. Inkai numodavo į jas ranka: geriau jau plėsis ten, kur einasi lyg sviestu patepta. Taip per pusę tūkstantmečio ji siauru ruožu nusitęsė palei visą Pietų Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantę - 4600-6000 kilometrų.
Didysis inkų kelias žvelgiant iš viršaus priminė vandenyno pakrantėje paguldytas milžiniškas virvines kopėčias: dvi lygiagrečiai iš šiaurės į pietus vedančias pagrindines gijas jungė daugybė skersinių. Dalį kelių per penkis šimtmečius palaidojo nuošliaužos, išplovė upės, išjudino lietūs, išnešiojo namus ir gyvulių gardus statantys valstiečiai, bet daug jo atkarpų išliko. Važiuojant Panamerikos magistrale kai kur matyti jų liekanų.
Žygiuodami šiais keliais, inkai nenaikino kitų tautų istorijos, tik pasisavindavo jų žinias bei išradimus. Pajungtos tautos turėjo valdytojams tik paklusti - mokytis kečujų kalbos, o stipriausi ir kilmingiausi vyrai - tapti garbiais imperijos kariais. Inkų kelių sistema XV a. jau sudarė maždaug 30 tūkstančių kilometrų; dabar jie kiekvienoje šalyje jungia svarbiausias archeologines vietas.
Maždaug 6-10 metrų pločio inkų kelius vietomis jungė virš prarajų pakibę tiltai, į stačius šlaitus vedė laiptai, uolų pakraščiais - išgremžti takeliai. Per vandeningas ir pelkėtas vietas driekėsi akmeninės pakylos su drenažo grioviais, smėlėtose pakrantėse ir dykumose kelių ribas žymėjo dvi
nesibaigiančios eilės akmenų.
 |
| Kelias išlikęs... |
Keliais ėjo lamų karavanai, kiekviena panešdavo apie pusšimtį kilogramų krovinio. Be lamų ir sprinto greičiu lakstančių žygūnų, sugebėdavusių žinią iš Kito į Kuską nunešti per šešias dienas, šiais keliais žygiuodavo ir imperijos kariuomenė.
Kur? Užkariauti daugybės kitų priešinkinės Amerikos kultūrų. Braudamiesi į kaimynų valdas, inkai stengėsi paversti juos taikiais naujos imperijos piliečiais. Tik neprasiskynę kelio gražiuoju svetimas teritorijas užgrobdavo jėga.
Gražiuoju reiškė, kad užkariautų tautų vadai savanoriškai keliaudavo į Kuską, kur patogiai gyveno rūmuose, kol jų gentys buvo paklusnios inkams ir gerai elgėsi. Jų vaikus inkai rūmuose mokė savo kultūros, o jų šventi daiktai buvo laikomi įkaitais. Tačiau bet kokius sukilimus inkai malšindavo be gailesčio išžudydami visus maištautojus. Pasipriešinusių genčių vadams pirmiesiems išleisdavo vidurius, o jų oda aptempdavo savo karo būgnus.
Inkams ypač pasisekdavo, jei užgrobtieji jau turėdavo kelių: tuomet tereikėdavo juos pataisyti ir prijungti prie savųjų. Manoma, kad dar iki inkų Pietų Amerikoje viešpatavusios civilizacijos per du tūkstantmečius buvo nusitiesusios apie 20 tūkstančių kilometrų kelių. Inkai juos perstatydavo savaip – keliai turėjo būti puikiai įrengti, patikimi ir patvarūs, kad atlaikytų žygiuojančias kariuomenes, genamas lamų ir alpakų bandas, kalnų liūtis ir sniegą.
Iš granito ir kitokių akmenų luitų suręsti inkų keliai driekėsi lygumomis ir aukštikalnėmis, vingiavo Andų šlaitais, pakildavo į 3000 m ir aukščiau, kirtosi vieni su kitais, jungėsi su lygiagrečiais, tačiau giliai į džiungles nesiskverbė. Jose įsibrovėliai dažniausiai žūdavo, susirgdavo ar prapuldavo, o miško tautos lengvai nepasiduodavo. Inkai numodavo į jas ranka: geriau jau plėsis ten, kur einasi lyg sviestu patepta. Taip per pusę tūkstantmečio ji siauru ruožu nusitęsė palei visą Pietų Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantę - 4600-6000 kilometrų.
Didysis inkų kelias žvelgiant iš viršaus priminė vandenyno pakrantėje paguldytas milžiniškas virvines kopėčias: dvi lygiagrečiai iš šiaurės į pietus vedančias pagrindines gijas jungė daugybė skersinių. Dalį kelių per penkis šimtmečius palaidojo nuošliaužos, išplovė upės, išjudino lietūs, išnešiojo namus ir gyvulių gardus statantys valstiečiai, bet daug jo atkarpų išliko. Važiuojant Panamerikos magistrale kai kur matyti jų liekanų.
Žygiuodami šiais keliais, inkai nenaikino kitų tautų istorijos, tik pasisavindavo jų žinias bei išradimus. Pajungtos tautos turėjo valdytojams tik paklusti - mokytis kečujų kalbos, o stipriausi ir kilmingiausi vyrai - tapti garbiais imperijos kariais. Inkų kelių sistema XV a. jau sudarė maždaug 30 tūkstančių kilometrų; dabar jie kiekvienoje šalyje jungia svarbiausias archeologines vietas.
INKŲ SANDĖLIAI
Kad karingai nusiteikusi inkų visuomenė sėkmingai plėstųsi, kariams prie kelių reikėjo stovyklų ir maisto sandėlių. Šiandien šių pastatų griuvėsių laukuose tiek, kad vos iš akių prapuolus vieniems, horizonte jau matyti kiti. Visus juos, kaip ir pačius kelius, pastatė vergais paversti užgrobtųjų tautų vyrai. Imperijai sugriuvus, inkų akmenis išnešiojo piemenys kam kur patiko - vieni iš jų pasistatė namus, kiti - gardus, tvoras, bokštus, sandėliukus. Todėl ne visi griuvėsiai šiandien stovi savo vietoj.
Vienos inkų paliktos bazės didesnės, kitos mažesnės, trečių matyti tik pora iš žemės kyšančių akmenų. Kalnuose išlikę akmeninių tvorų, bestogių namų, rūsių akmeninėmis sienomis, laidojimo bokštų ir buvusių sandėlių. Tai buvę žemės ūkio centrai su atsarginiais kariniais fortais. Už žemės ūkio centrus mažesni - tarp didžiųjų centrų įsikūrę kariniai postai su keliais namais, grūdų sandėliais bei šventyklomis. Mažiausios - tam tikrais atstumais viena nuo kitos išdėstytos poilsio stotelės tambos, kur kariai gaudavo maisto ir vandens. Tambose stovėjo vos keli nameliai ir pora sandėlių.
Skurdžiausiose ir negyvenamose vietovėse šimtus kilometrų driekėsi tik kelias su viena kita tambo stotele, o ten, kur žemė derlinga ir sąlygos gyventi palankios, maždaug kas dvidešimt kilometrų stovėjo didesnės ar mažesnės gyvenvietės, žaliavo pasėlių laukai. Sėti, pjauti ir aprūpinti kariuomenę maistu buvo silpniausiųjų darbas. Nuo Kusko į visas puses lyg spinduliai rikiavosi huakomis (huacas) vadinamos šventovės.
Vienos inkų paliktos bazės didesnės, kitos mažesnės, trečių matyti tik pora iš žemės kyšančių akmenų. Kalnuose išlikę akmeninių tvorų, bestogių namų, rūsių akmeninėmis sienomis, laidojimo bokštų ir buvusių sandėlių. Tai buvę žemės ūkio centrai su atsarginiais kariniais fortais. Už žemės ūkio centrus mažesni - tarp didžiųjų centrų įsikūrę kariniai postai su keliais namais, grūdų sandėliais bei šventyklomis. Mažiausios - tam tikrais atstumais viena nuo kitos išdėstytos poilsio stotelės tambos, kur kariai gaudavo maisto ir vandens. Tambose stovėjo vos keli nameliai ir pora sandėlių.
Skurdžiausiose ir negyvenamose vietovėse šimtus kilometrų driekėsi tik kelias su viena kita tambo stotele, o ten, kur žemė derlinga ir sąlygos gyventi palankios, maždaug kas dvidešimt kilometrų stovėjo didesnės ar mažesnės gyvenvietės, žaliavo pasėlių laukai. Sėti, pjauti ir aprūpinti kariuomenę maistu buvo silpniausiųjų darbas. Nuo Kusko į visas puses lyg spinduliai rikiavosi huakomis (huacas) vadinamos šventovės.
KIPU IR TOKAPU
 |
| Kipu raštas |
skersinių virvelių - gijų - su ant jų įvairiu atstumu vienas nuo kito suraišiotais mazgeliais. Gijų skaičius viename kipu ryšulyje galėjęs siekti iki 2000. Vienos jų - vienspalvės, kitos – visokių spalvų. Geltoni siūlai inkams reiškė auksą, balti - sidabrą, raudoni - karius. Svarbu buvo ir mazgų dydis bei spalvos.
 |
| Kipu skaičiai |
Kipus sudarinėdavo ir skaitydavo kipukamajokai (quipucamayoc) - raštininkai. Šio meno jie ilgai mokydavosi kipukamajokų mokyklose. Jas baigę be vargo iššifruodavo kipu gijose užfiksuotą informaciją apie gyvulių skaičių, bulvių ir kitų kultūrų derlių, aukso ir sidabro kiekius, išaustų medžiagų apimtis, pajamas, mokesčius, privalomus viešuosius darbus. Kipukamajokai tvarkė Inkų imperijos gyventojų registrą. Be jų kipu mokėjo skaityti ir istorikai, aukštuomenė. Sumazgytose gijose glūdėjo visa imperijos istorija.
Ispanai kolonistai nusprendė, kad neįmenamas kipu raštas yra juodosios magijos reikmenys, todėl kipukamajokai buvo persekiojami kaip senosios valdžios šalininkai. 1781 m. ispanai uždraudė kipu raštą ir sunaikino daugumą tokių sunarpliotų virvių kuokštų. Žinioms apie didžiąją Inkų imperiją žuvus liepsnose, liko tik pačių misionierių užrašytos legendos ir prisiminimai. Po užkariavimo ir oficialaus kipu uždraudimo čiabuviai mazgais dar kurį laiką užrašinėdavo
 |
| Tokapu |
Be kipu gijų, informacijai fiksuoti ir perduoti inkai naudojo paveikslėlių rašto ženklus (ideogramas) tokapus (tocapu). Kuske net veikė didžiulis tokių paveikslėlių archyvas Pukinkanča (Puqincancha). Į šią įstaigą galėjo įžengti tik inkų aukštuomenė ir specialų išsilavinimą turėję kipukamajokai. Deja, šis vertingas paveikslėlių archyvas sunaikintas užimant Kuską.
MAČU PIKČU - INKŲ PALIKTA MĮSLĖ
Ne tik Peru, bet ir visas Pietų Amerikos žemynas didžiuojasi paslaptinguoju Maču Pikču ( Machu Picchu) miestu. Sakoma, kad tas, kas nematė Maču Pikču, nematė Peru. Tik savo akimis ištyrinėjus ir kojomis išvaikščiojus šį miestą, rankomis paglosčius jo akmenis, galima bent minties krašteliu suvokti, kokią civilizaciją kitados buvo sukūrę inkai, kur slypi jų genialumas.
Apytikriai 1440 m. įkurto ir apie 100 metų gyvavusio Maču Pikču miesto griuvėsiai stūkso apsupti džiunglių 2350 m aukštyje virš jūros lygio. Kečujų kalba šio miesto pavadinimas (ir kalnas, ant kurio jis stovi) reiškia „senas kalnas“.
Į Inkų imperiją įsiveržę ispanų konkistadorai Maču Pikču nerado, o miesto gyventojai tuo metu paslaptingai jį apleido. Galbūt todėl jis dar vadinamas „dingusiuoju“ arba „pamirštuoju“ inkų miestu.
Žinią pasauliui apie Maču Pikču 1911 m. paskleidė mokslinės ekspedicijos į šį miestą vadovas Hiramas Bingamas (Hiram Bingham). Mieste buvo rastas šventyklų kompleksas, diduomenės pastatų, gyvenamųjų namų, sandėlių, gynybinių sienų iš aptašytų akmens blokų, vandens surinkimo įrenginių, kanalų, akmeninių laiptų, akmeninėmis plytomis išklotų kelių, šlaituose išdėstytų terasų liekanų.
Natūraliai ir skoningai įkomponuotas gamtoje, Maču Pikču dvelkia savotiška ramybe. Likimas lėmė, kad šio stebuklo neaptiko ir nesugriovė ispanai. Stačiuose skardžiuose įtvirtintos pasėlių terasos, meistriškai nutašyti ir tiksliai vienas su kitu suleisti daugelį tonų sveriantys granito luitai, į kurių sandūras nė peilio neįkiši, rodo nepaprastą statytojų meistriškumą. Juk inkai neturėjo nei jaučių, nei kitų kinkomųjų gyvulių, nei geležies, nei rato, vadinasi, ir vežimo. O ir jaučiai ar arkliai tokiame aukštyje būtų bejėgiai. Norint nuodugniai išžvalgyti ir patyrinėti šį akmens miestą, vienos dienos nepakaks.
Apytikriai 1440 m. įkurto ir apie 100 metų gyvavusio Maču Pikču miesto griuvėsiai stūkso apsupti džiunglių 2350 m aukštyje virš jūros lygio. Kečujų kalba šio miesto pavadinimas (ir kalnas, ant kurio jis stovi) reiškia „senas kalnas“.
Žinią pasauliui apie Maču Pikču 1911 m. paskleidė mokslinės ekspedicijos į šį miestą vadovas Hiramas Bingamas (Hiram Bingham). Mieste buvo rastas šventyklų kompleksas, diduomenės pastatų, gyvenamųjų namų, sandėlių, gynybinių sienų iš aptašytų akmens blokų, vandens surinkimo įrenginių, kanalų, akmeninių laiptų, akmeninėmis plytomis išklotų kelių, šlaituose išdėstytų terasų liekanų.
Natūraliai ir skoningai įkomponuotas gamtoje, Maču Pikču dvelkia savotiška ramybe. Likimas lėmė, kad šio stebuklo neaptiko ir nesugriovė ispanai. Stačiuose skardžiuose įtvirtintos pasėlių terasos, meistriškai nutašyti ir tiksliai vienas su kitu suleisti daugelį tonų sveriantys granito luitai, į kurių sandūras nė peilio neįkiši, rodo nepaprastą statytojų meistriškumą. Juk inkai neturėjo nei jaučių, nei kitų kinkomųjų gyvulių, nei geležies, nei rato, vadinasi, ir vežimo. O ir jaučiai ar arkliai tokiame aukštyje būtų bejėgiai. Norint nuodugniai išžvalgyti ir patyrinėti šį akmens miestą, vienos dienos nepakaks.
TRAUKINYS Į MAČU PIKČU
Į Maču Pikču nukeliauti nesunku - reikia tik laiko arba pinigų, arba abiejų šių dalykų kartu. Išvykos į Urubambos slėnį organizuojamos iš Kusko. Čia ant kiekvieno kampo siūlomi dviejų, trijų ir net penkių dienų maršrutai. Nepriklausomai nuo konkurencijos jų kaina aukšta. Dauguma turistų į šią vietą vyksta traukiniu, nes už Oljantaitambo susiaurėjus Šventajam slėniui, automobilių keliui nebelieka vietos.
Legendinį miestą nuo Kusko skiria apie 120 km, tačiau dalis žmonių išlipa gerokai anksčiau ir, vedami gidų bei nešikų, kulniuoja į Maču Pikču garsiuoju Inkų keliu. Tingintys, skubantys ir išlepinti turistai renkasi lengviausią variantą: važiuoja traukiniu iki Akvas Kalientės (Aquas Calientes) miestelio, iš kur mikroautobusiukais per pusvalandį mikliai užvežami iki pat Maču Pikču.
Traukiniai į Maču Pikču perpildyti, o pigiausias bilietas į vieną pusę kainuoja nuo 45 eurų ne sezono metu, todėl kiti - taupantieji, nuotykių mėgėjai bei neužsisakę bilietų iš anksto, keliauja į šį miestą palei traukinio bėgius. Kelionė netrumpa - tenka iš Kusko keturias valandas važiuoti autobusu iki Santa Marijos kaimo, iš ten - taksi iki Central Hidroelectrica elektrinės, o tada tris valandas kulniuoti
palei traukinio bėgius vingiuojančiu takeliu.
Kelionė Andų traukiniu - neeilinis įvykis. Iš Kusko slėnio aukštyn besiropščiantis traukinys vieniems įvaro siaubą, kitus pradžiugina, trečius ir išgąsdina, ir pradžiugina. Timpčiojimai, ratų cypimas, vagonų dundėjimas ir svyravimas verčia nerimauti. Du kilometrus 20 laipsnių kampu traukinys kyla aukštyn, sustoja ir, peršokęs ant kitų bėgių, važiuoja atgal, kildamas tokiu pat kampu. Taip tarsi šaudyklė pakartoja kilimo procedūrą aštuonis kartus ir atsiduria virš raudonais stogais pasidabinusio Kusko.
Pakilus į 3600 metrų aukštį, pro langus atsiveria kukurūzų ir bulvių laukai, vynuogynai. Prieš akis bėgantys šiaudiniai stogai, velėna dengtos iš molio ir dumblo drėbtos trobelės, margaspalvius drabužius vilkintys jų gyventojai akimirksniu nukelia į praeitį. Nesunku įsivaizduoti, kaip senieji gyventojai dirbo laukus, statė namus, kokia buvo jų kasdienybė.
Tikra egzotika prasideda įvažiavus į sraunios Urubambos upės slėnį. Traukinys džiunglėse! Žvelgiant žemyn matyti riaumojanti ir besiraitanti lyg gyvatė upė, truputį aukščiau - vešlia augmenija apaugę šlaitai, o pačiame viršuje maždaug 4-5 km aukštyje - snieguotos viršūnės.
Legendinį miestą nuo Kusko skiria apie 120 km, tačiau dalis žmonių išlipa gerokai anksčiau ir, vedami gidų bei nešikų, kulniuoja į Maču Pikču garsiuoju Inkų keliu. Tingintys, skubantys ir išlepinti turistai renkasi lengviausią variantą: važiuoja traukiniu iki Akvas Kalientės (Aquas Calientes) miestelio, iš kur mikroautobusiukais per pusvalandį mikliai užvežami iki pat Maču Pikču.
Traukiniai į Maču Pikču perpildyti, o pigiausias bilietas į vieną pusę kainuoja nuo 45 eurų ne sezono metu, todėl kiti - taupantieji, nuotykių mėgėjai bei neužsisakę bilietų iš anksto, keliauja į šį miestą palei traukinio bėgius. Kelionė netrumpa - tenka iš Kusko keturias valandas važiuoti autobusu iki Santa Marijos kaimo, iš ten - taksi iki Central Hidroelectrica elektrinės, o tada tris valandas kulniuoti
 |
| Winaywayna |
Kelionė Andų traukiniu - neeilinis įvykis. Iš Kusko slėnio aukštyn besiropščiantis traukinys vieniems įvaro siaubą, kitus pradžiugina, trečius ir išgąsdina, ir pradžiugina. Timpčiojimai, ratų cypimas, vagonų dundėjimas ir svyravimas verčia nerimauti. Du kilometrus 20 laipsnių kampu traukinys kyla aukštyn, sustoja ir, peršokęs ant kitų bėgių, važiuoja atgal, kildamas tokiu pat kampu. Taip tarsi šaudyklė pakartoja kilimo procedūrą aštuonis kartus ir atsiduria virš raudonais stogais pasidabinusio Kusko.
Pakilus į 3600 metrų aukštį, pro langus atsiveria kukurūzų ir bulvių laukai, vynuogynai. Prieš akis bėgantys šiaudiniai stogai, velėna dengtos iš molio ir dumblo drėbtos trobelės, margaspalvius drabužius vilkintys jų gyventojai akimirksniu nukelia į praeitį. Nesunku įsivaizduoti, kaip senieji gyventojai dirbo laukus, statė namus, kokia buvo jų kasdienybė.
Tikra egzotika prasideda įvažiavus į sraunios Urubambos upės slėnį. Traukinys džiunglėse! Žvelgiant žemyn matyti riaumojanti ir besiraitanti lyg gyvatė upė, truputį aukščiau - vešlia augmenija apaugę šlaitai, o pačiame viršuje maždaug 4-5 km aukštyje - snieguotos viršūnės.
Į MAČU PIKČU PĖSČIOMIS
Žinomiausia Didžiojo inkų kelio atkarpa driekiasi šimtą kilometrų išilgai Urubambos slėnio, iš gyvuoju inkų miestu vadinamo Oljantaitambo į Maču Pikču. Šiandien minios turistų laiko garbės reikalu savo kojomis įveikti 45 km kelio atkarpą, nuo 88 km pažymėtos traukinio stotelės besidriekiančią į Maču Pikču Andų šlaitais ir keteromis 3-4 km aukštyje.
Kodėl inkai ropštėsi taip aukštai, jeigu galima buvo kelią nutiesti per slėnį? Greičiausiai tai buvo slaptas kelias, be to, kalnuose mažiau gamtos pavojų nei slėnyje. Tokia kelių dienų kelionė dvasiškai paruošdavo piligrimus įžengti į Maču Pikču. Paskutinis piligriminės kelionės etapas baigdavosi kopimu prie Intihuatano (Intihuatana) akmens aukščiausioje Maču Pikču dalyje, kurio pavadinimas reiškė „vietą, kurioje pririšta Saulė“. Pasak legendos, čia ją kartą pririšo Inka Pačakutekas, sumanęs paversti naktį diena, kad tauta netinginiautų.
88 kilometras. Stabtelėjęs stotelėje vos minutei, traukinys paberia ant šlaito įvairių tautybių turistus. Suskubę išbėgti kaip skruzdėlės iš pažeisto skruzdėlyno, žmonės grupuojasi aplink vedlius, su kuriais keliauja į Maču Pikču nacionalinį parką. Norint patekti į parko teritoriją, reikia tiltu pereiti į priešingą upės pusę, parodyti pasą, susimokėti mokestį, užpildyti registracijos žurnalą.
Šiuo maršrutu kasdien patraukia apie 600 žmonių! Tokia apgultis neišvengiamai kelia opių aplinkosaugos problemų, todėl perujiečiai stengiasi griežtai kontroliuoti lankytojų skaičių, maršrute užtikrinti tvarką ir saugumą. Norintiems pabėgti nuo civilizacijos ir vieniems pabūti gamtoje teks nusivilti. Gamtos žavesį stelbia spūstys kelyje, perpildyti kempingai ir poilsio aikštelės, begalinis nešikų siūlymasis ką nors padaryti už pinigus. Įsivaizduokite 20 turistų grupę, kurią lydi 30 nešikų! Šie ne tik neša keliauninkų kuprines, bet ir virykles, dujų balionus, stalus, kėdes ir kitą mantą. Šių paslaugų galima atsisakyti, bet tai yra vienintelis kalniečių pajamų šaltinis. Nėra nešulių - nėra pinigų, nėra pinigų - skurdas ir vargas.
Puikiai išsilaikęs inkų kelias nepalieka abejingų. Jis veda per slėnius, verčiasi per perėjas. Stačiuose šlaituose kelias sutvirtintas atraminėmis sienomis, uolose prakirsti tuneliai (iki 16 metrų ilgio), įrengtos aikštelės, iškapoti laiptai, kurių labai daug. Akivaizdu, kad inkai neturėjo jokių ratinių transporto priemonių, o kroviniams gabenti naudojo tik žmonių jėgą arba naminius gyvulius. Kelias vidutiniškai siekia 60-80 cm pločio, nors kai kur ir kelis metrus. Pakeliui išsibarstę įvairių inkų statinių griuvėsiai, vieni įdomesnių – Vinjaivaina (Winaywayna). Ši aukštai kybanti nedidukė inkų citadelė, prie kurios glaudžiasi inkų laikais supiltos terasos, panaši į erelio snapą. Greta jos įsikūrusi paskutinė turistų prieglauda, iš kurios iki tikslo belieka 7 km. Vakarėjant čia susirenka šimtai turistų, kurių kitą dieną dar prieš švintant nelieka nė kvapo.
Paskutinėje inkų kelio stotelėje jau 4 vai. ryto kyla šurmulys. Visi kaip įgelti ropščiasi iš kambarių, paskubomis aunasi batus, ant pečių užsirita kuprines, į rankas griebia lazdas, ant kaktos kabinasi žibintuvėlius ir pirmyn: švintant laukia Maču Pikču. Pasišviesdami kelią fakelais ir prožektoriais, vieni paskui kitus neria į mišką. Iš tamsos sklindantys paukščių, cikadų ir dar visokie neatpažįstami garsai įkaitina orą ir pailgina laukimą. Šimtai turistų vorele kiūtina vienas paskui kitą. Vos kelių kilometrų atkarpa taip pailgėja, jog virsta amžinybe.
Bet kuris garsesnis iš priekio sklindantis atodūsis ar šūksnis tapatinamas su atsivėrusiu vaizdu į miestą. Deja! Tik po geros valandos takas pakyla į perėją, kur stovi garsieji Saulės vartai Intipunku - pagrindinis įėjimas į Maču Pikču.
Žmonės minioje garsiai aikčioja iš nuostabos. Daugelis mintyse savęs klausia: „Ar čia iš tikrųjų tai, ką regiu?“ Panašų klausimą 1911 m. sau kėlė šio stebuklo atradėjas amerikietis Hiramas Bingamas: „Ar kas nors patikės, ką aš radau?“ Dar neperžengus į kitą Intipunku vartų pusę jau stebina Maču
Pikču statytojų užmojo grandioziškumas. Ką reiškia vien geografinė padėtis! Miestas stovi ant kalnagūbrio keteros stačiais skardingais šlaitais. Kalną iš trijų pusių supantis beveik kilometro gylio tarpeklis, kuriuo garma Amazonės intakas Urubamba, matyti lyg ant delno. Iš ketvirtosios pusės miestą saugo smailus ir aukštas Huaina Pikču („jaunas kalnas“), dažnai tapatinamas su nosimi „gulinčio indėno“ veide. Žvelgiant į miestą ne vienam lankytojui kyla klausimas, kas jį sukūrė, kas čia gyveno, kur dingo šios vietovės žmonės.
Inkų laikais nutiestu keliu pūškuoja vokiečiai, amerikiečiai, prancūzai, olandai, lietuviai... Kasdien. Posūkis, įkalnė, dar posūkis. Išgirdę, kad pirmieji jau kažką mato, kiti nejučiom padidina tempą, širdys plaa sparčiau. Paskutinės ėjimo minutės prilygsta amžinybei. Dešimtys, šimtas, o gal ir daugiau žmonių žiūri į tolį. Jie Maču Pikču ir laukia, ir bijo. Ne vienas girdėjo kitus šią vietą vadinant Pietų Amerikos Disneilendu.
Tenka sutikti - turizmo paslaugų sektorius čia klesti. Kainos, kad ir aukštos, neproporcingos Peru ekonominei galiai, neatbaido beveik 2000 per dieną atvykstančių turistų, trokštančių pamatyti šį civilizacijos stebuklą. Patirtas įspūdis priklauso nuo tikslo ir nuo to, ko tikiesi. Bėda, jeigu tikslas - tik paukščiukas žemėlapyje. Tai nėra ta vieta, kuri savaime pakrauna žmogų. Kad taip įvyktų, Maču Pikču būtina atiduoti dalelę savęs.
Kodėl inkai ropštėsi taip aukštai, jeigu galima buvo kelią nutiesti per slėnį? Greičiausiai tai buvo slaptas kelias, be to, kalnuose mažiau gamtos pavojų nei slėnyje. Tokia kelių dienų kelionė dvasiškai paruošdavo piligrimus įžengti į Maču Pikču. Paskutinis piligriminės kelionės etapas baigdavosi kopimu prie Intihuatano (Intihuatana) akmens aukščiausioje Maču Pikču dalyje, kurio pavadinimas reiškė „vietą, kurioje pririšta Saulė“. Pasak legendos, čia ją kartą pririšo Inka Pačakutekas, sumanęs paversti naktį diena, kad tauta netinginiautų.
88 kilometras. Stabtelėjęs stotelėje vos minutei, traukinys paberia ant šlaito įvairių tautybių turistus. Suskubę išbėgti kaip skruzdėlės iš pažeisto skruzdėlyno, žmonės grupuojasi aplink vedlius, su kuriais keliauja į Maču Pikču nacionalinį parką. Norint patekti į parko teritoriją, reikia tiltu pereiti į priešingą upės pusę, parodyti pasą, susimokėti mokestį, užpildyti registracijos žurnalą.
Šiuo maršrutu kasdien patraukia apie 600 žmonių! Tokia apgultis neišvengiamai kelia opių aplinkosaugos problemų, todėl perujiečiai stengiasi griežtai kontroliuoti lankytojų skaičių, maršrute užtikrinti tvarką ir saugumą. Norintiems pabėgti nuo civilizacijos ir vieniems pabūti gamtoje teks nusivilti. Gamtos žavesį stelbia spūstys kelyje, perpildyti kempingai ir poilsio aikštelės, begalinis nešikų siūlymasis ką nors padaryti už pinigus. Įsivaizduokite 20 turistų grupę, kurią lydi 30 nešikų! Šie ne tik neša keliauninkų kuprines, bet ir virykles, dujų balionus, stalus, kėdes ir kitą mantą. Šių paslaugų galima atsisakyti, bet tai yra vienintelis kalniečių pajamų šaltinis. Nėra nešulių - nėra pinigų, nėra pinigų - skurdas ir vargas.
Puikiai išsilaikęs inkų kelias nepalieka abejingų. Jis veda per slėnius, verčiasi per perėjas. Stačiuose šlaituose kelias sutvirtintas atraminėmis sienomis, uolose prakirsti tuneliai (iki 16 metrų ilgio), įrengtos aikštelės, iškapoti laiptai, kurių labai daug. Akivaizdu, kad inkai neturėjo jokių ratinių transporto priemonių, o kroviniams gabenti naudojo tik žmonių jėgą arba naminius gyvulius. Kelias vidutiniškai siekia 60-80 cm pločio, nors kai kur ir kelis metrus. Pakeliui išsibarstę įvairių inkų statinių griuvėsiai, vieni įdomesnių – Vinjaivaina (Winaywayna). Ši aukštai kybanti nedidukė inkų citadelė, prie kurios glaudžiasi inkų laikais supiltos terasos, panaši į erelio snapą. Greta jos įsikūrusi paskutinė turistų prieglauda, iš kurios iki tikslo belieka 7 km. Vakarėjant čia susirenka šimtai turistų, kurių kitą dieną dar prieš švintant nelieka nė kvapo.
Paskutinėje inkų kelio stotelėje jau 4 vai. ryto kyla šurmulys. Visi kaip įgelti ropščiasi iš kambarių, paskubomis aunasi batus, ant pečių užsirita kuprines, į rankas griebia lazdas, ant kaktos kabinasi žibintuvėlius ir pirmyn: švintant laukia Maču Pikču. Pasišviesdami kelią fakelais ir prožektoriais, vieni paskui kitus neria į mišką. Iš tamsos sklindantys paukščių, cikadų ir dar visokie neatpažįstami garsai įkaitina orą ir pailgina laukimą. Šimtai turistų vorele kiūtina vienas paskui kitą. Vos kelių kilometrų atkarpa taip pailgėja, jog virsta amžinybe.
Bet kuris garsesnis iš priekio sklindantis atodūsis ar šūksnis tapatinamas su atsivėrusiu vaizdu į miestą. Deja! Tik po geros valandos takas pakyla į perėją, kur stovi garsieji Saulės vartai Intipunku - pagrindinis įėjimas į Maču Pikču.
Žmonės minioje garsiai aikčioja iš nuostabos. Daugelis mintyse savęs klausia: „Ar čia iš tikrųjų tai, ką regiu?“ Panašų klausimą 1911 m. sau kėlė šio stebuklo atradėjas amerikietis Hiramas Bingamas: „Ar kas nors patikės, ką aš radau?“ Dar neperžengus į kitą Intipunku vartų pusę jau stebina Maču
Pikču statytojų užmojo grandioziškumas. Ką reiškia vien geografinė padėtis! Miestas stovi ant kalnagūbrio keteros stačiais skardingais šlaitais. Kalną iš trijų pusių supantis beveik kilometro gylio tarpeklis, kuriuo garma Amazonės intakas Urubamba, matyti lyg ant delno. Iš ketvirtosios pusės miestą saugo smailus ir aukštas Huaina Pikču („jaunas kalnas“), dažnai tapatinamas su nosimi „gulinčio indėno“ veide. Žvelgiant į miestą ne vienam lankytojui kyla klausimas, kas jį sukūrė, kas čia gyveno, kur dingo šios vietovės žmonės.
 |
| Kuo ne asmenukė? |
Tenka sutikti - turizmo paslaugų sektorius čia klesti. Kainos, kad ir aukštos, neproporcingos Peru ekonominei galiai, neatbaido beveik 2000 per dieną atvykstančių turistų, trokštančių pamatyti šį civilizacijos stebuklą. Patirtas įspūdis priklauso nuo tikslo ir nuo to, ko tikiesi. Bėda, jeigu tikslas - tik paukščiukas žemėlapyje. Tai nėra ta vieta, kuri savaime pakrauna žmogų. Kad taip įvyktų, Maču Pikču būtina atiduoti dalelę savęs.
KAS ATRADO MAČU PIKČU?
Patikimų istorinių šaltinių, susijusių su Maču Pikču įkūrimu ir šios vietovės gyventojais, neišliko. Tačiau žinoma, kad į inkų imperiją įsiveržusiems ispanams, dalis karališkosios šeimos narių su auksu, brangenybėmis ir kitais turtais iš sostinės Kusko pasitraukė į sunkiai įžengiamus Andų kalnus. Kaip paskutinį inkų imperatorių prieglobstį XVI a. kronikininkai mini Vilkabambos vietoves rytiniuose Anduose. Kažkur ten maždaug 4 tūkstančiai žmonių paskubomis įrengė daugybę įtvirtinimų, pastatė šventyklų ir rūmų. Tai buvo paskutinis inkų pasipriešinimo židinys, iš kurio jie žaibiškai puldinėjo ispanus ir mėgino atkurti buvusią valstybę.
Po to, kai 1572 m. ispanų kariuomenė nužudė paskutinį inkų valdovą Tupaką Amaru, pasipriešinimas neteko prasmės. Manoma, kad nugalėtieji ir su likimu susitaikę inkai tais pačiais metais paliko Vilkabambą bei Maču Pikču ir pasitraukė į atokias Amazonės džiungles.
Populiariojoje literatūroje apstu pasakojimų, susijusių su išnykusio inkų miesto turtais ir šios vietovės atradimu. Dauguma šaltinių teigia, kad Maču Pikču 1911 m. aptiko amerikiečių istorikas Hiramas Bingamas. Ši asmenybė iš tikrųjų nusipelno ypatingo dėmesio, tačiau jai skiriami atradėjo laurai prasilenkia su realybe.
Kad ir kokius nuopelnus prisiimtų Maču Pikču „atradę“ amerikiečiai, čiabuviai šią vietą kalnuose žinojo visada, o iki XVII a. čia gyveno žmonės. Išliko ir dokumentų bei kitų įrodymų, kad tai nebuvo balta dėmė Peru teritorijoje. Štai 1782 m. notaro patvirtintame dokumente rašoma, kad komendantas Markas Antonijus (Marcos Antonio) nusipirko Maču Pikču ir jos apylinkes už 450 pesų. Šis raštas liudija, kad tikrasis miesto vardas ir buvo Maču Pikču, nors neatmetama galimybė, jog vietovė turėjo ir kitokį pavadinimą - Willca Marca („šventas miestas“).
Peru žemėlapį 1865 m. išleidęs italas Antonijus Raimondis(Antonio Raimondi) jame pažymėjo ne tik šią vietovę, bet ir jos pavadinimą, o 1901 m. Agustinas Lizaraga (Agustin Lizarraga) su draugais net lankėsi Maču Pikču. Kaip įrodymo ženklą ant vienos iš šventyklų sienos jis išraižė iki šiol matomus vardus. Tada miesto teritorijoje gyveno indėnas Anakletas Alvarezas (Anacleto ), kuris inkų įrengtose terasose sėkmingai augino kukurūzus. Apstu ir kitų įrodymų, kad ne amerikiečiai pirmieji, kaip skelbiama, po daugiau kaip 400 metų įžengė į Maču Pikču. Šią vietovę džiunglių tankynėje „atrasti“ reikėjo tik tam, kad apie ją sužinotų pasaulis.
Po to, kai 1572 m. ispanų kariuomenė nužudė paskutinį inkų valdovą Tupaką Amaru, pasipriešinimas neteko prasmės. Manoma, kad nugalėtieji ir su likimu susitaikę inkai tais pačiais metais paliko Vilkabambą bei Maču Pikču ir pasitraukė į atokias Amazonės džiungles.
Populiariojoje literatūroje apstu pasakojimų, susijusių su išnykusio inkų miesto turtais ir šios vietovės atradimu. Dauguma šaltinių teigia, kad Maču Pikču 1911 m. aptiko amerikiečių istorikas Hiramas Bingamas. Ši asmenybė iš tikrųjų nusipelno ypatingo dėmesio, tačiau jai skiriami atradėjo laurai prasilenkia su realybe.
Kad ir kokius nuopelnus prisiimtų Maču Pikču „atradę“ amerikiečiai, čiabuviai šią vietą kalnuose žinojo visada, o iki XVII a. čia gyveno žmonės. Išliko ir dokumentų bei kitų įrodymų, kad tai nebuvo balta dėmė Peru teritorijoje. Štai 1782 m. notaro patvirtintame dokumente rašoma, kad komendantas Markas Antonijus (Marcos Antonio) nusipirko Maču Pikču ir jos apylinkes už 450 pesų. Šis raštas liudija, kad tikrasis miesto vardas ir buvo Maču Pikču, nors neatmetama galimybė, jog vietovė turėjo ir kitokį pavadinimą - Willca Marca („šventas miestas“).
Peru žemėlapį 1865 m. išleidęs italas Antonijus Raimondis(Antonio Raimondi) jame pažymėjo ne tik šią vietovę, bet ir jos pavadinimą, o 1901 m. Agustinas Lizaraga (Agustin Lizarraga) su draugais net lankėsi Maču Pikču. Kaip įrodymo ženklą ant vienos iš šventyklų sienos jis išraižė iki šiol matomus vardus. Tada miesto teritorijoje gyveno indėnas Anakletas Alvarezas (Anacleto ), kuris inkų įrengtose terasose sėkmingai augino kukurūzus. Apstu ir kitų įrodymų, kad ne amerikiečiai pirmieji, kaip skelbiama, po daugiau kaip 400 metų įžengė į Maču Pikču. Šią vietovę džiunglių tankynėje „atrasti“ reikėjo tik tam, kad apie ją sužinotų pasaulis.
PROFESIONALI KLASTOTĖ
Profesorius H. Bingamas lankėsi Maču Pikču 1909 m., bet apie šį įvykį sąmoningai nutylima. Griuvėsius ant netoliese stūksančio kalno jam pasišovė parodyti Urubambos slėnyje gyvenančio žemdirbio sūnus. Iš čia, kaip teigiama, po slaptųjų archeologinių kasinėjimų auksu ir kitais turtais apkrauti 60 mulų slapčia paliko Peru ir pasitraukė į Boliviją. Tai liudija įvairūs faktai, o vieną įtikinamiausių skelbia Argentinos dienraštis „La Nacion“. Jame atskleidžiama informacija apie kelių šimtų medinių dėžių slaptąjį Bingamo krovinį, kuris iš Moljendo (Mollendo) uosto iškeliavo į Jungtines Valstijas. Stebina tai, kad profesorius nepaskelbė nė vieno radinių sąrašo, nors šioje vietovėje ekspedicija atrado net 173 žmonių palaikus. O Luisas Valkarcelis (Luis Valcarcel), Jeilio universiteto saugykloje matęs slaptųjų dėžių, atgabentų iš Peru, turinį, teigia - Maču Pikču buvo grobuoniškai apiplėštas!
1911 m. 36 metų profesorius H. Bingamas vadovavo Jeilio universiteto ir Nacionalinės geografų draugijos surengtai ekspedicijai į Andų kalnus. Pagal oficialiąją versiją ekspedicija tikėjosi atrasti paskutinį inkų prieglobstį - Vilkabambą, bet iš tikrųjų kryptingai žygiavo į Maču Pikču, kurį turėjo „netyčia“ atrasti ir apie jį paskelbti pasauliui.
Sensacingas amerikiečių pranešimas, atskleidžiantis Nacionalinės geografų draugijos susirūpinimą pasaulio kultūros paveldu, turėjo atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį. Peru inteligentiją ir valdžios atstovus ši naujiena apie neva amerikiečių „atrastąjį“ Maču Pikču itin papiktino. 1912 m. profesorius surengė ekspediciją medžiams iškirsti ir statiniams nuvalyti, o po kelių metų pasirodė ir jo knyga apie šios vietovės tyrinėjimus. Daugiau mokslininkas čia nebesugrįžo. Turbūt tam jau nebebuvo prasmės, nes iš Maču Pikču viskas buvo iššluota.
Po kelių metų vietovė atsidūrė džiunglių glėbyje ir buvo keliems dešimtmečiams pamiršta. Į padebesiuose pakibusį miestą vedantis dvylikos kilpų serpentinas ir tiltas per Urubambą 1948 m. buvo pavadinti Hiramo Bingamo vardu. Profesorius mirė 1956 m. Jungtinėse Valstijose. Bronziniame jo antkapyje iškalti žodžiai „Mokslinis Maču Pikču atradėjas“. Prie įėjimo į šį miestą dalijamame planelyje perujiečių įrašytas mįslingas užrašas: „We are vvaiting... for the return of the objects from the Yale Univesrity of the United States...!“
1911 m. 36 metų profesorius H. Bingamas vadovavo Jeilio universiteto ir Nacionalinės geografų draugijos surengtai ekspedicijai į Andų kalnus. Pagal oficialiąją versiją ekspedicija tikėjosi atrasti paskutinį inkų prieglobstį - Vilkabambą, bet iš tikrųjų kryptingai žygiavo į Maču Pikču, kurį turėjo „netyčia“ atrasti ir apie jį paskelbti pasauliui.
Sensacingas amerikiečių pranešimas, atskleidžiantis Nacionalinės geografų draugijos susirūpinimą pasaulio kultūros paveldu, turėjo atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį. Peru inteligentiją ir valdžios atstovus ši naujiena apie neva amerikiečių „atrastąjį“ Maču Pikču itin papiktino. 1912 m. profesorius surengė ekspediciją medžiams iškirsti ir statiniams nuvalyti, o po kelių metų pasirodė ir jo knyga apie šios vietovės tyrinėjimus. Daugiau mokslininkas čia nebesugrįžo. Turbūt tam jau nebebuvo prasmės, nes iš Maču Pikču viskas buvo iššluota.
Po kelių metų vietovė atsidūrė džiunglių glėbyje ir buvo keliems dešimtmečiams pamiršta. Į padebesiuose pakibusį miestą vedantis dvylikos kilpų serpentinas ir tiltas per Urubambą 1948 m. buvo pavadinti Hiramo Bingamo vardu. Profesorius mirė 1956 m. Jungtinėse Valstijose. Bronziniame jo antkapyje iškalti žodžiai „Mokslinis Maču Pikču atradėjas“. Prie įėjimo į šį miestą dalijamame planelyje perujiečių įrašytas mįslingas užrašas: „We are vvaiting... for the return of the objects from the Yale Univesrity of the United States...!“
 |
| Saulės šventykla |
SAULĖS KULTAS
Nė į vieną mokslinį klausimą, susijusį su Maču Pikču, iki šiol nerasta tikslaus atsakymo. Manoma, kad kalnuose pasislėpusi gyvenvietė atsirado XV amžiuje, bet jau 1534 m. gyventojai netikėtai ją paliko. Tai galėjo būti Inkų imperijos dvasinio ir ekonominio gyvenimo centras arba, kaip liudija naujesni tyrinėjimai, devintojo inkų valdovo Pačakuteko karališkasis dvaras. Archeologų tvirtinimu, tokioje mažoje gyvenvietėje tilpo tik 1000 žmonių. Už šimto kilometrų įsikūrusioje sostinėje Kuskejų buvo net 200 000.
Intihuatana - akmuo Saulei pririšti Taigi „miestu“ vadinti Maču Pikču lyg ir neišeina. Iš kapinių teritorijoje aptiktų griaučių buvo daroma išvada, kad čia gyveno 10 kartų daugiau moterų nei vyrų. Šis faktas patvirtina hipotezę, kad Maču Pikču buvo pagrindinis Saulės garbinimo centras, o surasti palaikai priklauso Saulės mergelėms ir dvasininkams bei žyniams. Bet ir ši informacija jau paneigta, nes atidžiau ištyrus palaikus paaiškėjo, kad moterų ir vyrų čia palaidota beveik po lygiai, nors dauguma šaltinių kaip susitarę porina pasenusią informaciją.
Inkai garbino Saulę, todėl su šiuo dangaus kūnu susiję nemažai Maču Pikču pastatų. Vienas didžiausių ir garsiausių - pusrutulio formos ir 11 metrų skersmens astronominė observatorija Toreonas (Torreon). Jame žyniai atlikdavo stebėjimus ir skaičiavimus, pagal kuriuos nustatydavo, kaip juda dangaus šviesuliai. Šios žinios suteikė jiems religinę ir žemiškąją valdžią. Ant išlikusio iki šių dienų altoriaus šventikai aukodavo naminius gyvūnus. Manoma, kad iš paaukotos lamos organų išminčiai galėdavo nustatyti žmogaus ligas ir netgi nuspėti orus, o pagal tai ir būsimą derlių. Nusileidus į greta esantį mauzoliejų galima apžiūrėti ir pabandyti iššifruoti originalius raižinius sienose bei pamatyti apeigoms naudotus molinius indus.
Netoli Saulės šventyklos pūpso didžiulis šventasis akmuo Intihuatana, kurio pavadinimas kečujų kalba reiškia „akmuo Saulei pririšti“. Plokščias granito luitas su meistriškai iškalta vertikalia iškyša greičiausiai buvo astronominis žymeklis, pagal kurį žyniai stebėjo Saulės kelią danguje, dienos laiką, žvaigždžių ir planetų judėjimą. Pasak legendų, švelniai priglaudus kaktą prie šalto paviršiaus atsiveria visos pasaulio paslaptys.
Intihuatana - akmuo Saulei pririšti Taigi „miestu“ vadinti Maču Pikču lyg ir neišeina. Iš kapinių teritorijoje aptiktų griaučių buvo daroma išvada, kad čia gyveno 10 kartų daugiau moterų nei vyrų. Šis faktas patvirtina hipotezę, kad Maču Pikču buvo pagrindinis Saulės garbinimo centras, o surasti palaikai priklauso Saulės mergelėms ir dvasininkams bei žyniams. Bet ir ši informacija jau paneigta, nes atidžiau ištyrus palaikus paaiškėjo, kad moterų ir vyrų čia palaidota beveik po lygiai, nors dauguma šaltinių kaip susitarę porina pasenusią informaciją.
Inkai garbino Saulę, todėl su šiuo dangaus kūnu susiję nemažai Maču Pikču pastatų. Vienas didžiausių ir garsiausių - pusrutulio formos ir 11 metrų skersmens astronominė observatorija Toreonas (Torreon). Jame žyniai atlikdavo stebėjimus ir skaičiavimus, pagal kuriuos nustatydavo, kaip juda dangaus šviesuliai. Šios žinios suteikė jiems religinę ir žemiškąją valdžią. Ant išlikusio iki šių dienų altoriaus šventikai aukodavo naminius gyvūnus. Manoma, kad iš paaukotos lamos organų išminčiai galėdavo nustatyti žmogaus ligas ir netgi nuspėti orus, o pagal tai ir būsimą derlių. Nusileidus į greta esantį mauzoliejų galima apžiūrėti ir pabandyti iššifruoti originalius raižinius sienose bei pamatyti apeigoms naudotus molinius indus.
Netoli Saulės šventyklos pūpso didžiulis šventasis akmuo Intihuatana, kurio pavadinimas kečujų kalba reiškia „akmuo Saulei pririšti“. Plokščias granito luitas su meistriškai iškalta vertikalia iškyša greičiausiai buvo astronominis žymeklis, pagal kurį žyniai stebėjo Saulės kelią danguje, dienos laiką, žvaigždžių ir planetų judėjimą. Pasak legendų, švelniai priglaudus kaktą prie šalto paviršiaus atsiveria visos pasaulio paslaptys.
ŠVENTOJO MIESTO STATYBA
Maču Pikču miestui pastatyti inkai panaudojo šimtus tūkstančių tonų akmenų. Namai ir šventyklos išsilaikė puikiai, trūksta tik žole dengtų stogų. Inkai neturėjo nei rato, nei rašto, tačiau ir be šių pasiekimų, ir net be kinkomųjų gyvulių iš masyvių akmenų sudėjo tokias sienas. Nugludinti daugiabriauniai akmenys be jokio skiedinio sukibę taip tiksliai ir tvirtai tarsi būtų vaikiškos dėlionės ar kaladėlių konstruktoriaus detalės. Tokių sienų patvarumą įrodo galybė pastatų įvairiose Inkų imperijos vietose, atlaikiusių dažnai Anduose vykstančius žemės drebėjimus. Sakoma, jog prasidėjus žemės drebėjimui, tarpusavyje sujungti inkų akmenys pradeda „šokti“ - jie juda pagal virpesius, o šiems nurimus, sugrįžta į savo vietą. Jei ne šis statybos metodas, dauguma žinomiausių Maču Pikču pastatų, kaip manoma, jau seniai būtų sugriuvę.
Spėjama, kad tvirtuosius inkų miestus statė nelaisvėn paimtų priešiškų genčių vyrai, o neretai ir žemdirbiai. Teigiama, kad statybose pasikeisdami dalyvavo apie 300 tūkst. žmonių. Lieka mįslė, kaip inkai iškirto tokius taisyklingus luitus, jeigu nemokėjo pasigaminti geležinių įrankių. Iki šiol inkų žemėse nerasta tokių įnagių, kuriais būtų įmanoma pjaustyti granitinius akmenis. Jie sugebėjo granitą įveikti, nors tokios technologijos ir neturėjo.
Prisigalvota daugybė žemiškų ir ateivių iš kosmoso veikla grindžiamų aiškinimų, tačiau įtikinamiausią galima rasti Maču Pikču teritorijoje esančioje akmenų skaldykloje. Gali būti, kad akmenskaldžiai atskirdavo ilgus akmenų luitus mediniais sudrėkintais pleištais, sukaltais lygiais tarpais į vieną liniją. Plėsdamasis medis suskaldydavo uolą. Į statybų vietą akmenis, uždėtus ant apvalių medinių rąstelių, tempdavo virvėmis. Pargabenę luitus į statybvietę, akmentašiai bronziniais įrankiais ir kieto akmens plaktukais suformuodavo tokią atbrailų formą, kad akmuo sutaptų su kitu akmeniu. Galiausiai nugludindavo luitus trindami smėliu. Keldami sieną mūrininkai pasilypėdavo ant žemių, kurias pildavo kartu su statoma siena.
Kiti pastatai būdavo statomi iš grubiai tašytų akmenų, ne taip gerai suderintų ir sutvirtintų molio skiediniu, tačiau dauguma jų stovi iki šiol ir per tą laiką neteko tik šiaudinių ir nendrinių stogų. Maču Pikču mieste viso buvo per du šimtus kvadratinių pastatų be jokių vidinių pertvarų.
Ne tik mūrai, šventyklos, laiptinės palieka įspūdį. Sostinei Kuskui Maču Pikču buvo ekonomiškai svarbus - tiekė bulvių, kukurūzų, paukščių plunksnų. Beveik 5 km2 užimančioje gyvenvietėje buvo keli žemės ūkio sektoriai. Tuo tikslu stačiuose šlaituose inkai įrengė terasas - tikrus „kabančiuosius sodus“. Terasos tarsi prilaiko miestą ir neleidžia jam prasmegti. Kai kurios terasos tokios stačios, jog nuo jų krašto baisu pažiūrėti žemyn. Bijantiems aukščio geriau jau iš anksto drąsiai nusiteikti - čia vaikštoma stačiais laiptais su aukštomis pakopomis. Po kelių valandų pažinties su miestu tai gerokai išvargina.
Spėjama, kad tvirtuosius inkų miestus statė nelaisvėn paimtų priešiškų genčių vyrai, o neretai ir žemdirbiai. Teigiama, kad statybose pasikeisdami dalyvavo apie 300 tūkst. žmonių. Lieka mįslė, kaip inkai iškirto tokius taisyklingus luitus, jeigu nemokėjo pasigaminti geležinių įrankių. Iki šiol inkų žemėse nerasta tokių įnagių, kuriais būtų įmanoma pjaustyti granitinius akmenis. Jie sugebėjo granitą įveikti, nors tokios technologijos ir neturėjo.
 |
| Mėnulio šventovė |
Kiti pastatai būdavo statomi iš grubiai tašytų akmenų, ne taip gerai suderintų ir sutvirtintų molio skiediniu, tačiau dauguma jų stovi iki šiol ir per tą laiką neteko tik šiaudinių ir nendrinių stogų. Maču Pikču mieste viso buvo per du šimtus kvadratinių pastatų be jokių vidinių pertvarų.
Ne tik mūrai, šventyklos, laiptinės palieka įspūdį. Sostinei Kuskui Maču Pikču buvo ekonomiškai svarbus - tiekė bulvių, kukurūzų, paukščių plunksnų. Beveik 5 km2 užimančioje gyvenvietėje buvo keli žemės ūkio sektoriai. Tuo tikslu stačiuose šlaituose inkai įrengė terasas - tikrus „kabančiuosius sodus“. Terasos tarsi prilaiko miestą ir neleidžia jam prasmegti. Kai kurios terasos tokios stačios, jog nuo jų krašto baisu pažiūrėti žemyn. Bijantiems aukščio geriau jau iš anksto drąsiai nusiteikti - čia vaikštoma stačiais laiptais su aukštomis pakopomis. Po kelių valandų pažinties su miestu tai gerokai išvargina.
IŠTUŠTĖJĘS IR UŽMIRŠTAS
Maču Pikču mieste Hiramas Bingamas rado akmens, bronzos, keramikos ir obsidiano dirbinių, bet nė vieno auksinio ar sidabrinio. O juk ten turėjo būti pasakiškas šių brangiųjų metalų lobis, panašus į Kusko Saulės šventyklos, kur net sode būta natūralaus dydžio auksinių kukurūzų ir kitokių augalų kopijų. Nepanašu, jog auksą ir sidabrą būtų pavogę ispanai, nes miesto jie taip ir neaptiko. Jie labai stengėsi nepraleisti neaprašytos nė vienos Peru gyvenvietės ir tik po to išgabenti iš jos viską, ką verta imti. Ispanų metraščiai net neužsimena apie Maču Pikču.
Perujietis mokslininkas daktaras Viktoras Anglesas Vargas Vargas) mano, kad miestas ištuštėjo prieš pasirodant ispanams. Kodėl taip atsitiko - didžiausia šios vietos mįslė. Inkų ir priešiškų genčių karai būdavo dažni ir žiaurūs, juose neretai sunaikintos ištisos bendruomenės. Ir Maču Pikču gyventojus galėjo ištikti toks likimas. Taip atsitikdavo ir išniekinus šventąją Saulės mergelę, kuri buvo vadinama aclla. Garsilasas de la Vega (Garsilaso de la Vega), ispano ir inkų princesės sūnus, išsamiai aprašęs inkų papročius, tvirtina, kad tokiu atveju turėdavęs mirti ne tik vyras, išniekinęs Saulės mergelę, „bet ir tarnai, giminės ir kaimynai, net to miesto žmonės su visais gyvuliais būdavę išžudomi. Tokia vieta būdavo prakeikiama ir tuo prakeikimu atskiriama, kad niekas, net žvėris, jos nerastų“.
Epidemijos paplitusios net ir mūsų laikais - 1940 m. maliarija dešimt kartų sumažino Maču Pikču apylinkių gyventojų skaičių. Be to, Hiramo Bingamo rasti turtingos moters griaučiai parodė, kad ji sirgo sifiliu ir, ko gero, ne ji viena. Galbūt kokia nors baisi liga taip nusiaubė miestą, jog valdžia visam laikui jį uždarė.
Perujietis mokslininkas daktaras Viktoras Anglesas Vargas Vargas) mano, kad miestas ištuštėjo prieš pasirodant ispanams. Kodėl taip atsitiko - didžiausia šios vietos mįslė. Inkų ir priešiškų genčių karai būdavo dažni ir žiaurūs, juose neretai sunaikintos ištisos bendruomenės. Ir Maču Pikču gyventojus galėjo ištikti toks likimas. Taip atsitikdavo ir išniekinus šventąją Saulės mergelę, kuri buvo vadinama aclla. Garsilasas de la Vega (Garsilaso de la Vega), ispano ir inkų princesės sūnus, išsamiai aprašęs inkų papročius, tvirtina, kad tokiu atveju turėdavęs mirti ne tik vyras, išniekinęs Saulės mergelę, „bet ir tarnai, giminės ir kaimynai, net to miesto žmonės su visais gyvuliais būdavę išžudomi. Tokia vieta būdavo prakeikiama ir tuo prakeikimu atskiriama, kad niekas, net žvėris, jos nerastų“.
Epidemijos paplitusios net ir mūsų laikais - 1940 m. maliarija dešimt kartų sumažino Maču Pikču apylinkių gyventojų skaičių. Be to, Hiramo Bingamo rasti turtingos moters griaučiai parodė, kad ji sirgo sifiliu ir, ko gero, ne ji viena. Galbūt kokia nors baisi liga taip nusiaubė miestą, jog valdžia visam laikui jį uždarė.
LANKYTOJAI
Įdomu stebėti po Maču Pikču griuvėsius slampinėjančius turistus. Kai kurie jų neturi aiškaus tikslo - paskendę mintyse ir fantazijose vaikštinėja aplink akmenis, gulinėja ant žolės, mėgindami įsivaizduoti prašmatniais drabužiais pasidabinusius imperatorius, saulės mergeles, tarnus, karius. Kiti lankytojai, įbedę nosis į schemas ir knygas, tarsi tyrinėtojai šniukštinėja po kiekvieną kampelį, kad tik ko nors nepraleistų pro akis. O greta vaikštinėjančios lamos kaip žoliapjovės trumpina vos spėjusią ūgtelėti žolytę.
Norint pajusti Maču Pikču, negalima skubėti. Pusiaudienį miestas virsta skruzdėlynu. Skelbiama, kad per dieną vidutiniškai čia apsilanko apie 2000 žmonių. Toks lankytojų skaičius šiai vietovei - didelė našta. Kartą čia įvyko žmonių trypimo sukeltas žemės drebėjimas, per kurį dėl slenkančio grunto apgriuvo vienos šventyklos siena. Mokslininkai apskaičiavo, kad dėl lankytojų masės Maču Pikču kasmet prasmenga apie 12 cm! Ištirta, kad granitas, ant kurio stovi Maču Pikču, iš vidaus suskeldėjęs, ne itin stabilus. Tropinės liūtys sukelia dirvos poslinkius, todėl akmenys juda. Baiminamasi, kad šoninės terasos gali neatlaikyti spaudimo ir sukelti katastrofą.
Visa Maču Pikču teritorija, nors ir paskelbta istoriniu parku bei 1983 m. įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, yra verslininkų rankose, kurių tikslas – kuo daugiau pasipelnyti. Turistų patogumui pasiūlyta įrengti lyno keltuvą, tačiau dėl šio projekto UNESCO organizacija įspėjo išbrauksianti objektą iš garbingo sąrašo. Į Maču Pikču draudžiama įsinešti net ir nedidelius krepšius, maisto produktus ir gėrimus. Prie vartų atims ir vandens butelius. Daiktus galima palikti užrakinamose spintelėse prie įėjimo.
Norint pajusti Maču Pikču, negalima skubėti. Pusiaudienį miestas virsta skruzdėlynu. Skelbiama, kad per dieną vidutiniškai čia apsilanko apie 2000 žmonių. Toks lankytojų skaičius šiai vietovei - didelė našta. Kartą čia įvyko žmonių trypimo sukeltas žemės drebėjimas, per kurį dėl slenkančio grunto apgriuvo vienos šventyklos siena. Mokslininkai apskaičiavo, kad dėl lankytojų masės Maču Pikču kasmet prasmenga apie 12 cm! Ištirta, kad granitas, ant kurio stovi Maču Pikču, iš vidaus suskeldėjęs, ne itin stabilus. Tropinės liūtys sukelia dirvos poslinkius, todėl akmenys juda. Baiminamasi, kad šoninės terasos gali neatlaikyti spaudimo ir sukelti katastrofą.
Visa Maču Pikču teritorija, nors ir paskelbta istoriniu parku bei 1983 m. įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, yra verslininkų rankose, kurių tikslas – kuo daugiau pasipelnyti. Turistų patogumui pasiūlyta įrengti lyno keltuvą, tačiau dėl šio projekto UNESCO organizacija įspėjo išbrauksianti objektą iš garbingo sąrašo. Į Maču Pikču draudžiama įsinešti net ir nedidelius krepšius, maisto produktus ir gėrimus. Prie vartų atims ir vandens butelius. Daiktus galima palikti užrakinamose spintelėse prie įėjimo.
VAIZDAS IŠ PADEBESIŲ
Nebijantys aukščio ir turintys pakankamai sveikatos Maču Pikču lankytojai gali įkopti į indėno nosį primenantį Huaina Pikču (Huayna Picchu ) kalną bei pažvelgti į griuvėsius iš padebesių. Tam reikia turėti dvi dienas galiojantį bilietą arba pirkti naują vienadienį, tačiau tai atsieis brangiau. Kadangi ant Huaina Pikču kalno leidžiami tik 400 žmonių per dieną, dar neprašvitus reikia atsidurti prie vartų, kuriems atsivėrus kuo greičiau skuosti skersai visus griuvėsius prie vartelių priešingoje pusėje nuo įėjimo. Čia atsistojus į eilę jau galima numanyti, ar pateksite į kitą pusę, ar ne. Kiekvienas
 |
| Žvilgsnis į kalną iš tolėliau |
Nuo vartų siauras takelis veda į mišką, iš pradžių kiek žemyn, o toliau - aukštyn į Huaina Pikču. Jis kyla kraują stingdančiomis atbrailomis tarp tankiai suaugusių medžių. Nei perspėjimo, nei turėklų. Patartina dažniau atsigręžti atgal ir pasitikrinti, ar nebijosite tuo pačiu keliu nusileisti. Žemyn žmonės ropoja ir keturiomis. Juk reikia kaip nors nulipti. Kalno viršūnėje pasitinka paskutinė kliūtis - dar didesni akmenys. Aukščiausiame matyti dailiai iškaltas galingosios Inkų imperijos vyriausiojo žynio akmeninis „Saulės sostas“. Atsisėdus į jį kiekvienas gali pasijausti Inkų valdovu ir nužvelgti panoramą, geru oru pribloškiančią savo didybe.
Leidžiantis žemyn verta pasukti pažymėtu atokesniu takeliu ir apėjus šlaitą aplankyti priešingoje Huainos Pikču kalno pusėje esančią Mėnulio šventyklą. Šiurpą kelia jos raudonas, tarsi krauju išteptas skliautas bei akmenyse išraižyti paslaptingi simboliai. Šventykloje yra nišų, kuriose, kaip spėjama, kadaise buvo laidojamos mumijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą