Selemonas Paltanavičius. Nemunu per Lietuvą

Knyga, kurią galima ir pamatyti ir perskaityti. Pamatyti lengviau, bet, filmuoti kadrai ne visada perteikia dalyvių jausmus, atmosferą, dar mažiau galime koncentruotis į pateikiamą informaciją. Autorius - žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius, dalyvavęs visose trijose  LRT televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija" žygiuose. Ši knyga apima du metus. Knygos puslapiuose pateikta žiūrovams nematyta ir už kadro likusi medžiaga: žygeivių pasakojimai, interviu,  informacija apie praplauktus objektus, linksmi nutikimai, kelionių žemėlapiai, dainos, patiekalų receptai, šmaikščios ekspedicijos dalyvių nuotraukos plaukiant Nemunu per Lietuvą.  

Verta skaityti? o taip, o taip pat - pamatyti ir patiems išbandyti maršrutus. 

NEPLAUKTI NEMUNU BŪTŲ NUODĖMĖ! 

Tą visada žinojau ir sakydavau kitiems. Užaugęs Kaune, Nemuną jaučiau esant visai čia pat. O plaukti juo kitaip, ne „Raketa", kilo noras sužinojus, kad Palūšės valtinės meistrai patys susimeistravo irklinę valtį ir ja be variklio pasiekė Nidą. Vieną vasarą maža mūsų komanda planavo pakartoti tą maršrutą, nes idėja buvo puiki. Deja, dėl visokių priežasčių to neįgyvendinome.
Po kiek laiko savo idėją prisiminiau ir pagalvojau: jei jau plaukti Nemunu, kodėl tai negalėtų tapti televizijos laida? Žinoma, supratau, kad niekam nebus įdomūs asmeniniai Jakilaičio išgyvenimai - plaukti turi tie, kurie išmano daugiau už mane. Pasikalbėjau su profesoriumi Alfredu Bumblausku, gimė idėja plaukti „Nemunu per Lietuvos istoriją", bet paskui atėjo nauja mintis, kad to per maža. Dar reikėjo plaukti ir „per Lietuvos gamtą", todėl paskambinau gamtininkui Selemonui Paltanavičiui. O tada supratome, kad ir to nepakaks, kad dar reikia „plaukti per papročius, etnokultūrą", todėl viską aptarėme su Zita Kelmickaite. Taip gimė naujas pavadinimas - nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą", kuris pradžioje skambėjo labai garsiai ir ambicingai. Šie trys puikūs žmonės tapo svarbiausiais ekspedicijos stulpais, ant kurių buvo projektuojama ir planuojama visa ekspedicija. Idėja buvo pristatyta LRT generaliniam direktoriui, LRT tarybai, ji patiko...

Knygos autorius Selemonas Paltanavičius
su bendrakeleiviais

 Ekspedicijos idėja - ne plaukti, o parodyti Lietuvą iš visų pusių. Ir ne papasakoti viską iki galo, nes tai ir neįmanoma, bet žmones paskatinti domėtis pačius. Dabar, jau perplaukęs visą Nemuną, galiu džiaugtis, kad ši svajonė pildosi, kad daug žmonių pačiais įvairiausiais būdais keliauja Nemunu ar kartu su juo. Tačiau, atrodo, mes siekėme dar vieno tikslo.

Man atmintin įstrigo profesoriaus A. Bumblausko pasakojimas apie savo mamos, berods, 1940 m. birželio 5-6 d., likus dešimčiai dienų iki sovietų invazijos, gautą atestatą, kuriame buvo disciplina „Tėvynės pažinimas". Mūsų laidos, sukurtos ekspedicijos metu, taip pat yra ne kas kita, o Tėvynės pažinimo pamokos...

Daug kas klausia - ar mes tikėjomės to, ką radome? Prisipažinsiu - taip, nes kiekvienos ekspedicijos, projekto sėkmei svarbu kuo geriau, tiksliau suplanuoti viską nuo pradžios iki galo. Man atrodo, kad plaukimas buvo pusė darbo, kita pusė - plaukimo planavimas. Mes labai gerai planavome. Tačiau buvo ir daug atradimų, jie visi įsimintini.

O man Nemunas neatsakė į daug klausimų, todėl aš esu tikras: šia upe plaukiau ne paskutinį kartą. Bus dar daug tų plaukimų ir - visokiomis formomis.

Plaukti Nemunu verta visiems, nes pakeliui matai skirtingas valstybes ir civilizacijas. Nesvarbu, kad plaukdami keliautojai atras tą patį Nemuną. Jei norės, turės galimybių jį regėti naujai, vis kitaip. Jie matys žinomas, bet nepajaustas vietas, susitiks su realiais žmonėmis. Jie atras savo Lietuvą.

Prie to turi prisidėti ir ši knyga. Ji skatins keliauti, turint ją nereikės informacijos rinkti iš šimtų šaltinių. Ji padės suplanuoti geriausią maršrutą.

Mes turime puikių upių, kurios taip ir vilioja plaukti. Žmogui, mėgstančiam keliauti, turėtų būti gaila nugyventi gyvenimą neperplaukus viso Nemuno! Smagaus Jums plaukiojimo!

Žurnalistas, prodiuseris Edmundas Jakilaitis

APIE NEMUNĄ

Upės ilgis - 937 km. 
Baseino plotas - 96 100 kv. km

Įteka 1300 intakų, kurių bendras ilgis - daugiau nei 8000 km

Visų Nemuno baseino upių ilgis - 68 300 km

Nemuno baseino upės teka Lietuvoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje (Kaliningrado srityje)

Kanalais ir intakais Nemunas jungiasi su Vyslos ir Dniepro baseinais. Iš Nemuno Ščiaros upe ir kanalais galima nuplaukti į Juodąją jūrą

Ilgiausi intakai

Dešinieji - Sula, Usa, Beržūna, Gauja, Ditva, Lebeda, Katra, Merkys, Verknė, Strėva, Neris, Nevėžis, Dubysa, Mituva, Jūra, Šyša, Gegė, Minija. Kairieji - Uša, Servečius, Molčiadė, Ščiara, Zelva, Rosė, Svisločius, Juodoji Ančia, Baltoji Ančia, Peršėkė, Jiesia, Šešupė

Šalys, per kurias teka Nemunas Baltarusija, Lietuva, Rusija

Nemuno vardas kitomis kalbomis

 Latviams Nemunas – Nemuna

Baltarusiams - Nioman 

Prūsams –Mimeli

Lenkams - Niemen 

Rusams - Nieman 

Vokiečiams - Memel

Didžiausi prie Nemuno esantys miestai 

Gardinas, Kaunas, Alytus, Prienai, Jurbarkas

Prie Nemuno yra jo vardu pavadintų gyvenviečių

 Nemunykštis, Nemunėlis, Nemunaitis, Nemunynas, Panemunė, Užnemunė, Nemajūnai

2015 METŲ NACIONALINĖ EKSPEDICIJA "NEMUNU PER LIETUVĄ"

2015 metų ekspedicijos vadovas prof. Alfredas Bumblauskas

Ekspedicijos dalyviai

muzikologė Zita Kelmickaitė 

gamtininkas Selemonas Paltanavičius 

žurnalistas, prodiuseris Edmundas Jakilaitis 

atlikėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras 

lenktynininkas Benediktas Vanagas 

moksleivis Mykolas Liaudanskas

Laivo kapitonas Romaldas Adomavičius

Kapitono padėjėjas Romualdas Adomavičius

Istorijos studentai

Aušra Terleckaitė, Akvilė Gasiulytė, Simonas Teškevičius

Nacionalinės ekspedicijos pradžia 2015 m. birželio 28 d.

Nacionalinės ekspedicijos pabaiga 2015 m. liepos 4 d.

Išplaukė - iš Nemuno prieplaukos Kaune 

Atplaukė - į Kruizinių laivų terminalą Klaipėdoje

Nemunu plaukė - 7 dienas Nemunu nuplaukė - 250 km

Plaukė laivu – kūrėnas „Süd1"

Kurėną „Süd1" pastatė dailidės iš Švėkšnos. Daugiausia darbo įdėjo Rolandas Sūdžius iš Inkaklių. Visas metalines dalis padarė ir laivą apkaustė kalvis Egidijus Latėnas iš Vilniaus. Bures pasiuvo Vladimiras Vasiljevas Smiltynės jachtų uoste Kūrenas pastatytas - 2001 m.

Kūrėnas nuleistas - 2001 m. Kopgalyje

NACIONALINĖ EKSPEDICIJA NEMUNU PRASIDEDA

Ilgai brendusi idėja surengti ekspediciją Nemunu nuo jo pradžios iki Kuršių marių upės žiočių, pagaliau tapo realybe. 2015 m. birželio 28 dienos (sekmadienio) rytą po ilgo pasiruošimo, maršruto derinimo, komandos formavimo Nemuno bangelėse Kaune prie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios supasi čia nematytas neregėtas laivas - kūrenas. O krantinėje šurmuliuoja vis gausėjantis į palydas besirenkančiųjų pulkas. Ore žvilga varinės dūdos, marširuoja grakščios šokėjos - bręsta šventė... 

Ekspedicijos komanda žvalgosi po Rotušės aikštę ir ruošiasi ypatingam, dar neišbandytam žingsniui - plaukti Nemunu per Lietuvą. Kas toji komanda, kaip ji atsirado ir buvo suformuota? Iš tikrųjų į vieną laivą sutilpti siekė televizijos laidų vedėjo, prodiuserio Edmundo Jakilaičio, tikro kauniečio, sukviesti dalyviai. Visų pirma -„sunkusis centras": ekspedicijos vadovu tituluotas istorikas, profesorius Alfredas Bumblauskas; muzikologė Zita Kelmickaitė, gamtininkas Selemonas Paltanavičius, kartu su jais - jaunieji istorikai Aušra Terleckaitė, Simonas Teškevičius ir Akvilė Gasiulytė. Laivą visą kelią vairuos nepaprasta Lietuvos jūrų muziejaus istorikų komanda - kapitonai Romaldas ir Romualdas Adomavičiai. Žinoma, šią kalbančią, pasakojančią komandą iš visų pusių „aptūps" vaizdo ir garso operatoriai, redaktoriai ir režisierius Andrius Lygnugaris. Kartais kurėne sutūps ir 15 žmonių. Dar dešimtis keliaus krantu - tai lyg palaikymo komanda, besirūpinanti visais žemiškais reikalais.

Taigi... prasideda! Pirmiausia ekspedicijos dalyviai sustoja prie Vytauto Didžiojo bažnyčios. Raudonmūris jos pastatas - pats tikriausias Kauno miesto simbolis. Komandą labiausiai patraukia bažnyčios sienoje esančios žymos, liudijančios apie Kauną sėmusius potvynius. Žinoma, jie turėjo labai paveikti bažnyčią, bet - ji stovi jau ilgus amžius... O dabar gatvele pro Vytauto Didžiojo bažnyčią krantinėn leidžiasi keliautojai. Jų apranga - dar niekam nematyta...

Planuojant ekspediciją, be kitų reikalų, teko spręsti ir šį - aprangos modelį. Sukurti ką nors nauja - ne taip paprasta. Ekspedicijos ženklu tapo raudonas stačiakampis su Vyčiu ir užrašu „Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą". Visi dalyviai pasipuošė mėlynais ir baltais dryžiais juostuotais marškinėliais, nuo saulės, vėjo ir lietaus saugančiomis kepurėmis. Tik S. Paltanavičius atsisakė tokios kepurės ir keliavo su savo nepamainoma šiaudine skrybėle.  „Tikrai lietuviška!" - savo galvos apdangalą gyrė gamtininkas.

Taigi mėlynai ir baltai juostuotais marškinėliais pasipuošusi ekspedicijos komanda šiek tiek nedrąsiai žingsniuoja pro juos pasitinkančius žmones į kūrėną, kuris ilgai savaitei taps jų namais. Griaudžia dūdos, straksi šokėjos...

- Įdomu ir gera! - sako ekspedicijos sumanytojas E. Jakilaitis. - Galvojau, ateis keletas žurnalistų, nes juos kvietėm į spaudos konferenciją. O čia - tiek žmonių! Žiūriu, dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt, šimtas... Gerokai per šimtą susirinko. Štai kas yra žiniasklaidos jėga.

Edmundas teisus, nes kas gi susilaikys, kai per Lietuvos radiją vis praneša: „Po pusės valandos iš Kauno nuo Vytauto bažnyčios išplauks..." Nors sekmadienis, bet daug kas atskuba nežiūrėdami nei į kalendorių, nei į laikrodį. „Pats anksčiau kėliausi, žmoną pažadinau. Netoliese gyvename, bet skubėjome. Kaipgi neišlydėsi šios linksmos kompanijos..." - atvirauja vienas kaunietis. O kitas jam pritaria ir rūpinasi: „Kad tik gera edukacinė kelionė būtų ir filmai apie ją tokie išeitų."

Paklausti, ko patys tikisi iš ekspedicijos ir ko nori sau palinkėti, dalyviai atviri. Štai E. Jakilaitis, ekspedicijos sumanytojas ir siela:

- Mano galva, ši ekspedicija yra gyvenimo galimybė, unikali proga pamatyti nuostabią mūsų Lietuvą iš tokio netikėto rakurso - iš upės pusės. Iš svarbiausios Lietuvos upės. Ir, žinoma, man tai puiki proga keliauti kartu su nuostabiais žmonėmis. Tik pagalvokite: vienoje valtyje su Zita Kelmickaite, profesoriumi Alfredu Bumblausku, kapitonų kapitonu Romaldu Adomavičiumi, su gamtininku Selemonu Paltanavičiumi. O pakeliui prie mūsų prisijungs lenktynininkas Benediktas Vanagas ir atlikėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Su tokia kompanija šiaip sau laiko neleidi. Aš manau, kad iš šios kelionės pasiimsiu daugiau, nei į ją įnešiu.

Z. Kelmickaite šmaikštauja:

- Aš prieš plaukdama turėjau sau atsakyti į tris klausimus. Visų pirma kaip tame laive atrodysiu, nes ten nėra grimuotojos. Taip pat svarbu, kad suspėčiau pasakyti tai, ką reikia. O didžiausias nerimas, nes niekas kalbomis neįveiks profesoriaus Bumblausko...

S. Paltanavičius prisipažįsta, kad ši ekspedicija Nemunu jam yra kitokia nei visos, buvusios iki šiol: 

- Visos jos buvo gamtoje, su gamta: mažais ar dideliais gamtos padarais, augalais, žodžiu, viskuo, kas telpa į žodį „gamta". O dabar bus visko - kultūros, istorijos, gamtos. Ačiū Dievui, visa tai tarpu savęs puikiai dera. Kalbėdamas apie visos Lietuvos istoriją, kurią sieja Nemunas, neišsiversi be gamtos, nes joje yra daug atsakymų. O visa tai papildo ir padailina kultūra, ypač etnokultūra. Pats sau palinkėčiau atrasti Nemuną - kažką tokio, ko dar nežinau. O nežinau labai daug. Taip pat ir sau, ir kitiems palinkėčiau visą laiką išlikti ieškančiais žmonėmis, ries ieškoti čia tikrai yra ko...

Prof. A. Bumblauskas, nominuotasis ekspedicijos vadovas, į kelionę pasikvietė tris 'savo studentus istorikus: Aušrą, Simoną ir Akvilę. Koks jų vaidmuo?

 - Aš noriu, kad jie liktų prie manęs, neleistų man nuklysti. Aš tokiais atvejais galėčiau atlikti profesoriaus Edvardo Gudavičiaus vaidmenį.

Ir gudriai šyptelėjęs priduria:

Vien tik ekspedicijos vardas „nacionalinė" labai įpareigoja. Aš pats vargu ar būčiau išdrįsęs ją taip pavadinti. Bet didelės klaidos čia nėra, nes mes tikrai perplauksime visą Lietuvą ir visą Nemuną. O jo didybę norėčiau pajusti labiausiai. Juk tai - Lietuvos širdis. Nemunas yra upių upė, jungianti Lietuvos istoriją.

KAUNO ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ (VYTAUTO DIDŽIOJO) BAŽNYČIA

Kauno senamiestyje, Nemuno krantinėje, stovi raudonplytė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo j dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Pasak istoriko jėzuito Alberto Vijuko-Kojelavičiaus, šią bažnyčią 1400 m. pastatydino Vytautas Didysis (vėliau ja rūpinosi iš Vilniaus valdovo pakviesti pranciškonai), todėl ši šventovė vadinama Vytauto Didžiojo vardu. Kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas ją vadino „Vytautine".

Pirmą kartą šventovė paminėta Vilniaus vyskupijos diplomatinio Kodekso dokumentuose: Bazelio susirinkimas 1439 m. leido šioje bažnyčioje aptarnauti iš Livonijos ir Prūsijos atvykusius žmones.

Bažnyčios architektūra išsiskiria kryžiaus formos plano kompozicija: prie šoninės navos priglaustos koplyčios, nėra tradicinės navos ir transepto sankirtos. Fasadą puošia nišos baltintu dugnu, iš perdegtų juodu plytų sukomponuoti kryželio ir rombo raštai, tik šiaurinį fasadą - dideli kryžiai. Vidaus erdve j tris navas dalijantys stulpai ir skliautai yra vėlyvesnio laikotarpio (XIX a. pradžios), o pietinės koplyčios ir žvaigždiniai presbiterijos skliautai - autentiški. Presbiteriją nuo navos skiria plati ir smaili gotikinė triumfo arka.

Bažnyčia nukentėjo karų metu. Ją nusiaubė rusų kariuomenė, 1655 m. pirmą kartą miesto istorijoje okupavusi Kauną. Dar kartą nukentėjo XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą. 1812 m. prancūzų kariuomenė bažnyčioje įrengė ginklų sandėlį, o bėgdama iš Rusijos ją padegė. Rusijos okupacijos metais pranciškonų vienuolynas buvo panaikintas, o bažnyčia uždaryta, 1850-1853 m. ji pertvarkyta į Šv. Nikolajaus soborą.

Šventovę naujam gyvenimui prikėlė J. Tumas-Vaižgantas. 1920 m. paskirtas rektoriumi, jis ėmėsi restauravimo ir kitų darbų, šie nenutrūko iki pat jo mirties (1933 m.) ir vėliau. 1982 m. pagal dailininko Tomo Makovskio graviūrą buvo atkurta bažnyčios bokšto smailė. Presbiterijos sienose atidengtos ir restauruotos gotikinės nišos. Interjere dera įvairių laikmečių ir stilių meno kūriniai.

O kai kūrenas, lydimas žmonių minios, jau iriasi pasroviui, šiek tiek susigraudinęs profesorius atviresnis:

- Kai visi sustojo krantinėje, pagalvojau - ko ne Baltijos kelias? Matyt, žmonėms tokie dalykai yra svarbūs. Atrodo, kad mes ne be reikalo čia plaukiam...

LAIVAS KŪRĖNAS

Kūrėnas - burinė plokščiadugnė Kuršių marių valtis. Ji buvo statoma su vienu aukštu stiebu, kartais – su mažesniu stiebu priekinėje valties dalyje. Stabilumui palaikyti plaukiant banguotomis mariomis buvo naudojamos valties šonuose į vandenį nuleidžiamos plačios lentos - šliūžės. Iš kūrėnų buvo žvejojama jais gabenamos prekės, gyvuliai, plukdomi žmonės. Ilgainiui kūrenai ėmė nykti, po Antrojo pasaulinio jų nebeliko.

2000 m. Lietuvos jūrų muziejaus iniciatyva pradėtas statyti 9,8 m ilgio ir 2,8 m pločio kūrenas, kurio grimzlė - 0,3 m. 2001 m. jis buvo nuleistas j Kuršių marias. Dabar mariomis plaukioja keli kūrėnai, jie i pramogoms ir edukacijai. 

NEMUNU PRO KAUNĄ – SUVALKIJOJE, AUKŠTAITIJOJE, O GAL ŽEMAITIJOJE?

Kūrenas lėtai slysta Nemuno viduriu. Jei ne variklis, jo greitis būtų visai nedidelis. Sunkus Kuršių marių laivas nepritaikytas skubėti, lenktyniauti. Tad šiai ekspedicijai, apylinkėms žvalgyti ir pokalbiams jis tinka labiausiai!

Dar neatsisveikinę su Kauno priemiesčiu Marvele ir iš dešinės atskubėjusia Nerimi, ekspedicijos dalyviai įninka į labai aktualią temą: kas yra Kaunas? Sakytum, tai temų tema. Kiekvienas apie tai turi savo nuomonę ir yra pasiruošęs ją apginti.

 Visi pripažįsta, kad jis išskirtinis ir nepalieka abejingų - vieni Kauną vadina lietuvybės tvirtove, Lietuvos modernumo židiniu, šalies inteligentijos lopšiu. Kaunas visą laiką buvo prie svarbios ribos ir kelio - Nemuno. Kairiajame krante nuo 1815 m. šimtmetį buvo vadinamoji „Lenkijos Lietuva", todėl priemiesčių žmonės gyveno pagal skirtingus standartus ir reikalavimus. Anot prof. A. Bumblausko, Kaunas visada buvo aukščiau etnografinių regionų padalijimo ribų, tarsi kito kultūrinio lygmens.

- Tiesa, - prof. A. Bumblauskas lieka ištikimas savo temai, kuri ekspediciją lydės ilgą laiką. - Kairysis krantas lyg ir būtų Suvalkija, o pats Kaunas - Aukštaitija. O aš manau, kad istoriškai Kaunas yra pati giliausia Žemaitija!

Ekspedicijos laive - šurmulys. Na kokia gi čia Žemaitija! Profesorius turi paprastą atsakymą ir cituoja Vytautą Didįjį: „Už Neries santakos visa, kas upe aukštai, - aukštaičiai, kas žemai, - žemaičiai." Tuo Žemaitijos atradimai tik prasideda, o visi vėl atsigręžia į tolstantį Kauną: blogai, kad neturime išvystyto miestų etnografijos mokslo, jis daug ką būtų mums išsaugojęs. O dabar visi yra vienos nuomonės - Kaunui vystytis padėjo Nemunas ir Vilniaus krašto okupacija. Iki tol Kaunas atrodė tikrai varganai, tačiau užteko dešimties metų ir iki 1930-ųjų jis tapo kitoks, čia iškilo 10 000 mūrinių namų. Toks šuolis pribloškia, sykiu žavi ypatingas Kauno moderno architektūros stilius. Beje, tokių šio stiliaus statybos pavyzdžių yra išlikę visoje šalyje: gimnazijų pastatų, netgi pieninių. Kauno kultūrai labai svarbus buvo tarpukaris. Būkime teisūs - žmonės čia kitokie. Z. Kelmickaitė sako, kad jie jaukesni, mieste nėra jaučiama didmiesčio šurmulio, tuščios puikybės ar atsainumo.

-  Ar jums teko matyti, kaip kauniečiai eina į teatrą? - teiraujasi Z. Kelmickaitė ir pasakoja toliau: - Visi šiai šventei puošiasi geriausiais drabužiais. Jei reikia, kauniečiai ima ir susitelkia, sykiu nuveikia didelius darbus.

Kairėje pusėje, aukštame Nemuno krante, žaliuoja Kamšos miškas, už jo - Ringaudai. Miškas paskelbtas botaniniu-zoologiniu draustiniu, nes jame auga retųjų augalų, peri paukščių. Šlaito pakrašty glaudžiasi Obelynė. Čia - profesoriaus Tado Ivanausko sodyba ir jo rankomis sodintas turtingas dendrologinis parkas. Beje, čia buvo ir viena pirmųjų kailinių žvėrelių fermų, puiki jų auginimo tradicija išplito po visą Lietuvą. Deja, šią iniciatyvą sunaikino sovietinė santvarka.

Priekyje matyti senosios Zapyškio bažnyčios mūras ir marguoja ekspediciją sutinkančiųjų minia. Visą kelią per Lietuvą ją sveikins nuo krantų, nuo tiltų, mojuos vėliavomis.

Kūrenas prisiglaudžia prieplaukoje ir ekspedicijos dalyviai jau kopia į krantą.

- Pagaliau aš Žemaitijoje! - nudžiunga prof. A. Bumblauskas.

Jį sutinkanti Zapyškio seniūnė iš nuostabos išplečia akis:

- Palaukite... Tai ką, čia jau ne Suvalkija?

Profesorius nuramina seniūnę. Taip, ji teisi, šiandien čia yra Suvalkija, zanavykų, Lietuvai davusių bendrinę kalbą, žemė. Taip yra nuo XIX a. Tačiau kadaise čia buvo Žemaičių vyskupijos teritorija ir dar Žemaičių kunigaikštystė. Jos ribos toli, joms priklausė ir Kudirkos Naumiestis, Virbalis, Kybartai. Istorikams šie faktai žinomi, o daugelį žmonių tai nustebina ir net gąsdina.

- Zapyškio bažnyčia - tikra šio krašto puošmena. Ir ne tik... - įsitikinęs prof. A. Bumblauskas. - Tik įsivaizduokite: Aleksandro Jogailaičio laikais pas popiežių buvo siunčiami pasiuntiniai su prašymu, kad būtų leista įkurti bažnyčią, tinkančią ir katalikams, ir stačiatikiams. Popiežiaus leidimas buvo gautas. Iš tikrųjų apie 1500 m. Lietuva brendo bažnytinei unijai. Ir ši XVI a. gotikinė bažnyčia yra graži istorijos liudininkė. Tiesa, istorija būna visokia. Pamenu, 1976 m. čia buvo Zapyškio kolūkio istorijos muziejus.

Tuo metu kita ekspedicijos grupė, vadovaujama S. Paltanavičiaus, dešiniajame Nemuno krante tyrinėja panemunių gamtą. Anot gamtininko, pastovesnių gamtos ženklų reikėtų ieškoti ten, kur kyla Nemuno slėnio šlaitai. Saulės šildomose pievose veši pieviniai šalavijai, cirpia kalninės cikados - mūsų krašte be galo reti vabzdžiai. Jų dar rasta prie Nemuno intako Jiesios.

Zapyškio senoji bažnyčia

O čia, prie pat upės, plyti smėlėta, mažai derlinga Nemuno vandens suklota lyguma - tą patvirtina baltuojančios moliuskų kriauklės. Iš esmės tokios dažnai vandens nuplaunamos pakrantės negali suformuoti ilgalaikių augalų bendrijų - kranteliuose geltonuoja šilokų pievos, klojėjasi kerpės. Tai vis „pionieriai", pradedantys formuoti rūgščios aplinkos bendrijas. Jeigu vanduo jų nepasieks ir pavasario ledai nenuneš su visu jau besiformuojančiu trąšesnio dirvožemio sluoksniu, tokiose vietose ilgainiui išaugs medžių, susidarys naujų bendrijų.

Gyvybės čia daug ir dabar. Visi susirenka prie voro piltuvininko tinklo: jame yra „vamzdelis", kurio gilumoje glūdi grobio laukiantis voras. Jo taktika paprasta: panaudojęs skirtingo storio siūlus ir vis kitokio tankumo „audimą" voras sukūrė sudėtingą statinį. Tai puiki gaudykla - ant jos įdubusio „skėčio" atsidūręs vabzdys (labai dažnai skruzdėlė) be jokios baimės pats nuskuba prie piltuvo žiočių. Vorui to ir tereikia. O smėlėtuose plotuose gausybė pavienių bičių urvelių.

Be šiam biotopui būdingų karklų, blindžių ir kitų sumedėjusių augalų, čia tarpsta uosialapių klevų. Tai invazinė rūšis, kuri paupiuose plinta vandeniui plukdant jų sėklas. Bandydamas išrauti uosialapio klevo medelį nustembi, kokios ilgos ir tvirtos jo šaknys. Jų nepažeidžia net panemunių smėlyną knisantys šernai.

- Niekada nebūčiau patikėjęs, - po šios iškylos nuoširdžiai prisipažino E. Jakilaitis, - kad čia duobes iškasė, išrausė lapės. Ir dėl ko? Ogi smėlyje ieškojo grambuolių lervų, kurios labai riebios ir maistingos. Neįtikėtina ta gamta...

KAUNAS – MIESTAS DVIEJŲ UPIŲ SANTAKOJE

Antrasis pagal dydį Lietuvos miestas Kaunas įsikūręs Nemuno ir Neries upių santakoje, centrinėje šalies dalyje. Strategiškai svarbi vieta, prekybiniai keliai sausuma bei pagrindinėmis šalies upėmis, galimybė vandeniu pasiekti Baltijos jūrą lėmė Kauno miesto atsiradimą ir augimą, jo svarbą ir įtaką šalies ekonominiam gyvenimui.

Ne tik ekonominę, bet ir politinę, kultūrinę įtaką visai šaliai Kaunas darė tarpukariu (1919-1940 m.). Tada Kaunas tapo laikinąja šalies sostine, iš Vilniaus čia persikėlė svarbiausios šalies valdymo institucijos, kūrėsi mokslo, kultūros, sporto, finansų įstaigos. Tarpukariu visiškai pasikeitė ir miesto veidas, iškilo naujų modernių kvartalų. Europos Komisija Kauno tarpukario modernizmo architektūros ansambliui 2015 m. suteikė Europos paveldo ženklą. 2017 m. Kauno tarpukario modernioji architektūra įtraukta į UNESCO preliminarųjį paveldo sąrašą. Patys vertingiausi šio stiliaus pastatai: Karininkų ramovė, Centrinis paštas, Kristaus Prisikėlimo bazilika, Vytauto Didžiojo karo muziejus, buvę„Pienocentro" rūmai, Lietuvos banko rūmai.

Rašytiniuose šaltiniuose Kaunas pirmą kartą paminėtas 1361 m. kryžiuočių metraštininko Vygando Marburgiečio kronikoje. Kauną galima laikyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto miestu. Vytautas Didysis Magdeburgo teisių pagrindu suteikė Kaunui savivaldą, po kurios miestas pradėjo sparčiai augti. Viduramžiais Kaunas tapo svarbiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos bei amatų centru. 1441- 1532 m. čia veikė Hanzos pirklių kontora.

Centrinėje senamiesčio aikštėje baltuoja vienas iš Kauno simbolių - rotušė. Iš pradžių joje veikė teismas, kalėjimas, saugotas miesto iždas, archyvas, o šiandien - Santuokų rūmai. Netoli Rotušės aikštės stūkso didžiausias šalyje sakralinis gotikinis pastatas - Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Nuo rotušės driekiasi pagrindinė senamiesčio Vilniaus gatvė. Ja galima prieiti istorinę prezidentūrą. Tai vienas svarbiausių istorinių Kauno pastatų, kur 1919-1940 m. dirbo ir gyveno prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius. Vilniaus gatve pasiekiama pagrindinė naujamiesčio pėsčiųjų gatvė - Laisvės alėja.

 ZAPYŠKIS - AUKŠTAI IR ŽEMAI

Zapyškis - miestelis kairiajame Nemuno krante. Vietovės vardas kildinamas nuo didikų Sapiegų pavardės. Jie įsigyta vietovę pavadino Sapiegiškėmis, ilgainiui vietinių gyventojų pradėtomis vadinti Zapyškiu. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Zapyškio vietovė paminėta 1508 m. kunigaikščio Aleksandro rašte.

XVI a. Zapyškyje pastatyta gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Miestelio augimą spartino pro vietovę ėjęs svarbus Kauno-Virbalio prekybos ir pašto kelias.

1795 m. Zapyškis atiteko Prūsijai, po 20 metų perėjo Lenkijos karalystei. Norėdami apsisaugoti nuo nuolatinių potvynių, gyventojai persikėlė gyventi aukščiau j Nemuno šlaitą. Naujoje gyvenvietėje 1908 m. buvo pastatyta nauja Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, į ją iš senosios šventovės perkeltas barokinis XVIII a. altorius. Zapyškis Lietuvai sugrįžo XX a. pradžioje.

Šalia kelio Kaunas—Šakiai tebestovi senoji Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 1812 m. šventovę stipriai nuniokojo Napoleono kariuomenė. 1901 m. senoji bažnyčia buvo uždaryta. Dabar vasaros metu joje rengiami bažnytines muzikos koncertai, prie bažnyčios Nemuno pakrantėje miestelio gyventojai susirenka įvairių švenčių metu.

Netoli senosios Zapyškio bažnyčios esančiose kapinėse yra XIX a. vidurio koplyčia. Joje ilgą laiką buvo laidojami kunigai. Šiose kapinaitėse taip pat palaidoti Antrojo pasaulinio karo vokiečių armijos karių palaikai.

Miestelyje ant kalno, Vytauto gatvėje tarp trijų ąžuolų, stovi Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio paminklas, atidengtas 1928 m. birželio 29 d. 1960 m. jis buvo nugriautas, o 1989 m. birželio 29 d. vėl iškilmingai atidengtas ir pašventintas. 2005 m. gegužės 19 d. patvirtintame Zapyškio herbe pavaizduota senoji gotikinė bažnyčia (dail. A. Každailis).

 PANEMUNIŲ GAMTA

Kalninė cikada

Kalninė cikada (Cicadetta montana) - giedančiųjų cikadų šeimos rūšis, labai reta ir saugoma Lietuvoje. Aptinkamos Jiesios upės pakrantėse ir Nemuno krantuose žemiau Kauno. Lervos vystosi žemėje 4-6 metus, minta įvairių augalų šaknimis. Gegužės pabaigoje išsiritusios cikados gyvena apie 20 dienų, jų galima aptikti medžiuose, ant aukštesnių krūmų.

Voras piltuvininkas

Voras piltuvininkas (Agelena labyrinthica) - iki 10 -15 mm ilgio voras. Jo tinklas lyg kilimas paklotas prie pat žemės, bet gali būti supintas ir tarp aukštesnių žolių ar krūmų sakų. Tinklo įduboje voras nupina 1-2 cm skersmens vamzdelį ir jo gilumoje pats laukia grobio. Ant tinklo pakliuvęs vabzdys suvirpina siūlus ir auką pajutęs voras įsitempia ją į savo vamzdelį.

Pavienės bitės

Pavienėmis bitėmis vadinamos kelios dešimtys mūsų gamtoje gyvenančių bitinių vabzdžių rūšių, kurioms nebūdingas bendruomeninis gyvenimo būdas. įvairios smėliabičių, vagabičių, osmijų. vilnabičių rūšių bitės gyvena pavieniui - tas pats individas rausia urvelius, deda kiaušinėlius ir renka maistą. Žemėje išrausto urvelio gilumoje bitė įruošia po kelis lopšelius, į juos prineša daug maisto ir sudeda kiaušinėlius. Po kiek laiko pati bitė žūsta, o jaunikliai auga, minta maisto atsargomis. Kitą pavasarį jie būna jau suaugę ir pradeda naują gyvenimo ciklą.