Taip jau būna, kai nusprendi įsitikinti, kad moksliniai tyrimai - teisingi. Kartais geriau to nebandyti, pavyzdžiui patikrinti, ar lemputės iš burnos neįmanoma ištraukti (netikrinkite!). Kartais tokie bandymai pavirsta smagiu nuotykiu, vertu knygos. Mūsų pristatomos knygos atvejis. Helen Russel - anglų žurnalistė, veiklą pradėjo kaip The Sunday Times tyrėja. "Daniško gyvenimo metai", (2015) - pirmoji knyga, per metus išleista 20 šalių ir iki dabar tituluojama bestseleriu.
Kuo ypatinga knyga? Tai - Danija svetimšalio, pasiryžusio gyventi naujoje šalyje pasakojimas, pažintis, kupina jumoro ir nuostabos. Dažniau tokios pažintys įvyksta, keliaujant į egzotines šalis, tuo tarpu šioje šalyje - praktiškai kaimyninė, taip pat išsivysčiusi šalis, tiesa, tituluojama laimingiausių gyventojų šalimi. Tiesa ir tai, kad buvusi didmiesčio gyventoja, londonietė, ryžosi gyventi atokesnėje Jutlandijoje. Taigi, civilizuotos londonietės pažintis su civizuota Jutlandija, stebintis ir stebint.
1. Sausis
Kuo ypatinga knyga? Tai - Danija svetimšalio, pasiryžusio gyventi naujoje šalyje pasakojimas, pažintis, kupina jumoro ir nuostabos. Dažniau tokios pažintys įvyksta, keliaujant į egzotines šalis, tuo tarpu šioje šalyje - praktiškai kaimyninė, taip pat išsivysčiusi šalis, tiesa, tituluojama laimingiausių gyventojų šalimi. Tiesa ir tai, kad buvusi didmiesčio gyventoja, londonietė, ryžosi gyventi atokesnėje Jutlandijoje. Taigi, civilizuotos londonietės pažintis su civizuota Jutlandija, stebintis ir stebint.
Helen Russel. Daniško gyvenimo metai : atvirai apie laimingiausios pasaulio šalies paslaptis /iš anglų kalbos vertė Agnė Puzauskaitė. - Vilnius : Vaga, 2017 (Gargždai : ScandBook). - 366 p.
1. Sausis
Hygge ir namai
 |
| Helen Russel |
Kažkas šaltas ir minkštas krenta ant mudviejų. Stypsome tamsoje ant tylaus lėktuvų kilimo tako ir svarstome, kas dabar bus. Prieš įsėdant į lėktuvą buvo tvanku, šviesu ir triukšminga. Mus stumdė ir nešė kiti pakeleiviai, grūdomės autobusuose, buvome siuntinėjami šen bei ten oro uosto darbuotojų. Pakilus į orą, mus prižiūrėjo stiuardai mėlynomis elegantiškomis uniformomis, jie primygtinai bruko miniatiūrinius suvenyrus ir mažytes Schweppes skardines. O galiausiai vienu du likome stovėti pasaulio pakrašty ant apšalusio kilimo tako. Aplinkui, žinoma, šmirinėja žmonių, tačiau nė vieno jų nepažįstame ir jie visi kalba mums nesuprantama kalba. Visa aplinkui žėri lyg sulipinta iš druskos kristalų, oras toks šaltas ir aštrus, kad užstringa man galugerklyje vos pabandžius įkvėpti.
- Kas dabar? - išsižioju, tačiau sniegas nuslopina garsą. Nuo šalčio paskausta ausis, todėl vietoj kepurės dangstau jas plaukais. Keista, bet plaukai gana neblogai šildo, nors girdėti galiu dar mažiau. Lego Žmogaus lūpos juda, tačiau nieko iš to, ką jis sako, nesuprantu, taigi pereiname prie bendravimo gestais.
- Šita kryptimi? - sako jis, rodydamas į baltą pastatą priešais. Atgal jam parodau devintojo dešimtmečio kino filmų stiliaus liuksus, reiškiančius: „Tinka“.
Moteris su ratuotu krepšiu aplenkia mus ir ryžtingai žingsniuoja link nedidelio šviesos stačiakampio priešakyje, taigi mes sekame paskui, po padais traškindami suspaustą sniegą. Nematyti nei iki terminalo vežančio autobuso, nei tako su stogu - rodos, vikingai kelią sau skinasi patys.
Vyras spusteli mano beveik nušalusią ranką ir aš bandau šyptelti, tačiau dantys taip barška, kad pavyksta išgauti tik nevykusią grimasą. Žinojau, kad bus šalta, bet tai ne paprastas šaltis. Baltijos regione esame vos pusantros minutės, o speigas sminga iki pat kaulų. Nosis grasinasi pradėti varvėti, tačiau kutulys tuoj liaujasi ir aš visiškai nebejaučiu nosies galo. O Dieve, ar Danijoje ir snarglys užšąla? - pagalvoju. Apsiraminu patekusi į pasų kontrolės zoną, o mano kojų ir rankų pirštai, pajutę sąlyginę šilumą, degte dega.
Praeiname gigantišką reklaminį stendą su garsiausiu šalies alumi. Užrašas skelbia: „Jus sveikina laimingiausia tauta pasaulyje!“
Che, pamanau sau, mes dar pažiūrėsime.
Nieko nepažįstame, daniškai nekalbame ir neturime kur gyventi. Užmojo „Nauji metai - naujas tu“ euforiją keičia suvokimas: „Ot, šūdas, visa tai tikrai vyksta.“ Pagirios po dvi dienas trukusių išlydėtuvių ir alkoholiu skiesti pietūs prieš išvykimą greičiausiai irgi nepadeda.
Iš atvykimo terminalo žengiame į šaltą, aklinai juodą nebūtį ir ieškome išsinuomoto automobilio. Nėra taip paprasta, nes numerių lenteles vietomis dengia šerkšnas, tarsi per laidą, kurioje atkuriamas policijos tyrimas. Kai tik aptinkame mums reikalingą skaičių ir raidžių kombinaciją, sėdame važiuoti „neteisinga“ kelio puse Legolendo link. Keletą kartų dėl nepažįstamų kelio ženklų, o ir tų pačių apdrėbtų sniegu, pasukame ne ten, bet galiausiai pasiekiame vietą, kurią kelias paras vadinsime namais.
„Sveiki atvykę į Legolendo viešbutį!“ - nušvinta augalotas, plačiapetis šviesiaplaukis registratūros darbuotojas. Angliškai jis kalba tobulai, taigi man palengvėja. Christianas buvo patikinęs mane, kad danai gabūs kalboms, tačiau įspėjo pernelyg daug nesitikėti atokiose kaimo vietovėse, t. y. būtent tokioje vietoje, kur atsidūrėme. Kol kas viskas sklandu.
- Apgyvendinsime jus princesės liukso kambaryje, - toliau kalba jis.
- Princesės liukso kambaryje? - aidu atkartoja Lego Žmogus.
- Ar taip vadinamas prezidentinis numeris? - viltingai pasiteirauju.
 |
| Jutlandija. Mols Bjerge Nacionalinis parkas |
- Ne, tai teminis kambarys. - Registratūros darbuotojas apsuka savo monitorių, kad parodytų pastelinių spalvų kambarį su rožine lova, kurios galvūgalis padarytas iš plastikinės pilies bokštelių. - Matote?
- Oho. Taip, matome...
Registratūros darbuotojas nenutyla: „Šis liukso kambarys padarytas iš 11 960 Lego kaladėlių...“
- Taip, žinoma. Tik reikalas tas...
- ... jame net yra dviaukštės lovos, - jo balse girdėti pasididžiavimas.
- Puiku. Tik reikalas tas, kad vaikų mes neturime...
Registratūros darbuotojas atrodo suglumęs, lyg nepajėgtų apdoroti gautos informacijos: „Sienas puošia drugeliai?“
Būčiau nenustebusi, jei jis būtų ėmęs mums siūlyti taurę su vienaragio ašaromis, taigi pabandau švelniai jį atkalbėti: „Atrodo gražiai, tikrai, bet mums tiesiog nereikia nieko... prabangaus. Gal turite kokį kitą laisvą kambarį?“
Apniukęs jis kelias akimirkas tarškina klaviatūra, o tada pakelia į mus akis ir plačiai nusišypso: „Gal galiu jums pasiūlyti pirato liukso kambarį?“
Pirmąją naktį naujojoje šalyje praleidžiame po gigantiška piratų vėliava. Kambaryje taip pat padėta dėžė persirengti, su papūga ir visais kitais piratiškais atributais. Ryte Lego Žmogus žengia iš vonios su raiščiu ant vienos akies. Dienos šviesoje viskas neatrodo taip jau blogai. Visada taip būna. Atitraukiame užuolaidas, kad pamatytume šviesų, baltą naująjį pasaulį, ir keletą kartų sumirksime. Pasistiprinę maistu iš įspūdingo pusryčių bufeto, kai pirmą kartą susiduriame su garsiąja šalies marinuota silke, jaučiamės pasiruošę dėlioti varneles prie skirtingų „gyvenimo administravimo“ sąrašo dalykų, kurie būtini gyvenimo naujoje šalyje pradžiai. O tada žengiame laukan.
Snygis įjungia aukštesnę pavarą: užuot švelniai snyguriavę lyg Richardo Curtiso filme, laukas atrodo kaip teritorija, kurioje piktas vaikas be atvangos iš stiklinio rutulio krato sniegą. Dangaus turinys sparčiai tirpsta - tarsi jis skubiai drabstytų savo naštą visomis kryptimis. Taigi mes grįžtame vidun, susivelkame visus turimus drabužius ir po valandos vėl išeiname, panašūs į Michelin rubuikšlius, bet pasirengę pradėti dieną.
Nuomotame automobilyje per jėgą stengiuosi nepamiršti, kad pavarų junginėjimo sritis nėra man iš kairės ir kad važiuoti reikia dešine kelio puse, o Lego Žmogus skaito būtinų padaryti dalykų sąrašą, kurį jam iš anksto atsiuntė sumanusis įdarbinimo agentas. Išsamus dokumentas išsiplečia iki dešimties gąsdinančių puslapių ir, kaip esame informuoti, tėra tik „pirma fazė“.
„Pirmiausia, - skelbia Lego Žmogus, - mums reikia tapatybės kortelių, priešingu atveju mes čia tiesiog techniškai neegzistuosime.“
Pasirodo, kad tapatybės kortelių schema, prieš kurią britai tiek metų piketavo, kol galiausiai 2010 metais jos buvo atsisakyta, ilgus metus yra sudėtinė daniško gyvenimo dalis. Nuo 1968-ųjų visi žmonės įtraukiami į Centrinį populiacijos registrą, jiems išduodamas unikalus numeris, sudarytas iš gimimo datos ir keturių papildomų skaitmenų: moterų dokumentuose paskutinis skaičius - lyginis, vyrų - nelyginis. Numeris įspaudžiamas ant geltonos plastiko kortelės, kurią „TURI VISADA TURĖTI SU SAVIMI“ (įdarbinimo agentas parašė tai rėkiančiomis didžiosiomis). Unikalusis asmens numeris reikalingas viskam: nuo sąskaitos atidarymo banke iki sveikatos apsaugos, būsto nuomos ar net registracijos bibliotekoje. (Jei tik mokėtume skaityti knygas danų kalba. Arba žinotume, kur toji biblioteka yra. Arba bent jau, kaip daniškai pasakyti „biblioteka“.) Su kortele taip pat suteikiamas brūkšninis kodas, kurį nuskenavus galima matyti visą žmogaus ligos istoriją. Iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo labai efektyvu. Ir greita, manau sau, jei tik mes žinotume, kaip ir ką daryti: kaip nusigauti iki biuro, kur žmones registruoja. Užduočiai atlikti mums prireikia viso ryto. Ir vis tiek manome, kad mums pasisekė: atvykusieji ne iš Europos Sąjungos šalių savo rezidento kortelių laukia mėnesius, pastarąsias kas kelerius metus vis prireikia atnaujinti. Būti imigrantams lengva nebent tiems, kas nejaučia fobijos administracinėms procedūroms.
Dar mums reikia banko sąskaitos. Protingo veido vyras trumpai kirptais plaukais ir išskirtinai skandinaviško stiliaus kvadratiniais akiniais vietiniame (ir vieninteliame) banke mus pasitinka šiltai ir prisistato esąs vardu Allanas, o tada baksteli į savo ženkliuką, lyg norėdamas vardą užtvirtinti. Pastebiu,, kad jo vardas rašomas su dviem „1“ raidėmis, danišku stiliumi. Allanas su dviem „1“ sako, kad jis administruos mūsų sąskaitą. įpila mums kavos ir pasiūlo iš dėžutės pasirinkti šokoladinių saldainių. Vos tik imu galvoti, kaip civilizuotai ir draugiškai viskas vyksta, palyginti su bankais gimtoje šalyje, jis prabyla.
- Taigi Danijoje jūs pinigų neturite?
- Ne, mes tik vakar atvykome, - paaiškina Lego Žmogus. - Mes dar nepradėjome dirbti, tačiau štai mano darbo sutartis, sutarimas dėl atlygio ir visa informacija apie tai, kada man bus mokama, matote? - ištiesia dokumentus ir Allanas atidžiai juos nagrinėja.
- Na, - galiausiai nusileidžia, - aš jums išduosiu Dankort.
- Puiku, dėkui! Kas tai? - klausiu aš.
- Tai nacionalinė Danijos debetinė kortelė, kuria galėsite naudotis, kai turėsite pinigų. Žinoma, ji veiks tik Danijoje. Viršyti ir pasiimti daugiau pinigų, negu yra sąskaitoje, negalėsite. Neturėsite ir kreditinės kortelės.
- Neturėsime kreditinės kortelės?
Nuo siūlymų išduoti man kreditinę kortelę Britanijoje atsimušinėjau dar tada, kai buvau vos baigusi mokyklą ir savo vardu neturėjau nė cento. Nesvarbu, ar visuotinių finansinių krizių, ar priešingai - klestėjimo laikais, mūsų karta kreditines korteles siejo su pamatinėmis žmonių teisėmis. Kreditinės kortelės buvo gyvenimo būdas. O dabar mus verčia likti be jos?
„Kreditinės kortelės neturėsite, - lyg niekur nieko patvirtina Allanas. - Bet, turėdami šitą, galėsite išsigryninti pinigų!“ - dosniai priduria mojuodamas elementaria santaupų sąskaitoje kortele.
Grynieji pinigai! Jų aš nesinešioju nuo 2004-ųjų. Aš lyg karalienė, tik su mėlyna NatWest kortele ir polinkiu į nepraktiškus batus. Ir nuo šiol aš turėsiu gyventi pasaulyje, kur sukasi tik grynieji pinigai, ir atsiskaitinėti juokingais žaliais, rožiniais ir violetiniais banknotais, panašiais į naudojamus Monopolio žaidime, ir keistomis sidabrinėmis monetomis su skylutėmis per vidurį? Aš dar net nepažįstu daniškų skaičių! Tačiau Alla nas su dviem „1“ stypso nepajudinamas it uola.
„Su šia kortele (pamojavo stačiakampiu plastiko gabalėliu mums prieš nosis, lyg turėtume būti dėkingi už tai, kad bent tiek mums patikėjo) galėsite prisijungti internetu prie elektroninio banko ir turėsite prieigą prie valstybinių svetainių.“ Skamba taip, lyg tai mums suteiktų didžiulę galią. Užsigalvoju, ar mes kalbame apie CŽV ir Snowdeno lygio informaciją, tačiau Allanas suskumba paaiškinti: „Na, žinote, sąskaitoms apmokėti ir panašiems dalykams.“
Atsidarę banko sąskaitą (kas, kad tuščią), galime oficialiai pradėti ieškoti nuomojamo būsto. Paieškose mums talkins agentė, tačiau iki susitikimo su ja dar likusios kelios laisvos valandos ir Lego Žmogus pasiūlo pasižvalgyti po artimiausią normalaus dydžio miestą, tuo
atveju, jei nuspręstume, kad šis žaislinis miestas mums netinka.
 |
| Ebeltoft miestelis Rytų Jutlandijoje. Žavu? |
Važiuojant neįkvepiančiomis Bilundo gatvėmis su identiškais vieno aukšto namais, tarsi jie visi būtų padaryti pagal kokio žaidimo su karine baze modelį, aš iškart nusprendžiu, kad šis žaislinis miestas - ne mums, todėl tikiuosi, kad vieta, kurią pamatysime, bus mielesnė akiai. Pradžia nuteikia gerai, priešaky išnyra patrauklių raudonų plytų namų kvartalai, vyriausybiniai pastatai, akmenimis grįstos gatvelės ir įdomios mažos parduotuvėlės, įsitaisiusios tarp didžiųjų gatvių. Miestas primena skandinavišką Gilfordo versiją. Tačiau porą kartų apsukę „didžiąsias gatves“, imame galvoti, kad gal miestą ištiko kokia branduolinė apokalipsė, apie kurią paskelbta tik danų kalba ir apie kurią mes, aišku, neišgirdome.
- Nematėme nė gyvos dvasios jau... - žvilgteliu į laikrodį, - ... dvidešimt minučių.
- Nejaugi?
- Taip, - patikinu. - Tiesą sakant, vieninteliai mūsų matyti j žmones panašūs padarai buvo tos žmogaus ūgio nuogos skulptūros su žirgų kūnais ir kačių galvomis tame keistame vandens telkinyje, kurį pravažiavome.
- Tą ponių pornografijos versiją Anitos Ekberg Trevio fontane „miesto centre“? - Lego Žmogus rankomis rodo kiškio ausis, tarsi sakydamas, kad jam šitas klestintis metropolis ne itin rūpi.
- Taip. Ta pati. Ponių pornografija ir katės su papais.
- Cha.
Toji skulptūra, kaip vėliau sužinojome, buvo sumanyta Franzui Kafkai pagerbti. Jis turėtų labai didžiuotis, pamanau sau. Prasukame pro dar vieną eilę parduotuvių, kurios arba uždarytos, arba tuščios, ir pastatus, kurie atrodytų negyvenami, jei tik iš vidaus nesimatytų blausūs degančių žvakių galiukai.
- Argi tai normalu? Turiu galvoje, kur visi? - klausiu.
- Aš... nežinau.
Patikrinu naujienas savo telefone: jokių atominių incidentų. Trečiojo pasaulinio karo niekas nepaskelbė, negirdėti ir jokių įspėjimų dėl įsisiautėjusio viruso. Eliminavus neišvengiamos mirties grėsmę, Lego Žmogus pasiūlo belaukiant ko nors atsigerti ir kur nors apšilti. Tik štai jokios aludės nematyti. Anei baro. Nieko, kas būtų a) atidaryta ir b) nebūtų McDonald’s ar kebabų taškas. Galiausiai pastebime kepyklėlę, kurioje galima nusipirkti kavos. Pasiūlau Lego Žmogui užsisakyti „visko po vieną“ ir viltis, kad angliavandeniai mus pralinksmins.
Kepykloje tuščia, taigi stoviniuojame laukdami, kol mus aptarnaus. Tačiau moteris už kasos nerodo jokių emocijų.
„Labas!“ - pabandau, tačiau moteris nusuka akis ir imasi krepšyje dėlioti bandeles. Lego Žmogus bando pirštais rodyti į įvairiausius kepinius aukštai pakėlęs antakius (juk tai universalus ženklas, reiškiantis „prašau, gal paduotumėte man vieną šių?“), kol galų gale moteris palūžta ir mūsų akys susitinka. Mes nusišypsome. Ji - ne. Užuot šypsojusis, ji rodo mums į LED ekraną virš savo galvos, kuriame švyti numeris 137. Tada mosteli į už mūsų nugarų stovintį bilietų aparatą ir pasako kažką, ko nesuprantame, danų kalba.
Tai ne devintasis dešimtmetis ir aš nebandau nusipirkti iš mėsininko kumpio. Tiesiog noriu bandelių. Iš jos. Tuščioje parduotuvėje. Nejaugi ji rimtai mano, kad turiu paimti bilietą su eilės numeriu? Ar ji nori pasakyti, kad šiandien čia jau lankėsi 136 žmonės? Ar kad šitame mieste apskritai esama 136 žmonių?
Kepyklos moteris ryžtingai suneria rankas, tarsi sakydama: „Žaiskite pagal taisykles arba kepinius matysite kaip savo ausis.“ Supratusi, kad pralaimėjau, apsisuku, žengiu tris žingsnius dešinėn, išsitraukiu bilietėlį su numeriu „137“ ir einu atgal. Moteris linkteli, atkryžiuoja rankas ir paima bilietą, rodydama, jog yra pasirengusi aptarnauti.
Vos tik užsisakome, Lego Žmogus sulaukia skambučio iš perdėm entuziastingo įdarbinimo agentūros darbuotojo. Jis išeina kalbėti į lauką, toliau nuo pieno plakiklio ūžesio, o aš išrenku mums stalelį ir rajūnišką pyragaičių padėklą. „Be manęs nepradėk“, - griežtai prisako, ranka pridengęs telefono garsiakalbį.
Jis atsargus ne be pagrindo. Šioje srityje esu pelniusi šiokią tokią reputaciją ir manimi, jei lieku šimto metrų spinduliu nuo pyrago, pasitikėti negalima. Jaučiu, kaip skrandis nerimsta, ir neįsivaizduoju, kaip išlaukti grįžtančio Lego Žmogaus, nė kąsnelio neatsikandus. Kad atitraukčiau dėmesį, telefono Google paieškoje žiūrinėju „nauja šalis, Danija, kultūrinis šokas“ ir piktai srebiu kavą.
Sužinau, kad iš visų tautų Europoje danai išgeria daugiausia kavos, o per metus vienam danui tenka vienuolika litrų gryno alkoholio. Galų gale, gal mes čia ir visai gerai pritapsime.
Dar naudingesnis pasirodo netyčiom aptiktas tinklaraštis, kurio autorė - kultūrinės integracijos ugdančioji vadovė Pernille Chaggar. Nusprendžiu, kad kultūrinės integracijos ugdančioji vadovė yra būtent tai, ko man reikia gyvenimo Danijoje pradžioje: užsivedusi nuo antro stiprios daniškos kavos puodelio, skambinu ir prašau Pernille dalyvauti mano laimės projekte. Ji maloniai sutinka ir nereikalauja, kad, norėdama paskambinti jai dar kartą, išsiimčiau bilietą su eilės numeriu.
Iš pradžių kiek nusistebėjusi, kad iš Londono atsikraustėme į Jutlandijos kaimą, ji pareiškia užuojautą, kad padarėme tai sausio mėnesį.
„Atvykus čia žiemą gali būti gana sunku, - sako ji man. - Danijoje tai privatus, šeimos laikas ir visi slepiasi už paradinių namų durų. Danai uždaroki - tiesiogine ir perkeltine prasmėmis - taigi nuo lapkričio iki vasario nesistebėkite gatvėse nematydami žmonių, ypač kaimo vietovėse.“
Nuostabu.
- Taigi, kur jie visi? Ką visi veikia?
- Užsiima hygge, - sako ji man, išleisdama tokį garsą, lyg kas jai gerklėje būtų užstrigę.
- Atleiskite, ką jie veikia?
- Hygge. Tai toks daniškas dalykas.
- Ką tai reiškia?
- Sunku paaiškinti, tiesiog visi danai tai žino. Tai reiškia maždaug „jaukiai leisti laiką“.
Man tai ne kažin ką tepadeda.
- Tai veiksmažodis? O gal būdvardis?
- Gali būti ir tas, ir tas, - sako Pernille. - Likti namuose, jaukiai užsidegus žvakes, - tai yra hygge.
Papasakoju jai apie tuščias gatves ir praeinant pro langus viduje matytas degančias žvakes, o Pernille tik pakartoja - taip yra todėl, kad visi būna namie, „mėgaudamiesi hygge“. Veikiausiai žvakės - esminis tokio laiko leidimo namie elementas, nes danai sudegina daugiau žvakių nei bet kas kitas pasaulyje. „Tačiau iš tikro, hygge greičiau yra idėja. Kepyklos - tai hygge.“ Bingo Galvoju sau, žiūrėdama į didžiulį kepinių pasirinkimą priešais save. „Vakarienė su draugais yra hygge! Galite leisti hygge laiką. Dažnai čia neapsieinama ir be alkoholio."
- O, gerai...
- Hygge taip pat susijęs su oru ir maistu. Kai lauke prastas oras, gali likti viduje ir mėgautis gardžiu maistu, jaukiu apšvietimu ir gerais gėrimais. Didžiojoje Britanijoje susitikti ir bendrauti einama į alubarius. Danijoje mes tai darome namuose su draugais ir šeima.
Pasakau jai, kad šioje šalyje dar nei namų, nei draugų nespėjau susirasti. Ir, jei tik nenutiks nieko baisaus ir mano mama nesugalvos, kad Berkšyras - nieko vertas, artimiausiu metu veikiausiai šeimos čia irgi neturėsiu.
- Tai kaip atvykėliui patirti hygge danišku stiliumi?
- Niekaip.
- O...
- Tai neįmanoma, - sako ji. Ir kai aš jau rengiuosi kristi ant žemės iš nevilties ir atšaukti sumanymą pagyventi Danijoje, Pernille pasitaiso, pripažindama, kad iš tiesų man gal ir gali pavykti, jei aš nusiteikusi gerokai pasistengti. - Australai, britai ir amerikiečiai yra labiau pripratę prie imigrantų, todėl jie atviresni naujiems žmonėms ir lengviau užmezga pokalbius. Mes, danai, nežibame pokalbiuose apie orą. Esame linkę žiemą sulįsti į urvus, - tęsia ji prieš suteikdama bent kokios vilties. - Pavasarį viskas geriau.
 |
| Hygge. Bent taip tvirtina google |
- Aišku. O kada čia prasideda pavasaris?
- Oficialiai? Kovo mėnesį. Bet iš tikrųjų tai gegužę.
Puikumėlis. „Supratau. Turint visa tai omenyje, - tiesiog negaliu jos nepaklausti po to, kai ji nupiešė tokio blankaus gyvenimo paveikslą, - ką jūs galvojate apie visus tuos tyrimus, kurie teigia, jog Danija - laimingiausia šalis pasaulyje? Ar jūs laiminga?“
„Laiminga?" Jos balse išgirstu skepticizmą ir jau imu manyti, kad ji pripažins, jog „visa ta laimingų danų teorija - gerokai išpūstas reikalas“, tačiau išgirstu ją sakant: „Duočiau dešimtuką. Danijos kultūra - puiki vaikams. Geriausia pasaulyje. Nesugalvočiau, kur būtų geriau auginti vaikus. Turite vaikų?“
- Ne.
- Štai kaip, - nutęsia balsu, kuris tarsi byloja: „Tokiu atveju prasti tavo reikalai...“, bet užuot tai pasakiusi, ji priduria: - Na, linkiu jums sėkmės su hygge!
- Ačiū.
Iš lauko sugrįžta Lego Žmogus, kiek melstelėjusiom lūpom ir šiek tiek drebėdamas. Jis praneša, kad žaislų gamintojas ir jo elfai yra pasirengę mūsų atvykimui ir kad po pusantros savaitės, vos tik įsikursime, jis planuoja pradėti darbus. Įsiterpiu, kad toji dalis apie įsikūrimą gali ir nebūti tokia paprasta, kaip atrodo, ir persakau jai mūsų su Pernille pokalbį.
„Įdomu“, - tarsteli man viską išklojus. Kurį laiką sėdime tylomis, spoksodami į lėkštę priešais, pilną glaistytų angliavandenių. Po kelių akimirkų Lego Žmogus pakyla, nusiima akinius ir išdidžiai padeda juos ant stalo. Tada atsikrenkščia, lyg ketintų pasakyti kaži ką baisiai svarbaus.
- Kaip tau atrodo, - pradeda, - kaip danai vadina savo pyragaičius? - Iškelia vieną jų apžiūrinėdamas.
- Ką?
- Na, jie negali jų vadinti daniškais, tiesa?
- Gerai sakai.
Laikydamiesi gerųjų tradicijų, kurių britai išmoko represijos metais, mes ignoruojame tą labai realią mūsų naujosios egzistencijos tuštumą ir vienatvę, entuziastingai čiupdami kitą pokalbio temą. Lego Žmogus neria į Google, o aš plačiai ir su traškesiu atverčiu vienintelį mūsų turimą kelionių gidą, ieškodama įžvalgų.
- O, tik pažiūrėk! - baksteliu pirštu. - Pasirodo, kad jie pradėti vadinti wienerhmd, arba Vienos duona, po danų kepėjų streiko jų darbdaviams pasamdžius keletą austrų, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, kepė puikius pyragus, - perfrazuodama skaitau. - O kai pyragaičiai nukeliavo į Ameriką...
- Kaip?
- Kas kaip?
- Kaip jie nukeliavo?
- Nežinau - gal laivais. Su savo specialiais pyragaičių pasais. Žodžiu, kai jie pasiekė JAV, kepinius pavadino „daniškais“, taip pavadinimas ir prilipo.
Toliau nebeskaitau, nes pastebiu, kad Lego Žmogus tik ir naudojasi proga - be atvangos kemša pyragaičius, o atsilikti nuo jo aš nenoriu.
„Šitas vadinasi kanelsnegle, arba cinamoninė sraigė“, - rodo suktą, pūstą, cinamonu apibertą gardėsį, kurio pusę ką tik sukirto. Čiumpu, kas liko, kol jis nesuvalgė viso pyragėlio, ir nedelsdama suleidžiu dantis. Tikras atradimas. Mano skonio receptoriai darbuojasi kaip pašėlę, o kūną užplūsta dopaminas.
„Neprilygstama...“ - murmu pilna burna. Visai nepanašūs į tuos padžūvusius, pusiau sukempėjusius, dirbtinai pasaldintus „daniškus pyragaičius“, kurių esu ragavusi namie. Šis - ir lengvas, ir sodrus. Gaivus, o kartu saldus, intensyvių, įvairių skonių, kurie veriasi vienas po kito. Pyragaitis iš išorės traškus, tada minkštas, o viduje - lipnus. Aš iškart iškeliauju į kitą pasaulį, kur viskas pagaminta iš cukraus, niekas nepyksta, niekas neturi dirbti arba plauti indų, niekas niekada nenusimuša kojų pirštų, o šypsotis - privaloma. Godžiai suvalgau visa, kas liko, o tada atsilošiu kėdėje negalėdama atsistebėti nauju atradimu.
- Taigi! Ir tai tik paprasčiausias iš jų pyragaičių, - patikina Lego Žmogus. - Jie dar kepa šokoladinius. O anoje vitrinos pusėje sudėti dar prašmatnesni, - mosteli ranka.
- Tai buvo tik pirmieji pyragaičiai prie vartų? - sviestina ranka tekšteliu sau kakton. - O Dieve, per Velykas man jau reikės kelnių su guma.
- Pamiršk pokalėdinę detoksikaciją, - murmu, mums beragaujant antrąjį pyragaitį, - jei tai ir yra daniškas gyvenimas, mums viskas bus gerai. Ir nesvarbu, ką sako Pernille, mes trūks plyš gausime savo hygge.
- Aš vis dar neįkertu, ką tai reiškia, - sako Lego Žmogus, - bet sutinku. - Tarsi patvirtindamas sandorį į burną susikemša dar vieną snegle.
Iš kepyklos išsiridename apsunkę nuo kelių tūkstančių papildomų kalorijų ir sukame susitikti su nekilnojamojo turto agente - liekna moterimi, peroksidu balintais plaukais, privalomu skandinavišku plaukų kuodeliu, juodu odiniu švarkeliu po stora, žąsų pūkais kimšta striuke ir kelnėmis, kurios, rodos, užsidegtų nuo vienos kibirkšties. Ji sutarusi mums aprodyti keletą daniškų namų, o mes, pamatę juos, stebimės, kokie jie visi neįtikėtinai panašūs: baltos sienos, balinto medžio grindys (šildomos) ir nė menkiausio nereikalingo daiktelio. Dar tuose namuose - karšta. Jutlandiečiai tikriausiai net ir sausį po namus vaikšto trumpomis rankovėmis. Vos peržengę slenkstį, apsipilame prakaitu: dreskiame nuo savęs šalikus ir žieminius paltus, bandydami pereiti nuo sniego lauke prie tropikų namuose. Pastaruosius penkerius metus pragyvenome prastai apšiltintame Edvardo stiliaus name ir tarsi suaugome su mantra „jei tau šalta, apsivilk dar vieną megztinį arba renkis tol, kol rankos nebeprisiglaus prie šonų“, todėl toks ekstravagantiškas centrinis šildymas - arti nusikalstamo.
- Per karšta... - murmu Lego Žmogui merino vilnos pūkų pilna burna, išsirengdama antruose apžiūrinėjamuose namuose.
- Taip, kažin kodėl? - bandydamas kiek atlaisvinti apykaklę, kad išeitų garas, ir šluostydamas akinių stiklus atitaria jis.
Svarstau, ar danai taip linkę perkaitinti namus dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, nes klimatas toks šaltas. Juk visuomet galvoji, kad kuo šaltesnis klimatas, tuo geriau žmonės prie jo prisitaikę. Galbūt dėl švelnaus ir drėgno vidutinės britiškos žiemos šaltuko mes tiesiog per lėti prisitaikyti. Bandau dėstyti šią teoriją Lego Žmogui, tačiau mano žodžius nugirdusi agentė pertraukia.
„Iš tikro, tai danai garsėja savo centriniu šildymu, - sako mums. - Mūsų labai sandarios durys ir langai, - rodo į juos, jei kartais nebūtume pagavę minties! - Puiki šilumos izoliacija. O Anglijoje, man rodos, pas jus vieni skersvėjai, - atrodo, kad ji bjaurisi vien tokia mintimi. - Danai to tikrai netoleruotų." Ir tęsia pasakojimą apie tai, kad puikiai išvystytai centrinei šildymo sistemai naudojamas kuras, pagamintas iš atliekų, išgautas naudojant vėjo jėgaines ir saulės energiją - taip apšildomos pušinės grindys kone kiekviename name. „Šilumos gamyba tokia naši, kad mes niekada neturime šildymo išjungti“, - dėstė ji. Nesu tikra, ar toks turėtų būti požiūris į našų energijos vartojimą, tačiau jos žinios daro įspūdį.
Visi namai, kuriuos apžiūrėjome, itin tvarkingi, minimalistiniai, tačiau juose gausu dizainerių sprendimų. Viena išdidi būsto savininkė, besipuikuodama niekuo neapkrautais darbiniais virtuvės paviršiais ir išskirtinai tvarkingais zen tipo namais, parodo mums stalčius su tyliai užsidarančiu mechanizmu - net ir juose visi virtuvės rakandai sudėti preciziškai tvarkingai, kaip ir visa kita namuose.
„Tai nenormalu!“ - šnypščiu Lego Žmogui, mums einant į kitą kambarį. Mūsų ankstesniuose namuose spintelę galėdavai atidaryti tik prieš tai laisva ranka prisidengęs veidą, jei kas netikėtai išspriegtų lauk. Tupperware stalčius buvo taip rizikingai prikimštas, kad tik ir laukė išvirsti laisvėn, vos tik kuris nors mūsų išdrįs jį atverti. O čia visi namai - tvarkingi ir be priekaištų.
- Juk tie žmonės tiesiog nuomoja būstus, tiesa? - paklausiau agentės. - Juk jiems nėra būtina prieš ateinant lankytojams namuose padaryti generalinę tvarką?
Agentė atrodė suglumusi.
- Susitvarkyti? Prieš ateinant žmonėms? Ar britai taip daro? - ji nustato teisuolės veidą. - Danai visuomet stengiasi namus išlaikyti tvarkingus.
Pasijuntu prispirta patikinti, kad ir mes stengiamės elgtis taip pat. Lego Žmogus, pajutęs mano irzulį, švelniai padeda savo ranką ant manosios, tarsi norėdamas sulaikyti mane nuo šio mūšio. Teisuolės Veidas taip pat informuoja mus, kad prieš įeinant į danų namus įprasta nusiauti batus ir palikti juos specialiose batų lentynose prie durų. „Tam, kad nei dulkės, nei lauko purvas į namus nesineštų“, - dėsto ji toliau Lego Žmogui, akivaizdžiai nebematydama prasmės kalbėtis su jo su- skretėle žmona.
Gana greitai paaiškėja, kad švarumas ir daniškumas eina išvien, o blizgus, elegantiškas, švarutėlis dizainas visur, kur pažvelgsi, - nuo kabančių klozetų su bakeliais, paslėptais už netikrų sienų, iki įmontuotų drabužinių ir apšvietimo, kurie atrodo taip, lyg būtų meno galerijos dalis. Bloga žinia ta, kad jie neturi vonių. Teisuolės Veidas patikina, kad visi Danijoje dar prieš dešimtmetį savo namuose išlupo vonias, kad interjeras atrodytų modernesnis. („Be to, dušas - kur kas higieniškiau“, - užtvirtina.) Tai - šiokia tokia kliūtis mano laimės projektui.
Kaip gali kas nors, juo labiau visa tauta, būti laiminga be vonių? Lego Žmogus, suprasdamas mano skausmą, pažada, kad bet kada internete galėsime paieškoti pastatomos a la Dauntauno abatijos stiliaus vonios, ir įtraukia ją į mūsų nuolat ilgėjantį gyvenimui Danijoje reikalingų dalykų sąrašą.
 |
| Garsusis skandinaviškas dizainas, toks populiarus Lietuvoje. Bet ne, tai nėra pilka ir nuobodu, tai - gaivu ir patogu |
Pirmajai puikiųjų namų medžioklės dienai einant į pabaigą, pradedu galvoti, kiek svarbų vaidmenį švarūs, minimalistiniai, dizainerių sukurti namai vaidina gyvenimo kokybės lentelių viršūnėje besilaikantiems danams. Panūdusi sužinoti daugiau, susirandu Anne-Louise Sommer, Danijos dizaino muziejaus direktorę, kad paramstyčiau savo spėjimus jos turimomis žiniomis. Anne-Louise tiria ryšius tarp baldų dizaino, kultūrinių tendencijų, nacionalinio identiteto ir ideologijos, ir yra sukūrusi keletą savų teorijų.
„Danija turi gana stipriai į dizainą orientuotą visuomenę ir tai daro didelį poveikį žmonių laimei“, - teigia Anne-Louise. Dar ji papasakoja apie tai, kokią stiprią įtaką stilingajai daniškai estetikai padarė vokiškoji „Bauhaus“ mokykla ir kodėl aukštos klasės dizainas nuo trečiojo dešimtmečio yra tapęs tam tikra šalies tradicija. „Daniją buvo ištikęs stiprus ekonominis nuosmukis, šalis turėjo įveikti nemažus socialinius sunkumus, tačiau vyriausybė tuo metu nusprendė, kad dizainas - vienas reikšmingesnių šalies prioritetų. Ji suvokė, koks jis svarbus gerovei ir laimei“, - tęsia ji.
Rodos, danai aplenkė laiką. 2011-aisiais šį reiškinį tyrinėję Londono universiteto koledžo mokslininkai patvirtino, kad, matydami kažką gražaus, mes tikrai daromės laimingesni, nes smegenyse stimuliuojama, dopamino gamyba. (Visai kaip valgant pyragaičius! Niekaip nepavyksta apie juos negalvoti.) Tyrimai parodė, kad puikieji meno ar dizaino kūriniai smegenyse suaktyvina tuos pačius procesus, kurie vyksta mums įsimylėjus, - tai danai suprato dar prieš 90 metų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą