2019 metų Nobelio literatūros premijos laureatas Peteris Handke - vienas iš tų autorių, kurių apdovanojimas prestižine Nobelio literatūrine premija sukelia daugiau diskusijų, nei džiaugsmo ir pritarimo, kaip atsitiko su tuo pat metu paskelbtąja 2018 metų laureate Olga Tokarczuk. Priežastis - ne literatūrinė. Politika. Peteris Handke gimė pačiame karščiausiame Europos taške - Austrijos pietuose. Čia pat - Balkanai, kuriuose (formaliai Austrijoje) prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, su skirtingais sąjungininkais jungėsi antrajame, jau po Berlyno sienos (kartu ir komunistinės Jugoslavijos) žlugimo kilo vadinamieji Balkanų karai....
Taigi, rašytojo mama - slovėnė, tėtis - vokietis, Vermachto kareivis. Vaikystėje gyventa ir Rytų Berlyne, ir mamos gimtinėje - Griffeno mieste, Austrijos Karintijos regione, kur gyvena nemažai slovėnų.
Tada - Sankt Feitas prie Glano, kur lankė katalikišką berniukų mokyklą, Klagenfurtas ir galiausiai Graco universitetas. Išgarsėjo P. Handke jau universitete, įeidamas į žymią tuo metu literatūrinę "Graco grupę". Išgarsėjo ne tik talentu, bet ir ir "Enfant terrible" charakteriu, iššūkiais nusistovėjusioms taisyklėms. Vėliau tai išaugo į politines manifestacijas, tad XX amžiaus karinis konfliktas Balkanuose sukėlė XXI amžiaus nuostabą dėl Nobelio literatūros premijos paskyrimo.
Išbandykime tekstą: Peter Handke. Tamsią naktį išėjau iš tylių namų. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2000. - 173 p.
Jis stuktelėjo galva j vieną jau gana didelį obuolį, kabojusį kaktos aukštyje - tarsi kamuolį, tik truputį švelniau; tada išėjo iš namų prie užtvankos, glostomas nuo kalnų upės pučiančio rytinio vėjo. Pakeliui nesutiko nė vieno žmogaus, ir akmenuotos Zalacho seklumos, kaip visuomet vasarą, užėmė daugiau vietos nei pakrantė su nutekamaisiais latakais; šviesios, tuščios jos driekėsi toli, ligi pat ištakų horizonte tarp kalkakmenio kalnų.
Vaistininkas pagalvojo apie savo mirusiuosius ir prisiminė sūnų. Bet juk jis dar nebuvo miręs? Ne, jis tik jį išvarė. Ar ne per stiprus žodis? Gal jis paprasčiausiai jo atsisakė, išleido iš akių, metė, pamiršo? „Ne, aš jį išvariau, - pasakė jis. - Aš išvariau savo vaiką."
Jis plaukė šalta, kaulus geliančia upe, iš pradžių prieš smarkias bangas, po to leidosi nunešamas į upės vidurį, kur ėjo siena su Vokietija. Nepaprastai greitai, tarsi šuoliais, pro šalį slinko pakrantės medžiai. Jis pasinėrė taip giliai, kad keli upės dugnu besiritantys žvirgždukai pateko į jo ausį ir kurį laiką ten daužėsi vienas į kitą, grikšėjo ir terkšėjo. Jam pasirodė, kad po vandeniu nekvėpuodamas jis galėtų išbūti visą amžinybę, kad toks nuo šios akimirkos bus jo gyvenimas.
Vaistininkas beveik prisivertė pasukti prie kranto, prie stačių laiptų. Leisdamasis, beveik siekdamas medžių viršūnes, praskrido ankstyvas lėktuvas, ir jis pastebėjo prie vieno liuko prisispaudus; vaiko veidą. Taip gerai jis matė ne tik po maudynių ledinėje upėje. Šiuo požiūriu vardas, kurį Takshamo vaistinei sugalvojo jo brolis, gal ir buvo pagrįstas.
Namuose po dušu nusiplovė kalkiną, pilką upės vandenį ir išgėrė jam besimaudant išvirusią kavą, „Blue Mountain" iš Jamaikos, kaip visada pačią geriausią, kokią tik čionai buvo galima gauti. Žmonos teritorijoje nebuvo girdėti jokio garso, nors koridoriuje jau stovėjo jos kelioninis krepšys, ant jo - lėktuvo bilietas, į kurį jis vis dėlto nepasižiūrėjo. „Kaip ir prieš kiekvieną jos išvažiavimą, aš staiga išvydau žemuogių šlaitą, - pasakė jis, - apie kurį ji man vieną sykį pasakojo - vaikas būdama ten praleisdavo visą vasarą."
Anksčiau jis pats daug keliavo, buvo beveik visuose pasaulio kampeliuose. Tačiau dabar jokia šalis jo nebetraukė. Čia, būtent čia, jis kiekvieną rytą jausdavosi taip, tarsi iškeliautų ar gal jau seniai yra iškeliavęs, o šiandien įveiks dar vieną kelionės atkarpą. „Aš norėjau pasilikti čia dar ilgai ilgai."
Pro krūmynus, švysčiodama margais treningais, siauru taku per užtvanką nubėgo pirmoji bėgikų pora, vienas paskui kitą (anapus pievų, Takshame, niekas niekada nebėgdavo, netgi į autobusą), labai garsiai kalbėdamiesi, lyg galvodami, kad šiek tiek nuleidus balsą pašnekovas jo nebegirdės.
Iš kaimynų sklypo atsklido vaiko riksmas ir gailus verksmas, po to tas pat pasigirdo name iš kitos pusės. Jis įsiklausė. Buvo tikras, kad lygiai taip pat klausėsi ir žmona už durų. Jie klausėsi kartu net tada, kai verksmas ir kūkčiojimas kairėje ir dešinėje buvo jau seniai nurimęs ir virtęs kalbėjimu, vienas kito šaukimu, kai išsirėkę balsai tapo tarsi švaresni ir skambesni. Jie girdėjo ir Vokietijos pakrantėje važiuojantį traukinį. „Bado Raichenhalo kryptis!" - „Taip."
Šį rytą vaistininkas paėmė žmonos dviratį; artimiausias kelias savaites jai jo vis tiek nereikės. Jis važiavo pakrante vingiuojančiu keliu, iš pradžių upės slėniu, po to per lauką pasuko Syzenhaimo kaimo link. Tenykštėse kapinėse ant nuosėdinio akmens buvo atsiradę keli įtrūkimai, vaizduojantys Nukryžiuotąjį be kryžiaus - tai buvo galima spręsti tik iš jo pozos - didžiulė rachitiko galva ir liliputiškas kūnas išskėstomis rankutėmis; plyšių grioveliai, šiaip jau sunkiai įžiūrimi, beveik sudūlėję, į rytus atsuktoje uolos pusėje buvo ryto šviesos pagilinti, paryškinti.
Vaistininkas tęsė kelionę į rytus, į saulę: taip jis išvengė savo šešėlio priešais save - reginys, kuris jam visad buvo nemalonus. Žolė, kaip anksčiau upė bei sutrukęs akmuo, kvepėjo paskutinių savaičių sausra (tai, kas pasakojama apie Zalcburgą ir lietų, dažnai yra netiesa). Pro slepiamosiomis spalvomis nudažytus Syzenhaimo kareivinių barakus važiavo miesto autobusas, šventės proga taip ištapytas ir išpuoštas, jog atrodė, kad jis yra kareivinių fasado dalis; lėktuvo šešėlis virš lauko tarsi mirktelėjimas.
Įsukant į žalitvorių miestelį arba, kaip jis pats sau vadino „Vienišą salą" , vaistininką, retas atvejis, pasveikino, netgi kelis kartus iš eilės - nuo Lindbergo promenados iki Lilientalio alėjos, tačiau pasisveikinę praeiviai iškart keistai nustebdavo. Galop vaistininkas suprato, kad sveikinamas buvo vietiniams pažįstamas sunkus, prieškarinis dviratis, paprastai siejamas su jo žmona, „vaistininke" (o ji tokia ir buvo, kaip ir beveik visi jų giminėje - ir protėviai, ir palikuonys, išskyrus sūnų).
Abu jo pavaldiniai, senyva moteris ir jaunas vyras, beveik dar vaikas - moteris buvo jo motina, taigi ir šiuo atveju vaistininkystė buvo šeimos tradicija - jau laukė jo pievoje pačiame gyvenvietės centre, kaip visada ypač punktualūs, sėdėjo prie grotuoto įėjimo į bunkerį, aukštai virš jų - kamuolinis debesis. Prieš dabar jau daugelį metų jie atvyko čia kaip pilietinio karo pabėgėliai iš pietų ir atsinešė ten paplitusį priešo prakeikimą: „Kad vieninteliai tavo namai taptų vaistine!"
Vaistininkas turėjo dar ir dukterį, kuri, neseniai pabaigusi studijas, pradėjo dirbti pas jį, bet vasarą ji su draugu, taip pat farmakologu - nepataikėt, naujiena giminėj! - fiziku, iš „Vienišosios" persikėlė į kitą salą.
Jiems išvykstant vaistininkui pasirodė, kad ji važiuoja nenorom ir kad pirmą kartą - keista - ji nerimauja dėl jo. Tačiau (kaip, beje, ir visais kitais atvejais) būtent jos nebūvimas, arba apskritai - jam artimo žmogaus nebuvimas - jį saugojo, bent taip jis tuomet galvojo, o kita vertus, ir įpareigojo padaryti viską, gyventi taip, kad tasai žmogus galėtų nebūti visą numatytą laiką, ramus ir be jokių rūpesčių, galėtų kiek tik nori mėgautis savo kelione, paradiziška sala ir, kodėl gi ne, savo laime.
Artimųjų nebuvimas - „draugų vaistininkas neturi, bent jau aš negaliu jų įsivaizduoti", - pasakė jis - kartkartėmis suteikdavo jam papildomą postūmį gyventi. „Jei galėčiau nustatyti savo dorovinį ar gyvenimo principą, - pasakė jis, - šis būtų toks: elkis taip, kad šiuo metu išvykę tavo artimieji - artimieji plačiausia prasme - galėtų pasilikti kažkur kitur patenkinti, mano netrukdomi!"
„O jei nė vienas iš artimųjų nėra išvykęs?"
„Vieno visuomet nėra."
Kaip, ko gero, daugelis vaistinės darbuotojų, ir šiedu buvo ne vien paprasti pardavėjai ar tarnautojai. Bent jau taip juos laikui bėgant ėmė traktuoti klientai, o pirmiausia - patarimo ieškantys žmonės. Tad dabar pabėgėlė ir jos sūnus jau nebeturėjo jokių pavaldinių bruožų ir buvo laikomi autoritetais, atitinkamai ir elgėsi. Darbas teikdavo jiems kitokio pobūdžio malonumą nei paprastiems vaistų išdavėjams.
Todėl vaistininkas jau ir anksčiau leisdavo jiems dirbti vieniems, o dėl šito, suprantama, gerokai sumažėjo apsimetėlių, įsibaiminusių, nusiminusių žmonių; tarytum vasaroti išvykę artimieji gerai veiktų ne tik jį, bet ir kitus - drąsintų juos ir teiktų stiprybės, išties ypatingo vaisto.
Taigi vaistininkas galėjo visam pusdieniui nusišalinti į vidinę savo būdos dalį. „Aš negaliu visą dieną būti su žmonėmis, - pasakė jis man. - Ir kodėl gi turėčiau tai daryti?" Gaminti vaistus pačioje vaistinėje nebuvo beveik jokio reikalo. Tačiau jam kartkartėmis vis dar patikdavo pažaisti su keletu elementų, prieš dešimtmečius išmoktais judesiais paversti juos kažkuo kitu arba tiesiog pabūti šąlią;^ai reaguoja ir kinta jo sumaišytos medžiagos. Tokia galvos skausmų raminamųjų, širdies lašų, tepalų nuo reumato gamyba buvo brangi, varginanti ir šiuo momentu beveik beprasmė, nes kioske buvo beveik tokių pačių, tokios pačios sudėties vaistų, beveik nesiskiriančių savo skoniu ar kvapu, be to, su fabriko garantija.
Nepaisant to, jis negalėjo atprasti nuo šito krapštymosi. Pats sau teigė, kad dirba dėl sunkmečio, kuris ne taip jau toli; sunkmečio, kuris jį palies mažiau nei kitus, jo klientus, čionykščius žmones, artimiausių pažįstamų ratą (iš tiesų kitokio ir nebuvo, nes nepažįstami, išskyrus labai retus atvejus naktį, vaistinėn neužsukdavo). O jo rankų judesiai buvo ne tokie, kokius, mūsų įsivaizdavimu, daro „vaistininkas" - ne smulkūs, ne uždari, ne „vabališki", bet platūs, su įsibėgėjimais, atsitraukimais, lankais ir pamojavimais.
Kai vaistinę kartą - beje, vienintelį nuo pat jos įkūrimo - bandė apiplėšti, įsibrovėlis galiniame kambaryje pamatė vaistus gaminantį Takshamo vaistininką, iš rankų iškart paleido peilį ir pabėgo: „Jis pastebėjo, kad aš visai nebijojau. Tokiomis akimirkomis reikia neturėti baimės."
„Kaip tą pasiekti?"
„Reikia neturėti baimės."
Vaistininkas netgi turėjo sritį, kurioje jis specializavosi. Jis buvo - kiek tai įmanoma šioje veikiausiai neaprėpiamoje sferoje - grybų žinovas.
Dauguma bent jau europinių vaistinių vasaros pradžioje vitrinose išstatydavo lenteles, kuriose pavaizduoti valgomi ir svarbiausia - nuodingi grybai; kartais tai būdavo netgi trimačiai muliažai, rūpestingai įtupdyti į tikras samanas. O jei staiga iš miškų ir pievų ateina koks grybautojas naujokas su savo tikrais radiniais ir paprašo patarimo, tai dažniausiai vaistininkai tik palinguoja galvą, daugių daugiausia vos paliečia žemėtus daiktus - būkit geras, neprismėliuokite stiklinio prekystalio - ir praneša dažniausiai nepalankią ištarmę: nuodingas; ar bent jau įtartinas.
Tuo tarpu Takshamo vaistininkas tik pažvelgęs ar prisilietęs, kraštutiniu atveju - apuostęs arba paragavęs - žinojo, ką jam čia pristatė (kai kurias beveik neatskiriamas rūšis jis pažindavo iš skirtingų kirmėlių, sraigių, vabalėlių, vorų ant grybų ir jų viduje). Jis žavėjosi kiekvienu jam pateiktu grybu, neimdamas domėn to, kad ir keli jo žvyneliai, prilipę prie vaiko rankos ir netyčia patekę į burną, galėjo pridaryti žalos, ir to, kad tasai grybas smirdėjo ir tižo nelyginant sena dvėseliena.
„Neretai pagalvoju, ar tik mano aistra grybams neprisidėjo prie mano išsiskyrimo su žmona. Ypač rudenį vakare grįžus namo, visos mano palto ir švarko kišenės būdavo pilnos grybų, o paskui ir šaldytuvas, sandėliukas, netgi rūsys, kuriame grybų aromatas išsilaiko geriausiai. Kiekvieną dieną ji turėjo kartu su manimi valgyti grybus - juk yra daug daugiau valgomų rūšių, negu manoma, ir jos auga ligi pat žiemos.
Žinoma, laikui bėgant aš išvaliau namus, bet net ir sode, kur juos paslėpiau - negi turėjau išmesti tas gamtos dovanas, tuos skanumynus? - jie nesupainiojamai švietė ir kvepėjo po krūmais ar medžių drevėse (stipriausiai, kaip šuns maita - poniabūdės, kurios šviežios, didumo sulig balandžio kiaušiniu yra neapsakomas delikatesas, žalios supjaustytos ir patiektos, pavyzdžiui, su druska ir alyvų aliejumi!)“
Taigi kitas dalykas, kuriuo vaistininkas užsiėmė savo laboratorijoje, ar greičiau virtuvėje, - grybų tyrinėjimai, kur jis tapdavo tai pasitikinčiu vyriausiuoju kulinaru, tai atsargiu, lėtai viską perprantančiu mokiniu; jis netgi ruošė neįprastą grybų vadovą, kuriame norėjo pabrėžti kai kurių visuotinai niekinamų rūšių vertę, o po to aprašyti tam tikrų grybų poveikį valgytojui - bet ne svaigulį sukeliančių, ne, kaip sakoma, sąmonę praplečiančių rūšių, bet „sapnagrybių", sapnus praplečiančių grybų.
Tuo laiku, kai prasideda jo istorija, Takshamo apylinkėse, nors, žinoma, ne tik ten, buvo labai sausa ir nedygo nė vienas grybelis, o kadangi vaistininkas šiuo atveju buvo visiškai priklausomas nuo pavyzdžių, pirmiausia nuo jų kvapo, tą priešpietę jo svajonės apie grybus beveik nepasistūmėjo į priekį; tik savo užrašuose jis išbraukė keletą pastabų, kurias norėjo praleisti, peršokti.
Sėdėdamas prie lango už stalo per visą sienos ilgį jis matė pageltusią pievelę, kurioje vis pasirodydavo strazdas - tik strazdas gali taip netikėtai atsirasti tuščioje vietoje - su savo juoda, žibančia, beake gaiva, riteris nuleistu antveidžiu, ieškantis su kuo susikauti. Gyvatvorė, iš kurios jis vis iššokdavo, buvo pradžia sudėtingos barjerų sistemos, besitęsiančios ligi horizonto, ligi aukštos gyvenvietės pakraščio gyvatvorės; joje, kaip gerai matė vaistininkas, judėjo tik vienas lapelis - visą priešpietę be perstojo jis mirgėjo, blizgėjo, pavaduodamas visą medį, o ilgainiui - ir visą mišką.
Vienu metu jį buvo galima rasti pagrindiniame kambaryje, padedant; darbuotojams, nors ta pagalba - tik pripilti stiklinę vandens.
Pietavo vaistininkas, kaip buvo įpratęs, užkandinėje, esančioje miške tarp Takshamo ir Zalcburgo oro uosto. Įpratęs? Veikiau tai buvo ritualas arba paties nustatytas statutas, kurio jis griežtai laikėsi, nors kartais ir turėdavo prisiversti.
Pašaliniam žmogui, einančiam per šitą mišką, jis turėjo pasirodyti įtartinas visais požiūriais. Net ir vietiniai nedažnai jame apsilankydavo. Daugių daugiausia jie tik pravažiuodavo keistai vingiuotu tokiai lygumai keliu palei tvorą, - aptvertas miškas, neįprastas dalykas šioje šalyje, - pertraukiamą trumpų ir čia pat brūzgynais pasibaigiančių takų su ryškiai įsispaudusiais padangų pėdsakais, nuklotais šiukšlėmis, išmestomis ne tik iš mašinų, bet ir iš šimtų kasdien praskrendančių lėktuvų; net ir medžiai ligi pat viršūnių būdavo apkibę popieriumi bei plastmase.
Tačiau vaistininkas šiame miške žinojo dar vieną mišką. Šį miškelį supo pilnas vandens griovys ir gervuogių juosta, tačiau vienoje vietoje perėjęs lenta galėjai patekti į jį net nesusilenkdamas. Iš pradžių stojusi prieblanda prasisklaidydavo tarytum proskynoje, kurioje nemažai medžių, metančių šešėlius, tačiau kiekvienas medis ir krūmas auga atskirai, taigi ir šešėliai atskiri, ir išvysdavai dažniausiai tik po vieną vienos rūšies egzempliorių, vieną aviečių krūmą, vieną beržą, vieną pušį ir taip toliau - visa tai augo be jokios tvarkos, netaisyklingai, keldami įspūdį, jog atsidūrei medelyne ar augalyne. Ten netgi augo ir šioms platumoms neįprasti, netgi neįmanomais laikomi augalai, kaip antai taurusis kaštonas, serbiška eglė (ledynmečių amžininkas, sudžiūvęs kaip šakalys, aukštas kaip bokštas ulėmis), šilkmedis, sikomoras.
Kai jis, pasidėjęs seną suplyšusį portfelį, atsisėdo po buku, - taip pat vieninteliu egzemplioriumi, - po medžiu, kuris metė didžiausią šešėlį, staiga pastebėjo, kad yra ne vienas. Už poros šešėlių, šalia savo įrankių, pjūklų ir kopėčių gulėjo ilsėdamasi po pietų grupė medkirčių. Į didelę krūvą suvertę iškastas šaknis, jie sukūrė laužą, kuris degė vaiskiai, be dūmų, viena šaknis po kitos. Vaistininkas valgė tą patį ką ir jie: panašiame į jų krepšyje atsineštus sumuštinius, o pabaigai - obuolį (iš Takshamo prekybos centro).
„Vaistininkas?" Vaistų kvapas, kuriuo jis norom nenorom persigerdavo darbo vietoje ir kuris sekdavo paskui jį netgi lauke - jo automobilis visada kvepėjo vaistais, ir kartais jis vengdavo jo kaip tik dėl tos priežasties - jau seniai išsivadėjo pakeliui. Jo drabužiai buvo neišvaizdūs, tad sukirpimu ir spalva bent jau tą sykį menkai tesiskyrė nuo medkirčių rūbų. Be to, jis, kaip ir jie, buvo basas, batus nusiavė dar eidamas čionai: vidurdienis jam buvo laikas, kai jis jausdavo didelį silpnumą, nors ir ne dėl alkio; jį įveikti padėdavo basų padų liečiama žemė, ypač šio miško, kur takas iš pradžių kelis žingsnius būdavo minkštas dėl ką tik nukritusių kaštono žiedų, truputį toliau virsdavo kietu šaknų audiniu, o baigdavosi tikru tauku, pilnu kampuotų, aštrių buko riešutų, puikiai masažuojančių visą kūną.
Visi jie valgė priešpiečius tylėdami, o ir pavalgę ilgokai nepratarė nė žodžio. Jeigu jie ir žiūrėjo j tą pačią pusę, kiekvienas tai darė atskirai. Po buku sėdintis sriūbtelėjo vandens iš slapto proskynos šaltinio po sikomoru, atsisėdo į savo vietą taip, kad kiti jį galėtų matyti, ir darbininkams vėl įnikus į kirtimo bei pjovimo darbus, pradėjo skaityti, kaip paprastai vasarą, vieną iš stebuklinių viduramžių riterių epų.
„Bet ar jie neskirti skaityti žiemą - tie pasakojimai apie žydinčias gėles, maudynes ežeruose tuo metu, kai apsnigtose pilyse tvyro vienatvė?"
„Ten pavaizduotuose kraštovaizdžiuose aš atpažįstu dabartinį, šiandieninį vasaros pasaulį, matau jį aiškiau, kaip faktą, ne vien kaip pasakų ir burtų triuką."
„Pavyzdžiui?"
„Pažiūrėk į viršų, pažiūrėk į apačią. Arba ilgas valandas braukis pro brūzgynus, o staiga prieš nosį atsidaro automatinės durys, ir kondicionuotame vestibiulyje kažkas paima tavo krepšį ir palydi tave į kitą avantiūrą."
„Avantiūrą kabutėse?"
„Ne, tikrą. Ten, jaunuolyne, miške esančiame miške, ankstyvą popietę skaitant, o labiausiai - kartkartėmis užmerkiant akis, atsirasdavo ištisos požeminės armijos, pilkos pilkame fone, tačiau pasiruošusios akimirksniu užimti kovos pozicijas; jos sėdėjo ant žirgų ne ten, stikliniame požemio kalne, bet čia, vasariškoje lygumoje."
Jis dar turėjo nuvykti į miestą, į kasmėnesinį susitikimą su kitais vaistininkais. „Takghamo vaistininkas", tik taip, ne vardu, jį vadindavo visi kolegos.
Jo požiūriu, susitikimas visiškai nesikirto su valanda, praleista kartu su medkirčiais, kurie judėjo pro medžių šešėlius ir šviesą tarytum jodami, o jis šoko į balną ir nujojo jų pasitikti: vis dėlto keista, kad šitaip jam atsitiko tik su šiais pašaliečiais, autsaideriais ar net atstumtaisiais. Ar todėl, kad jis pats buvo pabėgėlis ar jų palikuonis ir seniai manė nepriklausąs jokiai bendruomenei, esąs asocialus žmogus (ir jau seniai to nesigailėjo)? Dėl to, kad darbas privertė jį nuolat būti pakraščiuose, kurie nebuvo nei miestas, nei kaimas, neturėjo nei pilietybės, nei vyresnybės?
Jokių paaiškinimų, jokių pagrindimų „tegul tai lieka migloje". Bet, šiaip ar taip, prie posėdžių stalo ir dar ilgai po to buko gilės jo rankose kvepėjo kortomis.
Virš medkirčių galvų susitelkė debesys ir prazvimbė vienmotoriai lėktuvai. Kaip tik ten Takshamo vaistininką apėmė alkis, pirmiausia tikras, vaisių alkis - tačiau aplinkui jų nebuvo, išskyrus sudžiūvusią laukinę vyšnią ir tokį patį serbentą (šių, tiesa, visas iš sodo pasprukęs krūmas), o paskui neaiškus, tuštumon krypstantis, bet vilkiškas alkis, o gal veržimasis? spaudimas? Netgi ant kelio gulintis negyvas juodas kurmis smailiu snukučiu jam vėl priminė riterio antveidį. Buvo tas metų laikas, kai gamtoje, šiaip jau jo valdose, nebuvo galima nieko rasti - nei vaisių, nei grybų, nei ko nors kito. Paprastai jam trūkdavo tokio ieškojimo; tačiau šį kartą, pasakė sau, aš jaučiuosi laisvas - kam nors kitam? „Gerai, kad nebuvo ko ieškoti?"
Zaicburgo centre vaistininkas ėjo iš vienos vietos į kitą tarsi užsimaukšlinęs nematomą kepuraitę. Per visus tuos metus aš mačiau jį ten tik du kartus. Nors jis sakydavo mieste artimiau su niekuo nebendraująs, sykį nutvėriau jį, nors ir keistu būdu ir keistoje aplinkoje.
Vieną kartą beveik nenaudojamame šalutiniame Mionchbergo uolos take aš sutikau buvusį Ispanijos ministrą pirmininką, kurį lydėjo tamsiai apsirengęs plačiapetis vyras su akiniais nuo saulės, be jokios abejonės, asmens sargybinis, ir, kai mes jau buvome visai prasilenkę, jame aš atpažinau Takshamo vaistininką.
Kitą kartą vėl: nuo Valstybės tilto „Austrų dvaro" balkone pamačiau savo laiku žinomą amerikiečių kino aktorę (vėliau nuskendusią Ramiajame vandenyne), kuri nežymiai, beveik nedrąsiai kažkam pamojavo, turbūt ne man? Ne, nes jai atgal pamojavo atsisukęs prašalaitis, elegantiškas, kaip retai būna šiame mieste, bet kartu apdulkėjęs ir iškamuotas nelyginant antrasis Richardas Widmarkas - jis juk negalėjo būti priemiesčio vaistininkas? - bet tai buvo jis, pranykęs vos pasirodęs, kaip ir gražuolė viešbučio balkone.
Kasmėnesinė cecho brolių konferencija buvo vasariška ir truko neilgai: kai kurie vaistininkai atostogavo, o dauguma naujų medikamentų turėjo pasirodyti tik rudenį; vasarai, bent jau šioje apylinkėje, pakako klasikinių senųjų vaistų, nors turistų antplūdis ir vertė padidinti jų atsargas; tačiau Takshamui tai negaliojo.
Likę trise jie sėdėjo vienoje iš Zalcacho terasų, kur nuo upės dvelkiantis vėjas šiek tiek apmalšindavo kaitrą - Iclingo vaistininkė, Lyferingo vaistininkas ir jis. Priemiesčio Iciingo vaistininkė buvo jauna moteris, kuriai per vieną ankstesnę diskusiją apie vaistus Takshamo vaistininkas be jokių piktų kėslų, paskendęs mintyse, staiga pasakė: „O jūs iš tikrųjų labai graži!"
Vėliau jis man sakė, kad ši moteris irgi turi savo istoriją, tokią pat - jei ne labiau - nuotykingą ir mįslingą kaip jo paties, be to, gerokai erotiškesnę. „Ji galėtų būti knygos herojė. Ir apskritai, kodėl aš? Kodėl ne ji?" Atsakydamas paklausiau, ar pagrindine knygos heroje jis galėtų įsivaizduoti „Iclingo vaistininke" vadinamą moterį. Ir apskritai jam reikėtų turėti šiek tiek kantrybės.
Tą popietę, kai matau prasidedant jo istoriją, jis dviejų kolegų akivaizdoje vėl paskendo mintyse ir staiga paklausė gražiosios vaistininkės: „Kodėl jūs tokia įdegusi? Kadaise Egipte rudi buvo tiktai vyrai, o moterys, priešingai - turėjo būti baltos kaip alebastras ar sūris. Kodėl šiais laikais beveik visi vaistininkai, o ypač vaistininkės, visad būna įdegę?"
„Betgi ir Jūs pats esate įdegęs - ir dargi smarkiai kaip felachas."
„Mano atveju tai natūralus įdegimas, atsiradęs dėl to, kad aš judu tarp saulės ir šešėlių, ne toks kaip jūsų - nuo kosmetinių pienelių ir gulėjimo Pietvakarių soliariume, kur įdegimo laipsnis suderinamas su darbinio chalato baltumu."
„Jūs šiandien toks atšiaurus. O juk kažkada mano garbei norėjote pastatyti piramidę!"
Per visą šį pokalbį nukriošęs, beveik kurčias pakraščio gyvenvietės Lyferingo vaistininkas per visą upę skambančiu balsu skelbė savo teoriją apie Zodiako ženklus. Pasirodo, jie galioja ne tik žmonėms, bet ir vietovėms, ir ištisoms šalims.
Valstybių likimas priklauso nuo virš jų viešpataujančių žvaigždžių! Žmonijos, tautų santykių ir atskirų tautų istoriją valdo atitinkamai Liūtas, Skorpionas, Dvyniai, Jautis. Taigi Jungtinės Europos Valstybės neįmanomos vien todėl, kad Europos kraštai turi skirtingus ženklus, kurie visi yra panašaus stiprumo, ir nė vienas jų negali iškovoti pirmenybės. Netgi virš atskirų Vokietijos kraštų viešpatavo skirtingi, nesuderinami žvaigždynai, taigi neseniai atgijusi šio didžiausio krašto baimė yra nepagrįsta. Virš Šiaurės Amerikos, priešingai, dominuoja vienas žvaigždynas, todėl ten ir atsirado, ir natūraliai veikiant Avinui? Mergelei? Ožiaragiui? išsilaikė nesubyrėjusios Jungtinės Valstijos.
„Nesąmonė! - netikėtai pertraukė jį takshamietis, kurį laiką susimąsčiusiu žvilgsniu žvelgęs tai į jaunąją moterį, tai į upės vandenį. - Tipiškas vaistininkų prietaras! Visa tai randasi ne iš viršaus, ne iš kosmoso, bet iš apačios, iš požemio. Būtent iš ten mes ar, jei norite, kraštai ir valstybės yra veikiami - tik ne valdomi ir ribojami, bet kurstomi, raginami, padedami."
„Iš kokios apačios? (tai jaunosios moters klausimas, nes karšinčius nesiklausydamas vėl pradėjo balsu regzti savo valstybių ir žvaigždžių teoriją). Iš magmos?"
Tačiau vyriškis iš Takshamo vėl paniro į savo mintis, užmerkė akis ir netgi, regis, nustojo kvėpuoti. Jo veido išraiška nepasikeitė net tada, kai jaunoji moteris jį staiga pačiupo už smakro ir pasakė: „Tipiškas vaistininkų prietaras!"
„Jugoslavijoje viskas turėjo blogai baigtis, - tuo metu toliau varė Lieferingo vaistininkas. - Virš kiekvieno jos krašto - ženklas, kuris iš pat pradžių buvo nesuderinamas, priešiškas kaimyniniam žvaigždynui."
Autobusu jis parvyko į Takshamą ir dirbo ligi saulės laidos - o liepą ji leidosi vėlai - galiniame kambaryje už seniai užrakintų durų. Kartais jam atrodė, kad tą laiką galima užfiksuoti vienu vaizdu: šįsyk kreive, kurioje puikiai įsiteko tyliai dirbantis vaistininkas.
Pagrindinėje patalpoje buvo dar tvarkomasi, o kitą akimirką stojo tyla, kurioje, nors saulė jau buvo nusileidusi, paryškėjo ir pražydo spalvos. Kažkas pasitraukė, kažkokia kliūtis, regėjimo trikdis, mažinantis stiklas, ir pasirodė visiškai kitas, visai kito mastelio pasaulio žemėlapis, prie kurio neprisiartinsi jau nekalbant apie pasisavinimą ar įsidėjimą kišenėn, bet kuriuo galbūt galima pasinaudoti - net jeigu jis labai greitai, tylai dar nepasibaigus, išbluko ir susitraukė. Vaistininkas praskėtė pirštus, kad pro tarpupirščius padvelktų oras.
Jis keletą kartų atsirėmė į stalą. Pro atidarytą langą, pro kiosko grotų virbus - dulkinos, ką tik palietos gyvenvietės gatvės kvapas, nors jis pajuto ir taip seniai laukiamo lietaus aromatą, ir sykiu stipria banga iš už paskutinio gyvatvorių žiedo, už geros Takshamo mylios - cirko, kuris dar vasaros pradžioje iškeliavo kitur, kvapą.
Jei vaistininkas dėl ko nors garsėjo tarp aplinkinių - pavyzdžiui, Andreaso Lozerio ir manęs - tai dėl savo uoslės. Lozerį, jo paties žodžiais tariant, „toliau mąstyti" versdavo klausa ir klausymasis, mane - pirmiausia rega ir žiūrėjimas, o tolimam mūsų pažįstamui tai buvo uostymas, ir ne koks specialus šniukštinėjimas, bet tiesiog patekimas į nosį be jokių pastangų šimto kvapų kartu, bet nesusipainiojant, gerai vieną nuo kito skiriant (nors, savaime suprantama, ne visada buvo įmanoma atskirti vieno daikto ypatybes nuo kito). Kaip kai kurie žmonės, kurie, išvydę ką nors, ilgus mėnesius tinklainėje išlaiko to daikto atvaizdą, atsigaminantį vos užmerkus akis, taip vaistininkas šnervėse saugodavo seniai prabėgomis užuostą kvapą, naują ir stiprų, tarytum neturintį senaties termino. Ir kaip tiems žmonėms daiktai atgyja ir suprantami tampa tik atvaizdo pavidalu, taip vaistininkas juos įsimindavo ir suvokdavo kaip atkvapius.
Taigi su silpnu cirko kvapeliu staiga iš artimiausio krūmokšnio iššoko leopardas, o gal tik liliputinė beždžionė. Vėl mintyse paskendęs vaistininkas atsistojo ant laboratorinio stalo, pasiraitojo rankoves, pasiūbavo atsistojęs ant kojų pirštų galiukų. Kaip kartais visai be tikslo pakeistas žiūrėjimo kampas perverčia erdves, daiktus, pakeičia jų santykius.
„Ar tai nekėlė baimės?"
„Man niekas nekėlė baimės, - seniai pasibaigus jo istorijai, atsakė vaistininkas. - Šiaip ar taip, ligi tol."
Nuo stalo pažvelgus išaiškėjo, kad visi gyvenvietės pastatai, besaulėje šviesoje sudarantys uždarą, platų apskritimą, iš vaistinės namelio pačiame jos viduryje buvo matomi visai kitoje perspektyvoje. Jie buvo visai kitur atsukti nei vaistinė, kuri juk buvo pirmasis statinys šioje vietovėje - jie stovėjo išilgai specialiai vaistinei priešinamos ašies, ignoruodami mažą centrinį pastatą lyg jo visai nebūtų.
Ir važiuojant namo, metus žvilgsnį per petį, primityvus stačiakampis stepėje jam pasirodė nusisukęs nuo visos apylinkės, nepritampantis netgi prie žemės sklypo, tarytum koks ledynmečio riedulys. Nė vieno vaiko gatvėje. Nė vieno paukščio danguje. Tik debesis, pilkai baltas kamuolinis debesis su daugybe bangelių viršuje, lėtai slenkantis į rytus it piligrimas. Jis galėjo slinkti ir į vakarus, ir galėjo būti ne vakaras, o rytas.
Vakarieniaudavo vaistininkas vis dar restorane, ir eidavo vis dar oro uosto link. Tik dabar jo užeiga buvo už nuolat didinamų ir perstatinėjamų angarų, už stovėjimo aikštelių ir net už daržo. Ji prasidėjo nuo anuometinio rūsio, arba kitaip - išaugo virš jo, ir maža, žema svetainė nuo seno buvo pusiau po žeme. Smagu buvo nusileisti į ją keletu laiptų nuo beveik nenaudojamos gatvės, kurioje dar buvo matyti ankstesnio lauko keliuko pėdsakai, o smagiausia dabar, nykstant dienos šviesai, žvelgiant į viršų, į tamsą ir nieką.
Kitaip nei seniau, vaistininkas jau kuris laikas vakarieniaudavo vienas, be meilužės, ir jo žmona prisidėjo prie jo tik kelis kartus, pačioje pradžioje iki tol, kol tie jo surinkti ir virėjui atiduoti storapilviai grybai, kurie pjaustomi pamėlynuodavo, po to pažaliuodavo kiek rusvo atspalvio žaluma, jai, priverstai juos suvalgyti, įgavo „žmogienos skonį".
Virš galvos lauke tirštėjo sutemos ir nusileido paskutinis lėktuvas: naktinių reisų nebuvo.
Kitas užimtas staliukas stovėjo priešingame kampe, ir kadangi buvo gana tylu (nepaisant to, kad rūsio durys buvo atidarytos), prie jo vykęs pokalbis porelės ir vyro, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo civiliais drabužiais apsivilkęs kunigas, buvo gerai girdimas netgi jiems nekeliant balso. Vienintelis poros vaikas prieš daugelį metų pabėgo nuo jų ir pradingo. Per šį vakarą išaiškėjo, kad iš tikrųjų tai jie jį išvarė, neįleido, vėl neįleido, paskutinį sykį paliko krepšį, ne, celofaninį maišelį, prie durų, uždarė langines ir išvažiavo, kad nereikėtų nieko matyti. O dabar abudu buvo priėję liepto galą. Moteris: „Aš norėčiau numirti". Vyras: „Aš irgi".
Kunigas dėstė, kad mirtis galbūt yra tik salto mortale, po kurios jie vėl atsistos ant kojų, visiškai kitokių kojų; susipainiojo, pradėjo mikčioti, nutilo; tada visi trys tik tylėjo; pora verkė.
Takshamo vaistininkas nepastebėtas sėdėjo šalia. Reikalaudamas sąskaitos, jis buvo priverstas kelis kartus pakelti ranką. Atsisveikindamas ištarė keletą žodžių, kurie užeigos šeimininkui pasirodė ispaniški. Ispaniški? Jis ir pats nesuprato, ką pasakė. Tai apskritai buvo ne kalba.
Kai aukštu žmonos dviračiu jis palei upę važiavo namo, jau visiškai tamsiame slėnyje jį pasitiko galingas prakaito kvapas, kuris, kaip paaiškėjo už posūkio, sklido nuo kareivių būrio, išėjusio į naktinį žygį.
Viena kaimynų šeima Užtvankos gatvėje dar sėdėjo verandoje, ir darydamas sodo vartelius, jis šnektelėjo su jais (varteliai buvo neuždaryti - kaip visad, kai žmona iškeliaudavo iš namų), bet atskirti žalitvorės kaimynai to nematė.
Viename mansardos langų lyg švystelėjo šviesa? - ne, tolimo gatvės šviestuvo atspindys. Einant prie durų, po to ir prieškambaryje kažkas panašaus į voratinklį prilipo jam prie veido, nelyginant jis būtų čia nebuvęs daug ilgiau nei vieną dieną.
Jis pažiūrėjo televizorių lygiai vieną akimirką, žmogus ekrane plačiai išsižiojo - išjungė nespėjus jam ištarti nė žodžio.
Kaip paprastai, kai savo žinioje turėjo visą namą ir nereikėjo apsiriboti vien savo puse, jis nežinojo kur dėtis; nerado sau vietos. Kaip ligai jis nebuvo žmonos patalpose, nuo to laiko, kai ji paskutinį kartą buvo išvykusi. Dabar, blausioje šviesoje - kas antra lemputė buvo perdegusi - jis išvaikščiojo jas skersai išilgai ir susivokė, kad nesąmoningai ieško jam skirtos žinios ar ženklo. Tačiau negalėjo rasti netgi bendros jų praeities pėdsakų, jei neskaitysime pusiau paslėptos, ant kraštovaizdžio panoramos užklijuotos mažytės pasinės jų sūnaus nuotraukos, vos pastebimos tarp medžio šakų, dargi galva žemyn kaip kokiame rebuse.
Beje, kaip nestabiliai ji sudėjo visus mažus ir didelius daiktus, ne tik vonioje, bet ir jai priklausančioje virtuvės dalyje: jos palikta iš pažiūros tokia griežta tvarka galėjo sugriūti vos prisilietus prie kokios nors smulkmenos. Daiktai arba kabėjo ant vieno vienintelio siūlo, arba stovėjo prie dažniausiai aukštos briaunos, arba štai tie krištolo rutuliukai, iš pirmo žvilgsnio lyg per stebuklą sustingę ant nuožulnaus paviršiaus - ir nė centimetro toliau! - arba ši atdara druskinė, apsiversianti nuo menkiausio stumtelėjimo, nepaisant tiesaus padėkliuko po ja, nes viena jos kojelė kreiva, arba šie pieštukai, sulūšią tik spustelėjus - taip aštriai jie nudrožti. O kas, jei būtent tai buvo ženklas?
Grįžęs į savo pusę, į miegamąjį, jis pervertė pagalves; nieko. Keista abiejų pagalvių priešprieša: gerokai apglamžyta viena ir šalia visiškai nepaliesta, lygi kita, lygintuvo klostės tokios pačios kaip ir prieš daugelį metų, tarsi ji būtų stiklinėje dėželėje, tarsi tai lova negyvenamoje, tačiau jaukioje, kažkieno sugrįžtant laukiančioje pilyje.
Tekėjo saulė. Sode po šiltos sausos nakties nė vieno rasos lašelio. Užtat blykstelėjimas obelyje: sakų šlakas, išprakaituotas vienos šakelės, nušviestas pirmojo spindulio, miniatiūrinė lempelė. O kregždės danguje tamsios tamsios, tarytum diena dar tik brėkštų. Tik toje vietoje, kur viena sukdamasi akimirkai iškėlė sparnus statmenai, į juos atsimušusi saulė nušvietė erdvę; atrodė, kad paukštis taip žaidžia su ryto šviesa.
Jis stuktelėjo galva j vieną jau gana didelį obuolį, kabojusį kaktos aukštyje - tarsi kamuolį, tik truputį švelniau; tada išėjo iš namų prie užtvankos, glostomas nuo kalnų upės pučiančio rytinio vėjo. Pakeliui nesutiko nė vieno žmogaus, ir akmenuotos Zalacho seklumos, kaip visuomet vasarą, užėmė daugiau vietos nei pakrantė su nutekamaisiais latakais; šviesios, tuščios jos driekėsi toli, ligi pat ištakų horizonte tarp kalkakmenio kalnų.
Vaistininkas pagalvojo apie savo mirusiuosius ir prisiminė sūnų. Bet juk jis dar nebuvo miręs? Ne, jis tik jį išvarė. Ar ne per stiprus žodis? Gal jis paprasčiausiai jo atsisakė, išleido iš akių, metė, pamiršo? „Ne, aš jį išvariau, - pasakė jis. - Aš išvariau savo vaiką."
Jis plaukė šalta, kaulus geliančia upe, iš pradžių prieš smarkias bangas, po to leidosi nunešamas į upės vidurį, kur ėjo siena su Vokietija. Nepaprastai greitai, tarsi šuoliais, pro šalį slinko pakrantės medžiai. Jis pasinėrė taip giliai, kad keli upės dugnu besiritantys žvirgždukai pateko į jo ausį ir kurį laiką ten daužėsi vienas į kitą, grikšėjo ir terkšėjo. Jam pasirodė, kad po vandeniu nekvėpuodamas jis galėtų išbūti visą amžinybę, kad toks nuo šios akimirkos bus jo gyvenimas.
Vaistininkas beveik prisivertė pasukti prie kranto, prie stačių laiptų. Leisdamasis, beveik siekdamas medžių viršūnes, praskrido ankstyvas lėktuvas, ir jis pastebėjo prie vieno liuko prisispaudus; vaiko veidą. Taip gerai jis matė ne tik po maudynių ledinėje upėje. Šiuo požiūriu vardas, kurį Takshamo vaistinei sugalvojo jo brolis, gal ir buvo pagrįstas.
Namuose po dušu nusiplovė kalkiną, pilką upės vandenį ir išgėrė jam besimaudant išvirusią kavą, „Blue Mountain" iš Jamaikos, kaip visada pačią geriausią, kokią tik čionai buvo galima gauti. Žmonos teritorijoje nebuvo girdėti jokio garso, nors koridoriuje jau stovėjo jos kelioninis krepšys, ant jo - lėktuvo bilietas, į kurį jis vis dėlto nepasižiūrėjo. „Kaip ir prieš kiekvieną jos išvažiavimą, aš staiga išvydau žemuogių šlaitą, - pasakė jis, - apie kurį ji man vieną sykį pasakojo - vaikas būdama ten praleisdavo visą vasarą."
Anksčiau jis pats daug keliavo, buvo beveik visuose pasaulio kampeliuose. Tačiau dabar jokia šalis jo nebetraukė. Čia, būtent čia, jis kiekvieną rytą jausdavosi taip, tarsi iškeliautų ar gal jau seniai yra iškeliavęs, o šiandien įveiks dar vieną kelionės atkarpą. „Aš norėjau pasilikti čia dar ilgai ilgai."
Pro krūmynus, švysčiodama margais treningais, siauru taku per užtvanką nubėgo pirmoji bėgikų pora, vienas paskui kitą (anapus pievų, Takshame, niekas niekada nebėgdavo, netgi į autobusą), labai garsiai kalbėdamiesi, lyg galvodami, kad šiek tiek nuleidus balsą pašnekovas jo nebegirdės.
Iš kaimynų sklypo atsklido vaiko riksmas ir gailus verksmas, po to tas pat pasigirdo name iš kitos pusės. Jis įsiklausė. Buvo tikras, kad lygiai taip pat klausėsi ir žmona už durų. Jie klausėsi kartu net tada, kai verksmas ir kūkčiojimas kairėje ir dešinėje buvo jau seniai nurimęs ir virtęs kalbėjimu, vienas kito šaukimu, kai išsirėkę balsai tapo tarsi švaresni ir skambesni. Jie girdėjo ir Vokietijos pakrantėje važiuojantį traukinį. „Bado Raichenhalo kryptis!" - „Taip."
Šį rytą vaistininkas paėmė žmonos dviratį; artimiausias kelias savaites jai jo vis tiek nereikės. Jis važiavo pakrante vingiuojančiu keliu, iš pradžių upės slėniu, po to per lauką pasuko Syzenhaimo kaimo link. Tenykštėse kapinėse ant nuosėdinio akmens buvo atsiradę keli įtrūkimai, vaizduojantys Nukryžiuotąjį be kryžiaus - tai buvo galima spręsti tik iš jo pozos - didžiulė rachitiko galva ir liliputiškas kūnas išskėstomis rankutėmis; plyšių grioveliai, šiaip jau sunkiai įžiūrimi, beveik sudūlėję, į rytus atsuktoje uolos pusėje buvo ryto šviesos pagilinti, paryškinti.
Vaistininkas tęsė kelionę į rytus, į saulę: taip jis išvengė savo šešėlio priešais save - reginys, kuris jam visad buvo nemalonus. Žolė, kaip anksčiau upė bei sutrukęs akmuo, kvepėjo paskutinių savaičių sausra (tai, kas pasakojama apie Zalcburgą ir lietų, dažnai yra netiesa). Pro slepiamosiomis spalvomis nudažytus Syzenhaimo kareivinių barakus važiavo miesto autobusas, šventės proga taip ištapytas ir išpuoštas, jog atrodė, kad jis yra kareivinių fasado dalis; lėktuvo šešėlis virš lauko tarsi mirktelėjimas.
Įsukant į žalitvorių miestelį arba, kaip jis pats sau vadino „Vienišą salą" , vaistininką, retas atvejis, pasveikino, netgi kelis kartus iš eilės - nuo Lindbergo promenados iki Lilientalio alėjos, tačiau pasisveikinę praeiviai iškart keistai nustebdavo. Galop vaistininkas suprato, kad sveikinamas buvo vietiniams pažįstamas sunkus, prieškarinis dviratis, paprastai siejamas su jo žmona, „vaistininke" (o ji tokia ir buvo, kaip ir beveik visi jų giminėje - ir protėviai, ir palikuonys, išskyrus sūnų).
Abu jo pavaldiniai, senyva moteris ir jaunas vyras, beveik dar vaikas - moteris buvo jo motina, taigi ir šiuo atveju vaistininkystė buvo šeimos tradicija - jau laukė jo pievoje pačiame gyvenvietės centre, kaip visada ypač punktualūs, sėdėjo prie grotuoto įėjimo į bunkerį, aukštai virš jų - kamuolinis debesis. Prieš dabar jau daugelį metų jie atvyko čia kaip pilietinio karo pabėgėliai iš pietų ir atsinešė ten paplitusį priešo prakeikimą: „Kad vieninteliai tavo namai taptų vaistine!"
Vaistininkas turėjo dar ir dukterį, kuri, neseniai pabaigusi studijas, pradėjo dirbti pas jį, bet vasarą ji su draugu, taip pat farmakologu - nepataikėt, naujiena giminėj! - fiziku, iš „Vienišosios" persikėlė į kitą salą.
Jiems išvykstant vaistininkui pasirodė, kad ji važiuoja nenorom ir kad pirmą kartą - keista - ji nerimauja dėl jo. Tačiau (kaip, beje, ir visais kitais atvejais) būtent jos nebūvimas, arba apskritai - jam artimo žmogaus nebuvimas - jį saugojo, bent taip jis tuomet galvojo, o kita vertus, ir įpareigojo padaryti viską, gyventi taip, kad tasai žmogus galėtų nebūti visą numatytą laiką, ramus ir be jokių rūpesčių, galėtų kiek tik nori mėgautis savo kelione, paradiziška sala ir, kodėl gi ne, savo laime.
Artimųjų nebuvimas - „draugų vaistininkas neturi, bent jau aš negaliu jų įsivaizduoti", - pasakė jis - kartkartėmis suteikdavo jam papildomą postūmį gyventi. „Jei galėčiau nustatyti savo dorovinį ar gyvenimo principą, - pasakė jis, - šis būtų toks: elkis taip, kad šiuo metu išvykę tavo artimieji - artimieji plačiausia prasme - galėtų pasilikti kažkur kitur patenkinti, mano netrukdomi!"
„O jei nė vienas iš artimųjų nėra išvykęs?"
„Vieno visuomet nėra."
Kaip, ko gero, daugelis vaistinės darbuotojų, ir šiedu buvo ne vien paprasti pardavėjai ar tarnautojai. Bent jau taip juos laikui bėgant ėmė traktuoti klientai, o pirmiausia - patarimo ieškantys žmonės. Tad dabar pabėgėlė ir jos sūnus jau nebeturėjo jokių pavaldinių bruožų ir buvo laikomi autoritetais, atitinkamai ir elgėsi. Darbas teikdavo jiems kitokio pobūdžio malonumą nei paprastiems vaistų išdavėjams.
Todėl vaistininkas jau ir anksčiau leisdavo jiems dirbti vieniems, o dėl šito, suprantama, gerokai sumažėjo apsimetėlių, įsibaiminusių, nusiminusių žmonių; tarytum vasaroti išvykę artimieji gerai veiktų ne tik jį, bet ir kitus - drąsintų juos ir teiktų stiprybės, išties ypatingo vaisto.
Taigi vaistininkas galėjo visam pusdieniui nusišalinti į vidinę savo būdos dalį. „Aš negaliu visą dieną būti su žmonėmis, - pasakė jis man. - Ir kodėl gi turėčiau tai daryti?" Gaminti vaistus pačioje vaistinėje nebuvo beveik jokio reikalo. Tačiau jam kartkartėmis vis dar patikdavo pažaisti su keletu elementų, prieš dešimtmečius išmoktais judesiais paversti juos kažkuo kitu arba tiesiog pabūti šąlią;^ai reaguoja ir kinta jo sumaišytos medžiagos. Tokia galvos skausmų raminamųjų, širdies lašų, tepalų nuo reumato gamyba buvo brangi, varginanti ir šiuo momentu beveik beprasmė, nes kioske buvo beveik tokių pačių, tokios pačios sudėties vaistų, beveik nesiskiriančių savo skoniu ar kvapu, be to, su fabriko garantija.
Nepaisant to, jis negalėjo atprasti nuo šito krapštymosi. Pats sau teigė, kad dirba dėl sunkmečio, kuris ne taip jau toli; sunkmečio, kuris jį palies mažiau nei kitus, jo klientus, čionykščius žmones, artimiausių pažįstamų ratą (iš tiesų kitokio ir nebuvo, nes nepažįstami, išskyrus labai retus atvejus naktį, vaistinėn neužsukdavo). O jo rankų judesiai buvo ne tokie, kokius, mūsų įsivaizdavimu, daro „vaistininkas" - ne smulkūs, ne uždari, ne „vabališki", bet platūs, su įsibėgėjimais, atsitraukimais, lankais ir pamojavimais.
Kai vaistinę kartą - beje, vienintelį nuo pat jos įkūrimo - bandė apiplėšti, įsibrovėlis galiniame kambaryje pamatė vaistus gaminantį Takshamo vaistininką, iš rankų iškart paleido peilį ir pabėgo: „Jis pastebėjo, kad aš visai nebijojau. Tokiomis akimirkomis reikia neturėti baimės."
„Kaip tą pasiekti?"
„Reikia neturėti baimės."
Vaistininkas netgi turėjo sritį, kurioje jis specializavosi. Jis buvo - kiek tai įmanoma šioje veikiausiai neaprėpiamoje sferoje - grybų žinovas.
Dauguma bent jau europinių vaistinių vasaros pradžioje vitrinose išstatydavo lenteles, kuriose pavaizduoti valgomi ir svarbiausia - nuodingi grybai; kartais tai būdavo netgi trimačiai muliažai, rūpestingai įtupdyti į tikras samanas. O jei staiga iš miškų ir pievų ateina koks grybautojas naujokas su savo tikrais radiniais ir paprašo patarimo, tai dažniausiai vaistininkai tik palinguoja galvą, daugių daugiausia vos paliečia žemėtus daiktus - būkit geras, neprismėliuokite stiklinio prekystalio - ir praneša dažniausiai nepalankią ištarmę: nuodingas; ar bent jau įtartinas.
Tuo tarpu Takshamo vaistininkas tik pažvelgęs ar prisilietęs, kraštutiniu atveju - apuostęs arba paragavęs - žinojo, ką jam čia pristatė (kai kurias beveik neatskiriamas rūšis jis pažindavo iš skirtingų kirmėlių, sraigių, vabalėlių, vorų ant grybų ir jų viduje). Jis žavėjosi kiekvienu jam pateiktu grybu, neimdamas domėn to, kad ir keli jo žvyneliai, prilipę prie vaiko rankos ir netyčia patekę į burną, galėjo pridaryti žalos, ir to, kad tasai grybas smirdėjo ir tižo nelyginant sena dvėseliena.
„Neretai pagalvoju, ar tik mano aistra grybams neprisidėjo prie mano išsiskyrimo su žmona. Ypač rudenį vakare grįžus namo, visos mano palto ir švarko kišenės būdavo pilnos grybų, o paskui ir šaldytuvas, sandėliukas, netgi rūsys, kuriame grybų aromatas išsilaiko geriausiai. Kiekvieną dieną ji turėjo kartu su manimi valgyti grybus - juk yra daug daugiau valgomų rūšių, negu manoma, ir jos auga ligi pat žiemos.
Žinoma, laikui bėgant aš išvaliau namus, bet net ir sode, kur juos paslėpiau - negi turėjau išmesti tas gamtos dovanas, tuos skanumynus? - jie nesupainiojamai švietė ir kvepėjo po krūmais ar medžių drevėse (stipriausiai, kaip šuns maita - poniabūdės, kurios šviežios, didumo sulig balandžio kiaušiniu yra neapsakomas delikatesas, žalios supjaustytos ir patiektos, pavyzdžiui, su druska ir alyvų aliejumi!)“
Taigi kitas dalykas, kuriuo vaistininkas užsiėmė savo laboratorijoje, ar greičiau virtuvėje, - grybų tyrinėjimai, kur jis tapdavo tai pasitikinčiu vyriausiuoju kulinaru, tai atsargiu, lėtai viską perprantančiu mokiniu; jis netgi ruošė neįprastą grybų vadovą, kuriame norėjo pabrėžti kai kurių visuotinai niekinamų rūšių vertę, o po to aprašyti tam tikrų grybų poveikį valgytojui - bet ne svaigulį sukeliančių, ne, kaip sakoma, sąmonę praplečiančių rūšių, bet „sapnagrybių", sapnus praplečiančių grybų.
Tuo laiku, kai prasideda jo istorija, Takshamo apylinkėse, nors, žinoma, ne tik ten, buvo labai sausa ir nedygo nė vienas grybelis, o kadangi vaistininkas šiuo atveju buvo visiškai priklausomas nuo pavyzdžių, pirmiausia nuo jų kvapo, tą priešpietę jo svajonės apie grybus beveik nepasistūmėjo į priekį; tik savo užrašuose jis išbraukė keletą pastabų, kurias norėjo praleisti, peršokti.
Sėdėdamas prie lango už stalo per visą sienos ilgį jis matė pageltusią pievelę, kurioje vis pasirodydavo strazdas - tik strazdas gali taip netikėtai atsirasti tuščioje vietoje - su savo juoda, žibančia, beake gaiva, riteris nuleistu antveidžiu, ieškantis su kuo susikauti. Gyvatvorė, iš kurios jis vis iššokdavo, buvo pradžia sudėtingos barjerų sistemos, besitęsiančios ligi horizonto, ligi aukštos gyvenvietės pakraščio gyvatvorės; joje, kaip gerai matė vaistininkas, judėjo tik vienas lapelis - visą priešpietę be perstojo jis mirgėjo, blizgėjo, pavaduodamas visą medį, o ilgainiui - ir visą mišką.
Vienu metu jį buvo galima rasti pagrindiniame kambaryje, padedant; darbuotojams, nors ta pagalba - tik pripilti stiklinę vandens.
Pietavo vaistininkas, kaip buvo įpratęs, užkandinėje, esančioje miške tarp Takshamo ir Zalcburgo oro uosto. Įpratęs? Veikiau tai buvo ritualas arba paties nustatytas statutas, kurio jis griežtai laikėsi, nors kartais ir turėdavo prisiversti.
Pašaliniam žmogui, einančiam per šitą mišką, jis turėjo pasirodyti įtartinas visais požiūriais. Net ir vietiniai nedažnai jame apsilankydavo. Daugių daugiausia jie tik pravažiuodavo keistai vingiuotu tokiai lygumai keliu palei tvorą, - aptvertas miškas, neįprastas dalykas šioje šalyje, - pertraukiamą trumpų ir čia pat brūzgynais pasibaigiančių takų su ryškiai įsispaudusiais padangų pėdsakais, nuklotais šiukšlėmis, išmestomis ne tik iš mašinų, bet ir iš šimtų kasdien praskrendančių lėktuvų; net ir medžiai ligi pat viršūnių būdavo apkibę popieriumi bei plastmase.
Tačiau vaistininkas šiame miške žinojo dar vieną mišką. Šį miškelį supo pilnas vandens griovys ir gervuogių juosta, tačiau vienoje vietoje perėjęs lenta galėjai patekti į jį net nesusilenkdamas. Iš pradžių stojusi prieblanda prasisklaidydavo tarytum proskynoje, kurioje nemažai medžių, metančių šešėlius, tačiau kiekvienas medis ir krūmas auga atskirai, taigi ir šešėliai atskiri, ir išvysdavai dažniausiai tik po vieną vienos rūšies egzempliorių, vieną aviečių krūmą, vieną beržą, vieną pušį ir taip toliau - visa tai augo be jokios tvarkos, netaisyklingai, keldami įspūdį, jog atsidūrei medelyne ar augalyne. Ten netgi augo ir šioms platumoms neįprasti, netgi neįmanomais laikomi augalai, kaip antai taurusis kaštonas, serbiška eglė (ledynmečių amžininkas, sudžiūvęs kaip šakalys, aukštas kaip bokštas ulėmis), šilkmedis, sikomoras.
Kai jis, pasidėjęs seną suplyšusį portfelį, atsisėdo po buku, - taip pat vieninteliu egzemplioriumi, - po medžiu, kuris metė didžiausią šešėlį, staiga pastebėjo, kad yra ne vienas. Už poros šešėlių, šalia savo įrankių, pjūklų ir kopėčių gulėjo ilsėdamasi po pietų grupė medkirčių. Į didelę krūvą suvertę iškastas šaknis, jie sukūrė laužą, kuris degė vaiskiai, be dūmų, viena šaknis po kitos. Vaistininkas valgė tą patį ką ir jie: panašiame į jų krepšyje atsineštus sumuštinius, o pabaigai - obuolį (iš Takshamo prekybos centro).
„Vaistininkas?" Vaistų kvapas, kuriuo jis norom nenorom persigerdavo darbo vietoje ir kuris sekdavo paskui jį netgi lauke - jo automobilis visada kvepėjo vaistais, ir kartais jis vengdavo jo kaip tik dėl tos priežasties - jau seniai išsivadėjo pakeliui. Jo drabužiai buvo neišvaizdūs, tad sukirpimu ir spalva bent jau tą sykį menkai tesiskyrė nuo medkirčių rūbų. Be to, jis, kaip ir jie, buvo basas, batus nusiavė dar eidamas čionai: vidurdienis jam buvo laikas, kai jis jausdavo didelį silpnumą, nors ir ne dėl alkio; jį įveikti padėdavo basų padų liečiama žemė, ypač šio miško, kur takas iš pradžių kelis žingsnius būdavo minkštas dėl ką tik nukritusių kaštono žiedų, truputį toliau virsdavo kietu šaknų audiniu, o baigdavosi tikru tauku, pilnu kampuotų, aštrių buko riešutų, puikiai masažuojančių visą kūną.
Visi jie valgė priešpiečius tylėdami, o ir pavalgę ilgokai nepratarė nė žodžio. Jeigu jie ir žiūrėjo j tą pačią pusę, kiekvienas tai darė atskirai. Po buku sėdintis sriūbtelėjo vandens iš slapto proskynos šaltinio po sikomoru, atsisėdo į savo vietą taip, kad kiti jį galėtų matyti, ir darbininkams vėl įnikus į kirtimo bei pjovimo darbus, pradėjo skaityti, kaip paprastai vasarą, vieną iš stebuklinių viduramžių riterių epų.
„Bet ar jie neskirti skaityti žiemą - tie pasakojimai apie žydinčias gėles, maudynes ežeruose tuo metu, kai apsnigtose pilyse tvyro vienatvė?"
„Ten pavaizduotuose kraštovaizdžiuose aš atpažįstu dabartinį, šiandieninį vasaros pasaulį, matau jį aiškiau, kaip faktą, ne vien kaip pasakų ir burtų triuką."
„Pavyzdžiui?"
„Pažiūrėk į viršų, pažiūrėk į apačią. Arba ilgas valandas braukis pro brūzgynus, o staiga prieš nosį atsidaro automatinės durys, ir kondicionuotame vestibiulyje kažkas paima tavo krepšį ir palydi tave į kitą avantiūrą."
„Avantiūrą kabutėse?"
„Ne, tikrą. Ten, jaunuolyne, miške esančiame miške, ankstyvą popietę skaitant, o labiausiai - kartkartėmis užmerkiant akis, atsirasdavo ištisos požeminės armijos, pilkos pilkame fone, tačiau pasiruošusios akimirksniu užimti kovos pozicijas; jos sėdėjo ant žirgų ne ten, stikliniame požemio kalne, bet čia, vasariškoje lygumoje."
Jis dar turėjo nuvykti į miestą, į kasmėnesinį susitikimą su kitais vaistininkais. „Takghamo vaistininkas", tik taip, ne vardu, jį vadindavo visi kolegos.
Jo požiūriu, susitikimas visiškai nesikirto su valanda, praleista kartu su medkirčiais, kurie judėjo pro medžių šešėlius ir šviesą tarytum jodami, o jis šoko į balną ir nujojo jų pasitikti: vis dėlto keista, kad šitaip jam atsitiko tik su šiais pašaliečiais, autsaideriais ar net atstumtaisiais. Ar todėl, kad jis pats buvo pabėgėlis ar jų palikuonis ir seniai manė nepriklausąs jokiai bendruomenei, esąs asocialus žmogus (ir jau seniai to nesigailėjo)? Dėl to, kad darbas privertė jį nuolat būti pakraščiuose, kurie nebuvo nei miestas, nei kaimas, neturėjo nei pilietybės, nei vyresnybės?
Jokių paaiškinimų, jokių pagrindimų „tegul tai lieka migloje". Bet, šiaip ar taip, prie posėdžių stalo ir dar ilgai po to buko gilės jo rankose kvepėjo kortomis.
Virš medkirčių galvų susitelkė debesys ir prazvimbė vienmotoriai lėktuvai. Kaip tik ten Takshamo vaistininką apėmė alkis, pirmiausia tikras, vaisių alkis - tačiau aplinkui jų nebuvo, išskyrus sudžiūvusią laukinę vyšnią ir tokį patį serbentą (šių, tiesa, visas iš sodo pasprukęs krūmas), o paskui neaiškus, tuštumon krypstantis, bet vilkiškas alkis, o gal veržimasis? spaudimas? Netgi ant kelio gulintis negyvas juodas kurmis smailiu snukučiu jam vėl priminė riterio antveidį. Buvo tas metų laikas, kai gamtoje, šiaip jau jo valdose, nebuvo galima nieko rasti - nei vaisių, nei grybų, nei ko nors kito. Paprastai jam trūkdavo tokio ieškojimo; tačiau šį kartą, pasakė sau, aš jaučiuosi laisvas - kam nors kitam? „Gerai, kad nebuvo ko ieškoti?"
Zaicburgo centre vaistininkas ėjo iš vienos vietos į kitą tarsi užsimaukšlinęs nematomą kepuraitę. Per visus tuos metus aš mačiau jį ten tik du kartus. Nors jis sakydavo mieste artimiau su niekuo nebendraująs, sykį nutvėriau jį, nors ir keistu būdu ir keistoje aplinkoje.
Vieną kartą beveik nenaudojamame šalutiniame Mionchbergo uolos take aš sutikau buvusį Ispanijos ministrą pirmininką, kurį lydėjo tamsiai apsirengęs plačiapetis vyras su akiniais nuo saulės, be jokios abejonės, asmens sargybinis, ir, kai mes jau buvome visai prasilenkę, jame aš atpažinau Takshamo vaistininką.
Kitą kartą vėl: nuo Valstybės tilto „Austrų dvaro" balkone pamačiau savo laiku žinomą amerikiečių kino aktorę (vėliau nuskendusią Ramiajame vandenyne), kuri nežymiai, beveik nedrąsiai kažkam pamojavo, turbūt ne man? Ne, nes jai atgal pamojavo atsisukęs prašalaitis, elegantiškas, kaip retai būna šiame mieste, bet kartu apdulkėjęs ir iškamuotas nelyginant antrasis Richardas Widmarkas - jis juk negalėjo būti priemiesčio vaistininkas? - bet tai buvo jis, pranykęs vos pasirodęs, kaip ir gražuolė viešbučio balkone.
Kasmėnesinė cecho brolių konferencija buvo vasariška ir truko neilgai: kai kurie vaistininkai atostogavo, o dauguma naujų medikamentų turėjo pasirodyti tik rudenį; vasarai, bent jau šioje apylinkėje, pakako klasikinių senųjų vaistų, nors turistų antplūdis ir vertė padidinti jų atsargas; tačiau Takshamui tai negaliojo.
Likę trise jie sėdėjo vienoje iš Zalcacho terasų, kur nuo upės dvelkiantis vėjas šiek tiek apmalšindavo kaitrą - Iclingo vaistininkė, Lyferingo vaistininkas ir jis. Priemiesčio Iciingo vaistininkė buvo jauna moteris, kuriai per vieną ankstesnę diskusiją apie vaistus Takshamo vaistininkas be jokių piktų kėslų, paskendęs mintyse, staiga pasakė: „O jūs iš tikrųjų labai graži!"
Vėliau jis man sakė, kad ši moteris irgi turi savo istoriją, tokią pat - jei ne labiau - nuotykingą ir mįslingą kaip jo paties, be to, gerokai erotiškesnę. „Ji galėtų būti knygos herojė. Ir apskritai, kodėl aš? Kodėl ne ji?" Atsakydamas paklausiau, ar pagrindine knygos heroje jis galėtų įsivaizduoti „Iclingo vaistininke" vadinamą moterį. Ir apskritai jam reikėtų turėti šiek tiek kantrybės.
Tą popietę, kai matau prasidedant jo istoriją, jis dviejų kolegų akivaizdoje vėl paskendo mintyse ir staiga paklausė gražiosios vaistininkės: „Kodėl jūs tokia įdegusi? Kadaise Egipte rudi buvo tiktai vyrai, o moterys, priešingai - turėjo būti baltos kaip alebastras ar sūris. Kodėl šiais laikais beveik visi vaistininkai, o ypač vaistininkės, visad būna įdegę?"
„Betgi ir Jūs pats esate įdegęs - ir dargi smarkiai kaip felachas."
„Mano atveju tai natūralus įdegimas, atsiradęs dėl to, kad aš judu tarp saulės ir šešėlių, ne toks kaip jūsų - nuo kosmetinių pienelių ir gulėjimo Pietvakarių soliariume, kur įdegimo laipsnis suderinamas su darbinio chalato baltumu."
„Jūs šiandien toks atšiaurus. O juk kažkada mano garbei norėjote pastatyti piramidę!"
Per visą šį pokalbį nukriošęs, beveik kurčias pakraščio gyvenvietės Lyferingo vaistininkas per visą upę skambančiu balsu skelbė savo teoriją apie Zodiako ženklus. Pasirodo, jie galioja ne tik žmonėms, bet ir vietovėms, ir ištisoms šalims.
Valstybių likimas priklauso nuo virš jų viešpataujančių žvaigždžių! Žmonijos, tautų santykių ir atskirų tautų istoriją valdo atitinkamai Liūtas, Skorpionas, Dvyniai, Jautis. Taigi Jungtinės Europos Valstybės neįmanomos vien todėl, kad Europos kraštai turi skirtingus ženklus, kurie visi yra panašaus stiprumo, ir nė vienas jų negali iškovoti pirmenybės. Netgi virš atskirų Vokietijos kraštų viešpatavo skirtingi, nesuderinami žvaigždynai, taigi neseniai atgijusi šio didžiausio krašto baimė yra nepagrįsta. Virš Šiaurės Amerikos, priešingai, dominuoja vienas žvaigždynas, todėl ten ir atsirado, ir natūraliai veikiant Avinui? Mergelei? Ožiaragiui? išsilaikė nesubyrėjusios Jungtinės Valstijos.
„Nesąmonė! - netikėtai pertraukė jį takshamietis, kurį laiką susimąsčiusiu žvilgsniu žvelgęs tai į jaunąją moterį, tai į upės vandenį. - Tipiškas vaistininkų prietaras! Visa tai randasi ne iš viršaus, ne iš kosmoso, bet iš apačios, iš požemio. Būtent iš ten mes ar, jei norite, kraštai ir valstybės yra veikiami - tik ne valdomi ir ribojami, bet kurstomi, raginami, padedami."
„Iš kokios apačios? (tai jaunosios moters klausimas, nes karšinčius nesiklausydamas vėl pradėjo balsu regzti savo valstybių ir žvaigždžių teoriją). Iš magmos?"
Tačiau vyriškis iš Takshamo vėl paniro į savo mintis, užmerkė akis ir netgi, regis, nustojo kvėpuoti. Jo veido išraiška nepasikeitė net tada, kai jaunoji moteris jį staiga pačiupo už smakro ir pasakė: „Tipiškas vaistininkų prietaras!"
„Jugoslavijoje viskas turėjo blogai baigtis, - tuo metu toliau varė Lieferingo vaistininkas. - Virš kiekvieno jos krašto - ženklas, kuris iš pat pradžių buvo nesuderinamas, priešiškas kaimyniniam žvaigždynui."
Autobusu jis parvyko į Takshamą ir dirbo ligi saulės laidos - o liepą ji leidosi vėlai - galiniame kambaryje už seniai užrakintų durų. Kartais jam atrodė, kad tą laiką galima užfiksuoti vienu vaizdu: šįsyk kreive, kurioje puikiai įsiteko tyliai dirbantis vaistininkas.
Pagrindinėje patalpoje buvo dar tvarkomasi, o kitą akimirką stojo tyla, kurioje, nors saulė jau buvo nusileidusi, paryškėjo ir pražydo spalvos. Kažkas pasitraukė, kažkokia kliūtis, regėjimo trikdis, mažinantis stiklas, ir pasirodė visiškai kitas, visai kito mastelio pasaulio žemėlapis, prie kurio neprisiartinsi jau nekalbant apie pasisavinimą ar įsidėjimą kišenėn, bet kuriuo galbūt galima pasinaudoti - net jeigu jis labai greitai, tylai dar nepasibaigus, išbluko ir susitraukė. Vaistininkas praskėtė pirštus, kad pro tarpupirščius padvelktų oras.
Jis keletą kartų atsirėmė į stalą. Pro atidarytą langą, pro kiosko grotų virbus - dulkinos, ką tik palietos gyvenvietės gatvės kvapas, nors jis pajuto ir taip seniai laukiamo lietaus aromatą, ir sykiu stipria banga iš už paskutinio gyvatvorių žiedo, už geros Takshamo mylios - cirko, kuris dar vasaros pradžioje iškeliavo kitur, kvapą.
Jei vaistininkas dėl ko nors garsėjo tarp aplinkinių - pavyzdžiui, Andreaso Lozerio ir manęs - tai dėl savo uoslės. Lozerį, jo paties žodžiais tariant, „toliau mąstyti" versdavo klausa ir klausymasis, mane - pirmiausia rega ir žiūrėjimas, o tolimam mūsų pažįstamui tai buvo uostymas, ir ne koks specialus šniukštinėjimas, bet tiesiog patekimas į nosį be jokių pastangų šimto kvapų kartu, bet nesusipainiojant, gerai vieną nuo kito skiriant (nors, savaime suprantama, ne visada buvo įmanoma atskirti vieno daikto ypatybes nuo kito). Kaip kai kurie žmonės, kurie, išvydę ką nors, ilgus mėnesius tinklainėje išlaiko to daikto atvaizdą, atsigaminantį vos užmerkus akis, taip vaistininkas šnervėse saugodavo seniai prabėgomis užuostą kvapą, naują ir stiprų, tarytum neturintį senaties termino. Ir kaip tiems žmonėms daiktai atgyja ir suprantami tampa tik atvaizdo pavidalu, taip vaistininkas juos įsimindavo ir suvokdavo kaip atkvapius.
Taigi su silpnu cirko kvapeliu staiga iš artimiausio krūmokšnio iššoko leopardas, o gal tik liliputinė beždžionė. Vėl mintyse paskendęs vaistininkas atsistojo ant laboratorinio stalo, pasiraitojo rankoves, pasiūbavo atsistojęs ant kojų pirštų galiukų. Kaip kartais visai be tikslo pakeistas žiūrėjimo kampas perverčia erdves, daiktus, pakeičia jų santykius.
„Ar tai nekėlė baimės?"
„Man niekas nekėlė baimės, - seniai pasibaigus jo istorijai, atsakė vaistininkas. - Šiaip ar taip, ligi tol."
Nuo stalo pažvelgus išaiškėjo, kad visi gyvenvietės pastatai, besaulėje šviesoje sudarantys uždarą, platų apskritimą, iš vaistinės namelio pačiame jos viduryje buvo matomi visai kitoje perspektyvoje. Jie buvo visai kitur atsukti nei vaistinė, kuri juk buvo pirmasis statinys šioje vietovėje - jie stovėjo išilgai specialiai vaistinei priešinamos ašies, ignoruodami mažą centrinį pastatą lyg jo visai nebūtų.
Ir važiuojant namo, metus žvilgsnį per petį, primityvus stačiakampis stepėje jam pasirodė nusisukęs nuo visos apylinkės, nepritampantis netgi prie žemės sklypo, tarytum koks ledynmečio riedulys. Nė vieno vaiko gatvėje. Nė vieno paukščio danguje. Tik debesis, pilkai baltas kamuolinis debesis su daugybe bangelių viršuje, lėtai slenkantis į rytus it piligrimas. Jis galėjo slinkti ir į vakarus, ir galėjo būti ne vakaras, o rytas.
Vakarieniaudavo vaistininkas vis dar restorane, ir eidavo vis dar oro uosto link. Tik dabar jo užeiga buvo už nuolat didinamų ir perstatinėjamų angarų, už stovėjimo aikštelių ir net už daržo. Ji prasidėjo nuo anuometinio rūsio, arba kitaip - išaugo virš jo, ir maža, žema svetainė nuo seno buvo pusiau po žeme. Smagu buvo nusileisti į ją keletu laiptų nuo beveik nenaudojamos gatvės, kurioje dar buvo matyti ankstesnio lauko keliuko pėdsakai, o smagiausia dabar, nykstant dienos šviesai, žvelgiant į viršų, į tamsą ir nieką.
Kitaip nei seniau, vaistininkas jau kuris laikas vakarieniaudavo vienas, be meilužės, ir jo žmona prisidėjo prie jo tik kelis kartus, pačioje pradžioje iki tol, kol tie jo surinkti ir virėjui atiduoti storapilviai grybai, kurie pjaustomi pamėlynuodavo, po to pažaliuodavo kiek rusvo atspalvio žaluma, jai, priverstai juos suvalgyti, įgavo „žmogienos skonį".
Virš galvos lauke tirštėjo sutemos ir nusileido paskutinis lėktuvas: naktinių reisų nebuvo.
Kitas užimtas staliukas stovėjo priešingame kampe, ir kadangi buvo gana tylu (nepaisant to, kad rūsio durys buvo atidarytos), prie jo vykęs pokalbis porelės ir vyro, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo civiliais drabužiais apsivilkęs kunigas, buvo gerai girdimas netgi jiems nekeliant balso. Vienintelis poros vaikas prieš daugelį metų pabėgo nuo jų ir pradingo. Per šį vakarą išaiškėjo, kad iš tikrųjų tai jie jį išvarė, neįleido, vėl neįleido, paskutinį sykį paliko krepšį, ne, celofaninį maišelį, prie durų, uždarė langines ir išvažiavo, kad nereikėtų nieko matyti. O dabar abudu buvo priėję liepto galą. Moteris: „Aš norėčiau numirti". Vyras: „Aš irgi".
Kunigas dėstė, kad mirtis galbūt yra tik salto mortale, po kurios jie vėl atsistos ant kojų, visiškai kitokių kojų; susipainiojo, pradėjo mikčioti, nutilo; tada visi trys tik tylėjo; pora verkė.
Takshamo vaistininkas nepastebėtas sėdėjo šalia. Reikalaudamas sąskaitos, jis buvo priverstas kelis kartus pakelti ranką. Atsisveikindamas ištarė keletą žodžių, kurie užeigos šeimininkui pasirodė ispaniški. Ispaniški? Jis ir pats nesuprato, ką pasakė. Tai apskritai buvo ne kalba.
Kai aukštu žmonos dviračiu jis palei upę važiavo namo, jau visiškai tamsiame slėnyje jį pasitiko galingas prakaito kvapas, kuris, kaip paaiškėjo už posūkio, sklido nuo kareivių būrio, išėjusio į naktinį žygį.
Viena kaimynų šeima Užtvankos gatvėje dar sėdėjo verandoje, ir darydamas sodo vartelius, jis šnektelėjo su jais (varteliai buvo neuždaryti - kaip visad, kai žmona iškeliaudavo iš namų), bet atskirti žalitvorės kaimynai to nematė.
Viename mansardos langų lyg švystelėjo šviesa? - ne, tolimo gatvės šviestuvo atspindys. Einant prie durų, po to ir prieškambaryje kažkas panašaus į voratinklį prilipo jam prie veido, nelyginant jis būtų čia nebuvęs daug ilgiau nei vieną dieną.
Jis pažiūrėjo televizorių lygiai vieną akimirką, žmogus ekrane plačiai išsižiojo - išjungė nespėjus jam ištarti nė žodžio.
Kaip paprastai, kai savo žinioje turėjo visą namą ir nereikėjo apsiriboti vien savo puse, jis nežinojo kur dėtis; nerado sau vietos. Kaip ligai jis nebuvo žmonos patalpose, nuo to laiko, kai ji paskutinį kartą buvo išvykusi. Dabar, blausioje šviesoje - kas antra lemputė buvo perdegusi - jis išvaikščiojo jas skersai išilgai ir susivokė, kad nesąmoningai ieško jam skirtos žinios ar ženklo. Tačiau negalėjo rasti netgi bendros jų praeities pėdsakų, jei neskaitysime pusiau paslėptos, ant kraštovaizdžio panoramos užklijuotos mažytės pasinės jų sūnaus nuotraukos, vos pastebimos tarp medžio šakų, dargi galva žemyn kaip kokiame rebuse.
Beje, kaip nestabiliai ji sudėjo visus mažus ir didelius daiktus, ne tik vonioje, bet ir jai priklausančioje virtuvės dalyje: jos palikta iš pažiūros tokia griežta tvarka galėjo sugriūti vos prisilietus prie kokios nors smulkmenos. Daiktai arba kabėjo ant vieno vienintelio siūlo, arba stovėjo prie dažniausiai aukštos briaunos, arba štai tie krištolo rutuliukai, iš pirmo žvilgsnio lyg per stebuklą sustingę ant nuožulnaus paviršiaus - ir nė centimetro toliau! - arba ši atdara druskinė, apsiversianti nuo menkiausio stumtelėjimo, nepaisant tiesaus padėkliuko po ja, nes viena jos kojelė kreiva, arba šie pieštukai, sulūšią tik spustelėjus - taip aštriai jie nudrožti. O kas, jei būtent tai buvo ženklas?
Grįžęs į savo pusę, į miegamąjį, jis pervertė pagalves; nieko. Keista abiejų pagalvių priešprieša: gerokai apglamžyta viena ir šalia visiškai nepaliesta, lygi kita, lygintuvo klostės tokios pačios kaip ir prieš daugelį metų, tarsi ji būtų stiklinėje dėželėje, tarsi tai lova negyvenamoje, tačiau jaukioje, kažkieno sugrįžtant laukiančioje pilyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą