Kelionė su knyga: Nobelis. Literatūra. 2017 metai. Kazuro Ishiguro

Nobelio literatūros premijos komitetas savo veiklą pradeda vasario mėnesį, kai gaunami visi pretendentų pasiūlymai į tų metų apdovanojimus. Paprastai jų būna apie 200, tad pirmasis darbas - atsirinkti 20 tų, kurie yra realūs pretendentai į apdovanojimą. Gegužės mėnesį pretendentai atrenkami į trumpąjį sąrašą - ten patenka tik penki. (Teko girdėti gandus, kad Balys Sruoga buvo penketuke - už "Dievų mišką", tokį neįprastą kūrinį, dar neišblėsus Antrojo pasaulinio dūmams. Deja, kūrinys Sovietų Sąjungoje buvo uždraustas, tad neišleista knyga negalėjo būti premijuota, romanas išleistas 10 metų po autoriaus mirties). Sakoma, kad Švedijos literatūros Akademijos nariai, skaitydami kūrinius apvelka juos nepermatomais aplankais, kad nebūtų netyčia užfiksuoti paparacių ir nebūtų išduota apdovanojimų paslaptis. Beje, prieš pusvalandį iki paskelbimo visada stengiamasi susisiekti su apdovanojamu asmeniu... Tad jis gali pradėti žiūrėti savo apdovanojimo paskelbimą, jau žinodamas laureatą, kai tuo tarpu visi kiti dar tebemato tik Akademijos salės dvivėres duris, ir spėlioja vardus.
Beje, jei manote, kad labiausiai diskutuotinas buvo pernykštis laureatas - Bobas Dylanas - klystate. Aleksandras Solženycinas sulaukė ne tik Sovietų Sąjungos naujų represijų, bet ir nepritarimo Švedijoje bei kitose šalyse...

Taigi - 2017 metų Nobelio literatūros laureatas - Kazuro Ishiguro, Anglijos rašytojas, "kuris savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė mūsų ryšio su pasauliu iliuzinę prasmę".

Rašytojas gimė 1954 metais Nagasakyje, Japonijoje. Šeima atvyko į Didžiąją Britaniją, kai jis buvo 5 metų, tad išsilavinimas - angliškas - Kento Universitetas.

Šiuo metu rašytojas vadinamas vienu tituluočiausių angliškai rašančių rašytojų - 4 Man Booker Prize nominacijos (1989 m. laimėjo šią premiją už romaną „Dienos pėdsakais“ (The Remains of the Day). The Times įtraukė rašytojo vardą į sąrašą "50 didžiausių Britanijos rašytojų nuo 1945 metų".

Ragaujame tekstą... Iš:

Ishiguro, Kazuo. Dienos likučiai : romanas /iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. - Vilnius : Alma littera, 2000 (Kaunas : Spindulys). - 216 p.

Prologas, 1956 m. liepa

Darlington Holas

Vis labiau linkstu manyti iš tikrųjų įgyvendinsiąs žygį, jau keletą dienų nepaleidžiantį mano vaizduotės. Į kelionę vyksiu vienas, džiaugdamasis patogiu pono Faradėjaus fordu; numatau, kad šis žygis mane nudangins per didumą pačių gražiausių Anglijos vietovių ligi pat šalies vakarų ir atitrauks nuo Darlington Holo ištisoms penkioms ar šešioms dienoms. Tokios išvykos idėja radosi, turėčiau nurodyti, pačiam ponui Faradėjui nepaprastai maloningai pasiūlius; tai įvyko vieną popietę bemaž prieš porą savaičių, man bešluostant dulkes bibliotekoje. Iš tikro, pamenu, stovėjau pasilypėjęs ant kopėtėlių ir valiau vikonto Veterbio portretą, kai mano darbdavys įėjo nešinas keletu tomų, kuriuos, matyt, norėjo sugrąžinti lentynosna. Pamatęs mano asmenį, jis pasinaudojo proga pranešti ką tik galutinai apsisprendęs penkių savaičių laikotarpiui tarp rugpjūčio ir rugsėjo sugrįžti į Jungtines Valstijas. Tatai pareiškęs, mano darbdavys padėjo atsineštuosius tomus ant stalo, atsisėdo į chaise- longue ir ištiesė kojas. Kaip tik tada jis, žvelgdamas į mane iš apačios į viršų, pasakė:

— Turbūt supranti, Stivensai, aš nesitikiu, kad tupėsi užsirakinęs šiuose namuose visą tą laiką, kol manęs nebus. Kodėl gi tau nepasiėmus automobilio ir neišvažiavus kur nors keletui dienų? Tikriausiai labai praverstų nedidelis atokvėpis.

Užkluptas šio pasiūlymo kaip perkūno iš giedro dangaus, nelabai išmaniau, ką ir atsakyti. Pamenu, padėkojau šeimininkui už jo atžvalgą, bet, ko gero, nieko visiškai tikra nepasakiau, nes darbdavys tęsė:

— Kalbu rimtai, Stivensai. Iš tikrųjų manau, kad tau derėtų pasiimti atostogų. Aš padengsiu sąskaitą už degalus. Jūs, vaikinai, nuolatos sukatės uždaryti šiuose didžiuliuose namuose, tai kada gi jums išsigauti pasidairyti po savo gražiąją šalį?

Jau nebe pirmą kartą mano darbdavys kėlė tokią mintį; tikrai tai jį nuoširdžiausiai neramina. Tąsyk šioks toks atsakymas man, bestovinčiam ant kopėčių, vis dėlto atėjo į galvą; atsakydamas išreiškiau mintį, jog nors mūsų profesijos atstovai gal ir ne kažkiek pamato krašto, jei turėsime galvoje keliones po šalį ir gėrėjimąsi tapybiškais vaizdais, tačiau iš tikrųjų jie mato „daugiau“ Anglijos negu daugelis, ir tai lemia jų padėtis namuose, kuriuose renkasi didžiausi šalies žmonės — iškilios damos ir džentelmenai. Žinoma, nebūčiau įstengęs perteikti ponui Faradėjui šio požiūrio nesileisdamas į ilgas šnekas, kurios galėtų pasirodyti arogantiškos. Todėl pasitenkinau tiesiog pasakęs:

- Per visus šiuos metus, sere, turėjau privilegiją išvysti geriausiąją Anglijos dalį tarp šių pačių sienų.

Regis, ponas Faradėjus nesuprato šio teiginio, nes vis vien plėtojo savo mintį toliau:

- Aš iš tiesų manau taip, kaip sakau. Negerai, kai žmogus negali pavažinėti ir pamatyti savo krašto. Pasinaudok mano patarimu ir ištrūk keletui dienų iš namų.

Kaip galima numanyti, tą popietę rimtai nė nesusimąsčiau apie pono Faradėjaus pasiūlymą, palaikęs jį tik dar vienu pavyzdžiu, bylojančiu apie amerikiečio džentelmeno nežinojimą, kas Anglijoje paprastai daroma ir ko nedaroma. Faktas, kad mano paties požiūris į šią pat galimybę per keletą tolesnių dienų pakito, — iš teisybės, kad mano galvoje vis ryškiau ėmė suktis mintis apie kelionę į šalies vakarus, — šis faktas neabejotinai daugiausia aiškintinas (ir kodėl gi turėčiau slėpti?) tuolaik atėjusiu panelės Kenton laišku, pirmuoju per beveik septynerius metus, jei neskaičiuosime kalėdinių atvirukų. Bet leiskite nedelsiant patikslinti, ką turiu galvoje; noriu pasakyti, kad panelės Kenton laiškas išjudino grandinę tam tikrų minčių, susijusių su profesiniais dalykais čia, Darlington Hole, ir būtent susirūpinimas šiais profesiniais dalykais paskatino mane iš naujo susimąstyti apie geranorišką darbdavio pasiūlymą. Tačiau noriu paaiškinti plačiau.

Reikalas tas, kad per pastaruosius keletą mėnesių, vykdydamas savo pareigas, tapau atsakingas už keletą nedidelių klaidelių. Turėčiau pasakyti, jog visos be išimties tos klaidos pačios savaime buvo visiškai menkos. Vis dėlto, manyčiau, suprasite, kad žmogui, šiaip jau nepratusiam šitaip klysti, toks reiškinys kėlė gana didelį nerimą, ir iš tiesų ėmiau išvedžioti visokiausias panikieriškas teorijas dėl tų klaidų priežasčių. Kaip neretai esti tokiomis aplinkybėmis, buvau aklas akivaizdžiai tiesai, — tai yra, kol giliau susimąsčius apie panelės Kenton laiško reikšmingas užuominas man atsivėrė akys ir aš suvokiau paprastą tiesą: pastarųjų mėnesių klaidelės radosi dėl ydingo personalo plano.

Žinoma, kiekvieno vyresniojo liokajaus pareiga yra kuo rūpestingiausiai apgalvoti personalo planą. Kasžin, kiek kivirčų, neteisingų kaltinimų, nereikalingų atleidimų iš darbo, kiek sužlugdytų daug žadančių karjerų galima paaiškinti vyresniojo liokajaus aplaidumu sudarinėjant personalo planą? Iš tiesų sutinku su nuomone, jog gebėjimas sudaryti gerą personalo planą tartum kertinis akmuo grindžia kiekvieno doro vyresniojo liokajaus darbo išmanymą. Per daugelį metų esu pats sudaręs ne vieną personalo planą ir nemanau, kad nevertai pasigirčiau sakydamas, jog labai retą kurį jų vėliau reikėjo taisyti. Ir jeigu šiuokart kliūva planavimas, kaltinti privalau ne ką kitą, o tik save. Tuo pat metu teisingumas reikalauja pažymėti mano užduotį šiuo atveju buvus neįprastai sunkią.

O įvyko štai kas. Kai sandoriai buvo pasirašyti, — sandoriai, po dviejų šimtmečių atėmę šiuos namus iš Darlingtonų šeimos, — ponas Faradėjus paskelbė tuoj pat čia neapsigyvensiąs, bet dar keturis mėnesius praleisiąs Jungtinėse Valstijose ir baigsiąs tenai tvarkyti reikalus. Tačiau jis buvo nepaprastai susirūpinęs Darlington Hole išsaugoti savo pirmtako patarnautojų būrį, — o apie šį personalą jis buvo girdėjęs kuo geriausių atsiliepimų. Jo minimą „personalą“, žinoma, jau sudarė tik karkasas iš šešių asmenų, lordo Darlingtono paliktų prižiūrėti namus, kol vyks transakcijos; ir apgailestaudamas turiu pranešti, jog vos tik namai buvo nupirkti, maža ką tegalėjau pono Faradėjaus labui padaryti, kad sutrukdyčiau visiems, išskyrus ponią Klements, išsivaikščioti į kitas tarnybas. Kai parašiau savo naujajam darbdaviui apgailestaująs dėl susiklosčiusios padėties, kaip atsakas iš Amerikos atkeliavo nurodymai mobilizuoti naują personalą, „vertą didingų angliškų namų“. Nedelsdamas ėmiau dėti pastangas, kad patenkinčiau pono Faradėjaus pageidavimą, bet, kaip žinote, šiais laikais surasti atitinkamo lygio kandidatų nėra taip lengva, ir nors su malonumu pasamdžiau ponios Klements rekomenduotas Rozmari ir Agnesę, vis dėlto taip ir nebuvau nė kiek tolėliau pasistūmėjęs, kai atėjo laikas pirmąkart dalykiškai susitikti su ponu Faradėjumi per jo trumpą parengiamąjį apsilankymą mūsų kraštuose pereitų metų pavasarį. Kaip tik ta proga — keistai ištuštėjusiame Darlington FIolo kabinete — ponas Faradėjus man pirmąkart spaudė ranką; nors tąsyk jau nebuvome visiškai nepažįstami: ir be darbuotojų klausimo, mano naujasis darbdavys jau anksčiau buvo turėjęs keletą progų kreiptis į mane, prireikus pasitelkti tokias savybes, kokiomis aš turėjau laimės pasižymėti, ir, drįstu tvirtinti, galėjo įsitikinti jų patikimumu. Todėl, spėju, jis išsyk pasijuto galįs kalbėtis su manimi dalykiškai ir pasitikėdamas, o mūsų susitikimo pabaigoje paliko man tvarkyti ne tokią jau menką sumą, skirtą padengti įvairiausioms su jo artėjančiu rezidavimu susijusioms išlaidoms. Kad ir kaip ten būtų buvę, norėjau pasakyti, jog tai šio pokalbio metu, kai prašnekau apie nūdienius sunkumus, iškylančius ieškant tinkamo personalo, ponas Faradėjus, valandėlę pamąstęs, išreiškė man savo prašymą: būtent, kad aš kaip galėdamas pasistengčiau sukurti tokį personalo planą — pasak jo, „savotišką tarnų budėjimo grafiką“, — kurio pagrindu šiuos namus būtų galima prižiūrėti turimomis keturių asmenų jėgomis, tai yra ponios Klements, dviejų jaunų merginų ir mano paties. Tatai galbūt reikšią, pripažino jis, jog dalis namų būsianti „paslėpta po apdangalais“, bet ar pasitelkdamas visą savo išmanymą aš negalįs užtikrinti, kad būtų prarasta kuo mažiau? Kadangi menu laikus, kai turėjau sau pavaldžias septyniolikos darbuotojų pajėgas, o dar ne taip seniai Darlington Hole samdyta dvidešimt aštuoni žmonės, tai mintis kurti planą, pagal kurį tie patys namai būtų tvarkomi vos keturių asmenų, man pasirodė, švelniai tariant, bauginanti. Nors stengiausi niekaip neišsitarti, vis dėlto šioks toks mano skepsis, matyt, išdavikiškai buvo juntamas, nes tuomet ponas Faradėjus pridūrė, tarsi ramindamas, esą, jei pasirodysią būtina, galima būsią pasamdyti dar keletą darbuotojų. Tačiau būsiąs didžiai dėkingas, kartojo jis, jei mes „pamėginsią verstis keturiese“.

Suprantama, aš pats, kaip ir daugelis mūsų, linkęs labai jau nenorom atsisakyti senos, įprastinės tvarkos. Bet visiškai nieko girtina, jei žmogus atkakliai kabinasi tradicijos dėl jos pačios. Šiame elektros ir šiuolaikinių šildymo sistemų amžiuje visiškai nebūtina laikyti tiek tarnų, kiek reikėdavo dar prieš pasikeičiant vos vienai kartai. Teisybę sakant, jau kuris laikas susimąstydavau, jog paprotys vien tradicijos dėlei laikyti tiek pat tarnų, kiek anksčiau — taigi sykiu leist darbuotojams turėti nesveikai daug laisvalaikio, — tapo vienu iš veiksnių, svariai prisidėjusių prie ryškaus profesinės meistrystės nuosmukio. Negana to, ponas Faradėjus aiškiai leido suprasti ketinąs tik labai retomis progomis rengti tokius didelius visuomeninius renginius, kokių praeityje dažnai regėdavo Darlington Holo sienos. Tad pono Faradėjaus man iškeltos užduoties ėmiausi gan atsidėjęs; daugelį valandų praleidau dirbdamas prie būsimojo personalo plano, o dar bent tiek pat vėlgi skyriau jo apmąstymams, dirbdamas kitus į savo pareigas įeinančius darbus ar vėlų vakarą gulėdamas patale. Vos tik įsivaizduodavau aptikęs kokį sprendimą, tikrindavau jį, ar nebūsiu ko nors nenumatęs, išbandydavau visais galimais aspektais. Galiausiai nubrėžiau apmatus plano, galbūt ir ne geriausio, kaip kad pageidavo ponas Faradėjus, bet bent jau žmogiškomis jėgomis įveikiamo, — dėl šito tai neabejojau. Visos patraukliausios namų dalys galėjo likti prižiūrimos: apdangstomos nuo dulkių turėjo būti erdvios tarnų patalpos — tarp jų užpakalinis koridorius, abu podėliai bei senoji skalbykla, — taip pat svečių koridorius trečiajame aukšte: taigi liktų naudojama didžioji dalis pirmojo aukšto kambarių ir apsčiai svečių kambarių. Reikėjo atsižvelgti į tai, kad dabartinė keturių žmonių brigada įstengtų įgyvendinti šią programą tik su keleto padienių darbininkų pastiprinimu; todėl manasis planas numatė sodininko paslaugas, — šis turėjo ateidinėti kartą per savaitę, vasarą dukart, — bei dvi valytojas, kurių kiekviena ateidinėtų dukart per savaitę. Dar daugiau, šis planas turėjo reikšti radikaliai pasikeisiant kiekvieno iš nuolatinių, čia pat gyvenančių darbuotojų įprastines pareigas. Spėjau, jog abi jaunos merginos nesunkiai prisitaikys prie tokių pokyčių, bet stengiausi pasirūpinti, kad ponia Klements patirtų kaip įmanoma mažiau pasikeitimų; šios mano pastangos buvo tokio masto, jog galiausiai prisiėmiau sau virtinę tokių pareigų, kurias vykdyti vyresniajam liokajui jums gal pasirodys itin laisvamaniška.

Net ir dabar nesiryžčiau teigti, kad tai buvo blogas personalo planas; jis vis dėlto įgalino mus keturiese aprėpti netikėtai didelę veikimo erdvę. Tačiau nedvejodami sutiksite, kad geriausi personalo planai esti tie, kuriuose palikta aiški „paklaidos paraštė“, leidžianti numatyti tokias dienas, kai vienas kuris darbuotojas serga arba dėl vienos ar kitos priežasties neišlaiko deramo lygio. Šiuo konkrečiu atveju man buvo iškelta neįprastai kebli užduotis, bet vis dėlto aš nepamiršau kur įmanoma numatyti paklaidos. Ypač aiškiai suvokiau, kad bet kokį galimą ponios Klementsrar abiejų merginų priešinimąsi tradicinės jų veiklos ribas pranokstančioms pareigoms dar sustiprins mintis apie tai, kad jųjų darbo krūvis labai padidėja. Todėl visas tas dienas, kai galynėjausi su personalo planu, ypač plačiai apmąsčiau galimybes užtikrinti, kad vos tik ponia Klements ir merginos įveiks savo priešiškumą naujosioms, „eklektiškesnėms“ pareigoms, jos pajustų šį pergrupavimą veikiant stimuliuojamai ir esant be vargo pakeliamą.

Tačiau, ko gero, šitaip besirūpindamas užsitikrinti ponios Klements ir merginų paramą, aš galbūt nepakankamai griežtai įvertinau savo paties galimybių ribas; ir nors patirtis bei įprastas atsargumas neleido man užsikrauti darbo ne pagal jėgas, aš aplaidžiai nenumačiau „paklaidos paraštės“ sau pačiam. Taigi nenuostabu, kad per keletą mėnesių šis neapdairumas atsiliepė tokiais menkais, bet iškalbingais pavidalais. Galų gale manau reikalą esant visiškai paprastą: būsiu pasiskyręs sau per daug darbo.

Galbūt jums kels nuostabą faktas, kad toks akivaizdus planavimo trūkumas šitiek laiko liko mano nepastebėtas; kita vertus, sutikite — taip dažnai esti, kai kokiam reikalui apmąstyti esi skyręs apsčiai laiko ir jėgų: tiesa mums topteli tik tada, kai apie ją mintį pakiša koks nors išorinis įvykis. Taip tad buvo ir šiuokart; noriu pasakyti, jog panelės Kenton laiškas, kuriame greta ilgų ir maža ką pasakančių pasažų neabejotinai skambėjo nostalgiška gaida, bylojanti apie Darlington Holo ilgesį, ir, esu giliai įsitikinęs, aiškios užuominos apie troškimą čionai sugrįžti, — šis laiškas paskatino mane iš naujo peržvelgti personalo planą. Ir tik tuomet man atėjo į galvą mintis, kad esmingai prisidėti čia gali dar vienas darbuotojas; kad ne kas kita, o šio nesamo nario stoka ir sudaro visų mano pastarojo meto bėdų priežastį. Ir juo daugiau apie tai svarsčiau, juo akivaizdžiau darėsi, kad panelė Kenton, šiltai mylinti šiuos namus, pavyzdingai profesionali panelė Kenton ir yra tas veiksnys, įgalinsiantis mane išbaigti visiškai patenkinamą personalo planą Darlington Holui.

Išanalizavęs padėtį šiuo nauju požiūriu, neilgai trukus ėmiau vėl mąstyti apie maloningai pono Faradėjaus prieš kelias dienas pasiūlytą galimybę. Mat man atėjo į galvą, kad šią kelionę automobiliu įmanoma sėkmingai panaudoti profesiniam tikslui; kitaip sakant, galėčiau nuvažiuoti į šalies vakarus, pakeliui aplankyti panelę Kenton ir tiesiogiai ištyrinėti, ar iš tikro ji pageidauja sugrįžti darbuotis čia, į Darlington Holą. Turiu patikinti, jog minimą panelės Kenton laišką perskaičiau keletą kartų, ir visiškai negalimas daiktas, kad aš tik vaizduojuos įžvelgęs jame minėtas užuominas.

Nepaisant to, keletą dienų vis dar nesiryžau pats vėl prabilti apie tai, kalbėdamasis su ponu Faradėjumi. Šiaip ar taip, prieš stumiantis toliau, įvairius šio reikalo aspektus dar reikėjo išsiaiškinti man pačiam. Pavyzdžiui, lėšų klausimą. Juk netgi turint galvoje dosnų darbdavio pasiūlymą „padengti sąskaitą už degalus“, kelionės išlaidos gali sudaryti netikėtai stambią sumą, jei atsižvelgsime į tokias reikmes kaip pastogė, maistas bei įvairūs smulkūs užkandžiai, kuriais pakeliui galbūt sau leisčiau vaišintis. Toliau kilo klausimas apie tai, kokios rūšies kostiumas derėtų tokiai išvykai ir ar man verta investuoti lėšas į naują drabužių komplektą. Turiu keletą nuostabių kostiumų, per ilgus metus kilniaširdiškai mano nuosavybėn perduotų lordo Darlingtono, taip pat įvairių svečių, viešėjusių šiuose namuose ir turėjusių pagrindo pasidžiaugti čionykšte patarnavimo kokybe. Turbūt dauguma šių kostiumų yra pernelyg iškilmingi aptariamos kelionės tikslams arba jau gal kiek senamadiški. Tačiau dar yra vienas neformalus kostiumas, kurį 1931 ar 1932 metais man perleido seras Edvardas Bleras — anuomet praktiškai visai naujas ir beveik puikiai gulintis, — šis galėtų neblogai tikti vilkėti apsistojus bet kokiuose svečių namuose vakarais, valgomajame ar poilsio kambaryje. Tačiau visai neturiu jokių tinkamų kelionės drabužių — tai yra aprangos, su kuria galėčiau pasirodyti už vairo, — nebent apsivilkčiau kostiumą, karo metais man atiduotą jaunojo lordo Calmerso: nors jis aiškiai, man per mažas, tikriausiai laikytinas idealiu gero tono požiūriu. Galų gale suskaičiavau, kad mano santaupų turėtų užtekti visoms galimoms išlaidoms ir, be to, jos dar leistų įpirkti naują kostiumą. Tikiuosi, dėl pastarojo dalyko nelaikysite manęs tuščiagarbiu, tiesiog žmogus niekada nežinai, kada gali tekti išsitarti, jog esi iš Darlington Holo, o juk tokiais sykiais svarbu vilkėti taip, kad atrodytum vertas užimamos padėties.

Tuo pat metu daugelį valandėlių praleidau tyrinėdamas kelių atlasą bei studijuodamas mano kelionei svarbius ponios Džeinės Saimens Anglijos stebuklo tomus. Jei nesate susipažinę su ponios Saimens knygomis - serija, siekiančia septynis tomus, kurių kiekvienas telkia dėmesį į vieną kurį Britų salų regioną, — taigi jei jų nesate skaitę, iš visos širdies rekomenduoju. Tomeliai parašyti ketvirtajame dešimtmety, bet diduma medžiagos, matyt, dar neturėtų būti pasenusi, — juk pagaliau nemanyčiau, kad vokiečių bombos taip jau smarkiai pakeitė mūsų kraštovaizdį. Beje, ponia Saimens prieš karą dažnai lankydavosi šiuose namuose; iš tikrųjų ji buvo viena populiariausių viešnių tarp patarnaujančio personalo narių, nes niekada nevengdavo maloniai parodyti dėkingumą. Anuomet, skatinamas nuoširdaus susižavėjimo šia ledi, pradėjau, radęs laisvą valandėlę, bibliotekoje studijuoti jos knygas. Ir iš tiesų netgi pamenu, kai panelė Kenton išvyko į Kornvalį (o tai buvo 1936 metais), pats niekad nebuvęs tame krašte, aš dažnai pavartydavau ponios Saimens veikalo trečiąjį tomą, kuriame skaitytojams pasakojama apie Devono bei Kornvalio grožybes, o aprašymus papildo fotografijos ir įvairūs tą kraštą vaizduojantys dailininkų eskizai, — mano akimis, dar labiau skatinantys vaizduotę. Štai šitaip ir galėjau susidaryti šiokį tokį vaizdą apie vietą, kurion nutekėjo panelė Kenton. Bet tatai buvo, kaip jau sakiau, ketvirtajame dešimtmety, kai, mano įsivaizdavimu, ponios Saimens knygomis žavėtasi daugelyje iškilių šalies namų. Jau daug metų nebuvau sklaidęs šių tomų, kol pastarieji įvykiai paskatino mane vėl paimti iš lentynos Devono ir Kornvalio tomelį. Vėl nuo pradžios iki galo perskaičiau tuos nuostabius aprašymus, peržiūrėjau paveikslus, ir galbūt suprasite tą vis stiprėjantį jaudulį, mane apimdavusį sulig mintim, jog dabar jau gal ir aš pats galėsiu vykti į ratuotą kelionę po tas pačias vietoves.

Pagaliau, atrodė, nebeliko daugiau ką daryti, tik priminti reikalą ponui Faradėjui. Žinoma, galėjo nutikti ir taip, kad paaiškėtų prieš porą savaičių jo padarytą pasiūlymą tebuvus tik trumpalaikę užgaidą, o dabar jau šiai minčiai jis nebepritartų. Bet sprendžiant iš to, kiek man teko per prabėgusius mėnesius stebėti poną Faradėjų, jis nepriklauso prie ponų, linkusių į nenuoseklumą — vieną iš labiausiai erzinančių darbdavio bruožų. Neturėjau jokio pagrindo manyti jį nebe taip entuziastingai kaip anksčiau pritarsiant siūlomai motorizuotos kelionės idėjai, nė iš tikrųjų kilniaširdiškai nebepasiūlysiant „padengti sąskaitą už degalus“. Ir vis dėlto kuo apdairiausiai apgalvojau, kokia tinkamiausia proga sugrįžti prie šios kalbos; nes nors aš, kaip minėjau, nė akimirkai neįtariau pono Faradėjaus nepastovumu, vis dėlto atrodė protinga neiškelti šios temos tuomet, kai jis bus susirūpinęs kuo kitu ar susierzinęs.

Tokiomis aplinkybėmis neigiamas atsakymas neišreikštų tikrosios mano darbdavio nuostatos šiuo atžvilgiu, betgi sykį atstumtas nelengvai beišdrįsčiau vėl apie tai prabilti. Todėl buvo aišku, jog turiu įžvalgiai pasirinkti momentą.
Pagaliau apsisprendžiau, kad išmintingiausia pokalbiui pasirinkti tą dienos metą, kai svetainėje paduodu popiečio arbatą. Tuo metu ponas Faradėjus paprastai būna ką tik sugrįžęs iš trumpo pasivaikščiojimo po kalvas, taigi retai kada esti taip mintimis pasinėręs į skaitomus dalykus arba rašymą, kaip vakarais. Iš tikrųjų, kai atnešu popiečio arbatą, ponas Faradėjus mėgsta užversti skaitomą knygą ar žurnalą, pakilti ir pasirąžyti priešais langą, tartum lūkuriuodamas pašnekesio su manimi.
Šiaip ar taip, manyčiau, mano pasirinkta visai tinkamas momentas; o tai, jog reikalai pakrypo tokia linkme, iš tiesų aiškintina klaidingu sprendimu, padarytu visiškai kitu atžvilgiu. Tiksliau sakant, aš ne iki galo įvertinau faktą, kad šiuo dienos metu ponas Faradėjus mėgsta šnektelti žaismingomis temomis, juokaujamai. Turint galvoje kaip tik tokią jo vakarykščią nuotaiką, kai po pietų patiekiau arbatą, ir atmenant jo bendrą palinkimą tokiomis valandėlėmis geraširdiškai mane paerzinti, neabejotinai išmintingiau būtų buvę apskritai neužsiminti apie panelę Kenton. Bet jūs juk tikriausiai suprasite, jog prašant vis dėlto kilniaširdiškos malonės iš darbdavio, — o buvo būtent taip, — man natūraliai knietėjo užsiminti, kad mano prašymą grindžia geranoriškas profesinis motyvas. Taip jau atsitiko, kad nurodydamas priežastį, lėmusią, kodėl kelionei pasirinkau vakarų kraštą, užuot vien paminėjęs keletą viliojančių įdomybių, nurodomų ponios Saimens tomelyje, aš padariau klaidą pareikšdamas, jog tame regione gyvena buvusi Darlington Holo ūkvedė. Tikriausiai ketinau paaiškinti ponui Faradėjui šitaip turėsiąs progą ištirti galimybę, kuri leistų idealiai išspręsti mūsų ūkyje iškylančias mažytes problemėles. Ir tik paminėjęs panelės Kenton vardą, staiga susivokiau, kaip visiškai nederama būtų tęsti. Ne tik negalėjau nieko tvirtai pasakyti apie panelės Kenton norą prisijungti prie čionykščio personalo, — nuo ano pirmojo mudviejų su darbdaviu išankstinio susitikimo prieš metus aš nė žodeliu nebuvau prasitaręs apie papildomų darbuotojų samdos reikalą. Toliau dėstyti savo mintis apie Darlington Holo tvarkymo ateitį būtų buvę, švelniausiai tariant, per drąsu. Todėl, numanau, tą akimirką staiga nutilau su kvailoka mina. Kad ir kaip ten būtų buvę, ponas Faradėjus apsidžiaugė radęs progą plačiai man nusišypsoti ir kiek pabrėžtinai palinguoti galvą:
— Vaje, vaje, Stivensai. Draugė. Tavo amžiuje.
Nepaprastai nepatogi padėtis; į tokią lordas Darlingtonas niekuomet nebūtų pastatęs jokio pavaldinio. Bet, kita vertus, neketinu niekaip menkinamai pasisakyti pono Faradėjaus adresu; juk vis dėlto jis — amerikietis džentelmenas, ir jo manieros dažnai visiškai kitokios nei čionykščių ponų. Nė kalbos negali būti, kad jis būtų pikta norėjęs, tačiau jūs, žinoma, suprantate, kaip nesmagiai pasijutau.
— Nė pamanyt nebūčiau pamanęs, jog rėži sparną apie tokias damas, Stivensai, — tęsė jis. — Sakyčiau, turbūt tai neleidžia dvasia pasenti, ar ne tiesa? Bet vis dėlto nežinia, ar derėtų man talkinti šitokioms abejotinoms užmačioms.
Savaime suprantama, man kilo pagunda tučtuojau ir vienareikšmiškai paneigti šitokius darbdavio man inkriminuojamus motyvus, bet laiku suvokiau, kad tatai reikštų užkibti ant pono Faradėjaus kabliuko, o padėtis tada pasidarytų tik dar keblesnė. Tad ir toliau stypsojau, nesmagiai laukdamas, kol darbdavys suteiks leidimą man leistis į kelionę automašina.
Kad ir kaip tą minutę jaučiausi sumišęs, nenorėčiau sudaryti įspūdžio, neva kaltinu poną Faradėjų, jokia mada ne piktavalį žmogų; esu tikras, jis tiktai mėgavosi tokios rūšies šmaikštavimu, kuris Jungtinėse Valstijose, be abejo, žymi gerą, draugišką tarpusavio supratimą tarp darbdavio ir darbuotojo ir praktikuojamas kaip savotiška smagi pramoga. Iš tikrųjų, kad suteikčiau reikalui atitinkamą perspektyvą, turėčiau nurodyti, jog būtent toks mano darbdavio šmaikštavimas ir vyravo mudviejų santykiuose visus šiuos mėnesius, — nors, prisipažinsiu, man tebelieka visiškai neaišku, kaipgi turėčiau atsakyti. Tiesą sakant, mano tarnybos pas poną Faradėjų pradžioje porą kartų buvau išties apstulbintas dalykų, kuriuos jis man pacakydavo Pavyzdžiui, karta man pasitaikė paklausti, ar tam tikras džentelmenas laukiamas atvykstant svečiuotis su žmona.
— Tepadeda mums Viešpats, jeigu jinai atkaks, — atsakė ponas Faradėjus. — Galbūt tu, Stivensai, mus nuo jos išvaduotum? Nu- sivestum ją į vieną kurią tų arklidžių aplink pono Morgano ūkį. Palinksmintum kurį laiką šiene. Ji tikriausiai puikiai tiktų tau į porą.
Minutę kitą išvis nesupratau, ką šeimininkas čia šneka. Tuomet suvokiau, kad jis paleido kažkokį sąmojį, ir pasistengiau atitinkamai nusišypsoti, nors įtariu, kad šioks toks mano pasipiktinimo — jei nesakysime šoko — pėdsakas buvo pastebimas mano veido išraiškoje.
Tačiau dienoms bėgant išmokau taip labai nesistebėti tokiomis pastabomis ir visad, pajutęs šmaikštaujamą šeimininko balso toną nusišypsodavau reikiama maniera. Ir vis dėlto niekad negalėdavau būti tikras, ko tokiomis progomis iš manęs tikimasi. Gal man derėjo širdingai nusikvatoti; o gal net savo ruožtu atsiliepti kokia nors replika? Pastaroji galimybė jau keletą mėnesių kelia man rūpestį, dėl jos aš vis dar negaliu apsispręsti. Mat labai galimas daiktas, jog Amerikoje profesionaliai atliekamos pareigos apima ir tai, kad patarnautojas smagintų darbdavį šmaikščiais sąmojais. Iš tiesų pamenu kartą „Artojo rankų“ baro šeimininką poną Simpsoną sakant, esą jei jis būtų baro šeimininkas Amerikoje, tai neplepėtų su mumis, kaip jam būdinga, draugiškai, bet visad pagarbiai, o nuolat svaidytųsi šiurkščiomis replikomis, užuominomis į mūsų ydas ir nesėkmes, stengdamasis atitikti klientų puoselėjamus lūkesčius dėl jo vaidmens. Taip pat prisimenu prieš keletą metų poną Reiną, kuris kaip kamerdineris lydėjo į Ameriką serą Redžinaldą Movisą, pasakojant, esą Niujorko taksistai nuolat kreipiasi į savo keleivius tokia maniera, kokią pakartojus Londone, reikalas baigtųsi didesniu ar mažesniu kivirču, jei apskritai vyrukas nebūtų už pakarpos nutemptas į policijos nuovadą.
Taigi visai įmanoma, jog darbdavys tikisi iš manęs, kad atsiliepsiu į jo pokštus panašia maniera, o kadangi to nedarau, tai mano mane tam tikra prasme apleidus tiesiogines pareigas. Tatai, kaip jau sakiau, kelia man didžiulį nerimą. Betgi turiu pripažinti, jog šis pokštavimas — ne iš tų pareigų, kurias jaučiuosi kada galėsiąs entuziastingai vykdyti. Savaime suprantama, šiais permainų laikais labai pagirtina — gebėti prisitaikyti darbe, kai tavo pareigos apima dalykus, tradiciškai netilpdavusius tavo pasaulyje; bet šmaikštavimas — tai visiškai kito lygmens reikalas. Pirmiausia, iš kur žmogui žinoti, kad kalbamu momentu iš tikrųjų laukiama būtent šmaikštaus atsakymo? Kažin ar apskritai verta kalbėti, kokia katastrofiška būtų galimybė, vos ištarus šmaikščią repliką, susivokti ją esant visai nederamą.
Vis dėlto vienąkart, ne taip seniai, sukaupiau drąsą ir pamėginau išspausti reikiamos rūšies atsakymą. Pusryčių kambaryje tiekiau ponui Faradėjui rytinę kavą, ir jisai tarė:
— Tikiuosi, ne tu, Stivensai, šįryt taip kranksėjai varnų balsu?
Supratau, kad darbdavys kalba apie metalo laužą renkančių porą čigonų, kurie tądien anksti rytą ėjo pro šalį, kaip visada, lankydami kaimynystę. Kaip tyčia, tą rytą svarsčiau dilemą, ar iš manęs tikimasi, kad atsiliepčiau į darbdavio sąmojus, ar ne, ir buvau giliai susirūpinęs dėl to, kaip jis galėtų vertinti mano nuolatinį nebylumą, kuriuo sutikdavau jo juokelius. Dėl tos priežasties pradėjau mintyse regzti kokį šmaikštų atsakymą, — kokį nors teiginį, kuris ir tuo atveju, jeigu būčiau klaidingai įvertinęs situaciją, skambėtų neįžeidžiamai. Po valandėlės kitos pasakiau:
— Veikiau kregždžių, sere, ne varnų. Migravimo požiūriu. — Šiuos žodžius palydėjau kuklia šypsena, tokiu būdu nedvipasmiškai parodydamas, jog pajuokavau, nes nenorėjau, kad ponas Faradėjus iš nereikalingos pagarbos varžytųsi išreikšti spontaniškai kylantį linksmumą.
Tačiau ponas Faradėjus tik pažvelgė į mane ir paklausė:
— Prašau, Stivensai?
Ir tik tada man atėjo į galvą, kad mano sąmojo negalėjo lengvai perprasti žmogus, nežinantis, kad praeidami triukšmavo čigonai. Tad nemačiau galimybės tęsti mintį tokia pat pokštaujama maniera; iš tikrųjų nutariau būsiant geriausia visą tą reikalą užbaigti ir, apsimetęs, jog prisiminiau turįs atlikti kai ką svarbaus, atsiprašiau, o darbdavį palikau iš pažiūros, sakyčiau, apstulbusį.
Taigi pradžia vykdant, regis, iš manęs reikalaujamą visiškai naujos rūšies pareigą buvo išties nekokia; nevykęs mėginimas taip atėmė iš manęs drąsą, kad — turiu prisipažinti — daugiau šia kryptimi nė žingsnio nepažengiau. Tačiau tuo pat metu negaliu atsikratyti jausmo, kad ponas Faradėjus nėra patenkintas mano reagavimu į įvairiausius jo pokštus. Tiesą sakant, pastaruoju metu jis vis atkakliau mane atakuoja ir galbūt kaip tik taip mėgina paskatinti atsakyti panašia dvasia. Kad ir kaip būtų, daugiau tokių sąmojų man nebepavyko pakankamai greit sugalvoti.
Tokie ir panašūs keblumai šiais laikais kelia juo didesnį rūpestį, kad žmogus nebeturi daugiau tokių galimybių kaip anksčiau dėl jų pasitarti su profesijos broliais bei rasti savo požiūriui atspirtį. Dar ne taip seniai, būdavo, jei iškyla panašių neaiškumų dėl pareigų vykdymo, galėdavai guostis netrukus sulauksiąs kurio nors profesionalo, kurio nuomonę gerbdavai, atlydint savo šeimininką į mūsų namus ir turėsiąs apsčiai progų pasitarti. Ir, žinoma, lordo Darlingtono laikais, kai damos ir džentelmenai neretai viešėdavo dienų dienas, su besisvečiuojančiais kolegomis galėdavai rasti tikrą bendrą kalbą. Andai, kai namuose virte virė gyvenimas, mūsiškėje šeimyninėje neretai susirinkdavo vieni iš puikiausių profesijos meistrų visoje Anglijoje ir šnekučiuodavosi iki vėlumos prie jaukios židinio ugnies. Ir drįstu sakyti, jei kada tokį vakarą būtumėt užėję į mūsų šeimyninę, nebūtumėt išgirdę šiaip liežuviu plakant bei paskalas skleidžiant; veikiau būtumėt tapę liudininkais svarstymų apie didžius mūsų darbdaviams viršuje rūpimus reikalus arba išgirdę aptarinėjant reikšmingus laikraščių pranešimus; ir, žinoma, kaip visi bet kokios profesijos broliai, susirinkę draugėn, mes mėgdavome pagvildenti visokiausius savo amato niuansus. Žinoma, retsykiais pasitaikydavo aštrių nesutarimų, bet dažniausiai tvyrodavo tarpusavio pagarbos atmosfera. Turbūt geriau perteiksiu tokių vakarinių sambūvių nuotaiką, jei pasakysiu, kad nuolat juose dalyvaudavo tokie asmenys kaip ponas Haris Greihamas, sero Džeimso Čeimberso liokajus-kamerdineris, bei ponas Džonas Donaldsas, pono Sidnio Dikensono kamerdineris. Buvo ir kitų, gal ne tokių žymių figūrų, bet savo gyvumu kiekvieną apsilankymą priversdavusių giliai įsirėžti atmintyje; tai, pavyzdžiui, ponas Vilkinsonas, pono Džono Kembelo liokajus-kamerdineris, garsėjęs plačiu žymių džentelmenų pamėgdžiojimo repertuaru; ponas Deividsonas iš Isterli Hauso, žmogus, gebėdavęs sykiais taip aistringai ginčytis, kad prašalaičiui būtų galėjęs sukelti baugų įspūdį, lygiai kaip visu kitu metu įstabus būtų atrodęs jo paprastumas ir gerumas; pono Hermano, pono Džono Henrio Piterso kamerdinerio, kraštutinės pažiūros nė vieno nepalikdavo abejingo, tačiau nepamirštamas užkrečiantis jo juokas ir jorkšyrietiškas žavesys norom nenorom priversdavo jį pamėgti. Galėčiau vardyti ir toliau. Nors pasitaikydavo nedidelių darbo metodo skirtumų, tais laikais mūsų profesiją vienijo tikra bendražygių draugystė. Vaizdžiai tariant, mes visi buvome iš to paties molio drėbti. Ne taip kaip nūnai: tais retais sykiais, kai svečią čionai atlydi patarnautojas, jis dažniausiai pasirodo esąs koks naujokas, mažai ką turįs pasakyti apie kitką nei futbolo asociaciją ir bemeilijąs leisti vakarą ne šeimyninėje prie židinio, bet prie taurelės „Artojo rankose“, o šiais laikais dažnusyk dargi ir „Žvaigždės“ smuklėje.
Ką tik minėjau poną Greihamą, sero Džeimso Čeimberso liokajų - kamerdinerį. Taigi prieš kokius du mėnesius nepaprastai apsidžiaugiau sužinojęs, kad seras Džeimsas rengiasi aplankyti Darlington Holą. Nekantraudamas laukiau šio vizito ne tik dėl to, kad lankytojai iš lordo Darlingtono laikų dabar čia pasirodo itin retai, — suprantama, pono Faradėjaus bendravimo ratas labai skiriasi nuo jo šviesybės, — džiaugiausi dar ir manydamas, jog ponas Greihamas kaip ir anksčiau lydės serą Džeimsą, ir galėsiu išgirsti kolegos nuomonę anuo šmaikštavimo klausimu. Tad sykiu nustebau ir nusivyliau dieną prieš numatytą viešnagę išgirdęs serą Džeimsą atvykstant vieną. Negana to, tolesnės sero Džeimso viešnagės metu supratau, kad ponas Greihamas pas senąjį šeimininką nebetarnauja; tiksliau pasakius, kad seras Džeimsas ir apskritai nebelaiko nuolatinių patarnautojų. Man magėjo sužinoti, kas nutiko ponui Greihamui, nes nors ir nelabai artimai vienas kitą pažinojome, sakyčiau, kai susitikdavome, mudu neblogai sutardavome. Vis dėlto man nepasitaikė tinkamo momento išgauti šitokiai informacijai. Pripažinsiu, gerokai nusivyliau, mat tikėjausi galėsiąs pasitarti su juo šmaikštavimo klausimu.
Tačiau leiskite man grįžti prie pradėtosios minties gijos. Kaip jau sakiau, vakar po pietų gavau praleisti keletą nesmagių minučių stypsodamas svetainėje, kol ponas Faradėjus laidė savo šmaikščius sąmojus. Kaip paprastai, atsakiau nežymiai šypsodamasis — bent jau tiek, kad parodyčiau kažkaip dalyvaująs jo skleidžiamoje linksmybėje, — ir lūkuriavau, ar pagaliau neišgirsiu darbdavio leidimo kelionei. Kaip ir tikėjausi, jis daug nedelsęs davė man lauktąjį leidimą, maža to — dar ir buvo toks geras, kad prisiminė savo dosnų pasiūlymą „padengti sąskaitą už degalus“.
Taigi štai — dabar jau, regis, niekas nebetrukdo man įgyvendinti planą nukeliauti į šalies vakarus. Žinoma, turėsiu parašyti panelei Kenton ir pranešti galbūt važiuosiąs pro šalį; taip pat turėsiu pasirūpinti kostiumais. Reikės išspręsti ir įvairius kitus klausimus, susijusius su mano išvykimu iš namų. Tačiau, viską pasvėręs, nematau jokios rimtos priežasties, kodėl turėčiau atsisakyti savo plano.